- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-01
- Bylos Nr.
- e2A-205-794/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06032-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Burdulienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- M. N., V. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16110-465/2021 pagal ieškovės bankrutuojančio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Foodout.lt“ ieškinį atsakovams M. N. ir V. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Foodout.lt“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė ieškovei iš solidarių atsakovų M. N. ir V. P. priteisti 8 685,02 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „Foodout.lt“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė K. S.. Teismas įpareigojo UAB ,,Foodout.lt“ valdymo organus per 10 dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui K. S. visus įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Pagal 2019 m. kovo 5 d. Ilgalaikio turto priėmimo perdavimo aktą bankroto administratoriui buvo perduota tik dalis ieškovės turėto turto. 2019 m. balandžio 4 d. teismas nutarė atstatydinti bankroto administratorių K. S. iš UAB „Foodout.lt“ bankroto administratoriaus pareigų ir paskirti UAB „Foodout.lt“ bankroto administratoriumi UAB „Admivista“ (ankstesnis pavadinimas UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“) (toliau - bankroto administratorius). Pagal 2019 m. kovo 5 d. Ilgalaikio turto priėmimo perdavimo aktą pirmajam bankroto administratoriui perduotas turtas 2019 m. balandžio 15 d. buvo perduotas naujajam bankroto administratoriui UAB „Admivista“. Bankroto administratorius nustatė, kad buvęs įmonės vadovas M. N. neperdavė dalies įmonės turto, kurio vertė 8 685,02 Eur. Bankroto administratoriui pareikalavus įmonės vadovą perduoti likusį neperduotą įmonės turtą, pastarasis pateikė atsakymą, kad neperduoto turto jis nebuvo gavęs iš ankstesnio vadovo V. P., o programinė įranga instaliuota perduotuose kompiuteriuose. Bankroto administratoriui pateikus paklausimą priešpaskutiniam vadovui V. P., šis pripažino, kad bankroto administratoriui neperduotas turtas liko ofiso patalpose, paliktas darbuotojams ar buhalterei, kompiuterį ASUS UX 30 turi jis pats.
3. Papildomai nurodė, kad dalį įmonės turto priešpaskutinis vadovas V. P. perdavė/paliko paskutiniam vadovui M. N., kuris šį turtą perdavė administratoriui. Dėl likusio neperduoto 8 685,02 Eur vertės turto matyti, kad atsakovas V. P. pasiliko sau du įmonės kompiuterius, t. y. kompiuterį ASUS UX430UN-GV037, kurio vertė 595,00 Eur, bei gavo iš Estijos kompiuterį DellP2418D LED, kurio vertė 235,39 Eur. Taigi, V. P. ir turėtų atlyginti bankrutuojančiai įmonei šio turto vertę, t. y. 830,39 Eur. Kadangi dėl abiejų įmonei vadovavusių vadovų netinkamų pareigų atlikimo neįmanoma nustatyti, dėl kurio konkrečiai vadovo veiksmų buvo prarastas 7 854,63 Eur (8 685,02 Eur – 830,39 Eur) vertės įmonės turtas ar jo dalis, ieškovo nuomone, žalą dėl šio turto praradimo turi atlyginti abu vadovai solidariai. Nustačius, kad 830,39 Eur vertės turtą sau pasiliko atsakovas V. P., šio turto vertę atitinkanti žala papildomai priteistina iš šio vadovo.
Atsiliepimas
4. Atsakovas M. N. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinio reikalavimų jo atžvilgiu netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ankstesnysis ieškovės vadovas V. P. neperdavė naujam vadovui M. N. ieškovės turto dalies ir būtent dėl to šis turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui. Už tinkamą ieškovės dokumentų ir turto perdavimą yra atsakingas ir jį turi įrodyti būtent ankstesnis, o ne naujasis ieškovės vadovas. Atsakovui M. N. pradėjus eiti vadovo pareigas, jam buvo perduoti ne visi ieškovei priklausantys kompiuteriai, taip nurodė ir priešpaskutinis vadovas V. P.: dalis turto palikta darbuotojams ar buhalterei, o kompiuterį ASUS UX 30 turi jis pats. Programinė įranga yra nematerialus turtas, instaliuotas visuose ieškovės kompiuteriuose pagal licencines sutartis, todėl jos neįmanoma perduoti atskirai nuo kompiuterių. Atitinkamai, neperdavus visų kompiuterių, o tik dalį jų, 2019 m. kovo 5 d. turto perdavimo akte programinė įranga buvo pažymėta, kaip neperduota, t. y. jos neperdavimas buvo sąlygotas tik tos aplinkybės, kad ne visi kompiuteriai buvo perduoti atsakovui M. N. ankstesniojo vadovo V. P.. V. P. savo iniciatyva apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad bent dalis ieškovės turto būtų tiesiogiai perduota M. N., nesudarė ir nepasirašė perdavimo akto ar kitokių dokumentų dėl jokios turto dalies. Nepaisant to, M. N. surinkta maksimali kiek buvo įmanoma Bendrovės turto dalis buvo tinkamai perduota bankroto administratoriui pagal 2019 m. kovo 5 d. ilgalaikio turto perdavimo – priėmimo aktą. Taigi, išsaugotos ieškovės turto dalies perdavimas pradėjus eiti vadovo pareigas M. N. vyko ne V. P. iniciatyva ir aktyviais veiksmais, o M. N. pastangomis. M. N. neperduodant dalies ieškovės turto bankroto administratoriui, tai negali būti laikoma pakankamu prisidėjimu prie žalos atsiradimo, nes žala faktiškai buvo materializavusi jau anksčiau, dėl ankstesniojo vadovo V. P. veiksmų. Nenustačius atsakovo M. N. neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję lemti žalos atsiradimą, negalima preziumuoti jo kaltės. Kadangi žala ieškovei buvo padaryta savarankiškais priešpaskutinio ieškovės vadovo V. P. veiksmais, atsakovo M. N. vertinimu nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovams solidariąją civilinę atsakomybę.
5. Atsakovas V. P. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kurį prašė dalyje dėl jam pareikštų reikalavimų atmesti. Nurodė, jog ieškovės vadovas neturi pareigos faktiniu būdu, kiekvieną daiktą perduoti naujajam vadovui. Atsakovas V. P. atsakovui M. N. 2018 m. lapkričio 19 d. perdavė įgaliojimus, ieškovės patalpų raktus, finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitą turtą, kuris buvo ieškovės patalpose bei jį valdė ieškovės darbuotojai. Pažymėjo, atsakovas M. N. vykdė ieškovės darbuotojų atleidimą, dėl to turėjo pasirūpinti ir išreikalauti iš darbuotojų ieškovės turtą. Atsakovas V. P. negalėjo iš darbuotojų paimti darbo reikmenų, tokie veiksmai stabdytų ieškovės darbą ir neabejotinai kenktų ieškovės finansinei padėčiai. V. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis 2018 m. gruodžio 3 d. pasitraukė iš vadovo pareigų, nors jau 2018 m. lapkričio 19 d. neturėjo prieigos prie ieškovo sąskaitų ir Juridinių asmenų registre įregistruotas vadovo keitimas. Tai patvirtina įrašai juridinių asmenų registre bei 2018 m. gruodžio 5 d. gautas UAB „Foodout.lt“ valdybos posėdžio protokolas. Tokiais veiksmais iš V. P. buvo perimamas ieškovės turtas ir apribojama galimybė tinkamai vykdyti vadovo pareigas. Pačiai ieškovei ir atsakovui M. N. apribojus galimybę atsakovui V. P. tinkamai vykdyti vadovo pareigas, pastarajam apskritai negali kilti atsakomybė už tinkamą pareigų nevykdymą ir turto neperdavimą. V. P. perdavė visą turtą ir dokumentus, kuriuos turėjo galimybę perduoti atsakovui M. N.. M. N., nuo pareigų pradžios buvo žinoma ieškovės turto sudėtis, jam buvo perduoti visi finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie yra laikomi įmonės patalpose ir tvarkomi vyr. buhalterės A. Ž. bei paskirtos finansų vadovės O. S.. Turto ir dokumentų perdavimo momentu M. N. nereiškė pretenzijų dėl turto kokybės ar turto trūkumo. Jo elgesys suponuoja išvadą, jog jis priėmė visą finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytą turtą iš atsakovo V. P.. Vienintelis asmuo turėjęs pareigą perduoti bankroto administratoriui ieškovės turtą yra M. N. turto perdavimo metu ėjęs ieškovės vadovo pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad už ieškovės turto perdavimą buvo atsakingas atsakovas M. N. ir jis pažeidė pareigą perduoti turtą, atsakomybė kyla tik jam. Atsakovas V. P. pripažino, kad savo žinioje turi du neperduotus kompiuterius ir sutinka atlyginti žalą pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo M. N. 7 854,63 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo 7 854,63 Eur priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo V. P. 830,39 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Vilniaus miesto apylinkės teisme bylą nagrinėjant iš naujo, bylos šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo V. P. 830,39 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei 544,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovei; priteisė solidariai iš atsakovų V. P. ir M. N. 7 854,63 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas ieškovei; priteisė iš atsakovo M. N. 445,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovei bei priteisė atsakovo M. N. 88,21 Eur žyminį mokestį valstybei.
10. Teismas nustatė, kad bankrutuojančios UAB „Foodout.lt“ valdymo organai buvo įpareigoti per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Turtas ir dokumentai administratoriui turėjo būti perduoti iki 2019 m. vasario 22 d. Taigi paskutinis bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovas – atsakovas M. N., privalėjo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą, tačiau to nepadarė.
11. Teismas taip pat nustatė, kad byloje abu vadovai, t. y. tiek V. P., tiek M. N. patvirtino, kad turtas, pasikeitus vadovams, nebuvo perduodamas pasirašant priėmimo-perdavimo aktą. Atsakovas V. P. – anksčiau ieškovo įmonei vadovavęs asmuo nagrinėjamu atveju taip pat yra atsakingas už dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui ir ši jo pareiga kildintina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų. Kadangi jis netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei turto išsaugojimą – bankroto administratoriui nepateikti jokie duomenys apie 2019 m. kovo 5 d. fiksuoto ilgalaikio turto judėjimą, jo perdavimą keičiantis vadovams ir pan. Atsakovas V. P. patvirtino, kad dalis turto likę pas jį (du kompiuteriai). Liudytoja (įmonės vyr. buhalterė) A. Ž. paliudijo, kad įmonei priklausančio turto dalis (kompiuteris Lenovo su programine įranga) yra likusi pas ją, jo grąžinti įmonei nei vadovai, nei turto surinkimui prieš bankroto bylos iškėlimą pasamdytas darbuotojas nepareikalavo. Liudytoja O. S. (įmonės finansų vadovė) parodė, kad nematė turto perdavimo tarp vadovų dokumentų, atleidus V. P. įmonės turtas dar buvo reikalingas darbo funkcijoms atlikti, V. P. išsinešė vieną kompiuterį, dalis turto liko įmonės patalpose, kurias darbuotojai turėjo skubiai atlaisvinti patalpų nuomotojo reikalavimu dėl neatsiskaitymo už nuomą, dalis turto (kompiuteris Dell) yra likęs pas ją, jo iš jos grąžinti niekas nepareikalavo. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog už ieškovės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų, turto išsaugojimą ir kitų teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą yra atsakingi abu atsakovai – buvę ieškovės įmonės vadovai atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius neperdavimu bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų per teismo nustatytą terminą.
12. Teismas nustatė, jog V. P. pripažino, kad jis iki šiol turi šį įmonės turtą - Kompiuterį ASUS UX430UN-GV037, kurio vertė 595 Eur, bei gavo iš Estijos kompiuterį DellP2418D LED, kurio vertė 235,39 Eur, bei sutinka šių kompiuterių vertę (iš viso 830,39 Eur) sumokėti ieškovui, todėl likusi žala sudaro 7 854,63 Eur (8 685,02 Eur – 830,39 Eur). Ieškovė prašė priteisti tiesioginius nuostolius – turtinį praradimą ir jį pagrindžia 2019 m. kovo 5 d. Ilgalaikio turto priėmimo perdavimo aktu. Kadangi kitokių duomenų į bylą nebuvo pateikta, todėl teismas konstatavo, kad nurodytas turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, t. y. ieškovei buvo padaryta aukščiau nurodyto dydžio žala dėl turto, kuris turėjo būti paskutinių bendrovės vadovų žinioje, netekimo (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
13. Teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, ir ieškovui padarytą žalą (nuostolius), teismas laikė, kad egzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, nes tiek atsakovo V. P., tiek atsakovo M. N. pareigos tinkamai perduoti turtą bankroto administratoriui nevykdymas turėjo pakankamos įtakos žalai atsirasti, o tinkamas įmonės patikėto turto ir dokumentų tvarkymas bei rūpinimasis tuo, kad šie būtų perduoti bankroto administratoriui būtų leidę išvengti žalingų padarinių.
14. Teismui konstatavus neteisėtus buvusių UAB „Foodout.lt“ vadovų M. N. ir V. P. veiksmus (neteisėtą neveikimą, veikimą), jų kaltė preziumuojama. Teismas vertino, jog atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Kadangi atsakovas V. P. sutiko su ieškinio reikalavimu dėl 830,39 Eur žalos atlyginimo, teismas sprendė, jog yra pagrindas iš atsakovo V. P. ieškovei priteisti 830,39 Eur žalos atlyginimą.
15. Teismas nenustatė, kad ginčo turtas, kurio vertė 7 854,63 Eur (8 685,02 Eur – 830,39 Eur), yra išlikęs natūra. Teismas vertino, jog turto buvimo vieta nežinoma, neįmanoma nustatyti, kurį konkrečiai įmonės turtą paliko priešpaskutinis vadovas V. P. ir kuriuo (kokios vertės) turtu nepasirūpino naujasis vadovas M. N., byloje negalima nustatyti koks konkrečiai tai buvo turtas ir kokia jo vertė, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą pinigais, siekiant kompensuoti prarasto turto vertę pinigine išraiška, teismas laikė pagrįstu bei tenkino pilnai, 7 854,63 Eur žalos atlyginimo priteisiant iš atsakovų solidariai.
16. Teismas atmetė atsakovo M. N. atstovės argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu dėl netinkamo atsakovo V. P. procesinio elgesio, kadangi atsakovo V. P. procesinis elgesys (prašymai dėl liudytojų šaukimo, teismo posėdžio atidėjimo) pateisinamas, kaip tinkamas naudojimasis CPK numatytomis gynimosi nuo ieškinio priemonėmis, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatyta, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos vadovaujantis CPK nuostatomis.
17. Kadangi ieškovė pateikdama ieškinį, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl patenkinus ieškinį, už kurį mokėtina 195,41 Eur, teismas iš atsakovo M. N. priteisė 88,21 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovo V. P. priteisė 107,20 Eur (19 Eur + 88,20 Eur) žyminio mokesčio valstybei. Patenkinus ieškinį, atsižvelgiant į atsakovų atžvilgiu patenkintus ieškinio reikalavimus, iš atsakovo M. N. teismas priteisė 445,50 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, o iš atsakovo V. P. priteisė 544,50 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Atsakovas M. N. (apeliantas) pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-16110-465/2021 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo M. N. atžvilgiu atmesti. Taip pat prašo priteisti solidariai iš ieškovės bei atsakovo V. P. bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
Atsiliepimas
22.1. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, 7 dalies 2 punktą, taip pat kitas teisės normas, reglamentuojančias skirtingais laikotarpiais juridiniam asmeniui vadovavusių vadovų civilinę atsakomybę. Dėl minėtų pažeidimų teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas atsakovo tariamai neteisėtus veiksmus nustatė remdamasis vienintele aplinkybe – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi, kuria buvo iškelta ieškovės bankroto byla, įsiteisėjo 2019 m. vasario 12 d., todėl ieškovės valdymo organai buvo įpareigoti per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, 7 dalies 2 punktą. Atsakovas perdavė ne visą ieškovės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, todėl teismo vertinimu, neva tai vien dėl to galima laikyti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Tai yra vienintelis sprendime nurodytas teismo motyvas, kuriuo grindžiami atsakovo neva tai neteisėti veiksmai.
22.2. Teismas netinkamai taikė solidariąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismo išvada dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų nėra pagrindžiama jokiais objektyviais įrodymais. Tariamų neteisėtų veiksmų atlikimo faktą teismas grindžia vien aplinkybe, kad atsakovas dalies turto neperdavė bankroto administratoriui, nors to padaryti objektyviai negalėjo, kadangi pats jo nebuvo gavęs iš ankstesnio vadovo – V. P.. Dėl nurodytos priežasties teismas prezumpcijos šio ginčo atveju negalėjo taikyti.
22.3. Atsakovas nurodo, jog teismas neįsigilino į nagrinėjamo klausimo esmę, neatskleidė visų bylos aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo. Taip pat teismas nenurodė nei vieno argumento, fakto ar aplinkybės, pagrindžiančios atsakovo neva tai atliktus neteisėtus veiksmus, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas prieš tai jau pateikė objektyvius argumentus, konstatuodamas, kad atsakovas negali būti laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus ir kodėl atsakovo atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Nurodytos priežastys lėmė, kad ginčas buvo išspręstas neteisingai, kadangi atsakovui buvo pritaikyta civilinė atsakomybė už ankstesnio vadovo neteisėtus veiksmus, kurias jis viso ieškovės turto neperdavė atsakovui.
22.4. Taip pat atsakovas teigia, jog teismas nemotyvavo nustatyto priežastinio ryšio tarp atsakovo neva tai neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Teismas nenurodė jokių motyvų ar argumentų, kurie patvirtintų, kad atsakovo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimo faktui. Atsakovui civilinė atsakomybė kilo vien dėl to, kad jis bankroto administratoriui neperdavė turto, kurio nebuvo gavęs iš ankstesnio vadovo. Pažymėjo, kad dalį turto V. P. buvo pasisavinęs ir naudojo savo asmeninėms reikmėms, tačiau paklausus, kodėl taip įvyko ir kodėl turtas nebuvo grąžintas, paaiškinimo pateikti negalėjo. Vien šios aplinkybės egzistavimas leidžia daryti išvadą, kad V. P. galimai pasisavino sau ir / ar neatlygintinai perdavė kitiems asmenims ieškovės turtą, kuris nebuvo perduotas bankroto administratoriui.
22.5. Atsakovo vertinimu, teismas nemotyvavo taikomos prievolės solidarumo prezumpcijos. Atsakovui nėra aišku, kuo rėmėsi teismas nustatydamas atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų faktą ir solidarios prievolės taikymo pagrindą. Dėl šių priežasčių sprendime nurodomos teismo išvados laikytinos tinkamai nemotyvuotomis.
22.6. Teismas byloje esančius įrodymus įvertino neobjektyviai. Suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (A. Ž. ir O. S.) parodymai jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių objektyviai patvirtinti negali. Teismas atsižvelgęs į šių liudytojų parodymus ir pateikęs kitokią šių liudytojų parodymų interpretaciją nei ta, kurią buvo pateikęs aukštesnės instancijos Vilniaus apygardos teismas, pažeidė CPK 185 straipsnį bei 186 straipsnio 4 dalyje numatytas procesines teisės normas.
22.7. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nevertino V. P. charakterizuojančių aplinkybių, kurios patvirtina, kad V. P. nesąžiningas ir piktnaudžiauja procesu. Dėl šių priežasčių jis yra kaltas dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų.
22.8. Nepaisant to, nors V. P. neįrodė, kad visą ieškovės turtą perdavė atsakovui, civilinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu sprendimu buvo vis tiek pritaikyta. Taip pat teismas argumentuoja tik dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų ir daugiau niekur nemini materialinės atsakomybės. Be to, teismas nedetalizuoja ir nepagrindžia, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas pažeidė atsakovas ir V. P., kokiais veiksmais minėti pažeidimai buvo įvykdyti ir kuriam iš atsakovų priskiriami. Teismas, nustatydamas atsakovų solidariąją atsakomybę taikė kasacinio teismo praktiką, kuria preziumuojamas prievolės solidarumas jeigu, be kita ko, nustatomas atsakovų netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas įmonėje, tačiau nei šios bylos kontekste nei sprendime nebuvo nagrinėtas ar objektyviai nustatytas netinkamos buhalterinės apskaitos faktas. Teismas nenurodė ir nedetalizavo, kokios Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos yra pažeidžiamos ir kaip pasireiškė šis pažeidimas. Taigi, sprendimas nėra aiškus, iš sprendimo nėra galimybės suprasti, kokios bylai reikšmingos aplinkybės iš tikrųjų yra nustatytos teismo, o kokios ne.
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Foodout.lt“ prašo pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
23.1. Ieškovė nurodo, teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad paskutiniojo vadovo M. N. atsakomybė galėtų kilti pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, 7 dalies 2 punkto nuostatas jam neperdavus nemokumo administratoriui dalies turto, o priešpaskutinio vadovo V. P. atsakomybė galėtų kilti pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas, jeigu paaiškėtų, kad turtas nemokumo administratoriui nebuvo perduotas dėl to, kad jis neįvykdė pareigos tinkamai perduoti turtą paskutiniajam vadovui po to, kai baigėsi jo įgaliojimai.
23.2. Ieškovės teigimu, teismas teisingai nustatė, kad pagal ĮBĮ nuostatas pareigą nemokumo administratoriui perduoti įmonės turtą turi paskutinis vadovas, tačiau tam, kad jam kiltų atsakomybė turi būti nustatyta, ar priešpaskutinis vadovas jam turtą perdavė tinkamai. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką nustatytina aplinkybė dėl tinkamo turto perdavimo yra vertinamoji. Nei CPK, nei teismų praktikoje nėra numatyta, kad ši aplinkybė (dėl tinkamo perdavimo) gali būti įrodinėjama tik konkrečia įrodinėjimo priemone, pvz. priėmimo-perdavimo aktu, todėl faktą dėl tinkamo turto (ne)perdavimo šalys gali įrodinėti ir ginčyti visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas nustatė, kad turtas, pasikeitus vadovams, nebuvo perduodamas pasirašant priėmimo-perdavimo aktą, todėl aplinkybė dėl tinkamo turto perdavimo turėjo ir galėjo būti įrodinėjama kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
23.3. Ieškovės vertinimu, tam, kad teismas galėtų nuspręsti, koks turto perdavimas laikytinas tinkamu, buvo svarbu nustatyti perdavimo metu buvusias aplinkybes ir šių aplinkybių kontekste nuspręsti, ar turtas buvo perduotas, ar tas perdavimas vertintinas kaip tinkamas, ar jis atitinka įstatymų reikalavimus. Šiuo atveju teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų, kurie negalėjo patvirtinti ar paneigti konkrečių daiktų perdavimą, tačiau labai aiškiai nurodė buvus konfliktiškai situacijai keičiantis įmonės vadovams, jie taip pat patvirtino, kad išėjus priešpaskutiniam vadovui iš darbo ir atėjus naujajam, darbo priemonės (įmonės turtas) liko įmonėje, jis buvo darbuotojų žinioje, taip pat įmonės patalpose. Buvę darbuotojai patvirtino, kad patalpų nuomininkui pareikalavus atlaisvinti patalpas, dalis turto ten buvo tiesiog palikta naujojo vadovo (apelianto), dalį turto (kompiuterius) pasiėmė darbuotojai. Priešpaskutinis įmonės vadovas V. P. taip pat nurodė, kad jis atidavė raktus, jam atribotas prisijungimas prie įmonės elektroninio pašto, duomenų bazių. liudytojų ir atsakovo V. P. paaiškinimai patvirtina, kad bankrutuojančios įmonės turto perdavimo tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad jis vyko esant konfliktui, vadovams nebendradarbiaujant. Suprantama, kad tokiu atveju neįmanoma tikėtis, kad dvi konfliktuojančios pusės sudarys dvišalį priėmimo perdavimo aktą. Tokiomis aplinkybėmis perdavimo tinkamumą galima nustatyti tik įvertinus tiek priešpaskutinio, tiek paskutinio vadovo elgesį ir kiekvieno iš jų įtaką galutiniam rezultatui – dalies turto praradimui ir jo neperdavimui nemokumo administratoriui.
23.4. Ieškovė pažymėjo, kad dėl turto perdavimo esant konfliktui tarp pareigas paliekančio ir į pareigas paskirto vadovo, turto perdavimo tinkamumą teismas vertino remdamasis Akcinių bendrovių įstatyme numatytomis pareigomis vadovui. Įvertinęs abiejų vadovų veiksmus pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio nuostatas teismas pagrįstai nusprendė, kad abu atsakovai – buvę ieškovo įmonės vadovai atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius neperdavimu bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų per teismo nustatytą terminą.
23.5. Ieškovės teigimu, teismas įsigilino į turto perdavimo metu buvusias aplinkybes, įvertino, kad ne visas turtas perduotas nemokumo administratorius, nes tiek viena, tiek kita konfliktuojanti pusė (tiek V. P., tiek M. N.) nesielgė taip, kaip iš jų kaip iš įmonės vadovų reikalauja įstatymai. Teismas aiškiai nurodė, kad nepaisant to, kad ĮBĮ reikalauja, kad turtą nemokumo administratoriui perduotų paskutinis vadovas, prie dalies turto neperdavimo prisidėjo ir priešpaskutinio vadovo V. P. elgesys. Teismas atsižvelgė į tai, kad turtas nebuvo tinkamai perduotas, tačiau tam turėjo įtakos ir tai, kad jis nebuvo tinkamai priimtas, o paskui ir visa apimtimi išsaugotas.
23.6. Ieškovė nurodo, kad V. P., pabaigęs vadovauti įmonei, turėjo pareigą perduoti jo žinioje buvusį turtą, turėjo pasirūpinti, kad naujasis vadovas jį perimtų, tačiau to nepadarė tinkamai, nepasirūpino, kad būtų užfiksuota, koks turtas perduodamas arba koks ir kuriose vietose paliekamas. Svarbu ir tai, kad įmonei pradėjęs vadovauti M. N. taip pat turėjo pareigą elgtis sąžiningai ir rūpestingai įmonės atžvilgiu, turėjo reikalauti iš ankstesniojo vadovo perduoti turtą, nurodyti asmenis, kurie šį turtą valdo, pasiimti turtą paliekant nuomotas patalpas, tačiau jis to taip pat nepadarė. Nors teisės aktai iš visų vadovų reikalauja lojalumo įmonei, įmonės interesų apsaugos, nei vienas iš atsakovų savo pareigų susijusių su įmonės turto išsaugojimu ir perdavimu neįvykdė – priešpaskutinis turto tinkamai neperdavė, o paskutinis to nereikalavo, paliktu turtu tinkamai nepasirūpino. Nors bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad tam tikrą turtą priešpaskutinis vadovas V. P. paliko įmonės patalpose ar pas darbuotojus, o paskutinis vadovas M. N. juo tiesiog nepasirūpino, byloje negalima nustatyti koks konkrečiai tai buvo turtas ir kokia jo vertė. Kadangi dėl abiejų įmonei vadovavusių vadovų netinkamo pareigų atlikimo neįmanoma nustatyti, dėl kurio konkrečiai vadovo veiksmų buvo prarastas 7 854,63 Eur vertės įmonės turtas ar jo dalis, teismas pagrįstai žalą dėl šio turto praradimo priteisė iš abiejų vadovų solidariai.
23.7. Teismas aiškiai nurodė, kad prašomos priteisti žalos atsiradimo priežastimi galėjo būti tiek vieno, tiek kito vadovo neteisėti veiksmai, konstatavo, kad tiek vienas, tiek kitas vadovas savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, nurodė, kad tuo atveju, jeigu vadovai savo pareigas būtų vykdę tinkamai, žalos būtų galima išvengti.
23.8. Ieškovės teigimu, negalima sutikti su apeliantu, kad teismas netinkamai taikė CK nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl solidariosios atsakomybės. Apeliantas, cituodamas tik dalį teismo motyvų ir praleisdamas pagrindinius argumentus ir pateiktą faktų įvertinimą, iškreipia teismo motyvų ir sprendimų turinį.
23.9. Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad ginčijamas sprendimas yra netinkamai motyvuotas. Ieškovė taip pat nesutinka, kad teismas neobjektyviai įvertino įrodymus, t. y. liudytojų paaiškinimus, nes vertinimas neatitinka aukštesnės instancijos teismo vertinimo. Šioje vietoje pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų neįvertino ir galutinių išvadų nepadarė, o grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs jam pavestus papildomus procesinius veiksmus, įrodymus vertina savarankiškai, pagal vidinį įsitikinimą, visapusiškai įvertinęs bylos faktus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
25. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
27. Bylos duomenimis nustatyta, ieškovui UAB „Foodout.lt“ Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas K. S.. Pagal 2019 m. kovo 5 d. Ilgalaikio turto priėmimo perdavimo aktą bankroto administratoriui buvo perduota tik dalis ieškovės turėto turto. 2019 m. balandžio 4 d. teismas nutarė atstatydinti bankroto administratorių K. S. iš UAB „Foodout.lt“ bankroto administratoriaus pareigų ir paskirti UAB „Foodout.lt“ bankroto administratoriumi UAB „Admivista“. Bankroto administratorius nustatė, kad buvęs įmonės vadovas M. N. neperdavė dalies įmonės turto, kurio vertė 8 685,02 Eur. Atsakovas V. P. įmonės vadovu buvo nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. Atsakovas M. N. įmonės vadovu buvo nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki įmonei bankroto bylos iškėlimo. Pagal 2019 m. kovo 5 d. Ilgalaikio turto priėmimo perdavimo aktą bankroto administratoriui buvo neperduota dalis įmonės turto, šio turto vertė 8 685,02 Eur.
28. Pažymėtina, jog atsakovas M. N. būdamas ieškovės vadovu, 2018 m. lapkričio 26 d. informavo apie susidariusią padėtį ieškovės ir vienintelio akcininko valdybos narius, kad būtų šaukiamas neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, siekiant priimti sprendimus ar rasti kitas priemones ieškovės tolimesnei veiklai finansuoti, o 2018 m. lapkričio 27 d. gavęs ieškovės vienintelio akcininko, SIA „Foodout Group“, atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovės vienintelis akcininkas nėra finansiškai pajėgus finansuoti ieškovės veiklą, neturi galimybių padengti susidariusių nuostolių ir (ar) suteikti lėšų, reikalingų atsiskaitymui su kreditoriais, 2018 m. lapkričio 30 d. atsakovas M. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
29. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi, kuria buvo iškelta ieškovės bankroto byla, įsiteisėjo 2019 m. vasario 12 d., todėl ieškovės valdymo organai buvo įpareigoti per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, 7 dalies 2 punktą. Atsakovas M. N., būdamas ieškovės vadovu, perdavė ne visą ieškovės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui. Bankroto administratoriui pareikalavus įmonės vadovą perduoti likusį neperduotą įmonės turtą, pastarasis pateikė atsakymą, kad neperduoto turto jis nebuvo gavęs iš ankstesnio vadovo V. P., o programinė įranga instaliuota perduotuose kompiuteriuose. Bankroto administratoriui pateikus paklausimą priešpaskutiniam vadovui V. P., šis pripažino, kad bankroto administratoriui neperduotas turtas liko ofiso patalpose, paliktas darbuotojams ar buhalterei, kompiuterį ASUS UX 30 turi jis pats.
30. Taip pat nustatyta, jog dėl neperduoto 8 685,02 Eur vertės turto matyti, kad atsakovas V. P. pasiliko sau du įmonės kompiuterius, t. y. kompiuterį ASUS UX430UN-GV037, kurio vertė 595,00 Eur, bei gavo iš Estijos kompiuterį DellP2418D LED, kurio vertė 235,39 Eur, iš viso 830,39 Eur.
31. Ieškovės teigimu, dėl abiejų įmonei vadovavusių vadovų netinkamų pareigų atlikimo neįmanoma nustatyti, dėl kurio konkrečiai vadovo veiksmų buvo prarastas 7 854,63 Eur (8 685,02 Eur – 830,39 Eur) vertės įmonės turtas ar jo dalis, todėl žalą dėl šio turto praradimo turi atlyginti abu vadovai solidariai.
32. 2020 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-16784-868/2020 pagal ieškovės BUAB „Foodout.lt“ patikslintą ieškinį atsakovams M. N. ir V. P. dėl žalos atlyginimo. Teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo M. N. 7 854,63 Eur žalos atlyginimą bei priteisė ieškovei iš atsakovo V. P. 830,39 Eur žalos atlyginimą.
33. 2020 m. gruodžio 7 d. atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl 2020 m. lapkričio 6 d. teismo sprendimo panaikinimo ir 2021 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį kuria pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog tuo atveju, kai sprendžiama dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų civilinės atsakomybės, yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas kiekvienam iš vadovų. Jei nenustatomos visos vieno iš vadovų civilinės atsakomybės sąlygos, jam civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas ginčui aktualias teisės normas bei nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos skundžiamu sprendimu apeliantui neteisėtai pritaikė civilinę atsakomybę už ankstesnio vadovo veiksmais padarytą žalą. Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismui padarius nepagrįstas išvadas dėl turto perdavimo tarp buvusių vadovų, buvo neatskleista bylos esmė ir netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios ne tik su atsakovo M. N. civiline atsakomybe, bet ir su kito atsakovo atsakomybe.
Dėl vėlesnio įmonės vadovo civilinės atsakomybės
34. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovas, siejamas su bendrovė fiduciariniais ryšiais, todėl privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros, valdant įmonę, laikytis įstatymų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).
35. Pažymėtina, kad nuo tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus - rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
36. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo M. N. neteisėtus veiksmus nustatė remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi, kuria UAB „Foodout.lt“ iškelta bankroto byla (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, civilinė byla Nr. eB2-2378-567/2019). Bankrutuojančios UAB „Foodout.lt“ valdymo organai buvo įpareigoti per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis įsiteisėjo 2019 m. vasario 12 d., todėl turtas ir dokumentai administratoriui turėjo būti perduoti iki 2019 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskutinis bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovas – atsakovas M. N., privalėjo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą, tačiau to nepadarė, dėl ko konstatuotini jo neteisėti veiksmai.
37. Vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktu ir 7 dalies 2 punktu, pareigą perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui turi paskutinis bendrovės vadovas. Remiantis kasacinio praktika, šios teisės normos pažeidimas gali būti laikomas civilinės atsakomybės teisiniu pagrindu tik tais atvejais, kai paskutiniajam bendrovės vadovui ankstesni bendrovės vadovai buvo tinkamai perdavę visus bendrovės dokumentus ir turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).
38. Tais atvejais, kai paskutiniajam vadovui ankstesni vadovai nėra tinkamai perdavę visų bendrovės dokumentų ir turto, siekiant užtikrinti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus, civilinė atsakomybė gali būti taikoma ankstesniems bendrovės vadovams bendrais pagrindais už netinkamą įmonės dokumentų ir turto perdavimą naujajam bendrovės vadovui. Būtent taip užtikrinama, kad naujajam bendrovės vadovui nebūtų taikoma atsakomybė už ankstesnių vadovų veiksmais padarytą žalą.
39. Tuo atveju, kai sprendžiama dėl skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų civilinės atsakomybės, yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas kiekvienam iš vadovų. Jei nenustatomos visos vieno iš vadovų civilinės atsakomybės sąlygos, jam civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
40. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai pirmasis vadovas neįrodo, kad įmonės turtą tinkamai perdavė naujajam vadovui, negali būti tenkinamas bankroto administratoriaus reikalavimas priteisti žalą solidariai iš skirtingais laikotarpiais dirbusių vadovų. Tokiu atveju, kai ankstesnis bendrovės vadovas neįrodo, kad bendrovės turtą perdavė vėlesniam vadovui, bankroto administratoriaus reikalavimai atsakovo atžvilgiu turėtų būti atmesti (LAT 2016 m. lapkričio 23 d. bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo LAT praktikoje apžvalgą, LAT 2013 m. sausio 18 d. nutartį byloje Nr. 3K‑3‑137/2013).
41. Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovas V. P. viso ginčo nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad tinkamai perdavė atsakovui M. N. visą ieškovės turtą (CPK 178 straipsnis). Be to, tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog šiuo atveju neįmanoma nustatyti, kurį konkretų ieškovės turtą atsakovui M. N. perdavė V. P. . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas M. N. būdamas ieškovės vadovu nuo 2018 m. lapkričio 19 d., 2018 m. lapkričio 26 d. informavo apie susidariusią padėtį ieškovės ir vienintelio akcininko valdybos narius, kad būtų šaukiamas neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, siekiant priimti sprendimus ar rasti kitas priemones ieškovės tolimesnei veiklai finansuoti, o 2018 m. lapkričio 27 d. gavęs ieškovės vienintelio akcininko, SIA „Foodout Group“, atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovės vienintelis akcininkas nėra finansiškai pajėgus finansuoti ieškovės veiklą, neturi galimybių padengti susidariusių nuostolių ir (ar) suteikti lėšų, reikalingų atsiskaitymui su kreditoriais, 2018 m. lapkričio 30 d. atsakovas M. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai matyti, jog atsakovas M. N. nuo 2018 m. lapkričio 19 d. tapęs ieškovės vadovu, nuosekliai ir per trumpą laikotarpį atliko visus įmanomus veiksmus, siekiant pagerinti ieškovės veiklą, o gavęs minėtą vienintelio akcininko atsakymą, nedelsiant kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo.
42. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
43. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė minėtą kasacinio teismo praktiką, kurioje suformuota taisyklė, kad civilinė atsakomybė vėlesniam vadovui taikoma tik tuo atveju, jeigu ankstesnis vadovas įrodo, jog visą turtą perdavė vėlesniam vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013), tačiau šia praktika nesivadovavo, t. y. pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. P. neįrodė, kad tinkamai perdavė visą turtą atsakovui M. N.. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui M. N. pritaikė civilinę atsakomybę už ankstesnio vadovo atsakovo V. P. atliktus neteisėtus veiksmus.
Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės
44. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovų solidarią atsakomybę, vadovavosi kasacinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tam tikrais atvejais dėl skirtingais laikotarpiais dirbusių vadovų neteisėtų veiksmų negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam iš jų (alternatyviųjų priežasčių atvejis). Tokiu atveju kasacinis teismas nustatė išimtį iš bendrosios ieškovo įrodinėjimo pareigos taisyklės, nurodančios, kad ieškovas turi įrodyti teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ir žalos, ir preziumavo prievolės solidarumą – jei dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš jų, įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Taigi, pirmosios instancijos teismas šio ginčo atveju pritaikė minėtą prezumpciją, nurodydamas, kad atsakovai savo bendrais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas).
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėta 2015 m. liepos 3 d. kasacinio teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad prezumpcija negalima, jei neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
46. Pažymėtina, kad atsakovo M. N. neteisėtų veiksmų atlikimo faktą pirmosios instancijos teismas grindžia vien aplinkybe, kad atsakovas dalies turto neperdavė bankroto administratoriui, nors to padaryti objektyviai negalėjo, kadangi pats jo nebuvo gavęs iš ankstesnio vadovo – V. P.. Kaip jau buvo minėta, įrodyti viso turto perdavimo naujajam vadovui faktą, vadovaujantis ginčui aktualia teismų praktika, teko ankstesniam vadovui, t. y. V. P.. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo M. N. neteisėtų veiksmų nėra pagrindžiama jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas M. N. šiuo atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir pirmosios instancijos teismas minėtos prezumpcijos šiuo atveju negalėjo taikyti.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, teisingai įvertino civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias teisės normas, tačiau spręsdamas dėl vėlesnio įmonės vadovo civilinės atsakomybės, nesirėmė aktualia kasacinio teismo praktika ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. už ankstesnio vadovo V. P. atliktus neteisėtus veiksmus civilinę atsakomybę nepagrįstai pritaikė vėlesniam vadovui M. N., kuris jokių neteisėtų veiksmų šiuo atveju neatliko. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas ieškovės ieškinys dalyje dėl 7 854,63 Eur žalos atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovų solidariai keistinas, priteisiant ieškovei BUAB „Foodout.lt“ iš atsakovo V. P. 7 854,63 Eur žalos atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškovei priteistinos iš atsakovo V. P. 830,39 Eur dydžio žalos atlyginimo paliekamas nepakeistas, tai iš viso ieškovei iš atsakovo V. P. priteistinas 8 685,02 Eur dydžio žalos atlyginimas (7 854,63 Eur + 830,39 Eur).
48. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
49. Ieškovė pateikdama ieškinį, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, už kurį mokėtina 195,41 Eur, iš atsakovo M. N. priteisė 88,21 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovo V. P. priteisė 107,20 Eur (19,00 Eur + 88,20 Eur) žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 straipsnis, 80 straipsnis).
50. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 990,00 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, todėl pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, atsižvelgiant į atsakovų atžvilgiu patenkintus ieškinio reikalavimus, iš atsakovo M. N. priteisė 445,50 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, o iš atsakovo V. P. priteisė 544,50 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą ieškovės naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
51. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
52. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų, priteisiant ieškovei tik iš atsakovo V. P. 7 854,63 Eur dydžio žalos atlyginimą, t. y. ieškinį atsakovo M. N. atžvilgiu atmetus, ieškovei iš atsakovo V. P. priteistinos visos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 990,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą bei 195,41 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 straipsnis, 98 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
54. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas M. N. už apeliacinį skundą sumokėjo 177,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog prašo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas jam priteisti iš ieškovės BUAB „Foodout.lt“ bei atsakovo V. P.. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atsakovo M. N. apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, atsakovas M. N. turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl už apeliacinio skundo parengimą atsakovui M. N. priteisiamos iš ieškovės BUAB „Foodout.lt“ 177,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
55. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
56. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo M. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei BUAB „Foodout.lt“ iš atsakovo V. P. 8 685,02 Eur (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt penki eurai 02 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (8 685,02 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 990,00 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. P., 195,41 Eur (vieno šimto devyniasdešimt penkių eurų 41 ct) žyminį mokestį.“.
Priteisti atsakovui M. N. iš ieškovės BUAB „Foodout.lt“ 177,00 Eur (vieno šimto septyniasdešimt septynių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.