Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo: Klaipėdos apylinkės teismo 2022-03-25 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. N. pripažinti kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 100 MGL (5 000 Eur) baudą; iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems B. O. G., A. G., A. G., V. G., S. G.; palikti galioti laikiną nuosavybės teisių apribojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui, iki bus atlyginta arba išieškota žala. Nagrinėjant apeliacinį skundą prokurorė prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą – apklausti nelaimingo atsitikimo darbe aktą surašiusį Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorių E. G..

2.1. Prokurorės teigimu, skundžiamas 2022-03-25 nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti pakeistas dėl nepagrįsto A. N. išteisinimo, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms.

2.2. Priimtame nuosprendyje teismas ne tik netinkamai įvertino įmonės lokalius aktus, bet ir šių duomenų atitikties nelygino su liudytojų, civilinio atsakovo atstovo, paties išteisintojo parodymais. Išteisintojo atsakomybę susiejo tik su darbo sutartyje numatytomis pareigomis, pareiginiais nuostatais, nors pareigos ir atsakomybė gali būti nustatomos ir kitais vidaus aktais: įsakymais, nurodymais ir pan. A. N. pripažino, kad ne tik atliko gamybos vadovo pareigas, tačiau buvo paskirtas ir atsakingu už darbuotojų darbo saugą asmeniu. 2011-12-02 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Nr. 2DS gamybos vadovui A. N. pavestas už darbų saugą įmonėje atsakingo asmens funkcijų vykdymas (t. 8, b. l. 139), o pasikeitus norminių aktų reikalavimams ir atsiradus reikalavimui įmonėse steigti Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, 2013-11-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Nr. 1DS, minėtos tarnybos funkcijų vykdymas pavestas A. N. (t. 3, b. l. 177).

2.3. Priešingai, nei nurodo teismas, darbų saugos tarnybos specialisto, kaip ir direktoriaus, pareiginių nuostatų rengimas nėra privalomas. Jų pareigas, teises ir atsakomybę nustato visoje Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad darbdavio įgaliotas asmuo – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam darbdavys ar darbdaviui atstovaujantis asmuo pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (toliau – įmonė) ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje, o darbdaviui atstovaujantis asmuo – įmonės vadovas arba darbdavys fizinis asmuo. Taigi A. N. žinojo ir neprieštaravo, kad direktoriaus įsakymu buvo paskirtas, kaip įstatyme įvardyta, darbdavio įgaliotu asmeniu. Be to, dėl šių pareigų tinkamo atlikimo buvo apmokytas kitoje įmonėje 2011 m. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-12-02 išdavė darbų saugos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėsi pagal įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialisto mokymo programą ir įgijo teisę dirbti (vadovauti) visų rūšių ekonominės veiklos įmonėse) (t. 3, b. l. 90). Kaip minėta, darbdavio atstovo ir įgalioto asmens pareiginių nuostatų neprivalu rengti, kadangi šie asmenys yra mokomi specializuotose įstaigose. 2016-06-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. P. įsakyme taip pat įtvirtinta, kad darbuotojų atestavimo komisija sudaryta iš sveikatos tarnybos specialistų V. A. ir A. N. (t. 7, b. l. 149–151; t. 8, b. l. 141–145).

2.4. Vertindamas anksčiau minėtų aktų galiojimą teismas rėmėsi tik rašytiniais duomenimis, kad ant įsakymų nėra A. N. parašo, tačiau nepaisė teisminio nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, jog A. N. visose baudžiamojo proceso stadijose patvirtino atlikęs ir darbų saugos specialisto funkcijas (tam turėjo ir mokymo pažymėjimą). Vien formalus nepasirašymas ant dokumento, kai adresatui žinomas dokumento turinys ir esmė, nepašalina jo juridinės galios ir pareigų vykdymo.

2.5. Be to, neaišku, kodėl teismas nuosprendyje mini, jog, pagal 2014-01-31 Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimą Nr. R1 0626-0617, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas R. P. buvo apmokytas pagal darbdavio, darbdaviui atstovaujančio asmens, darbdavio įgalioto asmens mokymo programą (t. 8, b. l. 173) ir kokią tai turi įtaką A. N. veiksmų vertinimui, kadangi toks reikalavimas yra įtvirtintas visų įmonių vadovams.

2.6. Pateiktų įsakymų, atestacijos dokumentų visuma, liudytojų R. P., V. A., apklaustų darbuotojų ir paties išteisintojo A. N. parodymai rodo, kad gamybos vadovo A. N. pareiga ir kompetencija užtikrinti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą buvo pakankamai aiškiai, konkrečiai ir oficialiai įvardyta. Vadovaujantis minėto įstatymo 3, 11 ir kitais straipsniais, pareigą sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas darbuotojams darbdavys turi teisę deleguoti kitam asmeniui, atitinkamai jį įgaliodamas. Byloje yra aiškūs tokių įgaliojimų suteikimą patvirtinantys dokumentai, kurių neneigia nei išteisintasis, nei kiti įmonės darbuotojai, todėl teismo išvada, jog byloje trūksta šių įgaliojimų perdavimą patvirtinančių įrodymų, nepagrįsta tinkama norminių aktų ir proceso dalyvių parodymų analize.

2.7. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo gamybinę veiklą, bet ne plačią, kaip mano teismas, o būtent medienos apdirbimo ir medinių objektų gamybos, o tam, be abejo, reikalinga įranga, jos tinkamą funkcionavimą užtikrinantis personalas. Nors įmonė yra įdarbinusi kelių sričių darbininkų (staklininkų, suvirintojų), kurių darbo pobūdis ir funkcijos iš esmės skiriasi, tačiau juos visus privalo supažindinti su visais šių vietų saugos ir sveikatos darbe užtikrinimo reikalavimais, atsižvelgus į kiekvienos darbo vietos ir veiklos joje specifiką, galimus pavojus ir rizikas, ypač kai darbuotojo darbas tiesiogiai susijęs su vienų ar kitų įrenginių naudojimu, jų tinkamu funkcionavimu, priežiūra, keliama tarša ir pan.

2.8. Teismo nuomone, A. G. nelaimingo atsitikimo metu šioje įmonėje dirbo tik obliuotoju, nors darbo sutartyje nurodytos staklininko pareigos ir įmonėje parengti Staliaus staklininko pareiginiai nuostatai Nr. 12. Teismo argumentas, kad nei darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinėje instrukcijoje, nei Saugos ir sveikatos instrukcijoje dirbančiam obliavimo staklėse, nei kituose įmonės vidiniuose dokumentuose nenurodyta obliuotojo pareiga ar galėjimas pačiam darbo metu taisyti už jo darbo vietos ribų esantį aukštai įrengtą ventiliacijos vamzdį, visiškai nepatvirtina, kad buvo draudžiami / ribojami tokie veiksmai ir vieta, kurioje sandarinimo veiksmus atliko A. G., ir įrenginiai nebuvo susiję su jo tiesiogiai vykdomomis funkcijomis. Jau minėtuose Staliaus staklininko pareiginiuose nuostatuose (2.2. punkte) įtvirtinta pareiga darbuotojai tinkamai eksploatuoti ir prižiūrėti įrenginius, įrankius. Teismas neteisingai interpretavo darbo vietos ribas, kadangi jos nebuvo nustatytos jokiuose įmonės aktuose. Be to, nuosprendyje neargumentuojama, kokių liudytojų ir kokiais konkrečiai parodymais paremtos teismo išvados. Priešingai, įmonės vadovas R. P., išteisintasis A. N. ir liudytojai D. S., G. S., G. A., M. D., S. M. nurodė, kad nuolat ceche patys atlikdavo su jų įrenginiais susijusių vamzdžių sandarinimo darbus. Iš byloje pateiktų civilinio atsakovo nuotraukų matyti, kad tokie vamzdynai nuo įrenginių vedami skirtingame aukštyje prie cecho sienų konstrukcijų ir jungiami į lauke esančią ventiliacijos sistemą – medžio dulkių ir skiedrų siurblio metalinę platformos aikštelę. Jie neneigė, kad buvo susiformavusi praktika ar net neįtvirtinta pareiga sandarinti su darbuotojo naudojamu darbo įrenginiu susijusį vamzdyną, kadangi norėjo toliau tęsti savo darbus, nes nuo atlikto darbo priklausydavo atlygis, nors lauke esantį vamzdyną dažniausia taisydavo ne, kaip nurodyta nuosprendyje, statybininkai, o šaltkalviai (D. S., G. A.), tačiau pastarųjų nesant taisydavo patys.

2.9. Kartu su A. G. dirbęs liudytojas M. D. nurodė, kad gamybos vadovui nesakė, jog eina tvarkyti pratrūkusio vamzdžio, nes tai buvo normalu ir įprasta, ne kartą yra tai darę ne tik jie, bet ir kiti įmonės darbuotojai, gamybos vadovas A. N. yra matęs, paskutinį kartą prieš įvykį buvo užlipę į ventiliatoriaus aikštelę ne mažiau nei prieš porą mėnesių, kartais dar tekdavo užlipti pakeisti variklio, tačiau tai atsitikdavo retai, kartą per metus (t. 2, b. l. 63–65, 66–67, 70–71; 2021-06-15 posėdžio protokolo 13–14 psl.). Be to, M. D. teigimu, tuo metu įmonėje buvęs kitas šaltkalvis G. A. nurodė patiems susitvarkyti. Įrenginių priežiūros ir remonto darbus atlikęs D. S. taip pat patvirtino, kad jo nesant darbuotojai patys vamzdžius užsandarindavo – su izoliacija laikinai apvyniodavo vamzdį, o jis atlikdavo ilgalaikius remonto darbus. Matydavo darbuotojų atliktus laikinus taisymus su juosta, atsakingas A. N. turėjo žinoti, kad darbuotojai patys atlikdavo laikiną remontą, nes buvo normalu tai, dirbant darbą ir prakiurus vamzdžiui, jį laikinai juosta užsandarinti ir toliau dirbti, nes prakiurus vamzdynui nebegali dirbti, kadangi visa teritorija apeis pjuvenomis ir ją teks patiems tvarkyti.

2.10. Susiklosčiusią atsakingiems asmenims žinomą praktiką patiems atlikti vamzdyno laikiną sandarinimą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai S. M. (t. 2, b. l. 106–107, 110–111, 113–114, 119–121; 2021-06-15 posėdžio protokolo 16 psl.); G. S. (t. 2, b. l. 148–149, 151–154; 2021-06-15 posėdžio protokolo 16 psl.). Vienintelis liudytojas N. J. nurodė, kad yra tekę užsilipus į ventiliacijos aikštelę, nuo kurios nukrito A. G., taisyti ventiliacijos vamzdį porą kartų ir tik tada, kai nebūdavo šaltkalvio, pranešus A. N.. Anot liudytojo, A. N. nurodė, kokiomis priemonėmis užtaisyti vamzdį, pats lipo į ventiliacijos aikštelę ir padėjo, prižiūrėjo tvarkant vamzdį. Tačiau šio liudytojo parodymai apie neva A. N. darbų saugą užtikrinančias priemones neatitiko surinktų faktinių duomenų: 1) ikiteisminio tyrimo metu neigęs saugos diržų naudojimą, teisminio nagrinėjimo metu liudijo priešingai, tačiau apibūdino ne iki įvykio faktiškai naudotus senus diržus (o naujus, jau nupirktus po įvykio), nežinojo net, kur jie yra, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo apmokytas dirbti su jais (t. 2, b. l. 157, 160–161; 2021-06-09 posėdžio protokolas); 2) teisminio nagrinėjimo metu nurodė neva įvykio vietoje buvusias kolektyvines apsaugos priemonės – 1,3 m aukščio aptvarus, tačiau šią versiją paneigė įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, liudytojų M. D., D. S., parodymai apie aptvaro palei pastato sieną nebuvimą senokai iki įvykio).

2.11. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nebuvo įpareigoti pareiginiais nuostatais ar nurodymais atlikti vamzdynų sandarinimo darbus, bet juos atliko ceche ir pagal analogiją veikė prakiurus jų vamzdynui ir cecho išorėje. N. J. atliktas sandarinimas dalyvaujant A. N. niekuo nesiskyrė nuo A. G. ir M. D. savarankiškai atlikto tokio paties darbo ir sąlygų, tik skyrėsi tuo, kad A. N. parodė medžiagas ir buvo šalia. Taigi A. G. sandarinimo darbus atliko pagal analogiją ir su jo įrenginiu susijusio vamzdyno, kurį iki tol laikinai sandarindavo patys. Teismo argumentai dėl A. G. veikimo už darbo vietos ribų (ne savo tiesioginėje darbo vietoje, t. y. obliavimo ceche, dirbant prie obliavimo staklių) ir ne vykdant jam pavestas funkcijas nepagrįsti faktiniais duomenimis ir liudytojų parodymais. Be to, apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis patvirtino, kad žuvusiojo obliavimo įrenginys buvo susijęs su minėta platforma, kadangi obliuojamo medžio pjuvenos buvo traukiamos platformoje esančių variklių ir per su jo įrenginiu susijusį vamzdyną nukreipiamos į bunkerį. Taip pat nurodė, kad darbuotojams buvo palikta pareiga patiems įsivertinti vamzdyno prakiurimą, kadangi esant mažai skylutei galėjo toliau dirbti. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad prakiurus ištraukimo vamzdynui automatiškai mažėja slėgis sistemoje ir trauka obliavimo staklėse. A. G. būtent ir patvirtino apklausos metu, kad brolis jam ligoninėje nurodė, jog dirbant prie staklių nebeveikė ventiliatorius, ėjo taisyti vamzdyno. Darbui su staklėmis keliami ne tik saugos, bet ir sveikatos apsaugos reikalavimai, kad būtų tinkamai užtikrinta ventiliacija, medžio drožlių ir dulkių pašalinimas, todėl tam, kad tokios sąlygos būtų įgyvendintos, darbuotojai privalėjo sekti ir tokių sistemų darbą, kaip nustatyta byloje, ir pašalinti nedidelius sutrikimus.

2.12. Vamzdynų sandarinimo veiksmai, kuriuos darbuotojams buvo leidžiama atlikti ceche (net ir anksčiau esantiems vamzdynams), niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos A. G. ir M. D. atliko įvykio metu, skyrėsi tik jų atlikimo vieta. Teismas nustatė, kad platforma, ant kurios reikėjo užlipti, norint sutaisyti pratrūkusį ventiliacijos vamzdį, šio įvykio metu nebuvo tinkamai aptverta, apsaugant turinčius ant jos dirbti darbuotojus, kad nenukristų (tik, priešingai, nei nustatė teismas, dalis aptvaro buvo ne tik laikinai nuimta (pastato sienos pusėje, kur nukrito A. G.), bet ir neįrengta), o pakliūti į jos teritoriją nebuvo uždrausta specialiais ženklais, A. G. nedėvėjo šalmo ir apsauginio diržo, skirto darbui aukštyje, apie tai nebuvo supažindintas ir apmokytas, minėtos asmeninės apsaugos priemonės jam nebuvo išduotos.

2.13. Net ir tuo atveju, jei darbuotojai nesinaudoja tam tikrais įrenginiais, bet jie vienaip ar kitaip susiję su jų atliekama veikla toje teritorijoje, darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo instruktuoti apie galimus rizikos veiksnius, supažindinti su įrenginių ir jų sistemų naudojimo, gedimų šalinimo tvarka. Taigi darbuotojai privalo būti supažindinti ne tik su konkrečia darbo vieta, bet ir su visa darbo aplinka ir užtikrinti jos saugumą. Būtent saugios darbo vietos neužtikrinimas, jos nepažymėjimas, neaptvėrimas ar pan. sąlygojo žuvusiojo patekimą į ją. Tokiais veiksmais A. N. neįgyvendino Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnio ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos 1998-05-05 įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 15.1 punkto reikalavimų. Taigi nei žuvusysis, nei kiti darbuotojai nebuvo įspėti apie pavojingas sąlygas, jiems nebuvo aiškiai uždrausta patekti ant platformos, įmonėje nebuvo patvirtintos tvarkos, o pati platforma nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais. A. N. pats patvirtino, kad įmonėje nebuvo nustatytos vietos, kur darbuotojams draudžiama lankytis (2021-06-15 posėdžio protokolo 6 psl.).

2.14. Analizuojamu atveju reikalavimas instruktuoti darbuotojus, supažindinti su rizikos veiksniais, būtinomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis yra susijęs ne su kiekvienu darbu ir darbo vieta, kaip teigiama nuosprendyje, bet su konkrečiu darbu ir jo atlikimo konkrečiomis vietomis / vieta. Išteisintasis A. N., žinodamas apie darbuotojų atliekamus vamzdynų sandarinimo darbus, privalėjo įvertinti šių konkrečių darbų, kurie nebuvo reglamentuoti vidaus aktuose, atlikimo reikalavimus, įvertinti rizikas (kritimo nuo paaukštinimo priemonės ar platformos), apie jas pranešti darbuotojams ir nurodyti / įtvirtinti aktuose apsaugos nuo jų priemones ir būdus.

2.15. Išteisintasis žinojo, kad nuo lauke esančios ventiliacijos sistemos – medžio dulkių ir skiedrų siurblio metalinės platformos aikštelės – yra iš dalies pašalinta kolektyvinė apsaugos priemonė – aptvaras, o tarp vamzdynų buvęs 98 cm tarpas apskritai neaptvertas. Taigi A. N. žinojo ir suprato, kad ši aikštelė bet kuriam iš darbuotojų, net ir atliekančiam įrangos remontą, t. y. D. S. ir kt., yra nesaugi dėl galimo kritimo iš aukščio, ir nesiėmė priemonių neleisti bet kokiems darbuotojams ant jos patekti (įspėjamieji ženklai ar užtvarai). Taigi žuvusysis ir jo kolega ant minėtos aikštelės pateko nesant jokių draudimų. A. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad toje vietoje ant platformos buvo tvorelė, bet žemesnė, po įvykio ją paaukštino. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokole matyti, kad vietoje, kur žuvusysis sandarino vamzdyną, nebuvo įrengta jokia tvorelė, o laikinos grandinės D. S. buvo pritvirtintos jau po įvykio (2021-06-15 protokolo 13 psl.). Tai patvirtino ir liudytojas M. D. (tas pats psl.). Išteisintojo teiginiai, jog ventiliacijos sistemos – medžio dulkių ir skiedrų siurblio – metalinės platformos aikštelė nebuvo pažymėta, nes ten nėra darbo vieta, niekas neturėjo priežasčių eiti darbo ar kitais reikalais, byloje paneigti liudytojų D. S., S. M. ir kitų darbuotojų parodymais, kurie toje vietoje iki įvykio atliko dar pavojingesnius aptvaro ir variklio demontavimo darbus nenaudodami jokių apsaugos priemonių. Įvertinus D. S. parodymus, akivaizdu, kad, net ir nuolat atlikdamas variklių, vamzdynų ir kt. įrangos ant platformos aikštelės darbus, darbuotojas dirbo analogiškomis sąlygomis kaip ir žuvusysis A. G. (be aptvarų ir saugos diržų), ir tai paneigia A. N. veiksmus užtikrinant darbuotojų saugą eksploatuojant įrangą ir mechanizmus. Be to, teisminio nagrinėjimo metu pats A. N. patvirtino, kad kartu su šaltkalviu yra tvarkęs ventiliaciją ir saugos diržų nenaudojo (2021-06-15 posėdžio protokolo 5 psl.). Jei už darbų saugą atsakingas asmuo nenaudojo asmeninių apsaugos priemonių, mažai tikėtina, kad to buvo reikalaujama ir iš kitų darbuotojų.

2.16. Teismas pripažino, kad platforma, ant kurios buvo įrengtas aptariamasis ventiliatoriaus vamzdis, tuo metu neatitiko saugos darbe reikalavimų, nes nebuvo tinkamai aptverta, tačiau tiesioginio priežastinio ryšio tarp turėjusio užtikrinti jos saugumą asmens neveikimo ir A. G. įvykusio nelaimingo atsitikimo nenustatė. Vis dėlto teismo argumentai, jog A. G. nedirbo to darbo, kurį jam pavedė tiesioginis darbo vadovas, apie darbui trukdančius pažeidimus ir trūkumus nepranešė darbo vadovui, be jo leidimo nuėjo į nepažįstamas cecho ar įmonės vietas, prieštarauja jau nustatytoms aplinkybėms, kadangi darbuotojams buvo ne tik leista, bet ir žodžiu pavesta kreiptis tiesiogiai į šaltkalvius arba patiems užsandarinti ventiliacijos sistemos vamzdynus. A. G. vadovavosi visiems žinoma darbo praktika ir metodika, kuri nebuvo nei uždrausta, nei ribojama, priešingai – toleruojama. A. G., neradęs šaltkalvio D. S., o kitam šaltkalviui jau ne pirmą kartą nurodžius patiems susitvarkyti, veikė pagal analogiją, tačiau nebuvo supažindintas su galimais rizikos veiksniais (apie darbą ant paaukštinimo priemonių).

2.17. Sutiktina, kad A. N. nebuvo nurodęs A. G. ir M. D. tokiu būdu ir su tokiomis priemonėmis bei tokiais metodais atlikti šiuos darbus, tačiau, N. J. teigimu, jis anksčiau atliko tuos pačius darbus toje pačioje vietoje analogiškomis sąlygomis ir priemonėmis kaip ir A. G. ir dalyvaujant A. N.. Taigi A. G. dirbo pagal tokią pačią tvarką ir sąlygas, kurias išteisintasis anksčiau užtikrino ir kitiems darbuotojams.

2.18. Teismo nuomone, byloje nesvarbios aplinkybės, ar darbuotojai turėjo apsaugos nuo kritimo iš aukščio priemones ar ne. Darydamas tokias išvadas vadovaujasi išteisintojo prieštaringais (jau aptartais anksčiau) ir neįvardytų liudytojų parodymais, neva patvirtinančiais, kad A. N. pats juos instruktuodavo vietoje, kaip atlikti tą darbą, ir išduodavo reikiamas tam kartui apsaugos priemones. Liudytojai N. J., S. M. patvirtino atlikę ant platformos anksčiau panašius ir dar pavojingesnius darbus, bet nenaudodami jokių asmeninių apsaugos priemonių. Teismo nuomone, darbuotojų neinstruktavimas apie darbus aukštyje tik su saugos diržais, saugos diržų neišdavimas ir nenaudojimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu, nors akivaizdu, kad, jei A. G. būtų žinojęs keliamus reikalavimus, būtų turėjęs ir dėvėjęs saugos diržą atlikdamas darbus toje platformos vietoje, kur pašalinti aptvarai, nelaimingo atsitikimo ir sunkių mirtinų sužalojimų būtų buvę išvengta. Teisės aktai reikalauja dirbant aukščiau kaip 1,5 metro nuo žemės ant konstrukcijų, pastatų ar kitų stacionarių ar laikinų konstrukcijų, kur nėra įrengtos kolektyvinės apsaugos nuo kritimo iš aukščio priemonės – aptvarų, kai kuriais atvejais tinklų ir pan., privalo būti naudojamos asmeninės apsaugos priemonės. Įvertinus įvykio situaciją galima daryti pagrįstą išvadą, kad tiek aptvarų pašalinimas, tiek darbuotojams saugos diržų neišdavimas ir jų nedėvėjimas priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu ir atsiradusiomis pasekmėmis.

2.19. Išteisintasis J. N. patvirtino, kad asmeniškai niekam nebuvo išduoti diržai, jie buvo skirti bendram naudojimui, t. y. kam reikėdavo, tas gaudavo, bet nei M. D., nei A. G., nei S. M. ar N. J. nebuvo apmokyti darbui aukštyje ar naudoti saugos diržus. L. S. M. nurodė, kad iki įvykio, kai nukrito A. G. nuo platformos, nebuvo apmokytas dirbti aukštyje ir naudotis saugos diržais, žinojo, kad saugos diržai padėti vadinamame Stalių ceche arba kitaip Karkasinių namų surinkimo ceche, bet jie ten nelįsdavo, per visą darbo laiką yra buvęs tik vieną kartą. Nustatyta, kad vieta, kur buvo saugos diržai, buvo visai kitame ceche, kuriame žuvusysis pagal savo atliekamas pareigas nesilankė, be to, remiantis teismo išvadomis, negalėjo ten lankytis, nes tai nebuvo jo tiesioginė darbo vieta.

2.20. Liudytojas D. S., kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba nuo įmonės įsikūrimo, suvirintoju-šaltkalviu ir nuolat atlikdavo darbus ant tos pačios platformos, patvirtino, kad su darbų sauga supažindintas buvo ir diržais naudotis mokėjo, tai nesudėtinga, tačiau asmeniškai saugos diržas išduotas nebuvo. Liudytojui žinoma, kad A. G. iškrito per tą pusę, kur nuo senų laikų nebuvo tvorelės palei pastatą. S. M. taip pat paliudijo, kad atlikdami variklio remonto darbus ant minėtos platformos jokių asmeninių saugos priemonių (šalmų, saugos diržų) nenaudojo (2021-06-15 posėdžio protokolo 15 psl.). Taigi, A. N. žinant ir vadovaujant, darbuotojai dirbo pavojingus darbus nenaudodami asmeninių apsaugos nuo kritimo iš aukščio priemonių. Todėl A. N. teiginys, jog būtų ėmęsis priemonių, yra tik gynybinė taktika ir todėl vertintina kritiškai, nes net ir pavojingesni darbai, nei atliko žuvusysis, buvo atliekami nenaudojant kolektyvių ir asmeninių apsaugos priemonių. Be to, liudytojas G. A. (dirbantis suvirintoju) nurodė, kad iškart po įvykio tą patį vamzdį užsandarino pats apvyniodamas guma rankiniu būdu, bet tuomet taip pat nebuvo jokių aptvarų ir darbuotojas nedėvėjo saugos diržų.

2.21. Tiek išteisintasis A. N., tiek liudytojas M. D. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, siekiant patikrinti įtariamojo ir liudytojo teiginius, negalėjo nurodyti tikslios vietos, kur buvo iki įvykio laikomi saugos diržai (t. 2, b. l. 82–92).

2.22. Taigi iš surinktų duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, kad A. N. neužtikrino saugios darbo aplinkos, leido darbuotojams periodiškai atlikti laikinus prakiurusio pjuvenų išmetimo vamzdyno remonto (sandarinimo) darbus 2,7 metro aukštyje, nesupažindinęs su saugaus darbo reikalavimais ant platformos, privalomai naudotinomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Šiais savo veiksmais pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktų (dėl kolektyvinių saugos priemonių įrengimo, aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis, saugos ženklų įrengimo, dėl instruktavimo, mokymo), 28 straipsnio („Darbuotojų aprūpinimas saugos ir sveikatos priemonėmis“) 1 ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-11-26 įsakymu Nr. A1-331 patvirtintų Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų 1 skyriaus 4 dalies, 2 skyriaus 7 dalies (dėl aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis, informavimo apie jų naudojimą, rizikos veiksnių darbo vietose įvertinimą ir priemonių parinkimą), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 1 priedo (privalomas) 4 dalies 4.1.5 papunkčio (dėl reikalavimų pašalinant kolektyvines apsaugos priemones) reikalavimus. Be to, pagal nutylėjimą leisdamas darbuotojams atlikti vamzdynų tvarkymo didesniame aukštyje darbus, pažeidė ir įmonėje įtvirtintus lokalius reikalavimus: UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2003-03-31 įsakymu Nr. 1-5d. patvirtintos Elektrikui, 7137, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 14 4.25, 4.26 punktų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2003-03-31 įsakymu Nr. 1-5d. patvirtintos Statybininkui, 7121, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 15 4.50 punkto reikalavimus (dėl darbų 1,3 m ar didesniame aukštyje nuo perdengimo arba žemės paviršiaus naudoti priemones, apsaugančios darbuotojus nuo kritimo iš aukščio).

2.23. Pirmosios instancijos teismui nereikšmingos ir darbuotojų elgesio priežastys, kodėl darbuotojai imasi darbdavio atstovo ir darbdavio įgalioto asmens toleruojamo savarankiškumo kuo greičiau likviduoti laikinus sutrikimus dėl įmonėje nusistovėjusios mokėjimo už darbą tvarkos, pagal kurią prie nuolatinio atlyginimo dalies buvo pridedama priemoka už didesnį pagamintą produkcijos kiekį. Vis dėlto, kaip rodo praktika, tokia darbuotojų nuolatinio skatinimo sistema verčia juos skubant atlikti darbo funkcijas su pavojingais medienos apdirbimo įrenginiais, dėl to atsiranda didesnė sužalojimų rizika. Be to, tai nėra prokuroro ar nukentėjusiojo atstovo, kaip teigiama nuosprendyje, nuomonė, bet akivaizdus faktas, kad darbuotojai dėl siekio nestabdyti proceso ir įvykdyti kuo daugiau normų sutikdavo (pagal žodinius susitarimus ir nusistovėjusią praktiką) patys atlikti įrangos priežiūros darbus, tai įvykio metu atlikto A. G. su M. D..

2.24. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms galima konstatuoti, kad A. N. nors ir nenumatė, kad sandarindamas prakiurusį pjuvenų ištraukimo vamzdyną darbuotojas nukris nuo 2,7 metro aukščio platformos, tačiau pagal savo asmenines savybes, kvalifikaciją, užimamas pareigas turėjo ir galėjo tai numatyti tinkamai įvertindamas darbuotojų atliekamą darbą, susijusių gedimų laikino šalinimo būtinybę, gedimų atsiradimo ir šalinimo vietas ir jų saugumą, tai yra veikė nusikalstamai nerūpestingai. Nelaimingo atsitikimo aplinkybės ištirtos ir įvertintos Valstybinės darbo inspekcijos 2018-06-02 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus 2020-01-02 išvadose Nr. EVD-1 dėl įvykio darbe, kurio metu 2018-05-22 buvo mirtinai sužalotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. G., papildomo tyrimo (t. 3, b. l. 66–102, 121–133). Papildomo tyrimo metu apklausęs darbuotojus ir gavęs jų rašytinius paaiškinimus, konstatavo, kad D. S. nesant darbe smulkius gedimus tvarkosi patys, nes staklininkų darbo užmokestis priklauso nuo jų pagamintos produkcijos kiekio. Obliuotojai dirba dviem pamainomis nuo 6.00 val. iki 15.00 val. ir nuo 15.00 val. iki 24 val. Vadinasi, antroje pamainoje dirbantys darbuotojai dirbdavo nesant nei D. S., nei A. N., todėl akivaizdu, kad buvo priversti patys šalinti smulkius gedimus.

2.25. Teismo pripažinta nustatyta aplinkybė, jog A. N. mėgino nuslėpti įvykį, įkalbėdamas A. G. pranešti apie neva kilusią traumą buityje, leido judėti, pačiam vykti į namus, nors turėjo būti nedelsiant kviečiama greitoji, nukentėjusysis gulomis vežamas į ligoninę, tiriamas ir pan. Specialiais tyrimais medicininės tokio elgesio pasekmės nenustatytos, tačiau akivaizdu, kad ir jos galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo tolesnei sveikatos būklei (dėl judėjimo, persirengimo ir pan.), gydytojų vertinimo specifikai ir kt. Aptariami A. N. veiksmai pripažintini jo išankstiniu siekiu nuslėpti faktines aplinkybes, siekiant išvengti baudžiamojo proceso ir atsakomybės už padarinių kilimą.

2.26. Sprendžiant A. N. baudžiamosios atsakomybės klausimą atsižvelgtina į tai, kad jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nekritiškai vertino savo nerūpestingumą darbe, žalos neatlygino, dirba ir gauna oficialias pajamas, todėl, įgyvendinant bausmės paskirtį, jam skirtina baudos bausmė, kurios dydis, pripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo rizikingą elgesį, parinktinas mažesnis nei šios bausmės vidurkis.

2.27. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji B. O. G. (t. 1, b. l. 176–183; t. 2, b. l. 7–10), A. G. (t. 1, b. l. 176–183, 196–199), A. G. (t. 1, b. l. 176–183; t. 2, b. l. 37–40), V. G. (t. 1, b. l. 176–183; t. 2, b. l. 17–20), S. G. pareiškė civilinius ieškinius, prašydami jiems priteisti po 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 176–183; t. 2, b. l. 27–30). Ieškovai palaiko ieškinius dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo jiems priteisimo, ir, prokurorės teigimu, jie tenkintini iš dalies, kadangi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimais A. N., nors ir dėl nusikalstamo nerūpestingumo, bet pasikėsino į labiausiai saugomą gėrį – žmogaus sveikatą / gyvybę, artimieji dėl jo nusikalstamo veikimo patyrė skausmingus išgyvenimus, netektį. Atsižvelgus į civilinius ieškinius pareiškusių asmenų skaičių, į civilinio atsakovo turtinę padėtį, į pripažįstamą nukentėjusiojo rizikingą elgesį, 5 000 Eur atlyginimas kiekvienam asmeniui, prokurorės nuomone, laikytinas proporcingu ir objektyviu.

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovas advokatas A. Alimas prašo A. N. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti A. N. kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir paskirti įstatyme numatytą bausmę, tenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį ir priteisti jiems atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje.

3.1. Nukentėjusiųjų atstovo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi yra prieštaringas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, padarytos išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

(i) Dėl A. N. pripažinimo Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu teisinio vertinimo

3.2. BK 176 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas yra darbdavys ar jo įgaliotas asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-597/2011, 2K-341/2012, 2K-154/2012, 2K-236/2014). Pripažįstant, kad teisės aktuose nustatyti darbuotojų saugos ar sveikatos reikalavimai buvo pažeisti, būtina nustatyti, kas buvo atsakingas už jų įgyvendinimą, t. y. kada, kam ir kokia apimtimi tokie įgaliojimai buvo suteikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461/2008).

3.3. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, darbdavio įgaliotas asmuo – tai asmuo, kuris dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe, darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe norminių aktų laikymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2012, 2K-182-677/2016, 2K-355-788/2016, 2K-104-648/2017). Darbdavio įgaliotas asmuo gali būti laikomas BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu tik konstatavus, kad jam konkrečiai buvo pavesta įgyvendinti teisės aktų reikalavimus būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Šiai išvadai pagrįsti paprastai vertinama įmonėje nustatyta prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarka, įgalioto asmens paskyrimą nustatančių dokumentų turinys, specializuoti kvalifikaciniai reikalavimai ir kiti šio klausimo sprendimui reikšmingi duomenys. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant LAT praktiką šiose bylose matyti, kad esminis sprendžiamas klausimas yra apimtis, kuria šie įgaliojimai buvo suteikti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose; pavyzdžiui, kai pareigos užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą yra paskirstytos keliems asmenims, būtina nustatyti, kurio (kurių) iš atsakingų asmenų savo pareigų neįvykdymas nulėmė nelaimingą atsitikimą darbe, avariją ar kitokių sunkių padarinių atsiradimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2012).

3.4. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodymų visuma rodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo ir gamybos vadovo A. N. kompetencija, vykdant ir užtikrinant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymą, nebuvo pakankamai aiškiai, konkrečiai ir oficialiai atskirta ir įvardyta taip, kad teismas galėtų neabejotinai pripažinti A. N. buvus atsakingą už Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimą asmenį, kuriam vienareikšmiškai kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl aptariamo nelaimingo atsitikimo darbe. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3, 11 ir kitais straipsniais, saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas turi sudaryti darbdavys, kuris turi teisę deleguoti šią funkciją kitam asmeniui, atitinkamai jį įgaliodamas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra nustatyta daug ir įvairaus pobūdžio darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo darbovietėse reikalavimų, kurie praktikoje skirstomi į atskiras sritis (darbo saugos dokumentacijos rengimo; darbuotojų apmokymo ir instruktavimo; darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis darbų saugos priemonėmis; kolektyvinių darbo saugos priemonių poreikio nustatymo ir įdiegimo; darbe naudojamų techninių įrenginių ir priemonių saugos užtikrinimo ir t. t.), todėl darbdavio įgaliojimas atlikti vieną, kelias ar visas iš šių funkcijų turi būti aiškiai apibrėžtas ir įvardytas.

3.5. Nagrinėjamu atveju darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tuo, kad pateiktuose A. N. įgaliojimus darbų saugos srityje pagrindžiančiuose dokumentuose nėra duomenų, kad jis būtų buvęs su jais supažindintas. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad darbdavio įgaliojime, konkrečiai 2011-12-02 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakyme Nr. 2 DS, atsakomybė už darbų saugą įmonėje ir atsakingo asmens funkcijų vykdymas pavesti A. N.. Nors, kaip pažymėjo teismas, šis dokumentas yra be duomenų, kad šis asmuo būtų su juo supažindintas, supažindinimo faktą patvirtina kiti byloje esantys duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad byloje trūksta įgaliojimų perdavimą patvirtinančių įrodymų, visiškai nevertino. Išteisintasis A. N. parodė, kad nuo 2011-12-02 įsakymu yra paskirtas atsakingu už darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimų įgyvendinimą asmeniu, ar yra pasirašęs kokį nors dokumentą, apibrėžiantį jo teises ir pareigas, nepamena. Taigi nepriklausomai nuo to, kad A. N. šio dokumento nepasirašė, jam šio įsakymo turinys buvo žinomas, aiškus, jis buvo su juo susipažinęs ir vykdė šiame įsakyme priskirtas funkcijas daugiau kaip septynerius metus.

3.6. Tai, kad A. N. įmonėje yra visuotinai įvardijamas kaip atsakingas už darbų saugą asmuo, patvirtina be išimties visi apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Liudytoja V. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“, teikusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų saugos konsultavimo ir dokumentų rengimo paslaugas, vadovė, parodė, kad nuo 2006 metų į jos įmonės funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įėjo darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymas – darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų (instrukcijų) rengimas, nei pats instruktavimas, nei įmonės atstovavimas valstybinėse institucijose darbų saugos klausimais tuo metu į jos funkcijas neįėjo. Liudytoja parodė, kad, kai darbuotojų skaičius įmonėje išaugo, pagal teisės aktų reikalavimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba, o atsakomybė už darbų saugą įmonėje buvo perduota A. N.. Įmonės vadovo įsakymas paskirti A. N. atsakingu už darbų saugą įmonėje asmeniu lemia jo atsakomybę už instruktavimą darbo vietoje ir darbų saugos reikalavimų vykdymą įmonėje, nes jis, būdamas vietoje, mato, kokie yra trūkumai, pažeidimai ir aktualijos. Taigi yra aiškios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už darbų saugą atsakingo asmens A. N. įgaliojimų darbų saugos klausimais sritys ir kompetencijų ribos. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad turi būti aiškiai apibrėžtas ir įvardytas darbdavio įgaliojimas atlikti vieną, kelias ar visas darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo darbovietėse reikalavimų sritis, nenurodė, kas šiuo konkrečiu atveju yra neaiškiai apibrėžta, ir nepagrindė, kodėl vien formalus pateiktų dokumentų formos neatitikimas yra pakankamas pagrindas išvadai, kad A. N. nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

(ii) Dėl nusikalstamos veikos sudėties požymio – darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo

3.7. Pagal BK 176 straipsnį, atsako darbdavys ar jo įgaliotas atstovas, pažeidęs Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Kadangi BK 176 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl, nustatant nusikalstamos veikos sudėties požymio – darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo – turinį, vadovaujamasi ne tik baudžiamuoju įstatymu, bet ir darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-597/2011, 2K-154/2012, 2K-341/2012, 2K-98/2013, 2K-123/2013, 2K-572/2013, 2K-236/2014, 2K-320/2014, 2K-441/2014, 2K-22-677/2015). Šiais teisės aktais būtina remtis kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 176 straipsnį. Sprendžiant klausimą, ar darbdavys ar jo įgaliotas asmuo pažeidė šiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kiekvienu atveju turi būti analizuojamas taikytinų teisės normų turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-222/2015). Siekiant atskleisti objektyviuosius – pirmiausia veikos – požymius, kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji, lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221/2011).

3.8. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas darbų saugą ir sveikatos apsaugą darbe reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, kuriais buvo kaltinamas A. N., konkrečiai: kad jis nepasirūpino įrengti kiekvieno darbuotojo darbo vietos ir darbo aplinkos, konkrečiai – ventiliacijos sistemos aptarnavimo platformos, taip, kad ji atitiktų šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių, būtų įvertintos darbuotojo fizinės galimybės ir neįgyvendino konkrečių darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų darbo vietų įrengimui, vadovaujantis Darboviečių įrengimo bendraisiais nuostatais ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, iš jų – higienos normomis, neužtikrinęs darbo patalpų, darbo vietų ir įmonės teritorijų, kur galima rizika darbuotojų saugai, pažymėjimo specialiais ženklais, nurodė, kad byloje surinktais įrodymais buvo nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „(duomenys neskelbtini)“, įdarbinusioje įvairaus profilio darbininkus medienos apdorojimui, jų sklandų darbą šiais įrenginiais turėjusius užtikrinti kitus darbuotojus, ir jo metu nukentėjo A. G., dirbęs šioje įmonėje obliuotoju. Teismas taip pat įvertino tai, kad A. G. susižalojo ne savo tiesioginėje darbo vietoje, t. y. obliavimo ceche, prie obliavimo staklių, o bandydamas kartu su pagalbiniu darbininku užtaisyti ventiliacijos vamzdį, esantį už obliavimo cecho ribų, įmonės teritorijoje, nepriskirtoje obliuotojo darbo vietai, į kurią jis pateko pro katilinės patalpas, į kurias obliuotojams buvo draudžiama eiti ir kabojo tai įtvirtinantis ženklas. Pirmosios instancijos teismas taip pat patvirtino, kad yra nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo metu platforma, ant kurios reikėjo užlipti, norint sutaisyti pratrūkusį ventiliacijos vamzdį, šio įvykio metu nebuvo tinkamai aptverta, apsaugant turinčius ant jos dirbti darbuotojus nuo nukritimo (dalis aptvaro buvo nuimta), o pakliūti į jos teritoriją nebuvo uždrausta specialiais ženklais. Taip pat byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. G., taisydamas šį vamzdį, nedėvėjo šalmo ir apsauginio diržo, skirto darbui aukštyje, ir šios asmeninės priemonės jam nebuvo išduotos.

3.9. Įvertinęs šias byloje nustatytas ir ginčo nebekeliančias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas, vertindamas jas kaltinime nurodytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų kontekste, padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo įrodyta, kad organizuojant gamybą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryti visi kaltinime A. N. nurodyti teisės aktų pažeidimai (kad visus darbuotojus reikėjo instruktuoti apie visus galimus įmonės gamybinėje veikloje rizikos veiksnius, visiems išduoti visas asmeninės apsaugos priemones, įrengiant kiekvieną darbo vietą, įgyvendinti visus kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus ir t. t.). Pirmosios instancijos teismas priminė, kad įmonė vykdo gana plačią gamybinę veiklą ir yra įdarbinusi daug įvairių sričių darbininkų, kurių darbo pobūdis ir funkcijos iš esmės skiriasi, todėl iš esmės skirtingi yra ir saugos bei sveikatos darbe užtikrinimo reikalavimai, reikalavimai kiekvieną skirtingą darbo vietą tinkamai įrengti ir veiksniai, į kuriuos privaloma atsižvelgti pagal kiekvienos darbo vietos ir veiklos joje specifiką, galimus pavojus ir rizikas.

3.10. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog A. G. nelaimingo atsitikimo metu šioje įmonėje dirbo tik obliuotoju ir buvo pakankamai apmokytas ir instruktuotas dirbti šį darbą, supažindintas su savo darbo vieta ir aprūpintas pagal darbo pobūdį reikalingomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad nei Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinėje instrukcijoje, nei Saugos ir sveikatos instrukcijoje dirbančiam obliavimo staklėse, nei kituose įmonės vidiniuose dokumentuose nenurodyta, kad obliuotojas privalo ir gali pats darbo metu taisyti už jo darbo vietos ribų esantį aukštyje įrengtą ventiliacijos vamzdį. Nuosprendyje darant tokią išvadą remiamasi apklaustų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymais, kad tai neįėjo į obliuotojo pareigas, ir tuo, kad jie visi buvo instruktuoti tokių gedimų atveju pranešti tiesioginiam vadovui ir taisymo darbus atlikti tik jam pavedus, taip pat tuo, kad nagrinėjamu atveju A. G., neradęs už tokių gedimų šalinimą atsakingo įmonės darbuotojo, priėmė sprendimą nepranešti apie gedimą darbo vietoje buvusiam savo tiesioginiam vadovui ir taisyti įrengimą, esantį aukštumoje, be jo žinios, patekęs prie jo (kartu M. D.) pro katilinę, kur jam kaip obliuotojui buvo draudžiama eiti ir kabojo tai patvirtinantis ženklas.

3.11. Taigi dėl šios dalies teismas padarė išvadą, kad nebuvo įrodyti visi kaltinime nurodyti tesės aktų pažeidimai, t. y. laikė neįrodytu nusikalstamos veikos sudėties požymį – pavojingą veiką, šiuo atveju – darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus ar bent jų dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada ir pateikti argumentai dėl pavojingos veikos – darbų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo požymio – yra neaiškūs, iš pateiktos argumentacijos negalima vienareikšmiškai suprasti, kurie iš įvardijamų „visų“ kaltinime A. N. nurodytų teisės aktų pažeidimų yra laikomi įrodytais ir kodėl, o kurie tokie, teismo nuomone, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo argumentų galima manyti, kad teismas nenustatė A. N. pareigos užtikrinti visus kaltinime minimus darbų saugos ir sveikatos reikalavimus, tačiau tokia išvada padaryta neatlikus nurodytų teisės aktų turinio analizės, nevertinant to, ką konkrečiai nagrinėjamu atveju turėjo atlikti A. N. kaip už darbų saugą atsakingas asmuo.

3.12. Be kita ko, teismas, nagrinėdamas kaltinime nurodytus teisės aktų pažeidimus, visiškai nepasisakė ir neanalizavo realios faktinės situacijos įmonėje. Nenurodė ir nevertino, kaip A. G. obliuotojo darbas yra susijęs su ventiliacijos vamzdžio technine būkle, nevertino tokio pobūdžio gedimų dažnumo, nusistovėjusios įmonėje gedimų šalinimo tvarkos, kuri yra atskleidžiama kaip liudytojų apklaustų įmonės darbuotojų parodymuose, nepašalino A. N. ir kitų įmonės darbuotojų parodymuose nustatytų prieštaravimų. Pažymėtina, kad šios aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su A. N. pareigų, užtikrinant darbų saugos reikalavimus, apimtimi ir yra būtinos nustatyti, siekiant įvertinti, kas faktiškai sudarė A. G. darbo vietą, kokie faktiškai buvo realūs rizikos veiksniai atliekant obliuotojo pareigas šioje įmonėje ir, atitinkamai, kokių priemonių, atsižvelgiant į realią situaciją įmonėje, turėjo būti imtasi siekiant užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams. Visų išvardytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, apsiribodamas formaliu įmonės lokaliniuose teisės aktuose nustatytų įmonės darbuotojų pareigybių vertinimu ir nelaimingo atsitikimo faktinės situacijos vertinimu atsietai nuo realios situacijos įmonėje iki nelaimingo atsitikimo.

3.13. Iš kitų teismo pateikiamų argumentų galima manyti, kad vienintelis įrodytas darbų saugos reikalavimų pažeidimas yra platformos, ant kurios buvo įrengtas aptariamasis ventiliacijos vamzdis, neatitiktis darbų saugos reikalavimams, nes tik šis pažeidimas yra įvardijamas nusprendžiant dėl priežastinio ryšio su kilusiais padariniais (ši pirmosios instancijos teismo argumentų dalis analizuojama skundo argumentuose dėl priežastinio ryšio tarp darbo saugos reikalavimų pažeidimų ir A. G. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kuris pasibaigė mirtimi).

3.14. Teismas vėlesnėje nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, po trumpos pastraipos analizuodamas priežastinio ryšio klausimus, vėl grįžta prie pavojingos veikos požymio ir pasisako dėl A. N. pareikšto kaltinimo, kad jis neužtikrino, jog darbuotojai turėtų ir naudotų asmenines apsaugos priemones – šalmus, diržus, reikalingus darbui aukštyje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ne šios bylos dalykas yra aiškintis, ar tie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kuriems buvo priskirti įvairaus pobūdžio darbai aukštyje, turėjo tokias priemones ar jų neturėjo, o tai, kad jų neturėjo obliuotojas ir pagalbinis darbininkas, yra visiškai paaiškinama tuo, kad jų darbo pobūdis ir jiems pavestos darbo funkcijos nebuvo susijusios su darbu aukštyje. Be to, teismas pažymėjo, kad kaltinamasis ir byloje apklausti liudytojai yra parodę, kad kitais atvejais, iškilus ne tos specializacijos darbuotojams poreikiui atlikti kokį nors darbą aukštyje, A. N. pats dėl to darbo atlikimo juos instruktuodavo vietoje ir išduodavo reikiamas tam kartui apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad klausimai, ar taip išties būdavo, ar tai buvo būtina, jeigu nuo platformos nebūtų buvęs nuimtas aptvaras ir kaip būtų buvę šiuo atveju, jei A. G. ir M. D. būtų informavę apie gedimą ir savo ketinimus jį pašalinti A. N., netikslinga gilintis, nes tai būtų tik hipotezės, kuriomis nuosprendis, reikalaujantis konkrečiais įrodymais pagrįsti kaltinamojo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, negali būti grindžiamas.

3.15. Pažymėtina, kad teismas vėlgi visiškai nevertino realios faktinės situacijos įmonėje, taip pat teisės aktuose numatytų reikalavimų vienkartiniam su pagrindiniu darbu nesusijusių užduočių atlikimui. Kaltinime pateiktų A. N. darbų saugos teisės aktų pažeidimų atveju teismas savo išvadas vėlgi grindė A. G. įmonėje atliekamomis pareigomis. Be to, teismas padarė bylos įrodymų visuma nepagrįstą išvadą, kad kitais atvejais, iškilus ne tos specializacijos darbuotojams poreikiui atlikti kokį nors darbą aukštyje, A. N. pats dėl to darbo atlikimo juos instruktuodavo vietoje ir išduodavo reikiamas tam kartui apsaugos priemones. Pažymėtina, kad nors byloje neginčijamai nustatyta, kad A. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo obliuotojo pareigas, tiek A. N., tiek kiti apklausti įmonės darbuotojai vienodai nurodė, kad įmonėje būdavo situacijų, kai esant poreikiui įmonės darbuotojai vykdydavo ir į jų pareigas neįeinančias funkcijas. Dėl to, kaip šios į darbuotojų pareigas neįeinančios funkcijos buvo vykdomos A. N. ir kitų įmonės darbuotojų, parodymai išsiskiria. Tačiau šių aplinkybių teismas apskritai neanalizavo, esančių prieštaravimų nevertino, apie šių aplinkybių reikšmę A. N. pareigoms įgyvendinant kaltinime nurodytus teisės aktus nepasisakė. Nesutiktina su teismo argumentu, kad į tai, ar taip išties būdavo, yra netikslinga gilintis, nes, priešingai teismo išsakytai išvadai, tai nebūtų hipotezė, kuria nuosprendis, reikalaujantis konkrečiais įrodymais pagrįsti kaltinamojo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, negali būti grindžiamas, o būtų realios įmonėje buvusios situacijos įvertinimas, leidžiantis padaryti teisinę išvadą dėl A. N. pareigų darbų apsaugos srityje ribų. Sutiktina su tuo, kad netikslinga gilintis, kaip būtų buvę šiuo atveju, jei A. G. ir M. D. būtų informavę A. N. apie gedimą ir savo ketinimus jį pašalinti, tačiau būtina įvertinti, ar įmonėje nusistovėjusi tvarka (tiksliau, A. N. padaryti darbo saugos taisyklių pažeidimai) lėmė tokį A. G. ir M. D. sprendimą patiems taisyti prakiurusį ventiliacijos vamzdį, ar toks sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į įmonėje nustatytą tvarką, ją pažeidžiant. Kaip jau buvo minėta, teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, liudytojų parodymų apie tai, kad įmonėje buvo įprasta nesudėtingus darbus atlikti patiems, nepriklausomai nuo to, kad jie neįėjo į tiesiogines darbo funkcijas, jeigu jų neatlikus toliau tęsti darbo būdavo neįmanoma, o asmenų, kurie yra tiesiogiai atsakingi už šių darbų atlikimą, konkrečiai – ventiliacijos vamzdžio užsandarinimą – nebūdavo darbo vietoje, nevertino. Kad tokia tvarka įmonėje buvo įprasta, patvirtino tiek kartu su A. G. taisant ventiliacijos vamzdį dalyvavęs pagalbinis darbininkas M. D., kuris parodė, kad ir iki nelaimingo atsitikimo yra kartą savarankiškai taisęs ventiliacijos vamzdį, tiek tiesiogiai už šio vamzdžio gedimų taisymą atsakingas įmonės šaltkalvis-suvirintojas D. S., kuris parodė, kad žinojo, kad jo nesant darbuotojai patys vamzdžius užsandarindavo, įmonėje obliuotoju dirbantis S. M., kuris parodė ir tai, kad pats yra taisęs prakiurusį vamzdį, ir tai, kad A. N. apie tai žinojo. Analogišką informaciją patvirtino ir liudytojas G. S., kuriam neteko tvarkyti vamzdžio, nes jo atliekamam darbui pratrūkęs vamzdis įtakos neturėjo, nurodydamas, kad nematydavo, kaip vyksta vamzdžio taisymo darbai, bet apie tai žinojo. Nors teisme G. S. pakeitė parodymus, nurodydamas, kad A. N. drausdavo patiems remontuoti be jo žinios, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad žinojo, jog darbininkai pasiremontuoja ventiliacijos vamzdį, ir nieko nesakydavo. Liudytojas N. J. taip pat parodė, kad jam yra tekę užlipus į ventiliacijos aikštelę taisyti ventiliacijos vamzdį, kai nebūdavo šaltkalvio, nurodė, kaip ir M. D., kad tai nesudėtingas darbas, tiesiog reikia užveržti vamzdį. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokie darbai buvo atliekami taip pat ir savarankiškai, apie tai nepranešant ir neinformuojant A. N., ir tokia tvarka buvo visiems žinoma ir įprasta. Pirmosios instancijos teismas dėl šios kaltinimo dalies – nekontroliavo, kad darbuotojai, periodiškai atliekantys laikinus prakiurusio pjuvenų išmetimo vamzdžio remonto (sandarinimo) darbus, būtų instruktuoti ir apmokyti dirbti aukštyje, jiems būtų išduotos asmeninės apsaugos priemonės ir jomis jie naudotųsi atlikdami darbus ant neaptvertos platformos aikštelės 2,7 metro aukštyje – iš esmės priėmė sprendimą išskirdamas tik išteisintajam palankius įrodymus, įrodymų prieštaravimų apskritai neanalizuodamas ir jų nepašalindamas.

3.16. Teismas panašiai vertino ir prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo argumentus, kad į nelaimingą įvykį sukėlusią situaciją A. G. pateko dėl įmonėje nusistovėjusios mokėjimo už darbą tvarkos, pagal kurią prie pastovios atlyginimo dalies buvo pridedama priemoka už didesnį pagamintos produkcijos kiekį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia darbdaviams, siekiantiems drausminti ir motyvuoti savo darbuotojus darbo metu dirbti kuo našiau, nustatyti tokios mokėjimo už darbą tvarkos, kitame kontekste tai, greičiausiai, būtų vertinama kaip tinkama motyvacinė priemonė, suteikianti darbuotojui teisę rinkis, ar dirbti neskubant, ar pasistengti labiau ir jausti tiesioginę tokio stengimosi naudą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje nenustatyta, kad tokios mokėjimo už darbą tvarkos nustatymas įpareigojo darbuotojus beatodairiškai siekti vien tik kuo našesnio darbo, nebepaisant nei savo pačių, nei kitų darbuotojų saugumo ir nepranešant vadovams apie našiam darbui iškilusias kliūtis. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad nagrinėjamu atveju ventiliacijos vamzdžio gedimas sąlygojo tai, kad savo darbo obliavimo cecho darbuotojai tęsti apskritai negalėdavo, taigi visas darbo procesas sustodavo. Nuosprendyje taip pat nevertinama ir tai, kad toks darbas įmonės darbuotojų buvo suvokiamas kaip nesudėtingas, tačiau būtinas tolesniam darbui. Nelaimingų atsitikimų atliekant šį darbą iki tol nebuvo atsitikę, jų tiesioginis vadovas neskatindavo tokių darbų atlikimo, nors ir kartodavo, kad jam turi būti pranešta apie bet kokius gedimus, tačiau už tokių savarankiškų darbų atlikimą drausminių nuobaudų netaikydavo arba apie šių darbų atlikimą nežinojo, kaip byloje neginčijamai nustatyta, jam vadovaujant bent du kartus tokie darbai buvo obliavimo cecho darbuotojų atliekami. Dėl tokių nustatytų aplinkybių nėra jokio pagrindo 5–10 minučių trunkantį vamzdžio sandarinimo darbą įvardyti kaip beatodairišką vien tik kuo našesnio darbo siekį, nebepaisant nei savo pačių, nei kitų darbuotojų saugumo. Obliavimo cecho darbuotojams šis darbas buvo įprastas, nesudėtingas, leidžiantis toliau tęsti savo darbą, todėl būtina įvertinti, kiek tokia įmonėje nustatyta darbo apmokėjimo tvarka prisidėjo prie tokio obliavimo cecho darbuotojų elgesio, tai teismo ir šį kartą apskritai nebuvo vertinama, apsiribojant bendrais pasvarstymais apie darbo užmokesčio tvarkos nustatymą.

3.17. Be kita ko, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad būtent darbų nenuspėjamumas ir įprastinis atlikimas pavojingomis sąlygomis, tam tinkamai nepasiruošus, įpareigojo už darbų saugą atsakingą asmenį, kaip nustatyta teisės aktuose, imtis prevencinių priemonių, kad nelaimingų atsitikimų darbe būtų išvengta, tačiau, kaip jau minėta, nei kolektyvinėmis, nei asmeninėmis saugos priemonėmis apskritai nebuvo pasirūpinta. Dar daugiau – priešingai teisės aktų reikalavimams, darbo vieta ne tik nebuvo apsaugota kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis, bet net ir apie šių priemonių pašalinimą nebuvo tinkamai informuota.

(iii) Dėl priežastinio ryšio tarp A. N. padarytų darbo saugos reikalavimų pažeidimų ir A. G. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kuris pasibaigė mirtimi

3.18. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis – BK 176 straipsnyje numatytų padarinių kilimas. Pagal BK 176 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Priežastinis ryšys tarp darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo bei nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių konstatuojamas nustačius, kad be šių pažeidimų nebūtų kilę minėti padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-597/2011, 2K-154/2012, 2K-98/2013, 2K-123/2013, 2K-236/2014, 2K-320/2014, 2K-441/2014, 2K-22-677/2015, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017).

3.19. Priežastinio ryšio samprata ir sudėtingas jo nustatymo mechanizmas yra suformuluoti tiek mokslinėje doktrinoje, tiek ir gausioje teismų praktikoje. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar už? darbų saugą atsakingo asmens padarytas darbų saugos reikalavimų pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Šiame kontekste pažymėtina, kad gausioje LAT praktikoje nurodoma, kad priežastinis ryšys tarp darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo bei nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių konstatuojamas nustačius, kad be šių pažeidimų nebūtų kilę minėti padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-597/2011, 2K-154/2012, 2K-98/2013, 2K-123/2013, 2K-236/2014, 2K-320/2014, 2K-441/2014, 2K-22-677/2015, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017).

3.20. Teismų praktikoje pažymima, kad taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, atsakingam už darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe, turi būti nustatyta, kokius konkrečiai norminių aktų reikalavimus jis pažeidė ir kad būtent šie pažeidimai yra būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis padariniams kilti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2008, 2K-406/2010, 2K-268/2014). Taigi teismų praktikoje yra aiškiai nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama ir įvertinama, kokie konkrečiai pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-696/2016). Kartu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, vertinant priežastinį ryšį, yra svarbu įvertinti ir visų padarytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos pažeidimų visumą, kuri gali lemti nelaimingą atsitikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-337-489/2018), tai yra ypač svarbu įvertinti ir nagrinėjamu atveju. Tačiau šioje byloje, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje praktiškai nevertina, koks yra darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų santykis su kilusiais padariniais, o iš esmės ginčija A. N. pareigą užtikrinti kaltinime nurodytus darbų saugos reikalavimus, taigi iš esmės priežastinio ryšio klausimas nuosprendyje nenagrinėjamas.

Šalies argumentai

3.22. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, kad bent vienam įmonės darbuotojui būtų paskirta drausminė nuobauda už savavališką su darbo funkcijomis nesusijusio darbo atlikimą. Net ir pripažįstant, kad A. N. nežinojo apie tai, kad įmonėje ilgą laiką vyko prakiurusio vamzdžio taisymas iškilus poreikiui, tas faktas, kad už darbų saugą atsakingas asmuo nežinojo to, kas yra žinoma ir suvokiama kaip norma visiems kitiems įmonės darbuotojams, tik patvirtina, kad įmonėje darbų sauga nebuvo užtikrinama tinkamai. Tai, kad įmonėje daugybę metų yra atliekami darbo funkcijose nenumatyti darbai ir į tai nėra reaguojama, nepagrindžia to, kad darbuotojams darbdavio ir jo įgalioto asmens nurodymai nebuvo suprantami ir aiškiai išdėstyti ir negalima padaryti vienareikšmiškos išvados apie jų nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepaneigė įmonės darbuotojų liudytojų M. D., D. S., S. M., G. S., N. J. parodymų apie be A. N. žinios atliekamus prakiurusio vamzdžio darbus, dėl šių parodymų apskirtai nepasisakė, o iš esmės savo argumentaciją grindė tik A. N. ir civilinio atsakovo atstovo R. P. parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi.

Šalies argumentai

3.24. Nuspręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp A. N. padarytų darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir kilusių padarinių, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, esant šioms aplinkybėms, net ir pripažįstant, kad platforma, ant kurios buvo įrengtas aptariamasis ventiliacijos vamzdis, tuo metu neatitiko saugos darbe reikalavimų, nes nebuvo tinkamai aptverta, tiesioginio priežastinio ryšio tarp turėjusio užtikrinti jos saugumą asmens neveikimo ir A. G. įvykusio nelaimingo atsitikimo nėra. Tiesioginis priežastinis ryšys šiuo atveju yra tarp paties A. G. padarytų darbo saugos teisės aktų, konkrečiai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintos Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos ir Saugos ir sveikatos instrukcijos dirbančiam obliavimo staklėmis reikalavimų dirbti tik tą darbą, kurį jam pavedė tiesioginis darbo vadovas, apie darbui trukdančius pažeidimus ir trūkumus pranešti darbo vadovui ir tokiais atvejais nedirbti, visą laiką būti savo darbo vietoje ir be vadovo leidimo neiti į nepažįstamas cecho ar įmonės vietas, nevaikščioti po darbuotojui nepriskirtus įmonės objektus, visais klausimais aiškintis su tiesioginiu darbo vadovu, o ne vadovautis nuojauta ir pan., pažeidimų ir dėl to kilusių pasekmių – šio darbuotojo nukritimo nuo platformos ir susižalojimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad A. G. savavališkai, be A. N. žinios, nusprendė atlikti ventiliacijos vamzdžio taisymo darbus, neturėdamas jiems atlikti reikalingų asmeninių apsaugos priemonių, todėl savo rizika, negavęs iš gamybos vadovo pritarimo dėl šių darbų atlikimo, ėmėsi juos atlikti nesaugiais būdais, kas ir buvo šio nelaimingo atsitikimo (A. G. nukritimo iš aukščio) tiesioginė priežastis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. N. būtų nurodęs A. G. ir M. D. tokiu būdu ir su tokiomis priemonėmis bei tokiais metodais atlikti šiuos darbus, būtų apie juos žinojęs, tam pritaręs ir pasiuntęs juos jų atlikti, nedalyvaudamas pats ir neaprūpindamas reikalingomis apsaugos priemonėmis.

Šalies argumentai

3.26. Nuosprendyje niekaip nemotyvuojama tai, ar A. N. viską atlikus tinkamai, t. y. nesant vieno ar visų darbų saugos reikalavimų pažeidimų, kilusių padarinių būtų buvę galima išvengti, kas yra esminis būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo klausimas. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2018-06-02 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodoma, kad nustatytos tokios nelaimingo atsitikimo priežastys – platformos neatitiktis saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimams. Darbuotojo darbas neapsaugotoje nuo kritimo iš aukščio aiškiai nepažymėtoje darbo zonoje. Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 15.1 p. reikalavimo: „Kai darbovietėse yra pavojingų zonų, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, jose turi būti pakankamai apsaugos priemonių, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai. Reikiamų priemonių šiose zonose turi būti imtasi ir darbuotojų saugai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos“, numatyto Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, pažeidimas. Taigi, atsižvelgiant į tokias ekspertų nustatytas faktines nelaimingo atsitikimo aplinkybes, darydamas teisinę išvadą dėl priežastinio ryšio tarp A. N. padarytų teisės aktų pažeidimų ir kilusių padarinių, teismas turėjo įvertinti, ar A. N. neatlikus šių pažeidimų kilusių padarinių buvo galima išvengti, vietoje to teismas visą dėmesį skyrė tik darbuotojo pažeidimams. Nuosprendyje nekeliamas klausimas, ar, jeigu A. G. būtų elgęsis taip pat neatsargiai, tačiau A. N. nebūtų padaręs nustatytų darbų saugos teisės aktų pažeidimų, nelaimės galėjo būti išvengta. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad jeigu platforma būtų buvusi apsaugota nuo kritimo iš aukščio, A. G. nebūtų nukritęs ir patyręs sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris pasibaigė mirtimi. Taigi būtent A. N. padaryti darbų saugos teisės aktų pažeidimai yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

3.27. Vertinant priežastinio ryšio pobūdį nagrinėjamu atveju reikšminga yra įvertinti tai, kad tokie ventiliacijos vamzdžio taisymai įmonėje nėra atliekami pirmą kartą, įvertinant A. N. patirtį šioje srityje ir tai, kad jam yra žinoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo specifika, toks priežastinio ryšio vystymasis yra būdingas, tikėtinas ir numatomas, taigi atitinka būtinojo priežastinio ryšio požymius.

3. Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas, nukentėjusieji A. G. ir S. G. prašė apeliacinius skundus tenkinti. Gynėjas ir civilinio atsakovo įgaliotieji atstovai prašė apeliacinius skundus atmesti.