Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Aleksandro Rusako,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1078-767/2023 pagal ieškovės A. Ž. (dabartinė pavardė R.) ieškinį atsakovui R. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo bei atsakovo R. M. priešieškinį ieškovei A. Ž. (dabartinė pavardė R.), atsakovei pagal priešieškinį R. K. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo)

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.174 straipsnio 2 dalį, ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, CK 3.174 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Taigi, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

12. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

13. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

14. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi šalių nepilnametės dukros A. M. gyvenamoji vieta nustatyta su tėčiu (atsakovu) R. M.. Taigi, kaip matyti, šalių nepilnametis vaikas iki skundžiamo sprendimo priėmimo daugiau nei 2 metus gyveno su atsakovu. Byloje nėra duomenų apie galimą netinkamą tėvo valdžios įgyvendinimą ar vaiko teisių pažeidimus. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalių nepilnametės dukros aplinka ir socialiniai ryšiai yra teigiami ir skatina ją vystytis be emocinių sukrėtimų ir įtampos, priešingų įrodymų byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą turi būti atsižvelgiama į tai, jog aplinkos keitimas vaikui gali padaryti socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Kaip jau minėta, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esamoji aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Nagrinėjamu atveju minėtos aplinkybės byloje nenustatytos.

15. Pažymėtina, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, specialistų (ekspertų, psichologų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų, medicinos darbuotojų) teikiamos išvados, nuomonės, pasiūlymai, liudijimai yra vertinami kaip patikimesni įrodymai ir dėl geriausių vaiko interesų apsaugos turi esminę reikšmę. Šiuo aspektu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, specialistai ekspertai, socialiniai darbuotojai bei vaiko teisių apsaugos specialistai nėra nurodę aplinkybių, kurios būtų leidusios manyti, kad vaiko interesams būtų geresnės ugdymo ir gyvenimo sąlygos gyvenant su jos mama, bei nėra pasitvirtinusios ieškinyje minimos aplinkybės, kurias teismas galėtų laikyti išskirtinėmis ir turėtų pagrindą tenkinti ieškinį išskirtinai vaiko interesų apsaugai. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šių pirmosios instancijos teismo motyvų nepaneigė. Apeliantės argumentai, kad gyvendama su tėčiu dukra negauna jai reikiamos pagalbos ugdymo procese, ji netobulėja, jos ugdymui, lavinimui atsakovas neskiria dėmesio, neįvertina, kokia pagalba vaikui reikalinga, nesuvokia, kad vaikas turi gauti jam reikiamų specialistų pagalbą, vaikas negauna pagalbos dėl tėčio nepakankamo dėmesio, kontrolės, pastangų ir pagalbos dukros ugdymui, paremti tik pačios apeliantės subjektyviu vertinimu, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad teismui pateiktas rašytinis įrodymas - dukros lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinis, kuris, anot apeliantės, aktualiu laiku jau turėjo būti užpildytas atliktais darbais, tačiau dukros pratybų sąsiuvinis vos pradėtas pildyti, savaime negali patvirtinti, jog atsakovas neužtikrina ugdymo proceso (pagalbos) nepilnametei dukrai. Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį, kad šalių nepilnametė dukra yra mažametis vaikas, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog šalių nepilnametės dukros intelektas atitinka truputį jaunesnių vaikų gebėjimus (Ekspertizės akto l. 16), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikrų ugdymo užduočių neatlikimas, kaip pavyzdžiui pratybų sąsiuvinio užduočių neužpildymas, galimai sąlygotas vaiko silpnų asmeninių gebėjimų (įskaitant silpnas akademines žinias), o ne netinkamo tėvo pareigų vykdymo.

16. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Ekspertizės aktu nustatytos išvados, jog jokių psichologinių pokyčių pakeitus vaiko gyvenamąją vietą jis nepatirs. Teismui nesutikus su Ekspertizės akto išvadomis, teismas privalėjo nesutikimą motyvuoti, nurodyti, kuo remiantis teismas daro priešingas išvadas. A. M. teisme nebuvo apklausta, todėl akivaizdu, kad nėra pagrindo abejoti Ekspertizės akto išvada ar ja nesivadovauti.

17. Nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020). Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktoms išvadoms lemiamos įrodomosios reikšmės. Dar daugiau, akcentuotina, kad ekspertų išvada, jog jokių psichologinių pokyčių pakeitus vaiko gyvenamąją vietą jis nepatirs, neturėjo lemiamos reikšmės priimant teismui sprendimą dėl ginčo baigties, nes, kaip jau minėta, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vienu iš tėvų, kad esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.

18. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad bendroje veikloje tiek su mama, tiek su močiute stebimos visų santūrios nuotaikos, nei mama ar močiutė, nei A. nesikreipia viena į kitą vardu, nėra jokio fizinio šilto kontakto (neglosto, neliečia, nepagiria, nesikreipia niekaip į mergaitę). Stebint jos sąveikas su tėvu - abu bendrauja ramiai, mergaitė jaučiasi saugiai, pradžioje susitikę pažiūri vienas į kitą, nusišypso, tačiau bendroje veikloje kiekvienas veikia pats sau, nesikreipia vienas į kitą, nėra jokio fizinio šilto kontakto (tėvas neglosto, neliečia, nepagiria, nesikreipia niekaip į dukrą), kartu nesitaria dėl bendrų veiklų, abu užsiima savomis veiklomis, aktualizuoja kiekvienas sau reikšmingas temas. Stebimas mergaitės nuobodulys (žiūri pro langą), į kurį tėvas neatliepia. Yra matoma, kad A. nereiškia jokių (nei teigiamų, nei neigiamų) jausmų tėvams ir močiutei, kaip ir tėvai bei močiutė neparodo jokių jausmų A.. Ir nors A., likusi dviese, yra individualiai aktyvi, tačiau aktyviai nesiekianti tėvų ir močiutės dėmesio. Jų visų emocinis fonas tapatus - ramus, tačiau nestebima, kad jie mėgautųsi buvimu kartu. Ekspertizės akte pateikta išvada, kad šiuo metu A. santykis su tėvais ir močiute yra prieraišus, saugus, ramus (žr. Ekspertizės akto 16, 17 l.). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, įvertinus Ekspertizės akto duomenis ir jame pateiktas išvadas, nėra pagrindo konstatuoti, kad dukros emocinius poreikius geriau atliepia mama, nes, kaip matyti, tiriamuoju metu nustatyta, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas su dukra neturėjo jokio fizinio šilto kontakto.

19. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateikta išvada, kad šalių nepilnametis vaikas negeba išreikšti savarankiškos nuomonės dėl savo gyvenamosios vietos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai, vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018). Visgi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog šalių nepilnametė dukra nepalankiai vertintų savo dabartinę gyvenamąją vietą, į tai, kad šalių nepilnametė dukra ekspertams nurodė, kad jai patinka gyventi pas tėtį (žr. Ekspertizės akto 15 l.), šias aplinkybes pripažįsta kaip geriausiu vaiko interesų užtikrinimu ir svarbiausiu kriterijumi sprendžiant klausimą dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo).

20. Apeliantė nurodo, kad tik gyvenant su mama šalių nepilnametei dukrai galėtų būti užtikrintas jai taip reikalingas papildomas ugdymas, ugdymas namuose, pagalba ruošiant namų darbus, atliekant užduotis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais, pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), pirmiausiai tyrė ir vertino, ar atsakovas užtikrina vaiko teises ir teisėtus interesus, ar egzistuoja išskirtinės aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas keisti vaiko gyvenamą vietą, atsižvelgė į ekspertų ir specialistų pateiktas išvadas. Teisėjų kolegija pastebi, jog byloje duomenų, kad mergaitei reikalinga išimtinai motinos globa, nėra (CPK 178 straipsnis), todėl šiuo atveju mergaitei reikalinga ir tėvo globa. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie galimą netinkamą tėvo valdžios įgyvendinimą ar vaiko teisių pažeidimus, kas reiškia, kad priešingai nei teigia apeliantė, atsakovas užtikrina vaiko ugdymą ir vykdo kitas savo pareigas vaiko atžvilgiu.

21. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovas yra tolimųjų reisų vairuotojas, nors atsakovas nutraukė darbo santykius su (duomenys neskelbtini), tačiau akivaizdu, kad tai yra tik laikinas veiksmas, atsakovas savo specialybės, kvalifikacijos nekeičia, o tai reiškia, jog didesnę dalį laiko dukra praleidžia su kitais asmenimis, nors galėtų ir turėtų būti auginama ir prižiūrima ne svetimų, bet savo mamos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliantės argumentą kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodytą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas užtikrina vaikui ugdymo procesą ir vykdo kitas pareigas vaiko atžvilgiu, atsakovo gyvenamajame būste vaikui yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi surinktais duomenimis apie atsakovą ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl byloje esantys įrodymai apie atsakovo darbo santykių nutraukimą su krovinių pervežimų bendrove pagrindžia, kad atsakovas siekia kuo daugiau laiko praleisti su savo dukra, auginti bei prižiūrėti dukrą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės teiktais įrodymais bei paaiškinimais, bet ir visa bylos medžiaga. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino ne tik ieškovės, bet ir atsakovo teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovas užtikrina saugią, stabilią ir disciplinuotą šalių nepilnametės dukros gyvenamąją aplinką. Duomenų, kad atsakovas nesirūpintų dukros poreikiais, kad vaiko gyvenamoji aplinka būtų nesaugi, nestabili, ar dėl kitų priežasčių būtų žalinga nepilnametės emocinei būsenai, jos, kaip asmenybės, vystymuisi, byloje nėra. Apeliantė neįrodė, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakovu. Aptartų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas tiek materialiosios teisės normų dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą nustatymo, tiek proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

24. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).

Dėl bendravimo tvarkos

25. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į geriausius vaiko interesus, Eksperto išvadą dėl A. M. itin artimo ryšio su senole R. K., su kuria bendravimas vaikui kelia geras emocijas, vaikas laukia bendravimo su močiute, todėl bendravimo tvarka su močiute neturėjo būti keičiama geriausių vaikų interesų atžvilgiu. Be to, ieškovė tik laikinai gyveno su savo mama R. K., todėl šios laikinos situacijos traktavimas kaip nuolatinės yra neteisingas.

26. Atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nors vaiko teisė bendrauti tiek su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), tiek su artimais giminaičiais yra savarankiškos, vaiko bendravimas su seneliais paprastai nėra toks intensyvus kaip su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ir seneliai negali turėti teisėto lūkesčio, kad vaikaitis praleis su jais panašiai laiko, kiek jis praleidžia su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgusi į vaiko teisės bendrauti tiek su skyrium gyvenančia motina, tiek su senole R. K. derinimo būtinybę, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo R. K. nustatyta bendravimo tvarka su vaikaite, pagal kurią R. K. turi teisę bendrauti su nepilnamete anūke A. M. R. K. gimimo dienos ((duomenys neskelbtini)) savaitės savaitgalį, pasiimdama anūkę A. M. iš jos gyvenamosios vietos penktadienį, 15 val., ir grąžindama A. M. į jos gyvenamąją vietą sekmadienį, 17 val., nepažeidžia proporcingumo, protingumo principų ir pagrįstai nėra tokia intensyvi palyginti su nustatyta skyrium gyvenančios mamos (ieškovės) bendravimo su vaiku tvarka. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo išvadai, jog tokia teismo nustatyta bendravimo tvarka su močiute neatitinka geriausių vaiko interesų. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, savo pareigą užtikrinti vaiko bendravimą su močiute R. K. motina galės tomis dienomis, kada su vaiku turi teisę bendrauti ji pati. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde ieškovė savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini), t. y. tokį patį adresą, kuriuo gyvena ir atsakovės mama R. K., todėl apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji tik laikinai gyveno su savo mama R. K., vertintina kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyta. Dar daugiau, sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra susiję su R. K. interesų gynimu, tačiau atsakovė pagal priešieškinį R. K. apeliacinio skundo nepadavė, todėl dėl atsakovės R. K. atžvilgiu nustatytos (pakeistos) bendravimo tvarkos su vaikaite R. K. teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

27. CK 3.175 straipsnis numato, kad kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos gali vaiko tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pasikeitus aplinkybėms, vaiko tėvas ar motina gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (CK 3.175 straipsnio 1-3 dalys). Taigi, šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantė, kreiptis dėl bendravimo tvarkos nustatymo gali bet kuris iš tėvų, įstatymas nenumato, kad nustatant bendravimo tvarką būtinas skyrium gyvenančios motinos pareikštas teismui reikalavimas dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

28. Apeliantė nurodo, kad skundžiamu sprendimu nustatyta bendravimo tvarka yra minimali, kas netoleruotina dukros ir motinos tarpusavio ryšių atžvilgiu. Sprendimu nustatytas minimalus bendravimas akivaizdžiai gali turėti neigiamos įtakos vaiko tolesniam augimui, emocinei būklei.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio, tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2018 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-82-687/2018).

30. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005, 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014).

31. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

32. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

33. Nagrinėjamu atveju apeliantė konkrečių argumentų (prieštaravimų) dėl teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nepateikė, t. y. apeliantė nepateikė argumentų, kuri tiksliai ginčijamu teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos dalis turėtų keičiama (papildoma), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinimui, jog pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė netinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka yra pakankamai intensyvi, nes apeliantė turi galimybę su vaiku bendrauti metų neporinių savaičių savaitgaliais, vasaros laikotarpiu (liepos 1 d. - liepos 15 d., rugpjūčio 4 d. - rugpjūčio 18 d.), švenčių metu (poriniais metais: šv. Kūčių dieną (gruodžio 24 d.) - šv. Kalėdų dieną (gruodžio 25 d.); pirmąją šv. Velykų dieną; neporiniais metais: antrąją šv. Kalėdų dieną (gruodžio 26 d.), gruodžio 31 d.; antrąją šv. Velykų dieną), Motinos dieną, per programos „Skype“ vaizdo kamerą arba programų ir kt. pagalba nelyginėmis dienomis nuo 19 iki 20 val.

34. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi rasti balansą tarp dviejų vaiko interesų – turėti stabilią, saugią ir ramią namų aplinką bei maksimaliai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Šiuo aspektu svarbu įvertinti vaiko (vaikų) amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę vaiko (vaikų) tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko (vaikų) kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybes įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Tokia teisės aiškinimo taisyklė grindžiama vaiko poreikiu pirmiausia turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016), todėl labai intensyvus bendravimo modelis (pvz., „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelis) gali būti taikomas tik tokiais atvejais, kai dėl to sutaria abu tėvai, su tokiu modeliu sutinka vaikas, gebantis išreikšti savo pažiūras, taip pat teismas nustato, kad tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus.

35. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu ginčo šalių nepilnametė dukra yra mažametė ir nėra pakankamai brandi, kad jai tiktų dar intensyvesnė bendravimo tvarka (pvz., bendravimo tvarka pagal modelį „50:50 procentų laiko“), reikalaujanti nuolatinio kraustymosi bei susijusi su vis pasikartojančiu buities/gyvenamosios aplinkos pasikeitimu. Neabejotina, kad tokia tvarka pernelyg vargintų mažametį vaiką, kuriam būtų sunku suvokti, kur yra jo namai ir kodėl jis turi nuolat juos keisti, t. y. išvykti iš tėvo namų. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu prioritetas turi būti teikiamas būtent vaiko saugumo ir stabilumo jausmui, kurį tinkamai savo gyvenamojoje vietoje užtikrina vaiko tėvas R. M.. Pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka išlaiko tinkamą pusiausvyrą tarp būtinumo užtikrinti vaiko interesus, kurie yra prioritetiniai, ir skyrium gyvenančios motinos teisės bendrauti su vaiku, kurti ir puoselėti tarpusavio ryšį. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

37. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. A. R. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 720 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl netenkinus apeliacinio skundo šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 720 Eur (septynių šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.