- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-26
- Bylos Nr.
- e2S-1303-854/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06719-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- L. M.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo L. M. 26 065,80 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą – 1/2 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Prašyme nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, nes, ieškovės žiniomis, atsakovas šiuo metu siekia panaikinti minėtam turtui taikomą areštą ir ketina jį parduoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovės J. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas.
6. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovas geruoju ieškovei nesumoka prašomos sumos, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas pastebėjo, kad įstatymai asmens nesąžiningumo, sprendžiant dėl jo turto arešto ar kitų ribojimų jam nustatymo, nepreziumuoja, todėl nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju teko būtent ieškovei.
8. Teismas nurodė, kad kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Pažymėjo, kad ieškovė savo teiginiams, esą atsakovas šiuo metu siekia panaikinti minėtam nekilnojamam turtui taikomą areštą ir ketina jį parduoti ar apsunkinti išieškojimą iš jam priklausančio turto, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.
9. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodyti teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, neįrodyti, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovui turtinius suvaržymus.
10. Teismas pabrėžė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, todėl tai neužkerta kelio ieškovei ateityje reikšti teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei faktinė situacija pasikeistų ir atsirastų pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Ieškovė J. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti; išreikalauti iš atsakovo duomenis apie jo turimas sąskaitas bankuose. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovas santaupų bankų sąskaitose, kurių pakaktų įvykdyti ieškovės ieškinio reikalavimus, neturi. Tokią išvadą ieškovė daro atsižvelgdama į turimą informaciją apie atsakovo vardu registruotam vieninteliam nekilnojamojo turto objektui – 1/2 daliai negyvenamųjų patalpų-prekybos patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), antstolio Vitalio Milevičiaus pritaikytą turto areštą.
11.2. Ieškovės žiniomis, atsakovo nurodytam nekilnojamajam turtui areštas uždėtas dėl atsakovo turimų įsiskolinimų kreditoriams už jų paslaugas elektrai, šildymui bei kitas komunalines paslaugas, todėl turto arešto mastas neturėtų būti didelis. Visgi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas pajamų ar santaupų, kurios užtikrintų ieškovės ieškinio galimų reikalavimų tenkinimą, neturi.
11.3. Atsakovas siekia parduoti patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Iš 2022 m. kovo 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad šių negyvenamųjų patalpų-prekybos patalpų vidutinė rinkos kaina sudaro 87 000 Eur (rinkos vertė nustatyta 2019 m. sausio 17 d.), taigi 43 500 Eur už atsakovui priklausančią 1/2 dalį. Kadangi ši kaina buvo nustatyta masinio vertimo būdu, ji objektyviai turėtų būti didesnė.
11.4. Pardavus atsakovui nuosavybės teise priklausančias patalpas, kurios yra vienintelis atsakovo turtas, tuo atveju jeigu būtų patenkintas ieškovės ieškinys, atsakovas, ieškovės įsitikinimu, teismo sprendimo nevykdytų.
11.5. Atsakovas yra ieškovės sūnus, kuris ją apgavo ir pasisavino iš ieškovės atsakovui sudaryto vekselio pagrindu skolintas ir ieškiniu šioje byloje ginčijamas didėlės vertės 26 065,80 Eur pinigines lėšas. Atsakovas ne vieną kartą ieškovei yra sakęs, kad jis niekada negrąžins šių lėšų ieškovei, o tai įrodo, kad atsakovas yra nesąžiningas.
11.6. Atsakovas taip pat turėtų byloje pateikti duomenis, apie savo turtinę padėtį, nes akivaizdu, kad ieškovės ieškinyje nurodyta ginčijama suma yra didelė, palyginus su atsakovo turimomis finansinėmis galimybėmis. Atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Atsiliepimas
12. Atsakovas L. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Teismas 2020 m. liepos 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-627-819/2020 pripažino, kad paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio pagrindu ieškovė bando prisiteisti menamą skolą šioje byloje, neturi paprastojo vekselio galios ir panaikino antstolio išduotą vykdomąjį raštą. Tai reiškia, kad ne atsakovas apgavo ieškovę, o pastaroji bando ir vėl apgauti ieškovą.
12.2. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas turi skolų, dėl kurių antstolis areštavo dalį jo turto, tačiau ši skola susijusi su ieškove, kaip ir daugelis skolų, kurias visa šeima turėjo sumokėti už ieškovę, kai ji gyveno ne sau priklausiančiame bute, tačiau nemokėjo už komunalines paslaugas, todėl jas teko mokėti sūnums ir ieškovės motinai. Dėl šios priežasties yra ruošiamas ieškinys prieš ieškovę, kuriame bus prašoma iš jos priteisti skolos, kurią išieško antstolis V. Milevičius, sumą regreso tvarka. Beje, skola nesiekia 3 500 Eur, taigi nėra didelė, ir bus sumokėta iš atsakovo kasmėnesinių pajamų.
12.3. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovo turtas parduodamas, tačiau tai yra normalus dalykas, nes šiuo metu nekilnojamojo turto kainos yra pakilusios ir atsakovas jau 2 metus bando parduoti turtą, kurio nenaudoja, tačiau turi mokėti mokesčius ir dengti komunalinių paslaugų kaštus. Tai niekaip nėra susiję nei su ieškove, nei su pareikštu ieškiniu, todėl nėra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti. Beje, turtas parduodamas už didesnę nei 200 000 Eur sumą.
Šalies argumentai
12.4. Ieškovė prašo areštuoti 1/2 dalį patalpos, kuri kainuoja daugiau nei 100 000 Eur, nors jos prašoma priteisti suma sudaro tik apie 26 000 Eur, t.y. ieškovė prašo areštuoti daugiau turto nei reikia jos reikalavimų užtikrinimui, todėl toks jos prašymas negalėtų būti tenkinamas.
12.5. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Turto arešto taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tik išimtinais atvejais, t.y. tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.
12.6. Civilinėje teisėje, išskyrus tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl nesąžiningumo, kaip grėsmę sprendimo įvykdymui patvirtinančios aplinkybės, įrodinėjimo pareiga tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme ieškinio reikalavimą ir prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti.
12.7. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą, tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.
12.8. Ieškovės nurodomas atsakovo prievolės nevykdymo atvejis patvirtina tik galimą teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo priėmimo ir atsakovės prašymo išreikalauti įrodymus
16. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė skelbimo iš internetinio tinklalapio www.aruodas.lt apie parduodamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ekrano kopiją.
17. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).
18. Nors iš ieškovės pateiktos skelbimo apie parduodamą turtą ekrano kopijos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad būtent šios patalpos (jų dalis) ir priklauso atsakovui (skelbime turtas nėra identifikuotas konkrečiu objektui suteiktu adresu ar kitais individualiais jį apibūdinančiais požymiais), tačiau atsakovui, susipažinusiam su ieškovės atskiruoju skundu, pateikusiam atsiliepimą į jį ir neginčijant šių aplinkybių, spręstina, kad ginčo dėl to, kad parduodamas turtas (jo dalis) priklauso atsakovui, nėra.
19. Įvertinęs tai, kad ieškovės pateikta skelbimo apie parduodamą turtą ekrano kopija yra susijusi su sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai, kad atsakovui apie pateiktą įrodymą yra žinoma ir jo pateikimas neužvilkins atskirojo skundo nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas jį priima.
20. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą išreikalauti duomenis iš atsakovo apie jo turimas sąskaitas bankuose.
21. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 198 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama, 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo, 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašydamas išreikalauti konkretų įrodymą, privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis siekė gauti įrodymus, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, įrodymų negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2004). Taigi pareiga rinkti įrodymus yra nustatyta proceso šalims, tuo tarpu teismas gali išreikalauti tik tuos įrodymus, kurių dėl tam tikrų priežasčių teismui negali pateikti byloje dalyvaujantys asmenys.
22. Atsižvelgdamas į tai, kad įrodymų pateikimas, visų pirma, yra šalių pareiga, ieškovei, esant atstovaujamai profesionalaus teisininko – advokato, nepateikus įrodymų, kad ji pati būtų siekusi surinkti norimus duomenis apie atsakovo turimą turtą, tačiau jai to nebūtų pavykę padaryti (atsisakyta pateikti tokius duomenis ar pan.) (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 2 punktas), apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktą prašymą išreikalauti prašomus duomenis atmeta.
23. Be to, pastebėtina ir tai, kad duomenų apie atsakovo turtinę padėtį pateikimas šiuo atveju betarpiškai yra susijęs ir su ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytomis aplinkybėmis, dėstomais argumentais, kuriais ji grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, ir kurių pagrįstumas, atsižvelgus į šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali būti įvertinamas ir be prašomų pateikti duomenų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1215-302/2021).
25. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo, nekilo, šiuo apektu ieškovė atskirajame skunde argumentų nedėsto, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
26. Ieškovė nurodo, kad atsakovas siekia parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – 1/2 dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), dėl ko kyla grėsmė, jog esant ieškovei galimai palankiam teismo sprendimui, jo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pažymi, kad ieškinio suma – 26 065,80 Eur, yra didelė, o atsakovas yra nurodęs, kad šios sumos ieškovei negrąžins, kas patvirtina, kad atsakovas yra nesąžiningas ir teismo sprendimo nevykdytų.
27. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Tačiau nuosekliai plėtojamojoje teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad šio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020).
28. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675- 943/2020; 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1518-881/2020).
29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020).
30. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas siekia parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – 1/2 dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), tą pagrindžia ir internetinėje erdvėje patalpintas skelbimas dėl turto pardavimo. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė per se (savaime) nepatvirtina to, kad tokiais veiksmais atsakovas neabejotinai siekia išvengti atsiskaitymo su ieškove, esant jai galimai palankiam teismui sprendimui (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina tai, kad ne kiekvienas turto savininko siekis disponuoti jam priklausančiu turtu gali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys trečiųjų asmenų atžvilgiu.
31. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad minėtos negyvenamosios patalpos atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitu bendraturčiu (kiekvienam po 1/2 dalį), todėl turto, kaip vieno objekto, pardavimas gali būti nulemtas ir subjektyvių veiksnių – bendro abiejų bendraturčių sprendimo parduoti turtą ir gauti iš to pajamas, įvertinus ir rinkoje pakilusias nekilnojamojo turto kainas (CPK 178, 185 straipsniai). Tokią turto pardavimo priežastį, be kita ko, nurodo ir pats atsakovas.
32. Šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų, kad šie atsakovo veiksmai (turto pardavimas) būtų nukreipti būtent į galimai palankaus ieškovei būsimo teismo sprendimo vykdymo vengimą (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė teigia, kad atsakovas nesąžiningas, kadangi neketina mokėti ieškiniu prašomos priteisti sumos, tačiau iš atsakovo dėstomų argumentų matyti, kad šiuo atveju atsisakymas patenkinti ieškovės turtinius reikalavimus yra siejamas ne su atsakovo galimai sunkia turtine padėtimi, tačiau dėl to, jog atsakovas nelaiko, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į jį, t.y. atsakovas teigia, kad jis nėra skolingas ieškovei, o priešingai, pastaroji yra jam skolinga, dėl ko jis ketina kreiptis į teismą.
33. Taigi vien ta aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turtinių prievolių vykdymo, savaime nelemia šalies, kuriai pareikštas reikalavimas sumokėti atitinkamą sumą, nesąžiningumo kitos šalies atžvilgiu. Apskritai teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vengimas atsiskaityti, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-478-330/2021). Šalių argumentai, susiję su ginčo esme (dėl prievolės sumokėti pinigų sumą buvimo), šioje stadijoje, sprendžiant tik klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinami, dėl jų bus pasisakyta galutiniu teismo sprendimu bylą išnagrinėjus iš esmės.
34. Ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas sąmoningai siektų bloginti savo turtinę padėtį, ketindamas išvengti galimų prievolių ieškovei įvykdymo (CPK 178 straipsnis). Priešingai, visuma aplinkybių patvirtina, kad ieškovas siekia panaikinti turto areštą, padengdamas antstolio vykdomoje vykdomojoje byloje išieškotiną sumą, parduoti turtą ir gauti iš to didesnes pajamas – VĮ Registrų centras duomenimis patalpos 2019 m. sausio 17 d. masinio vertinimo būdu įvertintos 87 200 Eur, o šiuo metu iš skelbimo matyti, kad turtą siekiama parduoti už didesnę nei 200 000 Eur sumą. Taigi, kaip matyti, atsakovas iš esmės siekia netgi pagerinti savo turtinę padėtį, pakeičiant tik turimo turto formą – iš nekilnojamojo turto į pinigines lėšas.
35. Ieškovė taip pat nurodo, kad reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau su šiais ieškovės teiginiais nesutiktina.
36. Aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-202-912/2022). Nesąžiningų atsakovo veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškovei neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys neleidžia teigti, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki, ieškovė to neįrodė (CPK 178 straipsnis). Be to, apskritai pažymėtina ir tai, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovo turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1644-330/2020;), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.
38. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020; 2022 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-467/2022). Todėl net ir pateikus duomenis apie ne itin gerą atsakovo finansinę padėtį, vien tik dėl to nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
39. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, t.y. nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016), todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Abstrakti tikimybė, kad atsakovas bet kada galės apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jo įvykdymą neįmanomu egzistuoja visada, bet ji nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovei neįrodžius grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, dėl ko ieškovės prašymą atmetė (CPK 144 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
41. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
44. Atsižvelgiant į tai, kad šioje stadijoje buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pakeitimo), bylai nesant išnagrinėtai iš esmės, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus byloje galutinį teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės J. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.