Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-557/2021

Teisėja E. Žakevičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00033-2020-7

2021 m. vasario 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. ir nukentėjusiojo E. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo E. S. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jam iš E. N. 1 010,70 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 700 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. N. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl to gyvūnas žuvo, tai yra jis 2019-12-31 apie 23 val. kieme (duomenys neskelbtini), dūrė peiliu E. S. vokiečių aviganio veislės šuniui į kryžkaulio sritį, tuo padarydamas 4–5 cm gylio ir 3–4 cm pločio žaizdą kryžkaulio srityje, dėl to gyvūnas buvo suluošintas, o dėl patirtų sužalojimo komplikacijų 2020-01-29 buvo eutanizuotas, t. y. žuvo.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Dėl ieškinio

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. N. apeliacinio skundo

12. Nagrinėjamoje byloje kaltininko veiksmai – dūris peiliu (šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės nuteistasis E. N. neginčija), kuriais gyvūnas buvo suluošintas, o dėl patirtų sužalojimo komplikacijų buvo eutanizuotas, t. y. žuvo, priešingai apelianto tvirtinimui, nebuvo nulemti objektyviai egzistuojančio (pateisinamo) būtinumo žaloti ar žudyti gyvūną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. N. šią veiką padarė tyčia. Klaipėdos apylinkės teismas nustatė visus BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytus šios veikos požymius – pavojingą veiką, padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, subjektyvųjį požymį – kaltę, kuri pasireiškė netiesiogine tyčia. E. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

13. E. N. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis bakstelėjo peiliu E. S. šuniui, siekdamas pašalinti jo šuniui gresiantį pavojų (pasak apelianto, E. S. šuo pribėgęs apžergė ir pradėjo kramtyti jo šunį), t. y. esant baudžiamajai atsakomybei šalinančiai aplinkybei – būtinajam reikalingumui, nepagrįsti. Šią nuteistojo versiją Klaipėdos miesto apylinkės teismas argumentuotai atmetė kaip nepagrįstą ir prieštaraujančią ne tik nukentėjusiojo E. S., bet ir įvykį per antrojo aukšto balkoną mačiusio liudytojo K. M. parodymams. Šis liudytojas, kurio suinteresuotumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas (jis nei E. N., nei E. S. nepažinojo), nurodė, kad išėjęs į balkoną pažiūrėti naujametinių fejerverkų pamatė du vyrus, vienas iš jų buvo su mažu, kitas su dideliu šunimi. Didelis šuo buvo šalia šeimininko (ar šis šuo buvo su pavadėliu, nematė, nes buvo tamsu). Mažasis šuo priėjęs prie didžiojo šuns jį apuostė ir nubėgo prie savo šeimininko, o didelis šuo nubėgo šiam iš paskos. Nematė, kad didysis šuo, pribėgęs prie mažojo, jį kramtytų, pribėgęs jis buvo visiškai ramus, nelojo, apuostė mažąjį šunį ir viskas. Tada jis pamatė, kaip mažojo šuns šeimininkas palinko visu kūnu prie didžiojo šuns ir jį suėmė (užgriebė), tada didysis šuo sucypė. Negirdėjo, kad mažojo šuns šeimininkas ką nors sakytų didžiojo šuns šeimininkui, tik kai sucypė šuo, priėjęs prie mažojo šuns šeimininko paklausė: „ką tu padarei mano šuniui?“, tačiau šis nieko neatsakęs nuėjo link laiptinės, o didysis šuo ėjo labai sunkiai raišuodamas ir cypdamas. Jis per balkoną taip pat sušuko: „ką tu padarei jo šuniui?“, nes jam taip pat labai pagailo didžiojo šuns. Šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs, iš esmės sutampa su nukentėjusiojo E. S. parodymais, todėl jais netikėti nėra pagrindo, nes, kaip minėta, iki įvykio jis E. N. nepažinojo, taigi jo suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti E. N. nenustatytas (jis tik papasakojo, ką atsitiktinai pamatė išėjęs į balkoną pažiūrėti fejerverkų). Nukentėjusysis E. S. taip pat nurodė, kad ne jo, o kaimyno E. N. šuo, kuris buvo be pavadėlio, pribėgo lodamas prie jo šuns, kuris lauke buvo ant ilgo apie 10 m pavadžio, ir nubėgo, tada jo šuo nusekė šiam iš paskos. Pamatė, kaip E. N. sugriebė jo šunį už keteros ir šis pakilo, tada išgirdo jo inkštimą. Priėjęs, E. N. pasakė: „prisirišk šunį“ ir pamatė, kad E. N. rankose kažkas sublizgėjo. Pats E. N. tiek įtariamojo apklausos metu, tiek apklausiamas teisme neneigė, kad jo šuo aikštelėje buvo be pavadėlio ir pamatęs kaimyną E. S. su šio vilkšuniu, pradėjo loti. Pasak apelianto, tarp jų buvo apie 15 metrų atstumas, o ne 3 metrai, kaip nurodė E. S.. Tačiau paties E. N. parodymai, kokiu atstumu jo šuo buvo nuo E. S. šuns (2020-02-27 įtariamojo apklausos metu E. N. nurodė: „Mano šuo nuo manęs buvo nutolę apie 5 metrus.“ (t. 1, b. l. 170), o apklausiamas teisme nurodė, kad kaimynas E. S. nuo jo buvo nutolęs apie 17 metrų atstumu, apeliaciniame skunde nurodo buvus apie 15 metrų atstumą), nėra nuoseklūs. Ir nors, apelianto teigimu, E. S. šuo, pribėgęs prie jo šuns, apžergė šį ir pradėjo kramtyti, tuo tarpu E. S. tik stovėjo ir žiūrėjo, būdamas 15 metrų atstumu, o kai jis norėjo atskirti šunis, neleido prieiti, tačiau tokie E. N. teiginiai atmestini kai nepagrįsti visų pirma dėl to, kad jie prieštarauja jo paties parodymams, kad grįžęs namo ir apžiūrėjęs savo šunį, jokių sužalojimų nerado, tik šuns nugara buvo šlapia (tai E. N. patvirtino dar ikiteisminio tyrimo apklausos metu, nurodydamas: „Parėjęs namo, aš iškart apžiūrėjau savo šunį ir jokių įkandimų ar kitų sužalojimų ant savo šuns neradau, mano šuo sužalotas nebuvo.“ (t. 1, b. l. 171). Be to, nelogiška, kad E. S., būdamas 15 metrų atstumu, kaip teigia E. N., neleido jam prieiti, kai jis norėjo atskirti savo šunį nuo jį užpuolusio E. S. šuns, nors, kaip minėta, pats E. N. patvirtino, kad jo šuo sužalotas nebuvo, o tam tikri sužalojimai neabejotinai būtų neišvengiami, jei, kaip teigia E. N., jo kur kas mažesnį šunį užpuolęs E. S. vilkšunis būtų jį apžergęs ir kramtęs. Pažymėtina, jog ne tik nukentėjusysis, bet ir net 27 (duomenys neskelbtini) namo gyventojai 2020-01-01 raštiškame patvirtinime nurodė, kad E. S. šuo yra ramaus būdo, draugiškas, leidžiasi glostomas, nekelia pavojaus aplinkiniams ir vaikams (t. 1, b. l. 34). Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip byloje surinktų įrodymų visuma paneigtą E. N. versiją, jog jis „bakstelėjo peiliuku“, kai šis pribėgęs apžergė ir pradėjo kramtyti jo šuns nugarą, siekdamas atskirti šunis ir pašalinti jo šuniui gresiantį pavojų. Byloje nėra jokių objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, patvirtinančių apelianto E. N. versiją, kad E. S. šuo būtų puolęs jo šunį ir šiam būtų grėsęs koks nors pavojus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog E. N. dūrė peiliu E. S. šuniui esant būtinajam reikalingumui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo šuo neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima suprasti kaip keliančius grėsmę E. N. šuniui ar jam pačiam, todėl pripažinti, kad nuteistasis dūrė peiliu E. S. šuniui esant būtinajam reikalingumui teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

15. Dėl apelianto prašymo patikrinti jį poligrafu, nes, E. N. nuomone, be poligrafo byloje tiesa nebus nustatyta, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad poligrafu metu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes. Taigi tyrimas poligrafu gali būti pagalbinė priemonė išsiaiškinant ikiteisminio tyrimo kryptis, strategiją, tačiau ne veiksnys, lemiantis teismo sprendimą ar darantis jam įtaką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-166-699/2018 ir kt.).

16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje. Daryti kitokias išvadas E. N. kaltės klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo E. S. apeliacinio skundo

17. Nukentėjusysis E. S. nesutinka su pirmosios instancijas teismo nuteistajam E. N. paskirta bausme bei apylinkės teismo sprendimu sumažinti jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti dalį jo patirtų atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas paskyrė per švelnią bausmę E. N., neteisingai ir nepagrįstai sumažino jo civilinį ieškinį ir prašomas priteisti atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nukentėjusiojo E. S. apeliacinio skundo argumentais.

Dėl nuteistajam E. N. paskirtos bausmės

18. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

19. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

21. BK 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Aplinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą E. N. paskyrė švelniausią savo rūšimi bausmę – viešuosius darbus, jos dydį parenkant artimą viešųjų darbų bausmės vidurkiui – 6 mėnesius, įpareigodamas nuteistąjį per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tyčia), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir E. N. asmenybę, t. y. kad jis nusikalto pirmą kartą, dirba, jo pajamos nedidelės. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nors E. N. kaltės – tyčios sužaloti gyvūną – nepripažino, tačiau teismas įvertino tai, kad nuteistasis, nepaisant konfliktinių santykių su nukentėjusiuoju, apgailestavo sužalojęs gyvūną, supranta, jog gyvūno savininkas dėl savo gyvūno netekties galbūt išgyvena.

22. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam E. N. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų E. N. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant konkretų bausmės dydį nuteistajam.

24. Taigi, kaip matyti, nukentėjusiojo apeliaciniame skunde prašymas griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę iš esmės argumentuojamas E. N. padaryto nusikaltimo pavojingumu, nuteistojo asmenybę charakterizuojančiais duomenimis ir jo požiūriu į padarytą nusikaltimą (kaltę pripažino tik iš dalies, melavo teismui apie tikrąsias įvykio aplinkybes, nepadarė išvadų dėl savo elgesio). Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į visas šias aplinkybes, skirdamas bausmę E. N., atsižvelgė ir, be kita ko, įvertinęs nuteistojo asmenybę, taip pat į tai, kad nors jis kaltės (tyčios sužaloti gyvūną) nepripažino, tačiau, nepaisant konfliktinių santykių su nukentėjusiuoju, apgailestavo sužalojęs gyvūną ir nurodė suprantantis, jog gyvūno savininkas dėl šuns netekties galbūt išgyvena, paskyrė jam 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigodamas per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui. Dar kartą kvestionuoti visas šias aplinkybes, kaip sudarančias pagrindą griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę, teisėjų kolegija nemato pagrindo.

25. Negalima sutikti su nukentėjusiojo E. S. apeliacinio skundo argumentu, jog bausmė E. N. turėtų būti sugriežtinta ir dėl to, jog nuteistasis tik iš dalies pripažino kaltę, melavo teismui apie tikrąsias įvykio aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įtariamasis turi teisę gintis nuo jam pareikštų įtarimų savo nuožiūra pasirinkdamas gynybos versiją, kuri nebūtinai turi atitikti tikrąsias byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, o jo kaltę privalo įrodyti prokuroras. Todėl aplinkybė, kad asmuo savo kaltę pripažino iš dalies, savaime negali bloginti jo teisinės padėties ar lemti griežtesnės bausmės paskyrimą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, atsižvelgiant iš esmės vien į nukentėjusiojo E. S. apeliaciniame skunde akcentuojamas E. N. asmenybę neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, skirti jam griežtesnę, nei paskyrė apylinkės teismas, bausmę, juolab, įvertinus abipusį šalių ilgametį konfliktinių santykių pobūdį. Nors, kaip pažymi nukentėjusysis, nuteistasis ir praeityje buvo teistas, tačiau, Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, jis buvo teistas 2012 m. ir teistumas jam yra išnykęs, todėl BK 97 straipsnio prasme E. N. laikytinas neteistu.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. N. viešųjų darbų paskyrimas 6 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui, bus pakankamas nuteistajam suvokti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą, taip pat pajusti neigiamas nusikalstamos veikos padarymo pasekmes, kurias nusikalstamos veikos padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti E. N. griežtesnę bausmę.

Dėl neturinės žalos dydžio

28. CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

29. Apeliaciniame skunde E. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jam, kaip nukentėjusiajam, priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad E. N., tyčia peiliu mirtinai sužalojęs jo šeimos augintinį – šunį A., padarė labai didelę neturtinę žalą ne tik jam, bet ir jo šeimai. Jie savo šunį labai mylėjo, prižiūrėjo, jis 14 metų buvo kaip ir jų šeimos narys, buvo labai prieraišus, taikus, itin mielas ir protingas šuo (nuolat buvo dresuojamas, mokėjo paklusti, neturėjo jokios agresijos (tai patvirtino jo kaimynai raštu). Negali susitaikyti su šia netektimi nei jis, nei jo sutuoktinė bei vaikai (ypač nepilnametis sūnus, vis sapnuodamas A.), o ypač, kai žinai, kad žiauriu būdu ir negailestingai, tyčia šiam gyvūnui gyvybę atėmė šalia gyvenantis E. N.. Jis nepasimokė, nes ir toliau pažeidinėja šuns priežiūros taisykles, elgiasi grasinamai. Nukentėjusiojo E. S. nuomone, šiuo atveju teisinga, protinga neturtinei žalai atlyginti piniginė suma būtų 2 000 Eur.

30. Klaipėdos apylinkės teismas, priimdamas sprendimą sumažinti nukentėjusiojo E. S. prašomą priteisti 2 000 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 500 Eur, skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog akivaizdu, kad nukentėjusysis E. S. ir jo šeima dėl neteisėtų E. N. veiksmų pastarajam žiauriai pasielgus su nukentėjusiojo gyvūnu – šunimi, jį sužalojus ir tokiu būdu suluošinus bei dėl patirtų sužalojimų komplikacijų gyvūnui žuvus, buvo sujaudintas, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis E. S. ir jo šeima įdėjo daug pastangų, kad šuo pasveiktų (vežiojo jį pas veterinarą, slaugė ir gydė), tačiau nepaisant įdėtų pastangų, gyvūnas neišgyveno ir buvo eutanizuotas. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad duomenų, patvirtinančių, jog dėl gyvūno netekties sušlubavo nukentėjusiojo ar jo šeimos narių sveikata, nėra. Įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo poziciją byloje, gyvūno sužalojimų pobūdį ir pasekmes, atsižvelgęs ir į tai, kad gyvūnas jau buvo 14 metų amžiaus, o teisme apklausto veterinaro teigimu, tokios veislės šunys išgyvena iki 17-18 metų, kita vertus, šunį nukentėjusysis augino nuo mažens, todėl ryšys su gyvūnu buvo itin draugiškas, taip pat atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), taip pat į priteistinos turtinės žalos dydį, teismas nukentėjusiojo ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė jam 500 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

31. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014 ir kt.).

32. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis E. S. dėl E. N. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tad turi teisę į šios žalos atlyginimą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus tokio pobūdžio žalos apskaičiavimo kriterijus – į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, privalo paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl nusikalstamos veikos padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, priteistiną E. S. dėl E. N. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, įvertino tiek nukentėjusiojo, kartu ir jo šeimos patirtus dvasinius išgyvenimus dėl savo augintinio netekties, tiek žalą padariusio asmens poziciją byloje, jo neteisėtų veiksmų pobūdį ir pasekmes, turtinę padėtį, taip pat teismų praktiką tos pačios kategorijos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose. Sutiktina su nukentėjusiuoju, kad dėl mylimo augintinio mirties tiek jis, tiek visa jo šeima patyrė ir iki šiol jaučia neigiamus dvasinius išgyvenimus, negali susitaikyti su mylimo augintinio netektimi. Tačiau, kai minėta, teismas, svarstydamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis E. S. ir jo šeima dėl neteisėtų E. N. veiksmų pastarajam žiauriai pasielgus su nukentėjusiojo gyvūnu, jį sužalojus ir tokiu būdu suluošinus bei dėl patirtų sužalojimų komplikacijų, gyvūnui žuvus, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, įvertino ir tai, kad E. S. ir jo šeima įdėjo daug pastangų, kad šuo pasveiktų (vežiojo jį pas veterinarą, slaugė ir gydė), tačiau nepaisant įdėtų pastangų, gyvūnas neišgyveno ir buvo eutanizuotas. Kita vertus, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl gyvūno netekties sušlubavo nukentėjusiojo ar jo šeimos narių sveikata, ar kilo kokių nors sunkesnių pasekmių. Teismas įvertino ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, gyvūno sužalojimų pobūdį ir pasekmes, kartu atsižvelgė ir į tai, kad gyvūnas jau buvo 14 metų amžiaus, jį nukentėjusysis augino nuo mažens, todėl ryšys su gyvūnu buvo itin draugiškas. Taigi, kaip matyti, teismas įvertino visas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti.

34. Atsižvelgdama į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus ir šių principų pritaikymą panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija mano, kad racionaliai vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikant CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, atsižvelgiant ne tik į nusikaltimą padariusio asmens ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, gyvūno sužalojimų pobūdį ir pasekmes, įvertinant visumą aplinkybių, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą E. S. patirtos neturtinės žalos dydį – 500 Eur. Priešingai nukentėjusiojo tvirtinimui, teismo priimtas sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kitų reikalavimų, atitinka ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, todėl tenkinti nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimą visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti papildomai iš E. N. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo E. S. priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydis yra proporcingas E. N. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2020-06-18 nutartis Nr. 1A-259-574/2020 (priteista kiekvienam nukentėjusiajam po 250 Eur neturtinės žalos atlyginimui (prašė priteisti kiekvienam po 2 500 eurų); Kauno apygardos teismo 2020-06-23 nutartis Nr. 1A-412-579/2020 (priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui; LAT 2015-01-20 nutartis Nr. 2K-10-696/2015 (priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui); Vilniaus apygardos teismo 2014-05-28 nutartis Nr. 1A-461-256/2014 (priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui); Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-28 nutartis Nr. 1A-1035-417/2013 (priteista 900 Lt neturtinės žalos atlyginimui) ir kt.), todėl jį didinti nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

35. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo sprendimu sumažinti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 210 Eur) sumą, sumokėtą advokatui už teisinę pagalbą. Apelianto nuomone, išlaidos advokatui buvo protingos ir nedidelės ir turėjo būti priteistos visa apimtimi, nes advokato darbas atliktas gana didelis ir reikalavęs profesinių pastangų, darbo laiko sąnaudų procese ir iki jo (renkant dokumentus, ruošiant ieškinį), juolab, kad tik atstovų dėka buvo pradėtas ir vykdomas ikiteisminis tyrimas (prokuroras norėjo nutraukti bylą, todėl teko samdyti teisininkus, advokatą tam, kad ne tik būtų nustatyta objektyvi tiesa teisme, bet ir apgintos nukentėjusiojo teisės, nubaustas kaltininkas). Be to, advokatas yra PVM mokėtojas ir PVM suma praktiškai visa apimtimi, kaip mokestis valstybei, sumokama į valstybės biudžetą. Todėl, atmetus sumokėtą biudžetui PVM sumą, 1 000 Eur honoraras šioje byloje nėra didelis ir teismui nebuvo pagrindo sumažinti prašomą priteisti atstovavimo išlaidų sumą, juolab, atsižvelgiant į tai, kad buvo surašytas nedidelės apimties civilinis ieškinys (tai reiškia, kad teismui neturi reikšmės ieškinio esmė, konkretumas, jo motyvų glaustumas, o reikia suprasti – teismas būtų priteisęs daugiau, jei advokatas būtų perrašęs keliolika lapų jau ir taip kiekvienam teisėjui žinomos LAT praktikos ar materialinės, procesinės teisės normų tekstus).

36. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes.

37. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. S. prašė priteisti iš kaltininko jo patirtas atstovavimo išlaidas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis sumokėjo advokato padėjėjai 150 Eur (pinigų priėmimo kvitas Nr. 1039621) už skundo ikiteisminio tyrimo metu surašymą (surašytas trijų su puse lapų apimties skundas (t. 1, b. l. 25–28), dėl jo ikiteisminio tyrimo teisėjas panaikino prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas (t. 1, b. l. 52); 1 210 Eur – advokatui už atstovavimą byloje (2020-03-02 pinigų priėmimo kvitai Nr. 1050423, Nr. 1050426, bei 2020-06-15 kvitas Nr. 1050437) (t. 1, b. l. 89–90, 91–92; t. 2, b. l. 55). Nukentėjusiojo atstovas advokatas ikiteisminio tyrimo metu surašė civilinį ieškinį, dalyvavo nukentėjusiojo ir įtariamojo akistatoje bei atstovavo nukentėjusiojo interesams teisme (dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė apie trys su puse valandos), teikė teismui papildomus dokumentus, charakterizuojančius E. N.. Atsižvelgdamas į tai bei įvertindamas, jog ši baudžiamoji byla nėra itin sudėtinga ir didelės apimties (ją sudaro du tomai), kad byloje pareikštas civilinis ieškinys nėra didelis ir nereikalavo ypatingo pasiruošimo, medžiagos rinkimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad išlaidos, prašomos priteisti nukentėjusiojo atstovo pagalbai apmokėti, yra per didelės, todėl jas sumažino iki 700 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteista jo patirtų atstovavimo išlaidų suma yra proporcinga bylos sudėtingumui ir suteiktų teisinių paslaugų apimčiai.

38. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-605/2011, 2K-687/2012, Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad byla nėra labai sudėtinga ir didelės apimties (2 tomai), pareikštas civilinis ieškinys nėra didelės apimties ir nereikalavo ypatingo pasiruošimo, didelės apimties medžiagos rinkimo, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo E. S. akistatoje su E. N. ir atstovavo nukentėjusiajam dviejuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – trys su puse valandos. Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomą atstovavimo išlaidų sumą sumažino iki 700 Eur. Pažymėtina, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, pats bylos procesas nebuvo ilgas ir sudėtingas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteista atstovavimo išlaidų suma yra proporcinga nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, advokato darbo laiko sąnaudoms. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su advokato, kaip PVM mokėtojo statusu, nesudaro pagrindo atstovavimo išlaidų sumą nustatyti didesnę.

39. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo surašymo ir atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, pateikdamas šias nukentėjusiojo išlaidas – 242 Eur – patvirtinantį 2020-10-02 pinigų priėmimo kvitą Nr. 1085080 (t. 2, b. l. 107) ir PVM sąskaitą–faktūrą (serija AGD Nr. 001417) (t. 2, b. l. 108).

40. Kaip minėta, BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

41. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo E. S. įgaliotas atstovas advokatas G. Daugėla, jis, atstovaudamas nukentėjusiojo interesams, pateikė savo nuomonę dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Tuo tarpu dėl nuteistojo apeliacinio skundo nurodė, kad jis apskritai neturėtų būti nagrinėjamas, nes neatitinka BPK reikalavimų, ir jokios išsamesnės savo pozicijos šiuo klausimu apeliacinio proceso metu neišdėstė. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra atmetamas (minėta, kad, priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015)), nukentėjusiojo prašymas priteisti proceso išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. N. ir nukentėjusiojo E. S. apeliacinius skundus atmesti.