Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.3. atsakovas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas teismo pripažinti negaliojančiu ir niekiniu išduotą ieškovės 2014 m. balandžio 10 d. paprastąjį vekselį nuo jo sudarymo momento (ab initio), ir notaro A. R. 2018 m. spalio 18 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-627-819/2020 nusprendė L. M. ieškinį tenkinti ir pripažinti, kad jo pasirašytas 2014 m. balandžio 10 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 90 000 Lt (26 065,80 Eur) sumai neturi paprastojo vekselio galios ir panaikino antstolio išduotą vykdomąjį įrašą. Teismas kitoje dalyje ieškinio netenkino. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 21 d. sprendime nurodė, kad aplinkybės, ar buvo tarp šalių susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, vertintinos atsakovei reiškiant reikalavimą L. M. dėl skolos, kylančios iš teisinių santykių, įformintų vekseliu, priteisimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka;

1.4. ieškovės teigimu, 2014 m. balandžio 10 d. vekselio pasirašymą ir 90 000 Lt (26 065 Eur) paskolos gavimą inicijavo atsakovas L. M., kuris tuo laikotarpiu vystė vyno verslą (2012 m. atidarė vyno parduotuvę, 2013 m. birželio mėn. paėmė paskolą verslo plėtojimui), ir tam buvo reikalinga nemaža pinigų suma. Atsakovas žinojo, kad ieškovė ketina plėtoti verslą ir tam tikslui yra pasiskolinusi pinigų – ieškovė 2014 m. sausio 12 d. pasiskolino iš L. G. 25 000 Lt (10 136,7 Eur) sumą; ieškovė 2014 m. vasario 27 d. pasiskolino iš M. G. 33 000 Lt (9 557,46 Eur) sumą; 2013 m. gruodžio vasario 27 d. pasiskolino 24 617,7 Eur, siekdama įgyvendinti savo verslo planą. Kadangi 2014 metais balandžio mėn. į ieškovę kreipėsi L. M., prašydamas jam paskolinti tokią didelę pinigų sumą vyno produkcijai įsigyti, pasitikėdama savo sūnumi, paskolino jo nurodyto dydžio pinigines 90 000 Lt lėšas. Ieškovė gautus pinigus atsakovui paskolino vekselio pagrindu, jis pasirašytas bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), bute, kuriame ieškovė ir atsakovas tuo metu gyveno, kaip įrodymas tretiesiems asmenims, kadangi atsakovui paskolino pinigus, gautus iš trečiųjų asmenų, atsakovui pinigus perduodant grynaisiais. Vekselis buvo suteiktas neterminuotam laikui, kadangi šalys, būdamos šeimos nariais, žodžiu susitarė, jog atsakovui suteikta paskola bus grąžinta nedelsiant, kai tik atsakovas realizuos įsigytą vyną;

1.5. atsakovas negrąžino ieškovei skolos. Ieškovė, būdama atsakovo mama, ilgą laiką nesiėmė jokių teisinių veiksmų sūnaus atžvilgiu, tikėjosi, kad sūnus pinigus grąžins. Blogėjant tarpusavio santykiams, ieškovei užsiminus apie esamą skolą, atsakovas atsiribojo nuo bendravimo su ieškove – nuo 2018 m. birželio mėn. Atsakovas neginčijo pasirašęs 2014 m. balandžio 10 d. paprastąjį vekselį, todėl pasirašydamas skolos faktą pagrindžiantį sandorį, būdamas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo, atsakovas prisiėmė sudaryto sandorio pagrindu iš to kylančius teisinius padarinius. Vekselis, kuriame nėra visų privalomų rekvizitų, praranda vekselio kaip vertybinio popieriaus galią, tačiau tai savaime nėra negaliojantis skolos suteikimo faktą pagrindžiantis dokumentas, kuris gali patvirtinti esamą skolinį įsipareigojimą. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas, savo parašu yra patvirtinęs pinigų gavimo realų faktą, todėl jis privalo grąžinti ieškovei vekselyje nurodytą skolą.

2. Atsakovas L. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. niekuomet nėra skolinęsis iš ieškovės, kuri yra jo motina, jau panaikintame vekselyje nurodytų pinigų. Vekselis buvo išduotas vien dėl noro padėti motinai ir atsakovės psichologinio spaudimo, o ieškovė niekada neturėjo tokios pinigų sumos, kurią paskolino atsakovui;

2.2. ieškovė maždaug nuo 1997 metų pagal panaudos sutartį sudarytą su E. N. M. (ieškovės motina ir atsakovo bobute), dirbo patalpose (duomenys neskelbtini), kurios šiuo metu yra pritaikytos kavinės veiklai. Verslas ieškovei nelabai sekėsi, atsakovo žiniomis, ieškovė 2008 metais paėmė 180,000 Lt paskolą 10 metų terminui ir kaip garantas su E.N. M. sutikimu buvo įkeistos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovės verslas 2011 metais sustojo, tačiau liko paskolos mokėjimai ir tikslu padėti motinai atsakovas savo jėgomis 2011 metais minėtose patalpose atliko remonto darbus ir 2012 metais atidarė vyno parduotuvę. Ieškovė nuolat prašydavo pinigų iš atsakovo, motyvuodama leidimu dirbti patalpose (kurios jai nepriklauso);

2.3. atsakovas 2013 metų birželio mėnesį gavo paskolą verslo plėtojimui, ji 2014 metų gegužės mėn. buvo refinansuota UAB „Turto lizingas“. Po paskolos refinansavimo liko apie 15 000 Lt suma, kurios paprašė ieškovė, nurodydama, jog padės sūnui dirbti vyninėje ir padės sureguliuoti pinigų srautus. Ieškovė gautą pinigų sumą nusprendė pasilikti ir panaudoti automobilio lizingo išpirkimui bei kitoms savo reikmėms. Tuo tarpu atsakovas, 2014 metų liepos - rugpjūčio mėn., sužinojęs apie ieškovės išleistus pasiskolintus pinigus, kurie turėjo būti skirti vyninės vystymui, nebeapkentęs nuolatinių ieškovės priekaištų ir pinigų prašymų, pasitraukė nuo vyninės veiklos, o patalpas paliko ieškovei, kuri pati dirbo jose, o atsakovas mokėjo paskolą;

2.4. kadangi ieškovė turėjo padengti turimus įsipareigojimus, o E. N. M. priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), kuriame gyveno ir buvo deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta, parduoti nepavyko, ieškovė įkalbėjo kitą savo sūnų T. M. paimti paskolą iš banko ir nusipirkti savo močiutės butą. Pastarasis paėmė paskolą banke ir už apytiksliai 63000 Eur iš močiutės E. N. M. nusipirko butą, o šiais pinigais ieškovė padengė savo turėtą paskolą – 180 000 Lt, likusią dalį apie 10 000 Eur taip pat pasiliko sau. E. N. M. tikėjosi, kad ieškovė susimokės visas savo skolas, o likusią sumą atiduos savo motinai, tačiau, ieškovė ne tik nesumokėjo skolų, bet pardavus Butą, liko sukauptos skolos už komunalines paslaugas, kurių ieškovė nemokėjo nuo 2011 metų. Atsakomybės už paliktas skolas ieškovė stengiasi išvengti, teigdama, kad skolos ne jos, kadangi Butas priklausė E. N. M., nors pastaroji jame negyvena jau 30 metų;

2.5. atsakovas visiškai nutraukė bendravimą su ieškove nuo 2018 birželio mėnesio pradžios dėl psichologinio spaudimo ir grasinimų susidorojimu. Matydama neprognozuojamą savo dukters elgesį ir nenorėdama, kad po jos mirties Patalpos atitektų ieškovei, kuri apgavo ją pačią ir jos anūkus, E. N. M. 2018 m. rugpjūčio 29 d. padovanojo Patalpas atsakovui ir jo broliui T. Nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie padovanotas Patalpas anūkams, prasidėjo nepaliaujamas ieškovės teroras savo sūnų atžvilgiu. Po dovanojimo sandorio ieškovė buvo informuota apie tai, kad turi iki 2018 m. spalio 18 d. atlaisvinti Patalpas, kadangi atsakovas su broliu planavo jas išnuomoti tikslu padengti susidariusias skolas už komunalines paslaugas Patalpose ir ieškovės paliktas skolas Bute už komunalines paslaugas savo motinai. Tuo metu ieškovė atrado ar prisiminė, kad kažkada sūnus jai iš geros valios pasirašė vekselį, kurį ji pati savo ranka surašė;

2.6. atsakovas įspėjimus apie vekselio apmokėjimą gavo pavėluotai, kadangi ieškovė juos siuntė ne jo gyvenamosios vietos adresu, o į darbą. Apie tariamą savo skolą atsakovas sužinojo iš antstolio, nes atsakovė vykdomąjį įrašą 2018 m. spalio 30 d. pateikė išieškojimui, tačiau po pokalbio su ieškovė, pastaroji vykdomąjį įrašą iš antstolio atsiėmė, dėl ko atsakovas patyrė 500 Eur nuostolį. Atsakovė nuo 2019 metų kovo mėnesio vėl ėmė reikalauti grąžinti tariamą skolą, atsakovas 2019 m. kovo 29 d. gavo raginimą iš antstolio padengti tariamą 90000 Lt (26 201,91 Eur) skolą;

2.7. ieškovės ranka surašytą 2014 m. balandžio 10 d. vekselį atsakovas pasirašė (duomenys neskelbtini). Tikslių vekselio pasirašymo reikalingumo motyvų, kuriuos prieš pasirašant išdėstė ieškovė, tiksliai nepamena, tik apytiksliai, jog reikia bankui parodyti gautinas ateityje pajamas, kad nenutrauktų sutarties ar pan. Nežino, ar tai buvo melas, tačiau tuo metu dar pasitikėjo ieškove ir pasirašė vekselį norėdamas jai padėti bei nesitikėdamas, kad tai sukurs kažkokias teisines pasekmes. Apie vekselį atsakovas yra paklausęs motinos praėjus apytiksliai metams po pasirašymo, tačiau ieškovė pasakė, kad jo nereikėjo ir ji vekselį išmetė. Atsakovas buvo priverstas kreiptis į teismą, kuris pripažino, kad dokumentas neturi vekselio galios, o ieškovė sprendimo neskundė. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovė vekselio pasirašymo metu neturėjo ir negalėjo turėti tokios sumos, kurią neva skolingas atsakovas, kadangi pati buvo skolinga dar didesnes sumas, be to, atsakovas nebūtų refinansavęs paskolos 2014 metų gegužės mėnesį, jei prieš mėnesį būtų gavęs vekselyje nurodytą sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės J. M. atsakovui L. M. 2985,76 Eur ir valstybės naudai 26,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 10 d. data atsakovas pasirašė dokumentą, kuriame nurodytas jo pavadinimas „paprastasis vekselis“, išrašymo vieta – Vilnius, taip pat nurodyta, kad „pagal šį neginčijamą, neprotestuotiną ir neterminuotą vekselį aš, L. M. a/k (duomenys neskelbtini) esu skolingas savo mamai J. M. a/k (duomenys neskelbtini) 90 (devyniasdešimt) tūkstančių litų“ (toliau – ir ginčo dokumentas). Minėtame dokumente yra atsakovo vardas, pavardė ir parašas. Prie atsakovo vardo ir pavardės nėra nurodyta jo gyvenamoji vieta, taip pat dokumente, pavadintame ,,paprastas vekselis“ nėra nurodyta mokėjimo vieta. Ieškovę ir atsakovą sieja artimas giminystės ryšys (ieškovė yra atsakovo motina, o atsakovas yra ieškovės sūnus). Nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimu ieškovo pasirašytas 2014 m. balandžio 10 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 90 000 Lt (26 065,80 Eur) sumai dėl jo formos trūkumų pripažintas neturinčiu paprastojo vekselio galios, panaikintas jo pagrindu Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notaro A. R. 2018 m. spalio 18 d. išduotas vykdomasis įrašas, notarinio registro Nr. AR-4932.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą aktualios tikrosios šalių valios sudarant sandorius nustatymo ir sutarčių turinio aiškinimo taisyklės, kurias savo praktikoje yra išaiškinęs kasacinis teismas, taip pat esminę reikšmę turi ir šalių įrodinėjimo pareigos vykdymas bei įrodymų vertinimo taisyklės. Nurodė, kad ieškovei reiškiant reikalavimą priteisti skolą pagal ginčo dokumentą, pavadintą vekseliu, vadovaujamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienodinant praktiką tokio pobūdžio bylose išaiškinimais, jog tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Tokiu atveju sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

6. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovė privalėjo byloje nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, teigdama, kad dokumente esant įrašui ,,pinigus gavau“, jis pripažintinas paskolos rašteliu, – jame yra ieškovo įrašas apie 90 000 Lt gavimą iš ieškovės (CK 6.871 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013) ir atsakovui buvo suteikta paskola, taip pat turėjo pareigą įrodyti paskolos sutartimi sulygtų pinigų perdavimo atsakovui faktą.

7. Teismas laikė, kad šalių nurodytos faktinės aplinkybės apie ginčo dokumento surašymo ir pasirašymo aplinkybes, liudija šalis siejusius tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. Nurodė, kad šią išvadą pagrindžia ypač šalių paaiškinimai: šalys aiškino, kad ginčo situacijoje yra atsidūrę būtent dėl to,– ieškovė teigė, kad visuomet stengėsi padėti sūnui įgyvendinti tikslus, o pasirašyti ginčo dokumentą paprašė sūnų tik dėl to, kad reikėjo savo pačios kreditoriams įrodyti, kur panaudojo jų paskolintus pinigus, tuo tarpu atsakovas teigė pasitikėjęs motinos aiškinimu, kad jai tik reikia dokumento pagrįsti savo mokumą ir apskritai nesureikšminęs mamos paprašyto pasirašyti dokumento.

8. Nurodė, kad tam, kad ginčo dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-378/2020). Pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka; teisiniams paskolos santykiams atsirasti turi būti paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, jų nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

9. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ginčo dokumento turinį sudarė (ranka surašė) pati ieškovė, kaip ir dėl to, kad ant ginčo dokumento yra atsakovo parašas, jam pasirašant ginčo dokumentą, be ginčo šalių, kitų asmenų nebuvo. Nurodė, kad byloje esantys duomenys nepakankami nustatyti, kur ir kokiomis aplinkybėm buvo sudarytas, kur, kada buvo pasirašytas ginčo dokumentas, kadangi šias aplinkybes šalys grindžia tik savo paaiškinimais, kurie vieni kitiems prieštarauja.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką kilus ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo, jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017-09-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).

11. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas pažymėjo, kad 2024 m. vasario 15 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikto Ekspertizės akto Nr. 11-146(24) išvados leidžia konstatuoti, kad ginčo dokumentas nebuvo surašytas kaip vientisas, jis surašytas skirtingomis rašymo priemonėmis, tuo tarpu dėl jo įrodomosios reikšmės piniginių lėšų perdavimui patvirtinti, akcentuotina tai, kad būtent įrašas ,,Pinigus gavau:“, – kuris, ieškovės teigimu, patvirtina piniginių lėšų perdavimo atsakovui faktą,– surašytas kita rašymo priemone, negu likęs dokumento tekstas; aplinkybė, kad ta pačia rašymo priemone buvo atlikti pataisymai, įrašant papildomą skaitmenį ties atsakovo asmens kodu, teismo vertinimu, įrodo, kad minėtas įrašas buvo padarytas jau po ginčo dokumento pagrindinio teksto surašymo. Todėl teismas kritiškai vertino ginčo dokumento įrodomąją reikšmę piniginių lėšų perdavimui patvirtinti, kadangi nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, dėdamas ant šio dokumento parašą, tuo pačiu patvirtino piniginių lėšų perdavimo jam faktą.

12. Teismas laikė, kad ieškovė neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų, kurios nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta, t. y. neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovui fakto. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, ekspertizės akto išvadas, teismas laikė labiau tikėtina, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos sutartiniai santykiai. Pažymėjo, kad ginčo dokumento sudarymo aplinkybės, kai jis buvo surašytas pačios ieškovės skirtingomis rašymo priemonėmis, o įrašas ,,Pinigus gavau:“ ties atsakovo parašu, akivaizdu, buvo padarytas jau po ginčo dokumento pagrindinio teksto surašymo, patį dokumentą sudarė pati ieškovė, nesudaro pagrindo ginčo dokumento laikyti paskolos rašteliu, kadangi nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui. Vertindamas ieškovės paaiškinimus, jog sūnui buvo perduoti pinigai, įrodinėjimo kontekste teismas pažymėjo, jog nors šalių paaiškinimai yra viena iš civilinio proceso įstatyme numatytų įrodinėjimo priemonių, tačiau pagal kasacinio teismo išaiškinimą asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Pastebėjo, kad ieškovės teiginių, kad ji perdavė atsakovui 90000 Lt, taip juos paskolindama atsakovui, kuris žadėjo grąžinti, kiti bylos duomenys nepatvirtina. Ieškovė neneigė turėjusi didelių finansinių įsipareigojimų ir laiku neatsiskaičiusi su kreditoriais, ieškovės ženklius finansinius įsipareigojimus pagrindžia šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys bylai aktualiu laikotarpiu. Laikė, kad ieškovės pateiktos rašytinės ieškovės paskolos sutartys su fiziniais asmenimis nepagrindžia, jog galimai ieškovei draugių paskolintos grynųjų piniginių lėšų sumos buvo perduotos būtent atsakovui. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog apie ieškovės gautas/suteiktas paskolas buvo teisės aktų nustatyta tvarka informuota Valstybinė mokesčių inspekcija. Vertino, kad buvusios šalių valios sudaryti paskolos sutartį nepatvirtina ir šalių elgesys po ginčo dokumento sudarymo: ieškovė jokių pretenzijų, raginimų grąžinti pinigus, suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovui nesiuntė, tik po dokumento, pavadinto paprastuoju vekseliu, surašymo praėjus daugiau negu 4 metams, tarp šalių kilus konfliktinei situacijai dėl (duomenys neskelbtini), patalpų, ginčo dokumentas buvo pateiktas apmokėti, kaip vertybinis popierius. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas vykdytų savo prievolę ieškovei pagal ginčo dokumentą, tokiu būdu pripažindamas, tiek prievolės pagal esą sudarytą paskolos sutartį su ieškove egzistavimą, tiek savo pareigą ją įvykdyti. Sutiko ir su atsakovo atsikirtimų argumentu, jog atsakovui nebūtų jokio poreikio refinansavimui 2014 metų gegužės mėnesį, jei prieš mėnesį iš tiesų būtų gavęs ginčo dokumente nurodytą 90000 Lt sumą.

13. Ieškinio netenkinus, teismas priteisė iš ieškovės atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2120,00 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, 865,76 Eur ekspertizės atlikimo išlaidos. Įvertinęs atsakovo atstovo byloje parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, bylos sudėtingumą, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo atstovavimą teismo posėdyje, taip pat remdamasis 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), sprendė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio ir pagrįstos. Taip pat teismas priteisė valstybės naudai 26,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Ieškovė J. M. apeliacinius skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti valstybės naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. ieškovė pateikė teismui įrodymus apie atsakovo turimus įsiskolinimus kitiems kreditoriams, tačiau jie teismo nebuvo tiriami ir vertinami pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Teismas nemėgino išsiaiškinti ir teismo sprendime neatliko tyrimo dėl vienų iš esminių ieškovės įrodymų bei argumentų, jog ginčo paskolos sandorio laikotarpiu atsakovas turėjo ir kitų skolų, kad vėliau atsakovas sudarė ir kitus paskolos sandorius bei pasirašė vekselius. Šie įrodymai buvo teikiami byloje, tarp jų ir 2016 m. spalio 28 d. atsakovo su trečiaisiais asmenimis sudarytas vekselis, pagrindžiantis, jog atsakovui L. M. buvo perduota 2500 Eur (7333 Lt) suma, ji turėjo būti grąžinta iki 2017 m. balandžio 28 d. Tai pagrindžia ne tik atsakovo kitus sudaromus sandorius, tačiau ir tai, kad atsakovas suvokė, kokį sandorį pasirašydamas 2014 m. balandžio 10 d. dokumentą sudarė su ieškove, o skolinimasis atsakovui buvo įprasta praktika. Kartu šie įrodymai daro labiau tikėtiną aplinkybę, kad atsakovas sudarė su ieškovė paskolos sutartį, ją patvirtino savo parašu ir gavo pinigus;

14.2. teismas neištyrė 2014 m. balandžio 10 d. paskolos sutarties pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę sutartis aiškinti sąžiningai ir remiantis tikraisiais šalių ketinimais. Nenustatė, kad atsakovo turimi skoliniai įsipareigojimai, jo vykdyta vyno pardavimo veikla, taip pat atsakovo vykimas verslo reikalais į užsienį ir jo susitikimas su vyndariais, pasirašyta paskolos sutartis su ieškove, darė labiau tikėtinus ieškovės argumentus, kad atsakovui iš tiesų buvo reikalingos lėšos dideliam vyno kiekio užpirkimui ir esamą atsakovo poreikį skolintis lėšas iš ieškovės;

14.3. netinkamai vertinti įrodymai ir padaryta nepagrįsta išvada, kad atsakovui pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad negavo pinigų pagal vekselį, o išvada byloje padaryta remiantis vieninteliu argumentu – 2014 m. balandžio 10 d. paskolos sutarties surašymas keliomis rašymo priemonėmis, kas savaime niekaip nepagrindžia, kad pinigai pagal vekselį nebuvo perduoti. Neatsižvelgta į tai, kad ieškovei rengiant paskolos sutartį neberašė rašiklis, todėl dokumentas baigtas rašyti kita atsitiktinai rasta rašymo priemone, kad teismo paskirtos ekspertizės akte nebuvo atsakyta į klausimą, kada paskolos sutartyje buvo padarytas įrašas „Pinigus gavau“, nenurodyta, kad šis įrašas padarytas ne paskolos sutarties sudarymo momentu, o vėliau. Taigi nebuvo pagrindo laikyti, kad įrašas apie pinigų gavimą paskolos sutartyje įrašytas vėliau nei 2014 m. balandžio 10 d., juolab kad šia aplinkybe nesirėmė ir atsakovas;

14.4. pinigų neperdavimo aplinkybę byloje turėjo pareigą įrodinėti atsakovas, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką paskolos sutartyje esant nurodytiems duomenims apie tai, kad paskolos sutartyje pinigų perdavimas yra užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą; paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“); tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartiniu santykiu teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193- 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartota terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tuo tarpu apylinkės teismas nesivadovavo teismų praktika, kad esant pinigų perdavimo įrašui paskolos sutartyje, apie pinigų neperdavimo faktą byloje įrodinėti aplinkybes turėjo atsakovas;

14.5. netenkindamas ieškovės reikalavimo teismas priėmė nelogišką sprendimą. Bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad ieškovė yra netekusi viso turto, patalpų, pajamų, verslo, o vienintelis naudotos gavėjas yra atsakovas, kuriam viskas atiteko. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog ieškovė paskolos sutarčių pagrindu skolinosi lėšas iš L. G., M. G. ir iš D. M., pastarosios šias aplinkybes paliudijo teisme, o atsakovas nepagrindė, kad ieškovė skolintas lėšas panaudojo kitais tikslais, o ne perskolino atsakovui. Tai, jog ieškovė turėjo skolų kreditoriams, pagrindžia, kad ieškovė skolinosi lėšas verslui. Ieškovei nebuvo žinomi reikalavimai, kad fizinis asmuo, kuris skolinosi privačiai lėšas iš pažįstamų asmenų, turėtų papildomai apie pasiskolintų lėšų faktą, deklaruoti duomenis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Teismas taip pat neįvertino, kad ieškovė yra atsakovo motina, ir tikėjosi geranoriško atsakovo elgesio bei taikaus ginčo sprendimo, o ieškinį inicijavo tik tuomet, kai neliko jokios vilties susitarti taikiai, o atsakovui E. N. M. padovanojo patalpas senamiestyje. Tuomet ieškovė aplamai netekusi turto ir pajamų ir inicijavo ieškinį. Paskolos sutarties sudarymui aktualiu laikotarpiu atsakovas turėjo kitų skolų kreditoriams, byloje nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad refinansuota 2014 metų gegužės mėnesio sutartimi atsakovas gavo lėšų, kurias galėjo panaudoti 2014 metais atsakovo verslo vystymui (vyno pirkimui) ar kitiems poreikiams, todėl teigti, kad refinansuota sutartis paneigia atsakovo poreikį skolintis iš ieškovės lėšas, teismas neturėjo jokio pagrindo.

15. Atsakovas L. M. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

15.1. apeliantės samprotavimai dėl atsakovo turimų įsipareigojimų kitiems kreditoriams neturi jokios teisinės reikšmės ir nėra susiję su nagrinėjama byla. Nėra aišku, kaip turėjo būti vertinami šie ieškovės išvardinti įrodymai nei ką jie turėjo įrodyti. Nėra svarbu, ar veikė ieškovės įmonė, be to, teismas išsamiai išanalizavo įvertino įrodymų jog ieškovė 2013 -2014 metais skolinosi lėšas iš savo draugių L. G., D. M. ir M. G., reikšmę paskolos sutarties aspektu, taip pat įvertino ir tai, kad ieškovė bylai aktualiu laikotarpiu iš tiesų turėjo ženklių įsipareigojimų savo kreditoriams ir, remdamasis liudytojų parodymais, atsakovo argumentais, laikė neįtikėtina aplinkybę, jog 2014 metais ieškovė galėjo turėti 90000 Lt. Nors ieškovė pateikė su draugėmis sudarytas paskolos sutartis, tačiau ar paskolos iš tiesų buvo suteiktos, nustatyti nėra galimybių, kadangi šalys nei paskolų, nei gautų pagal paskolas pinigų nedeklaravo, o aplinkybę, jog ieškovė neturėjo pinigų, patvirtino ir jos motina, duodama paaiškinimus prijungtoje byloje. Ieškovės išvardijami įrodymai yra vėlesnio laikotarpio nei kad nagrinėjama paskolos sutartis, ir nors patvirtina, kad r vėliau atsakovo finansinė padėtis nebuvo gera, nepagrindžia paskolos iš ieškovės gavimo fakto;

15.2. apeliaciniame skunde ne visiškai teisingai nurodoma teismo pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kadangi teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi, apeliacinio skundo argumentai ir šioje dalyje nepagrįsti;

15.3. pirmosios instancijos teismas didžiąją sprendimo dalį motyvavo remdamasis CK 6.193 straipsnio nuostatomis, todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Teismas išsamiai nurodė ir citavo teismų praktiką, kuria rėmėsi nagrinėdamas ginčą, taigi, šia praktika ir vadovavosi. Tuo tarpu apeliantė bando įrodyti paskolos gavimą tik įrašo „Pinigus gavau“ buvimu. Tačiau šią aplinkybę taip pat išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas ir savo sprendimą motyvavo, pasiremdamas Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės aktu Nr. 11-146(24), nurodydamas, dėl kokių priežasčių buvo skirta ekspertizė šioje byloje ir ko ja buvo siekiama, taip pat aiškiai aptarė ekspertizės akto išvadą. Ieškovė niekada nepateikė nurodomo vekselio originalo, tik jo kopiją, o gavus ekspertizės akto išvadas paaiškėjo, jog buvo bandoma nuslėpti ginčo dokumento surašymo keliomis skirtingų spalvų rašymo priemonėmis aplinkybę. Be to, iš raštelio turinio negalima teigti, kad atsakovas pinigus gavo, kadangi tekste nurodyta „esu skolingas“, ne „skolinuosi“, „pasiskolinau“ arba kitaip aiškiai įvardinant, be to, tekstą surašė pati ieškovė taip, kaip jai reikėjo, tikėtina, parodyti savo draugėms, dėl kokių priežasčių nėra grąžinami pinigai. Kadangi raštelis nėra vientisas dokumentas, jis nepagrindžia, kad ieškovė perdavė pinigus atsakovui bei tai, kad ieškovė apskritai tokią pinigų sumą turėjo;

15.4. ieškovė pagal kasacinio teismo praktiką privalėjo byloje nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą - konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, tačiau, kaip pagrįstai nustatė teismas, ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo atsiradę prievoliniai santykiai. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ar neteisingai ją taikė;

15.5. ieškovė taip pat nepagrindė, jog teismo sprendimas yra nelogiškas. Priešingai, teismo sprendimas aiškus, nuoseklus ir motyvuotas. Nors iš tiesų E. N. M. ginčijo dovanojimo sutartį teisme, tačiau ieškinio atsisakė dar iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pasisakys žemiau nurodytais argumentais.

17. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas, kildinamas paskolos sutarties pagrindu, konstatuojant, jog neįrodyta esminė paskolos sutarties sąlyga – paskolos dalyko perdavimo atsakovui faktas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Kaip matyti, apeliacine tvarka keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, tinkamai vertino įrodymus, nuspręsdamas, kad paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė. Ieškovės įsitikinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta paskola, o vertindamas priešingai pirmosios instancijos teismas nesirėmė visais byloje įrodymais, nesirėmė teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, jog atsakovas turėjo pareigą įrodinėti pinigų negavimo faktą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Kasacinio teismo praktika dėl vekselio, netekusio vertybinio popieriaus statuso, teisinės reikšmės šiuo metu yra aiškiai suformuota ir suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019, ja pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju vadovavosi ir rėmėsi.

21. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, esant šalių ginčų dėl paskolinių teisinių santykių pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai), o tai, kad paskola grąžinta – paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; kt.). Tam, kad ginčo dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-378/2020).

22. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktas).

23. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

24. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Apeliantė kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliaciniame skunde išvardintų įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau teisėjų kolegija apeliantės argumentams šiuo aspektu nepritaria.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tarp jų atsakovo 2014 m. balandžio 10 d. data pasirašytą dokumentą pavadinimu „paprastasis vekselis“ ir jo turinį, 2024 m. vasario 15 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikto Ekspertizės akto Nr. 11-146(24) išvadas, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, laikė, jog ieškovė neįrodė paskolos dalyko perdavimo fakto atsakovui, ir sprendė esant labiau tikėtina, jog tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Apeliaciniame skunde išvardinti apeliantės įrodymai, kurie, neva pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti (įrodymai išvardinti 12.1-12.11, 13 punktuose) nepaneigia teisingai atlikto apylinkės teismo įrodymų vertinimo ir jų pagrindu padarytų išvadų. Tokie apeliantės minimi įrodymai, kaip įgaliojimai, ieškovės įmonės sustabdymą patvirtinantys dokumentai, atliekamus vykdymo veiksmus pagrindžiantys duomenys, bei, galų gale, atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytas vekselis, nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovė perdavė atsakovui pinigus (esminės paskolos sutarties sudarymo aplinkybės), kas nagrinėjamu atveju ir turi esminę reikšmę vertinant dėl šalis siejusių tarpusavio teisinių santykių. Pastebėtina, kad apeliantės minimi įrodymai 12.3-13 punktuose visų pirma yra nesusiję su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču, o jų pagrindu galėtų būti daroma tik išvada, jog atsakovas galimai turėjo ir kitų prievolių, jo finansinė padėtis nebuvo gera, be to, kaip matyti, dokumentuose nurodytos datos yra vėlesnės nei ginčo dokumentas. Apeliantės minimas įrodymas 12.1 punkte - ieškovei išduotas įgaliojimas valdyti nurodytą turtą šiuo atveju nėra aktualus, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog ginčo dėl dokumento pasirašymo tarp šalių nėra, o šalių pozicijos išsiskyrė tik tuo aspektu, kokiu tikslu ir motyvu pasirašytas dokumentas. Kita vertus, nesant kitų objektyvių įrodymų, minėti ieškovės įrodymai neginčijamai nepagrindžia dokumento pasirašymo vietos, kadangi, kaip matyti, iš bylos aplinkybių, šalys naudojosi abiejomis patalpomis. Apeliacinio skundo 12.2 punkte nurodyti įrodymai, susiję su ieškovės įmonės veikla, vėlgi neturi svarios teisinės reikšmės faktui, jog atsakovui buvo perduoti pinigai konstatuoti, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybę, ar ieškovė turėjo finansines galimybes paskolinti ginčo dokumente nurodytą sumą, aptarė ir vertino kitus byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus.

27. Taigi, kaip matyti, nors teismas atskirai ir neaptarė apeliantės išskirtų įrodymų, kuriais įrodinėjamas paskolos sutarties dalyko perdavimas, tačiau bendrame įrodymų kontekste šie įrodymai apeliantės įrodinėjamos aplinkybės dėl susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo nepatvirtina, o teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, šalių ir liudytojų paaiškinimus, vadovavosi vidiniu įsitikinimu ir nenukrypo nuo procesinės teisės normose ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir principų.

29. Minėta, kad teismas išvadą, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai padarė įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, ekspertizės akto išvadas. Taip pat minėta, kad pagal įrodymų naštos paskirstymo taisyklę, ieškovei tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą, kai tuo tarpu ieškovė savo pareigą bando perkelti atsakovui, teigdama, jog atsakovas nepagrindė negavęs pasirašytame dokumente nurodytos pinigų sumos. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas vertino šalis siejusius tarpusavio santykius, nurodydamas šalių paaiškinimus dėl dokumento pasirašymo aplinkybių. Teismas taip pat vertino ir tyrė šalių poziciją kokiu tikslu ir motyvais sudarytas ginčo dokumentas, taip pat analizavo kitus byloje esančius duomenis, dėmesį skirdamas aplinkybių, ar be subjektyvių ieškovės paaiškinimų yra byloje ir kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties dalyko egzistavimą – pinigų perdavimą atsakovui, nustatymui. Teismas taip pat vertino ir ieškovės finansines galimybes perduoti atsakovui tokio dydžio sumą, pažymėdamas, kad ieškovė neneigė turėjusi didelių finansinių sunkumų ir laiku neatsiskaičiusi su kreditoriais, vertino ieškovės pateiktus duomenis ir teiginius, jog ginčo sumą buvo gavusi iš draugių su pastarosiomis galimai sudarytų paskolos sutarčių pagrindais. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismui keliančios abejones aplinkybės dėl ieškovės finansinių galimybių paskolinti ginčo sumą nepaneigtos ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog abejones keliančių ieškovės finansinių galimybių paskolinti tokio dydžio ginčo sumą nepaneigia ir atlikta ginčijamo dokumento ekspertizė, kurios pagrindu darytina išvada, jog ginčo dokumentas nebuvo surašytas kaip vientisas, jis surašytas skirtingomis rašymo priemonėmis. Nors ieškovė įrodinėja, kad pinigų gavimo faktą pagrindžia įrašas ,,Pinigus gavau:“, tačiau, kaip pagrįstai nurodė teismas, būtent jis ir surašytas kita rašymo priemone, negu likęs dokumento tekstas. Taigi, kaip matyti, teismas išvadą dėl nesusiklosčiusių tarp šalių paskolos teisinių santykių padarė remdamasis ne tik išimtinai 2024 m. vasario 15 d. Ekspertizės akto Nr. 11-146(24) išvadomis, tačiau ir kitais aptartais įrodymais. Tai, jog apeliantės nurodomi įrodymai turėtų būti vertinami kitaip ar atlikto įrodymų vertinimo pagrindu padarytos ieškovei nepalankios išvados, nesudaro pagrindo laikyti, jog teismas išvadas padarė remdamasis išimtinai ekspertizės akto išvadomis.

30. Nepritartina apeliantės išvadoms, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl įrodymų naštos paskirstymo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pastebėtina, kad skundžiamame sprendime remiamasi kasacinio teismo praktika, tarp jos ir suvienodinta kasacinio teismo praktika, kurios apibendrinimai pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019, ir kurioje aiškiai įtvirtinta reikalavimą vertybinio popieriaus teisinio statuso netekusio dokumento pagrindu reiškiančio asmens pareiga teismui nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. konkrečias aplinkybes, iš kurių kildinamas reikalavimas priešingai šaliai ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą ir nuo kasacinio teismo išaiškinimų nenukrypo.

31. Teigdama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nelogiškas, apeliantė vėlgi remiasi subjektyviu ir selektyviai parinktų įrodymų vertinimu, juos interpretuodama jai palankia prasme. Viena vertus, ir šie apeliantės įrodymai nesudaro pagrindo laikyti, jog byloje įrodytas esminis paskolos sutarties elementas – pinigų perdavimo faktas. Antai, apeliantė remiasi tiek ieškovei, tiek atsakovui artimo asmens E. N. M. paaiškinimais, tačiau mini pastarosios sudarytus dovanojimo sandorius, kurie nagrinėjamoje byloje spręstam ginčui neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi išsakyti daugiau kaip nepasitenkinimas dėl atsakovui tekusio galimai viso turto ir nepagrindžia pinigų perdavimo atsakovui fakto šioje byloje pasirašyto ginčo dokumento pagrindu. Vėlgi, apeliantė mini ir savo sudarytas paskolų sutartis su draugėmis, teigdama, jog atsakovas nepagrindė, kad šių paskolų pagrindu gautas pinigines sumas ieškovė panaudojo kitais tikslais. Pastebėtina, kad teismas šiuo aspektu išsamiai pasisakė, padarydamas išvadą, kad šios paskolos neįrodo, jog galimai ieškovei draugių paskolintos grynųjų piniginių lėšų sumos buvo perduotos būtent atsakovui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, kad apie ieškovės gautas/suteiktas paskolas buvo teisės aktų nustatyta tvarka informuota Valstybinė mokesčių inspekcija. Paaiškindama šią aplinkybę (o kartu ir atsikirsdama į teismo argumentus) apeliantė pateikė byloje savo laikytaisi pozicijai prieštaringus paaiškinimus. Apeliantė viso proceso metu teigė, jog pasiskolinti iš draugių pinigai perduoti atsakovui pasirašant ginčo dokumentą, kai tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme teigia, jog nustatyta ieškovės turėtų kreditorių aplinkybė pagrindžia lėšų skolinimąsi verslui. Taigi, ieškovės teiginiai, jog ieškovė iš draugių pasiskolintus pinigus perdavė atsakovui, kelia pagrįstų abejonių, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

32. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi apskritai pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog priimtas sprendimas yra nelogiškas. Kaip jau minėta, sprendimas, priimtas įvertinus bylos faktines aplinkybes, teismų praktikos išaiškinimus, teisingai paskirsčius tarp šalių įrodinėjimo pareigą, sprendime padarytos išvados išsamiai argumentuotos. Taigi, vien tai, jog teismas turėjo įrodymus vertinti kitaip nei siekė apeliantė ir jų pagrindu padaryti apeliantei palankias išvadas, nesudaro pagrindo priimto sprendimo vertinti kaip stokojančio pagrindimo.

33. Apibendrindama visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovas. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisinės pagalbos išlaidas atlyginti prašanti šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė jo bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl atsakovui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinio skundo netenkinti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.