- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- e2A-7-618/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18813-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- D. I.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Asuma“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1213-1044/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Asuma“ ieškinį atsakovui D. I. dėl netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Asuma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. I. 8 700 Eur baudą, 5 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. lapkričio 14 d. tarp šalių buvo sudaryta grūdų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Sutartis), ja atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovei 200 tonų kukurūzų iš 2019 m. derliaus už 145 Eur/t. Kadangi Sutartimi ieškovė siekė įsigyti 2019 m. derlių, ji turėjo būti įvykdyta iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, kukurūzų derlių pardavė kitiems asmenims, todėl jam taikytina Sutarties 6.1 punkte numatyta atsakomybė, t. y. atsakovui tenka pareiga sumokėti 30 proc. dydžio baudą, skaičiuojamą nuo nepateiktų grūdų vertės. Nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pateikti ieškovei kukurūzų už 29 000 Eur, todėl iš jo priteistina 8 700 Eur bauda.
Atsiliepimas
2. Atsakovas D. I. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Atsakovas nurodė, kad jis yra ūkininkas, verčiasi grūdinių kultūrų auginimu ir pardavimu. 2019 m. spalio mėn. tarp šalių vyko derybos dėl 200 tonų kukurūzų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pradinį sutarties projektą perengė ieškovė, tačiau atsakovo netenkino sutartyje nurodytos atsiskaitymo už pateiktą produkciją sąlygos ir neaiškūs jos pateikimo terminai. Sutarties 5.2 punkte numatyta ieškovės pareiga atsiskaityti su atsakovu per 30 dienų nuo PVM sąskaitos–faktūros išrašymo dienos, tačiau atsakovas, įvertinęs tai, jog, remiantis vieša informacija apie ieškovę, jog jos finansinė padėtis yra prasta, pageidavo, kad ieškovė atsiskaitytų atlikdama avansinį mokėjimą. Dėl šių priežasčių šalių derybos nebuvo sėkmingos, bendro sutarimo joms pasiekti nepavyko. Vis dėlto 2019 m. spalio mėn. atsakovas per klaidą pasirašė sutarties projektą, kuris nebuvo suderintas abiejų šalių. Taigi šalys Sutarties sudariusios nebuvo, todėl atsakovas neturi prievolės mokėti Sutarties 6.1 punkte nurodytos baudos. Atsakovas pažymi, jog net ir tuo atveju, jei Sutartis būtų laikoma sudaryta tinkamai, joje neįtvirtintos nuostatos dėl produkcijos pristatymo sąlygų ir terminų. Be to, pagal Sutarties 4.1. punktą ieškovė buvo įsipareigojusi savo lėšomis pasiimti grūdus iš atsakovo, t. y. ieškovė turėjo rūpintis kukurūzų pasiėmimu ir išvežimu iš atsakovo, tačiau ieškovė nepateikė atsakovui užsakymo, nenurodė, kada pageidauja iš jo pasiimti grūdus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 23 d. sprendimu ieškovės UAB „Asuma“ ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo D. I. 8 700 Eur netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 434 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Asuma“. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
3.1. Teismas nurodė, kad šalys Sutarties 2.5 punktu susitarė dėl esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų: dalyko (2019 m. derliaus kukurūzai), kiekio (200 t), kainos (145 Eur už toną be PVM). Atsakovas pasirašė ieškovės pateiktą Sutartį ir grąžino ją ieškovei. Sutiktina su atsakovu, kad grūdų pristatymo terminas Sutartyje nebuvo numatytas, tačiau daiktų perdavimo terminas nėra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, todėl pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta ir tais atvejais, kai daiktų perdavimo terminas sutartyje nėra nurodytas.
3.2. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad, šalims sudarius Sutartį, atsakovui kilo dvejonių dėl ieškovės mokumo, todėl jis nusprendė nevykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad jis iš trečiųjų asmenų sužinojo, kad ieškovė neatsiskaito už grūdus, jam pradėjus detaliau domėtis šiomis aplinkybėmis, minėti nuogąstavimai pasitvirtino, todėl atsakovas nesutiko perduoti ieškovei kukurūzų, kol pastaroji nesumokės avanso bent už vieną kukurūzų krovinį. Vis dėlto Sutarties 5.1 punkte buvo numatyta kita atsiskaitymo už prekes tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog po Sutarties sudarymo atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl jos nutraukimo, sąlygų pakeitimo ir pan.
3.3. Teismas nurodė, jog atsakovo teiginiai dėl to, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 6 dalimi, neturėjo pareigos perduoti ieškovei grūdų, yra vertintini kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po Sutarties sudarymo ieškovė būtų tapusi nemoki, o aplinkybė, kad juridinis asmuo, vykdydamas veiklą, susiduria su finansiniais sunkumais, nesudaro pakankamo pagrindo preziumuoti, kad jis nevykdys sutartimis prisiimtų įsipareigojimų.
3.4. Teismas pažymėjo, kad ginčo šalys patvirtino, jog bendravimas tarp jų vyko telefonu. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog 2020 m. pradžioje bendravo su ieškove dėl Sutarties vykdymo. Atsižvelgus į teisės aktuose įtvirtintą sutarties šalių pareigą bendradarbiauti, atsakovo, kaip pardavėjo, pareigą perduoti daiktą, ieškovės, kaip pirkėjos, pareigą priimti prekes ir už jas atsiskaityti, lingvistinę Sutarties 4.1 punkto analizę, nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog šiuo atveju būtent ieškovė turėjo pareigą pareikalauti atsakovo perduoti grūdus, nurodyti jų perdavimo grafiką ar atvykti pas atsakovą tiesiogiai jų pasiimti. Sutarties 4.1 punkte detalizuota daiktų perdavimo išlaidų paskirstymo tvarka, t. y. kad šios išlaidos tenka ieškovei, o ne jų priėmimo–perdavimo tvarka. Šiuo atveju priešpriešinė pareiga perduoti ir priimti prekes pagal sutarties prigimtį tenka abiem šalims. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsakovo poziciją dėl sutarties vykdymo, įskaitant jo sprendimą neteikti grūdų, kol nebus sumokėtas avansas, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų nurodęs ieškovei pasiimti grūdus, labiau tikėtina, pasikeitus atsakovo valiai dėl Sutartyje nustatytos atsiskaitymo už grūdus tvarkos, jis neperdavė grūdų (nederino perdavimo) ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniu skundu atsakovas D. I. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2019 m. lapkričio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta. Sutarties 7.10 punkte nurodyta, kad ji šalims įgauna juridinę galią tik ją pasirašius abiem šalims ir atsiuntus elektroniniu paštu. Šiuo atveju atsakovas pasirašytos Sutarties nėra gavęs. Nors ieškovė pateikė elektroninį laišką, kuris, anot jos, patvirtina, kad ieškovė išsiuntė atsakovui pasirašytą Sutarties egzempliorių, tačiau į bylą ieškovės pateiktas Sutarties originalas ir jo kopija, siųsta elektroniniu paštu, akivaizdžiai skiriasi, t. y. nesutampa ieškovės antspaudo ir jos atstovo parašo vieta. Be to, Sutarties 7.10 punkte įtvirtinta sąvoka „atsiųsti“, o ne „išsiųsti“, todėl ieškovė taip pat turėjo pareigą įsitikinti, jog atsakovas jos siųstą elektroninį laišką gavo. Ieškovė taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad M. T. būtų suteikta teisė pasirašyti sutartis ieškovės vardu. Pažymėtina, kad labiau tikėtina, jog M. T., siekdamas greičiau sudaryti Sutartį, prašė atsakovo ją pasirašyti, pastarajam nurodydamas, kad tai nėra galutinis Sutarties variantas, kadangi ją dar turės pasirašyti ieškovės vadovas. Ieškovė taip pat patvirtino, kad po Sutarties pasirašymo šalys toliau vedė derybas dėl jos sąlygų.
4.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatsižvelgė į tai, jog pati ieškovė nevykdė Sutarties 4.1 punkte nustatytų įsipareigojimų ir nedėjo pastangų siekdama pasiimti grūdus iš atsakovo sandėlio. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė skirtingas aplinkybes dėl grūdų perdavimo termino, t. y. ieškovės atstovas teigė, kad grūdai turėjo būti perduoti iki 2019 m. pabaigos, o kaip liudytojas apklaustas ieškovės komercijos direktorius nurodė, jog grūdai turėjo būti perduoti iki 2020 m. rudens. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl esminių Sutarties sąlygų. Be to, nėra aišku, kodėl ieškovė reikalavo iš atsakovo sumokėti netesybas, o ne vykdyti Sutartį natūra.
4.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl netesybų mažinimo. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė pažeidė Sutartį, taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių patirtus nuostolius. Netesybos, visų pirma, atlieka ne baudos, kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai jos patirtus nuostolius. Šiuo atveju netesybos sudaro net 30 proc. Sutarties kainos, todėl yra neproporcingai didelės.
Atsiliepimas
5. Ieškovė UAB „Asuma“ atsiliepimu į atsakovo D. I. apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2019 m. lapkričio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl esminių Sutarties sąlygų, t. y. dalyko (2019 m. derliaus kukurūzai), kiekio (200 t), kainos (145 Eur už toną be PVM). Atsakovas šią Sutartį pasirašė ir grąžino ją ieškovei. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad Sutartį sudarė ir tik vėliau pradėjo abejoti dėl ieškovės patikimumo, todėl siekė pakeisti Sutartyje numatytas atsiskaitymo sąlygas. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas suprato, kad sudarė Sutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė išsiuntė atsakovui Sutartį elektroniniu paštu, atsakovas ją akceptavo, pasirašydamas ant kiekvieno jos lapo, ir elektroniniu paštu grąžino pasirašytą Sutartį ieškovei. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė (oferentas) gavo atsakovo (akceptanto) pasirašytą sutartį. Atsakovas aplinkybę, kad jis nėra gavęs ieškovės pasirašyto Sutarties egzemplioriaus, grindžia liudytojo M. T. parodymais, jos pastarasis neva pasirašė tik vieną Sutarties egzempliorių. Vis dėlto liudytojas M. T. patvirtino kad Sutartį jis pasirašė, neneigė savo parašo autentiškumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Sutartis nebuvo išsiųsta atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
Dėl Sutarties sudarymo
9. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta priteisti ieškovei iš atsakovo 8 700 Eur netesybas, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Apeliantas nurodo, kad 2019 m. lapkričio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis nėra laikytina sudaryta, kadangi ieškovė tinkamai neįvykdė Sutarties 7.10 punkto sąlygų, t. y. nepateikė jam pasirašytos Sutarties. Pažymi, jog, nors ieškovė pateikė elektroninį laišką, kuris, anot jos, patvirtina, kad ieškovė išsiuntė atsakovui pasirašytą Sutarties egzempliorių, tačiau į bylą ieškovės pateiktas Sutarties originalas ir jo kopijos, siųstos elektroniniu paštu, akivaizdžiai skiriasi, t. y. nesutampa ieškovės antspaudo ir jos atstovo parašo vieta.
11. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
12. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).
13. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, jog 2019 m. spalio mėn. ieškovės vadybininkas M. T. susisiekė telefonu su atsakovu ir pasiūlė iš jo įsigyti kukurūzus. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas M. T. paaiškino, kad, susitarus dėl kukurūzų kainos ir kiekio, jis parengė sutarties projektą ir jį išsiuntė atsakovui elektroniniu paštu. Atsakovas, susipažinęs su Sutartimi, jokių pastabų ar prieštaravimų dėl Sutarties nuostatų nereiškė, Sutartį pasirašė ir ją elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei. Gavęs atsakovo pasirašytą Sutartį, M. T. ją pasirašė, patvirtino įmonės antspaudu ir elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovas iš esmės patvirtino liudytojo M. T. nurodytas aplinkybes, tačiau pažymėjo, kad Sutartį pasirašė per klaidą, manydamas, kad tai tik sutarties projektas, o ne galutinis jos variantas.
14. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016).
15. Vertindama atsakovo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad, pasirašydamas ir pateikdamas ieškovei Sutartį, jis turėjo pagrindo manyti, kad tai tik pirminis sutarties projektas. Visų pirma nei atsakovo pasirašytos Sutarties turinys, nei kiti byloje esantys duomenys, nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, jog minėta Sutartis, ją pasirašius, toliau laikytina projektu. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas yra verslininkas, verčiasi grūdinių kultūrų auginimu, todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Tai reiškia, jog atsakovas turėjo ir galėjo suprasti, kad Sutarties pasirašymas ir jos perdavimas ieškovei sukelia teisines pasekmes. Nėra aišku, kodėl, esant atsakovo nurodytoms aplinkybėms, t. y. kad jo pasirašyta Sutartis buvo tik pirminis projektas, dėl kurio jis ketinio toliau derėtis, jis pastarąją pasirašė. Trečia, byloje nenustatyta, kad, gavęs ieškovės pateiktą Sutartį, atsakovas būtų reiškęs pastabas, prašęs pakeisti tam tikras Sutarties sąlygas ir pan. Ketvirta, aplinkybė, jog po Sutarties pasirašymo atsakovas derėjosi su ieškove dėl atsiskaitymo sąlygų, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šalys ginčo Sutarties sudariusios nebuvo. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad, pasirašęs Sutartį, jis pradėjo domėtis ieškovės finansine padėtimi. Įvertinęs surinktus duomenis, atsakovas suprato, kad ieškovės finansinė padėtis yra prasta, jam kilo dvejonių dėl to, ar ieškovė, gavusi produkciją, su juo atsiskaitys, todėl prašė pastarosios atlikti avansinį mokėjimą. Taigi šalių derybos po to, kai atsakovas pasirašė Sutartį, vyko dėl to, kad pastarasis, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, norėjo pakeisti atsiskaitymo sąlygas, o ne dėl to, kad šalys Sutarties apskritai nebuvo sudariusios.
16. Atsižvelgęs į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas savo veiksmais priėmė ieškovės pasiūlymą dėl Sutarties sudarymo, aiškiai išreiškė valią sudaryti Sutartį ir ją sudarė.
17. Vertindama ieškovės veiksmus, susijusius su Sutarties sudarymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Sutarties 7.10 punktą šalys susitarė, jog įgaliotojo asmens elektroniniu parašu pasirašyta arba paprastu parašu pasirašyta ir elektroniniu paštu atsiųsta sutartis ir jos priedai turi juridinę galią. Įvertinus minėtą nuostatą, sutiktina su ieškove, kad Sutarties 7.10 punkte numatytas ne Sutarties įsigaliojimo momentas, tačiau aptarti jos patvirtinimo būdai, t. y. numatyta, kad juridinę galią turi ne tik įprastu būdu pasirašyta sutartis, tačiau ir sutartis, kuri buvo pasirašyta elektroniniu parašu, taip pat įprastu būdu pasirašyta ir elektroniniu paštu atsiųsta sutartis (skenuotas Sutarties egzempliorius). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsakovu, jog ieškovė turėjo pareigą jį informuoti apie tai, kad ji, gavusi atsakovo pasirašytą Sutartį, šią Sutartį taip pat sudarė, t. y. jos valia dėl Sutarties sudarymo nepakito, ji prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus.
18. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovė, gavusi atsakovo pasirašytą Sutartį, 2019 m. spalio 14 d. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui įmonės vadybininko M. T. parašu ir įmonės antspaudu patvirtintą Sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsakovas kelia dvejones dėl šio elektroninio laiško autentiškumo, nurodydamas, kad kartu su elektroniniu laišku atsakovui išsiųsta ir į bylą pateikta Sutartis nėra identiškos, t. y. skiriasi įmonės antspaudo vieta, todėl galbūt ieškovė Sutartį faktiškai pasirašė vėliau, t. y. rengdamasi kreiptis į teismą su ieškiniu, tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes. Kaip jau minėta, ieškovė pateikė teismui ginčo elektroninio laiško išrašą. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas ieškovės vadybininkas M. T. patvirtino, kad, gavęs atsakovo pasirašytą Sutartį, jis šią Sutartį pasirašė, patvirtino įmonės antspaudu ir elektroniniu paštu išsiuntė Sutartį atsakovui. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas, be kita ko, nurodė, kad jis įmonėje nuo 2021 m. pradžios nebedirba, t. y. apklausos metu jo ir ieškovės darbo teisiniai santykiai nesiejo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jo parodymais, juolab, kad pastaruosius patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nuo ginčo įvykių praėjo beveik dveji metai, todėl akivaizdu, kad liudytojas galėjo visų aplinkybių tiksliai neatsiminti, t. y. galėjo tiksliai neatsiminti, ar po Sutarties egzemplioriaus, kuris atsakovui buvo išsiųstas 2019 m. spalio 14 d., jis po to pasirašė ir patvirtino dar vieną Sutarties egzempliorių, juolab, kad viena iš liudytojo funkcijų įmonėje buvo sutarčių sudarymas, todėl labiau tikėtina, jog ginčo laikotarpiu jis sudarė ne vieną panašią sutartį.
19. Kita aplinkybė, į kurią svarbu atsižvelgti, yra tai, kad šalys patvirtino, jog atsakovui pasirašius Sutartį, šalių bendravimas nenutrūko, jos toliau bendravo. Atsakovas, be kita ko, paaiškino, kad po Sutarties sudarymo jis nurodė ieškovei, jog sutiks jai parduoti kukurūzus, jei pastaroji atliks avansinį mokėjimą už dalį produkcijos, tačiau ieškovė su tuo nesutiko. Esant šioms aplinkybėms, ieškovė vertina, kad labiau tikėtina, jog minėto pokalbio metu ieškovė nurodė atsakovui, kad ginčo Sutartį laiko sudaryta, todėl aplinkybę apie tai, kad ieškovė, gavusi atsakovo akceptą, laikė Sutartį sudaryta, jis turėjo ir galėjo sužinoti ir netrukus po to vykusio bendravimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
20. Atsakovas taip pat nurodo, jog Sutarties 7.10 punkte įtvirtinta sąvoka „atsiųsti“, o ne „išsiųsti“, todėl ieškovė turėjo pareigą įsitikinti, jog atsakovas jos siųstą elektroninį laišką gavo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvių kalbos žodyne (www.lkz.lt) sąvoka „atsiųsti“ apibrėžiama kaip „per tarpininkus, tam tikromis priemonėmis perduoti, įteikti“, „išsiųsti“ – „per tarpininką, tam tikromis priemonėmis išleisti, įteikti“. Taigi minėtos sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai. Kitų nuostatų apie tai, kad dokumentus šalys viena kitai turi išsiųsti kartu su pranešimu apie įteikimą, Sutartyje nėra. Be to, Sutarties 7.4 punkte įtvirtinta šalių pareiga informuoti viena kitą apie pasikeitusius rekvizitus, įskaitant adresą ir elektroninio pašto adresą, todėl akivaizdu, kad Sutartyje nurodyti šalių rekvizitai laikytini teisingais ir joje nurodytu adresu išsiųsti pranešimai laikytini tinkamai perduotais.
21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė tinkamai patvirtino Sutarties sudarymą, apie tai informavo atsakovą, todėl minėta Sutartis laikytina sudaryta ir sukuria šalims teises ir pareigas.
22. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymėjo, jog ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad M. T. būtų suteikta teisė pasirašyti sutartis ieškovės vardu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė patvirtino, kad M. T. buvo suteikta teisė sudaryti sutartis su pardavėjais, įskaitant ieškovą, o atsakovas šiuo pagrindu Sutarties nėra nuginčijęs, todėl Sutartis laikytina galiojančia.
Dėl Sutarties (ne)vykdymo
23. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatsižvelgė į tai, jog pati ieškovė nevykdė Sutarties 4.1 punkte nustatytų įsipareigojimų ir nedėjo pastangų pasiimti grūdų iš atsakovo sandėlio. Šalys taip pat nebuvo susitarusios dėl grūdų perdavimo termino, t. y. esminės Sutarties sąlygos.
24. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis). Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).
25. Atsižvelgusi į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimo–pardavimo Sutarties įvykdymo terminas nėra laikytinas esmine šios sutarties sąlyga, todėl pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta ir tais atvejais, kai daiktų perdavimo terminas sutartyje nėra nurodytas. Pagal CK 6.53 straipsnį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo įvykdyti momentu, kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas taip pat turi teisę bet kada įvykdyti prievolę ir kreditorius negali atsisakyti priimti jos vykdymo.
26. Įvertinęs ginčo Sutartį, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog Sutartyje konkretus jos įvykdymo terminas nebuvo numatytas. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovei 200 t 2019 m. kukurūzų derliaus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėta Sutartis turėjo būti įvykdyta būtent iki 2019 m. gruodžio 31 d. Vis dėlto tai, jog Sutartyje nebuvo nustatytas tikslus jos įvykdymo terminas, neatleido atsakovo nuo prievolės pateikti ieškovei 200 t 2019 m. kukurūzų derliaus.
27. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas ieškovės komercijos direktorius S. S. taip pat patvirtino, jog ieškovė būtų sutikusi ir su vėlesniu Sutarties įvykdymo terminu. Ieškovė šiuo atveju reikalavimą dėl netesybų priteisimo grindžia ne tuo, jog atsakovas nepateikė ginčo produkcijos iki 2019 m. gruodžio 31 d., o tuo, kad jis apskritai nepateikė ieškovei Sutartyje nustatyto 2019 m. kukurūzų derliaus, nurodydamas, kad minėto derliaus jis nebeturi, kadangi jį pardavė kitiems asmenims.
28. Pagal Sutarties 4.1 punktą ieškovė perkamus grūdus iš atsakovo pasiima savo lėšomis organizuodama iš atsakovo sandėlio ar kitos pardavėjo nurodytos pakrovimo vietos. Įvertinusi minėtą nuostatą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad joje įtvirtinta produkcijos perdavimo ieškovei išlaidų našta, o ne pareiga inicijuoti produkcijos priėmimą–perdavimą.
29. Bendrosiose prievolių bei sutarčių vykdymą reglamentuojančiose normose (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas vienas iš esminių sutarčių vykdymo principų – bendravimo ir kooperavimosi principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Bendradarbiavimo ir kooperavimosi priemonėms taikomas protingumo kriterijus reiškia, kad jos turi būti taikomos rūpestingai, racionaliai, siekiant nepažeisti kitos šalies teisių ir teisėtų interesų. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį, kasacinio teismo išskirti tokie elementai: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti, priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013).
30. Tai reiškia, jog atsakovas, manydamas, kad suėjo produkcijos priėmimo–perdavimo terminas ar nenorėdamas jos toliau sandėliuoti, turėjo pareigą bendradarbiauti su ieškove, informuoti ją apie tai, jog pastaroji turi pasiimti produkciją ir nustatyti jai protingą terminą šiai pareigai įvykdyti. Be to, Sutarties 7.2 punkte nustatyta atsakovo pareiga neįkeisti, neparduoti, nepristatyti grūdų kitiems asmenims, nesudaryti su trečiaisiais asmenimis jokių sandorių, kurie apsunkintų ar darytų negalimą įsipareigojimų pagal šią Sutartį vykdymą. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė, atsakovo manymu, pažeidė Sutartį, t. y. Sutartyje nustatytu terminu nesikreipė dėl produkcijos priėmimo, nesudarė pagrindo atsakovui šios produkcijos perduoti kitiems asmenims ir neatleido nuo jo prievolės ieškovei vykdymo. Atsakovas, siekdamas perduoti produkciją tretiesiems asmenims, t. y. išvengti prievolės ieškovei vykdymo, turėjo imtis veiksmų Sutarčiai nutraukti. Vis dėlto atsakovas nagrinėjamu atveju nesikreipė į ieškovę nei su raginimu jo nurodytu terminu įvykdyti Sutartį, nei su įspėjimu ar pranešimu apie Sutarties nutrukimą.
31. Pagal Sutarties 6.1 punktą, atsakovas, nepateikęs ieškovei Sutarties 2.1 punkte nurodyto kiekio ir (ar) kokybės grūdų, ar pažeidęs Sutarties 2.1 punkte nustatytus grūdų pristatymo (pateikimo) terminus privalo, per 10 kalendorinių dienų rašytinio ieškovės reikalavimo gavimo dienos sumokėti ieškovei 30 proc. baudą, skaičiuojamą nuo laiku nepristatyto (nepateikto) grūdų kiekio vertės.
32. Atsakovas nurodo, jog nėra aišku, kodėl ieškovė reikalavo iš jo sumokėti netesybas, o ne vykdyti Sutartį natūra. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog 2020 m. balandžio 30 d. ieškovė pateikė atsakovui pretenziją, prašydama sumokėti Sutartyje nustatytą baudą. Ieškovė nurodė, jog atsakovas atsisakė parduoti jai 2019 m. kukurūzų derlių, teigdamas, jog minėtą derlių pardavė kitiems asmenims. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas nėra pardavęs ieškovei Sutartyje nurodytos produkcijos. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad 2020 m. balandžio 30 d. pretenzijos pateikimo metu ar bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas galėjo įvykdyti Sutartį natūra, byloje nėra. Esant šioms aplinkybės, darytina išvada, kad atsakovas pažeidė Sutartį, todėl turi prievolę sumokėti ieškovei Sutartyje nustatytas netesybas.
Dėl netesybų dydžio
33. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl netesybų mažinimo. Šiuo atveju ieškovė pati pažeidė Sutartį, nepateikė duomenų, pagrindžiančių patirtus nuostolius, o Sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės.
34. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
35. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020).
36. Taigi, kaip minėta, šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
37. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų.
38. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Taigi pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
39. Vertindama aplinkybes dėl Sutartyje nustatytų netesybų dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas yra verslininkas, daugelį metų verčiasi ūkine veikla, todėl turi patirties derybų sferoje. Dėl šių priežasčių atsakovui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl laikytina, kad jis, sudarydamas Sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti jos nuostatas ir savo galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o jų pažeidimo atveju – galimas Sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad, sudarydamas Sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jos sąlygų, įskaitant sąlygas dėl baudos. Priešingai, nagrinėjamu atveju šalys neginčijo, jog, ieškovei išsiuntus atsakovui Sutartį, pastarasis prieš jos pasirašymą galėjo teikti pastabas, pasiūlymus, prieštaravimus dėl joje įtvirtintų nuostatų. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Sutarties 6.1 punkte numatyta 30 proc. bauda, skaičiuojama nuo laiku nepristatyto (nepateikto) grūdų kiekio vertės, yra neprotinga, neatitinka rinkoje taikomų netesybų dydžio.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 8 700 Eur bauda (29 000 Eur x 30 proc.) bauda.
41. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
44. Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
45. Ieškovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nespręstinas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.