Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) Č. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (skolininko) Č. T. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys: antstolis Gintas Badikonis, išieškotoja Ž. B.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas (skolininkas) Č. T. (toliau – pareiškėjas, skolininkas, apeliantas) pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašo antstolio Ginto Badikonio nutraukti visus vykdymo veiksmus byloje Nr. 0040/02/00749.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme ir prašymų dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo (ne)pagrįstumo

9. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

10. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktą). Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktą).

11. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2¹⁴-670-96. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su teikiamo naujo dokumento turiniu, pirmiausia nurodo tai, kad pareiškėjas nepagrindė, dėl kokių priežasčių šio įrodymo negalėjo pateikti anksčiau. Minėtas teismo sprendimas priimtas dar prieš šios bylos nagrinėjimą, todėl apeliantas neabejotinai turėjo objektyvią galimybę pateikti jį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti dokumentai (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2¹⁴-670-96 ir lydraštis iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, kuriame yra nuoroda į laikmeną, kurioje saugoma civilinė byla Nr. 2¹⁴-670-96) neturi įtakos sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, apeliantas kartu su atskiruoju skundu teikiamų dokumentų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės nepagrindė. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismui nenustačius CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, su atskiruoju skundu pateikti įrodymai į nagrinėjamą bylą nepriimami.

12. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis). Specialioji naujų įrodymų priėmimo į apeliacinę bylą taisyklė, minėta, yra įtvirtinta CPK 314 straipsnyje. Pagal šioje normoje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas (ir, atitinkamai, išreikalavimas) apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti (pagal analogiją – išreikalauti), arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti.

13. Apeliantas atskirajame skunde prašo teismo išreikalauti: 1) iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo adresu O. Milašiaus g. 23, Vilnius, civilinę bylą Nr. 2¹⁴-670/1996 (ar jos kopiją); 2) iš antstolio Ginto Badikonio įrodymus, kokiais pagrindais yra gauta vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjo Ž. B. naudai.

14. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis). CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi, šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Pabrėžtina, kad teikdamas prašymą išreikalauti rašytinius įrodymus apeliantas turi pagrįsti aplinkybę, jog pats minėtų dokumentų gauti negali.

15. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 28 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims nustatė terminą iki 2023 m. rugpjūčio 28 d. pateikti raštu savo paaiškinimus, argumentus (jeigu tokių būtų), taip pat įrodymus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Apeliantas nei skunde dėl antstolio veiksmų, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, nors jam buvo suteikta tokia galimybė. Be to, apeliantas nepagrindė, dėl kokių priežasčių minėtų dokumentų negali gauti pats ir kodėl jų išreikalavimo būtinybė iškilo išimtinai tik po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto prašymus dėl įrodymų išreikalavimo kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti (CPK 314 straipsnis).

Dėl apelianto prašymo pripažinti išieškotojos dalyvavimą procese būtinu (ne)pagrįstumo

16. Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašo pripažinti išieškotojos Ž. B. dalyvavimą procese būtinu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Ž. B. dalyvavimo procese būtinu, siekiant nustatyti jos sąsajas su apeliantu ir patvirtinti ar paneigti apelianto argumentą, kad jis niekada nepažinojo išieškotojos ir neturėjo su ja skolinių santykių. Apeliantas taip pat tvirtina, jog byloje nėra duomenų, kad išieškotojai buvo įteiktas pranešimas apie bylos nagrinėjimą.

17. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, jog Ž. B. 2023 m. liepos 28 d. išsiųstas teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo, kuriuo ji informuota apie teisę per 14 dienų nuo šio pranešimo su priedais įteikimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į pareikštą pareiškimą. Teismo pranešimas įteiktas 2023 m. rugpjūčio 2 d. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, jog byloje nėra duomenų, kad išieškotojai buvo įteiktas pranešimas apie bylos nagrinėjimą.

18. Antra, CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bylos dėl antstolių veiksmų apskundimo nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia konkrečią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Iš pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 28 d. nutarties matyti, kad teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų reikalinga taikyti CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį ir sprendė, kad pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų skiriamas nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Teismas taip pat informavo, kad bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apeliantas būtų teikęs prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir Ž. B. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas pirmiau išvardyti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). CPK nenumato, jog nagrinėjant bylas dėl antstolio veiksmų teismas turi būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus. Taigi, pareiga įrodyti aplinkybę, kad apeliantas niekada nepažinojo išieškotojos ir neturėjo su ja skolinių santykių, tenka apeliantui, tačiau apeliantas nepagrįstai šią įrodinėjimo teisę perkelia teismui. Apeliantui manant, kad tik apklausus išieškotoją būtų įmanoma pagrįsti minėtą aplinkybę, jis galėjo pasinaudoti teise teikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir išieškotojos dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu.

20. Trečia, CPK 336 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad atskirojo skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, tokio prašymo nesuformulavo ir pats apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis), atitinkamai, apelianto prašymas dėl ieškovės dalyvavimo procese pripažinimo būtinu atmestinas.

Dėl skundžiamos nutarties motyvų (ne)pakankamumo

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas ir yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, Nr. 4968/99, par. 30, 27). Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, Nr. 134/1996/753/952 ir kt.).

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

25. Iš pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (nutarties) matyti, kad jame yra nustatytos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, išdėstyti motyvai, susiję su pareikštais reikalavimais, t. y. pasisakyta dėl vykdomosios bylos nutraukimo, priverstinio išieškojimo vykdymo iš pareiškėjo pagrįstumo, taigi atsakyti esminiai klausimai, įvertinus bylos įrodymų visetą. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota, tačiau jokių savo teiginius pagrindžiančių argumentų nepateikia.

26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius bylos šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar nemotyvavo skundžiamos nutarties.

Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo

27. Skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka nustatyta CPK XXXI skyriuje. Pagal CPK 510 straipsnio 1 dalį šia tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. Skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą (CPK 510 straipsnio 2 dalis). Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė (CPK 510 straipsnio 3 dalis).

28. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – AĮ) 3 straipsnio 2 dalis nustato, jog antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisų ir teisėtų interesų. Tuo pačiu antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Antstolis vykdydamas vykdomuosius dokumentus turi siekti kuo greitesnio ir efektyvesnio (realesnio) vykdomojo dokumento įvykdymo, tuo pačiu nepažeidžiant vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

29. Įstatyme įtvirtintos teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intravires), o bet koks ultra vires (už suteiktų teisių ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010, 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2013).

30. CPK 629 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdomoji byla nutraukiama: 1) jeigu išieškotojas atsisakė išieškojimo; 2) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino šio Kodekso 595 straipsnyje nustatyta tvarka; 3) jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusiojo asmens teisių perėmėjui; 4) jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas; 5) jeigu panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas; 6) reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų perėmimas; 7) jeigu skolininkas ir išieškotojas yra tas pats asmuo; 8) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė skolos padengimo sutartį (Civilinio kodekso 6.436 straipsnis); 9) jeigu vykdomasis dokumentas neteisėtai priimtas vykdyti; 10) jeigu išieškotojas atsisakė priimti paimtus iš skolininko tam tikrus daiktus, nurodytus teismo sprendime; 11) jeigu vykdomojoje byloje, kurioje išieškomos bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą, neišieškoma dėl to, kad skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma, ir likusi išieškoti bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė negu šio Kodekso 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta suma; 12) jeigu valstybės institucija atliko šio Kodekso 628 straipsnio 4 dalyje nurodytus veiksmus.

31. Pareiškėjas skundu dėl antstolio veiksmų prašė nutraukti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0040/02/00749, motyvuodamas tuo, kad antstolis vykdo išieškojimą ne iš to asmens, kadangi iš vykdomojo rašto turinio neįmanoma identifikuoti skolininko, o su išieškotoja jo nesiejo jokie skoliniai įsipareigojimai. Antstolis, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, persiuntė jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas sprendė, kad neegzistuoja nė vienas įstatyme numatytas vykdomosios bylos nutraukimo pagrindas bei, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti antstolio Ginto Badikonio veiksmų, atliekamų vykdomojoje byloje Nr. 0040/02/00749, teisėtumu.

32. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai nepasisakė dėl aplinkybės, jog byloje esančiame vykdomajame rašte papildomai yra nurodytas skolininko adresas: (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vykdomajame rašte, nors ir nėra nurodytas asmens kodas ir gimimo data, tačiau yra nurodytas skolininko adresas – V(duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad šiuo adresu pareiškėjas Č. T. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą sprendimo priėmimo metu, t. y. iš Gyventojų registro pažymos nustatyta, kad minėtu adresu pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo deklaruota nuo 1991 m. kovo 4 d. iki 1998 m. rugsėjo 11 d. Apeliantas atskirajame skunde neginčija, kad šiuo adresu iš tikrųjų buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Kaip nurodė pats apeliantas, adresą (duomenys neskelbtini), vykdomajame dokumente įrašė antstolė A. L., kuri iš pradžių vykdė priverstinį išieškojimą pagal Vykdomąjį raštą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar išieškojimas vykdomas iš tinkamo skolininko, pagrįstai rėmėsi tik teismo padarytu įrašu Vykdomajame rašte apie skolininką. Nors šiuo atveju apelianto minimas adresas (duomenys neskelbtini), iš esmės jokios reikšmės, vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą, neturi, papildomai pažymėtina, kad iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, jog šiuo adresu gyveno/gyvena pareiškėjo sugyventinė (v. b. Nr. 0040/02/00749, l. 39), todėl tikėtina, kad antstolė būtent dėl šios priežasties ir padarė minėtą papildomą įrašą.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams, jog antstolis vykdo mažiausiai 5 vykdomąsias bylas, kuriose skolininkas yra apeliantas, todėl jis negalėjo žinoti, kurios vykdomosios bylos pagrindu yra nuskaitytos lėšos. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog apie jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą pareiškėjas nieko nežinojo iki pat 2022 metų, kadangi antstolis priverstinį išieškojimą vykdo nuo 2006 m., t. y. 2006 m. siuntė patvarkymus į bankus, kuriose skolininkas yra atsidaręs banko sąskaitas; 2007 m. ir 2008 m. siuntė patvarkymus į skolininko darbovietes dėl piniginių lėšų nuskaitymo; tikrino skolininko duomenis registruose ir kt., bei kadangi dalis skolos buvo išskaityta iš pareiškėjo darbo užmokesčio. CPK 644 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skolininko pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga. Taigi, apeliantas, turėdamas įstatyminę pareigą domėtis vykdymo eiga, turėjo žinoti, kokiu pagrindu buvo nuskaitytos piniginės lėšos, o nežinojimas šiuo atveju nėra pateisinamas. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad antstolis apelianto atžvilgiu vykdo ir kitus priverstinius išieškojimus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apie jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą pareiškėjui turėjo būti žinoma.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Toks skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios apelianto nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Nurodyti imperatyvūs draudimai taip pat taikomi ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis). Taigi, esminio bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmosios instancijos teisme ir būtent toje instancijoje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti juo principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi be išimties šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Tuo tarpu apeliacinis procesas nėra skirtas kurio nors klausimo pakartotinam išnagrinėjimui ar, juo labiau, naujų reikalavimų kėlimui ir nagrinėjimui, jis, minėta, skirtas pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir/ar fakto klaidų ištaisymui.

35. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas skunde dėl antstolio veiksmų nekvestionavo, kokiu būdu antstoliui Gintui Badikoniui byla pateko iš kitos antstolės, taip pat aplinkybių, susijusių su priimtu Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹⁴-670/96, t. y. dėl išieškotojos amžiaus, skolos priteisimo pagrindo, sprendžia, jog šios atskirajame skunde apelianto įvardijamos aplinkybės yra naujos, todėl jos apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

36. Minėtu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013). Be to, apeliantas savo argumentais dėl priimto Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2¹⁴-670/96 iš esmės kvestionuoja jo teisėtumą ir pagrįstumą, nors šis yra įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

37. Apelianto tvirtinimu, nepriklausomai nuo šios bylos baigties, jis turi teisę ir nori žinoti kodėl iš jo išieškoma 20 000 Lt (5792,40 Eur) suma. CPK 586 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kuri numato, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0040/02/00749 vykdo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. spalio 22 d. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2¹⁴-670/96 dėl 20 000 Lt (5792,40 Eur) išieškojimo išieškotojos Ž. B. naudai. Atitinkamai aplinkybės, kokiu pagrindu yra priteista 20 000 Lt (5792,40 Eur) skola iš pareiškėjo, šios bylos nagrinėjimo dalyko nesudaro.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, tinkamai aiškino ir taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinančią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

netenkinti apelianto (pareiškėjo) Č. T. atskirojo skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.