Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-26-562/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-06
Bylos Nr.: 2A-26-562/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-28108-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
Ieškovas: E. U., M. U.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei, „Kagema“

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-26-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28108-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. U. ir M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. U. ir M. U. ieškinį atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Kagema“ dėl nekilnojamojo daikto savininkų nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai E. U. (toliau – ieškovas) ir M. U. (toliau – ieškovė) (toliau kartu – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kagema“ (toliau kartu – atsakovės), prašydami:

1.1. Pripažinti negaliojančiu ieškovės parašą 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,,Š.“, ribų parodymo-paženklinimo akte ir žemės sklypo plane bei patį 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,,Š.“, ribų parodymo-paženklinimo aktą ir žemės sklypo planą.

1.2. Pripažinti negaliojančiu ieškovo parašą 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,,Š.“, ribų parodymo-paženklinimo akte ir žemės sklypo plane bei patį 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje ,,Š.“, ribų parodymo-paženklinimo aktą ir žemės sklypo planą.

1.3. 114 kv. m žemės plotą, UAB ,,Pasoda“ parengtoje situacijos schemoje pažymėtą tarp ribų posūkio taškų 1x6073245,29 y588672,57, 2x6073244,89 y588680,74, 3x6073245,17 y588686,97, 4 x6073247,49 y588709,92, 6 x6073245,17 y588686,97, 7 x6073266,87 y588710,14, 8 x6073247,49 y588709,92, 9 x6073252,51 y588710,74, išreikalauti iš neteisėto valstybės valdymo ir grąžinti ieškovams.

2. Ieškovai nurodė, kad jie 1997 m. liepos 23 d. ir 1997 rugpjūčio 27 d. sutartimis įgijo nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Š.“ (toliau – ir sklypo Nr. 15), ir Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Š.“ (toliau – ir sklypo Nr. 16), bei juose esančius pastatus. Ieškovų teigimu, jiems įsigyjant nurodytus žemės sklypus, buvę sklypų savininkai (pardavėjai) parodė jiems žemės sklypų ribas ir paaiškino, kad jie (žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 savininkai) susitarė savo žemės sklypų sąskaita įsirengti bendrą įvažiavimą į abu sklypus ant šių sklypų ribos. Toks bendras įvažiavimas dviem žemės sklypams tiko, kadangi ieškovai, įsigiję du besiribojančius žemės sklypus, ketino juos naudoti kaip vientisą valdą. Ieškovai pažymėjo, kad jiems įsigyjant šiuos sklypus tarp sklypų nebuvo įsiterpusi jokių kitų asmenų, įskaitant ir valstybę, nuosavybė, nuo pat sklypų įsigijimo 1997 metais šiais sklypais disponuojama kaip vienu plotu, įvažiavimu naudojosi tik ieškovai patekimui į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus.

3. Ieškinyje papildomai nurodė, kad gretimo žemės sklypo, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), besiribojančio su ieškovų žemės sklypais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė D. M. K. 2011 metais susisiekė su ieškovais ir informavo juos, kad vykdomi žemės sklypų, esančių adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai ir ieškovai kviečiami juose dalyvauti. Ieškovams atvykus į vietą, tiek minėtų žemės sklypų savininkai (Nr. 16a ir Nr. 15a), tiek sodų bendrijos pirmininkas bei matininku prisistatęs H. M. paaiškino ieškovams, kad yra tikslinga atlikti jiems priklausančių žemės sklypų patikslinimus. Žemės sklypų ribos vietoje riboženkliais ženklinamos nebuvo. Kai ieškovai iš Kauno miesto į savo sodus atvyko pakartotinai, jiems buvo pateikti pasirašymui jau parengti sklypų planai. Ieškovai, pasirašydami žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų planuose buvo įsitikinę, kad planuose parodytas 3 metrų kelias yra jiems priklausantis įvažiavimas į jų žemės sklypus, padarytas jų žemės sąskaita. Pasiteiravus minėtus dokumentus pasirašyti pateikusio H. M., kodėl įvažiavimas pervadintas keliu, jis paaiškino, kad tai neturi jokios reikšmės ir jų sklypuose niekas nesikeičia. Ieškovai, pasitikėdami matininku prisistačiusiu H. M., pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų planuose. Ieškovai nurodė, jog gyvena Kaune, todėl jiems priklausančiuose sodo paskirties žemės sklypuose Nr. 15 ir Nr. 16 lankosi 1-2 kartus per 2 mėnesius. 2015 metais ieškovai pastebėjo, kad per jų žemės sklypus yra važinėjama, išvažinėti jiems priklausantys gėlynai, sulaužytas ir įgriuvęs vietinės kanalizacijos šulinys. Ieškovai nutarė apsitverti jiems priklausančius žemės sklypus. Apsitvėrus žemės sklypus, ieškovai gavo Nacionalinės žemės tarnybos nutarimus dėl baudų jiems skyrimo už savavališką valstybinės žemės užėmimą. Ieškovų teigimu, per 2011 m. rugsėjo 6 d. atliktus kadastrinius patikslinimus buvęs įvažiavimas į ieškovams priklausančius žemės sklypus tapo valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu. Ieškovai laikė, kad jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 sąskaita suformuotas 3 metrų pločio bendro naudojimo kelias ir ši žemės dalis paimta valstybės nuosavybėn, tokiu būdu sumažintas ieškovų nuosavybės teise valdomas žemės plotas, o vietinė kanalizacija, įrengta 1975 metais, nebepatenka į ieškovų žemės sklypo Nr. 15 ribas ir atsiduria valstybei priklausančioje žemėje, kurioje suformuotas 3 metrų bendro naudojimo kelias.

4. Ieškovai taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ nuostatomis, parduodami sodo sklypai buvo formuojami pagal išplanavimo projektus, t. y. generalinius planus, kuriuose žemės sklypai buvo projektuojami, nustatant žemės sklypų ribas ir plotus, šių generalinių planų pagrindu buvo rengiami atskirų sodo sklypų planai. Kadangi minėtų žemės sklypų planai parengti 1992 m. balandžio 30 d., vienintelis teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo remiantis, jie galėjo būti sudaryti, yra 1978 metų sodininkų bendrijos „Š.“ generalinis planas, patikslintas 1981 metais. Nurodė, kad pagal sodininkų bendrijos „Š.“ 1978 metų generalinį planą, 1981 metais patikslintą generalinį planą, žemės sklypai Nr. 15 ir 16 yra besiribojantys – tarp jų nėra suprojektuoto bendro naudojimo kelio. Ieškovai laikė, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. atliktais kadastriniais matavimais buvo pažeistos jų nuosavybės teisės, be teisėto pagrindo valstybės nuosavybėn paimta ieškovams nuosavybės teise priklausanti žemės sklypų dalis ir per jų žemės sklypus padarytas bendro naudojimo kelias, pakeistos žemės sklypų ribos. Be to, kadastriniais matavimais pakeistas žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 plotas. Ieškovai pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą Nr. 15, kurio plotas yra 0,0745 ha, ir žemės sklypą Nr. 16, kurio plotas – 0,067 ha. Tuo tarpu po 2011 m. rugsėjo 6 d. kadastrinių matavimų žemės sklypo Nr. 15 plotas yra 0,7390 ha, o žemės sklypo Nr. 16 – 0,0676 ha, t. y. žemės sklypų plotai neatitinka nuosavybės įsigijimo dokumentuose nurodytų pirminių žemės sklypų plotų. Anot ieškovų, žemės sklypų plotai pakito, nes, pažeidžiant teritorijų planavimo dokumentus, dalis žemės sklypų ploto buvo paimta valstybės nuosavybėn, įvardijant tą dalį bendro naudojimo keliu. Taip pat žemės sklypo Nr. 16 ploto pokyčiui įtakos turėjo tai, kad jo plotas apskaičiuotas, ribų posūkio taškus rodant gretimuose sklypuose, t. y. žemės sklypo Nr. 16 plotas padidintas gretimų žemės sklypų sąskaita. Žemės sklypai naudojami kitomis ribomis, negu jos pažymėtos šių žemės sklypų 2011 m. rugsėjo 6 d. planuose. Ieškovai pasirašė 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų planuose, kadangi juos suklaidino šiuos dokumentus pasirašymui pateikęs H. M., todėl prašė pripažinti negaliojančiais jų parašus 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypų ribų parodymo-paženklinimo aktuose ir žemės sklypų planuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu.

5. Ieškovai teigė, kad niekada nebūtų pasirašę paminėtuose ginčijamuose dokumentuose, jeigu būtų suvokę, kad buvęs įvažiavimas tik į jų sklypus, įrengtas jų žemės sąskaita, taps valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu, o jų žemės sklypų plotai ir ribos – pasikeis. Ieškovai, gavę paaiškinimus iš H. M., visiškai kitaip suvokė dokumentų turinį dėl kelio teisinio statuso, sklypų ribų, ploto, todėl jų parašai šiuose dokumentuose pripažintini negaliojančiais, atitinkamai negaliojančiais pripažintini ir patys dokumentai.

Atsiliepimas

6. Atsakovė NŽT atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.

7. Atsakovė NŽT pažymėjo, kad teises ir pareigas sukuria administracinis aktas, kuriuo paženklinimo-parodymo akras bei žemės sklypo planas yra patvirtinami. Šiuo atveju ieškovams teises ir pareigas sukūrė atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-49 ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-50. Atsakovės NŽT nuomone, vien tik ginčo žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų planuose esančių ieškovų parašų panaikinimas ieškovams nesukels tų teisinių pasekmių, kurių jie siekia. Atsakovės NŽT teigimu, ieškovams konkrečias teisines pasekmes sukeliantis dokumentas yra atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-49 ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-50, o paženklinimo-parodymo aktais, žemės sklypo planais ieškovai patvirtino tik faktinę situaciją ir sukūrė prielaidą kreiptis į NŽT dėl sklypų kadastro duomenų patvirtinimo. Nors ieškovų ieškinio reikalavimas kildinamas iš suklaidinimo aplinkybės (CK 1.90 straipsnis), tačiau pats ieškinio pagrindas grindžiamas visai kitais argumentais – ieškovai įrodinėja, kad jų žemės sklypų ženklinimas prieštaravo teisės aktams. Atsakovės NŽT teigimu, tokia priešprieša tik įrodo, jog ieškovai, pareiškę ieškinį, siekė to paties teisinio rezultato, dėl kurio jau yra pasisakęs tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-37-8-905/2018, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-589-438/2019 – panaikinti 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-49 ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-50.

8. Atsakovė NŽT taip pat nurodė, kad ieškovų įsigytų žemės sklypų ribos formuojamos pagal sodininkų bendrijos „Š.“ suplanavimo projektą (generalinį planą), patvirtintą Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608. Ieškovų žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo vykdytoja atsakovė UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. atsakovės NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė aiškinamąjį raštą, kuriame nurodė, kad, atlikus žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, kad šiam sklypui maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida yra 52 kv. m, todėl atsakovės UAB „Kagema“ suformuoto sklypo plotas (676 kv. m) neviršija maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos. Taip pat atsakovė UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. aiškinamajame rašte nurodė, kad, atlikus žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, kad šio sklypo maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida yra 55 kv. m, todėl atsakovės UAB „Kagema“ suformuoto sklypo plotas (739 kv. m) neviršija maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos.

9. Atsakovė NŽT nesutiko su ieškovų argumentais, kad ieškovų žemės sklypų matavimai turi būti atlikti, remiantis sodininkų bendrijos „Š.“ 1978 generaliniu planu, patikslintu 1981 metais, kadangi žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas buvusiam savininkui M. S. pagal 1994 m. gruodžio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/95- 2981, o žemės sklypas, esantis adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas buvusiam savininkui S. P. pagal 1994 m. gruodžio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/95-2891, kurių sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kurio 3 punktas numatė, jog žemės sklypai sodininkų bendrijų soduose parduodami arba išnuomojami ta pačia tvarka bei sąlygomis, kaip ir žemės sklypai privačių namų valdoms, o, remiantis minėtu nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 4.3 papunkčiu, asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti sklypo brėžinį, parengtą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos reikalavimus ir nustatytąja tvarka suderintą miesto (rajono) valdybos architektūros tarnybos, o perkant privačių namų valdos žemės sklypą – techninės apskaitos bylos plano kopiją, todėl, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsakovė NŽT darė išvadą, kad ieškovų žemės sklypai jų pardavimo (privatizavimo) metu turėjo atitikti galiojantį sodininkų bendrijos „Š.“ generalinį planą, patvirtintą Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608.

10. Be to, atsakovė NŽT nesutiko su ieškovų argumentais, kad tiek žemės sklypų privatizavimo schemose, tiek galiojančiame sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniame plane pažymėtas 3 metrų pločio pravažiavimas (kelias) buvo suplanuotas išimtinai nurodytų žemės sklypų buvusių savininkų poreikiams ir jų susitarimu, kadangi ieškovai nėra pateikę į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų, o, remiantis galiojančiu sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniu planu, matyti, kad šis kelias, esantis valstybinėje žemėje, yra būtinas užtikrinti susisiekimą į kaimyninį ieškovų žemės sklypams sodininkų bendrijos „Š.“ teritorijoje esantį žemės sklypą. Be to, ieškovų pateiktuose žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane ir techninės apskaitos byloje, rengtuose 1976 metais, yra uždėtos žymos, kad šie sklypo suplanavimo dokumentai yra panaikinti.

11. Atsakovė UAB „Kagema“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Žemesnės instancijos teismas

12. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovė ir jos bei ieškovo atstovės ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.

Šalies argumentai

13. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu atsakovės NŽT atstovė su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-383-925/2021 ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų į valstybės biudžetą po 26,86 Eur bylinėjimosi (pašto) išlaidas.

15. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad tiek pagal pinigų sumokėjimo metu (t. y. 1992 m. rugsėjo 16 d.), tiek pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu (1994 m. gruodžio 23, 28 dienomis) galiojusias materialiosios teisės normas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti sudaromos (pasirašomos), kad vien tik pinigų (kainos) sumokėjimo aplinkybė negali būti vertinama, kaip žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, atmetė, kaip nepagrįstus, ieškovų argumentus, kuriais ieškovė teigė, kad jų žemės sklypai buvo privatizuoti 1992 metais, ir sutiko su atsakovės NŽT argumentais, kad žemės sklypai, kuriuos 1997 metais įsigijo ieškovai, privatizuoti 1994 metais sudarytomis sutartimis. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nebuvo pagrindo nesutikti su atsakovės NŽT argumentais, kad ginčijami kadastriniai matavimai, kurie atlikti 2011 metais, turėjo būti atliekami būtent pagal 1994 metais patvirtintą sodininkų bendrijos „Š.“ generalinį planą, o ne pagal ieškovų nurodomus ankstesnius 1978 metų ar patikslintus 1981 metų generalinius planus, nes šie ieškovų nurodomi ankstesni planai ir buvo pakeisti vėlesniu 1994 metų planu.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sklypus privatizavę asmenys (S. P. ir M. S.) pasirašė 1992 m. balandžio 30 d. brėžinius, kuriuose aiškiai nurodytas tarp šių sklypų esantis 3 m pločio kelias. Nors brėžiniuose šis tarp dviejų sklypų esantis kelias vadinamas įvažiavimu, o kitas brėžinyje pažymėtas kelias įvardytas, kaip „pravažiavimas“, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarp ieškovų sklypų esantis kelias įvardytas įvažiavimu tik todėl, kad tai yra kelias, kuris neturi kitame gale išvažiavimo ir kuriuo galima įvažiuoti, bet ne pravažiuoti. Pažymėjo ir tai, kad abiejuose sklypų brėžiniuose nurodytos sklypų kraštinės ir bendras sklypų plotas iš esmės sutampa su ieškovų ginčijamais matavimais nustatytomis sklypų ribomis ir plotais, t. y.: ieškovės sklypo ginčijamais matavimais nustatytos ribos (kraštinių bendri ilgiai) yra 20,99 m, 37,48 m, 19,22 m, 37,75 m, plotas 739 kv. m, o 1992 metais sudarytame brėžinyje atitinkami sklypo kraštinių ilgiai buvo 21 m, 37,2 m, 19 m, 37,9 m, plotas 745 kv. m; ieškovo sklypo ginčijamais matavimais nustatyti kraštinių bendri ilgiai yra 20 m, 36,09 m, 16,29 m, 38,17 m, plotas 676 kv. m, o 1992 metais brėžinyje atitinkami kraštinių ilgiai buvo 19,8 m, 36 m, 16 m, 37,29 m, plotas 670 kv. m. Be to, į bylą yra pateikta sodininkų bendrijos „Š.“ planavimo schema, iš kurios duomenų, pirmosios instancijos teismo vertinimu, matyti, jog joje nurodytų sklypų ribų ir plotų patikslinimas apsvarstytas sodininkų bendrijos „Š.“ valdybos (duomenys neskelbtini) d. ir (duomenys neskelbtini) d. posėdžiuose ir jiems pritarta, minėtoje schemoje yra pažymėtas kelias tarp sklypų Nr. 15 ir Nr. 16, ši schema yra patvirtinta Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės NŽT argumentais, kad ieškovų žemės sklypai jų privatizavimo (pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo 1994 metais) metu turėjo atitikti galiojantį sodininkų bendrijos „Š.“ generalinį planą, patvirtintą Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608.

17. Išanalizavęs į bylą pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovų teiginiais, kad atsakovės UAB „Kagema“ atliktais kadastriniais matavimais buvo naujai suformuotas ir įteisintas kelias, t. y. bylos duomenų pagrindu, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo išvadai, kad kadastrinių matavimų pagrindu dalis ieškovų žemės sklypų ploto buvo paimta valstybės nuosavybėn ir tapo valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu. Palyginęs nurodytus sklypų ankstesnius duomenis su ieškovų ginčijamais atsakovės UAB „Kagema“ atliktais matavimais nustatytais sklypų duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nei sklypų konfigūracija, nei jų plotai iš esmės nepasikeitė – ieškovės sklypo (sklypas Nr. 15) plotas sumažėjo 6 kv. m, o ieškovo sklypo plotas padidėjo 6 kv. m (sklypas Nr. 16). Ieškovai byloje neginčijo atsakovės argumentų, kad tokiais sklypų pokyčiais nepažeidžiamos-neviršijamos norminiuose teisės aktuose įtvirtintos maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos. Remdamasis šiais motyvais, pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip nepagrįstus, ieškovų argumentus, kad bendro naudojimo 3 m pločio kelias suformuotas ieškovų sklypų sąskaita.

18. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, atliekant ieškovės žemės sklypo Nr. 15 ribų paženklinimą-parodymą dalyvavo ir sklypo, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkė ar naudotoja V. B., kuri 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarytą ieškovės žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą pasirašė, nenurodydama jokių pastabų. Atsižvelgęs į tai, atmetė, kaip neįrodytus, ieškovų argumentus, kad ginčijamais matavimais ieškovės sklypo pietinė riba nepagrįstai (ar netgi neteisėtai) nukelta į sklypo, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ribas (arčiau šiame sklype esančio namo).

19. Nagrinėdamas ieškovų argumentus, kuriais pasisakė ieškovai apie ginčijamų sklypo ribų susikirtimą su ieškovės pastato ir (arba) kitų statinių ribomis, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad, nagrinėjant bylą iš esmės, nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovės sklypo šiaurinė riba kerta malkinę, tačiau pažymėjo, kad ši malkinė nebuvo pastatyta paženklinimo-parodymo akto surašymo metu, ir buvo pastatyta žymiai vėliau. Neabejojo, kad jeigu šios malkinės nebūtų, tai ginčo riba nekirstų ieškovės pastato – tai iš esmės ir nurodyta tiek atsakovės UAB „Kagema“ sudarytame 2011 m. rugsėjo 6 d. sklypo plane, tiek ir 1992 m. balandžio 30 d. brėžinyje. Be to, 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarytame ir ieškovės pasirašytame sklypo plane aiškiai pavaizduota, jog šiaurinė sklypo riba yra beveik prie pat šiaurinės ieškovės pastato sienos (prie kurios tuo metu dar nebuvo malkinės). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad net jeigu 2011 metais atlikus ginčo matavimus ir nebuvo, kaip nurodė ieškovai, pažymėta riboženklių, ieškovei iš jos pasirašyto sklypo plano jau buvo žinoma, kad ginčijamais matavimais nustatyta jos sklypo šiaurinė riba yra prie pat buvusios tuometinės pastato sienos. Kadangi malkinė pastatyta gerokai vėliau, nei atlikti ginčijami matavimai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtent ieškovams tenka pareiga prisiimti visus neigiamus padarinius, kylančius (galinčius kilti) po to, kai ieškovai pasistatė malkinę, žinodami (galėdami ir turėdami žinoti), jog malkinė statoma ant sklypo ribos.

20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų argumentus, susijusius su kanalizacijos šulinio nepažymėjimu sklypo paženklinimo-parodymo akte bei sklypo plane, pastebėjo, kad šis statinys iki šiol neįregistruotas viešame registre. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad viešame registre neišviešintos ieškovų nuosavybės teisės negali būti ginamos prieš trečiuosius asmenis, kuriems apie tokią ieškovų turimą nuosavybę nebuvo žinoma (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).

21. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovų parašai 2011 m. rugsėjo 6 d. ieškovų žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose nėra ir negali būti vertinami, kaip jiems priklausančio žemės sklypo dalies perleidimas valstybei, nes kadastrinių matavimų procedūrų metu surašytais dokumentais nėra perleidžiama nuosavybės teisė į kadastrinių matavimų objektus. Nurodė, kad žemės sklypo savininko parašas ir gretimų žemės sklypų savininkų parašai/sutikimai žemės sklypo ribų parodymo-paženklinimo akte, žemės sklypo plane sukuria civilines teisines pasekmes tik tokia apimtimi, kiek tai susiję su kadastrinių matavimų objektu esančio žemės sklypo faktinės ribos nustatymu.

22. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai laisva valia pasirašė atsakovės UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarytuose žemės sklypų ribų parodymo-paženklinimo aktuose ir žemės sklypų planuose, turėjo galimybes su šiais dokumentais susipažinti ir domėtis kadastrinių matavimų eiga. Kaip nurodė ieškovai, jie matė (pastebėjo), kad žemės sklypų ribų parodymo-paženklinimo aktuose ir sklypų planuose buvo pažymėtas 3 metrų kelias, tačiau buvo įsitikinę, kad tai yra jiems priklausantis įvažiavimas į jų žemės sklypus, padarytas jų žemės sklypų sąskaita. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad šis jų įsitikinimas būtų turėjęs objektyvų pagrindą . Tai yra į bylą ieškovai nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad tiek žemės sklypų privatizavimo schemose, tiek galiojančiame 1994 metų sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniame plane pažymėtas 3 metrų pločio pravažiavimas (kelias) buvo suplanuotas išimtinai nurodytų žemės sklypų buvusių savininkų poreikiams ir jų susitarimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovai klaidingai suprato ir vertino savo įsigytos nuosavybės ribas kelio aspektu ir jų teises į minėtą kelią, nesudarė pagrindo pripažinti ieškovų parašų žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose ir žemės sklypų planuose negaliojančiais, todėl šiuos ieškovų ieškinio reikalavimus atmetė.

23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovų reikalavimai dėl žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktų ir žemės sklypų planų panaikinimo iš esmės yra išvestiniai iš reikalavimų pripažinti ieškovų parašus šiuose dokumentuose negaliojančiais, todėl, atmetęs ieškovų ieškinio reikalavimus dėl jų parašų pripažinimo negaliojančiais, šiuos reikalavimus taip pat atmetė. Taip pat pažymėjo, kad teises ir pareigas sukuria administracinis aktas, kuriuo paženklinimo-parodymo aktas bei žemės sklypo planas yra patvirtinami. Šiuo atveju ieškovams teises ir pareigas sukūrė atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-49 ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-50, dėl kurių pareikšti ieškovų reikalavimai jau yra išnagrinėti teismo (teisminio proceso Nr. 2-68-3-34701-2017-4).

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nėra duomenų, jog ieškovai kada nors būtų įgiję nuosavybės teises į 3 m kelią (CK 4.47 straipsnis), kuris tarp ieškovų sklypų yra pažymėtas tiek šių žemės sklypų privatizavimo schemose, tiek 1994 metų sodų bendrijos generaliniame plane, tiek atsakovės UAB „Kagema“ sudarytuose žemės sklypų planuose ir nei viename iš paminėtų dokumentų nėra priskirtas ieškovų žemės sklypams.

25. Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovų nuosavybės teisės buvo pažeistos, atlikus sklypų kadastrinius matavimus ir įregistravus jų rezultatus Nekilnojamojo turto registre. Taip pat nebuvo pagrindo ir konstatuoti, kad dėl atliktų kadastrinių matavimų, kurie buvo patvirtinti administraciniais aktais, ieškovų žemės sklypų plotas būtų sumažėjęs 114 kv. m, kurių grąžinimo jie reikalavo iš valstybės. Be to, net ir nustačius, kad ieškovai nuo pat žemės sklypų įsigijimo 1997 metais valdė ir naudojosi ta žemės sklypo dalimi, kuri atliktuose kadastriniuose matavimuose pažymėta, kaip kelias, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudarytų faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad tą sklypo dalį (kelią) ieškovai valdė teisėtai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių gynimą, netinkamai įvertino byloje esančias trečios kartos nuosavybės teise valdomų besiribojančių sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 koordinates.

26.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, ir bylą išnagrinėjo, remdamasis išimtinai atsakovės NŽT argumentais, kad ieškovų žemės valdose esantis įvažiavimas į du jų nuosavybės teise valdomus sklypus su viena bendra išilgine (37,2 m) tarp besiribojančiu sklypu Nr.15 ir Nr.16 yra bendro naudojimo kelias. Pirmosios instancijos teismas ignoravo oficialius rašytinius įrodomus, patvirtinančius, kad ieškovai yra dviejų žemės sklypų savininkai, o vienas įvažiavimas yra į dvi ieškovų žemės valdas. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė svarbios aplinkybės, kad tiek pirminiu 1992 metų sklypų savininkų atsakovės NŽT pateiktuose nepatvirtintuose jų sklypų vidaus planuose, tiek UAB „Krianta“ pateiktuose teismui statinių pririšimo prie sklypo ribų besiribojančios išilginės su visais ieškovų kaimynais ir tarpusavyje yra išlikusios tokios pačios iki šios dienos. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybės, kad visi gatvėje išsirikiavę sklypai yra pasvirę, todėl visos trys besiribojančių sklypų Nr. 16C ir Nr. 16, Nr. 16 ir Nr. 15, Nr.15 ir Nr.14 išilginės nuo mažesnės link didesnės ir todėl skiriasi. Jeigu ieškovų sklypuose būtų atsakovės NŽT nurodomas kelias, tai, kadangi sklypai pasvirę, skirtųsi ir abiejuose Nr.15 ir Nr. 16 sklypuose pažymėtos bendros išilginės ilgis. Ieškovai neturi jokio atsakovės NŽT pateikto teisinio dokumento, kuriuo remiantis, galėtų būti kaltinami valstybinės žemės užėmimu.

26.3. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios teismas nevertino senaties terminų.

26.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino VĮ „Registrų centras“ išrašų bei kitų valstybinių institucijų rašytinių įrodymų.

26.5. Nors išrašai be ieškovų žinios buvo išimti jų vardu ir skirtingomis datomis, juose net ir po 2011 m. spalio mėn. patikslinimų įrašyti nepasikeitę plotai. Taip pat įregistruoti nuosavybės dokumentuose vietinės kanalizacijos ir inžineriniai tinklai, kurie po atsakovės UAB „Kagema“ matininko H. M. patikslinimų dingo. Atsižvelgę į jau žinomus faktus ir paaiškėjusias naujas aplinkybes, ieškovai teikė išrašus posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas tai ignoravo. Be to, tiek atsakovės NŽT atstovė, tiek teismas, pats pripažinęs, kad ieškovų parašai buvo gauti neteisėtai, nuolat akcentuoja, kad buvo remtasi atsakovės UAB „Kagema“ atliktais sklypų kadastriniais matavimais ir VĮ „Registrų centras“ duomenimis. Taip pat atsakovės NŽT argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai, jog po atsakovės UAB „Kagema“ atliktų ieškovų nuosavybės patikslinimų niekas nepasikeitė (nei sklypų plotai, nei sklypu koordinatės), neatitinka nei ieškovų pirktų nuosavybės teise, nei faktiškai disponuojamu iki dabar sklypų koordinačių ir plotu.

26.6. Sodininkų bendrijos „Š.“ generalinio vandentiekio vamzdis yra sklypų ribų atskaitos taškas, kurio žiemos vandens išleidimo kranas yra prie ieškovų sklypo Nr. 15. Vartai – 2,8 m, todėl neatitinka atsakovės NŽT teiginių ir pirmosios instancijos teismo motyvų, kad čia buvo 3 m pločio kelias. Pirmosios instancijos teismas nevertino pačios atsakovės NŽT buvusios skyriaus vedėjos D. G. 2016 metais išduotos pažymos. Taip pat pateikė išrašus, jog kai buvo tikslinamos ieškovų nuosavybės teise valdomos žemės, atsakovės UAB „Kagema“ atstovai H. M. ir M. M., save vadinę matininkais, neturėjo galiojančių matininkų pažymėjimų. Teismo teiginį, jog kalio koordinatės kertasi su malkinės koordinatėmis, paneigia nepriklausomos matininkės K. F. aiškinamasis raštas, parengtas 2015 m. gruodžio 11 d., kuriame nurodyta, kad sklypas ženklinamas pagal atsakovės UAB „Kagema“ nustatytus kadastro duomenis. Duomenys patvirtina, kad ieškovų sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 visos koordinatės yra iškraipytos. Tuo metu sklypai nebuvo aptverti ir jokios malkines nebuvo. Abiejų sklypų išrašuose atsiranda specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kuriu nuosavybės dokumentuose niekada nebuvo. Atsakovės UAB „Kagema“ žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose 2011 m. rugsėjo 6 d. savininkai pasirašė tik ant leistinos paklaidos be jokiu specialių ar dar kokių nors zonų.

26.7. Pirmosios instancijos teismui buvo pridėtos Vilniaus miesto savivaldybes preliminarios-nepatvirtintos teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukos. Iš šių planų matyti, jog ieškovų kaimynams sklypas Nr. 16A yra suformuotas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, 6,5 m nuo sklypo Nr. 14A ir Nr. 15A. Pateikti generaliniai ir vienintelis 1981 metais patvirtintas planas patvirtina, kad visiems vėliau atsiradusiems sklypams prie upelio, esančio (duomenys neskelbtini) žalioje zonoje, Nr. 15A ir Nr. 16A kelias per sklypus Nr. 15 ir Nr. 16 nebuvo suplanuotas.

Atsiliepimas

27. Atsakovė NŽT atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Atsakovė NŽT nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo ar su tuo, kad šias aplinkybes netinkamai įvertino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovų teiginiais, jog atsakovės UAB „Kagema“ atliktais kadastriniais matavimais buvo naujai suformuotas ir įteisintas kelias, t. y. bylos duomenų pagrindu nėra pagrindo išvadai, kad kadastrinių matavimų pagrindu dalis ieškovų žemės sklypų ploto buvo paimta valstybės nuosavybėn ir tapo valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu.

27.2. Žemės sklypo Nr. 16 kadastrinių matavimų atlikimo vykdytoja atsakovė UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. atsakovės NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė aiškinamąjį raštą, kuriame nurodė, kad atlikus žemės sklypo Nr. 16 kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, kad šiam sklypui maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida yra 52 kv. m, todėl atsakovės UAB „Kagema“ suformuoto sklypo plotas (676 kv. m) neviršija maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos. Taip pat atsakovė UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. aiškinamajame rašte nurodė, kad, atlikus žemės sklypo Nr. 15 kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, jog šiam sklypui maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida yra 55 kv. m, todėl atsakovės UAB „Kagema“ suformuoto sklypo plotas (739 kv. m) neviršija maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos. Atsižvelgiant į tai, sutikrina su skundžiamame sprendime nurodytu argumentu, kad ieškovai neginčijo atsakovės argumentų, kad tokiais sklypų pokyčiais nepažeidžiamos neviršijamos norminiuose teisės aktuose įtvirtintos maksimalios leistinos (ribinės) paklaidos.

27.3. Taip pat nesutinkama su ieškovų nurodytais argumentais, kad tiek žemės sklypo Nr. 15, tiek žemės sklypo Nr. 16 privatizavimo schemose ir galiojančiame sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniame plane pažymėtas 3 metrų pločio pravažiavimas (kelias) buvo suplanuotas išimtinai nurodytų žemės sklypų buvusių savininkų poreikiams tenkinti ir jų susitarimu, kadangi ieškovai nėra pateikę į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų, o, remiantis galiojančiu sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniu planu, matyti, kad šis kelias, esantis valstybinėje žemėje, yra būtinas užtikrinti susisiekimą į kaimyninį ginčo sklypams sodininkų bendrijos „Š.“ teritorijoje esantį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kad bendro naudojimo 3 metrų pločio kelias suformuotas ieškovų sklypų sąskaita. Be to, ieškovų pateiktame žemės sklypo Nr. 15 plane ir techninės apskaitos byloje, rengtuose 1976 metais, yra uždėtos žymos, kad šie sklypo suplanavimo dokumentai yra panaikinti, todėl manytina, kad ieškovai prašė nustatyti jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypo Nr. 16 ir žemės sklypo Nr. 15 ribas negaliojančių dokumentų pagrindu.

27.4. Pagal atsakovės UAB „Kagema“ atliktų žemės sklypo Nr. 16 kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus matyti, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti paties ieškovo užsakymu ir žemės sklypo Nr. 16 ribos buvo suderintos su savininku ieškovu, sodininkų bendrijos „Š.“ pirmininku ir kaimyninių žemės sklypų savininkais, tai patvirtina jų parašai 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo Nr. 16 ribų paženklinimo-parodymo akte, analogiškai yra ir 15 sklypo atveju. Ieškovai savo parašais patvirtino, kad sutinka su nustatytomis ginčo sklypų ribomis ir plotais, atlikus kadastrinius matavimus.

27.5. Ieškovų reikalavimas siekiamų teisinių padarinių nesukels, kadangi žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 paženklinimo-parodymo aktas ir jų planai nėra savarankiški dokumentai, kurie patys savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių.

27.6. Ieškovai ieškinį dėl suklaidinimo pateikė tik tada, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-589-438/2019 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. procesinį sprendimą, kuriuo buvo konstatuota, kad ieškovai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, yra praleidę administracinių aktų apskundimo terminus, todėl reikšti reikalavimo panaikinti atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. Įsakymą Nr. 49VI-(14.49.2.V49 ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(T 4.49.24-50) nebegali, kaip ir reikšti išvestini reikalavimą – panaikinti žemės sklypo parodymo-paženklinimo aktus. Ieškovai, pareikšdami ieškinį ginčo byloje, siekė to paties teisinio rezultato, dėl kurio jau yra pasisakęs tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-8-905/2018, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-589-438/2019.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

28. Ieškovai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti naujai atsiradusius įrodymus.

29. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovų nurodyti įrodymai galėjo būti pateikti ir aplinkybės galėjo būti nurodytos anksčiau, t. y. bylą nagrinėjus dar pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovų naujai teikiami įrodymai neturi esminės reikšmės jų apeliacinio skundo nagrinėjimui. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta ieškovų prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus.

Dėl bylos esmės.

32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

33. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

34. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotos ieškovės nuosavybės teisės į 0,0739 ha ploto žemės sklypą Nr. 15, ir šiame sklype esančius pastatus, taip pat ieškovo nuosavybės teisės į 0,0676 ha žemės sklypą Nr. 16, ir šiame sklype esančius pastatus bei statinius. Nurodytus žemės sklypus ieškovai įsigijo pagal 1997 m. liepos 23 d. ir 1997 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Šie ieškovų įsigyti žemės sklypai buvo privatizuoti 1994 m. gruodžio 23 ir 28 d. sudarytomis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytose 1994 metais sudarytose sutartyse nurodyta, jog šie žemės sklypai parduodami „pagal Vilniaus m. valdybos 1994 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 1608V“. Nors 1994 metais sudarytose valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyse ir nurodyta, kad abu pirkėjai (M. S. ir S. P.) už parduodamus sklypus dar 1992 m. rugsėjo 16 d. sumokėjo tam tikras lėšas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad toks kainos (ar kainos dalies) sumokėjimas 1992 metais savaime nepatvirtina, jog sklypai buvo privatizuoti 1992 metais. Tiek pagal pinigų sumokėjimo metu (t. y. 1992 m. rugsėjo 16 d.), tiek pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu (1994 m. gruodžio 23, 28 dienomis) galiojusias teisės normas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti sudaromos (pasirašomos). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien tik pinigų (kainos) sumokėjimo aplinkybė negali būti vertinama, kaip žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas. Remiantis šiais motyvais, atmetami kaip nepagrįsti ieškovų argumentai, kuriais teigiama, kad ieškovų žemės sklypai buvo privatizuoti 1992 metais, ir sutinkama su atsakovės argumentais, kad žemės sklypai, kuriuos 1997 m. įsigijo ieškovai, privatizuoti 1994 m. sudarytomis sutartimis.

35. Sklypus privatizavę asmenys pasirašė 1992 m. balandžio 30 d. brėžinius, kuriuose nurodytas tarp šių sklypų esantis 3 m pločio kelias. Abejuose sklypų brėžiniuose nurodytos sklypų kraštinės ir bendras sklypų plotas iš esmės sutampa su ieškovų ginčijamais matavimais nustatytomis sklypų ribomis ir plotais, t. y.: ieškovės sklypo ginčijamais matavimais nustatytos ribos (kraštinių bendri ilgiai) yra 20,99 m, 37,48 m, 19,22 m, 37,75 m, plotas 739 kv. m, o 1992 m. sudarytame brėžinyje atitinkami sklypo kraštinių ilgiai buvo 21 m, 37,2 m, 19 m, 37,9 m, plotas 745 kv. m (sklypas Nr. 15); ieškovo sklypo ginčijamais matavimais nustatyti kraštinių bendri ilgiai yra 20 m, 36,09 m, 16,29 m, 38,17 m, plotas 676 kv. m, o 1992 m. brėžinyje atitinkami kraštinių ilgiai buvo 19,8 m, 36 m, 16 m, 37,29 m, plotas 670 kv. m (sklypas Nr. 16). Be to, į bylą yra pateikta sodininkų bendrijos „Š.“ planavimo schema, iš kurios duomenų matyti, jog joje nurodytų sklypų ribų ir plotų patikslinimas apsvarstytas valdybos 1992 m. balandžio 30 d. ir 1992 m. gegužės 26 d. posėdžiuose ir jiems pritarta, minėtoje schemoje yra pažymėtas kelias tarp sklypų Nr. 15 ir Nr. 16, ši schema yra patvirtinta Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608.

36. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

37. Ieškovai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių gynimą, netinkamai įvertino byloje esančias trečios kartos nuosavybės teise valdomų besiribojančių sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 koordinates. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, ir bylą išnagrinėjo, remdamasis išimtinai atsakovės NŽT argumentais. Be to, pirmosios instancijos teismo motyvai, jog po atsakovės UAB „Kagema“ atliktų ieškovų nuosavybės patikslinimų niekas nepasikeitė (nei sklypų plotai, nei sklypų koordinatės), neatitinka nei ieškovų pirktų nuosavybės teise, nei faktiškai disponuojamu iki dabar sklypų koordinačių ir plotu. Žemės sklypų, esančių adresais Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (sklypas Nr. 16), ir Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (sklypas Nr. 15), matavimai turi būti atlikti, remiantis sodininkų bendrijos „Š.“ 1978 generaliniu planu, patikslintu 1981 metais.

38. Atsakovė NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovų teiginiais, jog atsakovės UAB „Kagema“ atliktais kadastriniais matavimais buvo naujai suformuotas ir įteisintas kelias, t. y. bylos duomenų pagrindu nėra pagrindo išvadai, kad kadastrinių matavimų pagrindu dalis ieškovų žemės sklypų ploto buvo paimta valstybės nuosavybėn ir tapo valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu. Papildomai nurodo, kad pagal atsakovės UAB „Kagema“ atliktų žemės sklypo Nr. 16 kadastrinių matavimų byloje esančius dokumentus matyti, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti paties ieškovo užsakymu ir žemės sklypo Nr. 16 ribos buvo suderintos su savininku ieškovu, sodininkų bendrijos „Š.“ pirmininku ir kaimyninių žemės sklypų savininkais, tai patvirtina jų parašai 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo Nr. 16 ribų paženklinimo-parodymo akte, analogiškai yra ir 15 sklypo atveju. Ieškovai savo parašais patvirtino, kad sutinka su nustatytomis ginčo sklypų ribomis ir plotais, atlikus kadastrinius matavimus. Teigia, kad ieškovų reikalavimas siekiamų teisinių padarinių nesukels, kadangi žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 paženklinimo-parodymo aktas ir jų planai nėra savarankiški dokumentai, kurie patys savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Dėl ieškovų nuosavybės teisės.

39. CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017). Reikšdami vindikacinį reikalavimą, ieškovai privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovai turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015). Dėl paminėto konstatuotina, jog vindikaciniu ieškiniu pažeistos asmens teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), todėl, reikšdami ieškinį, ieškovai privalėjo įrodyti jų teisę sukuriančius faktus.

40. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės konstatavo, jog ieškovai neįrodė vindikacinio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog ieškovai niekada neįgijo nuosavybės teisės į ginčo 3 m kelią, kuris tarp ieškovų sklypų yra pažymėtas tiek šių žemės sklypų privatizavimo schemose, tiek 1994 metų sodininkų bendrijos „Š.“ generaliniame plane, tiek atsakovės UAB „Kagema“ sudarytuose žemės sklypų planuose ir nė viename iš paminėtų dokumentų nėra priskirtas ieškovų žemės sklypams.

41. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytu vertinimu ir pažymi, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai niekada neturėjo ir šiuo metu neturi nuosavybės teisių į 3 m ginčo kelią, kuris šiuo metu nuosavybės teise priklauso valstybei bei kurį prašoma išreikalauti vindikacinio ieškinio pagrindu. Nesant duomenų, jog ieškovai turėjo nuosavybės teisę į ginčo 3 m kelią, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo 3 m kelio valdymo teisę jie prarado be savo valios. Bylos duomenys patvirtina, jog valstybė ginčo 114 kv. m žemės plotą valdo teisėtai.

42. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ieškovai nesuformulavo reikalavimo teismui dėl jų sklypų ribų nustatymo. Ieškinys pareikštas teismui, siekiant išreikalauti daiktą – žemės sklypo dalį (kelią) – iš atsakovės, kaip neteisėtos nurodytos sklypo dalies valdytojos. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atlikus ieškovų žemės sklypų kadastrinius matavimus, sklypų plotai pasikeitė leistinose ribose, t. y. žemės sklypo Nr. 15 plotas sumažėjo leistina paklaida (6 kv. m), o žemės sklypo Nr. 16 plotas padidėjo leistina paklaida (6 kv. m). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą ir šalių nurodytas aplinkybes, pažymi, jog ieškovų nuosavybės teisės nebuvo pažeistos, atlikus sklypų kadastrinius matavimus ir įregistravus jų rezultatus Nekilnojamojo turto registre. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog, remiantis byloje esančiais duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad dėl byloje nustatytų atliktų kadastrinių matavimų, patvirtintų administraciniais aktais, nagrinėjamos bylos ieškovų žemės sklypų plotas būtų sumažėjęs 114 kv. m, kurių grąžinimo jie reikalauja iš valstybės. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, jeigu ir būtų nustatyta, kad ieškovai nuo ginčo sklypų įsigijimo valdė ir naudojosi 3 m keliu, tai savaime nesuponuotų išvados, kad tą sklypo dalį (kelią) ieškovai valdė teisėtai. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog 3 m pločio kelias tarp jų sklypų buvo suformuotas jų sklypų sąskaita, teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad valstybė neteisėtai užvaldė ieškovų nurodytą 114 kv. m plotą.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, nepagrįstu vertina apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių gynimą, netinkamai įvertino byloje esančias trečios kartos nuosavybės teise valdomų besiribojančių sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 koordinates. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir aiškiai atsakė į probleminius bylos klausimus, tinkamai remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis ginčo klausimus, ir pateikti pirmosios instancijos teismo motyvai bei nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias trečios kartos nuosavybės teise valdomų besiribojančių sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 koordinates.

44. Apeliacinio skundo argumentai, kad žemės sklypų, esančių adresais Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (sklypas Nr. 16), ir Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (sklypas Nr. 15), matavimai turi būti atlikti, remiantis sodininkų bendrijos „Š.“ 1978 generaliniu planu, patikslintu 1981 metais, yra teisiškai nepagrįsti, kadangi žemės sklypas Nr. 16 buvo parduotas buvusiam savininkui M. S. pagal 1994 m. gruodžio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PO 1/95- 2981, o žemės sklypas Nr. 15 buvo parduotas buvusiam savininkui S. P. pagal 1994 m. gruodžio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/95-2891, kurių sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Žemės sklypas Nr. 16 ir žemės sklypas Nr. 15 pardavimo metu turėjo atitikti galiojantį sodininkų bendrijos „Š.“ generalini planą, patvirtintą Vilniaus miesto mero 1994 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. 1608.

45. Ginčo atveju yra aktualus NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-49 „Dėl E. U. žemės sklypo Nr. 16, esančio (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Š.“, Vilniuje, kadastro duomenų tikslinimo“ ir 2012 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-50 „Dėl M. U. žemės sklypo Nr. 15, esančio (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Š.“, Vilniuje, kadastro duomenų tikslinimo“. Ieškovai juos ginčijo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4036-596/2019 atsisakė atnaujinti terminą šiems administraciniams aktams ginčyti ir skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-589-438/2019 šį procesinį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, nagrinėjamu atveju reikšminga, kad šiais įsakymais patvirtinti kadastro duomenys.

Dėl įrodymų vertinimo.

46. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, ir bylą išnagrinėjo, remdamasis išimtinai atsakovės NŽT argumentais.

47. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

48. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

49. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina ieškovų apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, ir bylą išnagrinėjo, remdamasis išimtinai atsakovės NŽT argumentais.

51. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde bandoma detalizuoti, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovų bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai ir kiti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, tačiau iš esmės neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, darytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neva remdamasis tik atsakovės NŽT teiktais įrodymais. Šiuo atveju ieškovai, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo, remdamasis išimtinai NŽT argumentais, iš esmės pateikia tik deklaratyvius teiginius, kadangi ir patys ieškovai iš esmės nepagrindžia, kaip ir kokie įrodymai paneigtų skundžiamame sprendime pateiktas pirmosios instancijos teismo išvadas. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakyta dėl visų šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, kitus įrodymus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus ieškovams, atsižvelgiant į jų apeliacinio skundo argumentus, nevertintina, kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus įrodymus.

Dėl procesinės bylos baigties.

52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

53. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rūta BurdulienėRosita PatackienėNeringa Švedienė