- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-318-468/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46209-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Paulius Veršekys
- Civilinis ieškovas
- V. P.
- Civilinis atsakovas
- ADB „C“
- Nukentėjusysis
- V. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-10 nuosprendžio, kuriuo M. M. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą, perduodant laiduotojos M. M. atsakomybei ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.
Iš civilinio atsakovo ADB „C“ nukentėjusiosios V. P. naudai priteista 2 010 Eur turtinės žalos ir 1 200 Eur neturtinės žalos.
Iš M. M. nukentėjusiosios V. P. naudai priteista 1 500 Eur procesinių išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. M. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis 2017-10-04, apie 21.52 val., Vilniuje, vairuojamu AB „L“ nuosavybės teise priklausančiu automobiliu VW UP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies eismo pusės, skirtos važiuoti link (duomenys neskelbtini), pirma eismo juosta iš dviejų, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 73.11. punkto reikalavimą, numatantį, kad „raudonas signalas arba du pakaitomis mirksintys raudoni signalai draudžia eismą“ ir 165 punkto reikalavimą, numatantį, kad „esant draudžiamajam šviesoforo ar reguliuotojo signalui, vairuotojas privalo sustoti prieš kelio ženklą „STOP“ linija“ ir (ar) „STOP“ liniją“, tai yra, vairuojamu automobiliu priartėjęs (duomenys neskelbtini), esančios reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur jo atžvilgiu degė draudžiamas – raudonas šviesoforo signalas, nesustojo prieš „STOP“ liniją, ją kirtęs užvažiavo ant pėsčiųjų perėjos ir partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę nuo „STOP“ linijos, įstriža puslankio forma, į pėsčiųjų perėją įbėgusią pėsčiąją V. P., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-10 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. M. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, jo atžvilgiu paskirti laisvės atėmimo bausmę bei tenkinti pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Nukentėjusiosios vertinimu, baudžiamoji byla iš esmės nebuvo išnagrinėta, nuosprendyje neatskleista bylos esmė, nenurodyti priėmimo motyvai, padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantės teigimu, nusikalstamą veiką padaręs M. M. sąmoningai šiurkščiai pažeidė KET, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės bei darė kitas nusikalstamas veikas – galimai bendrininkaudamas su policijos pareigūnu L. K., dėl autoavarijos kaltino nukentėjusiąją, pasinaudojo jos bejėgiška būkle ir nežinojimu tikrųjų įvykio aplinkybių, o su savo gynėju J.J. naudojo psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir jos artimuosius. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad M. M. įvykio metu būtų buvęs apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų, todėl, apeliantės vertinimu, galima daryti išvadą, kad asmuo važiavo per pėsčiųjų perėją nemažindamas greičio, gerai matydamas raudoną šviesoforo signalą, tačiau nusikalstamai pasitikėdamas savimi, pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį tik tada, kai susidūrė su nukentėjusiąja. Teismo posėdžio metu apklausiamas ekspertas R. Š. nurodė, kad šviesoforas M. M. degė pakankamai ilgą laiką, jam nereikėjo imtis kažkokių staigių, nenumatytų veiksmų, tiesiog ramiai mažinant greitį sustoti prieš „STOP“ liniją ir autoįvykio būtų neįvykę.
2.2. Apeliantės manymu, M. M. buvo nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad viena iš būtinų sąlygų, svarstant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, yra tai, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ir gailisi, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, tokių duomenų nėra. Pažymi, kad M. M. pripažino tik patį faktą, jog partrenkė nukentėjusiąją, tačiau kaltino ją dėl eismo įvykio kilimo, nurodydamas, kad ji ėjo per pėsčiųjų perėją degant raudonam pėsčiųjų eismą reguliuojančiam šviesoforo signalui, prašė skirti pakartotinę įvykio ekspertizę, nepripažino civilinio ieškinio, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo, o formalus pasisakymas paskutinio žodžio metu negali būti vertinamas kaip tikras gailestis. Patį faktą, jog važiavo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui, M. M. pradėjo pripažinti tik tada, kai nukentėjusioji kreipėsi pas nepriklausomą ekspertą ir šis faktas buvo nustatytas eksperto išvada, kurios pagrindu buvo atnaujintas procesas administracinėje byloje ir V. P. iš įvykio kaltininkės tapo nukentėjusiąja. Nukentėjusiosios vertinimu, toks savo veiksmų pripažinimas sietinas su siekiu išvengti galimo laisvės atėmimo.
2.3. Nukentėjusiosios teigimu, BK 40 straipsnį nėra pagrindo taikyti ir todėl, kad M. M. neatlygino net dalies nusikalstama veika padarytos žalos ir nesiruošia jos atlyginti ateityje, civilinio ieškinio nepripažino, su nukentėjusiąja nekalbėjo apie žalos atlyginimą, tik pasiteravo, kokia jos sveikata. Pažymi, kad M. M. gynėjas prieš teismo posėdį, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių, pervedė į teismo depozitinę sąskaitą 500 Eur, šios lėšos nėra laikytinos žalos atlyginimu nukentėjusiajai, atsižvelgiant į tai, skundžiamu nuosprendžiu nurodyta suma J.J. grąžinta. Apeliantė taip pat nesutinka, kad paskirta laiduotoja M. M. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Nukentėjusiosios vertinimu, M. M. yra jauna, nesubrendusi asmenybė, kuri negali daryti jokios įtakos M. M., yra ne kartą bausta administracine tvarka, pati sąmoningai nesilaiko ir negerbia įstatymų. Iš M. M. apklausos teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad tarp M. M. ir laiduotojos nėra artimo ryšio, jis nebuvo nuoširdus, nepapasakojo tikrųjų įvykio aplinkybių, t. y. kad sankryžoje, kurioje partrenkė žmogų, yra du šviesoforai ir kad jis sąmoningai važiavo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui.
2.4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą numatančias teisės normas, neatliko visapusiško įrodymų, susijusių su nukentėjusiajai padaryta žala, tyrimo, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas individualiai kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, todėl teismų praktikoje priteisiamais dydžiais reikia remtis ne formaliai, bet įvertinus kiekvienos bylos reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusiosios vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad M. M. atliko nusikalstamus veiksmus, dėl kurių nukentėjusioji patyrė sunkų psichikos sutrikimą. Nurodo, kad nustačius paskutinę diagnozę, kuri tiesiogiai susijusi su autoįvykio pasekmėmis, nepagrįstai nebuvo iš naujo nustatinėjamas nukentėjusiosios patirto sveikatos sužalojimo mastas, todėl byloje nėra objektyvių duomenų, kad apeliantė patyrė tik nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymi, jog 2019-10-17 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimu Nr. STS-4040, jos atžvilgiu nustatytas 70 proc. darbingumo lygis. Nukentėjusioji taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog jos atžvilgiu priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas, atsižvelgiant į tai, kad teismo ekspertas K.D. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nukentėjusiajai nustatytą potrauminio sutrikimo psichikos sutrikimą lėmė ne tik eismo įvykis, tačiau ir kiti veiksmai – M. M. gynėjo ir pareigūno L. K. veiksmai, už kuriuos, teismo vertinimu, M. M. negali būti atsakingas. Nukentėjusiosios vertinimu, M. M. nusikalstami veiksmai yra tiesiogiai susiję su nurodytų asmenų veiksmais.
2.5. Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada, kad neturtinės žalos dydis mažintinas, atsižvelgiant į tai, kad, teismo eksperto K.D. teigimu, diagnozuotas sutrikimas yra išgydomas, mano, kad tai negali būti teisiniu pagrindu mažinti priteistiną neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad šiuo metu nustatytas sutrikimas nėra išgydytas, nėra aišku, po kiek metų tai bus padaryta ir ar jis bus išgydytas visiškai. Nukentėjusiajai nustatytas sutrikimas yra sunkiai pasiduodantis gydymui ir reikalaujantis didelių gydymo sąnaudų, dažnai recidyvuojantis patyrus emocinį stresą ar kitą sunkią emocinę būklę. Nukentėjusiosios vertinimu, teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiosios negautų pajamų dalies, taip netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiosios būsimų gydymo išlaidų, pažymi, kad ir šiai dienai patiria gydymosi išlaidas, kurios nėra atlygintos. Nukentėjusioji remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006, kuria teismas asmens patirtos neturtinės žalos pobūdį ir mastą įvertino perspektyviuoju požiūriu, konstatuodamas, kad, jeigu žalos padariniai susiję su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, fiziniu skausmu, lydimi nerimo dėl sveikatos ateityje, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai asmeniui padaroma sunkaus ir nepataisomo pobūdžio žala sveikatai, priteisiami neturtinės žalos dydžiai siekia 300 000-400 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-90/2008, 3K-3-298/2007). Pažymi, kad šiuo metu, kai būtinosios išlaidos ir prekių kainos yra labai išaugusios, analogiškose bylose priteistinos 200 000-400 000 Eur dydžio sumos.
2.6. Pažymi, jog teismas nepagrįstai nevertino M. M. gynėjo J.J. bei policijos pareigūno L. K. veikų, jų atžvilgiu nėra pradėti ikiteisminiai tyrimai. Tyrėjas L. K., piktnaudžiaudamas tarnyba ne tik nenusiuntė jos kaip eismo įvykyje nukentėjusio asmens pas teismo medicinos ekspertą patirtiems kūno sužalojimams užfiksuoti ir įvertinti bei šių sužalojimų padarymo mechanizmui nustatyti, bet ir 2017-11-24 nutarimu neteisėtai pripažino ją kalta dėl eismo įvykio ir paskyrė baudą. Pažymi, kad M. M. gynėjas J.J. neteisėtai rinko duomenis apie nukentėjusiąją, siuntė žinutes, garso įrašus socialiniame tinkle Facebook, skambino, bandė susisiekti su ja ir jos artimaisiais, 2019-05-29 atvyko į (duomenys neskelbtini) patalpas, mokinių akivaizdoje prieš nukentėjusiosios motiną V. P. naudojo psichologinį smurtą, siekdamas paveikti, kad nukentėjusioji susitaikytų su M. M., taip buvo pažeista rimtis ir viešoji tvarka. Toks J.J. elgesys labai paveikė nukentėjusiąją, sukėlė nesaugumo, netikrumo, baimės jausmą. Pažymi, kad tiek ji, tiek jos artimieji, siekė išvengti psichologinio smurto, atrašė advokatui J.J., kad nenori bendrauti, pirko naują telefono kortelę.
2.7. Nurodo, kad jos motina V. P. kreipėsi į Lietuvos advokatų tarybą informuodama apie advokato J.J. veiksmus, tačiau taryba procedūros nepradėjo bei 2019-10-16 priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo nusprendė nekelti advokatui J.J. drausmės bylos. V. P. tokį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui, nurodydama, kad buvo pažeistas Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos 20.3 punktas, pagal kurį taryba privalo priimti sprendimą sustabdyti skundo nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti skundo, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ar išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymi, kad J.J. paaiškinime Lietuvos advokatų tarnybai apšmeižė ne tik nukentėjusiąją ir jos motiną bet ir jas atstovaujančią advokatę K. Ž. nurodydamas, kad atstovė telefoninio pokalbio metu ant jo šaukė ir grasino iškviesti policiją. Nukentėjusiosios teigimu, advokatas J.J. teisminio posėdžio metu prisipažino, kad siekė paveikti nukentėjusiąją, jos motiną, seserį nurodydamas kad nukentėjusios motina atsisakė bendrauti, atsisakė atskleisti nukentėjusiosios kontaktinius duomenis, teismui pateikė mobilaus ryšio telefono skambučių išklotines, socialinio tinklo Facebook žinučių, rašytų nukentėjusiajai ir jos artimiesiems, kopijas. Nurodo, kad J.J. teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jo kaltės klausimas siekiant paveikti nukentėjusiąją susitaikyti su M. M. turi būti sprendžiamas kitoje byloje, svarstė, ar nereikia stabdyti baudžiamosios bylos nagrinėjimo, kol bus išspręstas jo paties neteisėtų veiksmų klausimas. Nors advokatas teisminio nagrinėjimo metu bandė įrodyti, kad psichologinį smurtą naudojo labai mandagia forma, tačiau tai nepaneigia tokių veiksmų pavojingumo. Nurodo, kad J.J. taip pat klaidingai informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnę, tiriančią baudžiamąją bylą, jog M. M. neva susitaikė su nukentėjusiąja.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nukentėjusios atstovė prašė skundą tenkinti, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. M. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį. Prokuroras iš esmės prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
V. P. apeliacinis skundas atmetamas
5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji nesutinka su teismo sprendimu atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir prašo jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi.
6. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. M. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos M. M. atsakomybei, o nukentėjusiosios V. P. naudai priteistas žalos dydis yra proporcingas padarytai žalai bei atitinka suformuotą teismų praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
8. Byloje surinktų ir teismo įrodymais pripažintų duomenų pagrindu (M. M., V. P. parodymų, eismo įvykio vietos plano (b.l. 13 1 t.), vaizdo įrašo, specialisto išvadų) nustatyta, jog 2017-10-04, apie 21.52 val., Vilniuje M. M. vairuodamas VW UP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį AB „L“ (b.l. 18 1 t.), važiuodamas (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies eismo pusės, skirtos važiuoti link (duomenys neskelbtini), pirma eismo juosta iš dviejų, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 73.11. punkto reikalavimą, numatantį, kad „raudonas signalas arba du pakaitomis mirksintys raudoni signalai draudžia eismą“ ir 165 punkto reikalavimą, numatantį, kad „esant draudžiamajam šviesoforo ar reguliuotojo signalui, vairuotojas privalo sustoti prieš kelio ženklą „STOP“ linija“ ir (ar) „STOP“ liniją“, tai yra, vairuojamu automobiliu priartėjęs (duomenys neskelbtini), esančios reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur jo atžvilgiu degė draudžiamas – raudonas šviesoforo signalas, nesustojo prieš „STOP“ liniją, ją kirtęs užvažiavo ant pėsčiųjų perėjos ir partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę nuo „STOP“ linijos, įstriža puslankio forma, į pėsčiųjų perėją įbėgusią pėsčiąją V. P., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – dešinio šeivikaulio kūno lūžis, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosrūva kaktoje, kairio klubo sumušimas (b.l. 28-31 1 t.). Taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 d. yra teisinga.
9. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Kolegija pažymi, jog byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantei atrodo nepakankamos ar netinkamos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begaliniu procesu, svarbu kad jų būtų surinkta tiek, kad būtų galima patvirtinti ar paneigti esmines tiriamos veikos aplinkybes, o priimant procesinį dokumentą teismui nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno atskiro byloje surinkto duomens, svarbu kad surinktų įrodymų visuma leistų padaryti teisingas išvadas dėl asmens kaltės ar nekaltumo. Šioje byloje padarytos teismo išvados dėl M. M. veiksmų kvalifikavimo atitinka bylos faktines aplinkybes. Iš esmės byloje ginčas dėl įvykio faktinių aplinkybių, dėl M. M. veiksmų kvalifikavimo, dėl įvykio metu padarytų nukentėjusiajai fizinių sužalojimų nekyla, tačiau nukentėjusiosios vertinimu, teismo yra neįvertinta eismo įvykio metu ir/ar po jo nukentėjusiajai padaryta psichinė žala, todėl įvairūs skundo argumentai dėl M. M. veiksmų piktybiškumo, bendrininkavimo su policijos pareigūnu, kaltininko pasinaudojimu ja kaip bejėgiškos būklės asmeniu, ir kt., kaip neturintys įtakos M. M. veiksmų kvalifikavimui plačiau neaptariami.
Dėl M. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
10. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018). Skundu nurodoma, kad M. M. neatitinka atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinų sąlygų, todėl, apeliantės vertinimu, jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų taikymas yra negalimas. Su tokiomis apeliantės išvadomis nesutiktina.
11. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laidavimo taikymui būtina sąlyga – visiškas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl savo neteisėtų veiksmų. Nukentėjusioji nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad M. M. būtų visiškai pripažinęs savo kaltę ir gailėjęsis dėl sukelto eismo įvykio, apeliantės teigimu, M. M. pripažino tik patį faktą, jog partrenkė nukentėjusiąją, tačiau tuo pačiu kaltino ją dėl eismo įvykio kilimo, nurodydamas, kad ji ėjo per pėsčiųjų perėją degant raudonam pėsčiųjų eismą reguliuojančiam šviesoforo signalui. Nukentėjusioji taip pat pažymi, jog tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, t. y., kad važiavo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui, M. M. pradėjo pripažinti tik tada, kai šis faktas buvo nustatytas eksperto išvada ir jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas, tokie M. M. veiksmai, jos manymu, nėra laikytini nuoširdžiu kaltės pripažinimu ir gailesniu, priešingai – tik formaliais, siekiant išvengti realaus laisvės atėmimo. Toks nukentėjusiosios atliekamas M. M. veiksmų interpretavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
12. Remiantis kasacinio teismo praktika, prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos negali būti formalūs. Formaliu prisipažinimu laikomas toks, kai asmuo iškraipo faktus, bando pateisinti savo veiksmus, kaltina nukentėjusįjį provokuojančiu elgesiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-222/2017). Sprendžiant, ar asmens prisipažinimas gali būti laikomas nuoširdžiu, svarbu įvertinti kaltinamojo parodymų ir pozicijos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-699/2017) įvertinti, kad prisipažinimas tikrasis kaltinamojo asmeninės valios aktas, nuoširdi aktyvi atgaila, o ne vien formalumas, paremtas noru būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2018). Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-289-693/2019).
13. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad eismo įvykį sukėlęs M. M. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę dėl savo veiksmų, sutiko, kad jo elgesys buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, išreiškė gailestį, ieškojo būdų kaip susisiekti su nukentėjusiąja V. P. siekdamas atlyginti jai sukeltą žalą, kas nukentėjusiosios buvo įvertintina spaudimu prieš ją ir jos šeimos narius. M. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad sustabdęs automobilį, priėjo prie nukentėjusiosios, padėjo jai atsikelti ir atsisėsti ant šaligatvio, pasiteiravo, ar jai viskas gerai, iškvietė greitąją pagalbą, parašęs pasiaiškinimą policijos komisariate nuvyko į Lazdynų ligoninę pasiteirauti, kokia yra nukentėjusiosios sveikatos būklė, jautėsi kaltas dėl nelaimės, gailėjosi, kad tai įvyko, norėjo išsiaiškinti, kaip galėtų padėti. Nukentėjusioji V. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad M. M. po įvykio prie jos priėjo, paklausė, kaip ji jaučiasi, padėjo nueiti iki šaligatvio, pasakė, kad iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Tiek M. M., tiek ir pati nukentėjusioji patvirtino, kad M. M. buvo atvykęs pas nukentėjusiąją į ligoninę ir teiravosi apie jos sveikatą. Nukentėjusiosios motina liudytoja V. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad 2017-10-04 vakarą jai paskambino vyriškis ir pranešė, kad partrenkė jos dukrą. Tiek iš M. M., tiek iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad po eismo įvykio asmenys apsikeitė kontaktais, susirašė elektroniniais laiškais (3 t. b. l. 40), iš kurių matyti, kad M. M. 2017-11-14 nukentėjusiosios teiravosi apie jos sveikatą, grįžimą į „normalų ritmą“, susitarimą su draudimo bendrove. Tokie M. M. veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma skunde, vertintini ne kaip formalūs pasisakymai siekiant sušvelninti teisinę padėtį, bet aktyvia atgaila savo veiksmais mėginant pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Vien todėl, kad, nukentėjusiosios vertinimu, tokie M. M. veiksmai nėra laikytini pakankamais ar tenkinančiais jos poreikius, negali būti konstatuojama, kad asmuo buvo abejingas savo veiksmų padariniams ar dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo.
14. Nors nukentėjusiosios teigimu, M. M. siekė apkaltinti nukentėjusiąją dėl autoavarijos kilimo, pasinaudojo jos bejėgiška būkle ir nežinojimu tikrųjų įvykio aplinkybių, iš bylos medžiagos matyti, kad, pirminėmis M. M. žiniomis, eismo įvykį sukėlė nukentėjusioji. M. M. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai pastebėjo vaizdo kamerą, nukreiptą į pėsčiųjų perėją (duomenys neskelbtini), pareigūnai nuėjo pažiūrėti, ar iš įrašo matosi, kas įvyko, grįžusi pareigūnė jam nurodė, kad vaizdo medžiagoje užfiksuota, jog V. P. bėgo degant raudonam šviesoforo signalui. Po kelių mėnesių po įvykio M. M. iš S. kompanijos gavo informaciją, kad vėl gali naudotis automobilių nuomos paslaugomis, nes dėl eismo įvykio kalta buvo pripažinta V. P.. Apie aplinkybę, jog jo vairuojamas automobilis kirto pėsčiųjų perėją degant eismą draudžiančiam signalui ir kad yra kaltas dėl sukelto eismo įvykio, M. M. sužinojo tik po nukentėjusiosios kreipimosi dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo ir baudžiamojo proceso pradėjimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pat 2019 m. gegužės, kai M. M. su savo gynėju nuvyko pas tyrėją ir susipažino su įvykio vaizdo medžiaga bei specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tiek M. M. įvažiavo į pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui, tiek V. P. bėgo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui, M. M. nedelsiant pripažino savo kaltę ir iš karto mėgino susisiekti su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji iki 2018 m. spalio nesiaiškino eismo įvykio aplinkybių ir neprašė savo iniciatyva atlikti eismo įvykio mechanizmą nustatančios ekspertizės, paaiškinimuose po eismo įvykio ir administracinio nusižengimo bylos metu pripažino savo kaltę ir nurodė, kad gailisi dėl sukelto eismo įvykio (1 t., b. l. 9). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad M. M., kuriam buvo nurodyta, jog kitas eismo dalyvis atliko neteisėtus veiksmus ir buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, turėjo imtis papildomų veiksmų, siekiant patikrinti kitas galimas versijas.
15. Nukentėjusioji skundu taip pat nepagrįstai teigia, kad M. M. negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi jis neatlygino net dalies nusikalstama veika padarytos žalos ir nesiruošia gera valia atlyginti ateityje. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio metu M. M. vairuota transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl pareiga atlyginti žalą sutarties ribose kilo ne M. M., o draudimo bendrovei ADB „C“. Skundžiamu nuosprendžiu V. P. priteista 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo (iki nuosprendžio bendrovės sprendimu nukentėjusiosios atžvilgiu buvo išmokėta dar 1 800 Eur) ir 2 010 Eur turtinės žalos atlyginimo, šios sumos neviršija Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos (5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui, tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos, ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui), todėl M. M. nekilo pareiga iš savo asmeninių lėšų atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Vien tai, kad padarytą žalą atlygina ne eismo įvykį sukėlęs asmuo, o draudimo bendrovė, teismo vertinimu, negali būti vertinama kaip netinkamu BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo įgyvendinimu ir pagrindu neatleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės.
16. Nors nukentėjusioji pažymi, jog M. M. po įvykio atvykęs į ligoninę su ja nekalbėjo apie žalos atlyginimą, tik paklausė, kokia yra jos sveikata, tai, teismo vertinimu, negali būti laikytina aplinkybe, rodančia asmens pasyvumą žalos atlyginimo klausimu. Kaip ir minėta anksčiau, atvykęs į ligoninę M. M. žinojo, kad V. P. ėjo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui ir galimai yra kalta dėl eismo įvykio, nepaisant to, jis nuvyko pasiteirauti apie nukentėjusiosios sveikatos būklę, apsikeisti kontaktais. Taip pat pažymėtina, kad pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nurodyto susitikimo metu vengė bendrauti su M. M., buvo šoko būsenoje, sutvarstyta, neįgaliojo vežimėlyje, su M. M. bendravo nukentėjusiosios sesuo, o ne ji. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad M. M. šio trumpo susitikimo metu nedelsiant neišreiškė noro nukentėjusiajai sumokėti tam tikras lėšas, o tik pasiteiravo, kaip ji jaučiasi dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, nėra laikytina asmens vengimu atlyginti žalą.
17. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors, nukentėjusiosios teigimu, M. M. nenorėjo atlyginti jai sukeltos žalos, pažymėtina, kad pati V. P. ir jos šeimos nariai atsisakė bendrauti su M. M. bei jo gynėju ir vertino tokius asmenų veiksmus kaip psichologinį smurtą, spaudimą jų atžvilgiu. M. M. nuo pat pirmosios apklausos aktyviai mėgino susisiekti su nukentėjusiąja norėdamas savo iniciatyva susitarti dėl žalos atlyginimo, galimai baudžiamąją bylą užbaigti susitaikymu, tačiau nukentėjusioji tokius veiksmus ignoravo. Neturėdamas kito pasirinkimo M. M. gynėjas jo nurodymu pervedė 500 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą, prašė, jei bus iš M. M. priteista žala, šią sumą panaudoti žalos atlyginimui. Tokie veiksmai, kolegijos vertinimu, pripažintini aktyviais veiksmai siekiant sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą.
18. Nors teisiamojo posėdžio metu M. M. nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiosios patikslintu civiliniu ieškiniu dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, jog asmuo aiškiai nurodė tokių savo veiksmų priežastį – M. M. manymu, dalis nukentėjusiosios prašomos priteisti neturtinės žalos yra susijusi ne su eismo įvykio metu sukeltais padariniais, o su nukentėjusiosios pakitusia psichine būkle, išgyvenimais, galimai patirtais administracinio nusižengimo bei civilinės bylos nagrinėjimo metu. M. M. pabrėžė, kad dalyje dėl nukentėjusiosios patirtos žalos, susijusios su eismo įvykio metu sukeltais sužalojimais, sutinka atlyginti žalą, jos neginčijo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks M. M. aiškiai argumentuotas dalinis nesutikimas su nukentėjusiosios prašomu priteisti žalos dydžiu negali būti laikomas nesutikimu su nusikalstama veika sukeltos žalos atlyginimu ir negali būti kliūtimi BK 40 straipsnio nuostatų taikymui.
19. Nukentėjusioji skundu taip pat ginčija M. M. sesers M. M. tinkamumą būti laiduotoja, pažymi, jog M. M. yra jauna, nesubrendusi asmenybė, pati sąmoningai nesilaiko ir negerbia įstatymų, yra ne kartą bausta administracine tvarka, todėl negali daryti įtakos M. M.. Su tokiomis nukentėjusiosios išvadomis nesutiktina. BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teigiama įtaka asmeniui turi būti efektyvi, reali, motyvuojanti pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti.
20. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog M. M. yra neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojama teigiamai, apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidentės D.Grybauskaitės 2010-02-23 ir 2012-02-28 padėkos raštais (2 t., b. l. 30-31), Lietuvos Respublikos Seimo narių V.Simulik, E.Žakario padėkos raštu (2 t., b. l. 32), teigiamai charakterizuojama kun. A.Sederevičiaus (2 t., b. l. 33) ir yra tinkama būti laiduotoja M. M. atžvilgiu. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Nors, nukentėjusiosios vertinimu, tarp M. M. ir jo sesers nėra artimo ryšio, pati M. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad gyvena kartu su broliu, gerai sutaria, nuolat kartu leidžia laiką ir kad ji gali daryti teigiamą įtaką M. M.. M. M. pažymėjo, kad brolis su ja susisiekė tą patį vakarą po eismo įvykio, nurodė, kad buvo sužalota mergina, dėl įvykio buvo susirūpinęs, pranešė, kad važiuoja į ligoninę siekdamas išsiaiškinti apie nukentėjusiosios būklę. M. M. bendravo su galima laiduotoja ir tada, kai jo atžvilgiu buvo atnaujinta administracinio nusižengimo byla ir pradėtas baudžiamasis procesas, pranešė M. M., jog, remiantis vaizdo įrašu, vairuodamas automobilį važiavo per raudoną šviesą ir taip sukėlė eismo įvykį. Nors nukentėjusiosios manymu, M. M. bendraudamas su seserimi apie įvykio aplinkybes buvo nenuoširdus, kaip ir nurodyta anksčiau, apie aplinkybę, jog jo vairuojamas automobilis kirto pėsčiųjų perėją degant eismą draudžiančiam signalui ir kad yra kaltas dėl sukelto eismo įvykio, M. M. sužinojo ne iš karto, o tik po metų nuo įvykio. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad asmuo kalbėdamas su M. M. nuslėpė tam tikras įvykio detales. Iš M. M. duotų paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad M. M. gilinosi į brolio padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir priežastis, išreiškė neigiamą vertinimą. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia abejonių M. M. gebėjimu M. M. daryti pakankamą įtaką bei teigiamą poveikį, nulemsiantį įstatymų nuostatas atitinkantį elgesį ateityje.
21. Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, jog M. M. pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailėjosi, buvo pasirengęs atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, jei ji viršytų civilinio atsakovo atsakomybės ribas, paskirta laiduotoja darys jam teigiamą įtaką, todėl M. M. buvo pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl L. K. ir J.J. veiksmų
22. Nukentėjusioji nurodo, kad policijos pareigūnas L. K. galimai klastojo administracinės bylos tyrimą, neatliko procesinių veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, 2017-11-24 nutarimu neteisėtai pripažino ją kalta dėl eismo įvykio ir paskyrė baudą, o M. M. gynėjas advokatas J.J. neteisėtai rinko duomenis apie nukentėjusiąją bei siekdamas ją paveikti susitaikyti su M. M., naudojo psichologinį smurtą.
23. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumą, tuo tarpu kitų asmenų (ne eismo įvykį sukėlusio M. M.) veiksmų teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios keliami klausimai, susiję su L. K. ir J.J., nukentėjusiosios vertinimu, galimai nusikalstamais veiksmais, yra nenagrinėtini ir dėl jų plačiau nepasisakoma.
24. Visgi, pripažintina, jog eismo įvykio situacija nebuvo paprasta. Sprendžiant dėl M. M. atsakomybės už eismo įvykį pažymėtina, jog įvykio vietoje leistinas automobilių eismas yra 50 km/h. Byloje surinkti automobilio VW UP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo GPS duomenys, specialisto išvados patvirtina, jog ir įvykio metu M. M. važiavo leistinu greičiu (b.l. 72-77 1 t.). Iš duomenų apie įvykio vietoje esančio šviesoforo darbo rėžimo grafiko matyti, kad šviesoforo režime yra momentų kai nuo 2 iki 8 sekundžių raudonas šviesoforo signalas dega ir pėstiesiems ir vairuotojams (b.l. 79-96 1 t.). Šiuo konkrečiu atveju iš 2019-04-15 specialisto išvados (5 ir 7 punktai), vaizdo įrašo, matyti, jog įvykio (automobilio susidūrimo su pėsčiąja) metu būtent ir buvo susidariusi situacija kai raudonas šviesoforo signalas degė tiek vairuotojui (M. M.) tiek ir pėstiesiems (V. P.). Prieš pėsčiosios partrenkimą ir prieš automobiliui kertant „Stop“ liniją, automobilio atžvilgiu eismą reguliuojantis šviesoforas ne mažiau kaip 18 s šveitė raudonai ir pėsčiosios partrenkimas įvyko 2,82 s nuo pėsčiųjų šviesoforo raudonos spalvos signalo užsidegimo momento, tuo metu švietė ir raudonas automobilių eismą reguliuojančio šviesoforo signalas (specialisto išvados 15 ir 6 p.) (b.l. 103-113 1 t.), taigi, kolegijos nuomone abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmuose įžvelgtini kelių eismo taisyklių pažeidimai (abipusė kaltė) vienok, šios aplinkybės išvadų dėl M. M. veiksmų kvalifikavimo nekeičia.
Dėl civilinio ieškinio
25. Nukentėjusioji V. P. patikslintu civiliniu ieškiniu prašė iš M. M. ir ADB „C.“ priteisti 23 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 211 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1 900 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš ADB „C.“ V. P. priteista 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 800 Eur dydžio suma bendrovės nukentėjusiajai išmokėta dar iki nuosprendžio priėmimo) ir 2 010 Eur turtinės žalos atlyginimo, iš M. M. V. P. priteista 1 500 Eur nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (400 Eur dydžio prašoma suma nepripažinta proceso išlaidomis, šios išlaidos pripažintos sudėtine nuostolių dalimi ir priteistos iš civilinio atsakovo). Apeliaciniu skundu nukentėjusioji nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir prašo jos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Teismų praktikoje sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, kartu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.
27. Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji V. P. prašė priteisti jai 5 211 Eur turtinei žalai atlyginti, (2 641,32 Eur negautų pajamų nuo 2019-09-02 iki 2022-09-02; 210 Eur už UAB M suteiktas psichoterapijos konsultacijas; 810 Eur pagal MB „M“ atstatomojo gydymo sąmatą; 64 Eur už neurologo konsultaciją (2019-06-01 kvitas); 85,60 Eur už galvos magnetinio rezonanso tomografiją su kraujagyslių programa (2019-06-07 kvitas); 150 Eur už teismo medicinos eksperto P.P. specialisto išvadą; 50 Eur už psichiatro konsultaciją (2019-07-01 kvitas); 50 Eur už psichologo konsultaciją (2019-07-01 kvitas); 50 Eur už psichiatro konsultaciją (2019-07-09 kvitas); 500 Eur už eismo įvykio tyrimą ir specialisto išvados surašymą; 600 Eur už VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvados parengimą).
28. Nukentėjusioji reikalavimą dėl 2 641,32 Eur negautų pajamų nuo 2019-09-02 iki 2022-09-02, grindė 2019-09-02 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jai nustatytu 85 proc. darbingumu (2 t., b. l. 122). Kolegijos nuomone, šis nukentėjusiosios reikalavimas – nepagrįstas. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji nepateikė duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos pajamos dėl pakitusio darbingumo lygio sumažėjo, pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jos darbo užmokestis per paskutinius mėnesius nepakito, dirba pilnu etatu. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki įvykio nukentėjusioji dirbo „S“ pardavimų vadybininke, po įvykio nedirbo apie du mėnesius, tuomet grįžo į tą patį darbą, ne tik dirbo, bet ir studijavo, 2018 m. sausio pradžioje išėjo iš darbo, 2018 m. gegužę susirado kitą darbą, iki nedarbingumo tarnybos lygio nustatymo dirbo pusantrų metų M.. Iš pateiktos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvados nėra aišku, kaip V. P. sumažėjęs darbingumo lygis yra susijęs su M. M. eismo įvykio padariniais, kodėl civiliniu ieškiniu prašoma atlyginti žalą, kilusią ne dėl po eismo įvykio nustatyto nedarbingumo, bet praėjus dvejiems metams, kodėl yra nurodomas būtent trejų metų terminas nuo 2019 iki 2022 m. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl prašo atlyginti negautas pajamas būtent už šį laikotarpį, kai pateiktoje išvadoje nenurodytas nedarbingumo lygio galiojimo terminas. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios reikalavimas atlyginti dėl eismo įvykio padarinių negautas pajamas atmestinas.
29. Nukentėjusioji patikslintu civiliniu ieškiniu taip pat prašė atlyginti 810 Eur pagal MB „M.“ atstatomojo gydymo sąmatą (2 t., b. 120) už planuojamą atlikti dešinės čiurnos sąnario, dubens, kaklinės stuburo dalies, galvos kaklo jungties funkcijos atstatymo manualinę terapiją. Šios išlaidos, apygardos teismo vertinimu, taip pat nėra laikytinos M. M. nusikalstamais veiksmais sukelta turtine žala.
30. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma ne tik už esamą, bet taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe, tačiau žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius tokių gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus, jog išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra realios (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-7-85/2011, Nr. 3K-3-174/2009, Nr. 3K-3-643/2005). Nukentėjusioji teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad sužalota koja po įvykio sėkmingai sugijo, bet ji vis dar jaučia nepatogumus, yra likęs randas, po eismo įvykio jai buvo paskirta reabilitacija, tačiau ji nedarė nurodytų veiksmų, gydėsi pati, negalėjo paaiškinti, kodėl 2019 m. spalio mėnesį kreipėsi į privačią kliniką dėl kojos reabilitacijos, nurodė, kad taip nusprendė pati, į valstybines gydymosi įstaigas nesikreipė, nes ten didelės laukimo eilės. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tokie nukentėjusiosios paaiškinimai nepatvirtina jos planuojamo gydymo būtinumo, kadangi nepatogumai, susiję su sužalotos kojos gijimu, galimai yra susiję su pačios nukentėjusiosios pasyviais veiksmais neatliekant gydytojų nurodymų, nurodomos gydymo apimtys ir būsimos išlaidos nurodomos preliminariai. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios prašoma suma yra nepagrįsta ir nepriteistina.
31. Nukentėjusioji civiliniu ieškiniu taip pat prašė atlyginti 64 Eur už neurologo konsultaciją (2019-06-01 kvitas) (2 t., b. l. 26) ir 85,60 Eur už galvos magnetinio rezonanso tomografiją su kraujagyslių programa (2019-06-07 kvitas) (2 t., b. l. 26). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nukentėjusiosios patirtos išlaidos nėra priežastiniu ryšiu susijusios su 2017-10-04 eismo įvykiu sukeltais kūno sužalojimais, atsižvelgiant į tai, ir šie nukentėjusiosios reikalavimai atmestini.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
32. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
33. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Specialisto išvados duomenimis, eismo įvykio metu V. P. buvo sukelta poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais kaktoje, dešinio šeivikaulio apatinio trečdalio lūžis, tokie sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 58). Remiantis teismų praktika, pagal šias nukentėjusiajai eismo įvykio sukeltas pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 Eur iki 3 000 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-97/2013, 2K-370/2013, 2K-551/2013, 2K-258/2014, 2K-292/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015 ir kt.).
34. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad dėl nusikalstamų M. M. veiksmų, nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, patyrė didelius reikšmingus neigiamus emocinius išgyvenimus, tačiau konstatavo, jog civiliniu ieškiniu prašomas priteisti neturtinės žalos dydis (23 650 Eur) neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, sietinas ne tik su M. M. padarytu nusikaltimu, tačiau galimai su kitų (administracinės ir/ar civilinės) bylų metu patirtais išgyvenimais, , todėl civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir nukentėjusiosios atžvilgiu priteisė 3 000 Eur dydžio sumą, iš kurių dalis – 1 800 Eur dydžio suma bendrovės nukentėjusiajai išmokėta dar iki nuosprendžio priėmimo. Apygardos teismo vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.
35. Nors nukentėjusioji nepagrįstai teigia, kad jos atžvilgiu priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka padarytos žalos ir formuojamos teismų praktikos, pažymėtina, kad civiliniu ieškiniu gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra asmens nusikalstamos veikos pasekmė, tuo tarpu nukentėjusioji, vertindama savo patirtą neturtinę žalą, savaip interpretuoja jai nustatyto sveikatos sutrikdymo mastą ir remiasi teismų praktika, susijusia su neturtinės žalos, priteistos už sukeltą sunkų sveikatos sutrikdymą, dydžiais. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė išvadą pateikęs specialistas K.D., pats eismo įvykis galėjo lemti tik apie 50 proc. nukentėjusiajai nustatytos diagnozės, tuo tarpu kiti išvadoje nurodyti veiksniai pagilino nukentėjusiosios būklę. Pažymėtina, kad specialisto išvados priėmimo metu specialistas K.D. rėmėsi nukentėjusiosios jam nurodytais duomenimis apie savo patyrimus, susijusius su kitų asmenų neteisėtais veiksmais, tuo tarpu pagrįstumo vertinimas, yra ne specialisto, o bylą nagrinėjančio teismo vertinimo dalykas. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios psichikos sutrikimą nulėmė ne tik eismo įvykis, kurio metu ji buvo sužalota, tačiau ir kiti veiksniai už kuriuos, M. M. negali būti atsakingas.
36. Galiausia, pažymėtina, kad, apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiosios veiksmai taip pat turėjo įtakos jai nustatytos žalos atsiradimui ir padidėjimui. Apklaustas teisiamajame posėdyje specialisto išvadą pateikęs teismo ekspertas H.V. nurodė, kad nukentėjusiajai einant pėsčiųjų perėjoje buvo užsidegęs raudonas šviesoforo signalas, ji ėjo per važiuojamąją dalį ne per perėją. Nors šie veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio sukėlimo priežastis, jie, specialisto vertinimu, techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Pati nukentėjusioji apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, kai žengė ant perėjos, jai jau pradėjo mirksėti leidžiamas šviesoforo signalas, mėgindama kirsti gatvę jį ėmė bėgti, nesižvalgė į šalis. Pirmosios apklausos metu ji nurodė, jog eidama per gatvę į atvažiuojančių automobilių pusę nesidairė, buvo su kapišonu, ausinukais, klausėsi muzikos (1 t., b.l. 38). Remiantis CK 6.297 straipsniu, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali būti neatlyginama, jeigu nukentėjęs ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo.
37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė ir teisingai įvertino nukentėjusiajai M. M. veika sukeltus padarinius, todėl konstatuotina, jog nurodytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo keisti nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos dydžio.
Dėl kitų proceso išlaidų
38. Apeliacinės instancijos teismui atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. M. pateikė pinigų priėmimo kvitas 500 Eur sumai už jo gynėjo dalyvavimą ir jo atstovavimą apeliacinėje instancijoje ir prašė šią sumą priteisti iš nukentėjusiosios. Toks prašymas, kaip negali būti patenkintas, nes proceso dalyvių (nuteistojo, atleisto nuo atsakomybės asmens) turėtos išlaidos iš dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo metu nukentėjusiojo asmens nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. M. prašymą dėl už jo gynėjo dalyvavimą ir jo atstovavimą apeliacinėje instancijoje proceso išlaidų atlyginimo – atmesti.