Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, advokatei S. K.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovams T. B. ir J. V.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovei R. Š.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atstovei J. P.,

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, atstovei G. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Robala“ skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei “Klaipėdos projektai”, uždarajai akcinei bendrovei “Erdvės norma”, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, kad turto vertintojų paskaičiuotos Svečių namų ir Restorano rinkos vertės esmingai skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų rinkos verčių. 2021 m. vasario 11 d. Nekilnojamojo turto registro išraše (prieš griovimo darbus) buvo nurodyta, kad Svečių namų vidutinė rinkos vertė lygi 460 785 Eur, o Restorano vidutinė rinkos vertė – 337 521 Eur. 2021 m. spalio 18 d. Nekilnojamojo turto registro išraše (po griovimo) nurodyta, kad Restorano vidutinė rinkos vertė lygi 238 000 Eur (plotas sumažėjo nuo 232,2 m² iki 194,29 m²). Taigi vieno kvadratinio metro Svečių namų ir Restorano vidutinė rinkos vertė 2021 m. buvo lygi ~1200 -~1300 Eur; kai tuo tarpu turto vertintojai šį įkainį pakėlė daugiau nei tris kartus – iki ~4300 Eur/m. Be to, pareiškėjos reikalaujami priteisti 1 460 000 Eur (Svečių namų rinkos vertė 2020 m. gruodį) ir 163 264,42 Eur (nugriauto Restorano rinkos vertė 2021 m. vasario mėn.) savo prigimtimi yra netiesioginiai nuostoliai – t. y. pajamos, kurias pareiškėja galėjo gauti pardavusi pastatus 2020-2021 m. Tuo pačiu, šiam reikalavimui yra taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėja apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo ir galėjo sužinoti 2012 m. spalio 3 d., kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1621/2012. Jei teismas nesutiktų skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos nuo 2012 m. spalio 3 d., tuomet vėliausias momentas, nuo kurio būtų galima pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą (reikalavimui dėl statinių praradimo nuostolių), yra 2016 m. sausio 20 d., kuomet įsiteisėjo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas, įpareigojęs pareiškėją griauti statinius (jų dalis).

Pažymi, kad byloje pateikti atliktų darbų aktai ir sąskaitos-faktūros nepridedant visų apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų nėra tinkami patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai (žalos realumas ir tikrumas neįrodytas). Nepateikus apmokėjimą patvirtinančių įrodymų visų pirma nėra įrodyta, kad tokios išlaidos apskritai patirtos. 2021 m. vasario 1 d. buvo sudaryta statybos subrangos sutartis Nr. GSC 21/02/01 tarp pareiškėjos (užsakovės) ir subrangovo UAB „Gerbūvio sprendimų centras“. 2021 m. kovo 3 d. atliktų darbų akte Nr. 20210303-1 ir 2021 m. balandžio 9 d. atliktų darbų akte Nr. 202010409-1 užfiksuota, kad vykdytas atliekų išvežimas utilizavimui, nurodyti kiekai ir kainos. Byloje nėra pateiktos pažymos ar kiti rašytiniai įrodymai, kad atliekos faktiškai buvo utilizuotos, todėl nėra galimybės įvertinti ar minėtose aktuose nurodyti utilizuojamų atliekų kiekiai tikslūs ar nėra piktnaudžiaujama tuo, kad padidinti prašomos priteisti žalos už griovimo darbus išlaidas. Be to, pareiškėja teikia į bylą rašytinius įrodymus, kurių apmokėjimą pagrindžiantys įrodymai taip pat nėra pridėti, jog po to, kai buvo atliktas Inspekcijos patikrinimas (2021 m. balandžio 21 d.), ji dar vykdė papildomus darbus susijusius su žemės sklypo gerbūvio atkūrimu, nors Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime tokio įpareigojimo pareiškėjai nėra. Be to, 2021 m. gegužės 31 d. atliktų darbų akte Nr. 20210531-5 nurodoma, kad buvo ardoma sugadinta danga 280 m², tiek pat metrų naudota trinkelių ir išklota trinkelių danga, taip pat įrengta minkšta kiemo danga, kurią sudaro 207 m². Tai, kad nurodyti darbai yra atlikti faktiškai jokie įrodymai (fotofiksacija) į bylą neteikiami.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 288 617,63 Eur turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja pagal CK 6.271 straipsnį kildina solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos priteisimo. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja UAB „Robala“ 1997 m. sausio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. LP-71 pagrindu įsigijo pastatą Svečių namus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1997 m. rugsėjo 9 d. išnuomojo pareiškėjai UAB „Robala“ žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Nuomos sutartyje buvo numatyta galimybė vykdyti statinių rekonstrukciją pagal suderintą projektą („7. Statybos nuomojamame žemės sklype: Rekonstrukcija pagal suderintą projektą“). Neringos savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 2 nuspręsta organizuoti Žemės sklypo detaliojo plano rengimą, nustatant planavimo tikslą – rekonstruoti esamus statinius, didinant užstatymo tankį ir intensyvumą, organizatoriaus funkcijas pavedant atlikti Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui. Parengtam detaliajam planui Klaipėdos apskrities administracija 2003 m. sausio 8 d. išdavė detaliojo plano patikrinimo išvadą Nr. 628. Patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad parengtas detalusis planas atitinka teisės aktų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus bei pasiūlyta detalųjį planą teikti tvirtinti. Be to, kad buvo išduota teigiama detaliojo plano patikrinimo išvada Nr. 628, Žemės sklypo detalųjį planą suderino: Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Neringos savivaldybės architektūros skyrius, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, Klaipėdos PGT, ekspertinę išvadą pateikė prof. habil. dr. J. B.. Neringos savivaldybės taryba 2003 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2 patvirtino Žemės sklypo detalųjį planą ir infrastruktūros plėtojimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 2003 m. sausio 31 d. Neringos savivaldybės administracija 2004 m. rugsėjo 10 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 68 statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstravimo ir pertvarkymo projekto rengimui pagal Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2 patvirtintą detalųjį planą. Parengus techninį projektą, Neringos savivaldybės administracija 2004 m. gruodžio 27 d. išdavė statybos leidimą Nr. 67 statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir pertvarkymui. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijų aktais (2006 m. birželio 14 d. Nr. 09 ir 2007 m. spalio 30 d. Nr. STN-347-(12.7), statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), buvo pripažinti tinkamais naudoti, nukrypimų nuo techninio projekto, kuriam buvo išduotas statybos leidimas, nenustatyta.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. balandžio 28 d. kreipimąsi, 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011, kuriuo nusprendė: 1) panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 2 dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo; 2) panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. rugsėjo 10 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 68 statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstravimo ir pertvarkymo projekto rengimui pagal Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2 patvirtintą detalųjį planą; 3) panaikinti Neringos savivaldybės administracijos architektūros skyriaus 2004 m. gruodžio 27 d. išduotą statybos leidimą Nr. 67 statinių, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir pertvarkymui; 4) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. birželio 13 d. įsakymu Nr.13.6-2937 paskirtos komisijos 2006 m. liepos 14 d. priimtą statinio, adresu (duomenys neskelbtini)pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 9; 5) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.4-5645-(1.3) paskirtos komisijos 2007 m. spalio 30 d. priimtą statinio, adresu (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.STN-347-(12.7); 6) pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 31 d. sutartį Nr. 21 dėl infrastruktūros plėtojimo, sudarytą Neringos savivaldybės ir UAB „Robala”; 7) įpareigoti UAB „Robala” nugriauti nuosavybės teise priklausančius statinius, statomus Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. gruodžio 27 d. išduoto statybos leidimo Nr. 67 rekonstrukcijai pagrindu; 8) įpareigoti UAB „Robala” nuosavybės teise priklausantį pastatą kavinę pertvarkyti taip, kad atitiktų KNNP planavimo schemos sprendinius, t. y. restorano verandą nugriauti, pakeisti nebūdingos formos stoglangį, esantį virš verandoje įrengtos virtuvės, įdedant stoglangį istoriniam pastatam būdingos etnografinės architektūros formos, nugriauti antrą restorano verandos aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o pirmąjį verandos aukštą perstatyti dvigubai susiaurinant verandos tūrį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-80-320/2015 įpareigojo atsakovę UAB „Robala“ per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. gruodžio 27 d. išduoto statybos leidimo Nr. 67 UAB „Robala“ TTPC „Seklyčia“ rekonstrukcijai pagrindu: pastatą Svečių namus, su pastatu Svečių namais sujungtą konferencijų pastatą bei jungtį tarp šių patalpų (Architektų biuro „Erdvės norma“ 2004 m. parengto techninio projekto brėžiniuose pažymėtą 37,5 kv. m. ploto konferencijų patalpą, 19,0 kv. m. ploto holą, kadastro duomenų byloje pažymėtą indeksu 1v1/ž), jungtį tarp Svečių namų ir Restorano (Architektų biuro „Erdvės norma“ 2004 m. parengto techninio projekto brėžinyje pažymėtas 17,6 kv. m ploto informacijos centras) ir sutvarkyti statybvietę; įpareigojo atsakovę UAB „Robala“ nuosavybės teise priklausantį pastatą Restoraną per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti į buvusią 2004 m. gruodžio 27 d. padėtį: nugriauti verandos (Architektų biuro „Erdvės norma“ 2004 m. parengto techninio projekto brėžinyje esančios tarp ašių B-C ir 6-7, kadastro duomenų byloje pažymėtos indeksu 1m1/ž) antrąjį aukštą (įrengtą pastogę), atstatant buvusią terasą pagal L. B. projektavimo firmos 1997 m. parengtą bei Neringos miesto valdybos 1997 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 300 suderintą techninį projektą „Kavinės „seklyčia“ rekonstrukcija“, pagal kurį 1998 m. sausio 29 d. Valstybinės statybos inspekcijos Neringos tarybos išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 4-R.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2-492/2016 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dar vykstant procesui administracinėje byloje, Ministras pirmininkas 2013 m. lapkričio 18 d. potvarkiu Nr. 3271 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę problemoms, susijusioms su teismų sprendimų dėl statybų KNNP įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, spręsti; pavedė darbo grupei išnagrinėti problemas, susijusias su teismų sprendimų dėl statybų KNNP įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, parengti pasiūlymus dėl problemų sprendimo būdų ir iki 2014 m. vasario 21 d. pateikti juos Ministrui Pirmininkui. Ministro Pirmininko 2014 m. lapkričio 16 d. potvarkiu Nr. 2132 terminas parengti pasiūlymus dėl problemų sprendimo būdų buvo pratęstas iki 2014 m. gruodžio 19 d. 2014 m. gruodžio 22 d. darbo grupė pateikė pasiūlymus, kuriais, inter alia, siūloma: „Siekiant pakeisti šiuo metu susidariusią situaciją, susijusią su teismų sprendimų dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, Kuršių nerijos nacionaliniame parke įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, tikslinga pavesti kompetentingai institucijai - Aplinkos ministerijai nagrinėti galimybes keisti teritorijų planavimo dokumentus (Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą), kas sudarytų prielaidas taikos sutartims sudaryti ir taip užbaigti teisminius ginčus bei išvengti valstybės biudžeto išlaidų“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“, kuriuo buvo nutarta pradėti rengti naują Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, sprendžiant valstybės, savivaldybės, fizinių ir juridinių asmenų interesų suderinimo klausimus. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo siekiama sudaryti sąlygas sudaryti taikos sutartį ir išvengti statinių griovimo bei iš to atsirandančios valstybės pareigos atlyginti statytojams patirtą žalą.

Vykstant deryboms, pareiškėja 2016 m. kovo 22 d. pateikė raštą Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (toliau – ir VSTT). 2016 m. balandžio 4 d. įvyko posėdis „Dėl pastatų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), pertvarkymo galimybių“, kuriame pareiškėjai buvo suformuluoti reikalavimai: pertvarkyti statinius pagal VSTT reikalavimus ir atsisakyti reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo iš valstybės; dėl taikos sutarties sudarymo nurodytomis sąlygomis pranešti iki 2016 m. balandžio 30 d. Tarnybos pateikti reikalavimai nebuvo priimtini UAB „Robala“ visa apimtimi, todėl derybos vyko toliau.

VSTT direktorius 2016 m. lapkričio 2 d. el. laišku informavo pareiškėją, kad taikos sutarties sudarymas įmanomas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Kuršių nerijos nacionaliniame parko tvarkymo plano korektūrą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. S-13-83 informavo pareiškėją, jog dėl taikos sutarties sudarymo vykdymo procese turėtų tartis išieškotoja (Inspekcija) ir skolininkė (pareiškėja).

Antstolė A. R. Ž. 2020 m. rugsėjo 17 d. teismui pateikė pareiškimą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. nutartimi antstolės prašymą atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1366-460/2020 nutarė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos antstolės pareiškimą tenkinti – skirti skolininkės (pareiškėjos) vadovui 50 Eur baudą už kiekvieną uždelstą privalomojo nurodymo neįvykdymo dieną.

Įvykdžiusi teismo sprendimą, pareiškėja 2021 m. vasario 3 d. ir 2021 m. vasario 5 d. pateikė prašymus antstolei dėl antstolės pareiškimo administracinėje byloje Nr. I-80-320/2015 atsisakymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Teismo sprendimo įvykdymas yra užfiksuotas Inspekcijoje 2021 m. balandžio 26 d. Dėl vykdant teismo sprendimą atliktų darbų pasikeitę statinių duomenys buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2021 m. gegužės 6 d.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Visų pirma pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 338–359).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr. LVAT 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima (žr. LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2960-12).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Pažymėtina, kad aukščiau paminėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad Neringos savivaldybės valdybos 2002 vasario 1 d. sprendimu Nr. 2 buvo nuspręsta organizuoti Žemės sklypo detaliojo plano rengimą, nustatant planavimo tikslą - rekonstruoti esamus statinius, didinant užstatymo tankį ir intensyvumą, organizatoriaus funkcijas pavedant atlikti Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui. Neringos savivaldybės taryba 2003 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2 patvirtino teritorijos adresu (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kuriuo buvo keičiamas žemės naudojimo būdas (iš rekreacinės paskirties į komercinę), numatyta rekonstruoti 1982 metais statytą kavinės pastatą, jame paliekant restoraną, poilsinės statinį rekonstruoti, didinant užstatymo plotą, blokuojant jį prie esamos kavinės pastato (poilsinė statyta 1976 metais), rekonstravus poilsinę, joje įrengti viešbutį. Parengtam detaliajam planui Klaipėdos apskrities administracija 2003 m. sausio 8 d. išdavė detaliojo plano patikrinimo išvadą Nr. 628. Žemės sklypo detalųjį planą suderino Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Neringos savivaldybės architektūros skyrius, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, Klaipėdos PGT, ekspertinę išvadą pateikė prof. habil. dr. J. B.. Neringos savivaldybės administracija 2004 m. rugsėjo 10 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Tarptautinio turizmo paslaugų centro, Restorano ir Svečių namų rekonstrukcijai. Neringos savivaldybės administracija 2004 m. gruodžio 27 d. išdavė statybos leidimą Nr. 67. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 13.6-2937 sudaryta komisija 2006 m. liepos 14 d. priėmė pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 09. Taip pat Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 4-5645-(1.3) sudaryta komisija 2007 m. spalio 30 d. priėmė pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN-347-(12.7). Šie veiksmai įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1621/2012 buvo pripažinti pažeidžiančiais teisės aktų reikalavimus – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 ir 8 dalies nuostatas; Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas; Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius; Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimus ir kt.

Kadangi paminėtose bylose ir šioje byloje dalyvauja tie patys asmenys, tai vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovų neteisėti veiksmai yra nustatyti.

Sprendžiant neteisėtos statybos teisinių padarinių šalinimo naštos paskirstymo klausimą suformuotoje teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, t. y. teismas privalo ex officio (pagal pareigas) spręsti nurodytus klausimus net ir nesant pareikšto atitinkamo šalių reikalavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-624/2019; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021 kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas). Statybos įstatyme nepateikiama kaltės sąvoka ar jos nustatymo kriterijai, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punktą (šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepaisant to, ar tam tikrus veiksmus padarė tyčia ar dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2014).

Teismas, atsižvelgęs į aukštesnės kompetencijos teismų suformuotą pareigą tokio pobūdžio bylose analizuoti neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų atsakomybės laipsnį, pažymi, kad atsakovė Neringos savivaldybė, priimdama minėtus neteisėtus administracinius sprendimus dėl teritorijų planavimo ir statybos nagrinėjamoje teritorijoje, netinkamai vykdė jai pavestas pareigas, numatytas Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9, 11 ir 13 punktuose, ir kituose norminiuose teisės aktuose, neatsižvelgė į tai, kad saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais. Atsakovė Neringos savivaldybė turėjo užtikrinti, kad jos priimami sprendimai dėl planavimų sąlygų išdavimo, detaliojo plano derinimo, tvirtinimo, ginčo statinių projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, techninio projekto derinimo ir statybos leidimo išdavimo neprieštarautų teisės aktams, tačiau savo pareigas vykdė netinkamai, todėl atsakovė Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, pripažintina kaltu asmeniu, kurio lėšomis turėtų būti vykdomas padarinių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą šalinimas

Ginčo detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnis numatė, kad valstybinė teritorijų planavimo priežiūra – tai bendrųjų, detaliųjų ir specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir viešo svarstymo procedūrų kontrolė, taip pat šių sprendinių tikrinimas pagal teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus. Priežiūros bendrąją tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti teritorijų planavimo priežiūros nuostatai. Pagal minėto įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą savivaldybių teritorijų bendrojo planavimo, detaliojo planavimo, savivaldybės ir fizinių bei juridinių asmenų lygmens specialiojo planavimo valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliko apskrities viršininkas. Pagal minėto įstatymo 31 straipsnį priežiūrą atliekančios institucijos pareigūnai, be kita ko, tikrina, ar teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūra atitinka teisės normas, ar sprendimai atitinka teritorijų planavimo normų sąvadą; kai nustatyti pažeidimai, reikalauja ištaisyti teisės normų pažeidimus ir laikytis teritorijų planavimo normų sąvado, taip pat kai nustatyti pažeidimai, reikalauja papildomo derinimo ar ekspertizės, taiko administracinio poveikio priemones nesilaikantiems reikalavimų; teikia motyvuotas išvadas teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo.

Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 42 punktas numatė, kad detaliojo plano derinimo procedūrą sudaro: 1) sprendinių derinimas su savivaldybės bendrojo plano ir specialiųjų planų sprendiniais ir besiribojančių teritorijų detaliųjų planų sprendiniais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre; 2) sprendinių pasekmių vertinimas su vertinimo subjektais; 3) tikrinimas teritorijų planavimo priežiūros institucijoje. Tikrinimui teikiami planuojamos teritorijos raidos programa, detaliojo plano sprendiniai ir detaliojo planavimo procedūrų dokumentai. Tikrinimo rezultatas yra patikrinimo aktas. Teritorijų planavimo priežiūros bendrąją tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti teritorijų planavimo priežiūros nuostatai (Detaliųjų planų taisyklių 44 punktas). Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370, 14.3.1 punktą apskrities viršininkui buvo pavesta atlikti savivaldybių teritorijų bendrojo planavimo, detaliojo planavimo ir specialiojo planavimo valstybinę priežiūrą, teikti detaliųjų planų patikrinimo išvadas juos tvirtinančioms savivaldybių taryboms arba valdyboms. Pagal minėtų Detaliųjų planų taisyklių 45 ir 46 punktus detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba; tvirtinimui teikiami tik suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos detalieji planai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo dokumento, sudariusio prielaidas neteisėtai statybai, patikrinimą atliko ir 2003 m. sausio 8 d. teigiamą patikrinimo išvadą Nr. 628, kad teritorijų planavimo dokumento projektas gali būti teikiamas tvirtinti, pateikė Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas, susijusias su teritorijų planavimu ir statybos valstybine priežiūra, perėmė Inspekcija. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atlikdama patikrinimą, jokių detaliojo plano neatitikimų įstatymų reikalavimams, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams nenustatė.

Taigi nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teigiama teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvada sudarė teisines sąlygas kompetentingai institucijai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą, kuris įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo panaikintas kaip prieštaraujantis įstatymams, todėl teismo vertinimu Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pripažintina kaltu asmeniu, kurio lėšomis turėtų būti vykdomas padarinių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą šalinimas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurio teises ir pareigas perėmė Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, nepaisydamas to, kad Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, vis tiek suderino nagrinėjamos teritorijos detalųjį planą, kurio teisėtumas buvo nuginčytas Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema buvo patvirtintas, teritorijų planavimo dokumentų registre registruotas, pagal galiojančius teisės aktus ir išduotas planavimo sąlygas (detaliajam planui rengti) ginčo santykiuose privalomas taikyti teritorijų planavimo dokumentas. Taigi, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai pritariant ginčo detaliajam planui, kuris prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai ir buvo parengtas nesivadovaujant šios institucijos išduotomis planavimo sąlygomis, taip pat užtraukia minėtos institucijos atsakomybę.

Minėta, kad Žemės sklypas patenka į saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Vadovaujantis Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (patvirtinta Vyriausybės 1999-03-19 nutarimu Nr. 308) 4 punktu Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) (KNNP planavimo schemą), o pagal Nuostatų 16 punktą Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsako už saugomų kraštovaizdžio kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą, organizuoja ir koordinuoja jų nuolatinę priežiūrą ir tvarkymą, skatina pažintinį turizmą, racionalų gamtos išteklių ir kultūros paveldo naudojimą, pagal kompetenciją kontroliuoja, kad fizinių ir juridinių asmenų veikla Nacionaliniame parke atitiktų nustatytąjį Nacionalinio parko apsaugos ir naudojimo režimą, turi kitų teisės aktuose nustatytų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju Direkcija, derindama ginčo detalųjį planą, taip pat pritarė detaliojo plano sprendiniams, nors pritardama ir nurodė, kad reikia atsižvelgti į prof. habil. dr. J. B. ekspertinę išvadą. Tokiu būdu Direkcija neužtikrino, kad jos sprendimai dėl teritorijų planavimo dokumentų derinimo neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, o veikla, susijusi su teritorijų planavimu ir statinių statyba Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, būtų vykdoma griežtai laikantis KNNP planavimo schemos sprendinių. Taigi teisės aktais jai nustatytas pareigas Direkcija taip pat vykdė netinkamai.

Byloje taip pat nustatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda suderino Žemės sklypo detalųjį planą. Tokiu būdu Kultūros vertybių apsaugos departamento, kurio teises ir pareigas perėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, veiksmai pritariant ginčo detaliajam planui, kuris prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, suponuoja išvadą, kad Kultūros paveldo departamentas taip pat laikytinas atsakingu asmeniu (institucija), kurios lėšomis turi būti dengiamos neteisėtos statybos padarinių šalinimo (griovimo) išlaidos.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovų išsakytų argumentų, kad vien dalyvavimas detaliojo plano derinimo procedūrose institucijų kaltės neužtraukia, teismas pažymi, kad kiekviena institucija veikia savo kompetencijos ribose, atitinkamai ir rengiant, derinant teritorijų planavimo dokumentus. Derinimo procedūra nėra savitikslė ir tik nuo pačių institucijų (jose dirbančių pareigūnų/tarnautojų) požiūrio priklauso, ar dalyvavimas šioje procedūroje bus formalus ar ne. Būtent derinimo procedūros metu atsakingos institucijos ir turi patikrinti, ar pateiktas derinti teritorijų planavimo dokumentas atitinka atitinkamo lygmens planavimo dokumentų nuostatas, galiojančius aukštesnio ir to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir teritorijų planavimo normų reikalavimus, kitų teisės aktų reikalavimus, ar įvykdytos planavimo sąlygos ir kt. Būtent kompetentingos institucijos turi pareigą savo veiklą vykdyti taip, kad jų veiksmai ir sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Net jeigu kompetentingos institucijos stokoja išteklių ar laiko teisėtiems sprendimams priimti, tokia situacija vertintina kaip valstybės klaida, o valstybės klaidos negali būti taisomos privačių asmenų sąskaita.

Kompetentingų institucijų įgalinimai statybos leidžiančio dokumento išdavimo procese iš esmės reguliuojami Statybos įstatymo 27 straipsniu, apibrėžiančiu statybą leidžiančius dokumentus. Šis straipsnis įtvirtina ir šiai bylai aktualias teisinio reguliavimo nuostatas. Pavyzdžiui, šio straipsnio 30 dalis nustato, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; to paties straipsnio 32 dalis nustato, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalis, nustato, be kita ko, kad bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese susiklosto teisiniai santykiai tarp statytojo (užsakovo) ir konkrečių kompetentingų institucijų, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčių tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Būtent šios institucijos ir yra atsakingos už išankstinę statybos priežiūrą ir statybą leidžiančio dokumento atitiktį teisės aktų reikalavimams, taigi ir šio dokumento teisėtumą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nepriklausomai nuo to, kad tik statybą leidžiančio dokumento išdavimas galutinai nulemia statytojo (užsakovo) teisę įgyvendinti statinio projektą, atsakovais dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo laikomi ne tik subjektai, išdavę statybą leidžiantį dokumentą, bet ir subjektai, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teismas daro išvadą, kad pareiga kompensuoti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išlaidas ar jų dalį kyla kompetentingoms institucijoms, pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčioms tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją. Ši pareiga yra apibrėžta specialiu įstatymu ir ji skirta tam pačiam neteisėtos statybos padarinių šalinimo tikslui pasiekti – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Šios pareigos našta, tenkanti konkrečiam leidimą išdavusiam ar jam pritarusiam subjektui, gali skirtis priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių to subjekto kaltės laipsnį, t. y. jo veiksmų įtakos mastą išduodant statybos leidimą.

Taigi, nagrinėjamoje byloje prejudiciniais teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nustatytų kaltų asmenų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos, atlikti neteisėti veiksmai šiuos kaltės kriterijus atitinka. Nurodytų aplinkybių visuma (tiek detaliojo plano neteisėtas patvirtinimas, tiek leidimo statyti išdavimas) tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja pradėjo vykdyti statybą ir atsirado neteisėti statybos padariniai, kurių šalinimo klausimas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje.

Sprendžiant asmenų, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys atsakomybės laipsnį teismas atsižvelgia ne tik į teritorijų planavimo ir statybos leidimo išdavimo procesuose dalyvavusių asmenų (institucijų) konstatuotus neteisėtus veiksmus, tačiau ir į tai, kad būtent minėti veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis – neteisėtai išduotu statybą leidžiančiu dokumentu, bei šio priežastinio ryšio rūšį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Teismo vertinimu, visus galutinius sprendimus, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (dėl detaliojo plano patvirtinimo, dėl statybos leidimo išdavimo ir kt.) priėmė atsakovės Neringos savivaldybės atstovės Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija. Būtent šios institucijos turėjo užtikrinti jų išduodamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, priimdamos minėtus aktus Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija (jos pareigūnai) pažeidė (nesilaikė) tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kas tiesiogiai lėmė neteisėto leidimo išdavimą ir neteisėtos statybos padarinių atsiradimą (tiesioginis priežastinis ryšys).

Tuo tarpu kiti teismo nustatytų kaltų asmenų veiksmai tik netiesiogiai lėmė neteisėtai išduoto statybos leidimo priėmimo procesą. Teismo vertinimu, jų veiksmai teismo prejudiciniais sprendimais panaikintų aktų priėmimą paveikė netiesiogiai ir mažesne dalimi (netiesioginis priežastinis ryšys).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamojoje byloje teismo nustatytų kaltų dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenų atsakomybė yra dalinė: atitinkamai atsakovės Neringos savivaldybė, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos kaltės dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo atsakomybės laipsnis sudaro 40 procentų, o atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos kaltės dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo atsakomybės laipsnis sudaro po 15 procentų. Atsižvelgus į nustatytą kaltų asmenų atsakomybės laipsnį, atitinkamomis nustatytomis proporcijomis paskirstoma ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo našta.

Dėl pareiškėjos UAB „Robala“ veiksmų

Atsakovai atsiliepimuose į patikslintą skundą ir jų atstovai teismo posėdžio metu prašė atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės arba pripažinti, jog tam tikra dalimi atsakomybė tenka ir pareiškėjai, kadangi pati pareiškėja UAB „Robala“ inicijavo ir finansavo detaliojo plano parengimą ir patvirtinimą, sutiko su detaliojo plano sprendiniais, vykdydama komercinę veiklą turėjo žinoti taikomą įstatyminį reguliavimą, prisidėjo prie neteisėtų administracinių aktų priėmimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis mažintinas.

Sprendžiant valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą, teismo teisė sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, įgyvendinama laikantis bendrųjų teisės principų ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

Teritorijų planavimo srityje gero elgesio standartą atskleidžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pradėta formuoti 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog sprendžiant priteistino žalos dydžio klausimą, atsakomybės dydis gali būti mažinamas, atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltę, veiksmus, kuriais jis padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str. 5 d., 6.282 str.). Byloje nuspręsta, kad pareiškėjas, kaip detaliojo planavimo užsakovas, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir apdairus, turėjo ir galėjo pats domėtis detaliojo planavimo dokumentacijos rengimo procesu. Asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Rūpestingumo pareiga reikalauja, kad suinteresuoti asmenys, dalyvaujantys tam tikrame teritorijų planavimo etape, domėtųsi, kokio pobūdžio ir turinio aplinkybės bus išsamiau nagrinėjamos. Tačiau minėtų rūpestingumo pareigų nustatymas siekiant, kad būtų laikomasi teritorijų planavimo proceso reikalavimų, negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui. Toks įstatymų aiškinimas, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, jog visą riziką už tai turi prisiimti suinteresuotas (privatus) asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti Teritorijų planavimo įstatyme numatytas pareigas, tokiu būdu pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantį imperatyvą, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms. Visų pirma valstybės ir savivaldybių institucijos privalo elgtis teisėtai bei prisiimti už tai atsakomybę. Verslo ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau kai nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai (pvz., nėra nustatytas valstybės tarnautojo papirkimo atvejis), visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti pareiškėjui būtų neteisinga. Šių nuostatų kontekste įvertinusi pareiškėjo elgesį, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjas, nesiimdamas teritorijų planavimo proceso metu įstatymu numatytų ir kitų visų galimų priemonių, savo elgesiu prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija atsakovų atsakomybės laipsnį už pareiškėjo patirtą žalą nustatė 1/2 dalies dydžio.

Anksčiau nurodytoje administracinėje byloje suformuotos rūpestingumo ir apdairumo pareigos nuostatos tapo pagrindu, vertinant kitų verslo subjektų elgesį sprendžiant valstybės ir savivaldybės atsakomybės klausimus teritorijų planavimo srityje. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1986/2012 teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjui, vystančiam komercinę-ūkinę veiklą, inter alia – nekilnojamojo turto plėtrą, nekilnojamojo turto valdymą, konsultacijas nekilnojamojo turto srityje, kyla pareiga vadovautis pareiškėjo veiklos sritį reglamentuojančiais atitinkamais teisės aktais. Būtent pareiškėjo veiklos specifika teisėjų kolegijai sudarė pagrindą spręsti, jog pareiškėjui veikiant nekilnojamojo turto plėtros srityje jam gali būti keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai nei tokioje pat situacijoje atsidūrusiam, tačiau šioje srityje nesispecializuojančiam, asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, produktyviai savo komercinę nekilnojamojo turto plėtros veiklą vystantis ūkio subjektas, prieš įsigydamas Pastatą bei įgydamas valstybinės žemės nuomos teises, privalėjo išanalizuoti Sutarties ir detaliojo plano nuostatas bei atsižvelgti į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Tai, kad verslo subjektams gali pagrįstai būti formuojama pareiga domėtis norminiais teisės aktais, reguliuojančiais privačios nuosavybės objekto statusą ir naudojimosi ribojimus, pripažinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą pareiškėja skundėsi, jog jai draudžiama nuosavybę, esančią Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, panaudoti statyboms dėl šiai teritorijai taikomo specialaus teisinio režimo bei dėl to, kad pareiškėjos pastatai pažymėti kaip likviduotini objektai remiantis Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (Generaliniu planu), galiojusiu šių pastatų įsigijimo metu. EŽTT pripažino, kad toks valstybės įsikišimas buvo teisėtas. Nacionalinės teisės normos buvo pakankamai aiškios ir numatomos. Vertindamas įsikišimo proporcingumą Teismas pastebėjo, kad pareiškėja nusipirko pastatus 2000 m. Pastatai patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pastatai buvo pažymėti kaip likviduotini objektai jau 1994 m. Generaliniame plane, t. y. šešerius metus prieš pastatų pirkimą, ribojimai, draudžiantys statybą, liko nepakitę ir pastatų įsigijimo metu. Taigi pareiškėja žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad pagal nacionalinę teisę, galiojusią pastatų pirkimo metu, nuosavybė buvo pažymėta kaip likviduotina ir nors nugriovimo data nebuvo nustatyta, nugriovimas turėjo įvykti. 1994 m. Generalinio plano visas tekstas ir schemos buvo prieinamos visiems pageidaujantiems susipažinti. Taigi pareiškėja negalėjo pagrįstai tikėtis gauti leidimo pastatų rekonstrukcijai ir turėjo prisiimti riziką pastatų pirkimo metu, nes pastatų nugriovimas kada nors turėjo įvykti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13).

Pastebėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ne tik žalos atlyginimo, bet ir individualių administracinių aktų panaikinimo srityje. Šio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3150-556/2020 pažymėjo, kad pareiškėjas, jau tapdamas ginčo teritorijoje esančių pastatų savininku, žinojo (pagrįstai turėjo žinoti) Parko planavimo schemoje šiai teritorijai (joje esantiems pastatams) nustatytus ribojimus, kurie yra aiškūs ir suprantami, todėl jau tuo metu turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl pagal aptartus sprendinius nustatyto ginčo teritorijoje esančio pastatų komplekso statuso – likviduotinas (naikinamas).

Nepaisant to, iš naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog verslo subjektams taikomas gero elgesio standartas gali būti švelninamas atvejais, kai situacijos teisinis reguliavimas (norminių teisės aktų aiškinimas ir taikymas) nėra pakankamai aiškus. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 pareigos aktyviai domėtis aktualių norminių teisės aktų turiniu netaikė, nors tiek 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, tiek administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 spręsta dėl valstybės ir savivaldybės atsakomybės nustačius, jog panaikinti administraciniai aktai prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui). Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė atmesti atsakovų argumentus, kad iš dalies pats pareiškėjas kaltas dėl šios žalos atsiradimo, nes dalyvaudamas detaliojo plano rengimo, projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo procese nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Remdamasi įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikties norminių teisės aktų reikalavimams ar apie tokias neatitiktis žinojo ar turėjo žinoti, ar kad atsakovas būtų kokiais nors veiksmais prisidėjęs prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais (išsamiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017), išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog atsakovų atstovų nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra pakankamos mažinti jų civilinę atsakomybę.

Taigi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Tačiau šie standartai nėra išplėsti tiek, kad kiekvienu atveju iš verslo subjekto būtų reikalaujama žinoti apie individualių administracinių aktų neatitiktį norminių teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju administracinės bylos dėl nelegalios statybos buvo pradėtos ne valstybės institucijų, o prokuratūros iniciatyva, minėtose bylose atsakovų atstovai nesutiko su prokuratūros skundu dėl nelegalios statybos ir kaip vieną iš savo nesutikimo argumentų nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai šiuo atveju nebuvo privalomi, kas leidžia daryti išvadą, kad teisinis reguliavimas nebuvo pakankamai aiškus netgi pačioms institucijoms, atsakovų argumentai, kad tam tikra dalimi dėl žalos atsiradimo kalta ir pati pareiškėja, kadangi vykdydama komercinę veiklą turėjo žinoti taikomą įstatyminį reguliavimą, todėl net negalėjo inicijuoti detaliojo plano rengimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, byloje nenustatyta, kad teismai, kurie sprendė priimtų administracinių aktų panaikinimo ir jų pasekmių klausimus, būtų pasisakę tam tikrais pareiškėjos nesąžiningumo aspektais, kad minėtose bylose būtų nustatyta, jog pareiškėja kokiais nors kitais veiksmais buvo prisidėjusi prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus (sąmoningai juos klaidinusi, siekusi neteisėtų tikslų ar pan.), todėl sprendžiant dėl kaltės ir atsakomybės laipsnio minėtos aplinkybės vertintinos kaip neįrodytos ir taip pat nesudaro pagrindo mažinti pareiškėjai priteistinos žalos dydį.

Kaip nesudarantys pagrindo mažinti pareiškėjai priteistinos turtinės žalos dydį vertintini ir atsakovų atstovų argumentai, jog pareiškėja žinodama apie vykstančius teisminius procesus, toliau savo rizika tęsė pradėtus statybos darbus ir siekė statybos užbaigimo ir įteisinimo, be to, ne kartą kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad didžioji dalis statybos darbų buvo atlikta iki 2006 m., o tai, jog statybos darbai buvo tęsiami teisėtai patvirtina aplinkybė, kad 2006 m. birželio 14 d. ir 2007 m. spalio 30 d. buvo surašyti Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijų aktai (2006-06-14 Nr. 09 ir 2007-10-30 Nr. STN-347-(12.7)). Pastebėtina ir tai, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), todėl kreipimasis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo negali būti vertinamas kaip veikimas savo rizika tęsiant pradėtus statybos darbus.

Dėl turtinės žalos, susijusios su turto netekimu, atlyginimo

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pareiškėja patirtai turtinei žalai pagrįsti be kitų rašytinių įrodymų teismui pateikė teismo eksperto R. B. sudarytą Ekspertinio tyrimo aktą, kuris patvirtina, kad pareiškėjos turtinę žalą sudaro 2 778 695,63 Eur, kuri susideda iš nugriauto pastato Svečių namų rinkos vertės – 1 460 000 Eur, pastato Restorano nugriautos dalies rinkos vertės – 163 264,42 Eur, pastatų griovimo išlaidų – 31 369,25 Eur, pastato Svečių namų monolitinių pamatų griovimo išlaidų – 26 622,42 Eur, kiemo dangos atstatymo išlaidų – 12 397 Eur, Registrų centro paslaugų išlaidų – 488,76 Eur, padėties buvusios iki 2014 m. gruodžio 27 d. atstatymo išlaidų – 21 724,68 Eur, negautų pajamų (negauto grynojo pelno) – 1 062 829, 10 Eur.

Dėl turtinės žalos dalies, kurią sudaro pastato Svečių namų vertė pareiškėja paaiškina, kad pareiškėjos nuosavybės teise turėtas pastatas Svečių namai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdant teismo sprendimą buvo nugriautas visiškai, ką įrodo UAB „Newsec valuations“ 2020 m. gruodžio 17 d. pažyma. Pagal į bylą pateiktą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, Svečių namų rinkos vertė 2020 m. gruodžio 17 d. sudarė 1 460 000 Eur. Taip pat į bylą pateikta UAB „OBER-HAUS nekilnojamasis turtas“ parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, sudaryta 2021 m. spalio 27 d. patvirtina, kad pastato Restorano (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) rinkos vertė 2021 m. vasario 11 d. sudarė 1 000 000 Eur. Kadangi Restorano bendras plotas iki nugriovimo sudarė 232,20 kv. m., todėl Restorano vieno kvadratinio metro rinkos kaina 2021 m. vasario 11 d. buvo 4 306,63 Eur (1 000 000 Eur / 232,20 kv. m). Vykdydama teismo sprendimą pareiškėja nugriovė dalį Restorano, kurią sudarė 37,91 kv. m., todėl nugriautos pastato dalies rinkos vertė sudarė 163 264,42 Eur (37,91 kv. m., x 4 306,63 Eur/kv .m.).

Pažymėtina, jog atsakovų atstovai atsiliepimuose į skundą bei teismo posėdžio akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai patirtą turtinę žalą įrodinėja pagal nustatytą pastato Svečių namų ir pastato Restorano nugriautos dalies rinkos vertę. Nurodė, kad spendžiant klausimą dėl neteisėtų veiksmų, kuriais buvo leista pareiškėjai vykdyti statybos darbus, kilusios žalos atlyginimo klausimą, turi būti vertinamos pareiškėjos patirtos faktinės išlaidos statybos darbams vykdyti, kurių pareiškėja nagrinėjamu atveju neįrodė. Nurodė, kad net jei sutikti su pareiškėjos aiškinimu, kad pagal EŽTT praktiką išmokėtina kompensacija turi būti nustatyta ekspropriacijos metu, tai jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjai turi būti atlyginta statinių rinkos vertė nustatyta jų faktinio nugriovimo (ar išregistravimo) dieną. Pareiškėja įgijo prievolę vykdyti teismo sprendimą ir nugriauti statinius Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2-492/2016 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikus nepakeistą, todėl žalos nustatymo data turi būti ne vėlesnė nei 2016 m. sausio 20 d.

Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų atsakovų atstovų argumentų, pažymi, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje Grigaliūnienė prieš Lietuvą (peticija Nr. 42322/09), tiek šioje administracinėje byloje yra aktualus Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuris numato , kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Faktą, kad statinių griovimo dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento atveju tai pat yra taikomas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis patvirtina, inter alia, EŽTT sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą (peticija Nr. 25545/14), EŽTT sprendimas byloje Puišys prieš Lietuvą (peticija Nr. 58166/18). Nustačius, kad nagrinėjamoje teisinėje situacijoje turi būti užtikrinamos pareiškėjos teisės, kurias įtvirtina Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, svarbu vadovautis EŽTT išaiškinimais, išdėstytais sprendime Grigaliūnienė prieš Lietuvą bei kitose analogiškose EŽTT bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo. Teismo vertinimu, teisinė situacija, kai teismas pripažįsta neteisėtu administracinį aktą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą perdavimo ir dėl to asmuo netenka nuosavybės teisės į žemės sklypą (bylos Grigaliūnienė prieš Lietuvą esmė) ir teisinė situacija, kai teismas pripažįsta neteisėtu administracinį aktą dėl statybos leidimo ir dėl to asmuo netenka nuosavybės teisės į pastatą (įvyksta „de facto ekspropriacija“) Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme yra analogiškos ir nėra jokio teisinio pagrindo jas vertinti skirtingai. Byloje Grigaliūnienė prieš Lietuvą (peticija Nr. 42322/09) EŽTT išaiškino, kaip turi būti apskaičiuojama kompensacija asmeniui užtikrinant, kad jo nuosavybės teisės netekimas nepažeistų Konvencijos. Byloje Grigaliūnienė prieš Lietuvą EŽTT išaiškino, kad sumokėta kompensacija privalo būti pakankama nusipirkti naują panašų žemės sklypą. Tokios pat pozicijos, t. y., kad balansas tarp asmens ir valstybės interesų pasiekiamas tada, kai sumokama kompensacija atitinka rinkos vertę nuosavybės netekimo metu EŽTT laikosi ir kitose išnagrinėtose bylose pvz. byloje Pincova and Pine v. the Czech Republic (peticija Nr. 36548/97), byloje Vistinš and Perepjolkins v. Latvio (peticija Nr. 71243/01), byloje Efstathiou and Michailidis & Co. Motei Amerika v. Greece (peticija Nr. 55794/00). Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Aukščiausias Teismas, tiek Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra ne kartą nurodę, jog teismai privalo laikytis Konvencijos reikalavimų ir vadovautis EŽTT jurisprudencija.

Taigi, teismo vertinimu, nurodyta EŽTT praktika patvirtina, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju turi būti kompensuota nugriauto turto rinkos vertė nuosavybės netekino metu, o ne atliktų statybos darbų faktinės išlaidos kaip nurodo atsakovų atstovai. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja nuosavybės teisę į turtą prarado jį nugriovusi, o šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad pareiškėja turėjo nuosavybės teisę į Svečių namus ir Restorano dalį iki 2021 m. balandžio 26 d., tai, vadovaujantis paminėta EŽTT praktika, konstatuotina, jog pareiškėjai turi būti atlyginta statinių rinkos vertė nustatyta jų faktinio nugriovimo (išregistravimo) momentu.

Atsakovės atstovė kėlė abejones ir dėl Ekspertinio tyrimo akte apskaičiuojant nuostolius naudoto metodo. Atsakovė nesutinka su minėtame įrodyme atliktu nuostolių paskaičiavimo būdu, teigdama, kad vadovaujantis CK 4.103 str. nuostatomis neteisėtai pastatyto statinio vertė negali būti prilyginama teisėtai pastatyto statinio vertei, todėl nuostoliai turėjo būti paskaičiuoti pagal statybos darbų kainas.

Pirmiausia teismas pažymi, kad pareiškėjos į bylą pateiktas Ekspertinio tyrimo aktas nėra vertinamas kaip eksperto išvada, atitinkanti ABTĮ 61 str. reikalavimus, tačiau vertinamas kaip vienas iš įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtus nuostolius ir jų dydį. Antra, teismas pažymi, kad aukščiau šioje byloje jau konstatuota, jog civilinė atsakomybė atsakovams kyla iš delikto, nuostoliai pareiškėjai atsirado dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant planą, išduodant statybos leidimus ir aktais pripažįstant statinius tinkamais naudoti, šie administraciniai aktai dėl padarytų pažeidimų buvo panaikinti ir tai sukūrė šioje byloje sprendžiamus padarinius, t. y. dėl neteisėtų atsakovų veiksmų buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti nekilnojamojo daikto objektui, kuris vėliau dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos. Todėl, vadovaujantis paminėta EŽTT praktika, pareiškėjai turi būti kompensuota nugriauto turto rinkos vertė nuosavybės netekino momentu, kuri, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu turi būti įvertinta atlikus turto vertinimą. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktos turto vertinimo ataskaitos ir Ekspertinio tyrimo aktas, kurio išvados dėl patirto nuostolio dėl turto netekimo padarytos remiantis Nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaitomis, yra tinkami įrodymai patirtai žalai pagrįsti, o atsakovės atstovės argumentai, kad pareiškėjos patirta žala turėtų būti paskaičiuota atsižvelgiant į patirtas statybos darbų išlaidas, kurias pagrįstų pareiškėjos paimta paskola statybai, pareiškėjos pelno – nuostolio ataskaitos, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovės Neringos savivaldybės atstovės argumentų, jog Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nustatyta pastatų rinkos vertė ženkliai skiriasi nuo Registrų centro išrašuose pateikiamų verčių pažymėtina, kad suformuotoje teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad prieštaravimai tarp Nekilnojamojo turto registre užfiksuoto masinio turto vertinimo ir individualaus turto vertinimo yra galimi ir kad tokiais atvejais turi būti vadovaujamasi individualiu turto vertinimu (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1271-516/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1750-241/2020). Be to, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 d., numatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimas ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Tuo tarpu atsakovė Neringos savivaldybė nepateikė į bylą jokių įrodymų dėl Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų nuginčijimo, taip pat nepateikė jokių faktinių duomenų ar įtikinamų argumentų, leidžiančių abejoti jų turiniu, todėl atsakovės abejonės dėl turto vertinimo ataskaitų patikimumo atmetamos kaip nepagrįstos.

Pagal teisingo žalos atlyginimo principą nukentėjusysis turi teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų jį į padėtį, kurioje jis būtų, jei nebūtų neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Kadangi visiškas nuostolių atlyginimo principas kartu neleidžia nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti, CK 6.249 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Tada nuostoliai atlyginami tiek, kiek jų nedengia gauta nauda.

Atsakovės Neringos savivaldybės atstovė nagrinėjamu atveju prašo taikyti šią nuostatą nurodydama, kad pareiškėja 2011-2018 m. eksploatuodama ginčo pastatus gavo 152 000 Eur grynojo pelno, todėl ši suma turėtų būti įskaityta į nuostolius. Pareiškėja atsikirsdama į minėtą atsakovės argumentą pateikė į bylą finansinės atskaitomybės dokumentus iš kurių matyti, kad pareiškėja nuo 2006 m. iki 2020 m. patyrė 775 920,08 Eur nuostolių. Teismas įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėja per visą ginčo pastatų eksploatavimo laikotarpį negavo naudos, atsakovės atstovės argumentą dėl minėtos CK normos taikymo selektyviai išskyrus pelningus metus atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgus į tai, teismas laiko, kad pareiškėjos patirti 1 623 264,42 Eur nuostoliai, susiję su turto netekimu (nugriauto pastato Svečių namų ir pastato Restorano nugriautos dalies rinkos vertė), yra pagrįsti ir įrodyti, todėl priteistini.

Dėl griovimo išlaidų, padėties buvusios iki 2004 m. gruodžio 27 d. atstatymo išlaidų, kitų išlaidų atlyginimo

Vykdydama teismo sprendimą, pareiškėja taip pat patyrė kitus tiesioginius nuostolius - pastatų (visų Svečių namų ir dalies Restorano) griovimo išlaidas, kurias patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos faktūros ir atliktų darbų aktai, kuriuos įvertinus matyti, kad pastatų griovimo išlaidos sudarė 31 369,25 Eur, o pastato Svečių namų monolitinių pamatų griovimo darbai kainavo 26 622,42 Eur.

Atsakovų atstovai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu kėlė abejones dėl pastatų griovimo išlaidų pagrįstumo tuo aspektu, kad atliktų darbų kaina ir kiekis viršija 2021 m. vasario 1 d. Rangos sutartyje numatytą griovimo darbų kainą ir kiekį, be to nurodė, kad pareiškėja nepateikė į bylą statybos atliekų utilizavimo dokumentų. Tuo tarpu pareiškėja aiškino, kad pasirašant 2021 m. vasario 1 d. Rangos sutartį, šalys neturėjo objektyvios galimybės visapusiškai įvertinti būsimų griovimo darbų apimčių ir sudėtingumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad darbai turėjo būti atliekami be teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir ekspertuoto griovimo darbų Techninio projekto. Pažymėjo, kad įprastai darbų kiekiai būna nurodomi prie Techninio projekto pridedamuose darbų kiekių žiniaraščiuose, jų tikslumą paprastai vertina ekspertai. Šiuo atveju, 2021 m. vasario 1 d. Rangos sutartis buvo sudaryta nesant parengto griovimo darbų Techninio projekto, todėl galutinė rangos darbų apimtis ir kaina buvo nustatyta tik užbaigus darbus (pagal faktą).

Teismo vertinimu, faktiškai atliktų griovimo darbų kiekiai yra nurodyti pareiškėjos pateiktuose „Atliktų darbų akte Nr20210303-1“ ir „Atliktų darbų akte Nr. 20210409-1“, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti. Nors atsakovė ginčija rangos sutartyje numatytus darbų įkainius kaip viršijančius rinkos kainą, tačiau šiam argumentui pagrįsti pateikia internetinio tinklalapio www.infostatyba.lt, kuris priklauso UAB „Cotenders“ duomenis. Kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 58 Dėl skaičiuojamųjų kainų tvirtinimo yra patvirtinti tik UAB „Sistela“ parengtų kainų rinkiniai pagal patikslintą ir papildytą statybos resursų analogų nomenklatūrą ir 2001 m. sausio 1 d. rinkos kainų būklę, darytina išvada, kad minėtame internetiniame tinklalapyje pateikti duomenys negali patvirtinti, kad pareiškėjos sutarti įkainiai viršijo oficialią rinkos kainą. Taigi, kadangi atsakovų atstovai teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų arba bent jau sukeltų pagrįstų abejonių dėl Atliktų darbų aktuose nurodytų darbų kiekių ar kainos, o šias patirtas išlaidas patvirtina į bylą pateikta už pareiškėjos apskaitos tvarkymą atsakingo asmens UAB “Baltic Resarch” pateikta pažyma ir mokėjimo dokumentai, patvirtinantys Ekspertinio tyrimo išvadoje nurodytų sąskaitų apmokėjimą, teismas šias 57 991,67 Eur išlaidas vertina kaip pagrįstas, įrodytas ir priteistinas.

Teismas taip pat pažymi, kad atsakovų atstovų prašomuose pateikti utilizavimo dokumentuose būtų fiksuojamas atliekų svoris, o ne atliktų darbų kiekiai, todėl neaišku, kaip minėti dokumentai galėtų patvirtinti pareiškėjo patirtas statybos griovimo išlaidas. Kadangi atsakovų atstovai nekėlė abejonių ir nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėja galimai statybines atliekas ne utilizavo, o kažkaip kitaip realizavo gaudama iš to pelną, teismas atsakovų atstovų argumentą, kad nepateiktus utilizavimo dokumentų pareiškėja neįrodė patirtų griovimo išlaidų atmeta kaip nepagrįstą.

Taip pat nustatyta, kad vykdydama teismo sprendimą, pareiškėja patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su žemės sklypo gerbūvio atkūrimu, t. y. kiemo dangos atstatymo išlaidas, kurios sudaro 12 397 Eur be PVM. Patirtas išlaidas pagrindžia į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys sąskaitų faktūrų apmokėjimą, Ekspertinio tyrimo akto 13 p., fotonuotraukos.

Abejodama dėl trinkelių dangos atstatymo fakto VTPSI atsiliepime teigia, kad prie 2021 m. balandžio 26 d. surašyto Teismo įpareigojimo pašalinti statybos pagal neteisėtai išduotų statybų leidžiantį dokumentų padarinius įvykdymo patikrinimo akto Nr.4D-1787 pridėta fotonuotrauka patvirtina, kad buvusių statinių vieta užpilta smėliu, jokių trinkelių neužfiksuota ir į bylą nepateikti tokį faktą patvirtinantys įrodymai. Teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė į bylą fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas trinkelių aikštelės įrengimas (atstatymas) bei paaiškino, kad trinkelių aikštelė turėjo būti atstatyta po žemės sklype vykdytų griovimo darbų, sunkiosios statybinės technikos judėjimo žemės sklypu. Nugriauti pastatus nesugadinus aplink juos buvusios dangos buvo objektyviai neįmanoma, be to, turėjo būti atjungtos ir išardytos inžinerinės komunikacijos, kurios buvo po trinkelių danga (buvo ardomas vandentiekio vamzdynas, buitinių nuotekų vamzdynas, lietaus kanalizacija, elektros tinklai). Darbų sudėtingumą lėmė tai, kad Svečių namų pastate buvo įrengta nuotekų siurblinė, todėl vandentiekio ir nuotekų inžinerinius tinklus reikėjo atkasti ir išardyti, o vėliau vėl užkasti. Todėl trinkelių aikštelės įrengimo (atstatymo) darbai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su teismo sprendimo vykdymu, nes atlikti statybos darbų išsaugant trinkelių grindinį nepažeistą buvo neįmanoma.

Teismo vertinimu, nurodytos pareiškėjos aplinkybės patvirtina šių darbų ryšį su teismo sprendimo vykdymu, o tai, kad 2021 m. balandžio 21 d. patikrinimo akto surašymo metu šie darbai nebuvo užbaigti, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai neturi būti atlygintos dėl jų atlikimo patirtos išlaidos, kurios patvirtintos į bylą pateiktais įrodymais. Atsižvelgus į tai, kad trinkelių aikštelė buvo ne naujas statinys, o anksčiau įrengtos aikštelės dangos atstatymas po sugadinimo vykdant statinių griovimo darbus, atsakovės Neringos savivaldybės argumentas, kad dėl trinkelių aikštelės įrengimo turėjo būti gautas statybą leidžiantis dokumentas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Taigi, teismas 12 397 Eur kiemo dangos atstatymo išlaidas vertina kaip teisėtas ir pagrįstas, todėl priteisia jas iš atsakovų.

Vykdydama teismo sprendimą, pareiškėja privalėjo ne tik nugriauti dalį Restorano, bet ir likusią nenugriautą dalį atstatyti į padėtį, buvusią iki 2004 m. gruodžio 27 d. Todėl nugriovus Restorano dalį, pastatytą pagal L. B. projektavimo firmos 1997 m. parengtą bei Neringos miesto valdybos 1997 m. spalio 29 d, sprendimu Nr. 300 suderintą techninį projektą, pareiškėja privalėjo pastatyti (atstatyti) dalį lauko sienos bei atlikti kitus pastato apdailos ir inžinierinių tinklų (elektros) sutvarkymo darbus. Į bylą pateikto Ekspertinio tyrimo akto 15 p. patvirtina, kad Restorano atstatymo (po jo dalies nugriovimo) į iki 2004 m. gruodžio 27 d. buvusią padėtį išlaidos sudaro 21 724,68 Eur be PVM. Teismo vertinimu minėtos išlaidos yra teisėtos ir pagrįstos, todėl priteistinos.

Be to, Ekspertinio tyrimo akto 16 p. ir banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėja iš viso patyrė 488,76 Eur be PVM išlaidų, susijusių su teismo sprendimo įvykdymu - duomenų VĮ „Registrų centras“ registravimu, todėl minėtos išlaidos taip pat priteistinos kaip žala.

Pareiškėja taip pat patyrė išlaidas, susijusias su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, kurias sudaro Ekspertinio tyrimo akto parengimo išlaidos – 7 260 Eur, UAB „Ober Haus nekilnojamasis turtas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos (sudarymo data 2021 m. spalio 27 d.) parengimo išlaidos – 1 210 Eur, UAB „Newsec valuationa“ 2020 m. gruodžio 17 d. Turto vertinimo ataskaitos parengimo išlaidos – 1 452 Eur. Iš viso – 9 922 Eur.

CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Minėtas išlaidas patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, banko sąskaitos išrašai. Atsižvelgus į įstatyminį reglamentavimą ir tai, kad minėtos išlaidos patvirtintos į bylą pateiktais įrodymais, jos priteistinos kaip žala.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-913/2008 yra pažymėjęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad (atlygintina) žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K- 3-585/2006; procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.4) yra pažymėjęs, kad “<…> negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) dydį turi įrodyti ieškovas, jos turi būti realios. Tai, ar ieškovo patirtais nuostoliais gali būti laikomos jo negautos pajamos (nauda), spręstina pagal tai, ar šios pajamos ieškovo buvo numatytos iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai ūkinei veiklai ir į tai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų”.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos negautas pajamas (negautą grynąjį pelną). Paaiškina, kad pareiškėja - privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas - siekti pelno, racionaliai naudoti bendrovės lėšas, turtą bei kitus išteklius. Pareiškėjos vertinimu, efektyviausiai jos turimas nekilnojamais turtas gali būti panaudotas jį nuomojant patirtį maitinimo ir apgyvendinimo veikloje turinčiam juridiniams asmeniui. Su tikslu ateityje išnuomoti statinius buvo atlikti statybos ir rekonstrukcijos darbai 2004 m. gruodžio 27 d. statybos leidimo Nr. 67 pagrindu. Dėl vykusių teisminių procesų, neapibrėžtumo dėl turto ateities bei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėja iki 2021 metų negalėjo įgyvendinti užsibrėžtos optimalios verslo strategijos (išnuomoti turtą maksimizuojant gaunamą naudą), todėl buvo priversta savo jėgomis vykdyti maitinimo ir apgyvendinimo verslą. Tik pasibaigus ilgai vykusiems procesams (įskaitant, procesus vykdymo procese, procesus, susijusius su taikos sutarties sudarymu) bei įvykdžius teismo sprendimą, pareiškėja įgijo realią galimybę išnuomoti turimą turtą ir gauti didžiausią naudą. 2021 m. spalio 19 d. buvo pasirašyta Pastato nuomos sutartis. Išnuomoto turto (po Svečių namų ir dalies Restorano nugriovimo) plotas sudaro 194,29 kv. m., tuo tarpu, vykdant teismo sprendimą buvo nugriauta iš viso 377,37 kv. m. patalpų. Ekspertinio tyrimo akte apskaičiuota, kad, jeigu pareiškėja būtų išnuomojusi nugriautas patalpas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra nurodytos Nuomos sutartyje, įskaitant tokią pačią 1 kv. m. bendrojo ploto nuomos kainą, tai pareiškėja iš nugriautos dalies (377,37 kv. m.) pastatų nuomos per 10 metų laikotarpį būtų gavusi 1 444 379,68 Eur daugiau pajamų (Ekspertinio tyrimo akto 22 p.). Kadangi nuostoliai yra netiesioginiai (negautas grynasis pelnas), juos nustatant turi būti įvertintos ne tik pajamos, bet ir išlaidos (sąnaudos). Įvertinus visas sąnaudas ir pelno mokesčio įtaką, Ekspertinio tyrimo akto 36 p. apskaičiuota, kad pareiškėjos negautas grynasis pelnas sudaro 1 062 829,10 Eur.

Teismo vertinimu, nurodytas pareiškėjos aplinkybes patvirtina į bylą pateikta 2021 m. spalio 19 d. Pastato nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Miesto dviratis“, PVM sąskaita faktūra ir banko sąskaitos išrašas, kurie patvirtina, kad 2021 m. spalio 28 d. UAB „Miesto dviratis“ (kodas 303059900) sumokėjo 23,232,00 Eur (19 200 Eur + 4 032 Eur PVM) dydžio nuompinigius, todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės Neringos savivaldybės atstovės argumentus, kad į bylą nepateikti įrodymai dėl nuompinigių mokėjimo. Nors nesutikdama su Ekspertinio tyrimo akte paskaičiuotu negautu grynuoju pelnu atsakovė nurodo, kad Ekspertinio tyrimo akte, planuojant sąnaudų dydį dešimčiai metų į priekį, sąnaudoms jau nebėra taikoma infliacijos korekcija, t. y. jos nėra didinamos, tačiau teismas pažymi, kad Ekspertinio tyrimo akte nurodytas prognozuojamas pareiškėjos sąnaudas sudaro nekilnojamojo turto mokestis, nusidėvėjimas, vadovo darbo užmokestis, pelno mokestis, buhalterinių paslaugų mokestis. Pareiškėja paaiškino, kad vienintelės sąnaudos, kurioms hipotetiškai galėtų turėti įtakos infliacija, yra vadovo darbo užmokestis (10 proc. sąnaudų) ir mokėjimas už buhalterines paslaugas (4 proc. sąnaudų). Pareiškėja nurodė, kad sutartys su vadovu ir buhalterines paslaugas teikiančia bendrove yra ilgalaikės, jų pakeitimui būtina abiejų sutarties šalių valia, pareiškėja keisti jose numatyto darbo užmokesčio ir paslaugų kainos neketina, o visos kitos išlaidos (nusidėvėjimas, NT mokestis, pelno mokestis) nepriklauso nuo infliacijos. Atsižvelgus į pareiškėjos paaiškinimus ir įvertinus tai, kad infliacija galėtų būti taikoma tik 14 proc. sąnaudų, teismas atsakovės argumentus dėl infliacijos korekcijos atmeta kaip nepagrįstus. Be to, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė pareiškėjos vykdoma veika, t. y. ji nebevykdo restorano-viešbučio veiklos, o tik užsiima nekilnojamojo turto nuoma, į ką atsižvelgta ir Ekspertinio tyrimo akte vertinant pareiškėjos negautas pajamas paskaičiuojant pareiškėjos metines sąnaudas, atsakovės atstovės argumentai, kad realios pareiškėjos metinės sąnaudos svyruoja tarp 200 000 Eur – 300 000 Eur, o ekspertas ateinantiems 10 metų priskaičiuoja dešimt ir daugiau kartų mažesnes sąnaudas, o tai patvirtina Ekspertinio tyrimo ataskaitos nepagrįstumą, atmetami kaip nepagrįsti.

Realaus pažeistų teisių apgynimo plotmėje būtina pažymėti, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d, 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pažeidus aptartus konstitucinius principus nukentėjusysis turi teisę gauti realų ir teisingą atlyginimą. Pareiškėjas (apeliantas) įvykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas, todėl laikytina, jog turėjo objektyviai pagrįstus ir teisėtus lūkesčius elgtis su nuosavu turtu taip, kad inter alia gautų ekonominę naudą. Patyręs žalą įgavo teisę reikalauti teisingai ją atlyginti. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir pareiškėjos pateiktus įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes dėl negautų pajamų, jos prašymas priteisti 1 062 829,10 Eur negauto grynojo pelno vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėja taip pat nurodo, kad neteisėtais atsakovų veiksmais buvo padaryta neatitaisoma žala pareiškėjos reputacijai, kadangi visuomenėje buvo kuriama nuomonė, kad pareiškėja yra atsakinga dėl neteisėtos statybos darbų, kas apsunkino bendradarbiavimą su kontrahentais, maitinimo ir apgyvendinimo veiklą. Net ir po teismo sprendimo įvykdymo, viešojoje erdvėje likusi informacija apie statybas neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu ir jų pasekmių pašalinimą ir toliau daro neigiamą įtaką UAB „Robala“ reputacijai, apsunkinant veiklą ateityje, mažinant kontrahentų pasitikėjimą UAB „Robala“ ir potencialių verslo kontaktų paiešką ir bendradarbiavimą su verslo partneriais ir valstybės ir savivaldybių institucijomis ateityje. Patirtą neturtinę žalą, pasireiškusią žala reputacijai, UAB „Robala“ vertina 500 000 Eur.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Konstatuotina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja patirtą neturtinę žalą kildina iš žalos jos dalykinei reputacijai.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui aspektu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, kai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje TEO LT, AB v. UAB ,,Tele-3“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-32/2012).

Pareiškėja yra juridinis asmuo niekuo neišsiskiriantis poveikio viešajam interesui aspektu ir skunde teigia, kad neteisėtais atsakovų veiksmais buvo padaryta neatitaisoma žala jos reputacijai, kadangi visuomenėje buvo kuriama nuomonė, kad pareiškėja yra atsakinga dėl neteisėtos statybos darbų, kas apsunkino bendradarbiavimą su kontrahentais, maitinimo ir apgyvendinimo veiklą bei apsunkins jos veiklą ateityje, mažinant kontrahentų pasitikėjimą UAB „Robala“ ir potencialių verslo kontaktų paiešką ir bendradarbiavimą su verslo partneriais ir valstybės ir savivaldybių institucijomis ateityje.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėja teigia, kad dėl teismo įpareigojimo nugriauti statinius, apie ką buvo pranešta ir įvairiose žiniasklaidos priemonėse, visuomenėje buvo kuriama nuomonė, kad pareiškėja yra atsakinga dėl neteisėtos statybos darbų, kas apsunkino jos bendradarbiavimą su kontrahentais, vykdomą maitinimo ir apgyvendinimo veiklą, tačiau nepateikė jokių tokius jos argumentus galinčių patvirtinti įrodymų (atsisakymo bendradarbiauti, nutrauktų sutarčių ir pan.). Be to, įvertinus tai, kad pareiškėja pateikė į bylą 2021 m. spalio 19 d. Pastato nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Miesto dviratis“ ir pati nurodė, kad pasikeitė pareiškėjos vykdoma veika, t. y. ji nebevykdo restorano-viešbučio veiklos, o tik užsiima nekilnojamojo turto nuoma, turtas jau yra išnuomotas 4 metams su galimybe nuomos sutartį pratęsti 3 metų laikotarpiui, ir su galimybe pratęsti sutartį papildomam 3 metų laikotarpiui, pareiškėjos teiginiai, kad pablogėjusi reputacija apsunkins jos veiklą ateityje, bendradarbiavimą su verslo partneriais ir valstybės ir savivaldybių institucijomis, vertinami kaip nepagrįsti. Atsižvelgtina ir į tai, kad net jei pareiškėja ateityje vis dėlto nuspręstų tęsti restorano-viešbučio veiklą, praėjus ilgesniam laiko tarpui paskleista žiniasklaidos priemonėse informacija tampa ne tokia aktuali ir prieinama, todėl žala dalykinei reputacijai mažėja arba visai išnyksta.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjos skundo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestina kaip neįrodyta.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovai Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos, teismo prašo taikyti ieškinio senatį.

Nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo dalis dėl administracinių aktų, kuriais remiantis buvo pradėtos neteisėtos statybos, panaikinimo įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. spalio 3 d. priėmus nutartį, kadangi byla grąžinta nagrinėti į pirmosios instancijos teismą tik dėl nepakankamo aiškumo ir tikslumo, nesudarant prielaidos manyti, kad statinių nereikės griauti. Taigi, ieškinio senatis prasidėjo 2012 m. spalio 3 d. Taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota nugriauti neteisėtus statinius ir sutvarkyti statybvietę, įsiteisėjo 2016 m. sausio 20 d. Priimant sprendimą, jame nebuvo numatyta galimybė pareiškėjai įteisinti statinius. Taigi, apie savo galimai pažeistą teisę pareiškėja vėliausiai sužinojo (turėjo ir galėjo sužinoti) 2016 m. sausio 20 d. Sprendimą įvykdyti pareiškėja turėjo per vienerius metus, t. y. iki 2017 m. sausio 20 d. Vadinasi, pareiškėjai ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo vėliausiai baigėsi dar 2020 m. sausio 20 d., tačiau pareiškėja teismui skundą dėl žalos atlyginimo pateikė tik 2021 m. gruodžio 27 d. Taigi, pareiškėja praleido ieškinio senatį, o pagrindų ieškinio senaties termino atnaujinimui nėra, todėl pareiškėjos reikalavimas turi būti atmestas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019; ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.).

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; ir kt.).

Taip pat pabrėžtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko) viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo poziciją, kad ieškinio senaties termino ji nepraleido, iš esmės grindė tarp šalių vykusiomis derybomis dėl galimybės sudaryti taikos sutartį.

Teismas konstatuoja, jog iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad dar vykstant procesui administracinėje byloje dėl administracinių aktų pripažinimo neteisėtais ir įpareigojimo nugriauti statinius, Ministras pirmininkas 2013 m. lapkričio 18 d. potvarkiu Nr. 3271 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę problemoms, susijusioms su teismų sprendimų dėl statybų KNNP įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, spręsti; pavedė darbo grupei išnagrinėti problemas, susijusias su teismų sprendimų dėl statybų KNNP įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, parengti pasiūlymus dėl problemų sprendimo būdų ir iki 2014 m. vasario 21 d. pateikti juos Ministrui Pirmininkui. Ministro Pirmininko 2014 m. lapkričio 16 d. potvarkiu Nr. 2132 terminas parengti pasiūlymus dėl problemų sprendimo būdų buvo pratęstas iki 2014 m. gruodžio 19 d. 2014 m. gruodžio 22 d. Darbo grupė pateikė pasiūlymus, kuriais, inter alia, siūloma: „Siekiant pakeisti šiuo metu susidariusią situaciją, susijusią su teismų sprendimų dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, Kuršių nerijos nacionaliniame parke įgyvendinimu ir žalos atlyginimu, tikslinga pavesti kompetentingai institucijai - Aplinkos ministerijai nagrinėti galimybes keisti teritorijų planavimo dokumentus (Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą), kas sudarytų prielaidas taikos sutartims sudaryti ir taip užbaigti teisminius ginčus bei išvengti valstybės biudžeto išlaidų“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“, kuriuo buvo nutarta pradėti rengti naują Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, sprendžiant valstybės, savivaldybės, fizinių ir juridinių asmenų interesų suderinimo klausimus. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo siekiama sudaryti sąlygas sudaryti taikos sutartį ir išvengti statinių griovimo bei iš to atsirandančios valstybės pareigos atlyginti statytojams patirtą žalą. Pareiškėja 2016 m. kovo 22 d. pateikė raštą Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. 2016 m. balandžio 4 d. įvyko posėdis „Dėl pastatų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), pertvarkymo galimybių“, kuriame suformuluoti reikalavimai: pertvarkyti statinius pagal VSTT reikalavimus ir atsisakyti reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo iš valstybės, dėl taikos sutarties sudarymo nurodytomis sąlygomis pranešti iki 2016 m. balandžio 30 d. Tarnybos pateikti reikalavimai nebuvo priimtini UAB „Robala“ visa apimtimi, todėl derybos vyko toliau. Tarnybos direktorius 2016 m. lapkričio 2 d. el. laišku informavo pareiškėją, kad taikos sutarties sudarymas įmanomas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Kuršių nerijos nacionaliniame parko tvarkymo plano korektūrą.

Nustatyta, jog įvykdžiusi teismo sprendimą, pareiškėja 2021 m. vasario 3 d. ir 2021 m. vasario 5 d. pateikė prašymus antstolei dėl antstolės pareiškimo administracinėje byloje Nr. I-80-320/2015 atsisakymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Teismo sprendimo įvykdymas yra užfiksuotas Inspekcijoje 2021 m. balandžio 26 d. Dėl vykdant teismo sprendimą atliktų darbų pasikeitę statinių duomenys buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2021 m. gegužės 6 d.

Atsižvelgęs į susidariusią faktinę situaciją, teismas palaiko pareiškėjos poziciją, kad nagrinėjamu atveju prašymas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju iki 2021 m. sausio 27 d. Vyriausybės lygiu buvo vykdomos derybos dėl sprendimo vykdymo taikos būdu, dėl ko iki galo nebuvo aišku dėl pareiškėjos galimai patirtinos turtinės žalos dydžio. Atsižvelgus tiek į subjektyvųjį, tiek į objektyvųjį sužinojimą apie pažeistas teises, bei į tai, kad pareiškėja, sužinojusi, kad taikos procesai nebeįvyks ir jos teisės yra pažeistos, pakankamai operatyviai kreipėsi į teismą dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, kad pareiškėja, siekdama teismine tvarka prisiteisti patirtą turtinę žalą, ieškinio senaties termino nepraleido. Atitinkamai teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino taikymas pažeistų pareiškėjos teisę žalos atlyginimo klausimą spręsti teisme, todėl prašymas taikyti ieškinio senatį nėra tenkinamas.

Pažymėtina, kad tai, jog Vyriausybės lygiu vykusios derybos sudaro pagrindą spręsti, jog senaties terminas netaikytinas, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. administracinė byla Nr. eA-1803-1062/2020, administracinė byla Nr. eA-666-602/2021).

Dėl bylos procesinės baigties ir kitų argumentų

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Taigi apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjos patirta turtinė žala yra konkreti, pagrįsta ir įrodyta, todėl ši pareiškėjos skundo dalis tenkinama, priteisiant iš atsakovų proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį pareiškėjos naudai 2 788 617,63 Eur turtinę žalą. Tuo tarpu pareiškėjos skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetama kaip neįrodyta.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi bei administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.) pareiškėjai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2022 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

ABTĮ 85 straipsnyje nurodyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. Atitinkamai CPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Inspekcijai priteistina ne visa pareiškėjos prašoma žala, o tik 15 procentų priteistinos žalos, be to, byloje nėra duomenų, kad Inspekcija nebūtų pajėgi įvykdyti tokio dydžio prievolę. Kartu pabrėžtina, kad atsakovai, vadovaudamiesi atsakingo valdymo principu, būdami kvalifikuoti ir kompetentingi teisės klausimais, esant teisminei praktikai panašiose bylose ir bylai trunkant keletą metų, turėjo galimybę suplanuoti atitinkamų metų biudžetinių lėšų poreikius ir jų naudojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; 2020 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-968/2020). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo vykdymas atidedamas tik išimtiniais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009; 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-252/2011; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, aptariamas prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja UAB „Robala“ ir atsakovė Neringos savivaldybė pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas advokatų pagalbai apmokėti.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi priežasties teorija, kai paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis rezultatas, o proceso šalių elgesys, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-686/2015; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2018). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovų 6824,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti už skundo bei papildomų paaiškinimų pateikimą.

Pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėja prašė teismo priteisti jai solidariai iš atsakovų 3 288 617,63 Eur žalos atlyginimo. Teismas skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjai 2 778 695,63 Eur žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies (patenkinta 84 procentai reikalavimo) pareiškėjai iš atsakovų proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį priteistina 5732,49 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Neringos savivaldybė pateikė prašymą atlyginti 2136,15 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimų į skundą parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose. Vertinant šį prašymą pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-64-520/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; ir kt.). Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Pažymėtina, kad Neringos savivaldybė turi Teisės skyrių, pagal kurio veiklos nuostatus, patvirtintus Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V13-491, vienas iš šio skyriaus uždavinių yra atstovauti Savivaldybei, administracijai teisme, rengti bei teikti teismui ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, atsiliepimus į pareikštus ieškinius ir kitus teismo procesinius dokumentus (6.2 p.). Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, be kita ko, atlieka šias funkcijas: atstovauja Savivaldybei visuose Lietuvos Respublikos teismuose pagal Savivaldybės institucijų suteiktus įgaliojimus (7.5 p.); rengia Savivaldybės vardu ieškinius teismams, atsiliepimus į pareikštus ieškinius (7.6 p.); analizuoja ir apibendrina bylų nagrinėjimo teisme rezultatus ir su jais supažindina Savivaldybės merą, Savivaldybės administracijos direktorių (7.7 p.). Neringos savivaldybė nepaaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtinas advokato atstovavimas. Todėl teismas atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir apimtį, konstatuoja, jog atsakovo Neringos savivaldybės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Robala“ skundą tenkinti iš dalies.

Kaltais asmenimis dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo pripažinti Neringos savivaldybę, atstovaujamą Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 40 procentų, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 15 procentų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 15 procentų, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 15 procentų, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos, kurios atsakomybės laipsnis sudaro 15 procentų.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Robala“ iš atsakovų proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį 2 788 617,63 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. iš Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, - 1 115 447,05 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos - 418 292,64 Eur, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos - 418 292,64 Eur, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos - 418 292,64 Eur, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos - 418 292,64 Eur.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Robala“ iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo proporcingai pagal nustatytą jų atsakomybės laipsnį priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2022 m. sausio 5 d., iki visiško sprendimo įvykdymo.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Robala“ skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Robala“ iš atsakovo Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 2 293 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Robala“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos, iš kiekvieno atstovo po 859, 87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą