Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš L. V. nukentėjusiojo V. B. naudai priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. V. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, tai yra 2019 m. gegužės 3 d., apie 21.53 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Transporter Combi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, staiga pasukdamas vairą į kairę pusę, užvažiavo ant priešingoje kelio juostoje tupėjusios katės, tokiu būdu tyčia ją partrenkdamas, dėl ko šis gyvūnas žuvo.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Apeliantas nesutinka su jam inkriminuota BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, teigdamas, jog incidento metu kelyje tupėjusį katiną mirtinai sužalojo netyčia, t. y. dėl tamsaus paros meto, nuovargio ir automobilio, kurį vairavo, dydžio nesugebėjo savalaikiai sureaguoti į žvyruotame kelyje iškilusią kliūtį. Todėl jo veiksmuose nėra būtino nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Analizuojamu atveju L. V. yra inkriminuotas žiauraus elgesio su gyvūnu požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad BK nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas ir į Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardinti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų, be kita ko, nurodyti ir veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus. To paties įstatymo 5 straipsnyje išvardinti veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi, tame tarpe ir netyčinis gyvūno sužeidimas ar nužudymas.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors A. K. parodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo tokie išsamūs ir nuoseklūs kaip ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tai nereiškia, jog savo pirminių parodymų ji atsisakė ar juos keitė. Atvirkščiai, bylą nagrinėjusiam teisėjui perskaičius šiuos parodymus liudytoja A. K. patvirtino jų teisingumą. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja buvo apklausta praėjus mėnesiui nuo incidento, apie kurį davė parodymus, todėl neabejotinai geriau atsiminė visas aplinkybes, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo teisiamasis posėdis vyko praėjus beveik metams laiko nuo įvykio, todėl sutiktina su liudytoja, kad tam tikros detalės galėjo ir pasimiršti. Be to, A. K. nėra visiškai neutrali liudytoja. Jau minėta, kad nuteistasis yra buvęs jos kolega, su kuriuo buvo palaikomi draugiški, kolegiški santykiai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė taip pat galėjo varžyti A. K. ir neleisti jai sąžiningai išdėstyti visų žinomų aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad pačios pareigūnės elgesys incidento metu nebuvo itin korektiškas, ji, aiškiai matydama ir suvokdama, ką padarė kolega L. V., šiam nepapriekaištavo, jo nesudrausmino ir apskritai neparodė jokio apgailestavimo dėl gyvūno suvažinėjimo, priešingai, A. K. juokėsi kartu su nuteistuoju, tokiu būdu pritardama jo žiauriam elgesiui. Apie kolegos suvažinėtą katiną pareigūnė nepranešė savo vadovybei, L. V. neteisėta veika buvo išaiškinta iš esmės atsitiktinai, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriuje atliekant tyrimą dėl kito galimai neteisėto L. V. poelgio. Todėl A. K. parodymai vertinami visų bylos duomenų kontekste, nesuteikiant jiems prioritetinės reikšmės.

12. Vadovaujantis teismų praktika, asmens kaltė nustatoma ne vien tik iš nuteistojo parodymų, jo prisipažinimo ar neprisipažinimo dėl padarytos veikos, bet ir iš kitų objektyvių veikos aplinkybių. Nustatant konkrečią kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-7-628/2020).

13. Šioje byloje objektyviausi duomenys yra gauti iš tarnybiniame automobilyje „VW Transporter Combi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvusių vaizdo ir garso įrašymo kamerų įrašų. Viename vaizdo ir garso įraše (M3098-190503-205034-210003-20010200) užfiksuotas vaizdas iš automobilio vidaus, o kitame (VID_20190606_225615) – iš išorės (matomas vaizdas automobilio priekyje). Taip pat prie bylos yra prijungtas vaizdo įrašas (M3098-190503-203139-204106-20010200), kuriame užfiksuota, kaip pareigūnai L. V. ir A. K. bendrauja su piliečiu D. M., nustatinėdami jam neblaivumą ir pildydami reikiamus dokumentus. Užbaigę aiškintis šį atvejį, pareigūnai pradeda važiuoti žvyruotu keliu, kuriame ir suvažinėjamas nukentėjusiajam V. B. priklausantis katinas. Peržiūrėjusi visus vaizdo įrašus, teisėjų kolegija nepritaria apelianto aiškinimui, jog įvykio metu jis buvo labai pavargęs, o jo dėmesys išblėsęs, priešingai, vaizdo įrašai liudija, kad L. V. buvo žvalus ir gerai nusiteikęs, nuolat kalbino kolegę, juokavo.

14. Tarnybinio automobilio vidų fiksuojančios kameros įrašas patvirtina, jog L. V. iš pradžių važiavo arčiau dešinio kelio kelkraščio, vėliau pradėjo važiuoti arčiau kairės pusės kelkraščio, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog nors įvykio metu jau buvo sutemę, tačiau matomumo neapsunkino krituliai, L. V. važiavo su įjungtomis šviesomis, kelyje daugiau transporto priemonių nebuvo, todėl kelio matomumas buvo labai geras. Vaizdo įrašo laiku 20:53:36 kelyje (kairės pusės kelkraštyje) pasimato tupintis baltai juodas katinas. Jis matosi itin aiškiai, nes katino dominuojanti kailio spalva yra balta, tik keli ruožai ant nugaros, galvos ir uodegos yra juodi (b. l. 48). Todėl nepastebėti gyvūno nebuvo galimybės. Tuo pat metu L. V. šiek tiek padidina greitį ir judėjimo kryptį nukreipia tiesiai katino link. Akivaizdu, jog kelyje užtenka vietos tam, kad automobilis, darydamas posūkį, laikytųsi dešinės kelio pusės, ką patvirtina ir kelio nuotrauka su apskaičiuotais atstumų išmatavimais (b. l. 43), tačiau nuteistasis sąmoningai renkasi važiuoti tiesiai į kairiame kelkraštyje tupintį gyvūną. Pervažiavęs katiną, L. V. iš karto atsisuka į kolegę A. K., norėdamas įsitikinti, ar ši suprato, kas ką tik įvyko. Po kelių akimirkų pareigūnė ištaria: „Tu rimtai?“, savo balso intonacija leisdama suprasti, jog suvokė, kad buvo tyčia suvažinėtas katinas. Pažymėtina ir tai, kad tiek iki katino suvažinėjimo, tiek po šio incidento A. K. žiūrėjo į kelią, t. y. ji nedirbo kompiuteriu ir nebuvo nuleidusi galvos tam, kad galėtų žiūrėti į ekraną (automobilio viduje yra visiškai tamsu, šviečia tik automobilio greičio spidometras bei kiti prietaisų skydelio įrenginiai (radijo imtuvas ir pan.), jei būtų įjungtas kompiuteris, jo ekranas neabejotinai apšviestų tam tikrą pareigūnės kūno dalį, ko iš vaizdo įrašo nematyti), todėl turėjo matyti tiek tupintį katiną, tiek L. V. poelgį.

15. Nuteistojo tyčią atskleidžia ir tolesni jo veiksmai kelyje. Vaizdo įraše 20:54:13 pasimato per kelio vidurį bėgantis dar vienas katinas, tuomet nuteistasis vėl padidina greitį, tačiau katinas suspėja nubėgti į šalikelę ir išvengia automobilio ratų. Po nesėkmingo bandymo suvažinėti antrą katiną L. V. vėl atsisuka į kolegę ir paklausia: „kas yra?“. Ši atsako, jog nieko, tačiau daugiau nekalba, tokiu būdu parodydama, jog tai, kas vyksta, jai galimai nepriimtina. Abu pareigūnai tylėdami privažiuoja pagrindinį kelią Ą. B. – K. R.. Tuomet L. V. pasako, jog jam būtinai reikia sugrįžti pasižiūrėti ir iš karto apsisuka. A. K. pasitikslina, ar nori pasižiūrėti į „tą pirmą“, L. V. atsako teigiamai. Nors pareigūnai nemini žodžio katinas, tačiau iš pokalbio galima suprasti, jog kalbama būtent apie suvažinėtą gyvūną. Privažiavęs prie katino kūno, nuteistasis sustabdė automobilį ir išsiėmęs mobilaus ryšio telefoną, gyvūną fotografavo. Iš karto po to L. V. pradėjo garsiai juoktis ir pasakoti kolegei, kam nusiųs šią nuotrauką. Iš tolesnio nuteistojo pokalbio su A. K. galima suprasti, jog jis suvažinėtu katinu džiaugiasi tarsi trofėjumi ir žada pasigirti šiuo poelgiu prieš draugus ar kolegas. Nuteistasis taip pat prisiminė kitą įvykį, kai asmuo, vardu M., galimai netyčia suvažinėjo katiną ir nesmagiai dėl to pasijautė, tuo tarpu L. V. šis nutikimas sukėlė tik juoką. Pažymėtina, jog vaizdingas nuteistojo pasakojimas juoką sukėlė ir A. K.. Po suvažinėto katino įamžinimo abu pareigūnai ramiai tęsė kelionę ir kalbėjosi kitomis temomis.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog analogiškas vaizdas (tik iš automobilio priekio) yra užfiksuotas ir kita vaizdo kamera. Šiame įraše matyti kairiame kelio kelkraštyje tupintis katinas, taip pat automobilio judėjimas tiesiai link jo, visiškai nebandant gyvūno aplenkti. Nors katinas dar bandė bėgti, tačiau L. V. padidino greitį ir šį pervažiavo. Netrukus kelyje pasirodo kitas katinas, kurį nuteistasis, padidinęs greitį, taip pat bandė parvažiuoti, tačiau nesėkmingai. Daiktų apžiūros protokole (b. l. 14-16) užfiksuota, jog tarnybiniame automobilyje, kuriuo įvykio metu važiavo L. V., yra įdiegta „Ecooflyt“ programa, kuria galima stebėti automobilio judėjimą teritorijoje pagal pasirinktus parametrus. Pagal šią programą matyti greičio padidėjimas nuo 11 km/h iki 35 km/h būtent tuo metu, kai kelkraštyje pasirodė tupintis, vėliau suvažinėtas katinas.

17. Aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo aiškinimą, jog katiną jis suvažinėjo netyčia, o į įvykio vietą sugrįžo ir žuvusį katiną nufotografavo tik dėl to, kad tarnybinį automobilį ryte reikėjo perduoti kitai pamainai, todėl bijojo, kad po susidūrimo galėjo atsirasti pažeidimai ant priekinio automobilio bamperio. Jei L. V. nerimavo dėl automobilio apgadinimo, tuomet būtų išlipęs iš jo ir apžiūrėjęs priekinį bamperį, tačiau to jis nepadarė. Vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga patvirtina, kad nuteistasis visiškai nesijaudino nei dėl partrenkto katino, nei dėl galimo tarnybinės transporto priemonės apgadinimo. Visas šis įvykis apeliantui kėlė tik juoką bei norą pasirodyti prieš kolegas ir draugus. L. V. atsainų požiūrį į tarnybines pareigas bei paviršutiniškumą iš esmės atspindi visas jo pokalbių su kolege turinys, kur nevengiama vartoti necenzūrinių žodžių, šaipytis iš kolegų ir pan. Pažymėtina, kad nuteistasis, kaip ir A. K., apie suvažinėtą katiną policijos vadovybei nepranešė, t. y. jis šio incidento nelaikė rimtu įvykiu ir į viską žiūrėjo tarsi į žaidimą, visiškai nesitikėdamas, jog tyčinis katino suvažinėjimas bus išaiškintas. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. V. aiškino, jog nejaučia neapykantos katinams, niekada tyčia nėra suvažinėjęs jokio gyvūno, priešingai, yra išgelbėjęs katiną gaisro metu, tačiau teisėjų kolegija šių parodymų nelaiko nuoširdžiais, kadangi surinkta bei šioje nutartyje išanalizuota bylos medžiaga liudija, jog nuteistasis sąmoningai pakeitė važiavimo trajektoriją ir, nesant objektyvios būtinybės, padidinęs greitį, suvažinėjo priešpriešinėje kelio pusėje tupėjusį katiną.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėta ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti pateikto skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.