Kauno apylinkės teismo sprendimas

- nustatyti jo – atsakovo G. B. – ir nepilnametės dukters G. C. bendravimo tvarką nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2021 d. rugsėjo 1 d.:

1. Tėvas turi teisę su vaiku praleisti ne mažiau nei pusę laiko per kalendorinius metus, t. y. kiekvieną mėnesį po dvi savaites, praleidžiamą laiką suderinus su motina;

2. Buvimo su vaiku laikotarpiu tėvas turi teisę vaiką išsivežti į Airiją be atskiro motinos leidimo, nurodydamas motinai vaiko buvimo vietą. Motina duoda leidimą tėvo močiutėms V. B., O. B., D. T., lydėti vaiką kelionių pas tėvą į Airiją ir atgal pas motiną į Lietuvą metu. Tėvo ir vaiko kelionės išlaidas padengia tėvas, jei išlaidos neviršija 200,00 Eur, jei viršija – išlaidas lygiomis dalimis dengia tėvas ir motina. Apie ketinimą pasiimti vaiką tėvas motinai patvirtina prieš 5 dienas.

3. Tėvas turi teisę neribotai bendrauti su vaiku telefonu, „Skype“ ir kitomis ryšių priemonėmis.

Laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki G. C. pilnametystės nustatyti tokią tėvo bendravimo su vaiku tvarką:

1. Tėvas turi teisę praleisti su vaiku kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią savaitgalį (savaitgalio pradžią skaitant nuo atitinkamo prieš nedarbo dienas einančio penktadienio popietės), išskyrus kiekvienų metų sekmadienį, kuris sutampa su motinos diena. Motinos dieną vaikas turi teisę praleisti su motina, jei šalių nėra sutarta kitaip. Jei savaitgalis, kurį tėvas turi teisę praleisti su vaiku sutampa su prieš ar po jo einančia nedarbo diena, tėvas su vaiku turi teisę praleisti ir atitinkamą nedarbo dieną;

2. Tėvas turi teisę praleisti su vaiku tėvo dieną;

3. Tėvas turi teisę pasveikinti vaiką jos tikrąją gimimo dieną ir su vaiku praleisti ne mažiau kaip pusę dienos;

4. Tėvas turi teisę praleisti su vaiku ne mažiau kaip pusę rudens, žiemos, pavasario, ir vasaros mokyklinių atostogų, t. y. vaikas su tėvu lyginiais metais praleidžia pirmąją pusę žiemos ir pavasario mokyklinių atostogų, nelyginiais metais dukra su tėvu praleidžia antrąją pusę žiemos ir pavasario mokyklinių atostogų. Lyginiais metais tėvas su dukra turi teisę praleisti rudens mokyklines atostogas, nelyginiais metais rudens mokyklines atostogas su vaiku turi teisę praleisti motina;

5. Vasaros mokyklines atostogas tėvas su vaiku turi teisę praleisti tokia tvarka: kiekvienais metais iki dukra baigs pradines klases, - nuo birželio 1 d. iki birželio 15 d., nuo liepos 1 d. iki liepos 15 d. ir nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 15 d., o dukrai baigus pradines klases iki jos pilnametystės – kiekvienais metais tėvas su dukra vasaros mokyklines atostogas turi teisę praleisti nuo birželio 15 d. iki birželio 30 d., nuo liepos 15 d. iki liepos 30 d. bei nuo rugpjūčio 10 d. iki rugpjūčio 24 d.;

6. Tėvas vaiką išsivežti į Airiją ar kitą užsienio valstybę atostogų ar buvimo su tėvu laikotarpiui gali be atskiro motinos leidimo, tačiau informavęs motiną raštu, žodžiu ar elektroninių ryšių priemonėmis apie vaiko buvimo vietą. Motina duoda leidimą tėvo močiutėms V. B., O. B., D. T., lydėti vaiką kelionių pas tėvą į Airiją ir atgal pas motiną į Lietuvą metu;

7. Vaiko kelionės pas tėvą išlaidas apmoka tėvas, jei ši suma neviršija 200,00 Eur; viršijant 200 eur sumą, vaiko kelionės išlaidas tėvas ir motina apmoka lygiomis dalimis;

8. Tėvas turi teisę pasiimti vaiką į didžiausias artimųjų giminaičių (vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 3.133 ir 3.135 straipsniais) šventes (vestuvės, krikštynos, jubiliejai ir pan.) įspėjęs motiną ne vėliau kaip prieš 7 dienas.

9. Laikui, kurį tėvas gali praleisti su vaiku, tėvas vaiką pasiima iš motinos ar kitos vaiko buvimo vietos (tai gali būti mokykla, būreliai, seneliai ir pan.) ir grąžina dukrą motinai paskutinę tėvo buvimo su dukra dieną ne vėliau kaip iki 20.00 val., jei šalių susitarta kitaip atsižvelgiant į skrydžių maršrutus ir laikus. Apie ketinimą pasiimti vaiką tėvas patvirtina motinai ne vėliau kaip prieš dvi dienas.

10. Tuo atveju, jei tėvas jam su vaiku skirto laiko negali išbūti dėl vaiko ligos, atostogų ar kitų nuo tėvo valios nepriklausančių aplinkybių, tėvo buvimo su vaiku laikas perkeliamas į artimiausią savaitgalį, atostogų pusę ar kitą atitinkamą laiką.

11. Tėvas turi teisę neribotai bendrauti su vaiku telefonu, „Skype“ ir kitomis ryšių priemonėmis.

12. Tarpusavio sutarimu, atsižvelgdami į geriausius vaiko interesus, tėvas ir motina gali nukrypti nuo tėvo bendravimo su vaiku tvarkos.

- priteisti iš ieškovės 800,00 Eur neturtinę žalą.

- priteisti iš ieškovės G. B. visas bylinėjimosi išlaidas.

Išvadą teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – atstovė L. M. palaikė pateiktą išvadą (b. l. 34–35, 149–150): mažametės mergaitės interesus labiausiai atitiktų jos gyvenamosios vietos nustatymas su motina – ieškove I. C.. Nepritartina atsakovo pasiūlytai bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarkai, kadangi G. C. lanko ugdymo įstaigą, o tokia bendravimo tvarka, kai tėvas turi teisę su vaiku praleisti ne mažiau kaip po dvi savaites kiekvieną mėnesį, taip pat kad jis turi teisę išsivežti dukterį į Airiją, akivaizdžiai darytų neigiamą įtaką nuosekliam vaiko ugdymui, kuris taptų praktiškai neįmanomas. Laiko praleidimas su tėvu dvi savaites per mėnesį atitiktų dvigubą vaiko gyvenamąją vietą, o tai į vaiko gyvenimą įneštų nepastovumo, vaiko gyvenimo ritmas taptų mažiau organizuotas ir nuspėjamas, ypač kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje. Tėvai turi iš anksto aptarti kartu klausimus susijusius su vaiko išvežimu į užsienį, todėl nepritartina bendravimo tvarkos punktams, kuriuose nustatyta, kad tėvas be motinos sutikimo gali išsivežti vaiką į Airiją. Pritartina tėvo ir dukters bendravimui ryšių priemonėmis.

Atsakovo atstovas 2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio metu pareiškė prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą, kadangi Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jam priteisimo. Ieškinio padavimo metu nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Airijos Respublika, o ne Lietuvos Respublika.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkama teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nes jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

Pažymėtina, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), todėl teismas, gavęs ieškinį, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismui automatiškai nereiškia šio teismo galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė I. C. pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Byloje nustatyta, kad ieškovės nepilnametės dukters G. S. nuolatinė gyvenamoji vieta iki 2018 m. gegužės 28 d. buvo Airijos Respublikoje, kur ji iki išvykimo į Lietuvos Respubliką gyveno su motina ieškove I. C., ten gyveno ir toliau gyvena atsakovas G. B., mergaitės tėvas. Ieškinys teismui pateiktas 2018 m. birželio 8 d., todėl spręstina, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita Europos Sąjungos valstybe (Airijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“); dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Nors pagal Lietuvos teisę teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų nereiškia, kad tam tėvui (motinai) priskiriama vienasmenė tėvų valdžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014), tačiau pagal CK 3.190 straipsnio 1 dalį ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikytinos bylomis, susijusiomis su tėvų pareigomis vaikui.

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).

Minėta, kad pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Nors viena iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų reikalauja, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritartų visos bylos šalys, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pažymėjęs, kad taikant minėtą normą reikalaujama nustatyti, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį.

Lietuvos civilinio proceso teisės kontekste laikytina, kad mūsų šalyje taikoma reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta alternatyva, t. y. byla reglamento prasme laikytina iškelta, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas. Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eN2-389-910/2019 (kurioje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šioje nagrinėjamoje byloje) konstatavo, kad G. C. gyvenamoji vieta iki 2018 m. gegužės 28 d. buvo Airijos Respublikoje. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad nuo gimimo šalių dukra gyveno Airijoje, šios šalies medicinos įstaigoje buvo prižiūrima vaiko sveikata, šioje šalyje gyveno ir dirbo abu jos tėvai, Airijoje gyveno mergaitės seneliai (t. 2, b. l. 24, nutarties 14 pastraipa). Ieškovė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam priteisimo pateikė 2018 m. birželio 8 d., savo gyvenamąją vietą nurodė – (duomenys neskelbtini), kur ieškovė savo gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2014 m. liepos 16 d. Šiuo adresu nuo 2015 m. birželio 2 d. buvo deklaruota ir šalių nepilnametės dukters G. C. gyvenamoji vieta (t. 1, b. l. 6). Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė su dukra gyveno Airijoje, tačiau grįžo kartu su dukterimi gyventi į Lietuvą, apsigyveno ieškovei priklausančiame bute, Lietuvoje ieškovė ketino pradėti dirbti. Taip pat nurodoma, kad iki 2018 m. ieškovė gaus iš Airijos pašalpą, kas leidžia teigti, kad ieškovės ryšiai su Airijos Respublika nebuvo nutrukę. Šalių nepilnametė duktė yra mažametė, todėl jos nuolatinė gyvenamoji vieta tampriai susijusi su tėvų gyvenamąją vieta. Tačiau nustatyta, kad faktiškai mažametė mergaitė iki 2018 m. gegužės 28 d. gyveno Airijos Respublikoje, tėvas, kuris nuolatinai gyvena Airijoje, sutikimo išvežti dukterį iš Airijos nedavė, mergaitė buvo išvežta neteisėtai (tai konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eN2-389-910/2019, nutarties 15 pastraipa), todėl teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad nepilnametės G. C. nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu buvo Lietuvoje, t. y. per tokį trumpą laiko tarpą (11 dienų), Lietuvos Respublika netapo nuolatinė šalių dukters gyvenamąja vieta. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos Respublikoje nereiškia, kad byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Visgi, atsižvelgiant į ginčo šalių ir vaiko turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016 konstatavo, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas.

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad mažametė G. C. nuo gimimo nepertraukiamai gyvena su motina – ieškove I. C.. Nuo šalių dukters gimimo Airijoje, mažametė mergaitė gyvena su ieškove. Ieškovė ir atsakovas iki 2017 m. gyveno kartu Airijoje, vėliau ieškovė kartu su dukra apsigyveno atskirai, ieškovas tik pasiimdavo dukterį bendravimui. Grįžus į Lietuvą duktė gyvena kartu su ieškove, ieškovei priklausančiame bute, kur yra suteikiamos tinkamos nepilnametės dukters augimo ir vystymosi sąlygos. Ieškovė tinkamai rūpinasi savo mažamete dukterimi. Atsakovas G. B. sutinka, kad dukters G. C., gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sutinka dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo, bei į tai, kad ieškovė tinkamai rūpinasi nepilnamete dukterimi, todėl G. C., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatytina su motina – ieškove I. C..

Remiantis CK 3.170 straipsnio 4 dalimi, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra svarbus, todėl valstybės institucijos, taip pat ir teismas, turi pareigą užtikrinti jo palaikymą ir vystymąsi. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas grindžiamas vaiko poreikiu turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos kaitaliojimas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 24 punktas).

Remiantis CK 3.170 straipsnio 1 dalimi tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, ši pareiga vykdoma vaiko interesais. Taigi, teismui patvirtinus bendravimo su vaiku tvarką, vaiko tėvai privalės ją vykdyti, todėl šalys siūlydamos patvirtinti bendravimo su vaiku tvarką turi įvertinti siūlomos bendravimo tvarkos įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-969/2016). Tais atvejais, kai tėvas negali dėl objektyvių priežasčių bendrauti nuolat ir tiesiogiai su vaiku, teismas, atsižvelgdamas į vaiko amžių, gebėjimus ir pan., turi nustatyti kitus alternatyvius būdus. Kai vaikas gyvena kitoje nei tėvas (motina) valstybėje, akivaizdu, kad užtikrinti nuolatinį ir tiesioginį bendravimą taip pat bus sudėtinga, todėl tėvai ir teismas turi rasti kitą visoms šalims priimtiniausią alternatyvų bendravimo su vaiku būdą, pavyzdžiui, pasitelkiant internetą, telefonu, laiškais, atvažiuojant pasisvečiuoti, atostogauti ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Atsakovas priešieškiniu prašo nustatyti bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką. Iki 2021 m. rugsėjo 1 d. prašoma nustatyti maksimalų bendravimą užtikrinančią tvarką, o nuo 2021 m. iki pilnametystės nustatyti tvarką, atsižvelgiant į tai, kad duktė turės pradėti lankyti mokyklą. Ieškovė iš esmės sutikdama dėl bendravimo tvarkos nustatymo reikalingumo, bet nesutikdama dėl ieškovo siūlomos bendravimo tvarkos, siūlo iki duktė G. C. pradės laikyti mokyklą, nustatyti tėvo ir dukters bendravimo tvarką, tokią kaip buvo nustatyta teismo laikinoji atsakovo ir dukters bendravimo tvarka 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi, o nuo 2023 m. tokią tvarką:

1. Tėvas gali bendrauti su mergaite „Skype“ būdu: darbo dienomis – 19.00 val. iki 21.00 val., šeštadienį ir sekmadienį – 10.00 val. iki 20.00 val.;

2. Mergaitę gali pasiimti ir močiutės, pranešus prieš dieną: darbo dienomis – 19.00 val. iki 21.00 val., šeštadienį – 10.00 val. iki 20.00 val., ir sekmadienį – 10.00 val. iki 19.00 val.;

3. Tėvas gali pasiimti mergaitę į jam svarbias šventes, renginius, vestuves ir t. t. pranešus prieš 5 dienas;

4. Tėvas pasiimdamas mergaitę ilgesniam laikui (Lietuvos ribose) privalo: pranešti apie ketinimą pasiimti prieš 7 dienas, kuriomis dienomis ir kokiu laiku ketinama pasiimti. Tėvas negali skirti susitikimo laiko mokyklos / būrelio metu. Po užsiėmimų gali pasiimti nuo 19.00 val. iki 20.00 val. Du savaitgalius mergaitė gali praleisti su tėvu (Lietuvos ribose) bei du savaitgalius su motina;

5. Mergaitei esant sveikai, ji galės keliauti į Airiją tik rugpjūčio mėnesį (vasaros atostogų metu 2–3 savaites), močiutė ar kitas lydintis asmuo turi pasirašyti dokumentą, kad pilnai atsako už mergaitės saugumą, sveikatą ir grąžinimą. Tėvas pats turi apmokėti kelionės išlaidas bei turi pranešti tikslų kelionės laiką ir datą prieš 2 savaites iki kelionės;

6. Tėvas negali pasiimti mergaitės iš mokyklos, renginių, būrelių dėl vaiko saugumo. Tėvui panorėjus motina perduoda mergaitę jam po mergaitės užsiėmimų. Tėvas gali vesti mergaitę į renginius, dalyvauti su ja juose, po renginių turi parvesti mergaitę namo iki 21.00 val.;

7. Šventės:

e) Lygininiais metais Kalėdų pirmą dieną praleidžia su mama, Kalėdų antrą dieną praleidžia su tėvu (tėvo aplinkoje);

f) Nelyginiais metais Kalėdų pirmą dieną praleidžia su tėvu (tėvo aplinkoje), o Kalėdų antrą dieną su motina;

g) 2023 m. naujuosius metus praleidžia su tėvu, o 2024 m. naujuosius su motina (lyginiais metais su motina, o nelyginiais su tėvu);

Atsakovo prašoma nustatyti bendravimo su dukterimi tvarka nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. yra pakankamai maksimali, tačiau ir šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad atsakovo siūloma bendravimo tvarka atitinka dukters interesus, o ir kai kurie atsakovo siūlomi bendravimo tvarkos punktai galimai realiai negalės būti įvykdomi, dėl paties atsakovo gyvenimo ir darbo Airijoje. Paminėtina, tėvai su vaiku susijusius klausimus turėtų spręsti kartu, ypač kai tai yra susiję su nepilnamečio vaiko išvežimu į užsienio šalį, kad nebūtų pažeistas vaiko ugdymo procesas, kita po pamokų užsiimama veikla ir kt., todėl nustatant galimybę vienasmeniškai vienam iš tėvų nuspręsti dėl vaiko išvežimo į užsienio šalį, tai neatitiktų vaiko interesų, neužtikrintų saugios ir stabilios gyvenimo aplinkos bei stabilaus ugdymo proceso. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, todėl kiekvienas iš tėvų turi prisiimti ir visas bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant išlaidas.

Pažymėtina, kad teismo nustatyta tėvų bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarka yra minimalūs standartai, kurių privalų laikytis, tačiau tai neužkerta kelio tėvams bendru sutarimu vienas kitam suteikti palankesnių sąlygų bendrauti su vaikais. Be to, teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu. Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o didžiausia atsakomybė už būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą tenka tėvams pagal šių sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata detalizuota CK 3.155, 3.192, 3.194 ir 3.201 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai tėvų valdžios turinį, tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, išlaikymo priteisimą, išlaikymo dydį ir formą, taip pat jų pakeitimą ir kita.

Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai turi teisę nustatyti išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu. Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194 ir 3.196 straipsniai). Pagal CK 3.192 straipsnį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinus vaiko vystymosi sąlygas. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2018 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatyme atsirado nauja sąvoka – minimalių vartojimo poreikių dydis (toliau – MVPD) – rodiklis, nurodantis asmens išlaidų sumą eurais, reikalingą minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiams patenkinti per mėnesį, kas šiuo metu yra 238,00 Eur, tačiau jis taip taikomas bazinės socialinės išmokos, šalpos pensijų bazės, tikslinių kompensacijų bazės ir valstybės remiamų pajamų dydžiams nustatyti (https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=25318&p_k=1&p_t=253462; 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Siekiant, jog vaikas suaugęs taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus. Kurį laiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formavo praktiką, kad bylose dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo orientaciniu kriterijumi taikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 minimalią mėnesinę algą (MMA) (Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. MMA – 1000,00 Lt; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. MMA – 1035,00 Lt, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300,00 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2016 m. liepos 1 d. MMA – 380,00 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 814 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2018 m. sausio 1 d. MMA – 400,00 Eur; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimą Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA – 555,00 Eur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis Nr. 3K-3-469/2006 ir kitos), – tačiau šiuo metu akcentuojama, jog vaikui priteistino išlaikymo dydis nesietinas su kokiu nors konkrečiu dydžiu ir turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei tėvų galimybėms, o pusiausvyrą tarp šių kriterijų padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos principas, kuriuo visais atvejais turi vadovautis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 3K-3-209/2013 ir kitos).

Bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat nustatyta, kad atsakovas G. B. dirba Airijoje ir vidutiniškai uždirba apie 2298,41 Eur (t. 2, b. l. 9–11). Atsakovas Airijoje nuomojasi gyvenamąjį būstą kartu su tėvais (t. 2, b. l. 12–13), jis moka didesnę dalį nuomos mokesčio t. y. 600,00 Eur. Atsakovas yra išsinuomojęs garažą automobiliui, kas mėnesį moka po 250,00 Eur (t. 2, b. l. 14–16). Turi automobilį. Atsakovas turi įsiskolinimų ir moka paskolą (t. 2, b. l. 17–18). Atsakovas daugiau vaikų neturi, kitos šeimos nesukūrė.

Atsakovas priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovės 800,00 Eur neturtinės žalos, padarytos vaiko pagrobimu ir apribojimu atsakovui naudotis tėvo teisėmis bendrauti su dukra. Ieškovei išvežus dukrą į Lietuvą be atsakovo žinios, jis patyrė didelį šoką ir stresą, sutriko ieškovo gyvenimo, miego ritmas. Ieškovė nesutinka, kad atsakovas galėto patirti kokią nors žalą.