Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05622-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.11.10; 1.2.14.3.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

2020 m. sausio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. spalio 10 d.

T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2019 m. vasario 10 d. iki 2019 m. vasario 11 d. – 1 diena ir suėmimo laikas nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. spalio 10 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. Š. ir T. Š. nuteisti už tai, kad jie 2019 m. vasario 10 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, veikdami kartu, taksi automobilyje „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), T. Š. laikant rankoje peilį ir mojuojant peiliu, reikalavo iš nukentėjusiojo E. P. duoti alkoholio butelį, o D. Š. peiliu sudavus du smūgius E. P. į dešinį petį, taip padarant nukentėjusiajam E. P. dvi durtines-pjautines žaizdas dešinio žasto srityje su deltinio raumens sužalojimu ir taip padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to, nukentėjusiajam E. P. stengiantis juos nuvyti nuo automobilio, T. Š. atidarius taksi automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę, D. Š. iš bagažinės pagrobė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vertės alkoholio (brendžio) butelį, priklausantį E. P..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes jam paskirta bausmė yra per didelė. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis labai gailisi, yra jauno amžiaus, turi mažametį vaiką ir jauną draugę, kuriems labai reikia jo finansinės ir moralinės pagalbos. Jis pats yra augęs be tėvo, todėl žino, kaip yra sunku gyventi nepilnavertėje šeimoje. Pasižada, būdamas laisvėje, auginti savo vaiką, įsidarbinti ir išlaikyti šeimą.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo peržiūrėti byloje surinktą medžiagą ir pilnai išnagrinėti bylą.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis susiginčijo su taksi vairuotoju E. P. ir tarp jų įvyko grumtynės. Jis (T. Š.) norėdamas išvengti tų grumtynių iš kišenės išsitraukė peilį, pasakė taksi vairuotojui, kad jo nestumdytų, ir išlipo lauk iš automobilio. Jo brolis D. Š. pamatė, kad taksi vairuotojas, lipdamas lauk iš automobilio durelių traukia teleskopinę lazdą ir peiliu dūrė taksi vairuotojui į dešinį petį. Taksi vairuotojas ir jo (T. Š.) brolis D. Š. išlipo iš automobilio ir taksi vairuotojas vijosi D. Š., tačiau jie abu (D. Š. ir T. Š.) pasišalino iš įvykio vietos.

3.2. Nuteistojo T. Š. nuomone, jis nepagrįstai yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 180 straipsnio 2 dalį, nes nusikaltimo padarymo vakarą jis su broliu D. Š. neturėjo tikslo daryti šio nusikaltimo. Mano, kad jiems inkriminuojama nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog jie iš taksi vairuotojo pagrobė alkoholio butelį, nors pats taksi vairuotojas nurodė, kad jokio alkoholio butelio neturėjo ir nematė, kad jie iš jo kažką būtų paėmę, patvirtino, kad jokie kiti daiktai iš jo automobilio nedingo.

4. Atsiliepimų į nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliacinius skundus proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

5. Teismo posėdžio metu nuteistieji D. Š. ir T. Š. bei jų gynėjas advokatas Adomas Jonauskas prašė nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė Eglė Veliulienė prašė nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistasis D. Š. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Nuteistasis T. Š. apeliacinius skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir nusikalstamos veikos kvalifikacija, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nes jiems su broliu D. Š. inkriminuojama nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

8. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. Š. ir T. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, taksi automobilyje T. Š. laikant rankoje peilį ir mojuojant peiliu, reikalavo iš nukentėjusiojo E. P. duoti alkoholio butelį, o D. Š. peiliu sudavus du smūgius E. P. į dešinį petį, taip padarant nukentėjusiajam E. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to, nukentėjusiajam E. P. stengiantis juos nuvyti nuo automobilio, T. Š. atidarius taksi automobilio bagažinę, D. Š. iš bagažinės pagrobė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vertės alkoholio (brendžio) butelį, priklausantį E. P., tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

9. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis bei jo ir kito nuteistojo D. Š. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jie, nuteistojo T. Š. teigimu, neturėjo tikslo daryti šio nusikaltimo, jis (T. Š.) peilį iš kišenės išsitraukė norėdamas išvengti grumtinių su nukentėjusiuoju, o D. Š. peiliu dūrė nukentėjusiajam į dešinį petį pamatęs, kad jis, lipdamas lauk iš automobilio durelių traukia teleskopinę lazdą, be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog jie iš nukentėjusiojo taksi vairuotojo pagrobė alkoholio butelį, nes nukentėjusysis nurodė, kad jokio alkoholio butelio neturėjo ir nematė, kad jie iš jo kažką būtų paėmę, patvirtino, kad jokie kiti daiktai iš jo automobilio nedingo. Nuteistojo T. Š. manymu, jo ir D. Š. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų D. Š. ir T. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaip plėšimą panaudojus peilį.

10. BK 180 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį būtina įrodyti bent vieną veiką kvalifikuojančių požymių, tai yra įsibrovimą į patalpą arba ginklo, peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimą. Plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-696/2016, 2K-208-1073/2018).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateikto apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (nuteistųjų D. Š., T. Š., nukentėjusiojo E. P., liudytojų G. K., J. Š. (G.), G. P., V. M., K. L., A. D. parodymus, rašytinius bylos duomenis – 2019 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime, informacinėje pažymoje (duomenys neskelbtini), 2019 m. vasario 10 d. įvykio vietos apžiūros protokole su fotolentele, 2019 m. birželio 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole su fotolentele, 2019 m. gegužės 7 d. asmens parodymo atpažinti protokole su fotolentele, 2019 m. birželio 11 d. kitų objektų apžiūros protokole, 2019 m. kovo 22 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole, 2019 m. kovo 22 d. daiktų apžiūros protokole su fotolentele, 2019 m. gegužės 7 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole su fotolentele, 2019 m. gegužės 7 d. daikto apžiūros protokole su fotolentele, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gegužės 7 d. akistatos protokole užfiksuotus duomenis) bei patikrinusi apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektu pagal nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog byloje nustatytomis aplinkybėmis T. Š. ir D. Š. pagrobė svetimą nukentėjusiajam E. P. priklausantį turtą palaužę nukentėjusiojo valią bei atėmę galimybę pasipriešinti, T. Š. grasinant peiliu, o D. Š. peiliu įduriant du kartus nukentėjusiajam į petį. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl T. Š. ir D. Š. kaltės, jų veiksmų teisinio vertinimo, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistųjų padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, tai yra jų veiksmai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti teisingai. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, įvertintas jų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Ir nors su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinkama, argumentuojant netinkamu bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymu, visgi pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė teisėtais būdais gautais įrodymais, kuriuos įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu atlikęs įrodymų tyrimą (apklausęs nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) D. Š., T. Š., nukentėjusįjį E. P., liudytojus, taip pat ištyręs (išvardinęs) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti), įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų nenustatyta. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos ir įrodymų visumos pagrindu, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, tinkamai įvertintos, ko pagrindu padaryta pagrįsta išvada dėl D. Š. ir T. Š. kaltės ir jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn padarius šį nusikaltimą. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis nėra.

12. Nagrinėjamu atveju apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje T. Š. ir D. Š. nepripažino savo kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuteistasis T. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam ir D. Š. pavažiavus taksi automobiliu ir sustojus nurodytame kieme, jis (T. Š.) paklausė taksi vairuotojo, ar jis turi butelį. Taksi vairuotojas atsakė, kad butelio neturi ir pareikalavo susimokėti už atvežimą, tačiau tada jis (T. Š.) pasakė, kad pinigų neturi. Tarp jo ir taksi vairuotojo kilus konfliktui, taksi vairuotojas norėjo jį išstumti iš automobilio. Jis (T. Š.) norėdamas nuraminti taksi vairuotoją išsitraukė iš kišenės peilį. Peiliu taksi vairuotojui nei grasino, nei kišo artyn, tiesiog, parodė, kad turi peilį ir ramiai laikė rankoje. Taksi vairuotojas iš karto nurimo ir visi išlipo iš automobilio. Jis matė taksi vairuotojo rankoje lazdą, kai jis kėsinosi pagauti jo brolį D. Š., kuris bėgiojo apie automobilį. Buvo labai slidu, todėl kai pavyko atitrūkti nuo mašinos, jis ir D. Š. nubėgo link namų. Kokiu metu jo brolis įdūrė taksi vairuotojui jis nepastebėjo. Grįžus pas draugus D. Š. pastatė ant stalo nepilną alkoholio butelį. Peilius jie buvo pasiėmę dėl saugumo, savigynai, nes turėjo problemų, nenorėjo sutikti kai kurių asmenų. Naudoti peilį prieš taksi vairuotoją nebuvo numatęs. Pinigų turėjo, bet ne tiek, kad sumokėtų taksi vairuotojui už butelį. Matė, kad taksi vairuotojas išsitraukė lazdą ir norėjo pagauti jo brolį D. Š., kuris bėgo apie automobilio bagažinę, matė, kad bagažinės dangtis lėtai pakilo, kodėl nežino. Jis butelio bagažinėje neieškojo, o ar ieškojo brolis, nežino. (4 t., b. l. 26-28). Nuteistasis D. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad, ar važiavo kur, neatsimena, bet žino, kad jo brolis T. Š. taksi vairuotojo prašė butelio. Taksi vairuotojui atsakius, kad neturi, brolis su juo susistumdė. Taksi vairuotojas norėjo išstumti jo brolį T. Š. lauk iš automobilio, matė, kad taksi vairuotojas ima metalinę lazdą. Todėl jis (D. Š.) labai išsigando ir, manydamas, kad broliui gresia pavojus, išsitraukė su savimi turėtą peiliuką ir porą kartų įdūrė taksi vairuotojui į petį. Visi iššoko iš automobilio, vairuotojas juos ėmė vaikytis su metaliniu strypu, bet buvo labai slidu, todėl negalėjo pavyti, visi bėgo aplink mašiną. Jis (D. Š.) spustelėjo automobilio bagažinės dangtį ir šis atšoko, tačiau jokio butelio iš bagažinės neėmė. Peilius abu su broliu buvo pasiėmę iš namų, nes brolis buvo sakęs, kad turi problemų (4 t., b. l. 25, 26). Tačiau šie pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti nuteistųjų T. Š. ir D. Š. parodymai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir vertintini kaip nuteistųjų gynybinė versija, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė ir vadovavosi nukentėjusiojo E. P. parodymais ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistieji T. Š. ir D. Š. 2019 m. vasario 10 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, veikdami kartu, pagrobė svetimą nuketėjusiajam E. P. priklausantį turtą panaudoję peilį.

13. Nukentėjusysis E. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad taksi automobilyje T. Š. išsitraukęs peilį pareikalavo duoti butelį. Kad jam neįdurtų, jis griebė už T. Š. rankų, jie susigrūmė, tada kitas vaikinas (D. Š.) tuo metu du kartus jam dūrė į petį. Jis (E. P.) išvirto iš automobilio, pasigriebė ratų atsukimo raktą ir stengėsi apsiginti. Iš automobilio iššoko ir T. Š.. Lauke buvo labai slidu, todėl jie, prisilaikydami automobilio, ėjo apie jį. Jis matė, kad D. Š. liko viduje ir vertė automobilio saloną kažko ieškodamas, paskui išlipo. Jis taip pat matė, kad T. Š. atidarė automobilio bagažinę, abu su D. Š. ten naršė, išmetė joje buvusius daiktus, rado užsilikusį butelį ir pabėgo. Nukentėjusiojo nuomone, jis butelį galėjo turėti, nes neretai keleiviai palieka įvairius daiktus (3 t., b. l. 137-139). Netikėti šiais nukentėjusio E. P. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi, nukentėjusysis parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, nukentėjusiojo E. P. parodymus patvirtina ir rašytiniai byloje surinkti duomenys (informacinėje pažymoje (duomenys neskelbtini), 2019 m. birželio 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole su fotolentele, 2019 m. gegužės 7 d. asmens parodymo atpažinti protokole su fotolentele, 2019 m. birželio 11 d. kitų objektų apžiūros protokole, 2019 m. kovo 22 d. daiktų apžiūros protokole su fotolentele, 2019 m. gegužės 7 d. daikto apžiūros protokole su fotolentele, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gegužės 7 d. akistatos protokole ir kituose rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys), kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau paminėti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų T. Š. ir D. Š. kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Tokia bylos įrodymų visuma yra pakankama daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji T. Š. ir D. Š. ne tik padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir pagrobė svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą panaudoję peilį. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą T. Š. ir D. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą ir jo bei D. Š. veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

15. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis ir D. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteisti neteisingai, yra nepagrįsti, todėl T. Š. apeliacinis skundas netenkintinas. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji T. Š. ir D. Š. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų T. Š. ir D. Š. pripažinimo kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jų padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam T. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės

16. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

18. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

19. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę.

20. Pažymėtina, kad nuteistasis D. Š. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarė būdamas nepilnametis. Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir BK XI skyriaus normomis (BK 91 straipsnio 1 dalis). BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis).

21. Už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki septynerių metų. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (BK 91 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (BK 90 straipsnio 5 dalis). Remiantis nurodytomis BK normomis, nepilnamečiui už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 1 mėnesio 15 dienų iki 7 metų. Pirmosios instancijos teismas pripažino D. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubaudė laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam D. Š. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nepilnamečiui nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad nuteistasis D. Š. įvykdė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau išvadų nepadarė, neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nusikalto vedamas žemų tikslų – siekdamas gauti alkoholio, yra jauno amžiaus). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. Š. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už įvykdytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. Š. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. Š. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis labai gailisi, yra jauno amžiaus, turi mažametį vaiką ir jauną draugę, kuriems labai reikia jo finansinės ir moralinės pagalbos, pasižada, būdamas laisvėje, auginti savo vaiką, įsidarbinti ir išlaikyti šeimą, – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis D. Š. po šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo jau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, taip pat ne kartą yra baustas administracine tvarka, tai neigiamai apibūdina D. Š. asmenybę. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad D. Š. yra netekęs tėvų globos ir nuo 2013 m gegužės 20 d. gyvena (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose (2 t., b. l. 155). (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų pateiktoje charakteristikoje nurodoma, kad D. Š. mokėsi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų mokyklos Jaunimo ugdymo skyriuje 10 klasėje, tačiau jo mokymosi motyvacija neigiama, jam būdingas ryškus vengimas lankyti mokyklą, D. Š. elgesys ir bendravimas neatitinka jo amžiaus tarpsnio, jis pamėgdžioja suaugusiųjų žmonių, propaguojančių asocialų gyvenimo būdą, elgesį, neslepia neigiamų emocijų, keikiasi, kartais nevaldo kylančių neigiamų emocijų, pyktį išreiškia žodine ir fizine agresija, sunkiai kontroliuoja savo veiksmus, netoleruoja kritikos, darosi agresyvus, piktas, jam būdingas ryškus egocentriškumas, dažnai neigiamai nusistatęs įprastos tvarkos ir elgesio taisyklių atžvilgiu, išbando elgesio ribas: išeina nesisakęs, negrįžta miegoti į vaikų globos namus, vartoja alkoholį, psichotropines ir narkotines medžiagas, rūko (2 t., b. l. 167, 168). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. Š. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 ir 91 straipsniuose numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendį D. Š. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

24. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra padarė teisingas išvadas, jog D. Š. ir T. Š. veikoje yra BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. Š. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 ir 91 straipsniuose numatytą bausmės paskirtį, tad tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendį nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. Š. ir T. Š. apeliacinius skundus atmesti.