- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-1418-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25679-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Neosrautas“
- Atsakovas
- R. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neosrautas“ ieškinį atsakovui R. L. dėl nuostolių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Neosrautas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo R. L. 2 877,28 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. vasario 26 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi byloje Nr. eB2-948-265/2018 nutarta iškelti bankroto bylą MB „Lerosta“, administratoriumi paskirtas ieškovas. 2018 m. liepos 27 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu įmonė pripažinta pasibaigusia ir išregistruotina. Atsakovas buvo įmonės vadovas ir mažosios bendrijos vienintelis narys nuo 2015 m. gegužės 8 d. (t. y. įmonės įsteigimo) iki bankroto bylos iškėlimo. 2018 m. gegužės 25 d. pirmajame kreditorių susirinkime bankroto administratoriui kreditoriai patvirtino 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą bei visas kitas bankroto administravimo išlaidas nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro.
3. Įmonei neturint jokio turto, bankroto byloje lėšų nebuvo gauta ir administratoriaus atlyginimas nebuvo sumokėtas, o administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo kompensuotos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, turėjo pareigą įmonei tapus nemokia pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, jis atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas už ieškovės patirtus nuostolius, t. y. administratoriaus atlyginimą ir patirtas administravimo išlaidas. Kadangi administratoriaus atlyginimo suma iš kreditorių susirinkime patvirtintos 4 000 Eur sumos nedetalizuota, apskaičiuojant administratoriaus atlyginimo sumą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Šiuo nutarimu nurodyta, kad administruojant mažą įmonę, minimalus administratoriaus atlyginimas yra 6 minimalios mėnesinės algos, t. y. 2 400 Eur.
4. Be to, ieškovė įmonės administravimo byloje patyrė 477,28 Eur administravimo išlaidų, kurias sudaro 47,28 Eur VĮ „Registrų centro“ išlaidos už įmonės teisinių statusų įregistravimą, 250 Eur buhalterinių paslaugų išlaidos, 180 Eur MB „Lerosta“ dokumentų archyvavimo ir perdavimo archyvui išlaidos.
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalimi, nes reiškiant tokio pobūdžio reikalavimą ieškovu turi būti bendrovė, kurios vadovas, esant įstatyme numatytoms aplinkybėms, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kuriuo momentu atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą ĮBĮ prasme.
6. Be to, atsakovo vadovaujama bendrovė tokio turto, kurį neteisėtais veiksmais būtų sumažinęs atsakovas ir dėl kurio būtų atsiradusi žala kreditoriams, ar būtų buvusi galimybė įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą, neturėjo, o kreditoriui VSDFV keliant bankroto bylą, bendrovės įsipareigojimai nebuvo didelės apimties ir jie susidarė tik dėl to, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. kovo mėnesio buvo nedarbingas, kadangi buvo atliekama operacija. Atsižvelgiant į tai, atsakovas beveik viso bankroto proceso metu būdamas nedarbingas, neturėjo galimybės savo neteisėtais veiksmais padaryti žalą ir tikėjosi po operacijos grįžti į darbo rinką ir padengti 1 960,19 Eur įsiskolinimą, kadangi susidariusi skola nebuvo neprotingo dydžio, kurios nebūtų galima likviduoti.
7. Ieškovės argumentą, kad jeigu atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto iškėlimo, jis nebūtų išvengęs pareigos įmokėti administravimui reikiamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir tuo būdu būtų atlygintos administravimo išlaidos, paneigia ne tik tai, kad vadovas neturi įstatyminės pareigos keldamas bankroto bylą iš savo asmeninių lėšų sumokėti administravimo išlaidas tuo atveju, jeigu įmonė tokių lėšų neturi, tačiau ir LAT išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, pagal kurį administravimo išlaidos per se nelaikytinos atsakovų padaryta žala, nes jei atsakovas būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, administravimo išlaidos taip pat būtų patirtos ir atsakovas neturėtų pareigos jų atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino.
Šalies argumentai
9. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Teismas padarė išvadą, kad jeigu vadovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų apmokėtos.
Žemesnės instancijos teismas
10. Sprendime nurodyta, kad atsakovui jo vadovavimo MB „Lerosta“ laikotarpiu jau 2017 m. rugpjūčio 30 d. kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki. Atsakovas neneigė, kad įmonė jokio turto neturėjo, taigi nebuvo įvykdyta pareiga kreiptis į teismą. Teismas įvertino prašomas priteisti sumas kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus bei pagrįstas įrodymais, todėl ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas R. L. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą civilinėje byloje ir išspręsti klausimą iš esmės bei priteisti apeliantui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi ĮBĮ 8 straipsniu. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą. Minėtos išlaidos atsiranda ne iš neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų, o iš bankroto bylos, nepaisant to, kas ir kada ją inicijuoja.
13. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju supaprastintas bankroto procesas nebuvo taikytas, todėl bankroto administratorius neturėtų turėti reikalavimo teisės į administravimo išlaidų atlyginimą, nes jokia kita ĮBĮ nuostata nesuteikia teisės į bankroto administravimo išlaidų atlyginimą bankrotą vykdžiusiam administratoriui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-412-381/2016).
14. Apeliaciniame skunde apeliantas kelia klausimą, ar bankroto administratorius, kai administravo įmonę ir administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, turi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš bankrutavusios įmonės vadovo, kuris įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės bankroto procesas buvo vykdomas ne supaprastinto proceso tvarka. Pagrįsdamas savo teiginius apeliantas nurodo, kad tiek teismas, tiek ieškovė remiasi įstatymo normomis, kurios taikomos, kai bankroto byla nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto administratorius neadministravo MB „Lerosta“ pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatas, nes tik tokiu atveju bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo dėl to, kad šis įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė, jog jei lėšų negauta vykdant tiek supaprastintą bankroto procesą, tiek įprasto proceso metu - administratorius turi teisę į jų patenkinimą. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad tarp BMB „Lersotas“ ir bankroto administratoriaus UAB „Neosrautas“ buvo pasirašyta pavedimo sutartis, kuria remiantis yra išmokamas administratoriaus atlyginimas (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis), supaprastinto bankroto procese pavedimo sutartis su administratoriumi nesudaroma (ĮBĮ 13(1)straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
15. Pasisakydamas dėl administravimo išlaidų pagrįstumo apeliantas nurodo, kad nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nei teismo nutartimi nustatyta administravimo išlaidų sąmata, nėra prejudicinis faktas žalos (nuostolių) dydžiui nustatyti, nes administravimo išlaidų sąmata reiškia tik lėšų sumos nustatymą, kuria gali disponuoti administratorius, vykdydamas bankroto procedūras, tačiau faktiškai patirtos yra tvirtinamos arba kreditorių susirinkimo arba teismo.
16. Apeliantas pabrėžia, kad bankroto administratorius pagrindė, tik šias lėšas: 23,64 Eur už VĮ „Registrų centras“ išlaidas (kiti du mokėjimai bendrai 23,64 Eur sumai atlikti 2018 m. birželio 29 d. VĮ „Registrų centrui“ nėra pagrįsti sąskaitomis); 250 Eur už buhalterinę apskaitą; 180 Eur už dokumentų archyvavimą, iš viso 453,64 Eur nuostolių, susijusių su bankroto administravimu, tuo tarpu kitų turėtų išlaidų bankroto administratorius nepagrindė.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bankroto administratorius netinkamai vykdė jam priskirtas funkcijas, neužtikrino mažesnių administravimo išlaidų iškeliant supaprastintą bankroto procesą. Be to, 2018 m. gegužės 18 d. bankroto administravimo ataskaitoje patvirtino, kad bankroto byloje lėšų negauta, įmonė nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturėjo, neteisėtų sandorių ar neteisėtų vadovo veiksmų nenustatyta, iki pirmojo kreditorių susirinkimo patyrė 1 119 Eur išlaidų (jų nepagrindė); visų antra iš įmonės vadovo, R. L. 2018 m. liepos 27 d. reikalavimu prašė padengti 4 000 Eur administravimo sąmatą, o į teismą kreipėsi su 2 877,28 Eur suma.
18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 3, 4 punktų nuostatomis, vykdant bankroto procesą supaprastintu būdu bankroto administravimo išlaidų dydis lygus 1 200 Eur (3 x 400 (MMA)), tačiau bankroto administratorius prašo priteisti jam kaip už kitos rūšies administravimą 2 400 Eur (6 x 400), kai vykdomas mažos įmonės bankrotas. Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorius ieškinį grindžia ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis teisę į bankroto administravimo atlyginimą vykdant bankroto procedūrą supaprastintu būdu, o išlaidų prašo kaip vykdant ne supaprastinto proceso tvarka.
Atsiliepimas
19. Ieškovė UAB „Neosrautas“ atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog įmonės neadministravus supaprastinto proceso tvarka, bankroto administratorius neturi teisės reikalauti administravimo išlaidų, kaip žalos, iš įmonės vadovo. Nagrinėjant bankroto administratoriaus reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo, kaip ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir bankroto administravimo išlaidų, todėl teismas negali atmesti šio reikalavimo tik todėl, kad nebuvo taikyta supaprastinta bankroto procedūra. Nors įmonė neadministruota pagal supaprastinto proceso taisykles, tačiau tai nepaneigia bankroto administratoriaus teisės į išlaidų atlyginimą iš vadovo dėl fiduciarinių pareigų nevykdymo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto administratoriui pareiškus ieškinį įmonės vadovui dėl žalos, kurią sudaro administratoriaus atlyginimas ir administravimo išlaidų atlyginimas, priteisimo, atlyginimo dalis papildomai nėra įrodinėjama.
Šalies argumentai
21. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškovė turėjo pagrįsti paskirtą atlyginimą, kaip to reikalaujama priteisiant negautas pajamas, kadangi administratoriaus atlyginimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo teisė. Nors pirmajame kreditorių susirinkime nebuvo atskirai aptartas klausimas dėl bankroto administratoriaus atlyginimo, tačiau toks atlyginimas turi būti skiriamas remiantis Vyriausybės patvirtintais nuostatais. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bankroto administratoriui atlyginimas galėjo būti skirtas tik kaip supaprastinto bankroto proceso atveju, kadangi teisė spręsti, kokiu būdu administruoti įmonę, priklauso bankroto administratoriui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
22. Byloje esminis ginčas yra kilęs dėl teisės taikymo klausimo, ar bankroto administratorius turi teisę į administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimą, kai administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo, arba jų gavo nepakankamai, iš įmonės vadovo, kuris įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės bankroto procesas buvo vykdomas ne supaprastinto bankroto proceso tvarka.
23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl bankroto administratoriaus atlyginimo ir bankroto administravimo išlaidų (nuostolių) priteisimo, bankroto administratoriui administruojant MB „Lerosta“.
25. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Nustatyta, kad MB „Lerosta“ juridinių asmenų registre įregistruota 2015 m. gegužės 8 d. MB „Lerosta“ direktoriumi nuo 2015 m. gegužės 8 d. buvo atsakovas R. L.. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi BMB „Lerosta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Neosrautas“ (civilinė byla Nr. eB2-948-265/2018). Klaipėdos apygardos teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad MB „Lerosta“ ilgą laiką nemoka privalomųjų mokėjimų VSDFV Klaipėdos skyriui. Kadangi atsakovė neįvykdė teismo reikalavimo pateikti visus ĮBĮ numatytus duomenis bei informaciją, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 26 d. nutartyje padarė išvadą, kad jos finansiniai įsipareigojimai yra pradelsti, todėl konstatuotina, kad atsakovė yra nemoki, jai iškeltina bankroto byla. MB „Lerosta“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. sausio 10 d. buvo 1 960,19 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimu pripažinta, kad MB „Lerosta“ veikla pasibaigė.
26. Byloje apeliantas neginčija aplinkybės, kad MB „Lerosta“ skola VSDFV pradėjo augti nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d., taigi jau nuo to momento įmonės vadovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad MB „Lerosta“ bankroto procedūra nebuvo vykdoma supaprastinto proceso tvarka.
27. Byloje esminis ginčas yra kilęs dėl teisės taikymo klausimo, ar bankroto administratorius turi teisę į administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimą, kai administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo, arba jų gavo nepakankamai, iš įmonės vadovo, kuris įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės bankroto procesas buvo vykdomas ne supaprastinto bankroto proceso tvarka.
28. Vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
29. Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.
30. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog atsakovas minėtos pareigos nevykdė (t. y. atliko neteisėtus veiksmus, CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nes, įmonei buvus nemokia, vadovas nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (tą padarė įmonės kreditorius). Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
31. Nors atsakovas ir nurodo, kad įmonės finansinė padėti pablogėjo, bet į teismą jis kreiptis negalėjo dėl sveikatos problemų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
32. Nagrinėjamu atveju pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostata, jog bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmone taikytina supaprastinto bankroto proceso atveju (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punktai). Tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad bankroto administratoriaus teisė į išlaidų atlyginimo priteisimą iš įmonės vadovo neturėtų priklausyti nuo bankroto proceso formos (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-239-881/2017). Nagrinėjant bankroto administratoriaus reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo, kaip ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl reikalavimo atmesti negalima vien dėl tos priežasties, kad bankroto administratorius neadministravo įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatas (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-931-538/2018).
33. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtinta specialioji nuostata, šios nuostatos aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad šioje normoje įtvirtintas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018). Tuo tarpu šioje civilinėje byloje susiklosčiusiems santykiams taikytinos bendrosios civilinės atsakomybės nuostatos. Bankroto administratorius, remdamasis generalinio delikto institutu, turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos, patirtos dėl to, kad bankrutavusios ir pasibaigusios įmonės vadovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 6.246 – 6.249 str., 6.263 str.).
34. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, tačiau nei nurodytoje, nei kitoje teismų praktikoje nėra pasisakyta, kad bankroto administratorius neturi teisės gauti bankroto administravimo išlaidų bei savo atlyginimo iš įmonės vadovo šiam nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu bankroto procesas nevyko supaprastino proceso tvarka, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, atmestini kaip nepagrįsti.
35. Apeliantas iš esmės neginčija kitų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – priežastinio ryšio bei žalos fakto. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų (nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokia) nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. įmonės skola VSDFV pradėjo augti, tuo metu buvo 1 264,79 Eur, o 2018 m. sausio 10 d. buvo 1 960,19 Eur, todėl prastėjo kreditorių finansinė padėtis įmonei neatsiskaitant su jais, bei bankroto administratorius neteko galimybės gauti bankroto administravimo išlaidas bei atlyginimą (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę į minėtų lėšų priteisimą (CK 6.263 str.).
36. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista administravimo išlaidų suma.
37. Byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 25 d. kreditorių susirinkime bankroto administratoriui patvirtinta 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmata visam bankroto procesui, tačiau joje nebuvo aptartas klausimas dėl administratoriaus atlyginimo. Pažymėtina, kad apeliantas iš esmės neginčija bankroto administratoriaus prašomo priteisti atlyginimo (2 400 Eur). Apelianto teiginys, kad bankroto administratorius ieškinį grindžia įstatymo nuostatomis, taikytinomis supaprastinto bankroto proceso metu, o atlyginimo prašo kaip už įprastą procesą, šiuo atveju nėra pagrįstas, kadangi taikyti teisę yra teismo teisė ir pareiga, taigi nėra svarbu, kokiomis teisės nuostatomis vadovaujasi šalys. Byloje neginčytina ir teismo konstatuota, kad MB „Lerosta“ bankrotas nevyko supaprastinta tvarka. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2 400 Eur suma yra pagrįsta, todėl priteistina (CK 6.249 str.).
38. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011; 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktą;). Taigi būtent bankroto administratorius privalo pagrįsti, kokios lėšos iš tiesų yra patirtos bankroto proceso metu.
39. Pirmosios instancijos teismas bankroto administratoriaus reikalavimą tenkino ir priteisė 477,28 Eur administravimo išlaidų (47,28 Eur VĮ „Registrų centro“ išlaidos už įmonės teisinių statusų įregistravimą, 250 Eur buhalterinių paslaugų išlaidos, 180 Eur MB „Lerosta“ dokumentų archyvavimo ir perdavimo archyvui išlaidos). Apelianto teigimu, pagrįstomis administravimo išlaidomis laikytinos tik 23,64 Eur už VĮ „Registrų centro“ išlaidas, 250 Eur už buhalterinę apskaitą, 180 Eur už dokumentų archyvavimą, iš viso 453,64 Eur. Kiti du mokėjimai 23,64 Eur sumai, atlikti 2018 m. birželio 29 d. VĮ „Registrų centrui“ nėra pagrįsti sąskaitomis. Dėl to neįrodyta, kad bankroto administratorius sumokėjo konkrečiai už MB „Lerosta“ administravimą. Taigi, nėra šalių ginčo dėl bankroto administravimo išlaidų, kurias sudaro 250 Eur už buhalterinę apskaitą, 180 Eur už dokumentų archyvavimą ir 23,64 Eur už VĮ „Registrų centras“ išlaidas, o ginčas išlikęs tik dėl 2018 m. birželio 29 d. sumokėtų 23,64 Eur VĮ „Registrų centrui“.
40. Byloje esanti 2018 m. kovo 26 d. sąskaita apmokėti Nr. 17238763-1 išrašyta 23,64 Eur sumai. 2018 m. kovo 29 d. mokėjimo nurodymu bankroto administratorius šią sumą sumokėjo. Byloje taip pat yra 2018 m. liepos 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 6698561, išrašyta 23,64 Eur sumai, bei 2018 m. birželio 29 d. du mokėjimo nurodymai. Viename iš jų nurodyta suma 21,14 Eur, kitame – 2,50 Eur, bendrai – 23,64 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – „MB „Lerosta“ teisinio statuso registravimui“. Įrodymai patvirtina, kad ši suma buvo sumokėta administruojant MB „Lerosta“ bankroto procedūrą, o apelianto argumentas, kad šie mokėjimai nepagrįsti sąskaitomis, nepaneigia aplinkybės, kad sumokėta buvo administruojant MB „Lerosta“ (CPK 177 str. 1 d., 185 str.).
41. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, priimtas sprendimas teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 270 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Vis tik, pažymėtina, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą (Rekomendacijų 2.1, 2.2, 2.3, 2.5, 2.7 punktai). Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, tas pats advokatas atstovavo bankroto administratorių ir pirmosios instancijos teisme, ginčas nėra sudėtingas ar naujas, teismų praktika byloje nagrinėjamu klausimu yra suformuota ir aiški. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nedidelės apimties, didelę jo dalį sudaro teismų praktika ir teisinis reguliavimas, jokių naujų faktinių aplinkybių nėra pateikiama, argumentai iš esmės beveik nesiskiria nuo ieškinio, teikto pirmos instancijos teismui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir ieškovei iš atsakovo priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
atsakovo R. L. (a. k. 37311280331) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. L. (a. k. 37311280331) ieškovei uždarajai akcinei bendrove „Neosrautas“ (j. a. k. 304740015) 100 Eur (šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.