Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų sprendimas

dalyvaujant ieškovės BUAB „Arastra“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“ atstovei, advokato padėjėjai Rūtai Sutkutei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Arastra“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“ ieškinį atsakovui R. S. dėl žalos atlyginimo (įmonės bankroto administravimo išlaidų) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio, šalių atstovų paaiškinimų bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6279-781/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Arastra“ įmonės bankroto administratoriumi paskyrė S. S.. 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi teismas atstatydinto bankroto administratorių S. S. ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Gudara“. 2017 m. kovo 2 d. Vilniaus apygardos teismas kreditoriumi pripažino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių su 4762,10 Eur kreditoriniu reikalavimu. 2017 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2040-781/2017 pripažino UAB „Arastra”, bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas, kad UAB „Gudara“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui 2017 m. gruodžio 12 d. duomenimis yra 4985,91 eurai, iš jų: 4679,86 eurai valstybinio socialinio draudimo įmokų už darbuotojus ir 306,05 eurai delspinigių, turi 1106,73 eurų dydžio mokestinę nepriemoką, nėra apdraudęs profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, UAB „Gudara“ yra skirtos nuobaudos, nutarė atstatydinti UAB „Gudara“ iš BUAB „Arastra“ bankroto administratoriaus pareigų, ir paskyrė BUAB „Arastra“ bankroto administratoriumi UAB „Projektų investicijos“. 2018 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus ataskaitą bei nutarė naujai paskirtam BUAB „Arastra“ bankroto administratoriui UAB „Projektų investicijos“ skirti pirmojo kreditorių susirinkimo metu patvirtintą, 2016 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 415 atitinkančią sąmatą, t. y. 25 MMA, iš kurių 6 MMA yra skirti naujojo administratoriaus atlyginimui, o likę 19 MMA kitoms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-458-781/2018 UAB „Arastra“, juridinio asmens kodas 123062026, veikla pripažinta pasibaigusia ir nutarta išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

Šiuo atveju, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo atsakomybės, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovo R. S. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis būdamas UAB „Arastra“ administracijos vadovu, nevykdė savo įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokia tapusiai įmonei. Ieškovė bankroto administratorė UAB „Projektų investicijos“ tvirtina, kad šiuo atveju jai (bankroto administratorei), padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos, todėl pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį nurodytą žalą privalo atlyginti įmonės vadovas, t. y. jam (R. S.) kyla civilinė atsakomybė bei prisiėmusiam riziką bankroto administratoriui atsirado teisė kreiptis į teismą dėl jo lėšomis apmokėtų teismo ir administravimo išlaidų priteisimo. Tuo tarpu atsakovas R. S. tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp jo, kaip bendrovės vadovo, neteisėto veiksmo (įmonei tapus nemokia, jam nesikreipus į teismą dėl įmonės bankroto procedūros) ir bankroto administratoriaus patirtos žalos. Atsakovas nurodęs, kad į teismą dėl bankroto procedūros iškėlimo nesikreipė todėl, kad tam reikėjo finansinių lėšų, kurių jau nebuvo bei dėl asmeninio laiko stokos (jis buvo išvykęs dirbti į užsienį) ir jis laiko, kad nesikreipdamas į teismą įmonei materialinės žalos nepadarė. Atsakovas nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nenumato galimybės bankroto administratoriui teismo reikalauti iš bendrovės vadovo išieškoti bankroto administratoriaus atlyginimo.

Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis). Įmonės vadovas, atsakingas už įmonės komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai, bei daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, pačios įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės interesams. Atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kai įmonės vadovas, matydamas realų įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai, taip pat ir imperatyvūs įstatyme nustatyti įpareigojimai.

ĮBĮ numato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (-iais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją. Taigi viena iš bendrovės vadovui nustatytų imperatyvių pareigų, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Vadovui, pažeidžiančiam pareigą kai įmonė yra nemoki - pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, gali kilti pareiga atlyginti bankroto administravimo išlaidas. Įstatymas numato, kad kreditorius, įmokėjęs pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, pagal to pateis straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir negavo lėšų teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti, arba jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui, jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas, iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis). Pagal kompetenciją įmonės vadovas ar kiti asmenys kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Pagal Įstatymą, vadovui gali kilti pareiga atlyginti apmokėtas bankroto administravimo išlaidas (bankroto administratoriaus atlyginimą ir kitas jo patirtas išlaidas), tuo atveju, jeigu jis, įmonei esant nemokiai, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Svarbu paminėti, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

Taigi, aptarta nuostata reiškia įmonės vadovo, savininko pareigą sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Taigi, šiuo atveju kasacinės instancijos teismo pateikti išaiškinimai taikytini ir sprendžiant administravimo išlaidų atlyginimo klausimus.

Teismų praktikoje aiškinama, kad bankroto byloje administratoriaus apmokėtos administravimo išlaidos, gali būti vertinamos kaip įmonės vadovo ar kitų asmenų administratoriui padaryta žala (Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-558-555/2017). Nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą dėl to, jog apmoka savo išlaidomis administravimo išlaidas.

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo ir akcininko civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2009 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, kt.).

Nagrinėjamoje byloje, pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis matyti, jog ne atsakovas, kaip įmonės vadovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, t. y. atsakovas šiuo atveju savo įstatyminės pareigos neįvykdė. Atsakovo R. S., kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas iš esmės sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų. Dėl to atsakovui tenka pareiga sumokėti administratoriui administravimo išlaidas. Šiuo atveju – administratoriui padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, daroma išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti.

Tačiau pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė / kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo / dalyvio veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį (būtent šiuo teisiniu pagrindu ieškinyje yra grindžiamas reikalavimas dėl administravimo išlaidų) kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatos numato galimybę atlyginti tik tokias išlaidas, kurias administratorius apmokėjo savo lėšomis. Administravimo išlaidų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas ir jo pagrindimo pareigą šiuo atveju turi ieškovas, kuris byloje priteistinų administravimo išlaidų dydį grindžia įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis bei kreditorių susirinkimo protokolu BUAB „Arastra“ bankroto byloje, kuriais buvo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos ir bankroto administratoriui skiriamas atlyginimas, taip pat PVM sąskaitomis faktūromis. Bankroto proceso metu patirtos išlaidos 829,58 Eur susidarė:

- 47,28 Eur yra sumokėta VĮ Registrų centrui už BUAB „Arastra“ dviejų teisinių statusų, t. y. „bankrutuojantis“ ir „bankrutavęs“ įregistravimą VĮ Registrų centre ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir RC Nr. (duomenys neskelbtini)). Šių duomenų teikimą VĮ Registrų centrui numato įstatymai;

- 20 Eur sumokėta už pažymą, gautą iš asociacijos Lietuvos antstolių rūmai;

- 762,30 Eur yra sumokėta už biuro ir buhalterines paslaugas (sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini)). PVM sąskaitoje faktūroje pardavėju nurodyta – UAB „JM biuro sprendimai“, pirkėju – UAB „Projektų investicijos“, ši sąskaita faktūra detalizuota į 9 vnt. buhalterinių paslaugų bei biuro paslaugų, iš kurių matosi, kad šias paslaugas sudaro: pelno nuostolių ataskaitos teikimas - 50 Eur; 4 ataskaitų pateikimas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai - 100 Eur; likvidacinio balanso ir aiškinamojo rašto sudarymas - 120 Eur; kanceliarinės prekės 12,28 Eur; ryšio paslaugos (už šešis mėnesius, nors įmonė administruota nuo 2017-12-15 iki 2019 m. sausio) - 27,72 Eur (4,62 Eur/mėn); archyvavimo paslaugos – 74,00 Eur; patalpų nuoma vėlgi už 6 mėnesius - 120 Eur (po 20 Eur/mėn.); biuro įrangos nuoma, aptarnavimas - 66 Eur (po 11 Eur/mėn).; biuro išlaikymo sąnaudos - 60 Eur (po 10 Eur/mėn.)., nors vėlgi įmonė buvo administruota nuo 2017-12-15 iki 2019 m. sausio. Mokėjimo nurodymais patvirtinama, kad visos aukščiau nurodytos išlaidos, sumoje 829,58 Eur yra sumokėtos.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis numato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintas išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veikiai mokamą atlyginimo dalį. Tokiu būdu, administravimo išlaidos ir administratoriaus teisė gauti atlyginimą, kuris yra administravimo išlaidų sudėtinė dalis (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis), atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamu atveju 2018 m. kovo 23 d. kreditorių susirinkimo metu naujai paskirtam UAB „Arastra“ bankroto administratoriui UAB „Projektų investicijos“ buvo patvirtintas 6 MMA administratoriaus atlyginimas, kuris išreiškus eurais sudaro 2 400,00 Eur (1 MMA – 400 Eur); 19 MMA (7 600,00 Eur) kitoms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms padengti. Nustatytas bankroto administratoriaus atlyginimo dydis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintose Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėse nustatytą minimalų administratoriaus atlyginimo dydį.

Kaip jau minėta, administravimo išlaidomis yra laikomos tokios išlaidos, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz., pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai išlaidų, turėtų ir apmokėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą, tačiau administratorius šia teise negali piktnaudžiauti ir taip nepagrįstai praturtėti. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį. Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį. Bankrutuojančios įmonės administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas turi pagrįsti bankrutuojančios įmonės būklės bei veiklos dokumentais (su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams ir kt.), įrodinėjimo našta visais su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui. Minėta, kad administravimo lėšų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas ir administravimo išlaidų pagrindimo pareiga tenka įmonės administratoriui (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-288-267/2017; 2017 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-522-368/2017; 2017 m. gruodžio 7 d., priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-933-267/2017; Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-394-436/2017). Taigi pagal teismų praktiką, administratorius privalo įrodyti patirtų administravimo išlaidų pagrindą ir dydį. Akivaizdu, jog įstatymas vienareikšmiškai formuluoja, kad atlyginama tik tai, kas buvo apmokėta, t. y. faktiškai patirtos išlaidos. Aiškinant priešingai, būtų sukuriama situacija, kuri leistų bankroto administratoriui piktnaudžiauti, t. y. gauti išlaidų apmokėjimą, kurių jis realiai net nepatyrė ir pan., kitaip sakant, nepagrįstai praturtėti.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau ne kartą minėta, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2 400,00 Eur administratoriaus atlyginimo ir 829,58 Eur kitoms administravimo išlaidoms padengti.

Nagrinėjamoje byloje, ieškovė pateikė įrodymus apie bankroto procese patirtas faktines administravimo išlaidas (jų dydį), todėl laikomas įrodytu ieškovės reikalavimas priteisti 829,58 Eur žalos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (CPK 178, 185 straipsniai). Iš esmės sutiktina su ieškovės teiginiu, kad konkrečiu atveju nebuvo galimas supaprastintas bankroto procesas, nes atsakovas nevykdė savo pareigų ir tai patvirtinama tuo, kad jis neperdavė bankroto administratoriui dokumentų, nesudarė balanso, debitorių ir kreditorių sąrašų, dėl ko įmonės bankroto procesas buvo apsunkintas, nes administratoriui teko ieškoti informacijos viešuose registruose, ir administruoti įmonę neturint visų išsamių duomenų apie įmonę. Pažymėtina ir tai, kad įmonės bankroto administravimas nėra vien tik įmonės išregistravimas iš VĮ Registrų centro. Įmonės bankroto administravimas susidaro iš eilės veiksmų, įvairių duomenų teikimo įvairioms institucijoms (Registrų centrui, valstybinei mokesčių inspekcijai, Audito tarnybai), t. y. įstatyminių pareigų vykdymo dėl įmonės bankroto proceso administravimo. Tai patvirtina išdėstyti argumentai, byloje esantys įrodymai, bankroto administratoriaus ataskaita už laikotarpį nuo 2017-12-28 iki 2018-03-13. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad administratorius nieko nedarė ir jam nepriklauso atlyginimas. Todėl laikomas pagrįstu ir yra tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl 2400,00 Eur atlyginimo administratoriui (dydis nustatytas pagal Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415). Taigi bankroto administratoriaus atlyginimas buvo nustatytas įstatymo ir kreditorių susirinkimo sprendimu, kuris nėra nuginčytas.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3229,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. vasario 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl ieškinį patenkinus, iš atsakovo valstybei priteisiamas 73,00 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teikdama ieškinį teismui buvo prašiusi teismo taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovui priklausantį turtą, įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises, ieškinio (3229,58 Eur) sumai. Šis ieškovės prašymas buvo atmestas 2019-02-04 nutartimi, todėl 38,00 Eur žyminis mokestis valstybei nepriteistinas.

Ieškovė buvo atstovaujama advokato, kurio teisinės pagalbos išlaidos pagal byloje pateiktus duomenis sudaro 1195,00 Eur, kurios priteistinos iš atsakovo.

Valstybė šioje byloje patyrė 5,75 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, kurios patenkinus ieškinį priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3229,58 Eur (tris tūkstančius du šimtus dvidešimt devynis eurus 58 ct) žalos atlyginimo (bankroto administravimo išlaidų), 5 (penkis) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (3229,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1195,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, ieškovei bankroto administratorei UAB „Projektų investicijos“, juridinio asmens kodas 300116591, naudai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 78,75 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų (73,00 Eur žyminis mokestis ir 5,75 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų). Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660 ir mokėjimo kvitą pateikti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų raštinei.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.