Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. B. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti ne mažiau kaip po 20 valandų visuomenės labui.

R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 5 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti ne mažiau kaip po 20 valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. B. paskirta galutinė subendrinta 8 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti ne mažiau kaip po 20 valandų visuomenės labui.

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, ir jam, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Nukentėjusiųjų M. B. ir D. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies, solidariai iš kaltinamųjų R. B. ir V. V. priteista kiekvienam nukentėjusiajam po 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir iš R. B. nukentėjusiosios D. B. naudai priteisti 300 Eur neturtinės žalos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo atlyginimo, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų V. V. ir R. B. nukentėjusiųjų M. B. ir D. B.naudai 400 Eur proceso išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. B. ir V. V. nuteisti už tai, kad veikdami kartu žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl ko gyvūnas žuvo, t. y., R. B., 2019 m. gegužės 22 d., apie 21.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su V. V., pastarajam padavus medinę lentą ir liepus užmušti D. B. katiną, R. B. daužė katiną minėta lenta, dėl ko katinas žuvo vietoje.

2. Be to, R. B. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y., jis, 2019 m. gegužės 22 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), konflikto su D. B. dėl jos katino nužudymo metu, dešinės rankos kumščiu sudavė D. B. į krūtinę, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinėje krūtinės ląstos pusėje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji D. B. ir M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-21460-19 ir priimti naują nuosprendį. Pripažinus R. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (sunkinančios aplinkybės: nusikaltimas padarytas neblaivaus asmens iš chuliganiškų paskatų ir padarytas tiesiogine tyčia), skirti maksimalią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pripažinus R. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje (sunkinančios aplinkybės: nusikaltimas padarytas neblaivaus asmens iš chuliganiškų paskatų ir padarytas tiesiogine tyčia), skirti maksimalią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pripažinus V. V. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, (sunkinančios aplinkybės: nusikaltimas padarytas iš chuliganiškų paskatų, veikiant bendrininkų grupe ir padarytas tiesiogine tyčia) skirti maksimalią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiųjų D. B. ir M. B. naudai iš kaltinamųjų priteisti po 2500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusios D. B. naudai iš kaltinamojo R. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą priteisti 1000 eurų. Priteisti solidariai iš kaltinamųjų nukentėjusiųjų naudai visas jų turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti - 1210 eurų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

11. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

12. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. B., atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, nusikalstama veika, numatyta BK 310 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė itin brutaliais veiksmais, panaudotais negalinčio apsiginti nuo kaltinamojo veiksmų, gyvūno atžvilgiu, o nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė tuo, jog buvo vartojamas smurtas nukentėjusiosios, kuri tuo metu buvo itin sukrėsta kaltinamojo veiksmų, atžvilgiu, kaltinamojo asmenybę - yra vyresnio amžiaus, senatvės pensininkas, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, kas leidžia spręsti apie tai, jog jo padarytos nusikalstamos veikos buvo veikiau atsitiktinės, o ne susiformavusio kriminalinio elgesio rezultatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – dėl šios nusikalstamos veikos pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. R. B. atsakomybę švelninančių aplinkybių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, teismas nenustatė. Dėl abiejų nusikalstamų veikų R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atsižvelgęs į šių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam R. B. už BK 140 straipsnio 1 dalyje bei BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskiriant su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – viešuosius darbus, kurių dydį, įvertinęs kaltinamojo asmenybę, nustatė bausmės dydį, artimą bausmės vidurkiui.

13. Skirdamas bausmę V. V., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalstama veika, numatyta BK 310 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė itin brutaliais veiksmais panaudotais negalinčio apsiginti nuo nusikalstamos veikos bendrininko R. B. veiksmų gyvūno atžvilgiu, kaltinamojo asmenybę - yra senyvo amžiaus, senatvės pensininkas, turintis neįgalumą, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, kas leidžia spręsti apie tai, jog jo padarytos nusikalstamos veikos buvo veikiau atsitiktinės, o ne susiformavusio kriminalinio elgesio rezultatas. Kaltinamojo V. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, jog nei viena iš BK 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintų keturių alternatyvių bausmių nebūtų teisinga ir proporcinga kaltinamajam V. V.. Atsižvelgęs į tai, kad V. V. neterminuotai nuo 1992 m. yra nustatytas neįgalumas, jis senatvės pensininkas, gaunantis itin nedideles pajamas, turi onkologine liga sergančią sutuoktinę, iš jo šiuo nuosprendžiu yra priteisiamas ir turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems, bei vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad vienintelė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmė - laisvės apribojimas atitiktų V. V. padarytą nusikalstamą veiką, asmenybę, teisingumo principą bei padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį, kurios dydį, įvertinęs kaltinamojo asmenybę, nustatė bausmės dydį, artimą bausmės vidurkiui.

14. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji teigia, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistiesiems aiškiai per švelnias bausmes, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Prašo pripažinti, jog R. B. ir V. V. jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė veikdami tiesiogine tyčia. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skirtinų bausmių, nurodė, kad R. B. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, V. V. vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau jų tyčios nekonkretizavo, t. y. nenurodė, ar nusikaltimai padaryti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateiktų R. B. ir V. V. veikų objektyvių požymių aprašymo bei jų vertinimo, nuostatų apie jų kaltę matyti, kad apylinkės teismas, pasisakydamas dėl veikos aplinkybių, iš esmės jas vertino kaip padarytas tiesiogine tyčia, t. y., nurodė, kad veika pasireiškė itin brutaliais veiksmais, kas leidžia teigti kad veika teismo buvo vertinama kaip padaryta tiesiogine tyčia ir skiriant bausmę, ši aplinkybė visumoje buvo įvertinta.

15. Nukentėjusieji prašo pripažinti sunkinančia nuteistųjų atsakomybę aplinkybę, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, R. B. ir V. V. padarė veikdami bendrininkų grupėje. Šis nukentėjusiųjų prašymas tenkintinas. Šios aplinkybės pripažinimo ar nepripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas nusprendžia atsižvelgdamas į konkretų kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant išsamų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

16. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. V. ir R. B. kartu dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, todėl pripažintini nusikalstamos veikos bendrininkais, nes nustatyti objektyvieji bendrininkavimo požymiai - kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, realizuojant BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat buvo nustatytas ir abiejų nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką bei jų tyčios bendrumas. Byloje nustatyta, kad V. V. padavė R. B. medinę lentą, ragindamas užmušti nukentėjusiųjų katiną, o R. B., paėmęs lentą, ja daužė katiną, jį sužalodamas, dėl ko katinas mirė. Įvykio vietoje kartu su R. B. buvo ir V. V.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nusikalstama veika, numatyta BK 310 straipsnio 1 dalyje, padaryta bendrininkų grupėje, todėl pripažintina R. B. ir V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas.)

17. Skunde taip pat prašoma pripažinti R. B. ir V. V. atsakomybe sunkinančia aplinkybe, jog inkriminuotos veikos buvo padarytos iš chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Chuliganiškos paskatos - tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad nusikalstamus veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Nuteistieji savo elgesio priežastimi nurodė aplinkybę, kad nukentėjusiųjų katinas medžiodavęs paukščius ir voveres, tačiau tai niekaip nepateisina tokio jų elgesio.

18. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta – (duomenys neskelbtini) kiemas, t. y. viešoji vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nuteistųjų veiksmus mušant katiną, matė liudytojos A. Š., M. D., J. R., sukeltas konfliktas atkreipė liudytojų dėmesį, juos šokiravo, savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Todėl yra pagrindas pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstama veika padaryta iš chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

20. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje - viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tai, kad dėl BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos teismas nustatė vieną R. B. atsakomybę lengvinančią ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą viešųjų darbų bausmę. Pagal BK 46 straipsnio 2 dalį, viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį R. B. paskyrė 5 mėnesių viešųjų darbų bausmę, t. y. artimą sankcijoje numatytam viešųjų darbų bausmės vidurkiui.

22. BK 41 straipsnyje (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

23. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai nereiškia reikalavimo, skirti artimesnę taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, bausmę, taip pat, kad tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokios bausmės, kuri yra artimesnė sankcijoje numatytam jos vidurkiui. Kaip minėta, R. B. pagal BK 310 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė artima viešųjų darbų bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui sprendžiant, jog yra pagrindas nustatyti dar dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nėra pagrindo, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas R. B. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, skirti jam griežtesnę, nei paskyrė apylinkės teismas, bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios bausmės paskyrimas bus pakankamas nuteistajam suvokti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą, taip pat pajusti neigiamas nusikalstamos veikos padarymo pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti R. B. pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant maksimalų jos terminą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R. B. paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti ne mažiau kaip po 20 valandų visuomenės labui, taip pat yra teisinga, nėra per švelni, skirti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalią laisvės atėmimo bausmę, pagrindų nenustatyta.

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, V. V., įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad V. V. yra neįgalus, gaunantis nedideles pajamas senatvės pensininkas, turintis sergančią sutuoktinę, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas V. V. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos maksimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės skyrimas aiškiai neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir nuteistajam V. V. paskyrė švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmės rūšį - laisvės apribojimą, jos dydį nustatydamas artimą bausmės vidurkiui, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Teismo vertinimu, tokios bausmės paskyrimas V. V. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui sprendžiant, jog yra pagrindas nustatyti dar dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nėra pagrindo, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas V. V. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, skirti jam griežtesnę, nei paskyrė apylinkės teismas, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių V. V. turėtų būti paskirta pati griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nustatant maksimalų jos terminą.

25. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014 ir kt.).

26. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusieji dėl R. B. ir V. V. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tad turi teisę į šios žalos atlyginimą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus tokio pobūdžio žalos apskaičiavimo kriterijus - į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, priteistiną D. B. dėl R. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat neturtinę žalą dėl veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, įvertino tiek teismui pateiktuose medicininiuose dokumentuose esančius duomenis, tiek žalą padariusių asmenų turtinę padėtį, taip pat teismų praktiką tos pačios kategorijos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. ir M. B. civilinis ieškinys pagristai tenkintas iš dalies, priteisiant solidariai iš kaltinamųjų nukentėjusiesiems po 250 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir iš kaltinamojo R. B. nukentėjusiajai D. B. priteisiant 300 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad R. B. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai nežymiai sutrikdė sveikatą, taip pat R. B. ir V. V. bendrais veiksmais žiauriai elgėsi su gyvūnu – nukentėjusiųjų katinu, dėl ko katinas žuvo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl neteisėtų kaltinamųjų veiksmų jiems žiauriai elgiantis su nukentėjusiųjų D. B. ir M. B. gyvūnu - katinu, jį užmušus bei R. B. D. B. atžvilgiu pavartojus fizinį smurtą, jie buvo sujaudinti, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dėl to pergyveno, ką patvirtina nukentėjusiųjų pateikti išrašai iš medicininių dokumentų. Tačiau teismas taip pat pagrįstai vertino ir byloje paaiškėjusią aplinkybę, jog netrukus, nepraėjus nė dviem savaitėms po šių įvykių mirė nukentėjusiosios tėvas, kas taip pat turėjo įtakos nukentėjusiųjų psichologinei būsenai. Taip pat pagrįstai vertinta ir tai, kad nukentėjusiajai D. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs liekamųjų reiškinių, sveikata sutrikdyta pakankamai trumpam laikui, nukentėjusioji nepateikė įrodymų, kad dėl patirtos traumos jai teko keisti savo gyvenimo būdą, laisvalaikio įpročius ar pan. Ir nors apklausiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji teigė, jog katino netektis jiems buvo skaudesnė nei tėvo ir senelio, nes buvo senas ir sirgo, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad katinas taip pat buvo senas – beveik 12 metų amžiaus, be to, nuolat nukentėjusiųjų namuose negyveno – iš buto balkono nuleistomis kopėtėlėmis galėdavo išeiti iš namų į kiemą ir vaikščioti be priežiūros Tokiu būdu, pačių nukentėjusiųjų veiksmai neatitiko apdairaus, atidaus ir rūpestingo prižiūrimų gyvūnų šeimininkų elgesio kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturinės žalos atlyginimo dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką tokio ar panašaus pobūdžio bylose, todėl juos didinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

28. Nukentėjusieji prašo priteisti solidariai iš kaltinamųjų nukentėjusiųjų naudai visas jų turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti - 1210 eurų.

29. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 2 dalį, nuostatas nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes.

30. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji prašė iš kaltinamųjų priteisti 1210 eurų procese dalyvavusio atstovo išlaidoms apmokėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.). Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad atstovas apklausiant nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo, baudžiamojoje byloje yra pareikštas vienas nukentėjusiųjų atstovo prašymas dėl pripažinimo nukentėjusiuoju (prašymo apimtis - 2 lapai) bei civilinis ieškinys (apimtis - 5 lapai). Nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo tik viename teismo posėdyje. Be to, ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties - 2 tomai, byla nėra itin sudėtinga, pareikštas civilinis ieškinys nereikalavo ypatingos pasiruošimo, medžiagos rinkimo. Taigi, nukentėjusiesiems suteiktų teisinių paslaugų apimtis šioje byloje yra susijusi tik su klausimais dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, buvo parengtas vienas bendras civilinis ieškinys, joje nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės aiškinimo ar taikymo klausimai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomą atstovavimo išlaidų sumą sumažino iki 400 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų D. B. ir M. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti nuteistųjų R. B. ir V. V. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog jie nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei iš chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nuosprendžio nekeisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.