- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-595-212/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00101-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- G. J.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G., atsakovo J. G. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui J. G. dėl ieškovei ir atsakovui nuosavybės teisės pripažinimo į ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, daržinės, tvarto, šiltnamio, malkinės, viralinės, kiemo statinių ir žemės sklypo kiekvienam, esančių (duomenys neskelbtini); atsakovo J. G. priešieškinį ieškovei A. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės; trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, trečiasis asmuo G. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. G. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai ir atsakovui J. G. nuosavybės teisę į ½ dalį kiekvienam gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių(duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad dalį turto, t. y. gyvenamąjį namą, garažą, daržinę, tvartą, kiemo statinius atsakovas įgijo iki santuokos sudarymo, tačiau šalims gyvenant santuokoje iš bendrų sutuoktinių lėšų, bendru darbu, šio turto vertė buvo iš esmės pagerinta, todėl tapo bendrąja jungtine nuosavybe. Šalims gyvenant santuokoje buvo atlikti šie pagerinimai: 1994 m. buvo atliktas namo vidaus remontas: išlygintos sienos, iškaltos medžio lentutėmis, koridorius atskirtas medine siena nuo rūsio; 1997 m. keturi seni pirmo aukšto langai pakeisti naujais plastikiniais langais; 2006 m. prie gyvenamojo namo pastatytas priestatas bei įrengtas atskiras įėjimas į antrąjį aukštą, įrengta laiptinė, įstatyti langai, pakeistos balkono durys; 2006-2007 metais atlikti esminiai gyvenamojo namo išorės pagerinimo darbai, įrengtas antrame aukšte balkonas, uždengtas stogo danga, įdėti nauji langai, pristatyta karkasinė lodžija, pakeistos namo durys, 2008 m. įrengta nauja šildymo sistema – geoterminis šildymas, ant stogo įrengtos dvi saulės baterijos, 2010-2011 m. gyvenamojo namo rūsyje įrengta pirtis, dušo kabina, poilsio kambarys, įstatyti plastikiniai langai, 2011 m. vietinė kanalizacija prijungta prie bendrų miesto kanalizacijos įrenginių. 1990 m. buvo pastatytas šiltnamis, malkinė ir viralinė, kuri 2000 m. buvo pagerinta. 2010 m. buvo perstatytas šiltnamis, 2004 m. pakeisti garažo ir daržinės mediniai vartai į metalinius, 2005 m. pastatyta lauko pavėsinė, įrengtas alpinariumas su baseinėliu, 2009 m. pakeistas garažo, daržinės ir tvarto stogas, pakeista nauja medinė karkasinė dalis, uždengta metalinė stogo danga. Lauko sienos uždėtos nauja dekoratyvine danga. 2008 m. sutvarkyta lauko teritorija, 2015 m. žemės sklypo priekinė dalis aptverta nauja tvora, įrengti automatiniai vartai. 1996-12-06 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo nupirktas 0,2829 ha dydžio žemės sklypas, kuriame stovi aukščiau išvardytas nekilnojamasis turtas.
3. Atsakovas J. G. priešieškiniu prašė santuoką, tarp atsakovo ir ieškovės sudarytą 1990-05-18 Molėtų rajono Civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. 57, nutraukti pripažįstant, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovui palikti pavardę G., o ieškovei – pagal jos pageidavimą; padalinti santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei nuosavybės teise priteisti transporto priemonę Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui nuosavybės teise priteisti transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 0,2829 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui iš ieškovės 350 Eur kompensaciją už jai tenkančią didesnės vertės transporto priemonę; priteisti iš atsakovo ieškovei 75 Eur kompensaciją už žemės išpirkimą ir 5‘000 Eur už gyvenamojo namo pagerinimą; priteisti atsakovo naudai iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1990-05-18 šalių sudaryta santuoka yra faktiškai nutrūkusi ir nebėra galimybių jos išsaugoti.
4. Teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji pažeidė savo, kaip sutuoktinės pareigas, nebuvo lojali jam, nuolat žemino, koliojo, grubiai su juo elgėsi, todėl bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Ieškovė uždraudė jo dukroms ir anūkams jį lankyti, kas patvirtina ieškovės elgesio sutrikimus, visišką nesiskaitymą su juo. Jis yra garbaus 72 metų amžiaus, serga onkologine liga, dėl ko jo sveikatos būklė yra ypatingai sunki. Jam reikalinga ramybė, kai tuo tarpu gyvenimas su ieškove ir jos elgesys kelia stresą. Teigia esąs tikras, kad ieškovė pareiškė ieškinį sąmoningai siekdama žaloti jo sveikatą ir sukelti stresą, nors jai nuo santuokos sudarymo buvo žinoma, jog gyvenamas namas su statiniais yra jo ir jo pirmos žmonos nuosavybė, kad ½ dalis gyvenamojo namo ir statinių turi priklausyti jo pirmai žmonai arba dukrai.
5. Nekilnojamasis turtas įgytas iki santuokos su ieškove sudarymo, todėl šis turtas yra jo ir pirmos žmonos nuosavybė ir šioje byloje nėra dalintinas. Santuokos metu su ieškove buvo pastatytas tik gyvenamojo namo priestatas dėl kurio namo dydis padidėjo 20,03 kv. m. Toks pagerinimas negali būti laikomas esminiu dėl ko ieškovei galėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į ½ gyvenamojo namo. Be to, tai buvo įrengta tik apšiltintas įėjimas į namo patalpas vietoje buvusios laiptinės. Kadangi santuokos metu buvo atliekami ginčo gyvenamosios valdos pagerinimo darbai ir didžioji dalis turto pagerinimo darbų atlikta iš jo asmeninių lėšų, atsižvelgiant į nusidėvėjimą, sutinka ieškovei sumokėti 5‘000 Eur kompensaciją už nekilnojamojo turto pagerinimo darbus iki 2008 m. Žemės sklypas 0,2829 ha įgytas santuokos metu su ieškove ir buvo išpirktas jo asmeninėmis lėšomis iš valstybės lengvatine tvarka, nes šiame sklype stovėjo jam priklausantis turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais. Kadangi nekilnojamasis turtas priklauso jam, tai šis žemės sklypas turėtų būti priteisiamas jam, o ieškovei priteistina žemės sklypo įsigijimo kompensacija.
Šalies argumentai
6. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. patikslintu ieškiniu prašė padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jos ir atsakovo tokiu būdu: pripažinti jai nuosavybės teises į: 44/100 dalis gyvenamojo namo 1 A2p, ½ dalį garažo, ½ dalį daržinės, ½ dalį tvarto, ½ dalį šiltnamio, ½ dalį malkinės, ½ dalį viralinės, ½ dalį kiemo statinių, likusią dalį turto paliekant J. G. nuosavybėje. Taip pat prašė priteisti jai iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamasis namas su priklausiniais yra jos ir atsakovo santuokinis turtas, nes šis turtas buvo įgytas santuokos metu 1985-05-13. Skyrybų metu ji su atsakovu susitarė, kad turtą pasidalina pusiau ir ½ dalį turto ji paliko savo dukrai G. G.. Tai patvirtina 1989-08-21 turto pasidalinimo aktas, tačiau šis aktas nebuvo laiku įregistruotas VĮ Registrų centre. Kadangi turtas liko registruotas atsakovo vardu ir šis turtas yra trečiojo asmens ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, prašo teismo šį turtą padalinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2018 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinį atmetė. Nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliko santuokines pavardes, ieškovei – G., atsakovui – G.; priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)o ieškovei iš atsakovo priteisė piniginę kompensaciją už jam priteistą nekilnojamąjį turtą – 30‘000 Eur. Priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise automobilį Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui - asmeninės nuosavybės teise automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovui iš ieškovės piniginę kompensaciją už jai priteistą didesnės vertės transporto priemonę – 350 Eur.
8. Priteisė iš ieškovės 1‘639,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai ir 11,67 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų bei 189 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.
9. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1‘570,87 Eur bylinėjimosi išlaidų bei iš atsakovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. po 11,67 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
10. Nustatė, kad Molėtų rajono Civilinės metrikacijos skyriuje 1990-05-18 buvo sudaryta ieškovės ir atsakovo santuoka, įrašo Nr. 57. Šalys, gyvendamos santuokoje, vaikų nesusilaukė. Santykiai šeimoje buvo geri iki 2015 m. lapkričio mėnesio. Šalys kartu gyveno, kartu rūpinosi buitimi, dirbo. Santykiai su vaikais iš ankstesnių santuokų buvo labai geri: kartu švęsdavo šventes, draugiškai bendraudavo. Teismas padarė išvadą, kad konfliktas paaštrėjo 2015 m. lapkričio mėnesį, ieškovei kategoriškai pareiškus apie savo teises į nekilnojamąjį turtą. Bylos nagrinėjimo teisme metu santykiai akivaizdžiai ėmė blogėti, konfliktas vis aštrėjo: ieškovė ėmė skųstis fiziniu smurtu, atsakovas kreiptis į policijos komisariatą su pareiškimais dėl vagystės, melagingo pranešimo, ieškovės savavaldžiavimo, tyčinio turto sugadinimo. Abi šalys pripažino, kad santuoka faktiškai nutrūko ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ji bus atkurta.
11. Teismo vertinimu, nė viena šalis byloje neįrodė, kad priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą, todėl konstatavo abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovo nurodytą ieškovės teistumą nelaikė realia santuokos iširimo priežastimi – baudžiamoji byla iškelta už nesunkų nusikaltimą, susijusį su 2011 m. dokumentų klastojimu, ieškovei dirbant sandėlio vedėja, ir nėra jokių duomenų, kad tai būtų įtakoję santykius šeimoje.
12. Nustatė, kad Ukmergės rajono teismo 1989-08-30 sprendimu buvo nutraukta atsakovo ir trečiojo asmens J. Ž. (tuo metu G.) santuoka (ištuoka įregistruota 1989-09-21, akto įrašas Nr. 29). Atsakovas ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. 1989-08-21 surašė Turto pasidalinimo aktą, kurio 2 punkte nurodyta, jog mūrinis gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise paliekami atsakovui ir trečiajam asmeniui G. G. (dabar J.). Aktas patvirtintas Vykdomojo komiteto pirmininko ir 2 liudininkų. Pasirašant Turto pasidalinimo aktą iš esmės buvo perleista nuosavybė, todėl turėjo būti taikoma tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Civilinio kodekso nuostata, kad sandoriai, kuriais perleidžiamas nekilnojamasis turtas, turi būti patvirtinti notariškai ir per tris mėnesius įregistruoti registravimo įstaigoje, o nustatytų taisyklių nesilaikymas sutartį darė negaliojančią. VĮ Registrų centro Utenos filialo 2015-12-03 Sprendime dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo Nr. (11.5.9)(duomenys neskelbtini) pasisakyta, kad 1989-08-21 Turto pasidalinimo aktas nėra vertintinas kaip nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus patvirtinantis dokumentas – tai yra negaliojantis dokumentas, kadangi jį sudarant nebuvo laikytasi įstatyme reikalaujamos sandorio formos ir sandoris nebuvo įregistruotas.
13. Prieš nutraukiant santuoką pasirašytame 1989-08-21 Turto pasidalijimo akte J. Ž. su dukra V. G. (dabar S.) atiteko 1987 m. laidos lengvasis automobilis VAZ-2108, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui su dukra G. G. (dabar J.) – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Kadangi nekilnojamojo turto nuosavybės perleidimo sandoris nebuvo įregistruotas, jis liko atsakovo nuosavybe. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog trečiasis asmuo J. Ž. būtų negavusi savo dalies turto – t. y. akte nurodyto lengvojo automobilio. Teismas vertino, kad šalių valia, kurią jos išreiškė turto pasidalijimo aktu, iš esmės įvykdyta. Atsakovas neneigė, jog dalis namo turėtų priklausyti dukrai G. J. – atsakovas ir G. J. siekė teisme patvirtinti taikos sutartį, pagal kurią dukrai nuosavybės teise būtų atitekusi dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių. Ginčo tarp atsakovo, jo dukters ir J. Ž. dėl turto iš principo nėra. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo J. Ž. per 26 metus nuo santuokos nutraukimo niekada nereiškė pretenzijų dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo įgytas santuokos su atsakovu metu: į jį nepretendavo, jo nevaldė, neinvestavo į jo gerinimą savo lėšų. Todėl padarė išvadą, kad de facto atsakovas ir trečiasis asmuo J. Ž. pasidalijo bendrąja jungtine nuosavybe įgytą turtą iki santuokos pasibaigimo, ir reikalavimas atidalyti šį nekilnojamąjį turtą atsirado tik tada, kai savo teises į jį ėmė reikšti ieškovė – antroji atsakovo žmona. Pažymėjo, kad nuosavybės teisėmis į nekilnojamąjį turtą niekada nesirūpino ir trečiasis asmuo G. J.. Pasirašant Turto pasidalijimo aktą 1989-08-21, G. J. buvo pilnametė, apie tokį tėvų sprendimą ji žinojo. Iki 2015 m. ji, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, galėjo ir turėjo pasidomėti, ar jos teisės į turtą yra įregistruotos. Nustatė, kad 1993-07-02 sudarytame Gyvenamojo namo techniniame pase savininku, kuriam priklauso visas gyvenamasis namas, įrašytas atsakovas; nuo 1993-07-13 Nekilnojamojo turto registre namo ir kitų statinių savininku įrašytas atsakovas, įregistravimo pagrindas – 1985-05-13 pirkimo-pardavimo sutartis; 2007-01-20 daryta nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, VĮ Registrų centre registruotas pastato padidinimas. Galimybę, kad atsakovas, aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, per 26 metus nepastebėjo, kad nekilnojamasis turtas įregistruotas tik jo vieno vardu, kad savininku nėra įrašyta ir dukra, laikė mažai tikėtina. Be to, J. Ž., jos dukra ir atsakovas tarpusavyje bendravo, santykiai nebuvo nutrūkę. Tai patvirtino šalių parodymai, byloje esanti 2002-03-19 dovanojimo sutartis, kuria ieškovė ir atsakovas dovanojo atsakovo dukrai V. Š. ir J. Ž. vyrui žemės sklypą.
14. Atsižvelgiant į nustatytus faktus, t. y. į tai, kad Turto pasidalijimo aktas pagal įstatymo reikalavimus privalėjo būti įregistruotas per tris mėnesius, o tai padaryta nebuvo; kad per labai ilgą laiko tarpą , t. y. 26 metus, trečiasis asmuo J. Ž. nepasidomėjo nekilnojamojo turto, kurį paliko dukrai, registracija, į šį turtą nepretendavo, juo nesirūpino, jo nevaldė; kad ginčo tarp J. Ž., atsakovo ir jų dukros G. J. nėra – akivaizdu, kad atsakovas yra linkęs dukrai perduoti dalį nekilnojamojo turto, kaip ir buvo nustatyta 1989 m. aktu; kad klausimas dėl nekilnojamojo turto dalybų iškilo tik reikalavimus į dalį nekilnojamojo turto pareiškus ieškovei, kitaip tariant, siekiant šį faktą panaudoti prieš trečiąjį asmenį; teismas laikė, kad yra pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senatį. Todėl trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. ieškinio reikalavimą padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jos ir atsakovo netenkintino.
15. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas su kiemo pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovės ir atsakovo bendro gyvenimo eigoje buvo remontuojami, gerinami, tvarkoma namų valdos aplinka. Abi šalys savo darbu prisidėjo gerinant turtą. Atsakovo paskaičiavimu, nuo 1994 m. iki 2015 m. buvo atlikta nekilnojamojo turto pagerinimo darbų už 23‘867,87 Eur, tačiau tik dalis šių darbų buvo atlikta už bendras lėšas. Ieškovė sumų, kurios buvo išleistos namų valdos pagerinimui, nurodyti negalėjo. Teigė, kad ji atsakovu pasitikėjo, kainomis nesidomėjo. Teismo paskirtos nekilnojamojo turto ekspertizės akto Nr. 17-11-17KK išvadose nurodyta, kad visos namų valdos (t. y. žemės sklypo ir jame esančių pastatų) vertė 2017-07-20, apskaičiuota lyginamuoju metodu, yra 85‘400 Eur, o namų valdos rinkos vertė 2017-07-20, be 1994-2015 m. atliktų pagerinimų, galėtų būti 40‘800 Eur. Ekspertas nekilnojamojo turto vertės padidėjimą dėl 1990-2015 m. (kas atitiktų 1994-2015 m., kadangi byloje nėra duomenų apie iki 1994 m. vykdytus pagerinimo darbus ir ekspertizėje nagrinėjamas tik 1994-2015 m. laikotarpis) atliktų pagerinimų įvertino 87 proc. Ekspertizėje nustatyta pagerinimo darbų vertė – 74‘161 Eur. Atsakovas, remdamasis aritmetiniu skaičiavimu, teigė, jog tokios ekspertizės išvados tarpusavyje nesiderina, iš esmės prieštarauja viena kitai. Teismas nesutiko su tokiu atsakovo išsakytu ekspertizės vertinimu. Pažymėjo, kad ekspertizėje nurodyta, jog „nebūtų tikslu šią apskaičiuotą pagerinimo darbų sumą sieti su vertinamo turto rinkos verte, nes šie darbai buvo vykdomi gana ilgą laiko tarpą, todėl ši suma yra tik vertinamos namų valdos galima paskaičiuota atliktų darbų pagerinimo vertė“. Teismas sprendė, kad nurodyta galima turto vertė be pagerinimų ir su pagerinimu skiriasi daugiau nei dvigubai. Ekspertas taip pat nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo santuokos metu atliktų statybos darbų, yra pagerinimo darbų, kuriuos būtų galima priskirti statinio rekonstrukcijai bei kapitaliniam remontui.
16. Teismas atsakovo teiginius, kad ekspertizė netiksli, kadangi dalis darbų skaičiuoti kaip daryti rangos būdu, įskaičiuojant darbo užmokestį, socialinio draudimo išlaidas ir pan., laikė klaidinančiais, nes ekspertizėje nurodyta, jog „galutiniams namų valdos pagerinimo darbų skaičiavimams, iš paskaičiuotų lokalinių sąmatų sumų išimtos sumos, kurios buvo mokamos kaip darbo užmokestis, soc. draudimo išlaidos, statinio statybos išlaidos, t. y. tiesioginės ir netiesioginės statybos išlaidos“. Teismas nesutiko su atsakovo nuomone, kad ekspertizės aktas Nr. 17-11-17KK yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
17. Atsakovo pateiktoje teismo eksperto M. K. ekspertizės akto Nr. RE16-011 išvadoje nurodyta, kad namo valdos rinkos vertės santykinis padidėjimas dėl laikotarpyje 1990-2015 m. atliktų pagerinimų, apskaičiuotas lyginamuoju metodu, yra 13 proc., o ieškovės pateiktoje UAB „NILL NILL“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje Nr. 151222/1JP žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais nustatyta rinkos vertė 2015-12-17 yra 73‘800 Eur. Pažymėjo, kad šie dokumentai teismo vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jie negali būti prilyginti teismo ekspertizės išvadai. Teismas sprendė, kad ekspertinis tyrimas yra išsamesnis, objektyvesnis ir tikslesnis. Be to, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Teismas sprendė, kad ginčo namų valda ieškovės ir atsakovo santuokos metu buvo pagerinta iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atsakovas įrodinėjo, kad didelė dalis namų valdos pagerinimo darbų buvo atlikta iš asmeninių jo lėšų. Nurodė, jog 2007-06-21 atsakovo motina L. G. dovanojo sūnui 138‘550 Lt (40‘127 Eur) asmeninės nuosavybės teise ir dalis tų pinigų, jos žiniomis, buvo panaudota ginčo namų valdos remontui. Atsakovas neneigė, kad dalis šios sumos buvo panaudota pirties statybai, kuri po ½ dalį priklauso atsakovo dukterims, tačiau teigė, kad likusi suma buvo naudota namų valdos gerinimui. Atsakovas nurodė, kad pirties statybai išleido 50‘000 Lt (14‘481 Eur). Ieškovė teigė, kad rąstų pirkimui buvo išleista 100‘000 Lt. Atsakovas teismui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kokia dalis dovanotų pinigų buvo investuota į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad 138‘550 Lt suma tikrai buvo dovana. 2007 m., kai atsakovo motina pardavė sklypą ir kai UAB „Finvesticija“ pervedė pinigus į atsakovo sąskaitą, CK 6.469 straipsnio 2 dalis numatė privalomą dovanojimo sutarties, kai dovanojama suma didesnė kaip 50‘000 Lt, notarinę formą. Teismui dovanojimo sutartis ar kiti įrodymai, kad ji buvo sudaryta, pateikti nebuvo. Pažymėjo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas gyvendami kartu abu dirbo. Finansinė jų padėtis buvo gera – abiejų vardu buvo perkamas nekilnojamasis turtas, jis dovanojamas vaikams. Tai įrodo, kad šalys galėjo turėti bendrų pajamų namų valdos gerinimui ir atsakovo teiginį, kad didžioji dalis darbų galėjo būti atliktos tik už jo asmenines lėšas, vertintino kritiškai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo turtas didele dalimi buvo pagerintas jo asmeninėmis lėšomis.
19. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo asmeninė nuosavybė, t. y. gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), santuokos metu su ieškove buvo iš esmės pagerinta sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, todėl ją pripažino sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Pažymėjo, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai buvo atsakovo įgyti iki santuokos, todėl į šio turto sukūrimą buvo įdėta ir jo asmeninių lėšų. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo atsakovo naudai.
20. Šalių santykiai bylos nagrinėjimo metu ženkliai pablogėjo. Dėl 2017-01-23 ir 2017-01-25 tarp šalių įvykusių konfliktų buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, Molėtų rajono apylinkės 2017-06-30 nuosprendžiu atsakovas, neįrodžius, kad šių konfliktų metu jis padarė nusikalstamas veikas, išteisintas. Prie bylos prijungta eilė atsakovo prašymų dėl ieškovės melagingo pranešimo, savavaldžiavimo, grasinimo, vagystės ir t. t. Visa tai įrodo, kad santykiai tarp šalių yra įtempti, ypatingai konfliktiški. Ieškovė sakė matanti galimybę gyventi su atsakovu vienuose namuose, tačiau šalių elgesys bylos nagrinėjimo metu kėlė labai daug abejonių šiuo teiginiu. Atsakovas nurodė, kad būdamas garbingo amžiaus, nori gyventi be konfliktų, ramiai. Atsižvelgus tiek į ieškovės, tiek į atsakovo silpną sveikatą, amžių, jų santykius ir galimybes bendrai valdyti ir naudoti turtą, laikė, kad turtas negali būti padalytas natūra dėl pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos.
21. Teismo eksperto pateiktoje išvadoje visos ginčo namų valdos kaina yra 85‘400 Eur, todėl laikė, kad teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų 30‘000 Eur dydžio kompensacija ieškovės naudai. Tokią sumą nustatė atsižvelgus į tai, kad kone visas turtas įgytas už atsakovo lėšas, kad šalys ne tik gerino nekilnojamąjį turtą bendromis lėšomis, bet ir juo 25 metus naudojosi. Taip pat pažymėjo, kad teismas ginčo gyvenamąjį namą, kitus statinius ir žemės sklypą vertino kaip vientisą turto kompleksą, kurio atskiri objektai didina vienas kito vertę, todėl nedalintini.
22. Atsakovas priešieškinyje prašė transporto priemones, įsigytas santuokos metu, priteisti tokiu būdu: transporto priemonę Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 4‘500 Eur, priteisti ieškovei, o transporto priemonę Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 3‘800 Eur, priteisti atsakovui. Kadangi transporto priemonės yra skirtingos vertės, prašė iš ieškovės priteisti 350 Eur kompensaciją už jai tekančią didesnę turto dalį. Transporto priemonių vertę atsakovas grindė transporto skelbimų portale autoplius.lt pateiktų panašių automobilių kaina. Ieškovės nuomone, transporto priemonės Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė mažintina iki 3‘500 Eur, kadangi automobilis buvo naudotas vežioti statybinėm priemonėm, nėra geros būklės. Teismui nebuvo pateikti įrodymai apie automobilių būklę, byloje nepateikti kiti įrodymai apie galimas kitas transporto priemonių vertes, todėl santuokos metu įgytos transporto priemones priteisė priešieškinyje nurodytu būdu, iš ieškovės atsakovui priteisiant 350 Eur kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį.
23. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys buvo tenkintas apie 70 proc., todėl atitinkamai iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 1‘570,87 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų sumą. Pažymėjo, kad ekspertizę atsakovas užsakė savo iniciatyva, nepasinaudojęs įstatymo numatyta galimybe prašyti teismo ją skirti, todėl ją vertino kaip atsakovo byloje pateiktą rašytinį įrodymą ir išlaidos už jos parengimą laikė neatlygintinomis. Atsakovo priešieškinys, teismo nuomone, patenkintas apie 91 proc., todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 1‘639,19 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
24. Apeliaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018-04-24 sprendimo dalį dėl ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; panaikinti sprendimo dalį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisimo asmeninės nuosavybės teise atsakovui; panaikinti sprendimo dalį dėl 30‘000 Eur kompensacijos priteisimo iš atsakovo ieškovei už atsakovui priteistą nekilnojamąjį turtą; panaikinti sprendimo dalį dėl 1‘639,19 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atsakovui. Panaikintose sprendimo dalyse priimti naują sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „1) Nutraukti ieškovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), ir atsakovo J. G., a. k. (duomenys neskelbtini), santuoką, 1990-05-18 įregistruotą Molėtų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 57, dėl atsakovo J. G. kaltės; 2) Pripažinti ieškovei A. G. ir atsakovui J. G. nuosavybės teisę kiekvienam į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).“ Priteisti ieškovei iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes ji yra sudėtinga.
25. Apeliantės nuomone, teismas pagrįstai pripažino, jog santuoka tarp jos ir atsakovo iširo ne dėl jos kaltės, tačiau padarė neteisingą išvadą, jog dėl santuokos iširimo nesama atsakovo kaltės. Ji byloje įrodė, kad atsakovas šeimoje ne kartą grubiai pažeidė sutuoktinio pareigas, nebuvo jai lojalus, naudojo jos atžvilgiu fizinį bei psichologinį smurtą, t. y. jos visiškai negerbė. Vengiant atsakovo fizinio ir psichologinio smurto, kitų konfliktinių situacijų, jai yra tekę nakvoti pas kaimynus, slėptis namuose po laiptais, lauko virtuvėje ir pan. Be to, dėl atsakovo smurto proveržių ir jų metu patirtų sužalojimų ji buvo priversta kreiptis į medikus. Nors toks atsakovo elgesys yra laikytinas kaltu, tačiau jo epizodai nebuvo dažni, todėl ji nemanė, jog yra pagrindas kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo.
Žemesnės instancijos teismas
26. Esminis ir teismo sprendimu neginčytinai nustatytas atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo faktas yra tas, kad ginčo namų valda, šalims gyvenant santuokoje, dėl esminio jos pagerinimo tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o atsakovas, šią aplinkybę žinodamas ir suprasdamas, slapta nuo jos, neteisėta Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-12-28 nutartimi, 44/100 dalį namų valdos siekė perleisti savo dukrai iš pirmos santuokos – trečiajam asmeniui G. J., taip neabejotinai pažeisdamas turtines apeliantės teises į sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę bei pademonstruodamas nesąžiningumą jos, kaip savo sutuoktinės, atžvilgiu. Atsižvelgiant į nesąžiningumo mastą, t. y. kad buvo pažeista viena iš pagrindinių sutuoktinių teisių – teisė į bendrą turtą, toks atsakovo elgesys neabejotinai laikytinas kaltu. Be to, atsakovas tik po to, kai apeliantė kreipėsi į teismą dėl savo turtinių teisių gynybos, pareiškė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo neva dėl apeliantės kaltės, nors akivaizdu, jog šį veiksmą jis atliko keršydamas apeliantei dėl jos pareikšto ieškinio.
27. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesąžiningo, savanaudiško atsakovo elgesio, siekiant apgaule užvaldyti jos dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nepripažino kaip kalto, nes tik dėl šios priežasties ji sutiko nutraukti santuoką. Todėl teismo išvada, kad atsakovas nėra kaltas dėl santuokos iširimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir dėl to yra pripažintina nepagrįsta.
28. Nesutinka su teismo išvadomis dėl turto padalijimo ir mano, jog teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo ir jo lygių dalių principo. Nors, dėl atsakovo kaltės, šalių tarpusavio konfliktų buvo ir jiems gyvenant kartu, tačiau, kaip pripažino ir teismas, šalių santykiai iš esmės pablogėjo bylos nagrinėjimo metu, nes, būtent jai pareiškus ieškinį teisme, buvo rašomi skundai, pagal juos pradedami ikiteisminiai tyrimai arba atsisakyta juos pradėti bei kitaip stipriau konfliktuojama. Akivaizdu, kad tokius šalių veiksmus nulėmė skyrybų proceso metu laikinai paaštrėjusios emocijos, kilę subjektyvios prigimties ir pobūdžio nesutarimai dėl siekiamų tikslų, nes, iki jai pareiškiant ieškinį, tokio pobūdžio konfliktų, o ypač jų paviešinimo, nebuvo. Taigi, teismas nepagrįstai sureikšmino šalių konfliktiškus santykius, kilusius prasidėjus civilinei bylai, ir įvertino juos kaip pagrindą nedalinti turto natūra. Kita vertus, šalių elgesys po civilinės bylos pradėjimo iš viso negali būti objektyviu pagrindu nedalinti turto natūra ir neturėtų būti vertinamas kaip įrodymas byloje - juk skundžiamame sprendime teismas pats konstatavo šalių santykių pablogėjimą civilinės bylos nagrinėjimo metu.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-08 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-259-378/2015 yra konstatuota, jog parenkant sutuoktinių bendro turto dalijimo būdą, būtina įvertinti ne tik konfliktiškus šalių tarpusavio santykius, bet ir kitus subjektyvaus pobūdžio veiksnius – šalių sveikatos būklę, amžių ir gaunamas pajamas bei galimybę apsirūpinti gyvenamąja patalpa. Šioje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad negalima konfliktiškų šalių tarpusavio santykių pasekmes perkelti vienam sutuoktiniui, pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jos nuomone, būtent taip ir įvyko išnagrinėtoje byloje – teismas konstatavo, jog dėl santuokos iširimo yra kaltos abi šalys, o neigiamas to pasekmes perkėlė jai.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas neįvertino dalijamo turto paskirties – dalijamas turtas yra šeimos gyvenamasis būstas – namų valda, kas padidina šio turto padalinimo natūra prioritetą, nes tai susiję su gyvybiškai svarbiais šalių interesais. Kita vertus, dalintino turto, o ypač – gyvenamojo namo ir žemės sklypo techninės savybės leidžia padaryti išvadą, kad patenkinus ieškinį, t. y. nustačius idealiausias turto dalis, ateityje šalys turėtų realią galimybę nusistatyti naudojimosi namu tvarką taip, kad viena šalis naudotųsi pirmu namo aukštu, o kita – antru (beje, taip šalys turtu naudojasi ir bylos nagrinėjimo metu). Žemės sklypo plotas taip pat leidžia nustatyti tokią naudojimosi juo tvarką, kad šalys galėtų išvengti tarpusavio kontaktų. Taip pat nėra abejonių, jog yra techninės galimybės įrengti antrą atskirą įėjimą į namą, kas taip pat minimalizuotų šalių susitikimus ir galimus tarpusavio konfliktus.
31. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į atsakovo norą „gyventi ramiai“, tačiau jos noro turtą pasidalinti natūra netenkino iš esmės išgalvotu ir faktinėmis aplinkybėmis neparemtu motyvu – apeliantės norimo turto dalinimo būdo tariamu nepriimtinumu.
32. Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė materialinės teisės normos, kurią privalėjo taikyti. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, be kita ko atsižvelgiama į vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Nuo 2013-06-19 ji yra neįgali ir gauna 297,61 Eur dydžio senatvės pensiją. Be to, turi įvairaus pobūdžio sveikatos sutrikimų, iš kurių paminėtini šie – kardiologiniai sutrikimai (nuolat besikartojanti neritmiška širdies veikla, 2010-03-23 implantuotas dvikamerinis EKS ir kt.), kraujotakos sutrikimai (aukštas kraujospūdis), vidaus organų funkcijų sutrikimai (pašalinta tulžies pūslė), klausos, regos organų funkcijų sutrikimai ir kt. Taigi, priėmus skundžiamą teismo sprendimą, būdama silpnos sveikatos, ji lieka pasmerkta skurdui – nebeturi būsto, jos turtinė padėtis neleidžia jo įsigyti, sprendimo dėl kompensacijos sumokėjimo įvykdymas gali užtrukti arba iš viso tapti neįmanomu, nes skundžiamu sprendimu laikinosios nuosavybės teisės apribojimai bus panaikinti iš karto po sprendimo įsiteisėjimo, o jeigu apeliantė ir gautų priteistą kompensaciją, tai už šią sumą naujo būsto pagal Molėtuose esančias nekilnojamojo turto kainas ji negalėtų įsigyti. Kita vertus, pats naujo būsto įgijimo procesas jos amžiaus ir sveikatos asmeniui yra sunkiai įvykdomas.
33. Teismas padarė nepagrįstą išvadą apie šalių negalėjimą bendrai valdyti turtą dėl jų sveikatos ir amžiaus. Pažymi, kad nuo 2017 m. sausio pabaigos ji viena valdo ir išlaiko dalijamą turtą – moka privalomus mokesčius, jį prižiūri, rūpinasi aplinkos tvarkymu ir atlieka kitus būtinus priežiūros darbus, nes atsakovas namų valdoje nebegyvena. Taigi, teismo motyvas, kad ji negali valdyti turto dėl sveikatos ir amžiaus, yra ne teisiškas, bet ciniškas, nes tokia logika vadovaudamasis teismas paprasčiausiai ją paliko gatvėje, taip tariamai išlaisvindamas nuo prievolės. Juk akivaizdu, kad prižiūrėti turtą galima ir pasitelkus pagalbą trečiuosius asmenis (gimines, kaimynus ir kitus asmenis).
34. Teismas nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Mano, kad jos turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje sumažinta neteisėtai.
35. Procesinių teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes teisėjas, tenkindamas aiškiai neteisėtą G. J. ir atsakovo J. G. prašymą, 2015-12-28 nutartimi patvirtino tarp jų sudarytą taikos sutartį, kuria iš esmės iš apeliantės buvo atimta nuosavybės teisė į namų valdą. Teisėjas negalėjo nežinoti, kad atsakovas J. G. gyvena santuokoje ir jo priimta nutartis neabejotinai pažeis apeliantės teises. Kita vertus, tokios sutarties tvirtinimas pats savaime yra neteisėtas, nes prieštarauja įstatymams.
36. Teisėjo šališkumą akivaizdžiai įrodo toks skundžiamo sprendimo 15 lape nurodytas motyvas: „Atsakovas gi nurodė, kad būdamas garbingo amžiaus, nori gyventi be konfliktų, ramiai“. Akivaizdu, kad tai yra ne teisinis, o emocinis teismo sprendimo motyvas, nors turto padalijimo būdo parinkimą turi nulemti tik teisiniai argumentai. Kita vertus, ji taip pat nori gyventi „be konfliktų, ramiai“ (o svarbiausia – turėti gyvenamąjį būstą), todėl akivaizdus prioriteto šiuo pagrindu suteikimas atsakovui įrodo ne teisinį, bet emocinį teisėjo požiūrį į bylos šalis. Mano, kad teismo išreikštas didesnis palankumas atsakovui yra sunkiai paaiškinamas ir nepagrįstas, nes ji ir atsakovas iš esmės siekia to paties – kad būtų išvengta turtinių ir kitokių konfliktų, ir kad jie turėtų gyvenamąjį būstą, ką, priešingai skundžiamo teismo sprendimo išvadai, visiškai užtikrintų turto padalijimas taip, kaip ji to prašo.
37. Teismas neteisingai (kas taip pat suteikia pagrindą teigti apie teismo šališkumą) paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Vienas iš jos reikalavimų iš esmės buvo patenkintas – turtas pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe kaip pagerintas iš esmės šalims gyvenant santuokoje. Taigi, padaręs tokią išvadą, teismas iš esmės pripažino tai, kad ji turi nuosavybės teisę į ½ dalį šio turto, o dėl to, kad teismas savo iniciatyva sumažino kompensacijos dydį, atsakovo prievolė kompensuoti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas neturėtų sumažėti. Be to, savarankišką reikalavimą pareiškė trečiasis asmuo J. Ž., o kadangi jos reikalavimą teismas atmetė, buvo būtina spręsti ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš jos apeliantei klausimą, išlaidas paskirstant tarp jos ir atsakovo.
Šalies argumentai
38. Apeliaciniu skundu atsakovas J. G. prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018-04-24 sprendimo dalį dėl kompensacijos už nekilnojamąjį turtą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo: priteistą ieškovei A. G. iš atsakovo J. G. piniginę kompensaciją už jam priteistą nekilnojamąjį turtą – 30‘000 Eur sumažinti iki 5‘075 Eurų piniginės kompensacijos (5‘000 Eur už statinio turto pagerinimus ir 75 Eur piniginės kompensacijos žemės sklypo įgijimo išlaidų) ir rezoliucinę teismo sprendimo dalį išdėstyti taip: priteisti ieškovės A. G. (a. k (duomenys neskelbtini)) naudai atsakovo, 75 Eur kompensaciją už žemės išpirkimą ir 5‘000 Eur už gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pagerinimą. Priteisti J. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) naudai iš ieškovės A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.
39. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl priteistos kompensacijos dydžio ir mano, jog ji turi būti mažinama. Konstatuoja, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes visi jo pateikti prašymai byloje dėl ekspertizės skyrimo buvo atmesti, o ieškovės prašymai tenkinami. Teismo šališkumą įrodo ir priimtas teismo sprendimas bei jame išdėstytas įrodymų vertinimas, kuris prieštarauja įstatymams. Teismas netinkamai taikė materialiąsias ir procesines teisės normas, nenustatė reikšmingų bylos aplinkybių, netyrė įrodymų viseto, prioritetą teikė išimtinai vienam įrodymui, kuris yra neteisėtas, prieštaringas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagristą procesini sprendimą, pažeidžiant CPK 177 str., 178 str., 185 str. nuostatas. Įrodymų visuma byloje pagrindžia jo argumentą, kad siūloma sumokėti ieškovei 5‘075 eurų kompensacija yra teisinga. Nesutinka su teismo išvada, jog gyvenamasis namas ir jo priklausiniai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pati ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine nuosavybe, todėl pirmos instancijos teismas, nesant ieškovės reikalavimo, pripažindamas jo ir pirmos žmonos asmenine nuosavybe esantį turtą sutuoktiniu bendrąja jungtine nuosavybe viršijo ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nebuvo CK 3.90 str. 1 d. įvirtintų sąlygų visumos, t. y. nebuvo įrodyta, kad jam priklausantis turtas buvo pagerintas iš esmės ir, kad esminis pagerinimas buvo atliktas sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu.
Žemesnės instancijos teismas
40. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtu pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau teismas visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovui, pažeidžiant LAT praktiką, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet iš esmės deklaratyviais ieškovės paaiškinimais, išskirtinę reikšmę suteikiant teismo ekspertizės aktui, tuo tarpu kitus reikšmingus rašytinius bylos įrodymus (įskaitant kitą ekspertizės aktą) nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė.
41. Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo nekilnojamojo turto vertę. Šalys nuo 2015 metų kartu negyveno. Tuo tarpu civilinė byla dėl santuokos nutraukimo buvo užvesta 2016 metais. Atsižvelgiant į tai, turto vertė turėjo būti nustatyta jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje - 2015 m. Pati ieškovė į bylą su ieškiniu pateikė 2015 m. atliktą UAB NILL NILL turto vertinimo ataskaitą, kurioje visa namų valda, įskaitant žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), įvertinta 73‘800 Eur suma. Su šia ataskaita atsakovas sutiko ir mano, jog ginčo turto vertė turi būti nustatyta – 73‘800 Eur.
42. Nesutinka su teismo argumentu, jog „ginčo namų valda ieškovės ir atsakovų santuokos metu buvo paderinta iš esmės“, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Santuokos su ieškove metu, eilę metų buvo vykdomas paprastas turto remontas, nežymus turto pagerinimas, tačiau pagerinimu pobūdis, mastas, jų įtaka bendrai turto vertei, neleido daryti išvados, kad ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės.
43. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino VĮ Registrų centro kadastrinių bylų, parengtų iki 1990 m. ir 2007 m., bei pateiktų į bylą fotonuotraukų darytu iki 1990 m. ir 2017 m. Sulyginus kadastrines bylas, fotonuotraukas, akivaizdu, jog tiek gyvenamas namas, tiek kiti ūkio pastatai iš esmės liko tokie patys, tokio paties užstatymo ploto. Pasikeitimas tik tas, kad 2007-02-19 statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto pagrindu buvo įregistruotas gyvenamojo namo ploto dėl laiptinės įrengimo kitoje vietoje padidinimas 20,03 kv. m. Šis padidėjimas atsirado dėl laiptinės įrengimo kitoje vietoje. Tačiau 20,03 kv. m. ploto padidėjimas jokiu būdu negali būti pripažintas esminiu pagerinimu. Juo labiau, kad priestato plotas nesudaro net 12% viso gyvenamojo namo ploto, todėl tai nelaikytinas esminiu visos ginčo namų valdos esminiu pagerinimu, kurio pagrindu atsirado sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė. Be to, tai buvo tik įrengta apšiltinta įėjimo i namą patalpa vietoje buvusios laiptinės.
Atsiliepimas
44. Pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino kokio pobūdžio ir kokie konkretūs darbai buvo atlikti ginčo namų valdoje. Visi darbai detaliai buvo įvardijami atsiliepime į ieškinį, tačiau teismas jų nevertino. Ieškovė iš viso neįrodinėjo ir nepateikė įrodymų patvirtinančių už kokias lėšas ir kada buvo atliekami remonto darbai. Po santuokos sudarymo su ieškove, laikotarpiu 1990-2015 m. buvo atlikti pagerinimo darbai: perkelta laiptinė, įrengiant priestatėlį, pakeisti langai, stogo danga, apšiltintas namas, įvestas geoterminis šildymas, namo viduje atlikti tik smulkūs kosmetinio remonto darbai, kas negali būti pripažįstama kaip esminis nekilnojamojo turto pagerinimas.
45. Pažymi, kad didžioji dalis ginčo gyvenamosios valdos pagerinimų per 28 metų laikotarpį yra nusidėvėję, o kosmetinio remonto darbai, kaip sienų perdažymas prieš 20 metų, plytelių sudėjimas, lentelių iškalimas, seno šiferio lapų pakeitimas nauju šiferiu ir t. t. yra seniai šalių nugyventa ir neturi jokios išliekamosios vertės. Todėl jo siūloma kompensacija atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
46. Pirmos instancijos teismas dėl nepaaiškinamų priežasčių netyrė ir nevertino liudytojų parodymų duotų teisminio nagrinėjimo metu, kurie patvirtina, kad atsakovo asmeninis ginčo nekilnojamasis turtas buvo geros būklės ir iki sudarant santuoka su ieškove, o santuokos metu atlikti darbai nelaikytini esminiu turto pagerinimu. Teismas visiškai nepagristai ir nemotyvuotai nesivadovavo teismo eksperto M. K. parengta gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), vertės ekspertinio tyrimo aktu Nr.RE16-011, kuriame ekspertas, atlikęs reikalingus santykinio (procentinio) pokyčio dėl atliktų pagerinimo darbu nustatymui skaičiavimus lyginamuoju metodu, davė išvadą, kad nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo valdos, esančios (duomenys neskelbtini) (0,2829 ha žemės sklypo ir jame esančių pastatų ir statinių) rinkos vertės santykinis (procentinis) padidėjimas dėl laikotarpyje 1990-2015 atliktų pagerinimų, apskaičiuotas lyginamuoju metodu, ekspertinio tyrimo atlikimo dieną (2016-06-08) yra 13 procentu. Taigi ši išvada reiškia, kad dėl minėtu laikotarpiu atliktų darbų namų valdos vertė padidėjo 13 procentų, o tai nelaikytina esminiu daikto pagerinimo, dėl kurio ieškovė įgytų teisę į 1/2 dalį atsakovui priklausančio turto.
47. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik 2017-11-17 Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. 17-11-17KK, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Aktas yra akivaizdžiai neteisėtas, nepagristas, prieštarauja byloje pačios ieškovės pateiktai 2015 m. turto vertinimo ataskaitai Nr. 151222/1JP, tiek teismo eksperto M. K. atliktam ekspertizės aktui bei kitiems duomenims. Ekspertas K. K. surašydamas ekspertizę viršijo savo kompetenciją, nesilaikė teismo ekspertų veiklos principų, įstatymų reikalavimų ir metodologinių taisyklių. Teismas nevertino teismo eksperto K. K. ekspertizės akto pagal CPK 185 str. numatytas įrodymų vertinimo taisykles, o šiam įrodymai suteikė išankstinę ir didesnę reikšmę nei kitiems bylos įrodymams, o prieštaravimų tarp šio ekspertizės akto ir kitų ne ką mažiau patikimesnių įrodymų nepašalino motyvuojant, kad teismo paskirta ekspertizė yra patikimesnė.
48. Teismo eksperto K. K. pateiktame ekspertizės akte Nr. 17-11-17KK, nurodoma, kad ginčo namų valdos bendra rinkos vertė apžiūros dienai yra 85‘400 Eur, tuo tarpu pagal pačios ieškovės A. G. pateikta 2015 m. UAB „NILL NILL“ turto vertinimo ataskaitą, namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), įvertinta 73‘800 Eur suma. Taigi, ginčo namų valdos vertė skiriasi net 11‘600 Eur. Pirmos instancijos teismas nepašalino šių esminių prieštaravimų dėl ginčo turto vertės, nors apeliantas teikė prašymą skirti pakartotinę ekspertizė, tačiau šis prašymas buvo atmestas.
49. Nekilnojamojo turto ekspertizės 2017-11-17 aktu nustatyta, kad dėl laikotarpyje 1994-2015 m. atliktų pagerinimo darbų ginčo turto vertė padidėjo 87 proc., tuo tarpu pagal teismo eksperto M. K. parengtą gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), vertės ekspertinio tyrimo aktą Nr.RE16-011, santykinis (procentinis) pokytis dėl atliktų pagerinimo darbų už laikotarpį nuo 1990 - 2015 m. - 13 procentu. Nors šių aplinkybių nustatymas buvo ginčo bylos esmė, tačiau teismas esminių prieštaravimų nepašalino, deklaratyviai nurodydamas, kad teismo paskirta ekspertizė yra patikimesnė. Nors M. K. taip pat yra teismo ekspertas, ir pateikė ekspertinio tyrimo aktą.
50. Ekspertizės aktas Nr. 17-11-17KK ir jame pateiktos išvados nepagristos ir dėl to, kad ekspertas K. K. netinkamai taikė lyginamąjį turto vertinimo metodą, atliko ekspertizę atrinkęs netinkamus lyginamuosius objektus, netinkamai apskaičiavo ir taikė pataisos koeficientą. Šių neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų pasėkoje ginčo nekilnojamojo turto vertė bei dėl 1994-2015 atliktų pagerinimo darbų sąlyginai padidėjusi nekilnojamojo turto vertė buvo nustatyta didesnė, nei realiai yra. Be to, pats ekspertas negalėjo paaiškinti kodėl buvo lyginami netinkami objektai, o ekspertizės išvados prieštarauja viena kitai. Ekspertas nustatydamas neva ginčo objekto verte be pagerinimo – 40‘800 Eur, iš viso nesirėmė jokiais lyginamaisiais pavyzdžiais, kas rodo, kad ši vertė yra niekuo nepagrįsta. K. K. atlikdamas ekspertinį tyrimą viršijo jo specialiųjų žinių ribas, kas tik patvirtina jo išvadų neteisingumą. Šis ekspertas yra įrašytas į ekspertų sąrašą tik kaip „turto vertintojas“, todėl akivaizdu, kad lokalinių sąmatų sudarymas yra ne jo kompetencija ir viršija jo specialiųjų žinių ribas. Be to, į sąmatą buvo įtraukti darbai, kurie nebuvo atlikti arba kuriuos atliko pats atsakovas, taip pat buvo įtraukta daugybę prekių, kurios nebuvo pirktos. Teismo ekspertizės akte ekspertas K. K. nurodo, kad lokalinės sąmatos sudarytos vadovaujantis Aplinkos ministerijos STR 3.01.01:2002 „Statinių statybos resursų poreikio skaičiavimo tvarka“. Tačiau minėtas statybos reglamentas negalioja nuo 2017-01-01, o ekspertizė atlikta 2017-11-17, taigi akivaizdu, kad ekspertas sudarydamas lokalines sąmatas vadovavosi negaliojančio statybos reglamento nuostatomis. Iš ekspertizės akto taip pat visiškai neaišku kaip lokalinėse sąmatose buvo indeksuotos ir ar iš viso buvo indeksuotos, pagerinimo darbų kainos, nes sąmatose šie rodikliai neužfiksuoti, nors pagerinimo darbai buvo atlikti laikotarpiu 1990-2015 m. Daugelis eksperto išvadų neatitinka ekspertizės aktui keliamų reikalavimų, nes galėtų būti vertinami nebent kaip eksperto spėjimai, o ne faktai, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė.
51. Nepagrista, nemotyvuota ir neįrodyta ginčijamo sprendimo išvada, kad: „atsakovas neįrodė, jog ginčo turtas didele dalimi buvo pagerintas jo asmeninėmis lėšomis“. Viso santuokos su ieškove metu ginčo gyvenamosios valdos pagerinimo darbams atlikti buvo atlikta pagerinimų už 82‘411 Lt/23‘867,87 Eur suma, kurių didelė dalis buvo atsakovo asmeninės lėšos. Tačiau pagerinimai yra ne esminiai, o tik dalis namų valdos pagerinimo darbų buvo atlikta už bendras sutuoktinių lėšas. Didžioji dalis ginčo namų valdos pagerinimų buvo atlikti atsakovui padovanotomis lėšomis, kas vertinama kaip jo asmeninis turtas. Pažymi, jog jo motina pardavusi žemės sklypą, gautus pinigus pervedė atsakovui į banko sąskaitą. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Nors ir nebuvo sudarytas dovanojimo sandoris, tačiau atsakovas gavo pinigus iš savo motinos.
52. Pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino atsakovo pateiktų argumentų bei juos patvirtinančių dokumentų, jog santuokos metu ieškovė visas savo ir jo uždirbtas pinigines lėšas nuo 1990 m. skyrė išimtinai savo ir savo vaikų poreikiams. Teismas nepagrįstai pasirėmė ieškovės pozicija, kad padovanotus pinigus atsakovas išleido pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybai, kuri 2010-08-27 dovanojimo sutartimi buvo padovanota dukroms. Nors ieškovė aiškino, kad vien pirties statybai išleidau 140‘000 Lt, tačiau tai neatitinka netgi elementarios logikos ir tuometinių rinkos kainų, nes visa mediena pirties statybai buvo panaudota iš atsakovui priklausančio miško. Šios pirties statyba kainavo 50‘000 Lt. Todėl iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise likusių lėšų buvo išleista gyvenamojo namo geoterminio šildymo įrengimui- 24‘000 Lt bei dar 17‘000 Lt kitiems darbams, atliktiems po 2008 m. Ieškovė prie šių pagerinimų neprisidėjo. Nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovui priklausanti asmeninė nuosavybė buvo pagerinta sutuoktinių darbu, nes byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad prie turto gerinimo prisidėjo atsakovas ir jo žentai, dukra. Tuo tarpu ieškovė sodino gėles ir krūmelius žemės sklype, tačiau tai nevertintinas kaip gyvenamojo namo ir kitų pastatų esminis pagerinimas ir nesukūrė sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės.
53. Iš teismo sprendimo visiškai neaišku kokiu būdu apskaičiavo kompensacijos dydį. Mano, kad priteista kompensacija neatitinka turto pagerinimo vertės. Ieškovei galėjo priteisti tik pinigine kompensaciją atitinkančią santuokinių lėšų investiciją į pagerinimus laikotarpiu nuo 1990 - 2015 m., kuri lygi 5‘000 Eur sumai, tačiau ne į 1/2 dalį visos ginčo namų valdos vertės. Teismas nukrypo nuo LAT praktikos ir ja nesivadovavo. Dėl atliktų darbų namų valdos vertė padidėjo 13 procentų, kurie skaičiuotini nuo ieškovės pateiktos turto vertinime nurodytos kainos. Kadangi bendra ginčo namų valdos vertė yra 73‘800 Eur, tai 13 procentų suma sudarytu 9‘594 Eur, kurių 1/2 dalis būtų 4‘797 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
54. Pirmos instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo atsakovo argumentų, susijusių su ginčo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išpirkimo verte. Šis sklypas buvo išpirktas išimtinai atsakovo asmeninėmis lėšomis iš valstybės lengvatine tvarka (už 516,50 Lt) tik todėl, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausė gyvenamas namas ir kiti statiniai, kurių eksploatavimui sklypas buvo reikalingas. Kadangi gyvenamas namas ir statiniai priklauso jam, ieškovei už šį žemės sklypą galėjo būti priteista nebent žemės sklypo įgijimo kainos kompensacija.
55. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes šioje byloje buvo netinkamai įvertinti surinkti faktiniai duomenys, netinkamos jų interpretacijos, buvo padarytos neteisingos teismo išvados. Todėl šioje byloje pageidauja būti išklausytas ir pateikti paaiškinimus dėl teismo sprendimo išvadų bei bylos duomenų.
Šalies argumentai
56. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018-04-24 sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti jos ieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - trečiojo asmens, J. Ž. ieškinį tenkinti pilnai: padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), tarp J. Ž. ir atsakovo tokiu būdu: pripažinti J. Ž. nuosavybės teises į: 44/100 dalis gyvenamojo namo 1 A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7‘436 Eur vertės, 1/2 dalis garažo, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)420 Eur vertės, 1/2 dalis daržinės Nr. (duomenys neskelbtini), 323 Eur vertės, 1/2 dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 360 Eur vertės; l/2 šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),355 Eur vertės, 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35 Eur vertės, 1/2 dalies viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 178 Eur vertės, 1/2 dalis kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 34 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini, bendros 9‘141 Eur, likusią dalį turto paliekant J. G. nuosavybėje. Priteisti J. Ž. naudai iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
57. Teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą, kadangi šis turtas liko nepadalintas. Santuokos metu įgytą turtą ji su atsakovu pasidalino 1989-08-21 turto pasidalijimo aktu, patvirtintu Vykdomojo komiteto pirmininko, kuriuo J. Ž. (buvusiai G.) buvo paliktas lengvasis automobilis VAZ 2108, o ginčo turtas nuosavybės teise po 1/2 dalį atiteko G. J., ir dukrai G. J. (buvusiai G.). Taigi, minėtu 1989-08-21 aktu, jai priklausančią 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių ji paliko/perleido, dukrai G. J. (G.), tačiau šios turto dalies niekada neatsisakė J. G. naudai. Nors teismas teisingai nurodo, kad toks sandoris turėjo būti registruotas per tris mėnesius registravimo įstaigoje, tačiau vien ta aplinkybė, kad nebuvo įregistruotas 1989-08-21 turto pasidalinimo aktas, savaime nepaneigia ir nepanaikina apeliantės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įgytas santuokos su atsakovu metu. Teisinė sandorio registracija iš esmės atlieka tik išviešinimo funkciją, todėl tai yra tik formalus pažeidimas ir toks pažeidimas negali paneigti Konstitucijos garantuojamos nuosavybės neliečiamumo teisės. Juo labiau, kad 1989-08-21 sutartis visiškai atitiko tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Teismas neteisingai vertino pačio 1989-08-21 turto pasidalijimo akto reikšmę faktinių aplinkybių kontekste. Jeigu ši sutartis būtų registruota viešajame registre, tai jai nereiktų reikšti jokių reikalavimų teisme ir prašyti priteisti turtą, tačiau šios sutarties esmė yra ta, kad ji niekada neatsisakė 1/2 dalių ginčo valdos atsakovo J. G. naudai, o namo dalį paliko dukrai. Kadangi dukra negali įsiregistruoti šios dalies savo vardu, todėl prašo priteisti tą namo dalį jai.
58. Nesutinka su teismo argumentais, kad šalių valia, kurią išreiškė turto pasidalijimo aktu, iš esmės įvykdyta. Iš 1989-08-21 turto pasidalinimo akto turinio matyti, kad jos valia dėl santuokoje įsigyto turto šiai dienai yra neįvykdyta, o ginčijamo teismo sprendimu apskritai paneigta, kaip ir jos nuosavybės teisės į turtą. Teismas nesivadovavo trečiojo asmens nurodomą teismų praktiką bei nenurodė priežasčių dėl ko nesivadovavo. Pažymi, kad pagal LAT praktiką, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas laikė, kad 1989-08-21 turto pasidalinimo aktas yra negaliojantis ir atsisakė tvirtinti taikos sutartį dėl ginčo turto pasidalinimo, trečiojo asmens nuosavybės teisės į ginčo turtą (išskyrus žemės sklypą) yra garantuojamos įstatymo, o ji su atsakovu J. G. liko ginčo turto bendraturčiais, turtą valdydami bendrosios dalinės nuosavybės teise.
59. Tuo atveju, jeigu teismas laiko, kad de facto ji perleido jai priklausančią nuosavybę atsakovui, yra nelogiški ir prieštarauja bylos medžiagai, pačiam 1989-08-21 turto pasidalinimo aktui, jos valiai bei liudytojų parodymams. Ieškovė ateidama gyventi į jos ir J. G. namus, puikiai žinojo apie 1989 m. sutartį, apie tai, kad dalis valdos yra palikta dukrai G., kuri visus šiuos metus dažnai atvažiuodavo į šią namų valdą, ją tvarkydavo. G. J. pateikė registruoti sutartį VĮ Registrų centrui, o vėliau sudarė taikos sutartį, kurią teismas patvirtino, t. y. gynė savo teises tuomet, kai jokie ieškovės reikalavimai nebuvo pareikšti. Tik po to ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį siekdama paneigti trečiojo asmens nuosavybės teises.
Žemesnės instancijos teismas
60. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ji nereiškė neva 26 metus pretenzijų. Visi byloje dalyvaujantys asmenys puikiai žinojo, kad 1/2 dalis valdos priklauso trečiajam asmeniui J. Ž. ir ji perleido dukrai, ir niekas dėl to nesiginčijo. Tiek ji, tiek atsakovas su dukra visuomet laikė, kad 1989-08-21 turto pasidalinimo aktas yra teisėtas, o tai reiškia, kad iki šiol laiko, kad jai priklausančią nuosavybės dalį ji perleido savo dukrai G. J.. Tik tuomet, kai VĮ Registrų centas atsisakė registruoti dukros nuosavybės teises į ginčo turtą, o ir teismas panaikino patvirtintą taikos sutartį, kuria ginčo turtas būtų perleistas dukrai G. J., jai teko ginti savo nuosavybės teises, nes ji niekada neturėjo valios santuokos metu užgyventą nekilnojamąjį turtą perleisti atsakovui J. G..
61. Teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, kurie patvirtina, kad ieškovė puikiai žinojo minėtą susitarimą dėl ginčo turto pasidalinimo, ir kad atsakovui J. G. priklausė tik 1/2 ginčo nekilnojamojo turto dalis (išskyrus žemės sklypą). Tai, kad G. J. (buvusi G.) iki 2015 m. nesidomėjo ar jos nuosavybės teisės į turtą registruotos, nereiškia, kad ji nesirūpino jai priklausančiu turtu. Teisme apklausta eilė liudytojų patvirtino, kad G. J., jos draugas, o vėliau ir sutuoktinis nuolatos padėdavo atsakovui J. G. ūkyje, atliko pastatų remonto darbus, statė tvora, t.y. prižiūrėjo jai priklausančią dalį nekilnojamojo turto.
62. Teismas visiškai nepagrįstai jos atžvilgiu taikė ieškinio senatį, nukrypo nuo LAT praktikos. Mano, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Praktikoje pažymima, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, tuo tarpu pirmos instancijos teismas nenustatinėjo faktinio senaties termino pradžios laiko, t. y. kada ji sužinojo apie savo pažeistas nuosavybės teises. Šiuo atveju jos nuosavybės teisių pažeidimo momentą reikia laikyti ieškinio pateikimą teismui - 2016-02-18, prašant pripažinti ginčo turtą bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. išreiškus poziciją, kad visas ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso J. G.. Iki to laiko, tiek ji, tiek atsakovas, tiek jų dukra laikė, kad jai priklausančią ginčo turto 1/2 dalį perleido dukrai G. J., todėl tai atitiko jos nuosavybės teisių įgyvendinimą. Net paaiškėjus, kad teismo vertinimu 1989 m. turto pasidalinimo aktas dėl jo teisinės registracijos neatlikimo laikytinas negaliojančiu, tačiau pagal LAT praktiką, nutraukus santuoką su atsakovu, jie liko nepasidalinto turto bendraturčiais, jį valdydami bendros dalinės nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma.
Atsiliepimas
63. Atsiliepimu į atsakovo J. G. apeliacinį skundą ieškovė A. G. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, bylą nagrinėjęs teisėjas priėmė jam palankų sprendimą, todėl nėra jokio faktinio pagrindo teigti, jog bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumas pasireiškia jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, kadangi nepalankus sprendimas buvo priimtas ieškovės atžvilgiu. Kita vertus, apelianto nurodyti teisėjo L. M. šališkumą pagrindžiantys motyvai (K. K. paskyrimas ekspertu, apelianto prašymo skirti pakartotinę ekspertizę atmetimas, tariamas visų ieškovės prašymų tenkinimas, netinkamas įrodymų vertinimas) negali būti pripažinti pagrįstais. Apeliantui buvo suteikta teisė siūlyti eksperto kandidatūrą (as), jis šia teise pasinaudojo, o tai, kad teismas parinko ieškovės pasiūlytą eksperto kandidatūrą, savaime nereiškia teismo šališkumo. Teismo 2017-04-27 nutartyje skirti ekspertizę yra nurodyti motyvai, dėl ko ekspertizei atlikti buvo pasirinktas K. K. (apelianto siūlyta ekspertė I. K. atsisakė, o eksperto K. A. ekspertizės kainos teismui sužinoti nepavyko).
Šalies argumentai
64. Apeliantas teigia, kad teismas neva netinkamai taikė CK 3.88 straipsnį, tačiau argumentų, pagrindžiančių šį teiginį, nenurodė. Ieškovė neginčijo ir neginčija, jog pagrindinis ginčo turtas (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai) apelianto buvo įgyti iki santuokos su ja, todėl ieškinys ir buvo reiškiamas CK 3.90 straipsnio pagrindu. Teismui pripažinus ginčo turtą ieškovės ir apelianto bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. pripažinus, kad yra visos CK 3.90 straipsnio taikymo sąlygos, objektyviai nebegalėjo būti taikomas CK 3.88 straipsnis, todėl teismas teisingai pritaikė materialinės teisės (CK 3.90 straipsnio) normas bei, spręsdamas ginčą, teisingai ir pagrįstai netaikė CK 3.88 straipsnio.
65. Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esančios gyvenamojo namo fotonuotraukos iki 1990 m., t. y. iki pradėtų pagerinimų, ir 2017 metais padarytos nuotraukos neva įrodo, jog gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai po pagerinimo liko tokie patys, iš tikrųjų yra priešingai. Šios nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad namų valda, o ypač gyvenamasis namas, nuo 1990 metų iki 2017 metų iš esmės pasikeitė. Remiantis Statybos įstatymu, STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, ekspertizės aktu Nr. 17-11-17KK, galima daryti kategorišką išvadą, jog statinio rekonstrukcijai priskirtinas priestato, kuriame įrengta laiptinė į 2-ą aukštą, pastatymas, o kapitaliniam remontui – fasado elementų pakeitimas, balkonų, durų, langų ir kt. įrengimas. Atliktų statybos darbų rūšys (rekonstrukcija, kapitalinis ir einamasis remontas), vertinant juos visumoje su kitais kriterijais, teismui taip pat davė pagrindą atliktą turto pagerinimą pripažinti esminiu.
66. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog gyvenamojo namo priestato pastatymas padidino statinio plotą tik 20,03 kv. m., t. y. akcentuojamas kiekybinis kriterijus ir visiškai neatsižvelgiama į tai, kaip iš tikrųjų pakito statinio kokybiniai parametrai – buvo įrengta laiptinė į gyvenamojo namo 2-ą aukštą, įrengti tualetai, rūsys, žymiai sutvarkyta aplinka ir atlikti kiti darbai, kurie iš esmės pagerino statinio funkcionalumą ir jo naudojimo patogumą.
67. Nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas neva „viršijo“ ieškovės ieškinio reikalavimus, ir kad ieškovė neva nepaaiškino, kokie konkretūs darbai buvo atlikti bei kokia pinigų suma jiems atlikti buvo išleista. Ieškovė atsižvelgdama į tai, kad apeliantas pateikė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, ji pakeitė ieškinio dalyką – prašė padalinti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kurią jie įgijo iš esmės pagerindami vieno iš sutuoktinių – apelianto asmeninę nuosavybę, tačiau ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas liko tas pats. Be to, teismas padalijo turtą tuo pagrindu, jog jis tapo bendrąja jungtine šalių nuosavybe dėl atlikto esminio jo pagerinimo. Šalys iš esmės sutarė dėl atliktų ginčo turto pagerinimo darbų ir juos nurodė patiektuose procesiniuose dokumentuose. Mano, kad nėra svarbu, kiek buvo sumokėta darbų atlikimo metu, nes esminę reikšmę turi tai, kiek dėl jų atlikimo padidėjo viso turto vertė, nes akivaizdu, jog pagerinimo darbų kaina ir dėl jų atlikimo išaugusi turto vertė gali ir nesutapti. Be to, ieškovė dėl objektyvių priežasčių (praėjusio ilgo laiko tarpo nuo darbų atlikimo, sveikatos problemų, savo amžiaus ir kt.) neturėjo galimybių nurodyti atliktų darbų kainas, o tai buvo vienas iš prašymo skirti ekspertizę argumentų. Atlikti turto pagerinimo darbai ir jiems atlikti išleistos sumos nustatyti atliktos teismo ekspertizės aktu Nr. 17-11-17KK.
68. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismo išvadų nepagrįstumui esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad teismas nesivadovavo teismo eksperto M. K. parengtu gyvenamojo namo vertės ekspertinio tyrimo aktu Nr. RE16-011, kuriame nurodoma, kad atliktų turto pagerinimo darbų procentinė išraiška yra 13 procentų. Apelianto J. G. pateiktame 2016 m. birželio mėnesio ekspertizės akte Nr. RE16-011 pateikta išvada teisine galia negali būti prilyginta teismo ekspertizės išvadai, kadangi ekspertizės aktas buvo surašytas ne bylą nagrinėjančio teismo nutarties pagrindu. Todėl akivaizdu, kad vien dėl šios priežasties ekspertizės aktas Nr. 17-11-17 atitinka CPK 216 straipsnio reikalavimus, o ekspertinio tyrimo aktas gali būti laikomas rašytiniu įrodymu. Byloje yra viena ekspertizės išvada, kuria ir rėmėsi teismas. Be to, teismas rėmėsi ekspertizės išvada atsižvelgdamas ir į kitus byloje esančius įrodymus. Priešingai nei nurodo apeliantas, ekspertizės akto išvados viena kitai neprieštarauja, ekspertas K. K. pagerinimo darbų procentinę išraišką paskaičiavo metodologiškai teisingai, o kita vertus, šis kriterijus yra tik vienas iš keleto, kurie svarbūs vertinant turto pagerinimą.
69. Nesutinka su apelianto argumentais dėl eksperto K. K. kompetencijos viršijimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie draustų ekspertui K. K., rengiant ekspertizės išvadas, remtis UAB „Sistela“ išleistomis rekomendacijomis dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo. Be to, tiek apelianto pasirinktas, tiek teismo paskirtas ekspertas UAB „Sistela“ parengtus normatyvus naudojo kaip teisinius ir/ar metodologinius šaltinius, kuriuos pasitelkiant buvo daromos atitinkamos išvados.
70. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad lokalinės sąmatos galėjo būti daromos tik atliekant statybos ekspertizę. Atliekant teismo ekspertizę šioje byloje, lokalinės sąmatos buvo sudaromos taikant lyginamąjį metodą ir remiantis jomis, kartu su kitais ekspertizės akte Nr. 17-11-17KK nurodytais šaltiniais nustatant vertinamo turto pagerinimo darbų vertę. Apeliantas visiškai ignoruoja tą aplinkybę, kad sąmatoje nurodyti darbų, medžiagų kiekiai ir jų įkainiai galėjo būti naudojami atliekant panašių objektų statybą ir/ar jų rekonstravimą bei kad teismo ekspertas, darydamas išvadas, kai kuriais atvejais remdamasis savo specialiomis žiniomis ir profesine patirtimi, nustatė labiausiai tikėtinas faktines aplinkybes ir jų reikšmes. Natūralu, kad tokia teismo eksperto pozicija yra pateisinama, nes buvo nustatinėjama praeityje buvusi namų valdos pagerinimo darbų (vertinamo turto) vertė. Dėl šios priežasties, teismo ekspertas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Statybos reglamentu STR 3.01.01:2002 „Statinių statybos resursų poreikio skaičiavimo tvarka“, galiojusiu iki 2017-01-01. Tokia teismo eksperto teisė ir pareiga numatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos „Turto ir verslo vertinimo metodikos“ 43.3 papunktyje, numatančiame, kad atliekant retrospektyvinį vertinimą, turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto vertės nustatymo dieną (praeityje).
71. Apeliaciniame skunde yra abejojama lyginamojo turto vertinimo metodo taikymu, tačiau šį vertinimo metodą ekspertas taikė tinkamai, teismo ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra motyvuojama, pagal kokius kriterijus palyginimui buvo atrinkti panašaus į vertinamą ekspertizės objektą nekilnojamojo turto pirkimo sandoriai. Pažymėtina, kad įvertintas turtas iš esmės buvo pagerintas laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2015 m., todėl akivaizdu, kad turto kokybiniai pokyčiai, iš esmės pagerinę jo fizinę būklę, sutampa su lyginimui pasirinkto turto statybos pabaiga.
Žemesnės instancijos teismas
72. Apelianto nuomone, teismo ekspertizės aktas Nr. 17-11-17KK neva nepagrįstas ir dėl to, kad vertintinas turtas buvo vertinamas jį lyginant su kitoje verčių zonoje esančiu turtu. Teismo ekspertizės akto 31 lape yra motyvuojama, dėl kokių priežasčių buvo pasirinkti sąlyginai panašūs turto objektai iš 27.3, o ne iš 27.2 verčių zonos, kurioje yra vertinamas objektas: pirma, šioje zonoje nėra pakankamai panašių/sąlyginai panašių lyginamųjų objektų; antra, parinkti vertinimui objektai 27.3 verčių zonoje pagal savo individualias (fizines, funkcines ir ekonomines) savybes yra panašiausi į vertinamąjį objektą. Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog vertinamas objektas, nors ir nėra Molėtų miesto teritorijos ribose, tačiau, kaip nurodoma ekspertizės akto 18 puslapyje, dėl geografinės padėties (patogaus susisiekimo su miestu, vykdomos statybos, miesto komunikacijų buvimo ir kita) kainų lygis, lyginant su kitomis Molėtų rajono savivaldybės teritorijomis, yra aukštesnis. Kita vertus, ekspertizės akto 30 puslapyje nurodytų nekilnojamojo turto objektų pasiūlos kainos yra aukštesnės nei įvertinto objekto. Taigi, iš vienos pusės apelianto apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad ekspertizės aktas neva nepagrįstas dėl to, jog vertintinas turtas buvo vertinamas jį lyginant su kitoje verčių zonoje esančiu turtu, yra deklaratyvus, o iš kitos pusės – apelianto apeliaciniame skunde nėra paneigti teismo ekspertizės akte Nr. 17-11-17KK nurodyti į vertinamą turtą panašaus nekilnojamojo turto parinkimo motyvai. Be to, teismo ekspertas, atsižvelgdamas į palyginimui parinkto turto maksimalų panašumą į vertinamą turtą, tačiau įvertindamas, kad pagal individualias savybes tai nėra analogiškas turtas, skaičiuodamas turto rinkos vertę lyginamuoju metodu, taikė pataisas.
73. Vertinant apelianto motyvą dėl tariamo teismo eksperto šališkumo, nes jis buvo pasiūlytas ieškovės, pirmiausia reikia pažymėti, jog tai buvo padaryta viešai ir skaidriai, laikantis rungtyniškumo principo ir CPK 212 straipsnio 1 dalies reikalavimų, suteikiančių teisę apeliantui siūlyti kito(ų) eksperto(ų) kandidatūrą. Jeigu apeliantas šia teise pasinaudojo netinkamai, nėra pagrindo teigti, kad teismas parinko netinkamą ekspertą.
74. Apeliaciniame skunde nepaneigta teismo išvada, kad apeliantas nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių 138‘550 Lt piniginių lėšų dovanojimo faktą. Kaip teisingai nurodė teismas, CK 6.469 straipsnio 2 dalis, galiojusi pinigų pervedimo apeliantui metu, numatė privalomą notarinę dovanojimo sutarties formą, kai yra dovanojama didesnė nei 50‘000 Lt suma, o šios sandorio formos nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Liudytojos parodymais piniginių lėšų dovanojimo fakto iš viso negalima įrodinėti.
75. Nors skundžiamame teismo sprendime tai nėra nurodyta, tačiau būtina atkreipti dėmesį į akivaizdžius neatitikimus tarp apelianto pateiktų įrodymų apie atliktų darbų, pagerinant ginčo turtą, laiką ir kainą bei piniginių lėšų, pervestų jo motinos, išėmimo iš sąskaitos laiko ir išimtos sumos. 2006-2007 metais buvo šiltintos namo sienos, pamatai, perdengtas stogas ir atlikti kiti jo nurodyti darbai, o kiti ginčo turto gerinimo darbai atlikti iki ir po 2007 m. (beje, geoterminis šildymas buvo įrengtas 2008 m., t. y. tuo metu, kai apelianto sąskaitoje piniginių lėšų nebebuvo). Kaip matyti iš apelianto bankinės sąskaitos išrašo, 2007-07-04 jis iš sąskaitos grynaisiais pinigais paėmė 30‘000 Lt, 2007-10-11 – 28‘000 Lt, 2007-11-08 – 25‘000 L, 2007-12-19 – 15‘000 Lt ir 2007-12-19 pervedė į indėlį 38‘960 Lt. Taigi, kaip matyti iš sąskaitos istorijos, didžioji piniginių lėšų dalis buvo išimta (pervesta) rudens-žiemos periodu, kada objektyviai negalima atlikti namo šiltinimo, stogo remonto ir kitų apelianto nurodytų darbų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas tik teigia, kad jo mamos pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos ginčo turto pagerinimo darbams atlikti, tačiau nenurodo, kokiems konkretiems darbams, kada ir kas šias aplinkybes patvirtina. Taigi, net pripažinus, jog 138‘550 Lt buvo apeliantui dovanoti, negalima daryti išvados, kad šios lėšos buvo panaudotos pagerinant ginčo turtą.
76. Iš bendrų lėšų materialiai buvo remiami ne tik ieškovės bet ir J. G. vaikai iš pirmosios santuokos – 2002-03-19 dovanojimo sutartimi apelianto dukrai V. Š. (S.) ir A. Ž. (apelianto pirmosios žmonos vyrui) buvo padovanotas 0,22 ha žemės sklypas, kuriame šiuo metu jie yra pasistatę namą, kuriame gyvena V. S. su šeima ir A. Ž. su šeima (J. Ž.). Vėliau G. J. ir V. S. buvo padovanotas žemės sklypas su pirtimi, esantys (duomenys neskelbtini). Būtent šiai pirčiai pastatyti J. G. ir panaudojo 2007 metais gautas pinigines lėšas už parduotą žemės sklypą. Taip pat už bendras ieškovės ir apelianto lėšas buvo nupirkti butai G. J. ((duomenys neskelbtini)) ir V. S. ((duomenys neskelbtini)). Taigi, ieškovė ir apeliantas materialiai iš bendrų lėšų rėmė vaikus iš pirmųjų santuokų, tik patvirtina teismo išvadą, kad jų materialinė padėtis buvo gera, todėl jie galėjome iš esmės pagerinti J. G. iki santuokos įgytą turtą iš bendrų santuokinių lėšų.
77. Apeliantas, atlikdamas kompensacijos skaičiavimus, remiasi nemotyvuota ir teorinio lygmens išvada, kad 1990-2015 metais atliktų pagerinimų santykinis padidėjimas yra tik 13 procentų. Kita vertus, apeliantas, sutikdamas mokėti ieškovei 4‘797 Eur kompensaciją, elgiasi nenuosekliai, kadangi prieš tai jis įrodinėjo, jog turo pagerinimai buvo atlikti jo asmeninėmis lėšomis ir kad pagerinimų bendra vertė 23‘867,87 Eur, kas, skaičiuojant apelianto pasiūlytu skaičiavimo metodu, sudaro daugiau nei 13 procentų. Todėl apelianto skundo motyvų prieštaringumas taip pat įrodo paties apeliacinio skundo nepagrįstumą, nes akivaizdu, kad ne teismas, o apeliantas remiasi tik tomis aplinkybėmis, kurios jam naudingos, tačiau nėra patvirtinamos kitais byloje esančiais įrodymais, ir kad jis iki šiol negali apsispręsti dėl teisinės pozicijos, nes vienas jo apeliacinio skundo motyvas prieštarauja kitam.
78. Apeliaciniame skunde siūlant išmokėti ieškovei 75 Eur dydžio kompensaciją už 0,2829 ha dydžio žemės sklypą, neabejotinai pažeidžiami kompensacijos teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimai.
Atsiliepimas
79. Atsiliepimu į trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. apeliacinį skundą ieškovė A. G. prašo apeliacinio skundo netenkinti.
80. Byloj neginčytinai patvirtinta, jog apeliantė, reikšdama savo reikalavimą, dirbtinai siekia sukurti atsakovui J. G. ir trečiajam asmeniui G. J. palankią teisinę situaciją, padėsiančią jiems apsiginti nuo ieškovės reiškiamo reikalavimo, t. y. sąmoningai sunkina procesą. Apeliantė įrodinėja, kad tarp jos ir atsakovo sudarytas 1989-08-21 turto pasidalijimo aktas yra galiojantis, tačiau tuo pat metu teigia, kad po santuokos nutraukimo turtas liko nepadalintas ir dėl to jis įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisinį statusą. Akivaizdu, kad jeigu būtų pripažinta, jog aktas yra galiojantis, tai jis sukeltų teisines pasekmes, o jeigu jis yra niekinis – tai teisines pasekmes galimai sukeltų turto nepasidalinimo nutraukiant santuoką faktas. Taigi, apeliantės teisinė pozicija yra prieštaringa, kas savaime įrodo jos reiškiamo reikalavimo nepagrįstumą. Sprendžiant iš akto turinio, tai nėra dviejų fizinių asmenų sandoris, o tuometinės valstybinės institucijos aktas dėl turto padalijimo, ką atlikti ši institucija, pagal galiojusius įstatymus, neturėjo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
81. Teismas teisingai įvertino akto teisinę reikšmę ir padarė pagrįstą išvadą, jog šis aktas nesukelia apeliantės norimų teisinių pasekmių, nes yra negaliojantis, kadangi neatitinka jo sudarymo metu galiojusių imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, numatančių, jog nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai privalėjo būti sudaryti notarine tvarka ir sandorio metu įregistruoti viešąjį registrą tvarkiusioje įstaigoje. Byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės LDTVK pirmininkui K. V., pasirašiusiam Aktą, buvo suteikta teisė tvirtinti tokias sutartis, kurioms privaloma notarinė forma, todėl pripažintina, kad Aktą pasirašė įgaliojimų tam neturintis asmuo ir kad jis negali sukelti apeliantės norimų teisinių pasekmių. Be to, LTSR Notariato įstatymo 14 straipsnio 1 dalis teisės tvirtinti, be kita ko, ir sandorius atsiradimą sieja su valstybinių notarinių kontorų nebuvimu vietovėje, o Molėtų rajone valstybinė notarinė kontora buvo, todėl darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini)apylinkės LDTVK pirmininkas neturėjo teisės patvirtinti Aktą. Atkreiptinas dėmesys, jog Akte iš viso nėra pažymėta, kad jis, be kitų asmenų, yra pasirašytas tik vykdomojo komiteto pirmininko, nepažymint, kad šiuo parašu aktas yra patvirtinamas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad minimas Aktas iš viso yra patvirtintas tuometinės valdžios institucijos atstovo. Kalbant apie Akto neatitikimą imperatyvioms įstatymo normoms taip pat pažymėtina, kad turto pasidalijimo aktas nebuvo įregistruotas atitinkamame notarinių veiksmų registre, todėl ir privalomo šio tipo sandorio registravimo nebuvimas laikytinas esminiu sandorio formos trūkumu.
82. Aktas negali būti laikomas turto pasidalijimo sutartimi, o turi būti laikomas dovanojimo sutartimi, jeigu apeliantė tiek teisme, tiek apeliaciniame skunde kategoriškai teigia perleidusi nuosavybės teisę į dalį turto trečiajam asmeniui G. J., todėl darytina išvada, jog apeliantė iš viso neturi teisės reikši reikalavimą jai pripažinti nuosavybės teisę į dalį namų valdos. Akivaizdus apeliantės teisinės pozicijos prieštaringumas, nenuoseklumas (pavyzdžiui, apeliaciniame skunde teigiama, kad Aktu buvo susitarta perleisti nuosavybės teisę į 1/2 namų valdos dalį G. J., tuo pat metu tvirtinant, jog apeliantė niekada nebuvo atsisakiusi nuosavybės teisės į namų valdą) tik patvirtina anksčiau nurodytą motyvą, kad apeliantė siekia sudaryti dirbtines procesines kliūtis ieškovei ginti savo pažeistas teises tiek reikšdama akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, tiek nurodydama akivaizdžiai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus.
Šalies argumentai
83. Ieškovės nuomone, įsigilinus į apeliaciniame skunde nurodytas kasacinio teismo nutartis, akivaizdu, kad iš esmės visose jose skiriasi faktinės bylos aplinkybės, susijusios su bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimu pagal galiojusį SŠK ir 2002 m. Civilinį kodeksą nutraukiant santuoką. Taip pat akivaizdūs ir esminiai teisinio reguliavimo skirtumai – pagal galiojusį SŠK nebuvo numatytas privalomas santuokoje įgyto turto padalijimas nutraukiant santuoką kaip kad yra dabar galiojančiame Civiliniame kodekse.
84. Apeliantė J. Ž. ir atsakovas J. G. neva pasidalino santuokoje įgytą turtą ir tai padarė nutraukdami santuoką, tačiau, kadangi turto pasidalijimo aktas yra niekinis, tai jis nesukelia teisinių pasekmių, o gali būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių turto pasidalijimo tarp apeliantės J. Ž. ir atsakovo J. G. faktą.
85. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nutraukusi santuoką, apeliantė išsikėlė iš namų valdos ir apsigyveno kitoje vietoje, sukūrė kitą santuoką, o ieškovei pareiškus ieškinį, pradėjo įrodinėti tariamą savo nuosavybės teisę į dalį gyvenamosios valdos. Pati apeliantė skunde pripažįsta atsisakiusi nuosavybės teisės į 1/2 dalį turto – „aš niekada neatsisakiau 1/2 dalies ginčo valdos atsakovo J. G. naudai, o savo namo dalį palikau dukrai“. Taigi, jeigu apeliantė pati patvirtina jos valios perleisti savo nekilnojamojo turto dalį dukrai buvimą, tai tuo pačiu ji išreiškė ir valią atsisakyti savo turto dalies bendrame turte. Taip pat pažymėtina, kad savo reiškiamą reikalavimą ji sieja ne su pažeistų teisių gynyba, bet su ta aplinkybe, kad trečiasis asmuo G. J. negali įregistruoti nuosavybės teisės į ginčo turtą. Šiuo teiginiu apeliantė pripažįsta, kad gina ne savo, o trečiojo asmens G. J. tariamai pažeistas teises. Nėra abejonių, kad toks reikalavimas nėra pagrįstas nei procesinėmis, nei materialinėmis teisės normomis. Taigi, apeliantės veiksmai akivaizdžiai paneigia jos pačios apeliacinio skundo teiginius, kad jai išliko nuosavybės teisė į namų valdą.
86. Pažymėtina, kad apeliantės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta Ukmergės rajono teismo 1989-08-30 sprendimu, o jų ištuoka įregistruota 1989-09-21, t. y. galiojant SŠK, todėl, vertinant susidariusią teisinę situaciją, turi būti taikomos šio įstatymo, ne naujojo CK nuostatos, o apeliaciniame skunde nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra suformuota būtent naujojo CK teisės normų taikymo praktika. Kaip teisingai konstatavo teismas, pagal senojo CK teisės normas, nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai privalėjo būti patvirtinti notariškai. Nesant notariškai patvirtintos dovanojimo sutarties, kad apeliantė J. Ž. 1/2 dalį nekilnojamojo turto perleido (padovanojo, pardavė ir pan.) trečiajam asmeniui G. J., liudytojų parodymais įrodinėjant šią aplinkybę remtis negalima. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais, yra akivaizdžiai neteisingas ir nepagrįstas.
87. Apeliaciniame skunde yra cituojami atskiri kasacinio teismo nutarčių argumentai, visiškai neatsižvelgiant į išspręstų bylų faktines aplinkybes, kurios akivaizdžiai nėra analogiškos šiai bylai.
88. Apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, reglamentuojančios ieškinio senaties taikymą, nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį kaip vieną iš apeliantės reikalavimo atmetimo motyvų. Apeliantės tariama teisė buvo pažeista jau nuo 1990 metų, t. y. nuo to momento, kai namų valdoje apsigyveno ieškovė, kuri kartu su atsakovu J. G., iki jai pareiškiant ieškinį, valdė tariamai apeliantei nuosavybės teise priklausančią turto dalį ir ja naudojosi, ją iš esmės pagerindama. Apeliantė turėjo suprasti, kad vien ieškovės santuoka su atsakovu, jos apsigyvenimas namų valdoje, turto valdymo pradėjimas bei darbo ir lėšų investavimas turto pagerinimui neabejotinai reiškė, jog skyrybų atveju ieškovė galės reikalauti pripažinti turtą bendru jos ir atsakovo santuokiniu turtu ir prašyti šį turtą padalinti, teisę į tai įrodinėdama, be kita ko, ir savo įneštu indėliu į turto pagerinimą. Tai reiškia, jog vėliausiai nuo ieškovės apsigyvenimo namų valdoje momento grėsė realus apeliantės tariamų teisių pilna apimtimi valdyti turtą ir juo naudotis suvaržymas, tačiau ji, neabejotinai būdama vidutiniškai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo, po santuokos su atsakovu nesiėmė jokių veiksmų, kad savo teises apgintų, o jas ginti ėmėsi tik ieškovei pareiškus ieškinį.
89. Mano, kad išvykdama iš namų valdos, sudarydama kitą santuoką ir gyvendama kitur, nesirūpindama jai tariamai priklausančios turto dalies, kurią perleido trečiajam asmeniui G. J., likimu, apeliantė nebuvo aktyvi ir delsė ginti savo teises. Tokiu elgesiu ji patvirtino valią atsisakyti savo dalies bendroje nuosavybėje ir, nereikšdama reikalavimo ginti pažeistas teises per SŠK 23 straipsnio 4 dalyje numatytą 3 metų terminą, ieškinio senaties terminą praleido. Todėl darytina išvada, jog teismas, reikalaujant ieškovei, pagrįstai praleistą ieškinio senaties terminą nurodė kaip vieną iš J. Ž. reikalavimo atmetimo pagrindų.
Atsiliepimas
90. Atsiliepime į ieškovės A. G. apeliacinį skundą atsakovas J. G. nurodo, kad nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu. Ieškovės argumentai, kad santuoka iširo neva dėl jo kaltės yra visiškai nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, ieškovė pirmos instancijos teisme neįrodė nei vienos minėtos aplinkybės, kuri leistų spręsti, kad santuoka iširo dėl jo kaltės. Nei vienas teisme apklaustas liudytojas nepatvirtino aplinkybių, kad jis smurtavo fiziškai ar psichologiškai prieš ieškovę, jos negerbė ar buvo jai nelojalus. Priešingai, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kadaise tarp mūsų buvusius gražius šeimyninius santykius. Pažymėtina, kad ieškovė pas savo drauges nakvodavo ne dėl tariamo atsakovo naudoto smurto, o dėl jai įprasto laisvalaikio leidimo būdo - su draugėmis vartoti alkoholį per visą naktį. Mano, kad būtent ieškovė yra kalta dėl jų santuokos iširimo, nes ji pažeidė kaip sutuoktinės pareigas, dėl ko bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Ji ne tik negerbė jo, morališkai nepalaikė, tačiau nuolatos provokavo konfliktus, žemino, keikė necenzūriniais žodžiais. Jos elgesys tapo agresyvus, neprognozuojamas ir nebepakeliamas. Susirgus sunkia liga jam buvo reikalingas sutuoktinės palaikymas, pagalba, atjauta, tačiau vietoje to, ieškovė visiškai pasikeitė, jo atžvilgiu ėmė elgtis agresyviai, provokavo konfliktines situacijas, sąmoningai kėlė stresą, nors jai buvo gerai žinoma, kad jo organizmas po taikytų chemoterapijos kursų, po 2 kaulų čiulpų persodinimo operacijų, buvo nusilpęs ir toks ieškovės elgesys tik dar labiau žalojo fizinę bei emocinę būseną. Mano, kad ieškovė elgdamasi nesąžiningai ir sąmoningai siekdama žaloti jo sveikatą ir sukelti stresą, pareiškė šioje byloje ieškinį, nors jai nuo santuokos sudarymo buvo žinoma, jog gyvenamas namas su statiniais yra jo ir pirmos žmonos nuosavybė, kad dalis gyvenamojo namo turi priklausyti atsakovo pirmai žmonai arba dukrai.
Šalies argumentai
91. Ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo patvirtina jo paaiškinimai, trečiojo asmens G. J. parodymai, liudytojo R. A. parodymai, rašytinė bylos medžiaga - pareiškimai ikiteisminio tyrimo įstaigoms, nutarimai, nuosprendžiai. Ieškovė pažeidė savo, kaip sutuoktinės pareigas, dėl ko bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Ieškovė uždraudė lankytis jo namuose dukroms ir anūkams, kas įrodo jos elgesio sutrikimus, visišką nesiskaitymą su juo ir bet kokių teisingumo ribų peržengimą. Jam 74 metai, serga onkologine liga, dėl ko sveikatos būklė yra ypatingai sunki, reikalinga artimų žmonių pagalba ir ramybė. Tuo tarpu gyvenimas su ieškove ir jos elgesys kelia stresą. Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių gyvenimas santuokoje su ieškove pasidarė neįmanomas, o sulaukus tokio amžiaus norisi ramios senatvės, o ne nuolatinių keiksmų, ginčų ir pagiežos.
92. Visiškai nepagrįstas argumentas, kad atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo pasireiškia tuo, kad jis pažeidė ieškovės turtines teises į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. neva neteisėtai 2015-12-28 Molėtų rajono apylinkės teismo nutartimi, 44/100 dalį namų valdos siekė perleisti savo dukrai iš pirmos santuokos - trečiajam asmeniui G. J.. Pažymi, kad jis niekada nepažeidė ieškovės turtinių teisių, nes su A. G. santuokos metu nesukūrė jokios jungtinės nuosavybės, ką patvirtina jo apeliaciniame skunde detaliai nurodyti argumentai. Be to, nutraukus pirmąją santuoką, turtas teismo sprendimu nebuvo padalintas, o santuokos metu įgytą turtą pasidalino 1989-08-21 turto pasidalijimo aktu, kuriuo ginčo turtas nuosavybės teise po 1/2 dalį atiteko atsakovui ir dukrai G. J. (buvusiai G.). Molėtų rajono apylinkės teismui pateikdamas taikos sutartį siekė juridiškai įteisinti ginčo nekilnojamojo turto teisinę padėtį, kuri tarp jo, jo dukros ir buvusios sutuoktinės buvo nustatyta dar 1989-08-21.
93. Teigia, kad santykiai su ieškove pablogėjo 2015 m., kuomet ji uždraudė jo dukrai ir anūkams lankytis jo paties namuose, kas įrodo ieškovės elgesio sutrikimus, visišką nesiskaitymą su atsakovu ir bet kokių teisingumo ribų peržengimą. Ieškovė iškėlusi šią civilinę bylą po pirmojo teismo posėdžio pateikė pareiškimą policijai dėl neva jai tariamai sukelto sveikatos sutrikdymo. Ieškovė neteisėtai ir nesąžiningai jo atžvilgiu inicijavo baudžiamąjį persekiojimą, esant tokiai jo sveikatos būklei ir amžiui, patvirtina jos abejingumą jo sveikatai, dvasinei būklei, santuokinių pareigų pažeidimą bei pamina bet kokias moralines nuostatas. Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, jo fizinė sveikata ženkliai pablogėjo, dėl ko po teisminių ginčų ilgą laiką buvo gydomas ir slaugomas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikoje ir Nacionalinio vėžio institute. Ieškovės elgesys šios bylos nagrinėjimo metu su kiekviena diena darėsi agresyvesnis ir piktybiškesnis. Ji sistemingai pakeisdavo namų durų spyną, užrakino virtuvės duris, dėl ko jis negalėjo patekti į patalpą, kurioje buvo vaistai būtini ne tik jo sveikatai bet ir gyvybei, ieškovė užvėrė namo įėjimą į antrąjį aukštą su spinta, ir visi šie jos piktybiški veiksmai buvo pašalinti tik su policijos pareigūnų pagalba. Dėl ieškovės provokacijų, piktybiškų ir agresyvių veiksmų, jis buvo priverstas išeiti iš jam priklausančios namų, turi gyventi pas artimuosius.
94. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl turto padalijimo. Palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teismas nepagrįstai pripažino ginčo turtą bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe bei priteisė iš jo 30‘000 Eur kompensaciją. Mano, kad ieškovei šiuo atveju galėtų būti priteista 5‘075 Eur kompensacija už santuokinių lėšų investavimą į atsakovui priklausančią nuosavybę. Jo ir trečiojo asmens J. Ž. santuoka buvo nutraukta 1989-08-30 teismo sprendimu, ištuokos liudijimas išduotas 1989-09-21, tačiau turtas teismo sprendimu nebuvo padalintas. Turtą šalys pasidalino 1989-08-21 turto pasidalijimo aktu, patvirtintu Vykdomojo komiteto pirmininko. Šiuo aktu J. G. buvo paliktas lengvasis automobilis VAZ 2108, o ginčo mūrinis gyvenamas namas, bendro 90 kv. m. ploto, ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atiteko G. J. ir G. G., šalių dukrai G. J.. Ši sutartis neginčytinai patvirtina, kad tretysis asmuo niekada neatsisakė savo teisių į šį nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini), ir jai turi priklausyti jos dalis, kuri buvo sukurta iki santuokos nutraukimo, t. y. 44/100 gyvenamojo namo ir 1/2 dalis ūkio pastatų, todėl J. Ž. reikalavimas tenkintinas pilnai, priteisiant jai prašomą turtą natūra.
95. Net jeigu ginčo turtą vertinti kaip bendrą nuosavybę, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šio nekilnojamojo turto padalijimas natūra yra neįmanomas dėl ypatingai konfliktiškų atsakovo ir ieškovės tarpusavio santykių. Jeigu turtas būtų padalintas natūra, šalių tarpusavio konfliktiniai santykiai ir toliau tęstųsi, ir joks racionalus nekilnojamojo turto valdymas su ieškove būtų neįmanomas.
96. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad: „teismas nepagrįstai sureikšmino šalių konfliktiškus santykius, kilusius prasidėjus civilinei bylai, ir įvertino juos kaip pagrindą nedalinti turto natūra“; šalių santykiai pablogėjo tik bylos nagrinėjimo metu“; kad yra reali galimybė nusistatyti naudojimosi namų tvarką. Tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja pamatiniams teisingumo ir protingumo kriterijams. Atsiliepime išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tarp atsakovo ir ieškovės yra susiklostę ypatingai konfliktiški ir priešiški santykiai, todėl sprendžiant dėl turto padalijimo būdo, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis LAT nuoseklia praktika, atsižvelgė į šią aplinkybę, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo. Nesuvokiama, kaip ieškovė įsivaizduoja naudojimosi nekilnojamuoju turtu nustatymo tvarką, kai dėl jos piktybiškų veiksmų, atsakovas yra priverstas glaustis ir gyventi pas artimuosius, o ne savo paties namuose. Turto padalijimas natūra šiuo atveju yra neįmanomas atsižvelgiant į jo sveikatos būklę bei amžių.
Šalies argumentai
97. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad tai jos sveikatos būklė sudaro pagrindą ginčo nekilnojamąjį turtą padalinti natūra, nes priešingu atveju ji būtų pasmerkta skurdui ir neturėtų kur gyventi. Tokie argumentai yra nepagrįsti ir prasilenkia su logika. Jos, kaip ir atsakovo sveikatos bei emocinė būklė būtų geresnė jiems gyvenant atskirai. Pažymi, kad šioje byloje eilė teisme apklaustų liudytojų patvirtino, kad A. G. žinojo ir jiems pati pasakojo, kad 1/2 dalis ginčo valdos priklauso atsakovo dukrai G. J., nurodė žinanti, kad ginčo turtas jai nepriklauso, todėl suvokdama šias aplinkybes negalėjo turėti jokio teisėto lūkesčio visą laiką gyventi atsakovui ir jo žmonai, dukrai priklausančioje namų valdoje ir juo labiau įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Ieškovės turtinė padėtis yra gera, tik, ji ją slepia: ieškovė sąmoningai eilę savo asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto padovanojo savo sūnui, dukrai, ką patvirtina byloje pateikti dokumentai. Atsakovas pats ieškovės dukrai yra nupirkęs nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovė turi du vaikus, pas kuriuos yra daug jos turto ir turi visas galimybes išeiti gyventi kitur.
98. Ginčo nekilnojamojo turto padalijimas natūra yra neįmanomas dėl gyvenamojo namo techniniu savybių ir nedalumo. Gyvenamasis namas yra vieno buto tipo, jame įrengtas vienas pagrindinis įėjimas, viena namo apšildymo sistema, vienas vandentiekis, viena kanalizaciją viena virtuvė. Mano, kad gyvenamojo namo atidalijimas į du turtinius vienetus turtui nepadarant neproporcingos žalos yra neįmanomas. Tam, kad namą pritaikyti dviejų šeimų atskiram gyvenimui, būtų reikalingos didelės finansinės investicijos, laikas, fizinės jėgos, tačiau tiek atsakovas, tiek ieškovė tokių galimybių neturi. Todėl apeliacinio skundo motyvai dėl techninių galimybių buvimo įsirengti atskirą įėjimą į gyvenamąjį namą, neišspręstų teisingo pastato atidalinimo ir tarp jų esančių priešiškų santykių.
99. Ginčo nekilnojamojo turto padalijimas natūra pažeistų atsakovo ir trečiųjų asmenų interesus, būtų neproporcingas, nes ieškovė tikėtinai vengtų išlaikyti jai priteistą nekilnojamojo turto dalį. Pažymi, kad prasidėjus teisminiams ginčams su ieškove dėl namų valdos, ji visiškai neprisidėjo prie šio turto išlaikymo, mokesčių mokėjimo. Nors nuo 2015 m. šalys nebevedė bendro ūkio, o ieškovė ieškiniu įrodinėjo, kad ginčo turtas yra bendra jungtinė nuosavybė, tačiau nuo turto išlaikymo visiškai nusišalino. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji viena išlaiko ginčo namus, nes šiai dienai yra susidaręs didelis suvartotos elektros energijos įsiskolinimas tiekėjui AB „Energijos skirstymo operatorius“, už elektrą nemoka nuo 2018 m. kovo mėnesio. Ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji veikia nesąžiningai, atsakovui priklausančioje namų valdoje gyvena neatlygintinai ir atsisako prisidėti prie mokesčių mokėjimo, o jai vienai gyvenant ginčo valdoje visiškai nedengia mokesčių už paslaugas, kurias sunaudojo ji pati. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad padalinus nekilnojamąjį daiktą natūra visa turto, mokesčių išlaikymo našta būtų perkelta jam.
100. Nesutinka su ieškovės teiginiu, kad „Teismas ne tik priėmė nepagrįstą sprendimą šalių bendro turto padalijimo būdo, bet nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo“. Teismui nebuvo jokio, nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčo turtą pripažinti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl tuo pačiu ir nebuvo pagrindo jokia apimtimi atsakovui priklausantį turtą dalinti tarp sutuoktinių, net ir jo naudai nukrypstant nuo lygių dalių principo. Šiuo atveju, ieškovei gali būti priteisiama tik 5‘075 Eur kompensacija už į turtą investuotas santuokines lėšas. Pažymi, kad daugiau nei pusė padarytų ginčo gyvenamosios valdos pagerinimo darbų buvo atlikti panaudojant išimtinai mano atsakovo asmenines lėšas, o prie kitų atliekamų pagerinimo darbų ieškovė nei savo darbu, nei savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo.
101. Nesutinka, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Mano, kad teismas iš tiesų buvo šališkas, tačiau ne jo naudai, kaip nurodo ieškovė, o būtent ieškovės. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo atsižvelgdamas ir gindamas išimtinai ieškovės interesus. Tuo tarpu ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai neturi nieko bendro su teismo šališkumu atsakovo atžvilgiu, nes 2015-12-28 nutartis buvo panaikinta, o sprendime jokių emocinių motyvų nėra.
102. Visiškai nepagrįsti ir nemotyvuoti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti paskirstant bylinėjimosi išlaidas ir kaip konkrečiai, ieškovės manymu, išlaidos turėjo būti paskirstytos. Taip pat prašo priimti į bylą naujus įrodymus, pateiktus prie atsiliepimo į apeliacinį skundą.
103. Atsiliepimu į trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. apeliacinį skundą atsakovas J. G. sutinka su skunde nurodytais reikalavimais, išdėstytais motyvais ir jį palaiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
104. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
105. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. G. (Ž.) ir atsakovas J. G. susituokė 1990 m. gegužės 18 d., santuokoje vaikų neturėjo, abiems tai buvo antroji santuoka. Atsakovas J. G. ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. (G.) 1989 m. rugsėjo 21 d. santuoką, sudarytą(duomenys neskelbtini)., nutraukė ir 1989 m. rugsėjo 21 d. Turto pasidalijimo aktu pasidalino jiems priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 69, 83, 110).
106. Apeliantė (ieškovė) A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei dėl turto padalijimo. Apeliantas (atsakovas) J. G. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovei priteistos kompensacijos dydžio. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl santuokoje su atsakovu J. G. įgyto nekilnojamojo turto padalijimo.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.
107. Apeliantai J. G. ir A. G. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Būtinumą lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinius skundus, bylos medžiagą, atsiliepimų į apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Dėl to netenkinamas apeliantų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Dėl skundžiamą sprendimą priėmusio pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo.
108. Apeliantas J. G. teigia, kad teisėjas L. M. buvo šališkas, nes tenkino tik ieškovės prašymus, visiškai nevertino jo argumentų ir sprendė tik ieškovės naudai. Apeliantė A. G. taip pat nurodo aplinkybes, jos nuomone, patvirtinančias pirmosios instancijos teismo šališkumą: teisėjas 2015-12-28 nutartimi patvirtino neteisėtą G. J. ir atsakovo J. G. taikos sutartį, kuria atėmė jos nuosavybės teisę į namų valdą; emociškai motyvavo sprendimą, parodydamas didesnį palankumą atsakovui.
109. Apeliantų argumentai dėl teismo (teisėjo) šališkumo atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų argumentai dėl teisėjo, nagrinėjusio civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo grindžiami tik prielaidomis ir šalių samprotavimais, iš esmės paremti nesutikimu su skundžiamu teismo sprendimu. Šios aplinkybės, kaip pripažinta teismų praktikoje, nepatvirtina teisėjo (teismo) šališkumo. Nagrinėjant bylą teisme šalys neišreiškė nepasitikėjimo teismu ir teisėju, jų nešalino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; 2018 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-611/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neparodė nei vienai iš šalių savo prielankumo, nebuvo suinteresuotas bylos baigtimi, nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (CPK 176, 183, 185, 263 straipsniai).
Dėl trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. apeliacinio skundo.
110. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. Ž. (G.) skundžia Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimo dalį, kuria atmestas jos ieškinys, prašo patenkinti jos reikalavimą, padalinant santuokoje su J. G. įgytą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini)ir jai pripažinti nuosavybės teises į 44/100 dalis šio turto. Apeliantė teigia, kad ginčo nekilnojamas turtas buvo įgytas santuokoje su atsakovu ir nebuvo padalintas, jį pasidalino 1989-08-21 turto pasidalijimo aktu, kurį patvirtino Vykdomojo komiteto pirmininkas. Savo turto dalies ji neatsisakė, bet perleido dukrai G. J. (G.). Kadangi dukra negali įregistruoti šios dalies turto, prašo turtą priteisti jai. Mano, kad teismas nepagrįstai taikė jos reikalavimui ieškinio senatį, nes apie pažeistas teises sužinojo 2016-02-18, ieškovei A. G. pareiškus ieškinį teisme.
111. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms dėl trečiojo asmens J. Ž. savarankiškų reikalavimų, o apeliantės argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.
112. Bylos duomenys patvirtina, kad J. Ž. (G.) ir J. G. santuoką sudarė 1968 m. vasario 10 d., o nutraukė 1989 m. rugsėjo 21 d. Santuokoje gimė dvi dukros – G., gim. (duomenys neskelbtini) ir V., gim. (duomenys neskelbtini)Santuokoje J. G. ir J. G. 1985 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su kiemo pastatais, esantį (duomenys neskelbtini). Prieš J. G. ir J. G. santuokos nutraukimą, (duomenys neskelbtini)apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pagal šalių G. J. ir G. J. pareiškimą 1989 m. rugpjūčio 21 d. padalijo jiems priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto pasidalinimo akte nurodyta, kad: „<...> G. J. ir G. V. paliekamas automobilis VAZ-2108, 1987 m. laidos, o G. J. ir G. G. paliekamas nuosavybės teise mūrinis gyvenamas namas, kurio bendras plotas 90 kv. m., gyvenamas plotas 64,3 kv. m. ir ūkinius pastatus, kurie yra (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini). Visą likusį turtą pasidalija savo nuožiūra“. Aktas pasirašytas liudininkų, G. J. ir G. J. bei vykdomojo komiteto pirmininko K. V. (1 t., b. l. 69, 72-75, 83, 130-134).
113. Tiek apeliantė J. Ž., tiek atsakovas J. G. tvirtina, kad santuokoje įgytas nekilnojamas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kuri teismo sprendimu nebuvo padalinta, o jie pasidalino tik turto pasidalijimo aktu. Apeliantė J. Ž. teigia, kad jai priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto paliko/perleido dukrai G. ir 1989-08-21 turto pasidalijimo aktas nepanaikina jos nuosavybės teisių į santuokos su atsakovu metu įgytą turtą.
114. Kaip minėta, J. G. ir J. G. ištuoka įregistruota 1989 m. rugsėjo 21 d., t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Ginčo turtas, gyvenamasis namas su priklausiniais, įgytas J. G. ir J. G. santuokoje. Pagal SŠK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 21 straipsnio nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Kaip reglamentuota SŠK 23 straipsnis, turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad J. G. ir J. G. savo valią dėl santuokoje įgyto turto pasidalinimo išreiškė 1989 m. rugpjūčio 21 d. turto pasidalinimo akte.
115. Apeliacinio skundo argumentas, kad 1989-08-21 sutartis visiškai atitiko tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes pagal 1974-06-26 Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo reikalavimus vykdomieji komitetai atliko eilę notarinių veiksmų ir galėjo patvirtinti sandorius, nepagrįstas. Pagal Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo (toliau – VNĮ) 3 straipsnio nuostatas, notariniams veiksmams atlikti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje organizuojamos valstybinės notarinės kontoros. Gyvenamosiose vietovėse, kur nėra valstybinių notarinių kontorų, notarinius veiksmus, numatytus šiuo įstatymu, atlieka miestų, gyvenviečių, apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Notarinius veiksmus miestų, gyvenviečių, apylinkių Liaudies deputatų tarybų vykdomuosiuose komitetuose atlieka vykdomojo komiteto pirmininkas, pirmininko pavaduotojas arba sekretorius, kuriems atitinkamos Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Be to, VNĮ reglamentavo, kad notariškai tvirtinamų sandorių tekstai turi būti parašyti aiškiai ir tiksliai, dokumento turinį liečiantys terminai ir datos parašytos nors vieną kartą žodžiais, juridinių asmenų pavadinimai – be trumpinimo, nurodant jų organų adresus; visi valstybinio notaro ir miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pareigūno atliekami notariniai veiksmai registruojami notariniame registre. Kiekvienam atliktam notariniam veiksmui duodamas atskiras numeris, kuris būtinai įrašomas valstybinio notaro arba miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pareigūno išduodamuose dokumentuose ir tvirtinamuose užrašuose (VNĮ redakcija galiojusi iki 1995-06-28, 23, 25 straipsniai).
116. Nei apeliantė J. Ž., nei atsakovas J. G., nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Turto pasidalinimo aktą patvirtinęs vykdomojo komiteto pirmininkas K. V. turėjo Tarybos vykdomojo komiteto sprendimą, pavedantį jam atlikti notarinius veiksmus, kad 1989-08-21 aktas, kaip sandoris, buvo įregistruotas notarinių veiksmų registre ir turi atitinkamą registro numerį. Nesant įstatymo nustatytų privalomų reikalavimų sandoriui (atitinkama forma, įregistravimas notariniame registre, registro numerio suteikimas), J. G. ir J. G. 1989 m. rugpjūčio 21 d. Turto pasidalinimo aktas išreiškia jų valią geranoriškai pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Kadangi Aktą pasirašė ir J. G., ir J. G., akivaizdu, kad jo tekstas buvo perskaitytas ir suprantamas. Minėtame akte šalys neįrašė apeliantės J. Ž. nurodomų aplinkybių, kad jai nuosavybės teise atitenka ½ dalis nekilnojamojo turto, kad šį turtą jį dovanoja (perleidžia) dukrai G. G..
117. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. G. ir J. G. geranoriškai pasidalino santuokoje įgytą turtą. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad ginčo nekilnojamasis turtas įregistruotas J. G. vardu ir nuo jo įregistravimo, t. y. nuo 1993 m. liepos 13 d., trečiasis asmuo J. Ž. neginčijo J. G. nuosavybės teisių, nepretendavo į šį turtą, nekilnojamojo turto būkle nesidomėjo, nedalyvavo jo išlaikyme, neskyrė lėšų jo gerinimui ir pan.
118. Nesutiktina su apeliantės J. Ž. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kad teismo sprendimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės nurodomą kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2012, kt.).
119. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 85 straipsnio 2 dalis (1964 m. redakcija), CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino taikymui būtina nustatyti šio termino pradžią, t. y. kada asmuo sužinojo apie savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju, apeliantė J. Ž. teigia, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie pažeistas teises sužinojo 2016-02-18, kuomet ieškovė A. G. pareiškė ieškinį teisme dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Teisėjų kolegija apeliantės argumentą apie ieškinio senaties pradžią, vertina kritiškai, nes jos nurodoma aplinkybė apie pažeistų teisių sužinojimo laiką, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
120. Kaip minėta, J. G. ir J. G. ištuoka įregistruota 1989 m. rugsėjo 21 d., t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. SŠK 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso straipsnyje. Taigi, pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino eiga dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo skaičiuojama nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu.
121. Kaip žinia, ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė J. Ž., teigdama, jog savo turto dalį perleido dukrai, nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta, šalys, pasirašiusios Turto pasidalinimo aktą, apie šią aplinkybę nieko nenurodė, pasirašant aktą šalių vaikai nedalyvavo, jo nepasirašė, sutarties dėl nekilnojamojo turto perleidimo (dovanojimo) J. G. (Ž.) ir G. G. nesudarė. Iš procesiniuose dokumentuose nurodytų gyvenamųjų vietų matyti, kad ieškovė A. G., atsakovas J. G. ir trečiasis asmuo J. Ž. gyvena(duomenys neskelbtini). Taigi, J. G. 1990 m. gegužės 18 d. įregistravus santuoką su ieškove A. G. (1 t., b. l. 110-111) ir šiai atvykus gyventi į J. G. namus, J. Ž. turėjo būti suprantama, kad, tariamai jai priklausantį turtą, valdo, investuoja lėšas į turto pagerinimą, J. G. ir jo sutuoktinė. Duomenų, kad J. Ž. domėjosi ir rūpinosi savo ar, jos teigimu, dukters turto dalimi, byloje nepateikta. Viešame nekilnojamojo turto registre J. G. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra įregistruotos nuo 1993 m. liepos 13 d. ir šių jo teisių J. Ž. neginčijo. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo J. Ž., atsakovas ir jų dukra santykių nenutraukė, toliau bendravo, o 2002-03-19 ieškovė A. G. ir atsakovas J. G. dovanojimo sutartimi dovanojo atsakovo dukrai V. Š. ir J. Ž. vyrui žemės sklypą.
122. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jeigu, nutraukus santuoką, tik vienas buvusių sutuoktinių valdo ar naudoja bendrai įgytą turtą, tai santuokos nutraukimo faktas gali būti laikomas ieškinio senaties termino pradžia, nes vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių visa apimtimi jau negali įgyvendinti savo kaip savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1288/2001).
123. Apibendrindama aukščiau išvardintus argumentus, apeliantei J. Ž. nepateikus kitokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. reikalavimams taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimų padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažinti jai nuosavybės teises į: 44/100 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nepatenkino. Naikinti skundžiamo sprendimo dalį J. Ž. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl kaltės iširus santuokai.
124. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai šalių A. G. ir J. G. santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė A. G. nesutinka su teismo išvada, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai. Teigia, kad atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo pasireiškia jo nesąžiningumu ir savanaudiškumu jos, kaip sutuoktinės, atžvilgiu. Atsakovas, žinodamas, kad ginčo namų valda, jiems gyvenant santuokoje, buvo iš esmės pagerinta ir tapo bendrąja jungtine nuosavybe, slapta nuo jos, neteisėta Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-12-28 nutartimi, siekė 44/100 namo dalis perleisti savo dukrai iš pirmosios santuokos, trečiajam asmeniui G. J.. Tokiu elgesiu atsakovas pažeidė jos teisę į bendrą turtą, dėl ko jai teko savo turtines teises ginti teisme ir tik dėl tokio atsakovo elgesio sutiko santuoką nutraukti. Atsakovas J. G. neigia savo kaltę ir dėl santuokos nutraukimo kaltina ieškovę, kuri, jo nuomone, negerbė jo, morališkai nepalaikė, nuolat provokavo konfliktus ir žemino.
125. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad dėl santuokos nutraukimo yra tik atsakovo kaltė ir iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos nutraukimo.
126. Pagal teisinį reglamentavimą, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt.
127. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad sutuoktinių viena iš pareigų – vienas kitą remti. Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktinio lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie sutuoktinio kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu šis nebuvo lojalus, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys, ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-233/2011; 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-399/2013; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-298/2014, kt.). Šalis, pareiškusi ieškinį (priešieškinį) dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir, kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas.
128. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovei, tiek atsakovui tai buvo antra santuoka. Šalys, gyvendamos santuokoje nuo 1990-05-18, rūpinosi šeimos ir vaikų iš pirmųjų santuokų gerove, gyvenamojo namo pagerinimu, pirko įvairų turtą. Ieškovė į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 22 d., prašydama pripažinti namų valdą, esančią(duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Aplinkybių, kad su atsakovu nesutaria, kad jis, kaip sutuoktinis, elgėsi netinkamai ir pan., nenurodė ir santuokos nutraukti neprašė. Atsakovas J. G. ieškinį dėl santuokos nutraukimo pateikė teismui 2016 m. birželio 8 d., teigdamas, kad santuoką nutraukia tik dėl ieškovės kaltės, jos nelojalumo sutuoktiniui ir pan. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad atsakovas santuoką nori nutraukti tik todėl, kad nori išvengti turto, pagerinto santuokoje, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybę, bet santuoka nėra nutrukusi. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių nesutarimai prasidėjo ieškovei pareiškus pretenzijas į bendrą turtą ir priekaištauti vienas kitam bei konfliktuoti šalys pradėjo tik 2016 – 2017 metais, t. y. bylą pradėjus nagrinėti teisme. Iš papildomai pateiktų dokumentų nustatyta, kad šalys vienas kitą ėmė kaltinti įvairiais nusikaltimais, nusižengimais, teisių pažeidimu, grąsinimu ir pan.(mėlynas segtuvas).
129. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Ieškovė konkrečiais įrodymais, o ne deklaratyviais samprotavimais, turėjo pareigą įrodyti, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas ir, kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant (tikimybių pusiausvyros principas). Teisėjų kolegija, įvertinusi A. G. apeliacinio skundo argumentus, faktines bylos aplinkybes visų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes abu prisidėjo prie to, pažeisdami CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatytas savo, kaip sutuoktinių, lojalumo bei pagarbos vienas kitam pareigas.
Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalijimo.
130. Tiek ieškovė A. G., tiek atsakovas J. G. nesutinka su Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimo dalimi dėl nekilnojamojo turto pagerinimo, jo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalijimo. Apeliantė A. G. sutinka su teismo išvada, kad gyvenamasis namas su priklausiniais ir namų valdos žemės sklypas, esantys(duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė jos ir atsakovo J. G. nuosavybė, kadangi šis turtas, iki santuokos buvęs atsakovo asmeninė nuosavybė, gyvenant santuokoje buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu. Tačiau apeliantė nesutinka gauti kompensaciją ir mano, kad nekilnojamas turtas turi būti padalintas natūra lygiomis dalimis. Apeliantas J. G. teigia, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir 30‘000 Eur kompensacijos ieškovei pritesimo, yra neteisėta. Jo nuomone, ieškovei gali būti priteista tik 5‘075 Eur kompensacija, nes didžioji dalis ginčo nekilnojamojo turto pagerinimo darbų buvo atlikti jo asmeninėmis lėšomis. Abu apeliantai teigia, kad teismas buvo šališkas.
131. Įstatymas reglamentuoja, kad nutraukiant santuoką, dalijamas turtas, sutuoktiniams priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl pirmiausia nustatoma, koks sutuoktinių turtas priklauso jiems šia nuosavybės forma (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šalims nesutariant dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į jį apimties, šiuos klausimus, ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, išsprendžia teismas. Tik konstatavęs pakankamą teisinį pagrindą ginčo turtą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, teismas gali jį dalyti. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas sutuoktinių turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei toks šalių susitarimas nepasiekiamas, turto vertė gali būti nustatoma remiantis bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą.
132. Byloje nustatyta, kad A. G. (Ž.) ir atsakovas J. G. susituokė 1990 m. gegužės 18 d. Šalys nenurodė kada nutrūko bendro ūkio vedimas, tačiau iš bylos duomenų galima numanyti, kad bendro ūkio vedimas nutrūko 2016 m. sausio – vasario mėnesiais, kilus ginčui dėl nekilnojamojo turto padalijimo. Nustatyta, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo 0,2829 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini), du automobilius: Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės pagerino namų valdą ir aplinką bendromis sutuoktinių lėšomis (1 t. b. l. 10-13, 122-123).
133. Byloje taip pat nustatyta, kad pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini)yra asmeninė atsakovo J. G. nuosavybė 1989 m. rugpjūčio 21 d. Turto pasidalinimo akto pagrindu, nutraukiant santuoką su J. G. (1 t., b. l. 69).
134. Ginčo dėl automobilių vertės ir padalijimo nėra. Šalys iš esmės neneigia, kad laikotarpiu nuo 1994 metų iki 2015 metų buvo atlikti namų valdos įvairūs darbai ir pagerinimai. Atsakovas J. G. nesutinka, kad namų valda buvo iš esmės pagerinta bendromis sutuoktinių lėšomis ir tapo bendrąja jungtine nuosavybe, ieškovė nesutinka gauti kompensaciją už nekilnojamąjį turtą, reikalaudama ½ dalies turto natūra. Šalys pateikė nekilnojamojo turto pagerinimo darbų įvertinimą: ieškovė A. G. - NILL NILL, UAB 2015 m. gruodžio 17 d. Turto vertinimo ataskaitą, pagal kurią viso turto (žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais) rinkos vertė yra 73‘800 Eur (pagerinimo darbai nenustatyti), o atsakovas J. G. – teismo eksperto M. K. 2016 m. birželio 8 d. ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą, pagal kurį nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo valdos, esančios (duomenys neskelbtini) (0,2829 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame esančių pastatų bei statinių) rinkos vertės santykinis padidėjimas dėl laikotarpyje 1990 – 2015 metais atliktų pagerinimų yra 13 procentų (1 t., b. l. 35, atskiras segtuvas).
Žemesnės instancijos teismas
135. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi šalių atstovų prašymu paskyrė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, kurią atliko teismo ekspertas K. K. (2 t., b. l. 49-51). Pirmosios instancijos teismas ekspertizės akto Nr. 17-11-17KK išvadų pagrindu padarė išvadą, kad atsakovo asmeninė nuosavybė, gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), santuokos metu su ieškove buvo iš esmės pagerinti sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, todėl pripažino šį nekilnojamąjį turtą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
136. Apeliantas J. G. teigia, kad ekspertizės akto išvados yra prieštaringos ir nepagrįstos, ekspertas K. K. viršijo savo specialiųjų žinių ribas, nes atlikdamas ekspertizę ne tik vertino nekilnojamąjį turtą, bet ir sudarinėjo ginčo namų valdos pagerinimo darbų lokalines sąmatas, jo išvados neatitinka bylos medžiagai, todėl juo vadovautis teismas negalėjo. Apelianto nuomone, jo pateiktas teismo eksperto M. K. ekspertizės aktas, liudytojų parodymai ir jo paaiškinimai patvirtina, kad namų valdoje esminiai pagerinimai nebuvo atlikti, todėl nėra pagrindo šį nekilnojamąjį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.
137. Įstatymas reglamentuoja, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita, CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatoma teisiškai reikšmingų faktų visuma, o būtent: kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimtą civ. byloje Nr. 3K-3-49/2008; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016, ir kt.).
138. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, argumentams ir jų pagrindu padarytai išvadai, kad atsakovo J. G. iki santuokos su ieškove asmeninės nuosavybės teise valdytas nekilnojamasis turtas, buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, todėl tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Apelianto J. G. apeliacinio skundo argumentai, kad ekspertizės aktas Nr. 17-11-17KK yra nepagrįstas, prieštaringas ir juo neturi būti vadovaujamasi, grindžiami prielaidomis ir samprotavimais, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, todėl atmestini.
139. Kaip žinia, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių – eksperto išvada (CPK 212–219 straipsniai). Eksperto išvada gali būti tinkamu įrodymu byloje tik tada, kai ji paskirta ir atlikta laikantis civiliniame procese nustatytos procedūros. Jeigu ekspertinis tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme. Minėta išvada gali būti vertinama tik kaip privatus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Dėl eksperto išvados vietos įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; 2017 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018, kt.).
140. Kolegijos vertinimu, teismo ekspertizės, paskirtos Molėtų rajono apylinkės teismo nutartimi, išvados yra objektyvios, aiškios ir išsamios, paremtos byloje pateiktais įrodymais. Vertindamas nekilnojamąjį turtą ekspertas K. K. nurodė, kad naudojasi jam pateikta civiline byla, NTR centrinio duomenų banko išrašais, „Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos“ kopija bei Turto apžiūros metu surinktais duomenimis, įskaitant apžiūros dieną eksperto atliktomis nuotraukomis, sukaupta archyvo medžiaga. Ekspertas vertinamą „Namų valdą“ (žemės sklypą su statiniais) traktavo vientisu nekilnojamojo turto objektu junginiu (Ekspertizės akto 3 psl.). Atsakydamas į šalių pateiktus klausimus, ekspertas padarė išvadą, kad visos namų valdos rinkos vertė apžiūros dieną, t. y. 2017 m. liepos 20 d., apskaičiuota lyginamuoju metodu, yra 85‘400 Eur. Tuo tarpu namų valdos rinkos vertė iki atliktų 1994 - 2015 metais pagerinimų, apskaičiuota lyginamuoju metodu, galėtų būti 40‘800 Eur. Analogiškai ekspertas vertino turtą pagal statinių 1990 m. kadastrinius duomenis (turto įvertinimas be pagerinimo), atsakydamas į atsakovo 1 klausimą (Ekspertizės akto 65 psl.). Ekspertas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie namų valdoje 1994 - 2015 metais atliktus pagerinimo darbus ir panaudotų medžiagų kiekius, padarė išvadą, kad šių darbų vertė yra 74‘161 Eur, o procentine išraiška – 87 procentai. Ekspertas pažymėjo, kad pagerinimo darbai žymiai pagerino pastato energetinį naudingumą, jo funkcionalumą, pagerėjo bendras vidaus patalpų išplanavimas, nes buvo įrengtas papildomas sanitarinis mazgas, atlikti kiti darbai (Ekspertizės akto 42-47, 63 psl.). Taigi, teismo eksperto K. K. išvados tinkamai motyvuotos, paremtos detaliais skaičiavimais, jos išplaukia iš atlikto tyrimo, neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei pateiktiems įrodymams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo eksperto K. K. ekspertizės aktu Nr. 17-11-17KK ir tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, jį įvertino. Liudytojų paaiškinimai dėl turto pagerinimo yra subjektyvūs ir nepaneigia specialisto, teismo eksperto, išvadų. Atsižvelgiant į tai, kad namų valda iki 1994 - 2015 metais atliktų pagerinimo darbų įvertinta 40‘800 Eur, o laikotarpiu nuo 1994 metų iki 2015 metų šalys į jos pagerinimą investavo 74‘161 Eur, darytina išvada, kad namų valda buvo pagerinta iš esmės (Ekspertizės akto 64-65 psl.).
141. Vertinant apelianto J. G. pateiktą teismo eksperto M. K. ekspertizės aktą, pažymėtina, kad eksperto išvada, jog namų valdos pagerinimo darbai 1990-2015 metais sudaro 13 proc., neparemta detaliais paskaičiavimais, priešingai, nei tai padarė teismo ekspertas K. K.. Ieškovės A. G. pateiktoje NILL NILL, UAB Turto vertinimo ataskaitoje nebuvo nustatinėjama namų valdos vertė iki ir po pagerinimo darbų atlikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių pateiktas turto vertės nustatymo išvadas vertino kaip rašytinius įrodymus.
142. Apeliacinio skundo argumentas, kad ekspertas K. K., sudarydamas pagerinimo darbų lokalines sąmatas, viršijo savo kompetenciją, nepagrįstas. Kompiuterinis programinis kompleksas „Sistela“ yra skirtas statybų sąmatoms sudaryti ir teismo ekspertams, vertinant turtą, rekomenduojama naudotis šia programa. Teismo ekspertas K. K. lokalines sąmatas sudarė siekdamas nustatyti atliktų darbų kainas, remiantis kuriomis buvo nustatoma vertinamo nekilnojamojo turto pagerinimo darbų vertė. Duomenų, kad teismo ekspertas pažeidė įstatymą ar konkretų norminį aktą, kad jam draudžiama naudotis visiems ekspertams prieinama kompiuterine programa „Sistela“ ir pan., apeliantas nepateikė. Pažymėtina, kad ir ekspertas M. K. tarp svarbiausių teisinių ir metodologinių šaltinių, suformavusių jo išvadas, nurodė: „ <...> UAB „Sistela“ Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynas“. Taigi, nesant pagrįstų įrodymų, kad ekspertas K. K., vertindamas pagerinimo darbų kaštus, negalėjo remtis UAB „Sistela“ paruoštomis rekomendacijomis dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo, apelianto argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Be to, ekspertas K. K., skaičiuodamas lokalinę sąmatą, rėmėsi ir kitais viešais skelbiamais norminiais aktais, t. y. jo išvados dėl turto pagerinimo darbų vertės yra paremtos ne tik lokalinėmis sąmatomis (Ekspertizės akto 43 – 47 psl.). Pripažintinas pagrįstu ieškovės argumentas, kad jei apeliantas sutinka su jo pasirinkto eksperto (turto vertintojo) M. K. išvada, reiškia jis sutinka ir su tuo, kad turto vertintojo turimų specialių žinių ribos apima UAB „Sistela“ parengtos statybos kaštų skaičiavimo sistemos taikymą ir rėmimąsi ja atliekant ekspertizę.
143. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad didžioji dalis turto pagerinimo darbų buvo atlikta jo asmeninėmis lėšomis. Apeliantas J. G. teigia, kad motina L. G. 2007-06-21 jam padovanojo 138‘550 Lt (40‘126,85 Eur), gautus už parduotą žemės sklypą. Iš pateiktos sąskaitos išrašo matyti, kad 2007 m. birželio 21 d. UAB „Finvesticija“ į J. G. sąskaitą pervedė 138‘550 Lt. L. G. pateikė 2016 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintą liudijimą, kad 2007-06-21 UAB „Finvesticija“ pervestą 138‘550 Lt sumą ji dovanojo sūnui J. G. (1 t., b. l. 60, 165). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2007 m. galiojusio CK 6. 469 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustatė, kad dovanojant didesnę nei 50‘000 Lt sumą, dovanojimo sutartis turi būti notarinės formos. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (CK 1. 93 straipsnio 3 dalis, CPK 177 straipsnio 3 dalyje. Taigi, pateikti dokumentai, nepatvirtina, aplinkybių, kad 138‘550 Lt suma yra dovana J. G. ir kad ši suma buvo panaudota išskirtinai nekilnojamojo turto pagerinimui. Pažymėtina, kad šalys nepateikė duomenų ir neįrodinėjo, kad kiekvieno jų pajamos santuokos metu buvo asmeninės, o ne bendros. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad šalių lėšos buvo bendros ir naudojamos ne tik namų valdos pagerinimo darbams, bet ir vaikų iš pirmųjų santuokų rėmimui (1 t., b. l. 61-68, 118, 120-121, 157-158). Taip pat byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad namų valdos žemės sklypas buvo nupirktas už J. G. asmenines lėšas. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1996 m. gruodžio 6 d., t. y. šalims esant santuokoje, todėl laikytina, kad šis žemės sklypas įgytas už bendras sutuoktinių lėšas ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (1 t., b. l. 128).
144. Apeliantė A. G. nesutinka gauti kompensaciją už turtą, pripažintą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, prašo nekilnojamąjį turtą padalinti natūra lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, su apeliantės A. G. reikalavimu sutinka iš dalies.
145. Įstatymas reglamentuoja, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka aptarta šios nutarties 128 punkte. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Teisiškai svarbiu kriterijumi, leidžiančiu nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju esminiu kriterijumi nukrypti nuo lygių dalių principo dėl dalies turto padalijimo pripažintina aplinkybė, kad 0,2829 ha žemės sklype esantys statiniai atsakovui J. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise iki santuokos su ieškove A. G. sudarymo. Dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei A. G. tenka 1/3 dalis nekilnojamojo turto, o atsakovui J. G. – 2/3 dalys.
146. Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK 3.127 straipsnio nuostatose ir prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į sutuoktinių sveikatos būklę, jų turtinę padėtį ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą natūra, taip pat turi būti atsižvelgiama į dalijamo turto vienetų ypatumus bei, kiek tai įmanoma, turtas padalijamas taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų.
147. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju padalinti nekilnojamąjį turtą natūra nėra galimybės. Nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas turi 66,77 kv. m. ploto, patalpų išdėstymas skirtas gyventi vienai šeimai ir duomenų, kad yra galimybė patalpas atskirti taip, kad nepažeisti jų vientisumo, funkcionalumo ir išvengti naudojimosi bendromis patalpomis buvusiems sutuoktiniams (ieškovei tektų tik 22,26 kv. m. gyvenamojo ploto), šalys nepateikė. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių santykiai, pradėjus teisminį procesą, pablogėjo, tapo priešiški ir konfliktiški, o įvertinus tą aplinkybę, kad abu buvę sutuoktiniai turi sveikatos problemų, tikslinga visą nekilnojamąjį turtą priteisti atsakovui J. G., o ieškovei A. G. – kompensaciją, atitinkančią jos turto dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas J. G. turi galimybę sumokėti ieškovei kompensaciją, o ieškovė A. G., gavusi kompensaciją, galės įsigyti gyvenamąjį būstą.
148. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė A. G. ir atsakovas J. G. kilnojamąjį turtą, išskyrus automobilius, pasidalino gera valia (2 t., b. l. 120). Dalintiną turtą sudaro du automobiliai bendros 8‘300 Eur rinkos vertės - Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (4‘500 Eur vertės) ir Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (3‘800 Eur vertės), bei namų valda – 0,2829 ha žemės sklypas ir statiniai, 85‘400 Eur rinkos vertės. Ginčo dėl automobilių nėra ir jie dalintini lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam sutuoktiniui tenka po ½ dalį šio turto (4‘150 Eur). Kadangi ieškovei skirtinas automobilis Nissan Note, 4‘500 Eur vertės, o atsakovui - Honda Accord, 3‘800 Eur vertės, ieškovė atsakovui turi sumokėti 350 Eur kompensaciją. Minėta, namų valda dalinama nelygiomis dalimis, ieškovei – 1/3 dalis (85‘400:3 = 28‘467 Eur), atsakovui – visa namų valda. Atsakovas turi sumokėti ieškovei 28‘467 Eur kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį, o įskaičius ieškovės atsakovui mokėtiną 350 Eur kompensaciją už automobilius, atsakovas J. G. turi sumokėti ieškovei A. G. 28‘117 Eur kompensaciją (28‘467 – 350= 28‘117 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
149. Iš dalies pakeitus skundžiamą Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis) tarp šalių, proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 55,55 Eur (1 t., b. l. 1, 2 t., b. l. 1, 3 t., b. l. 133). A. G. pirmosios ir apeliacinė instancijos teismuose patyrė šias išlaidas: sumokėjo 243 Eur žyminio mokesčio, 1‘500 Eur ekspertizės išlaidų, 500 Eur advokato pagalbos išlaidų (1 t., b. l. 8, 187, 2 t., b. l. 58, 64, 134). Žyminis mokestis už apeliacinį skundą, pateiktą per EPP, sudaro 286 Eur ir šis mokestis apeliantei buvo atidėtas (3 t., b. l. 44, 74).
150. Atsakovas J. G. pirmosios ir apeliacinė instancijos teismuose patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio (50 Eur I instancijos teisme ir 100 Eur už apeliacinį skundą) ir 2‘410 Eur (1‘770+640) advokato pagalbos išlaidų (t. 1, b. l. 104, t. 2, b. l. 121-125, 3 t., b. l. 36, 108-111). Apeliantui J. G. 648 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą atidėtas (3 t., b. l. 17, 42-43).
151. Ieškovės A. G. reikalavimai patenkinti 67 proc., priteisiant 28‘467 Eur kompensacijos už 1/3 dalį namų valdos, atsakovo – 33 proc., todėl proporcingai patenkintų reikalavimų sumai iš kiekvieno priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Iš A. G. priteisiama: J. G. naudai - 16,50 Eur žyminio mokesčio (I instancija) ir 795,30 Eur advokato pagalbos išlaidų (2‘410 Eur x 33 % = 795,30 Eur) bei valstybei – 341 Eur žyminio mokesčio (247 Eur už J. G. apeliacinį skundą, 94 Eur už A. G. apeliacinį skundą) ir 18,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš atsakovo J. G. priteisiama: A. G. naudai – 162 Eur žyminio mokesčio (I instancija), 1‘005 Eur ekspertizės išlaidų ir 335 Eur advokato pagalbos išlaidų bei valstybei – 401 Eur žyminio mokesčio (apeliacinis skundas – 748 x 33= 247-100 = 401) ir 37,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apibendrinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą atsakovas J. G. turėtų atlyginti ieškovei A. G. 1‘502 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovė A. G. – atsakovui J. G. –– 811,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų, iš atsakovo J. G. priteistina ieškovei A. G. 690,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (1‘502 – 811,80 = 690,20 Eur). Apeliantės J. Ž. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, nes jos apeliacinis skundas nepatenkintas, tačiau iš jos valstybei priteisiama 174 Eur žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas buvo atidėtas pateikiant apeliacinį skundą (3 t., b. l. 10, 15-16).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
„A. G. ieškinį ir J. G. priešieškinį tenkinti iš dalies.
Santuoką, įregistruotą Molėtų rajono Civilinės metrikacijos skyriuje 1990 m. gegužės 18 d., įrašo Nr. 57, tarp A. G., gim. 1951 m. liepos 23 d., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. G., gim. 1944 m. sausio 1 d., a. k. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Nutraukus santuoką palikti santuokines pavardes: G., G..
Pripažinti A. G. ir J. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,2829 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 85‘400 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), automobilius: Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4‘500 Eur vertės, Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3‘800 Eur vertės.
Priteisti J. G., a. k. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise šį turtą: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,2829 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 85‘400 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3‘800 Eur vertės.
Priteisti A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 28‘117 Eur (dvidešimt aštuonis tūkstančius vieną šimtą septyniolika eurų) piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto dalį bei asmeninės nuosavybės teise automobilį Nissan Note, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4‘500 Eur vertės.
Priteisti iš J. G., a. k. (duomenys neskelbtini): 690,20 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų 20 euro centų) bylinėjimosi išlaidų A. G., a. k. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš J. G., a. k. (duomenys neskelbtini): 401 Eur (keturis šimtus vieną eurą) žyminio mokesčio ir 37,22 Eur (trisdešimt septynis eurus 22 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Priteisti iš A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), 341 Eur (tris šimtus keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 18,33 Eur (aštuoniolika eurų 33 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
J. G. ir A. G. valstybei priteistas sumas sumokėti į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų: (duomenys neskelbtini) AB „Citadele“ banke, (duomenys neskelbtini) AB Luminor Bank, (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale, (duomenys neskelbtini) AB Luminor Bank, (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke, (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, įmokos kodas 5660.
J. G. sumokėjus 28‘117 Eur piniginę kompensaciją A. G., laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartimi, panaikinti.
Trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. Ž. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, atmesti.
Priteisti iš J. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 174 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybei.