Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekvalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekvalis“ vindikacinį ieškinį atsakovei V. K. individualiai įmonei dėl daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Ryča“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

7. Papildomai nurodė, kad 2019 m. liepos 26 d. išsiuntė registruotąją korespondencijos siuntą Nr. RE130718861LT, adresuotą atsakovės savininkui V. K. adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), su reikalavimu sumokėti nuomos mokestį už naudojamą įrangą. Reikalavimas 2019 m. liepos 27 d. įteiktas gavėjui asmeniškai, tačiau atsakovės savininkas į reikalavimą nesureagavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

33. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

34. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ 2014 m. kovo 1 d. sudarė naują Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2014-03-01/4, kuri iš esmės yra tapati 2010 m. rugsėjo 24 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai Nr. 2010-09-24/3, išskyrus tai, kad naujosios negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuomininkė buvo nebe ieškovė, o trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“. Ši bendrovė nurodytose patalpose vykdė iš esmės tokią pat veiklą, kurią vykdė ir ieškovė, t. y. teikė automobilių remonto (autoserviso) paslaugas. Bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovė 2014 m. birželio 1 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2014-06-01/5, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei laikinai valdyti ir naudoti 70 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Pramonės g. 141, o ieškovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais (2014 m. birželio 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2014-06-01/5 1.1 punktas). Pagal šios sutarties 1.2 punktą ieškovei išnuomotos 70 kv. m patalpos, esančios Vilniuje, Pramonės g. 141, buvo skirtos naudoti prekių sandėliavimui. Iš bylos duomenų matyti, kad šios patalpos yra autoserviso, esančio adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, patalpose įrengtas kabinetas. Iš šių duomenų matyti, jog ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ yra tarpusavyje susijusios, vykdo tokią pat komercinę-ūkinę veiklą, šias bendroves valdo giminystės ryšiais susiję asmenys.

37. Bylos duomenimis ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ 2017 m. sausio 2 d. sudarė Įrangos panaudos sutartį Nr. EK-1 (Sutartis). Sutarties 1.1 punktu ieškovė įsipareigojo perduoti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ laikinai ir neatlyginai valdyti ir naudoti įrangą, kurios vertė šalių susitarimu yra 18 830 Eur. Įrangos perdavimą patvirtina Sutarties priedai Nr. 1 (perduota įranga, kurios vertė iš viso 14 100 Eur) ir Nr. 2 (perduota įranga, kurios vertė iš viso 4 730 Eur). Sutarties priedais Nr. 1 ir Nr. 2 ieškovė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ perdavė šią autoserviso paslaugų teikimui reikalingą įrangą: 1) keltuvą (modelis 60776440, Italija, keliama galia iki 5 t, raudonos spalvos, mažai naudotas, 4000 Eur vertės); 2) suvedimo stendą (modelis 5080 RAVTD Italija, 500 Eur vertės); 3) variklio išėmimo stovą (raudonos spalvos, 100 Eur vertės); 4) suvirinimo aparatą su vežimėliu (modelis MIG180 PFC, Vokietija, naujas, 800 Eur vertės); 5) suvirinimo aparatą su vežimėliu (modelis STAXLWERK AC/DS PLASMA WIG200P, 800 Eur vertės); 6) spoterį ((liet. taškinio-kontaktinio suvirinimo aparatas) modelis GYSPOT ALUFV, Prancūzija, 800 Eur vertės); 7) spoterį ((liet. taškinio-kontaktinio suvirinimo aparatas) modelis 11.04.000381 GYSPOT 35.048, Prancūzija, 500 Eur vertės); 8) 10 vienetų detalių laikymo stendų, iš viso 300 Eur vertės; 9) 2 vienetus kompresorių, iš viso 500 Eur vertės; 10) 2 vienetus šlifavimo oblių, iš viso 100 Eur vertės; 11) hidraulinį vežimėlį-keltuvą, 800 Eur vertės; 12) laužtuvų komplektą, 80 Eur vertės; 13) metalo lyginimo be dažymo įrankių komplektą, 150 Eur vertės; 14) varstotą, 170 Eur vertės; 15) 9 vienetus įrankių komplektų, iš viso 270 Eur vertės; 16) 2 vienetus hidraulinių pompų, iš viso 500 Eur vertės; 17) 12 vienetų automobilių tvirtinimo laikiklių ant stendo, iš viso 240 Eur vertės; 18) 4 vienetus kėbulo lyginimo įrankių, iš viso 400 Eur vertės; 19) aliuminio lyginimui skirtą plaktuką, 100 Eur vertės; 20) siurblį SAGOLA, 1 000 Eur vertės; 21) siurblį Feestul, 800 Eur vertės; 22) 2 vienetus gruntavimo pistoletų SAGOLA, iš viso 150 Eur vertės; 23) 2 vienetus dažymo pistoletų SAGOLA, iš viso 150 Eur vertės; 24) 4 vienetus orinių filtravimo mašinėlių, iš viso 280 Eur vertės; 25) detalių tvirtinimo stendą, 250 Eur vertės; 26) infraraudonųjų spindulių lempą, 2 000 Eur vertės; 27) 3 vienetus kampinių šlifuoklių Makita, iš viso 240 Eur vertės; 28) kampinį šlifuoklį Makita, 70 Eur vertės; 29) darbastalį (žalias su įrankiais, 500 Eur vertės); 30) darbastalį (raudonas, 150 Eur vertės); 31) elektrinį gręžtuvą Makita, 250 Eur vertės; 32) dulkių pašalinimo nuo lako peiliuką, 120 Eur vertės; 33) 2 vienetus poliravimo aparatų SAGOLA, iš viso 160 Eur vertės; 34) poliravimo aparatą, 80 Eur vertės; 35) rankinį hermetiko pistoletą, 30 Eur vertės; 36) pneumatinį hermetiko pistoletą, 150 Eur vertės; 37) feną Boch, 200 Eur vertės; 38) aukšto slėgio plovimo įrenginį Karcher, 120 Eur vertės; 39) pneumatinį varžtų atsuktuvą, 200 Eur vertės; 40) dinamometrinį raktą, 100 Eur vertės; ir 41) 6 vienetus angliarūgštės balionų, 720 Eur vertės.

38. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ 2018 m. balandžio 30 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2018-04-30/13, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo perduoti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ laikinai valdyti ir naudoti 1 230 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Pramonės g. 141, o trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ įsipareigojo mokėti nuomos mokestį šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais (2018 m. balandžio 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2018-04-30/13 1.1 punktas). Pagal šios sutarties 1.2 punktą 1 230 kv. m patalpų, esančių Vilniuje, Pramonės g. 141, paskirtis – lengvųjų automobilių remontas. Taigi, iš to matyti, jog iš esmės tarp atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ sutartiniai teisiniai santykiai nepasikeitė, kadangi nurodytų 1 230 kv. m negyvenamųjų patalpų nuomos tikslas yra analogiškas 2014 m. kovo 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2014-03-01/4 1.2 punkte nurodytam tikslui. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ toliau teikė autoserviso paslaugas.

39. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1413-600/2019 pagal nagrinėjamos bylos atsakovės ieškinį ieškovei ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ dėl skolos priteisimo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ priešieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo. Ši byla buvo nutraukta, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1413-600/2019 patvirtintos taikos sutarties 5.1 punktu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ įsipareigojo per 20 mėnesių nuo šios taikos sutarties teisme patvirtinimo dienos sumokėti atsakovei 5 000 Eur dydžio įsiskolinimą. Taikos sutarties 5.2 punktu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ atsisakė visų reikalavimų, pareikštų atsakovei. Atsakovė atsisakė dalies reikalavimų, pareikštų trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ryča“ (Taikos sutarties 6.1 punktas) ir atsisakė pareikšto reikalavimo dėl ieškovės iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, kadangi ieškovė šios taikos sutarties sudarymo dieną jau buvo išsikėlusi iš ginčo patalpų.

42. Atsakovė ir UAB „Autosigmus“ 2019 m. gruodžio 16 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2019/12/16, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo perduoti UAB „Autosigmus“ laikinai naudotis ir valdyti 1 230 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu Vilniuje, Pramonės g. 141 (2019 m. gruodžio 16 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2019/12/16 1.1 punktas). Pagal šios sutarties 1.2 punktą negyvenamosios patalpos, esančios adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, buvo išnuomotos UAB „Autosigmus“ veiklos vykdymo tikslais – lengvųjų automobilių remonto paslaugų teikimui. Šias patalpas atsakovė naujajai nuomininkei UAB „Autosigmus“ perdavė kartu su UAB „Autosigmus“ veiklos vykdymui reikalinga įranga (2019 m. gruodžio 16 d. patalpų ir įrangos priėmimo-perdavimo aktas).

43. Iš byloje esančio 2018 m. rugsėjo 18 d. antstolio Rimanto Vižainiškio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-18-2060 matyti, jog antstolis Rimantas Vižainiškis vykdė ieškovės pavedimą pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 128-238-18-F konstatuoti faktines aplinkybes: užfiksuoti ieškovės kilnojamojo turto, esančio adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, bendrą vaizdą (užfiksuojant vaizdo bei garso fiksavimo priemonėmis) bei kitas su šiuo pavedimu susijusias aplinkybes. Antstolis Rimantas Vižainiškis šiame protokole, atsižvelgęs į ieškovės atstovo paaiškinimus bei užfiksavęs vaizdo fiksavimo priemonėmis patalpų, esančių Vilniuje, Pramonės g. 141, turinį, konstatavo, jog šiose patalpose nėra šios ieškovei priklausančios įrangos: 1) 10 vienetų detalių laikymo stendų, iš viso 300 Eur vertės; 2) laužtuvų komplekto, 80 Eur vertės; 3) metalo lyginimo be dažymo įrankių komplekto, 150 Eur vertės; 4) 9 vienetų įrankių komplektų, iš viso 270 Eur vertės; 5) 2 vienetų hidraulinių pompų, iš viso 500 Eur vertės; 6) 12 vienetų automobilių tvirtinimo laikiklių ant stendo, iš viso 240 Eur vertės; 7) 4 vienetų kėbulo lyginimo įrankių, iš viso 400 Eur vertės; 8) siurblio SAGOLA, 1 000 Eur vertės; 9) siurblio Feestul, 800 Eur vertės; 10) 2 vienetų gruntavimo pistoletų SAGOLA, iš viso 150 Eur vertės; 11) 2 vienetų dažymo pistoletų SAGOLA, iš viso 150 Eur vertės; 12) 4 vienetų orinių filtravimo mašinėlių, iš viso 280 Eur vertės; 13) detalių tvirtinimo stendo, 250 Eur vertės; 14) dulkių pašalinimo nuo lako peiliuko, 120 Eur vertės; 15) vieno poliravimo aparato SAGOLA, iš viso 80 Eur vertės; ir 16) poliravimo aparato, 80 Eur vertės.

44. Bylos duomenimis ieškovės atstovas R. Ž. kreipėsi į antstolį Rimantą Vižainiškį, kad jis užfiksuotų ieškovei nuomotų patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, perdavimo nuomotojui faktą bei kilnojamojo turto iš šių patalpų paėmimo faktą ir kitas su šiuo pavedimu susijusias aplinkybes. Antstolio Rimanto Vižainiškio 2018 m. spalio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-18-2078 užfiksuota, jog atsakovė vienašališkai, be įspėjimo ir nenurodžiusi priežasties, nutraukė nuomos sutartį, pakeitė patalpos durų spynas. Be to, ieškovės atstovas savo raktais bandė atrakinti lauko duris į 70 kv. m patalpų, esančių Vilniuje, Pramonės g. 141, dalį, raktas prasisuko spynoje du kartus, tačiau durys neatsidarė. Ieškovės atstovas paaiškino antstoliui, kad šių durų spyna nėra pakeista, bet ji yra užrakinta iš vidaus arba durys užblokuotos. Tarp rastų daiktų ieškovei priklauso tik ultravioletinių spindulių lempa ir suvedimo stendas. Kitų kilnojamųjų daiktų, priklausančių ieškovei, patalpoje nebuvo, ir kur jie išvežti, ieškovės atstovams nebuvo žinoma. Užėjus į kitą patalpos dali pro šoninėje sienoje esančias duris, konstatuota, kad šioje patalpos dalyje vyko kitos bendrovės veikla, čia buvo ieškovei priklausantys kilnojamieji daiktai: vienas aliuminio virinimo aparatas, vienas automobilių keltuvas ir vienas padėklų vežimėlis, tačiau šių daiktų buvęs nuomotojas ieškovei neatiduoda, ir juos naudoja be savininko leidimo ūkinei- komercinei veiklai vykdyti. Antstolis užfiksavo, kad ieškovės atstovas atidavė atsakovės savininkui raktus nuo nurodytos patalpos. Ieškovės akcininkė ir buhalterė A. S. pasirašė patalpų priėmimo-perdavimo aktą, kurį pateikė pasirašyti ir atsakovės savininkui kartu su ieškovės prekių paėmimo iš sandėlio aktais, tačiau atsakovės savininkas atsisakė šiuos dokumentus pasirašyti. Ieškovės vadovui paklausus, kur yra ieškovei priklausanti įranga ir darbo įrankiai, atsakovės savininkas, nieko neatsakęs, išėjo iš kabineto ir įsėdo į lauke stovintį automobilį. Naujo patalpos nuomininko atstovu įvardijęs save asmuo palydėjo ieškovės vadovą ir antstolį į pirmo aukšto patalpas, kur taip pat anksčiau buvo laikoma ieškovės įranga. Pirmame aukšte ieškovei priklausančio kilnojamojo turto nebuvo. Patalpose rasto ieškovei priklausančio kilnojamo turto dalis taip ir liko patalpose, t. y. ieškovės atstovams pasiimti savo rasto kilnojamo turto nebuvo leista.

45. Byloje taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi nurodė užfiksuoti ieškovei priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį patalpose adresu Vilniuje, Pramonės g. 141. Ieškovės vadovas R. Ž., siekdamas įvykdyti pirmosios instancijos teismo nurodymą, kreipėsi į antstolį Rimantą Vižainiškį. Antstolio Rimanto Vižainiškio 2020 m. rugsėjo 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 128-20-2282 konstatuota, jog antstolis ir ieškovės vadovas nuvyko apžiūrėti patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141. Atvyko nurodytu adresu ir susitiko su vyru, prisistačiusiu naujosios nuomininkės UAB „Autosigmus“ darbų vadovu, tačiau atsisakiusiu atskleisti savo tapatybę. Šis asmuo paaiškino antstoliui Rimantui Vižainiškiui, jog nėra patalpų savininkas, todėl negali antstolio įleisti, kad šis apžiūrėtų nurodytas patalpas. Taip pat konstatuota, jog ieškovės vadovas susisiekė mobiliuoju telefonu su atsakovės atstovu J. K., kuris nurodė, jog reikia suderinti atvykimo laiką. Nurodytam naujosios nuomininkės UAB „Autosigmus“ darbų vadovui nenustatytas asmuo paskambino mobiliuoju telefonu. Po pokalbio darbų vadovas informavo antstolį, jog jam buvo liepta uždaryti autoserviso, esančio adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, vartus. Konstatavo, jog autoserviso vartai buvo uždaryti ir antstolis Rimantas Vižainiškis negalėjo patekti į patalpas bei užfiksuoti jose esančio ieškovei priklausančio kilnojamojo turto ir bendro vaizdo. Kai minėto autoserviso vartai buvo atidaryti, antstoliui pavyko užfiksuoti keturių kolonų hidraulinį automobilių keltuvą, kuris yra ieškovės nuosavybė ir juo šiuo metu be savininko leidimo ir žinios naudojasi nauja patalpų nuomininkė UAB „Autosigmus“.

46. Byloje taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 26 d. posėdžio metu netenkino ieškovės atstovo prašymo dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, naujosios nuomininkės UAB „Autosigmus“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

47. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo, konstatavęs, jog ieškovė nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, kurie gali pagrįsti neabejotiną reikalavimą reiškiančio asmens nuosavybės (valdymo) teisę į reikalaujamus grąžinti daiktus, jog iš esmės neįrodė ginčo įrangos įsigijimo fakto ir aplinkybių, kad dalis ieškovės nurodytų duomenų, neturint apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, negali būti laikomi nuosavybės teisę įrodančiais objektyviais ir patikimais rašytiniais įrodymais, ir daręs išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškinyje išvardintų daiktų nuosavybės teise ieškovė neįgijo, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

51. CPK 265 straipsnis reglamentuoja klausimus, kurie išsprendžiami priimant sprendimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

52. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

53. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

54. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti šios nutarties 51 pastraipoje įvardyti klausimai.

55. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą (CPK 2 straipsnis).

56. Ieškovė savo vindikacinio ieškinio reikalavimui pagrįsti pateikė, inter alia, 2010 m. rugsėjo 24 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2010-09-24/3, 2014 m. kovo 1 d. trišalę skolos perkėlimo sutartį Nr. 1, 2014 m. kovo 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2014-03-01/4, 2014 m. birželio 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2014-06-01/5, 2017 m. sausio 2 d. Įrangos panaudos sutartį Nr. EK-1, 2018 m. balandžio 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2018-04-30/13, šios nutarties 40 pastraipoje išvardintas PVM sąskaitas-faktūras, įvairias įrangos pirkimo-pardavimo sutartis, išvardintas šios nutarties 41 pastraipoje, 2019 m. gruodžio 16 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2019/12/16 ir nutarties 44 bei 45 pastraipose nurodytus antstolio Rimanto Vižainiškio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie faktiniai duomenys neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl kilnojamųjų daiktų (autoserviso įrangos) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų, kurie gali pagrįsti neabejotiną reikalavimą reiškiančio asmens nuosavybės (valdymo) teisę į reikalaujamus grąžinti daiktus, jog iš esmės neįrodė ginčo įrangos įsigijimo fakto ir aplinkybių, kad dalis ieškovės nurodytų duomenų, neturint apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, negali būti laikomi nuosavybės teisę įrodančiais objektyviais ir patikimais rašytiniais įrodymais ir darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad vindikaciniame ieškinyje išvardintų daiktų nuosavybės teise ieškovė neįgijo. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, nurodytų pirkimo-pardavimo sutarčių įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo, akcentavo, kad ieškovė nepasirūpino tinkama įrodymų baze, pagal kurią būtų galima nustatyti, kad atsakovės patalpose yra ieškovei nuosavybės teise priklausanti įranga, ir kuri patvirtintų, kad ieškovė nuosavybės teisę į tą įrangą prarado be savo valios. Teigė, kad dalis PVM sąskaitų-faktūrų yra išrašytos ne ieškovei, ir dalis pirkimo-pardavimo sutarčių yra pateiktos be apmokėjimą patvirtinančių įrodymų.

57. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi nurodė užfiksuoti ieškovei priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį patalpose adresu Vilniuje, Pramonės g. 141. Siekdamas įvykdyti šį pirmosios instancijos teismo nurodymą, ieškovės vadovas R. Ž. kreipėsi į antstolį Rimantą Vižainiškį, kad šis užfiksuotų faktines aplinkybes – ieškovei priklausančio turto buvimą atsakovės patalpose, esančiose adresu Vilniuje, Pramonės g. 141. Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog antstolis Rimantas Vižainiškis, vykdydamas pastarąjį ieškovės vadovo R. Ž. užsakymą, aplinkybes užfiksavo 2020 m. rugsėjo 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-20-2282. Šiame protokole, be kita ko, pažymėta, jog ieškovės vadovui ir antstoliui nebuvo leista būti patalpose, esančiose adresu Vilniuje, Pramonės g. 141. Antstoliui Rimantui Vižainiškiui pavyko užfiksuoti tik atsakovei priklausančiose patalpose esantį keturių kolonų hidraulinį automobilių keltuvą, kuris yra ieškovės nuosavybė ir juo šiuo metu be ieškovės leidimo ir žinios naudojasi nauja patalpų nuomininkė UAB „Autosigmus“. Pažymėtina, jog antstolio Rimanto Vižainiškio 2020 m. rugsėjo 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-20-2282 pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas į bylą likus keliems mėnesiams iki skundžiamo sprendimo priėmimo ir paskelbimo 2021 m. sausio 14 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas ir paskelbdamas skundžiamą sprendimą, turėjo pakankamai laiko atsižvelgti ir įvertinti tai, jog, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo, ieškovė iš esmės neturėjo galimybės pateikti daugiau įrodymų, galinčių pagrįsti jos materialinį reikalavimą. Viena vertus, ieškovė pirmosios instancijos teismo nurodymą įvykdė nedelsiant, tačiau, kita vertus, įrodymai turi būti pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl, spręsdamas dėl įrodinėjimo naštos ieškovei ir dėl jos galimybių pateikti į bylą leistinus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog ieškovė, siekdama įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytą pirmosios instancijos teismo nurodymą, atliko visus įmanomus ir leistinus veiksmus, kuriuos atlikus būtų galima laikyti, kad įrodymai byloje yra gauti teisėtu būdu. Ieškovės reikalavimą tikėtinai galinčių pagrįsti įrodymų jai nepavyko gauti ne dėl savo neveikimo, o dėl kitos šalies veiksmų – draudimo būti atsakovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose Vilniuje, Pramonės g. 141. Dėl šių priežasčių antstolis Rimantas Vižainiškis negalėjo užfiksuoti reikšmingų aplinkybių.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, trukdymas užfiksuoti aplinkybes, reikšmingas bylos išnagrinėjimui, negali būti pripažįstamas kaip netinkamas įrodinėjimo pareigos vykdymas, taigi ir reikšmingų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nuosavybės teisę į ginčo įrangą, nepateikimas į bylą. Antai, pažymėtina, jog negalėjimas pateikti į bylą įrodymų dėl nuo šalies nepriklausančių aplinkybių negali būti tapatinamas nepasirūpinimui reikalingais įrodymais, reikšmingais bylos išnagrinėjimui, taigi, ir negali būti laikoma netinkamu šalies įrodinėjimo pareigos vykdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas šioje nutartyje įvardytas faktines aplinkybes ir nurodytus faktinius duomenis, turėjo imtis atitinkamų procesinių veiksmų tinkamam įrodinėjimo procesui užtikrinti ir tik tada spręsti dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo ar neegzistavimo. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo padarytos, teismui nesiėmus procesinių veiksmų, kurie turėjo būti atlikti iki prieinant prie tokių išvadų, todėl jos negali būti laikomos pagrįstomis.

59. Teisėjų kolegija nurodo, jog CPK 635 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Konstatuojamos faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Tokie garso ar vaizdo įrašai laikomi sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Pagal CPK 635 straipsnio 3 dalį faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam teismui. Antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 635 straipsnio 4 dalis).

60. Antstolio nustatytas faktas turi didesnę įrodomąją galią, kaip tai nurodyta CPK 635 straipsnyje, tik esant teismo pavedimui. Tokiu atveju, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, protokolas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės nurodytos jame – visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tuo tarpu, jei antstolis faktus nustatinėja veikdamas kitu pagrindu, tokie pastarojo veiksmai nelaikytini procesine antstolio veikla, o rezultatu esantis protokolas gali būti vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog, kaip jau konstatuota, ieškovei ir jos pasirinktam antstoliui Rimantui Vižainiškiui užfiksuoti reikalingus duomenis, konstatuoti faktines aplinkybes (surinkti reikšmingus įrodymus) trukdė atsakovė (jos savininkas), ir todėl turėjo spręsti dėl teismo pavedimo antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, kaip tai numatyta CPK 635 straipsnyje. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų negalėjo gauti jos reikalavimus galimai pagrindžiančių įrodymų, turėjo antstoliui pavesti konstatuoti faktines aplinkybes – užfiksuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, esančią autoserviso paslaugų teikimui reikalingą įrangą, bendrą visų šių patalpų vaizdą. Tokiu atveju atsakovė privalėtų leisti antstoliui vykdyti teismo pavedimą.

62. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiuose dėl nežinomų priežasčių nedalyvavo atsakovės savininkas, neteikė byloje paaiškinimų ar parodymų dėl atitinkamų aplinkybių ir faktų, atsižvelgiant į ieškovės reikalavimus.

63. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

64. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

65. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

66. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas bei šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir atmetė ieškinį nepagrįstai.

68. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde detalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovės, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, ir iš esmės argumentuojama, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad neatsižvelgta į antstolio Rimanto Vižainiškio 2020 m. rugsėjo 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-20-2282 nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 50-58 pastraipas, ieškovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į antstolio Rimanto Vižainiškio 2020 m. rugsėjo 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-20-2282 nustatytas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad netinkamą įrodymų vertinimą lėmė būtent tai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė negalėjo pateikti į bylą reikšmingų įrodymų.

69. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl ieškovės teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo, tačiau nepasisakyta dėl įrodymų, kurie negalėjo būti pateikti. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, atsižvelgiant į tai, kas jau nurodyta, leidžia pripažinti, kad šis teismas iš esmės netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus.

70. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, be to, netinkamai atliko įrodymų vertinimą.

71. Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės.

Dėl UAB „Autosigmus“ (ne)įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

72. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Pareiškime dėl įstojimo į procesą kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (CPK 47 straipsnio 3 dalis).

73. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnio 4 dalis).

74. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

75. Tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, kad byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus.

76. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

77. Kaip byloje jau nustatyta, pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 26 d. posėdžio metu netenkino ieškovės prašymo dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, naujosios nuomininkės UAB „Autosigmus“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

78. Vilniaus miesto apylinės teisme 2020 m. spalio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu atsisakymą įtraukti UAB „Autosigmus“ į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nenustatė jokių prielaidų, kurioms esant būtų galima įtraukti UAB „Autosigmus“ į bylą, ir duomenų, kuriuos UAB „Autosigmus“ galėtų į bylą pateikti, gavimą nelaikė priežastimi įtraukti UAB „Autosigmus“ į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

79. Byloje taip pat jau nustatyta, jog atsakovė ir UAB „Autosigmus“ 2019 m. gruodžio 16 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2019/12/16, kurios pagrindu atsakovė perdavė UAB „Autosigmus“ laikinai naudotis ir valdyti 1 230 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu Vilniuje, Pramonės g. 141 (2019 m. gruodžio 16 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2019/12/16 1.1 punktas). Pagal šios sutarties 1.2 punktą negyvenamosios patalpos, esančios adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, buvo išnuomotos UAB „Autosigmus“ veiklos vykdymo tikslais – lengvųjų automobilių remontas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nepagrįsto atsisakymo įtraukti į bylą UAB „Autosigmus“ trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, pažymi, jog UAB „Autosigmus“ tapo naująja negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, nuomininke. Aplinkybę, jog šios patalpos naujajai nuomininkei UAB „Autosigmus“ buvo perduotos kartu su jos veiklos vykdymui reikalinga įranga, patvirtina 2019 m. gruodžio 16 d. patalpų ir įrangos priėmimo-perdavimo aktas, kuris taip pat yra pateiktas byloje.

80. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui iš esmės dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose, adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, esančios automobilių remonto paslaugų teikimui reikalingos įrangos priklausomybės nuosavybės teise ieškovei, sprendžiant klausimą dėl naujosios šių patalpų nuomininkės UAB „Autosigmus“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, reikšmę turi būtent tai, kad galimai minėta įranga šiuo metu naudojasi būtent naujoji nuomininkė UAB „Autosigmus“.

Dėl procesinės bylos baigties.

81. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

82. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

83. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių bylos esmei atskleisti, todėl yra pagrindas skundžiamą sprendimą naikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

84. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas taip pat turi atsižvelgti į šios nutarties motyvus dėl UAB „Autosigmus“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

85. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas, siekiant užtikrinti ieškovės galimybę gauti jos reikalavimą galimai pagrindžiančius įrodymus, turėtų spręsti klausimą dėl CPK 635 straipsnio nuostatų taikymo, pavedant antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes – užfiksuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose, adresu Vilniuje, Pramonės g. 141, esančią autoserviso paslaugų teikimui reikalingą įrangą, bendrą visų šių patalpų vaizdą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

86. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

87. CPK 93 straipsnio 5 nustatyta, jog jeigu apeliacine?s instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrine?ti, pakeic?ia teismo sprendima? arba priima nauja? sprendima?, jis atitinkamai pakeic?ia byline?jimosi išlaidu? paskirstyma?. Jeigu apeliacine?s instancijos teismas ar kasacinis teismas byline?jimosi išlaidu? nepaskirsto, ši? klausima? išspendžia pirmosios instancijos teismas.

88. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia ir nurodo, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išspręs bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.