Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1305-480/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-24
Bylos Nr.: e2A-1305-480/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-01362-2021-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Gintautas Koriaginas
Atsakovas: R. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1305-480/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01362-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 2.6.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, A. R. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-223-812/2022 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „VLL Group“ ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VLL Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. K. 11 600 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 11 600 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-691-253/2020 UAB „VLL Group“ iškelta bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2020 m. balandžio 8 d.). UAB „VLL Group“ vadovu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. spalio 17 d. buvo atsakovas. Nemokumo administratorė, tikrindama įmonės sandorius, nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2019 m. balandžio 5 d. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovui už 11 600 Eur parduota transporto priemonė Mercedes Benz ML 350, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovui 11 600 Eur sumai išrašyta PVM sąskaita faktūra VL Nr. 3063. Tarp nemokumo administratorei perduotų dokumentų nebuvo rasta apmokėjimo už nupirktą transporto priemonę. Atsakovas administratorei nurodė, jog ieškovė buvo skolinga atsakovui, todėl buvo atliktas tarpusavio užskaitymas ir ieškovės skola atsakovui sumažinta 11 600 Eur. Administratorė nei užskaitos akto, nei kito apmokėjimo už transporto priemonę patvirtinančio dokumento tarp perduotų įmonės dokumentų nerado. Atsakovo ieškovės bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo pagrindas – paskolos sutartys, kurių sudarymo ir piniginių operacijų terminas yra nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. Atsakovo finansinio reikalavimo dydis yra apskaičiuotas atėmus M. T. perleistas reikalavimo teises, atsiradusias pagal 2018 m. vasario 23 d. paskolos sutartį (prievolės dydis 25 000 Eur) ir 2018 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartį (prievolės dydis 2 526 Eur) bei atėmus 2019 m. lapkričio 8 d. užskaitytą 2 766,98 Eur sumą už atsakovo nupirktus baldus. Aplinkybė, jog nemokumo administratorė neginčijo prašomo patvirtinti reikalavimo dydžio, nereiškia, jog atsakovas nėra skolingas ieškovei. Nors galiojančios ir vykdytinos vienarūšės priešpriešinės prievolės gali būti užbaigtos įskaitymu, tačiau nagrinėjamu atveju toks prievolių užbaigimo būdas negali būti taikomas. Ieškovei yra iškelta bankroto byla, todėl, siekiant apsaugoti visų jos kreditorių interesus ir nesudaryti vienam iš jų palankesnių, nei kitiems kreditoriams, sąlygų patenkinti savo reikalavimus, prievolėms, kuriose dalyvauja ieškovė, yra draudžiama taikyti įskaitymą. Įsiskolinimo buvimą patvirtina ne formalus sąskaitos faktūros įtraukimas ar neįtraukimas į neapmokėtų sąskaitų sąrašą, ar asmenį – į debitorių sąrašą, o faktinis įsiskolinimo buvimas, kurį nagrinėjamu atveju patvirtina pirminiai apskaitos dokumentai, apmokėjimą patvirtinančių dokumentų nebuvimas bei abiejų šalių fakto pripažinimas, jog buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas R. K. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismui konstatavus ieškovės piktnaudžiavimą jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje nustatyta tvarka paskirti jai baudą, pusę paskirtos baudos priteisiant atsakovo naudai. Nurodė, kad ieškinys atsakovui grindžiamas paskutinio ieškovės vadovo A. K. tarp nemokumo administratorei pateiktų dokumentų tarpusavio skolų užskaitymo akto neradimu. Nuo 2019 m. spalio 16 d. paskirto naujojo ieškovės vadovo A. K. dalies dokumentų neišsaugojimas ar nepateikimas administratorei negali būti siejamas su buvusio pirkėjo skolos įmonėje atsiradimu ar pasibaigimu. Tokiu pagrindu bei tokiais argumentais reiškiamas ieškinys neatitinka nei įstatymo reikalavimų, nei objektyvių duomenų, kurie administratorei buvo pateikti, tačiau nuo bylą nagrinėjančio teismo nuslėpti. 2019 m. spalio 14 d. atsakovas su kitu ieškovės akcininku pardavė akcijas, tarp priėmimo–perdavimo metu perduodamų dokumentų buvo išrašytų ir iki turto perdavimo laikotarpio neapmokėtų sąskaitų faktūrų sąrašas, kuriame 2019 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitos faktūros VL Nr. 3063 įtraukta nebuvo. Įmonės buhalterijoje tarp neapmokėtų sąskaitų šios sąskaitos įtraukta nėra, atsakovo, kaip įmonės skolininko, buhalterijoje esančiame debitorių sąraše taip pat nėra. Po 2019 m. balandžio 5 d. sandorio sudarymo atsakovas, siekdamas užtikrinti normalią įmonės veiklą bei jos funkcionavimą, 2019 m. balandžio 24 d. paskolino bei bankiniu pavedimu pervedė ieškovei 30 000 Eur sumą. 2019 m. lapkričio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas, iš kurio matyti, kad ieškovės skolos atsakovui likutis pagal 2019 m. spalio 17 d. perduotus dokumentus yra 69 980,64 Eur, o atsakovo skola ieškovei pagal 2019 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3246 už įsigyjamus sąskaitoje nurodytus daiktus yra 2 766,98 Eur. Atėmus 2 766,98 Eur sumą iš bendros ieškovės skolos atsakovui, matyti, jog ieškovė atsakovui liko skolinga 67 213,66 Eur sumą. Atsakovas su 67 167,02 Eur dydžio finansinio reikalavimo suma yra įtrauktas ieškovės kreditorių sąraše. Ieškovei sąmoningai ne tik nuo atsakovo (ignoruojant Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nutartyje privalomus nurodymus informuoti kreditorius), tačiau ir nuo bylą nagrinėjančio teismo nuslėpus visą eilę esminių šios bylos nagrinėjimui dokumentų, taip pat prejudicinę reikšmę turinčių faktų, kurie iš esmės užkerta kelią galimybei ieškovei ginčyti UAB „VLL Group“ skolą atsakovui, tampa akivaizdu, kad ieškovė tokiu būdu sąmoningai veikia tiek prieš teisingą, tiek ir prieš greitą bylos išnagrinėjimą bei bylos išsprendimą ir pareiškus teisme visiškai neteisėtą bei nepagrįstą ieškinį – tokie ieškovės veiksmai bylą nagrinėjančio teismo turėtų būti įvertinti CPK 95 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, tai jau ne pirmas ieškovės analogiško pobūdžio ieškinys atsakovui ir ieškovė sąmoningai teikia tiek naujus ieškinius (nors visi reikalavimai galėjo būti išnagrinėti vienoje byloje, tiek ir juos teikia skirtinguose miestuose (siekiant didinti atsakovo atstovavimo išlaidas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 11 600 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovo 6,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; grąžino atsakovui nepanaudotą 60 Eur avansą bylinėjimosi išlaidoms apmokėti.

5. Teismas nurodė, kad nė viena iš šalių nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo paskolinęs ieškovei 14 237 Eur pagal akte nurodytas minėtas kitas paskolos sutartis – jų sudarymo ir pinigų išmokėjimo ieškovei faktas nepatvirtintas tiesioginiais rašytiniais įrodymais – tiek sutartimis, tiek jų pagrindu į bendrovės sąskaitą ar kasą atliktus mokėjimus patvirtinančiais įrodymais.

6. Teismas nustatė, kad akte nėra nurodyti duomenys apie atsakovui išrašytą PVM sąskaitą faktūrą VL Nr. 3063 11600 Eur sumai, kas turėjo būti padaryta, jei šalys derino tarpusavio įsipareigojimus jame apibrėžtu periodu (akte numatytos skiltys dėl kiekvienos šalies debeto ir kredito, kurios atsakovui skirtuose stulpeliuose – tuščios). Į aktą taip pat neįtraukti duomenys, kad 2019 m. balandžio 5 d. buvo atliktas užskaitymas 5 230 Eur sumai pagal 2018 m. paskolų dalį ir 6 370 Eur pagal avansines apyskaitas (viso 11 600 Eur) – prie 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 22 d. paskolos sutarčių nenurodyti duomenys apie atliktą užskaitymą, jei toks buvo. Atsakovo įneštos piniginės lėšos pagal avansines apyskaitas į bendrovės kasą akte taip pat nėra nurodytos. O taip pat nenurodyti duomenys ir apie tai, kad atsakovas negavo iš ieškovės apskaičiuotų dienpinigių, kurie įtraukti į avansinę apyskaitą.

7. Teismas konstatavo, kad akte nurodyti duomenys nesutampa su 2019 m. lapkričio 8 d. tarpusavio skolų užskaitymo akte nurodytais duomenimis, kuriame ieškovės įgaliotas asmuo ir atsakovas patvirtino, jog ieškovės skola atsakovui pagal 2019 m. spalio 17 d. dokumentus jau nurodyta tik 69 980,64 Eur. Kaip susidarė nurodyto dydžio skola, kaip kito jos dydis nuo 2019 m. gegužės 1 d iki 2019 m. spalio 17 d. atsakovas negalėjo paaiškinti, byloje pateikti duomenys jos dydžio nepatvirtina.

8. Teismas nurodė, kad 2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktas nepasirašytas nė vienos iš šalių, jo sukūrimo laikas nenustatytas, o atsakovo pozicija bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli tiek dėl užskaitymo datos, tiek dėl to pagal kokias ieškovės neįvykdytas prievoles užskaita buvo atlikta, tiek dėl to, kur tokie aktai buvo laikomi.

9. Teismas priėmė išvadą, kad aplinkybė, jog į nurodytų bendrovės kreditorių sąrašą (atsakovo pateiktas dokumentas – 2019 m. sausio 12 d.–2019 m. gruodžio 31 d. išrašytų sąskaitų faktūrų apmokėjimas) nebuvo įtraukta atsakovo, kaip bendrovės vadovo, sąskaita, nei patvirtina, nei paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes apie jo tinkamą atsiskaitymą su ieškove pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

10. Teismas iš pateiktos 2019 m. gegužės 8 d. notaro patvirtintos sutarties, notarinio registro Nr. 2074 nustatė, kad 26 534 Eur sumą atsakovui buvo perdavęs M. T. grynais pinigais, kuriuos atsakovas paskolino ieškovei pagal 2018 m. vasario 23 d. paskolos sutartį (25 000 Eur) ir pagal 2018 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį (2 526 Eur), todėl ir perleistas reikalavimas pagal minėtas paskolos sutartis buvo ne 27 526 Eur vertės, o 26 534 Eur vertės, t. y. tiek, kiek atsakovas buvo skolingas M. T.. Tokio turinio sutartį pasirašė pats atsakovas, sutikdamas su jos sąlygomis, todėl ieškovė pagrįstai nurodė perleisto reikalavimo dydį pagal dvi paskolos sutartis ne 27 526 Eur, o 26 534 Eur.

11. Teismas 2019 m. gegužės 1 d. akte nurodytus duomenis vertino kaip patikimus tik toje apimtyje, kurioje byloje pateikti kiti rašytiniai įrodymai patvirtina paskolų sudarymą ir pinigų ieškovei išmokėjimą 99 078 Eur sumai be užskaitų atlikimo, o liudytojos A. S. parodymus ir jos pateiktus dokumentų išrašus („Suvestinė pagal kontrahentus 2018-01-01 – 2019-04-05, pirkėjų įsiskolinimas – 4404, pavadinimas=raim“, avansinės apyskaitos išrašai 2018-01-01 – 2018-12-31, 2019-01-01 – 2019-04-05, 2019-04-05 tarpusavio skolų užskaitos aktas) vertino kritiškai.

12. Teismas sprendė, kad 2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktu nebuvo galima taikyti įskaitymo pagal 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 22 d. paskolos sutartis, nes paskolų grąžinimo terminas – 2019 m. gruodžio 31 d. – nurodytu įskaitymo atlikimo laiku 2019 m. balandžio 5 d. nebuvo suėjęs, todėl ir jose numatytas draudimas paskolos gavėjai taikyti įskaitymą galiojo, o šalys nepateikė įrodymų, kad paskolos sutartys buvo nutrauktos anksčiau termino ar pakeistos jų sąlygos.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo nurodytus argumentus, kad bankroto bylą nagrinėjančiam teismui bankroto byloje patvirtinus atsakovo kreditorinį reikalavimą, ieškovė neteko teisės reikalauti priteisti iš atsakovo skolą jam neatsiskaičius pagal išrašytą sąskaitą dėl automobilio pirkimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Priimant sprendimą buvo palikti visiškai nevertintais dalis atsakovo pateiktų ir prie civilinės bylos medžiagos prijungtų objektyvių dokumentų, o likusi dalis atsakovo atžvilgiu buvo įvertinta išimtinai kritiškai (sprendimo 38-47 punktai). Tuo tarpu, ieškovės deklaratyviai nurodytos aplinkybės (nors jos ir nebuvo pagrįstos bylos nagrinėjimo teisme metu), skundžiamame sprendime pripažintos objektyviomis ir neginčijamomis. Dėl tokiu būdu atlikto įrodymų vertinimo buvo netinkamai nustatytos tinkamam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės bei sprendime padarytos objektyviems byloje esantiems duomenims prieštaraujančios išvados.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Teismas sprendime (36–37, 45, 47 punktai) kvestionuodamas Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-480-253/2021 atsakovo patvirtinto 67 167,02 Eur kreditorinio reikalavimo pagrįstumą (dydį), kuris nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, ne tik peržengė šios bylos nagrinėjimo teisme, tačiau ir savo įgaliojimų, ribas. Kreditorinio reikalavimo dydžio nustatymas yra išimtinė ieškovės bankroto bylą nagrinėjančio Klaipėdos apygardos teismo prerogatyva.

14.3. Atsakovui savo procesiniuose dokumentuose ginantis nuo ieškovės vienokio pobūdžio reikalavimo (ieškinio atsiradimo pagrindo), o teismui sprendime perėmus išimtinai ieškovui tenkančią pareigą ir suformulavus visiškai kitą skolos atsiradimo pagrindą – tai atsakovui tapo procesine staigmena. Tokiu būdu motyvuojant sprendimą buvo pažeistos tiek atsakovo teisės tinkamai atsikirsti į naują galimą skolos atsiradimo pagrindą (procesiniuose dokumentuose pasisakant išimtinai dėl ieškovės suformuluoto ieškinio pagrindo), o teismui savavališkai sprendime pakeitus reikalavimo pagrindą – ir dėl teisės tinkamą ir teisingą bylos išnagrinėjimą bei šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą.

Šalies argumentai

14.4. Ieškovei neįvykdžius jos pačios prašymu teismo išduotos nutarties reikalavimų ir nesurinkus bei nepateikus jų teismui, buvo apsiribota deklaratyviais teiginiais apie tai, kad tokių objektyvių duomenų abejones patvirtinančių ar paneigiančių duomenų gauti nėra jokios galimybės. Teismas, perėmęs ieškovės poziciją, be jokių motyvų ar argumentų taip pat nurodė, kad tiek A. S. teisme pateikti paaiškinimai, tiek ir jos pateikti dokumentai laikytini nepatikimais ir vertintini kritiškai. Tam, kad vertinti kritiškai esminio ir bešališko proceso dalyvio, t. y. buhalterio parodymus apie atsakovo skolos ieškovei buvimą ir šios skolos kitimą bei atsispindėjimą buhalterinėje apskaitoje, turėtų būti aiškūs, suprantami ir abejonių nekeliantys itin rimti argumentai. Sprendime nėra nurodyta nei vieno argumento, kodėl šie parodymai laikytini nepatikimais.

14.5. Priešingai nei nurodoma sprendime, buvo pateiktos ne nepatvirtintos dokumentų kopijos, o išrašai iš buhalterinės apskaitos programos „Centas“. Buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti tiek popieriniai, tiek ir elektroninėje buhalterinės apskaitos programoje ir dubliuoti šių programų įstatymas nenumato. Todėl ta aplinkybė, kad dokumentai buvo ištraukti ir teismui pateikti iš buhalterinės apskaitos programos nesuteikia teismui vertinti jų kaip mažesnę įrodomąją reikšmę turinčių dokumentų.

14.6. Aplinkybė, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nėra atsakingo asmens pasirašyti, jokios juridinės reikšmės jų vertinimui neturi, nes šių dokumentų pasirašyti nereikalauja buhalterinės apskaitos įstatymas, o pats šių dokumentų rengėjas ir autorius (tuometinė bendrovės buhalterė A. S.) buvo apklausta teisme ir patvirtino tiek šių dokumentų rengimą, tiek ir jų autentiškumą, tiek ir jų įtraukimą į buhalterinę apskaitą.

14.7. Nors teismas sprendime ir ginčijo, kad 2019 m. lapkričio 8 d. tarpusavio skolų užskaitymo akte nurodytos sumos dydžio bylos įrodymai nepagrindžia, bei akcentavo, kad jais nesirėmė nei nemokumo administratorė, nei bankroto bylą nagrinėjęs teismas, kaip patikimais atsakovo kreditoriniam reikalavimui patvirtinti, tačiau toks šių esminę reikšmę turinčių dokumentų vertinimas prieštarauja faktinei situacijai ir yra ydingas.

14.8. Teismas laikė nepatikimais buhalterinės apskaitos dokumentus (2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktas; 2019 sausio 12 d.–2019 m. gruodžio 31 d. išrašytų sąskaitų faktūrų apmokėjimas, dėl kurių suklastojimų ar neatitikimo tiesai (turiniui) niekas iš proceso dalyvių jokių pretenzijų proceso metu nepareiškė (ieškovė kėlė tik abejones dėl sukūrimo datos, tačiau ne dėl pačių dokumentų turinio). Sprendime keliami reikalavimai šių dokumentų formai, t. y. kad šie dokumentai nėra pasirašyti. Pareiga pasirašyti registrus nėra numatyta teisės aktuose.

14.9. Pasisakant dėl ieškovės elgesio bei buhalterinių dokumentų autentiškumo nagrinėjamu atveju yra aktualūs turintys prejudicinės reikšmės tarp tų pačių šalių teismų priimti įsiteisėję bylą nagrinėjančiam teismui pateikti sprendimai, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1373-862/2021, kuriame konstatuojamas ir ieškovės nesąžiningumas atsakovo atžvilgiu. Taip pat Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-735-936/2022 priimta 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi ieškovės skundas buvo atmestas, taip pat konstatuotos reikšmingos aplinkybės, kurios prieštarauja skundžiamame sprendime atliktiems vertinimams.

14.10. Nesutinka su teismo išvadomis, jog 2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktu nebuvo galima taikyti įskaitymo pagal 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 22 d. paskolos sutartis, nes ieškovė reikalavimo pripažinti 2019 m. balandžio 5 d. užskaitą negaliojančia, šioje byloje nereiškė. Paskolos sutarčių 3.2 punkte buvo numatytas išankstinis paskolos grąžinimas, t. y. prieš terminą, įspėjus prieš 1 darbo dieną. Paskolos sutarčių 4.6 punkte buvo numatytas daugkartinis paskolos gavėjo sutikimas mokėti paskolos davėjui visas nesumokėtas paskolos sumas. Sutarčių 6.1.1 punkte numatytas vienašalis sutarčių nutraukimas ir teisė reikalauti paskolą grąžinti prieš terminą, susijęs su darbo sutarties nutraukimu. Net ir tuo atveju, jeigu ir būtų ieškovė ginčijusi 2019 m. balandžio 5 d. atliktą užskaitą, tai tik būtų dalis užskaitos, t. y. tik pagal 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 22 d. paskolos sutartis, t. y. 5 230 Eur sumai, o ne visai 11 600 Eur sumai.

Atsiliepimas

15. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „VLL Group“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į nurodomi šie argumentai:

15.1. Atsakovui, siekiančiam pagrįsti, kad jis atsiskaitė su ieškove už transporto priemonę, kilo pareiga įrodyti skolos ieškovei sumokėjimo faktą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Atsakovui, kaip vadovavimo patirtį turinčiam asmeniui, akivaizdu, jog yra žinoma įsiskolinimų derinimo tvarka, todėl jo argumentai, kad neva jis nėra atsakingas už tai, jog paskutinis įmonės vadovas nėra perdavęs visų įmonės dokumentų nemokumo administratoriui, neatleidžia jo nuo pareigos įvykdyti savo prievolę. Atsakovui įrodinėjant, jog jo prievolė pasibaigė įskaitymu, jam kyla pareiga įrodyti nurodytą faktą.

15.2. Atsakovas visiškai nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu aiškindamasis, kokiu pagrindu buvo patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepimo į ieškinį 12 punktas) gynėsi nuo ieškinio dėl skolos priteisimo už transporto priemonę remdamasis kreditorinio reikalavimo patvirtinimu bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas nekvestionavo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo, o aiškinosi, ar patvirtinus kreditorinį reikalavimą buvo atsiskaityta už transporto priemonę. Nors atsakovas teigė, jog buvo padarytas užskaitymas, abiejų šalių pasirašyto užskaitymo akto nei ieškovei, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė.

15.3. Atsakovo argumentas, jog patvirtintas kreditorinis reikalavimas eliminavo ieškovės teisę reikšti ieškinį šioje byloje, yra nepagrįstas. Bankroto byloje tvirtinant atsakovo kreditorinį reikalavimą sprendžiamas tik klausimas, kokia yra ieškovės skola atsakovui. Šiuo atveju iš skirtingų prievolių kylantys ieškovės ir atsakovo reikalavimai turi būti (ir buvo) realizuojami atskirai – ieškovė, siekdama, jog atsakovas įvykdytų reikalavimą atsiskaityti už transporto priemonę, pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje, o atsakovui įstatymo nustatyta tvarka buvo patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje.

15.4. Atsakovas, nurodydamas, jog ieškinyje nurodytas skolos reikalavimo pagrindas yra dokumentų, pagrindžiančių apmokėjimą už įsigytą transporto priemonę nebuvimas(neradimas), netinkamai interpretuoja tiek ieškinyje, tiek kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.

15.5. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog įskaitymas nebuvo galimas pagal paskolos sutarčių sąlygas ir teisinį reglamentavimą, yra visiškai pagrįsti. Iš jo procesinių dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad atsakovas pats nežino, kokiais vienarūšes priešpriešines prievoles jis neva įskaitė. Procesiniuose dokumentuose nurodo paskolos sutartis, pagal kurias neva buvo padaryti įskaitymai. Teismo posėdžio metu nurodo, jog nežino, kokios prievolės buvo įskaitytos.

15.6. Įrašas buhalterinės apskaitos programoje nėra sandorio sudarymo faktą pagrindžiančiu įrodymu. Pirminiai dokumentai įrodo paties sandorio sudarymą ir būtent jų pagrindu daromi atitinkami įrašai. Nors atsakovas bando perkelti atsakomybę paskutiniam ieškovės vadovui, tačiau pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovės vadovu buvo būtent atsakovas, todėl turėjo visas galimybes ir pareigą kontroliuoti sandorių sudarymą ir įforminimą.

15.7. Atsakovas, bandydamas įrodinėti ieškovės nesąžiningumą, vadovaujasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-1373-862/2021 ir nutyli, jog ši byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismas 2022 d. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e2A-735-936/2022 nurodė, kad vien galimai nepagrįsto ieškinio pateikimo faktas nesudaro pakankamo pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o tai, kad ieškinio reikalavimai atsakovo R. K. atžvilgiu teismo pripažinti nepagrįstais, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė žinojo juos esant nepagrįstais teikdama ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

16. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

18. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. balandžio 5 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas R. K. (toliau – atsakovas arba apeliantas) nupirko iš ieškovės UAB „VLL Group“ (dabar – likviduojamos dėl bankroto UAB, toliau – ieškovė arba bendrovė) automobilį Mercedes Benz ML 350, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė) už 11 600 Eur. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį kaip pirkėjas ir pardavėjas pasirašė atsakovas. Atsakovui išrašyta PVM sąskaita faktūra VL Nr. 3063 11 600 Eur sumai. Nemokumo administratorei perduotose bendrovės dokumentuose nebuvo rasti atsakovo nurodyti ir kiti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Todėl nemokumo administratorė, gindama kreditorių interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 11 600 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Su tokiu sprendimu nesutinka atsakovas.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią procesinę normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles. Pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos. Antra, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).

21. Išanalizavusi byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apelianto nurodomų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas, o ne pakartotinas bylos nagrinėjimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013).

23. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvestionuodamas Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-480/253/2021 atsakovo patvirtinto 67 167,02 Eur kreditorinio reikalavimo pagrįstumą (dydį), peržengė ne tik šios bylos nagrinėjimo teisme, bet ir savo įgaliojimų, ribas. Teisėjų kolegija su tokiais ir juos detalizuojančiais argumentais nesutinka.

24. Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrinantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, teigiančiu, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tas pats klausimas iš naujo, nes patvirtinus atsakovo kreditorinį reikalavimą, buvo patvirtintas galutinis įsiskolinimo dydis. Ieškinių tapatumas gali būti pripažintas tada, kai sutampa trys ieškinio elementai – šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą. Kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-123/2011). Pripažįstant bylas tapačiomis turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, kad bylos tapačios.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko (CPK 179 straipsnio 3 dalis) esančius duomenis, konstatuoja, kad išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamu atveju ginčas nėra tapatus. Klaipėdos apygardos teismas, 2021 m. sausio 8 d. nutartimi tvirtindamas bendrą kreditoriaus / atsakovo 67 167,02 Eur finansinį reikalavimą, sprendė, kokia yra ieškovės skola atsakovui. Savo kreditorinio reikalavimo pagrįstumą atsakovas įrodinėjo paskolos sutartimis, 2019 m. lapkričio 8 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu (Liteko duomenys, Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-137-459/2022, 2020 m. rugpjūčio 13 d. Nr. DOK-12602 priedai, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė dėl skolos priteisimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kuria patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas, nėra priimta dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, palyginus su skundžiamu sprendimu.

26. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas bylą, teismas gali naudosis duomenimis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šia teise teismas naudojasi tuomet, kai to reikia aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylos baigčiai, nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai jas ištirti. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) įgyja res judicata (liet. išspręstos bylos) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kitoje civilinėje byloje priimtoje nutartyje nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais. Be to, kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nutarties turinio, teismas vadovavosi būtent tais dokumentais, kokius pateikė atsakovas kaip pagrindžiančius kreditorinio reikalavimo dydį.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde dėl teismo savavališkai pakeisto ieškinio pagrindo, ieškinio ir kitų procesinių dokumentų turinys, bylos nagrinėjimo metu tirtos ir nustatytos aplinkybės liudija, jog ieškovė reikalauja skolos už atsakovo įsigytą, bet neapmokėtą transporto priemonę. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovė aiškiai nurodė, kad tarp nemokumo administratorei perduotų dokumentų nebuvo rasta įrodymų, pagrindžiančių apmokėjimą už nupirktą transporto priemonę; kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti duomenis, kaip buvo atsiskaityta; į tai atsakovas pateikė atsakymą, kad siekiant sumažinti bendrovės jam buvusius įsiskolinimus, buvo padaryta užskaita, t. y. bendrovės skola atsakovui sumažinta 11 600 Eur, nurodė, kad užskaitos aktas turėtų būti bendrovės buhalterijoje. Be to, ieškovė dar kartą nurodė, kad nemokumo administratorei perduotose bendrovės dokumentuose nei užskaitos akto, nei kito apmokėjimą už transporto priemonę patvirtinančio dokumento nerado, tokio dokumento nemokumo administratorės prašymu atsakovas nepateikė, todėl gindama kreditorių interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl pačios ieškovės prašymu teismo išduotos nutarties reikalavimų neįvykdymų ir įrodymų nepateikimo teismui. Tačiau akcentuotina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, bet ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011 ir joje nurodyta praktika). Įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica). Vadinasi, civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl apmokėjimo už nupirktą transporto priemonę, pareiga įrodyti, kad buvo apmokėta (padaryta užskaita), kyla tai šaliai, kuri teigia, jog buvo atsiskaityta, bet ne tai šaliai, kuri tai neigia. Dėl to kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 35 punktas). Vadinasi, būtent atsakovas, kaip pirkėjas, turi pareigą įrodyti, kad sumokėjo (ar buvo padaryta užskaita) už transporto priemonę sutartą pinigų sumą – 11 600 Eur.

29. Nepaisant to (nutarties 28 pastraipa), kad būtent apeliantui tenka pareiga įrodyti, jog buvo atsiskaityta, t. y. pateikti įrodymus, pagrindžiančius apmokėjimą (ar užskaitos atlikimą) už nupirktą transporto priemonę, teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir nutarė išduoti ieškovei teismo liudijimą gauti įrodymus iš liudytojos A. S. turimos buhalterinės apskaitos programos „Centas“ kopijos laikmenos; duomenis, iš kurių būtų matyti, kad užskaita buvo padaryta. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, buhalterinės apskaitos programos „Centas“ atstovo UAB „Edlonta“ elektroninių laiškų turinys liudija (2022 m. sausio 3 d. Nr. DOK-585 priedai) liudija, kad šioje programoje nėra galimybės nustatyti mokėjimų ir užskaitų įvedimo datos, nėra paskolų sutarčių apskaitos funkcionalumo, programoje nefiksuojamas nei dengimų ir užskaitų įvedimo laikas, nei jų spausdinimo faktas bei laikas. Todėl vien tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų pagal jai išduotą liudijimą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė neįvykdė pareigos surinkti įrodymus.

30. Kita vertus, apeliantas argumentuoja, kad jis neturėjo prieigos prie dokumentų, likusių bendrovės buhalterinėje programoje ir bando perkelti atsakomybę paskutiniam ieškovės vadovui, kuris turėjo pareigą perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės finansinius dokumentus, tačiau tuo pačiu jis ne kartą nurodo, kad buvo surašomi du suderinimo akto egzemplioriai, kuriuose nurodoma skola, jos atsiradimo priežastis ir data. Taigi, ginčui aktualios tarpusavio skolų užskaitos viena šalimi būnant atsakovui kaip fiziniam asmeniui, būtent atsakovui turėjo atitekti vienas finansinio dokumento egzempliorius, kurį, kaip rūpestingas ir atidus subjektas, jis turėjo saugoti.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovėje dirbusios buhalterės A. S. pateikti buhalteriniai apskaitos dokumentai yra elektroniniai dokumentai (2021 m. lapkričio 16 d. Nr. DOK-14020), kurie, nors ir neturi matomo fizinio ar elektroninio parašo, tačiau nepraranda savo įrodomosios reikšmės. Tačiau nepagrįsti ir teismo sprendimo turinio neatitinka atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nepatikimais laikė liudytojos pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 1 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytus duomenis teisingai vertino kaip patikimus toje apimtyje, kurioje byloje pateikti kiti rašytiniai įrodymai patvirtina paskolų sudarymą ir pinigų ieškovei išmokėjimą 99 078 Eur sumai be užskaitų atlikimo; liudytojos A. S. parodymus (išklausytas 2021 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio garso įrašas) ir jos pateiktus dokumentų išrašus („Suvestinė pagal kontrahentus 2018 m. sausio 1 d. – 2019 m. balandžio 5 d., pirkėjų įsiskolinimas – 4404, pavadinimas=raim“, avansinės apyskaitos išrašai 2018 m. sausio 1 d – 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. balandžio 5 d., 2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktas) pagrįstai vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad yra pateiktos nepatvirtintos dokumentų kopijos, dokumentai tarpusavyje prieštaringi, nepapildo vienas kito, jų duomenų nuosekliai negalima patikrinti ir palyginti tarpusavyje ir su paskutiniu 2019 m. lapkričio 8 d. sudarytu tarpusavio skolų užskaitymo aktu. Remdamasis byloje ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog 2019 m. balandžio 5 d. tarpusavio skolų užskaitos aktas buvo realizuotas – buvo pasirašytas ir jo pagrindu atliktas atsakovo prievolės ieškovei užskaitymas sumažinant ieškovės skolą atsakovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad minėtos išvados teisėtumas apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtas.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, tuo atveju, kai atsakovai teisme pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymą; tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir nenustatęs, kad 2019 m. balandžio 5 d. buvo atlikta tarpusavio skolų užskaita, skirtingai negu tvirtina apeliaciniame skunde apeliantas, pagrįstai paminėjo ir tai, kad tokios užskaitos nebuvo galima atlikti ir pagal šalių sudarytų 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 22 d. paskolos sutarčių sąlygas ir teisinį reglamentavimą (sutarčių 4.3 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnis). Pagal minėtų paskolos sutarčių sąlygas (šių sutarčių 1.1 punktas), ieškovė buvo įsipareigojusi grąžinti paskolas iki 2019 m. gruodžio 31 d., vadinasi, nurodytu įskaitymo atlikimo laiku – 2019 m. balandžio 5 d. – paskolų pagal šias sutartis grąžinio terminas nebuvo suėjęs, o pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė pasibaigia įskaitymu, kai įskaitomas priepriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir ieškovo ir atsakovo nesąžiningumas yra kaip viena privalomoji actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 ir 6.67 straipsniai) ir sprendžia, kad atsakovo subjektyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės nesąžiningumo neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje kilusio ginčo teisingam išsprendimui.

34. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

36. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Ieškovei iš atsakovo, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 495 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „VLL Group“, juridinio asmens kodas 300615384, iš atsakovo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 495 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas Koriaginas Albina Rimdeikaitė Egidijus Tamašauskas