- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-750-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00099-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“ ieškinį atsakovui R. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 3 229,58 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „A“ iškėlė bankroto bylą, 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi UAB „Gudara“ buvo atstatydinta iš BUAB „A“ bankroto administratoriaus pareigų, įmonės bankroto administratore paskirta ieškovė. 2018 m. kovo 13 d. kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus ataskaitą bei nutarė naujai paskirtai administratorei (ieškovei) skirti pirmojo kreditorių susirinkimo metu patvirtintą 25 MMA administravimo išlaidų sumą, iš kurių 6 MMA (2 400 Eur) yra skirti naujojo administratoriaus atlyginimui, o 19 MMA kitoms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „A“ faktiškai buvo nemoki ir veiklos nevykdė nuo 2007 m., inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai įmonei turėjo buvęs jos vadovas – atsakovas, kurio vadovavimo metu įmonė tapo nemokia. Įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo, nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks jokio turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti ar jo nėra, jis būtų teismo įpareigotas įmokėti į depozitinę sąskaitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti. Kaip žalos atlyginimą ieškovė prašo priteisti iš atsakovo jai paskirtą atlyginimą (2 400 Eur) ir faktiškai turėtas 829,58 Eur administravimo išlaidas – 47,28 Eur už dvi pažymas iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro, 20 Eur už pažymą iš Lietuvos antstolių rūmų, 762,30 Eur už biuro ir buhalterines paslaugas.
2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog UAB „A” bankroto byla būtų buvusi nagrinėta supaprastinto bankroto tvarka, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovo administravimo išlaidų kompensavimo. Tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos realios administravimo išlaidos, ieškovė turi pagrįsti sąskaitų apmokėjimo būtinumą. 762,30 Eur išlaidos už buhalterines paslaugas ir biuro paslaugas nebuvo būtinos, kadangi bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai, bankroto administratorė vykdo veiklą savo biure. Sprendžiant dėl administratorės atlyginimo dydžio pagrįstumo reikia įvertinti ir atliktų darbų apimtis. BUAB „A” bankroto byla iškelta 2016 m. lapkričio 28 d., o ieškovė bankroto administratore paskirta tik 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi. Iki ieškovės paskyrimo bankroto administratore pagrindiniai įmonės bankroto administravimo darbai jau buvo atlikti. Ieškovės atlikti administravimo darbai įmonėje buvo minimalūs. Ieškovė tik sušaukė 2018 m. kovo 23 d. kreditorių susirinkimą, kurį sušaukti nebuvo būtinybės. Įmonės dokumentų ar turto nebuvo, nevyko teisminiai ginčai, nebuvo poreikio pildyti Garantinio fondo paraiškų, įmonėje buvo tik vienas kreditorius, todėl ieškovės atlikta darbų apimtis administruojant BUAB „A“ buvo minimali, o viso paskirto atlyginimo pripažinimas žala prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo 3 229,58 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 229,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 195 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei ir 78,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
4. Teismas konstatavo, kad atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų, todėl atsakovui tenka pareiga kaip žalos atlyginimą sumokėti administratorei administravimo išlaidas.
5. Teismas pripažino, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai patvirtina, jog UAB „A“ bankroto proceso metu ieškovė turėjo 829,58 Eur išlaidų, todėl ieškovės reikalavimą dėl šių išlaidų pripažinimo žala vertino kaip įrodytą.
6. Teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 23 d. kreditorių susirinkimo metu naujai paskirtai UAB „A“ bankroto administratorei (ieškovei) buvo patvirtintas 6 MMA atlyginimas (2 400 Eur), kurio dydis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintose Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėse nustatytą minimalaus administratoriaus atlyginimo dydį.
7. Teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimas supaprastintas bankroto procesas, nes atsakovas nevykdė savo pareigų, neperdavė bankroto administratorei dokumentų, nesudarė balanso, debitorių ir kreditorių sąrašų, dėl ko bankroto procesas buvo apsunkintas, administratorei teko ieškoti informacijos viešuose registruose ir administruoti įmonę neturint visų išsamių duomenų.
8. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo teiginį, kad administratorius nieko nedarė ir jam nepriklauso atlyginimas. Įmonės bankroto administravimas nėra vien tik įmonės išregistravimas iš registro. Administravimą sudaro eilė veiksmų, duomenų teikimas įvairioms institucijoms, ataskaitų rengimas. Dėl nurodytų priežasčių abejoti administratoriui paskirtu atlyginimu nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1.1. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad skola VSDFV Vilniaus skyriui susidarė 2007–2009 m., skolai buvo suėjęs 5 m. senaties terminas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimas negalėjo būti teisinis pagrindas iškelti UAB „A“ bankroto bylą, VSDFV Vilniaus skyrius negalėjo būti įmonės kreditoriumi, dalyvauti kreditorių susirinkime. Teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir savo sprendime dėl jų nepasisakė.
1.2. Ieškinys reiškiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalimi, kurioje įstatymo leidėjas daro aiškią nuorodą į to paties straipsnio 10 dalies 2–3 punktus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje kalbama tik apie supaprastinto bankroto procesą. BUAB „A“ nebuvo administruojama supaprastinto bankroto proceso tvarka, todėl ši ĮBĮ nuostata negali būti taikoma. Bankrutuojančiai įmonei neturint turto ir lėšų padengti bankroto administravimo išlaidų, įstatymo leidėjas sudaro sąlygas minimalizuoti administravimo sąnaudas (taikant supaprastinto bankroto procesą), ir tik tokiu atveju numato administratoriui galimybę prisiteisti iš įmonės vadovo administravimo išlaidas.
1.3. Ieškovė dirbtinai padidino savo atlyginimą. Žinodama, kad įmonė turto neturi, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, neperduoda įmonės dokumentų ir turto, ieškovė turėjo kreiptis į teismą dėl supaprastinto bankroto, tačiau to nepadarė siekdama įprasto bankroto proceso, nes tokiu atveju administratoriaus atlyginimas formaliai gali būti dvigubai didesnis. Ieškovė aiškiai žinojo, kad jos darbas bankroto byloje bus minimalus.
1.4. Teismas neįvertino realiai atliktų bankroto administratoriaus darbų apimties ir už juos reikalaujamo atlygio dydžio neatitikimo. Įrodymų apie apsunkintas bankroto proceso aplinkybes byloje nėra. Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad ieškovė atliko tik formalius veiksmus, būtinus įmonės pabaigai fiksuoti. Vieno žmogaus suminis darbo laikas šių darbų atlikimui būtų daugiausiai 2 darbo dienos. Už šiuos formaliai būtinus darbus ieškovo reikalaujamas 2 400 Eur atlyginimas yra visiškai neadekvatus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai apie teisingą apmokėjimą už darbą. 2 400 Eur atlyginimas galėtų būti mokamas tokiu atveju, jeigu ieškovė būtų atlikusi kitus ĮBĮ numatytus darbus: vadovautų bankrutuojančios įmonės veiklai, priimtų į darbą, atleistų iš jo įmonės darbuotojus, tikrintų ir tvarkytų įmonės sandorius, tvarkytų ir vertintų įmonės turtą, organizuotų turto apsaugą, jį pardavinėtų, tvarkytų hipotekos reikalus, dalyvautų teisminiuose ginčuose su kreditoriais ir kt., tačiau joks kitas darbas, išskyrus sušauktą vieną nebūtiną kreditorių susirinkimą, nebuvo atliekamas. Įmonės bankroto proceso trukmė laiko atžvilgiu (nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. sausio mėn.) neįrodo realių ir būtinų darbo sąnaudų.
1.5. PVM sąskaita faktūra Nr. JMB 000764 (762,30 Eur sumai) buvo apmokėta tik po to, kai 2019 m. gegužės 27 d. atsakovas paprašė teismo išreikalauti iš ieškovės pateiktų sąskaitų apmokėjimo dokumentus, kas reiškia, kad ieškovė, prašydama priteisti joje nurodytą sumą, šių išlaidų nebuvo patyrusi ir tokiu būdu piktnaudžiavo administravimo išlaidų kompensavimo teise. Ši PVM sąskaita faktūra kelia ir daugiau įtarimų. Iš prie sąskaitos pridėto suteiktų paslaugų akto matosi, kad dauguma jame išvardintų paslaugų buvo nereikalingos (pvz., VMI ataskaitų ruošimas, archyvavimo paslaugos), profesiniu atžvilgiu nelogiškos (pvz., ataskaitų AVNT ruošimas), nepaaiškinamai brangios (pvz., likvidacinio balanso sudarymas, į jį įtraukiant tik vieną skaičių). Ieškovei melagingai patvirtinus, kad ši PVM sąskaita faktūra buvo registruota PVM sąskaitų faktūrų registre ir teismui atsakovo prašymu įpareigojus ieškovę pateikti tai įrodančius dokumentus, tokių dokumentų ieškovė nepateikė, paaiškinusi, kad ieškovė nėra PVM mokėtoja, o paslaugos teikėjas sąskaitą per klaidą į registrą neįtraukė, nors tokia situacija negalima. Akivaizdu, kad PVM sąskaita faktūra Nr. JMB 000764 buvo neapskaityta ir išrašyta tik norint fiktyviai padidinti bankroto administravimo išlaidas. Teismų praktikoje fiksuotas ne vienas atvejis, kuomet ieškovė įtraukė UAB „JM biuro spendimai“ sąskaitas į reikalaujamas apmokėti administravimo išlaidas, bet tos sąskaitos teismo nebuvo užskaitytos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1435-157/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1831-433/2019). Į šiuos atsakovo argumentus teismas neatsižvelgė.
1.6. UAB „A“ turimas turtas buvo žemės ūkio technika, skirta perpardavimui, kurios vertė 2008–2009 m. netikėtai krito, buvo sunku jį parduoti net labai žemomis kainomis. Jį pardavus gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su darbuotoju, padengti visi įsiskolinimai, išskyrus skolą VSDF. Kai paaiškėjo, kad turimas turtas nuvertėjo tiek, jog bendrovė tapo nemokia, atsakovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų padėjęs atsirasti papildomoms lėšoms, kuriomis būtų galima padengti įsiskolinimą likusiam kreditoriui, o po to dar apmokėti bankroto administravimo išlaidas. Dėl sunkios įmonės finansinės padėties atsakovas patyrė asmeninių nuostolių, į teismą dėl bankroto procedūros nesikreipė todėl, kad tam reikėjo finansinių lėšų, kurių jau nebuvo, bei asmeninio laiko. Nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas įmonei materialinės žalos, apie kurią kalbama ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje, nepadarė, todėl nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neteisėto veiksmo ir bankroto administratorės nurodomos žalos.
1.7. Teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą, kad į bylinėjimosi išlaidas nebūtų traukiama 2020 m. sausio 7 d. ieškovės pateikta 220 Eur sąskaita už teisines paslaugas, kadangi 2020 m. sausio 8 d. posėdis vyko tik dėl ieškovės kaltės. Jeigu ieškovė būtų pripažinusi, kad PVM sąskaita faktūra Nr. JMB 000764 registre neregistruota, būtų nereikėję šaukti 2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio. Buvo neatsižvelgta ir į atsakovo prašymą nepriteisti 525 Eur sumos už ieškinio parengimą, nes byloje nėra duomenų, kad ieškinys būtų ruoštas ne pačios ieškovės. Kai ieškinys buvo patenkintas teismui priimant sprendimą už akių, duomenų apie bylinėjimosi išlaidas ir jų apmokėjimą nebuvo pateikta.
10. Ieškovė atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovo argumentai dėl VSDFV skolos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas neturėjo jokio pagrindo ir/ar teisės kvestionuoti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-458-781/2018 priimtų ir įsiteisėjusių procesinių sprendimų. Priešingai nei nurodo atsakovas, ĮBĮ nuostatos neskirsto bankroto proceso ir suteikia teisę administratoriui kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų prisiteisimo vykdant bet kurį bankroto procesą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, kad žinojo, jog UAB „A“ yra nemoki, tačiau į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo sąmoningai nesikreipė ir, suvokdamas, kad įmonės turto neužtenka visiems įmonės kreditoriniams reikalavimams padengti, pardavė įmonės turėtą turtą bei atsiskaitė tik su kai kuriais kreditoriais. Todėl akivaizdu, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovo kaltė yra preziumuojama. Šios prezumpcijos atsakovas nenuginčijo. Atsakovas buvo įtrauktas į BUAB „A“ bankroto procesą, todėl galėjo pareikšti prašymą dėl bylos vedimo supaprastinto bankroto proceso, tačiau to nepadarė. Ankstesnio bankroto administratoriaus sušauktame kreditorių susirinkime nebuvo patvirtinta bankroto administratoriaus ataskaita, kuri yra būtina vykdyti ir užbaigti įmonės bankroto procedūrą, todėl ieškovės sušauktas kreditorių susirinkimas buvo būtinas. Visos bankroto administratoriaus pareigos ir ieškovės atlikti veiksmai yra numatyti ĮBĮ 11 straipsnyje bei buhalterinės apskaitos standartuose ir taisyklėse. 2018 m. birželio 15 d. UAB „JM biuro sprendimai“ išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. JMB 000764 buhalterinėje apskaitoje yra apskaityta. Ta aplinkybė, kad UAB „JM biuro sprendimai“ jos nepateikė VMI, neturi reikšmės šiai bylai ir ieškovės pareigoms. Ieškovė PVM sąskaitą faktūrą Nr. JMB 000764 priėmė, ją apskaitė ir ją pilnai apmokėjo, todėl atsakovo argumentai dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. JMB 000764 menamo fiktyvumo yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Sąskaita buvo apmokėta tuomet, kai ieškovė turėjo apyvartinių lėšų. Ieškovė neturi nuosavų patalpų ar biuro įrangos, todėl šias paslaugas perka iš trečiųjų asmenų, naudojasi nuomojamų patalpų adresu. Ieškovės biuro išlaidos yra minimalios ir pagrįstos. 2020 m. sausio 8 d. posėdis įvyko ne dėl ieškovės atstovės, o dėl atsakovo kaltės, kadangi jis, teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir likus tik baigiamosios kalboms, pareikalavo, kad būtų išreikalauti iš VMI duomenys apie 2018 m. birželio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. JMB 000764 deklaravimą mokesčių inspekcijoje. Ieškovės atstovė prieštaravo teismo posėdžio atidėjimui. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškinį ruošė advokato padėjėja ir jai už šias paslaugas buvo sumokėta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
12. Į bylą pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad atsakovas nuo 2004 m. kovo 26 d. iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo UAB „A“ vadovas ir akcininkas. Bankroto byla UAB „A“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi (bylos Nr. eB2-458-781/2018) VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo pagrindu, konstatavus, kad įmonė finansinės atskaitomybės dokumentus teikė tik už 2005 m., kreditoriaus bandymai 2007–2010 m. priverstine tvarka išsiieškoti skolą buvo neveiksmingi. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi patvirtintas vienintelio reikalavimą pareiškusio įmonės kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus 4 767,56 Eur kreditorinis reikalavimas. 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atsakovui skirta bauda už teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus ir turtą nevykdymą. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, ieškovė UAB „A“ bankroto administratore paskirta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, atstatydinus prieš tai bankroto procesą administravusį asmenį. 2018 m. lapkričio 22 d. bankroto byloje priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos.
13. Nagrinėjamoje byloje bankrutavusios įmonės bankroto administratorė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio įmonės vadovo ginčo santykiams taikytino ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, nurodydama, kad atsakovas laiku neiniciavo bankroto proceso, o pavėluotai iškėlus bankroto bylą nebebuvo lėšų bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.
14. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja, kad bankroto byla buvo iškelta VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo pagrindu, nors tuo metu jau buvo suėjęs senaties terminas 2007–2009 m. susidariusiai skolai išieškoti. Atsakovo vertinimu, tiek bankroto proceso iniciavimas, tiek ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinio reikalavimo tvirtinimas, tiek ir vėlesni veiksmai šiam kreditoriui balsuojant kreditorinių susirinkimuose (įskaitant susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas administravimo išlaidų tvirtinimo klausimas) buvo neteisėti, tačiau bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šių atsakovo argumentų nevertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodyti klausimai dėl bankroto bylos UAB „A“ iškėlimo ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinio reikalavimo šioje byloje patvirtinimo yra išspręsti įsiteisėjusiais procesiniais teismo sprendimais, kurių pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas savarankiškame teisminiame procese paneigtų CPK įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 straipsnis), jo res judicata ir prejudicinę galias (CPK 279 straipsnio 4 dalis), taip pat CPK įtvirtintą instancinę teismo procesinių sprendimų peržiūros tvarką. Manydamas, kad bankroto byla UAB „A“ iškelta neteisėtai ir/ar VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas bankroto byloje patvirtintas neteisėtai, atsakovas turėjo teisę įstatyme nustatyta tvarka ginčyti šių nutarčių teisėtumą. Atsakovui to nepadarius, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje neturėjo teisės iš naujo pasisakyti dėl teismo kitoje byloje jau išspręstų klausimų.
15. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas taip pat pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu žalos, susijusios su neapmokėtomis bankroto administravimo išlaidomis, atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo galima reikalauti tik tuo atveju, jei bankroto procesas vyko supaprastinta tvarka. Šį argumentą atsakovas grindžia ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies formuluote, kad žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo gali reikalauti įmonės bankroto administratorius, kuris pagal to paties straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, akcentuodamas, jog ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2–3 punktuose yra aptariami atvejai, kada įmonei bankroto byla keliama supaprastinto bankroto tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju UAB „A“ bankrotas vyko ne supaprastinta tvarka, atsakovo vertinimu, taikyti aptartą teisinį reglamentavimą reikalaujant iš jo žalos atlyginimo negalima. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo tikslas yra užtikrinti bankroto administratoriaus, kuris, sutikdamas administruoti įmonę, prisiėmė riziką, kad įmonės turto gali nepakakti administravimo išlaidoms apmokėti, teisę reikalauti, kad neapmokėtas išlaidas, kaip žalą, kompensuotų asmuo, dėl kurio neteisėtų veiksmų jos susidarė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-363-186/2018). Vien aplinkybė, kad egzistuojant toms pačioms sąlygoms (t. y. įmonei neturint pakankamai turto bankroto administravimo išlaidoms apmokėti) teismas ĮBĮ 13¹ straipsnyje nustatyta tvarka gali spręsti klausimą dėl supaprastinto bankroto taikymo, pati savaime neleidžia daryti išvados, jog supaprastintas bankrotas yra privaloma administratoriaus teisės reikalauti žalos atlyginimo sąlyga. Tarp įprasto bankroto proceso ir supaprastinto bankroto nėra tokių esminių skirtumų, kurie, egzistuojant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms bei įmonei neturint lėšų administravimo išlaidoms apmokėti, administratoriaus teisę reikalauti šių išlaidų atlyginimo darytų priklausoma nuo to, kaip teismas bankroto byloje įgyvendins jam suteiktą diskrecijos teisę. Kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta bankroto administratoriaus teisė gali būti taikoma ir bankroto bylą išnagrinėjus įprasta tvarka, akcentuojama ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-464-178/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-239-881/2017, 2019 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-942-934/2019, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1418-643/2019).
16. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę reikalavimą reiškiantis asmuo privalo įrodyti neteisėtus priešingos šalies veiksmus, nuostolių faktą ir neteisėtų veiksmų bei nuostolių priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad asmuo, kuriam reiškiamas reikalavimas, atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius nuostolių atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, jis turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai siejami su tuo, kad jis nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos inicijuoti UAB „A“ bankroto bylos iškėlimą. Civiliniame kodekse nustatyta, kad kai įmonės administracijos vadovas nevykdo ar netinkamai vykdo jam CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti atsiradusią žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai įtvirtino įmonės vadovo ir/arba savininko prievolę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Ginčo dėl to, kad aptariamą pareigą atsakovas pažeidė, byloje nekilo. Nors įmonė turėjo pradelstą įsipareigojimą VSDFV Vilniaus skyriui, taip pat nuo 2006 m. neteikė jokių duomenų apie vykdomą veiklą ir turimą turtą, t. y. atitiko nemokios įmonės statusą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį (kas buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo), atsakovas nevykdė jam nustatytos imperatyvios pareigos inicijuoti įmonei bankroto procesą, bankroto byla buvo iškelta kreditoriaus, kuris keletą metų nesėkmingai bandė išsiieškoti skolą, iniciatyva.
18. Tiek vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą, tiek ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip dar vieną civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, reikšminga pripažintina aplinkybė, kad atsakovas nevykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, dėl ko jam ieškovės iniciatyva Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi buvo paskirta bauda. Būtent konkrečių buhalterinių duomenų apie realią įmonės faktinę padėtį nebuvimas nulėmė, kad tiek bankroto byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje dėl atsakovo kaltės nebuvo galimybės tiksliai nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, bei tolesnę įmonės finansinės ir turtinės padėties raidą. Pabrėžtina, kad įmonės nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžiamas kaip situacija, kai įmonės pradelstos prievolės viršija pusę į jos balansą įtraukto turto vertės. Kitaip tariant, pareiga inicijuoti bankroto procesą atsirado ne tada, kai įmonė nebeturėjo jokio turto ir piniginių lėšų, bet dar tuomet, kai turto vertės būtų pakakę pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Kartu pažymėtina, kad, kaip tvirtino pats atsakovas, įmonė atsiskaitė su visais kreditoriais, išskyrus ieškovę, t. y. buvo sudaromi sandoriai, kuriais buvo disponuojama įmonės turtu ir piniginėmis lėšomis, kurių išsamiau įvertinti nėra galimybės dėl atsakovo kaltės.
19. Net ir tuo atveju, jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktu, būtų įpareigotas įmokėti į depozitinę sąskaitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti. Situacija, kai bylos iškėlimą iniciavo kreditorius, kuriam neįmokėjus ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte nurodytos įmokos, administratorė prisiėmė riziką dėl to, kad įmonės turto gali nepakanti administravimo išlaidoms padengti, buvo sąlygota būtent atsakovo padaryto pažeidimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos (administravimo išlaidų) faktą.
20. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu priteisto žalos atlyginimo dydžiu, atsakovas akcentuoja, kad ieškovei paskirtas 2 400 Eur atlyginimas yra per didelis, neatitinka ieškovės atliktų darbų apimties. Byloje nėra ginčo dėl to, kad administratoriaus atlyginimas (6 MMA arba 2 400 Eur) buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Šis išlaidų dydis buvo patvirtintas dar 2017m. balandžio 28 d. kreditorių susirinkime, o, ieškovei tapus bankroto administratore, 2018 m. kovo 23 d. susirinkime buvo paliktas nepakeistas. Vien faktas, kad dalį veiksmų atliko kitas bankroto administratorius, nepaneigia vadovaujantis teisės aktais nustatyto atlyginimo dydžio pagrįstumo. Išvados, kad ieškovė turi teisę į jai nustatytą atlyginimą, nepaneigia ir subjektyvūs atsakovo argumentai dėl ieškovės atliktų veiksmų apimties (rengtų dokumentų turinio, spręstinų klausimų pobūdžio ir pan.). Ieškovė įvykdė visas būtinas procedūras tam, kad bankroto procesas būtų užbaigtas sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimu ir įmonės išregistravimu iš juridinių asmenų registro. Abejoti ieškovės vykdytų funkcijų kokybe nėra pagrindo. Įvykdžiusi jai pavestas funkcijas ieškovė įgijo teisę į jai paskirtą atlyginimą.
21. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad administratorės atlyginimo dydis turėtų sudaryti 3 MMA, kadangi būtent toks dydis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ būtų buvęs nustatytas tuo atveju, jeigu bankroto procesas būtų vykęs supaprastinta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo taikomas supaprastintas bankrotas, todėl taikyti atsakovo nurodytą taisyklę nėra pagrindo. Kartu sutiktina ir su skundžiamame sprendime pateikta išvada, kad supaprastinto bankroto netaikymą nagrinėjamu atveju galėjo nulemti paties atsakovo elgesys, neperduodant bankroto administratorei įmonės dokumentų, kurie būtų leidę ankstyvoje bankroto proceso stadijoje įvertinti įmonės turtinę padėtį ir sąlygų taikyti supaprastintą bankrotą egzistavimą.
22. Skundžiamu sprendimu žala buvo pripažintos ir ieškovės turėtos 829,58 Eur administravimo išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, jog jo turėtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, kad šios išlaidos iš tiesų yra patirtos ir jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011, 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktą). Nagrinėjamu atveju 2018 m. kovo 23 d. susirinkime buvo patvirtinta bendra 19 MMA administravimo išlaidų suma. Ieškovės įrodinėjamas faktinių išlaidų dydis yra ženkliai mažesnis (sudaro apie 2 MMA), kas patvirtina, kad administratorė neviršijo jai suteiktų įgaliojimų.
23. Vertinant ieškovės išlaidų sudėtį, akcentuotina, kad ieškovė pateikė duomenis apie 20 Eur išlaidas už Lietuvos antstolių rūmų pažymą bei 47,28 Eur už dvi pažymas iš VĮ Registrų centro, kurių pagrįstumo ir realumo atsakovas neginčija.
24. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo nesutinkantis, kad žala būtų pripažintos 762,30 Eur išlaidos pagal UAB „JM biuro sprendimai“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. JMB 000764. Atsakovo argumentas, kad ieškovė dažnai bylose teikia išlaidas, susijusias su piniginių sumų UAB „JM biuro sprendimai“ išmokėjimu, nepaneigia šių išlaidų pagrįstumo, kadangi teikdama administravimo paslaugas ieškovė yra laisva pasirinkti reikalingų paslaugų teikėją. Atsakovo teiginius, kad galimai buvo sudarytas piktavališkas susitarimas su susijusia įmone, teisėjų kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstą prielaidą. Kaip nepagrįstas atmetamas ir argumentas, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1435-157/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1831-433/2019 tokio pobūdžio ieškovės išlaidas UAB „JM biuro sprendimai“ pripažino nepagrįstomis. Nurodytose bylose išlaidų pagrįstumas buvo vertinamas atsižvelgiant į bylą pateiktus jų realumą patvirtinančius įrodymus, taip pat buvo analizuojamas išlaidų dydžio pagrįstumas konkrečios bylos aplinkybių kontekste, todėl iš nurodytų pavyzdžių daryti apibendrinančias išvadas, kurios būtų reikšmingos nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo.
25. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija dėl atsakovo argumento, kad vėlesnis aptariamos sąskaitos apmokėjimas (mokėjimas atliktas 2019 m. rugpjūčio 26 d., jau bylos nagrinėjimo metu) nepaneigia šių išlaidų realumo. Sąskaita už paslaugų suteikimą ieškovei buvo išrašyta tuo metu, kai buvo teikiamos paslaugos, o sumokėjimo data ir vėlavimo atsiskaityti faktas yra susijęs su ieškovės bankroto proceso metu prisiimtos prievolės vykdymu, bet ne tokios prievolės realumu ir būtinumu. Kartu pažymėtina, kad į bylą buvo pateikta aptariamų išlaidų detalizacija. Dalis išlaidų (pvz., patalpų ir biuro įrangos nuoma, ryšio paslaugos) yra periodinio pobūdžio ir, įvertinus administravimo paslaugų teikimo trukmę, jos pripažintinos minimaliomis. Kita išlaidų dalis (pvz., ataskaitų, likvidacinio balanso parengimas, archyvo sutvarkymas) yra sietina su konkrečiais atliktais veiksmais, o atsakovo pozicija dėl šių išlaidų dydžio yra vertintina kaip subjektyvi prielaida. Ieškovė, teikdama bankroto administravimo paslaugas, atliko su byla susijusius veiksmus, kurių pagrindu atsirado išlaidų, kurios turėjo būti apmokėtos įmonės lėšomis, tačiau, šių lėšų nesant, buvo apmokėtos ieškovės. Šias lėšas pripažinęs administravimo išlaidomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jos turi būti įtrauktos į atlygintinos žalos sumą.
26. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą spręsti, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, ieškinį patenkinus ieškovė turi teisę į jos turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Ieškovė pateikė į bylą duomenis apie nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėtas 1 195 Eur atstovavimo išlaidas. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus atlygintino išlaidų dydžio. Už 2019 m. pirmąjį ketvirtį pateiktą ieškinį maksimali atlygintina suma sudaro 1 871,40 Eur (935,70 Eur * 2,5 * 80 proc.) (Rekomendacijų 5, 7, 8.2 punktai). Už 2019 m. antrąjį ketvirtį pateiktą atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo maksimali atlygintina suma sudaro 310,50 Eur (970,30 Eur * 0,4 * 80 proc.) (Rekomendacijų 5, 7, 8.16 punktai). Už 2019 m. trečiąjį ketvirtį pateiktus 3 procesinius prašymus ir dalyvavimą posėdyje, kurio trukmė viršijo 1,5 val., maksimali atlygintina suma sudaro 505,08 Eur (1 262,70 Eur * (0,1 * 3+ 0,1*2) * 80 proc.) (Rekomendacijų 5, 7, 8.17, 8.19, 9 punktai). Už 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį pateiktus 3 procesinius prašymus ir dalyvavimą posėdyje, kurio trukmė viršijo 1,5 val., maksimali atlygintina suma sudaro 515,60 Eur (1 289 Eur * (0,1 * 3+ 0,1*2) * 80 proc.) (Rekomendacijų 5, 7, 8.17, 8.19, 9 punktai). Už 2020 m. pirmąjį ketvirtį pateiktus 2 procesinius prašymus ir dalyvavimą posėdyje, kurio trukmė viršijo 1,5 val., maksimali atlygintina suma sudaro 421,63 Eur (1 317,60 Eur * (0,1 * 2+ 0,1*2) * 80 proc.) (Rekomendacijų 5, 7, 8.17, 8.19, 9 punktai). Bendra atlygintinų išlaidų suma galėtų sudaryti 3 629,61 Eur (1 871,40 Eur + 310,50 Eur + 505,08 Eur + 515,60 Eur + 421,63 Eur). Ieškovės faktinės išlaidos yra daugiau nei tris kartus mažesnės. Nesutikdamas su ieškovės pateiktais išlaidas patvirtinančiais dokumentais atsakovas akcentuoja, kad išlaidų, susijusių su ieškinio parengimu, ieškovė nereikalavo teismui priimant sprendimą už akių, šias išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik baigiant nagrinėti bylą iš esmės. Ši atsakovo pateikta prielaida negali būti vertinama kaip paneigianti išlaidų realumą. Teisės aktai netrukdo proceso dalyviams apsispręsti, kada teikti teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, jeigu jie pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės (CPK 98 straipsnis). Vien tai, kad tokie dokumentai nebuvo pateikti iki sprendimo už akių priėmimo ir teismas nurodytu sprendimu šių išlaidų neskirstė, nepaneigia fakto, jog išlaidos egzistavo ir ieškovė turi teisę į jų atlyginimą. Kaip nepagrįstas atmestinas ir atsakovo argumentas, kad 2019 m. gruodžio 16 d. posėdyje byla nebuvo išnagrinėta iš esmės dėl ieškovės kaltės, todėl ieškovei neturėtų būti atlyginamos su atstovės dalyvavimu 2020 m. sausio 8 d. posėdyje susijusios išlaidos. Atsakovo nurodytame teismo posėdyje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas atsakovo prašymu, ieškovės atstovė su bylos nagrinėjimo atidėjimu nesutiko. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas skirstydamas bylinėjimosi išlaidas proceso teisės normų nepažeidė.
28. Apeliacinį skundą atmetus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, iš atsakovo ieškovei priteisiamas išlaidų, susijusių atstovavimu apeliaciniame procese, atlyginimas – 800 Eur. Ši suma taip pat neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (1 317,60 Eur * 1,3 = 1 712,88 Eur) (Rekomendacijų 7, 8,11 punktai).
29. Teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neskirstomos, nes neviršija teisės aktuose įtvirtintos minimalios skirstytinos sumos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Projektų investicijos“, juridinio asmens kodas 300116591, iš atsakovo R. S., gim. (duomenys neskelbtini), 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.