Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl ginčo esmės

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas dėl pažeistų teisių ir neturtinės žalos atlyginimo (dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19. Iš byloje pateikto įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad 2018 m. lapkričio 24 d. 18 val. 20 min. apeliantas buvo sulaikytas ir po sulaikymo pristatytas į Utenos vyriausiojo policijos komisariato areštinę. Protokole nurodoma, kad dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) (9-10 l.).

20. Įtariamojo laikino sulaikymo protokolas surašytas 2018 m. lapkričio 24 d. 22.45 val.

21. 2018 m. lapkričio 24 d. asmens pristatymo kortelės išraše į Utenos apskrities VPK areštinę, nurodyta, kad ieškovas buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį ir išleistas tą pačią dieną, t. y. faktinis išleidimo laikas 2018 m. lapkričio 24 d. 23 val. 03 min. (DOK-17937).

22. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis dėl šios nusikalstamas veikos Utenos apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) I. R. pagal BK (duomenys neskelbtini) straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius ir bylą jo atžvilgiu nutraukta, konstatavus BK (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytas sąlygas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Apeliantas teigia, kad Kauno apylinkės teismas nagrinėdamas bylą pažeidė apelianto teises, nes nesudarė sąlygų prašyti atnaujinti ieškinio padavimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas su nurodomu argumentu neturi pagrindo sutikti.

24. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), ieškinio termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai).

25. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

26. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad jam Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepimas į ieškinį buvo išsiųstas (išsiųsta 2025-01-31 elektroniniu paštu) ir įteiktas, todėl apie atsakovo pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą apeliantui buvo žinoma ir jis galėjo reikšti prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Teismas, skirdamas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nustatė terminą prašymams dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareikšti, jei šalys pageidautų bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka paskirtas 2025 d. kovo 18 d. Taigi, apeliantas nuo dokumentų išsiuntimo (2025-01-31) iki paskirto teismo posėdžio (2025-03-18) turėjo pakankamai laiko susipažinti su atsiliepimo argumentais ir pareikštu prašymu taikyti ieškinio senaties terminą.

27. Apeliantas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais pasisakoma dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senaties terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako ir vertina kaip teisingas teismo nustatytas aplinkybes, sudariusias pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje.

28. Apelianto teigimu, teismo sprendimo 9 punkte nurodoma teismų praktika neatitinka šios bylos aplinkybių, nes apeliantas neginčija 2018 m. lapkričio 24 d. įvykusio sulaikymo teisėtumo. Apeliantas laiko neteisėtais pareigūnų veiksmus, nes sulaikymo valandos iki 2018 m. lapkričio 24 d. 23.00 val. yra neteisėtos, nes nebuvo laikomasi įstatymo reikalavimų, t. y. nebuvo surašytas laikino sulaikymo protokolas. Apeliantas remiasi EŽTT nutartimi, byloje D. R. prieš Lietuvą 2018 m. rugsėjo 26 d. Peticijos Nr. 691/15, kurioje pasisakoma, jog sulaikymo protokolas turi būti surašytas visada, priešingu atveju sulaikymas yra traktuojamas neteisėtu, iki tol kol sulaikymo protokolas bus surašytas, nepaisant to, kad sulaikymas buvo galimas.

29. Apeliantas mini Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą (Peticijos Nr. 691/15). Byloje pareiškėja teigė, kad policija, siekdama ją pristatyti į teismo psichiatrijos centrą, neteisėtai ją sulaikė ir atėmė iš jos laisvę. Ji tvirtino, kad nebuvo informuota apie sulaikymo priežastis, o laikinojo sulaikymo protokolas nebuvo surašytas. Byloje buvo sprendžiama dėl pareiškėjos laisvės suvaržymo, kuomet pareigūnai sulaikė pareiškėją atsižvelgiant į teismo nutartį, kuria pareiškėjai buvo paskirta psichiatrijos ekspertizė pagal BPK 208 ir 209 straipsnius, siekdami pastarąją pristatyti į atitinkamą įstaigą. EŽTT sprendė, kad laisvė pareiškėjai buvo atimta ne „įstatymo nustatyta tvarka“, kaip to reikalauja Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis. Dėl to ši nuostata buvo pažeista.

30. Nagrinėjamu atveju 2018 m. lapkričio 24 d. asmens pristatymo kortelės išraše į Utenos apskrities VPK areštinę, nurodyta, kad apeliantas buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį (duomenys neskelbtini) t. y. įstatymo pagrindu. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo vadovautis apelianto minima EŽTT praktika.

31. Konvencijos 5 straipsnyje yra įtvirtinta pagrindinė teisė, tai yra, asmens apsauga nuo to, kad valstybė savavališkai neribotų jo teisės į laisvę. 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „teisė į laisvę“ reiškia asmens fizinę laisvę; ja siekiama užtikrinti, kad jokio asmens laisvė nebūtų atimta savavališkai (žr. Creang? prieš Rumuniją [DK], Nr. 29226/03, § 84, 2012 m. vasario 23 d.).

32. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a–f punktuose nustatytas sąlygas, bet ir būti „teisėtas“. Tais atvejais, kai ginčijamas suėmimo „teisėtumas“ ir taip pat keliamas klausimas, ar buvo laikomasi „įstatyme nustatytos tvarkos“, Konvencijoje iš esmės remiamasi nacionaline teise ir nustatoma pareiga laikytis nacionalinės teisės materialinių ir procesinių taisyklių (žr. Saadi prieš Jungtinę Karalystę [DK], Nr. 13229/03, § 67, 2008 m. sausio 29 d.). Taigi visų pirma reikalaujama, kad suėmimas arba sulaikymas turėtų pagrindą nacionalinėje teisėje, bet taip pat reikalaujama, kad teisė būtų kokybiška ir užtikrintų atitiktį teisinės valstybės principui – bendram suvokimui, įtvirtintam visuose Konvencijos straipsniuose (žr. Stafford prieš Jungtinę Karalystę [DK], Nr. 46295/99, § 63, ECHR 2002‑IV; ir Kafkaris prieš Kiprą [DK], Nr. 21906/04, § 116, ECHR 2008).

33. 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos protokolais Nr. 11 ir Nr. 14 , 5 straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgt.

34. Kaip minėta, apeliantas buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį (duomenys neskelbtini) t. y. įstatymo pagrindu. Aplinkybė, kad įtariamojo laikino sulaikymo protokolas surašytas vėliau, nei jis faktiškai buvo sulaikytas, t. y. po 4 val. 25 min. nuo faktinio sulaikymo, pati savaime nereiškia, kad pareigūnai neteisėtai nuo 18.20 val. iki 22.45 val. ieškovui buvo atėmę laisvę. Taip pat, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl šios nusikalstamas veikos Utenos apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nuosprendžiu I. R. pagal BK (duomenys neskelbtini) straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, ir bylą jo atžvilgiu nutraukta, konstatavus BK (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytas sąlygas. Iš šio nuosprendžio matyti, kad kaltinamasis (apeliantas) pripažino, viešoje vietoje pastūmęs nukentėjusiąją ir sukėlęs jai fizinį skausmą. Jo duoti parodymai sutapo su nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, gydytojų išrašais, kita rašytine bylos medžiaga ir tai teismo vertinimu sudarė vieningą įrodomąją medžiagą bei leido teismui daryti neabejotiną išvadą, jog I. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad protokolo surašymas praėjus 4 val. 25 min. nuo faktinio apelianto sulaikymo neatitiktų BPK 140 straipsnio reikalavimų, būtų nepateisinamas ar kaip nors pažeistų apelianto teises. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo sulaikymo sąlygos atitiko tiek BPK 140 straipsnio 1 dalį, tiek EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, nes ieškovo veiksmai turėjo nusikalstamos veikos požymių ir dėl nurodytų ieškovo veiksmų buvo atliktas ikiteisminis tyrimas bei byla perduota teismui surašius kaltinamąjį aktą.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020, 41 punktas).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-347-687/2018 44 punktas; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktas; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 67 punktas). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, o jų neįrodžius, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

37. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio C K 6. 272 pagrindu, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010).

38. Įvertinus teisinį reglamentavimą, kuris nenumato konkretaus laiko, per kurį turi būti surašytas įtariamojo laikino sulaikymo protokolas, tačiau nustato, kad maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos, taip pat įvertinus tai, kad apeliantas buvo sulaikytas įstatymo pagrindu, aplinkybė, jog įtariamojo laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas po 4 val. 25 min. nuo faktinio apelianto sulaikymo (neviršijus 48 val. maksimalus laikino sulaikymo termino), nesudaro pagrindo pareigūnų veiksmus vertinti kaip neteisėtus t. y. nuo 18.20 val. iki 22.45 val. ieškovui tokiais veiksmais atimant laisvę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

39. Apeliantas laiko neteisingai nustatyta teismo aplinkybę dėl sulaikymo trukmės ir nurodo, kad jis buvo sulaikytas ne 5 val., kaip teigia pirmosios instancijos teismas, o 18 val. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Įvertinus, kad apeliantas šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui nenurodė, apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako. Pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 24 d. asmens pristatymo kortelės išraše į Utenos apskrities VPK areštinę, nurodyta, kad ieškovas buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį ir išleistas tą pačią dieną, nurodytas faktinis išleidimo laikas 2018 m. lapkričio 24 d. 23 val. 03 min. (DOK-17937).

40. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog nenumatytas terminas sulaikymo protokolo surašymui, nes apelianto vertinimu, įstatyme numatyta protokolą surašyti per trumpiausią laiką. Tačiau įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo laikino sulaikymo protokolą surašyti faktinio asmens sulaikymo metu. Tuo metu galiojusi BPK 140 straipsnio 5 dalies redakcija (galiojusi iki 2022-10-01) numatė, kad apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą. Minėto straipsnio 4 dalis numatė, kad maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos.

41. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nagrinėdamas šią bylą sąmoningai ją vilkino, kadangi tris mėnesius nebuvo atliekami visiškai jokie veiksmai, buvo pažeistas bylos nagrinėjimo terminas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad (kaip nustatyta ir apeliantas to neginčija) apeliantas sulaikytas buvo 2018 m. lapkričio 24 d., o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 28 d., t. y. po 6 metų. Kaip matyti, pats apeliantas, manydamas, kad yra pažeisti jo interesai, net šešerius metus nesiėmė veiksmų jiems ginti.

42. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas rėmėsi išgalvota informacija.

43. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apelianto argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, šalių paaiškinimų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo aktualias faktines aplinkybes tiek baudžiamojo, tiek ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų argumentų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

46. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

47. Apeliacinės instancijos teisme šalys bylinėjimosi išlaidų nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.