- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-412-381/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00103-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Romualda Janovičienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios A. L. įmonės ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutavusi A. L. įmonė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo A. L. 96 846,51 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi A. L. įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Administravimas LT“. Atsakovas, būdamas įmonės savininku ir vadovu, nevykdė teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartimi A. L. įmonei nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, patvirtinta 93 846,51 Eur įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma. Ieškovė teigė, kad įmonė jau 2001 m. nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, buvo nemoki, todėl 2001 m. atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kurios neįvykdęs įmonei ir jos kreditoriams A. L. padarė 93 846,51 Eur žalos. Dėl tokio atsakovo neveikimo žala įmonei pasireiškė ir tuo, kad ji negali padengti teismo nutartimi patvirtintų 3 000 Eur administravimo išlaidų. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas nevykdė ir kitų jam, kaip juridinio asmens vadovui ir savininkui, nustatytų pareigų – nevedė įmonės buhalterinės apskaitos, prarado įmonės turtą, neveikė kreditorių bei įmonės interesais.
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 79 462,85 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 60 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas ginčui išspręsti taikė CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, CK 2.87 straipsnį, nustatantį juridinio asmens organų narių pareigas, ĮBĮ 2, 8 straipsnius (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), nustatančius įmonės nemokumo apibrėžimą bei įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą.
Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinta bendra 93 846,51 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma, iš kurios 72 265, 08 Eur sudaro – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI), 6 853,87 Eur – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius), 74,72 Eur – VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, 195,41 Eur – UAB „Avokada“, 14 434,27 Eur – UAB „Džereta“, 23,16 Eur – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) finansiniai reikalavimai. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi patvirtinta 3 000 Eur įmonės administravimo išlaidų sąmata. Atsakovas iki šiol nėra perdavęs įmonės dokumentų ir turto.
Teismas sprendė, kad A. L. įmonės nemokumas turi būti siejamas su Šiaulių apylinkės teismo UAB „Džereta“ 2001 m. gegužės 10 d. išduoto vykdomojo rašto dėl 14 434,27 Eur skolos išieškojimo pateikimu priverstiniam vykdymui. Būtent po šio vykdomojo rašto pateikimo antstoliui 2001 m. birželio 7 d., įmonei neturint turto ir negalint padengti 14 434,27 Eur skolos, A. L. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei. Tokią išvadą patvirtina viešųjų registrų duomenys apie tai, kad įmonė neturėjo jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Teismas nurodė, kad žala įmonei ir jos kreditoriams pasireiškė tuo, jog laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės skolos didėjo, o jų atgavimo tikimybė mažėjo. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos teismas nurodė esant tiesioginį priežastinį ryšį, nes atsakovui rūpestingai atliekant teisės aktuose jam priskiriamas pareigas ir laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamai vedant įmonės buhalterinę apskaitą bei išsaugojant įmonės turtą bei kitus dokumentus, kreditorių finansiniai reikalavimai būtų mažesni, o įmonė, galbūt, būtų pajėgusi visiškai ar bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais ir taip išvengusi nemokumo.
Nustatęs, kad atsakovo pareiga kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo kilo 2001 m. birželio 7 d., teismas sprendė, kad po šios datos atsiradusios ir nepadengtos įmonės skolos kreditoriams bei teismo patvirtinta 3 000 Eur administravimo išlaidų suma pripažintinos atsakovo neveikimu įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala. Sumažinęs teismo patvirtintų A. L. įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumą – 93 846,51 Eur kreditoriaus UAB „Džeirana“ 14 434,27 Eur finansiniu reikalavimu bei į kreditorių VMI, VSDFV Šiaulių skyriaus ir Šiaulių AVPK finansinius reikalavimus įtrauktomis baudų atsakovui sumomis (2 949,39 Eur), kurios yra atsakovo asmeninės prievolės, todėl, teismo vertinimu, negali būti laikomos įmonei padaryta žala, teismas konstatavo, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 79 462,85 Eur žalos atlyginimo suma.
Teismas netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį. Tokį reikalavimą atsakovas motyvavo tuo, kad skolos teismo patvirtintiems įmonės kreditoriams susidarė 2001 – 2009 m. laikotarpiu, paskutinis kreditoriaus VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas dėl skolos iš įmonės išieškojimo priimtas 2009 m. rugpjūčio 27 d., todėl, atsakovo teigimu, ieškinio senaties terminas pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 27 d. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ nustato administratoriui 6 mėnesių nuo įmonės dokumentų gavimo terminą patikrinti ir ginčyti įmonės veiklos tikslams prieštaraujančius sandorius, todėl laikytina, kad administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi, kad administratoriui iki šiol nėra perduoti įmonės dokumentai ir turtas, teismas konstatavo, kad, ieškinį atsakovui pareiškusi 2015 m. gegužės 6 d., ieškovė nepraleido trijų metų ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovei teismo priteistos žalos dydį, nenustatytas priežastinis ryšys bei neįrodyta atsakovo kaltė. Teismas nepagrįstai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas mokestiniams mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus santykiams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas neteisingai nustatė įmonės nemokumo sąlygas ir nemokumo atsiradimo momentą. Skundžiamu sprendimu teismas peržengė savo kompetenciją, nes ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo grindžiamas CK nuostatomis. Be to, ieškinys pareikštas netinkamo asmens, nes ieškovu dėl nesumokėtų mokesčių gali būti tik mokesčių administratorius, kuriam tokią teisę suteikia Mokesčių administravimo įstatymas. Kiti bankrutavusios įmonės kreditoriai savo pažeistas teises ir interesus turėjo galimybę ginti civiline tvarka, ką jie ir padarė, todėl neteisėtai pareikštas šis ieškinys sudaro sąlygas nepagrįstam jų praturtėjimui.
3. Teismas netinkamai pritaikė ĮBĮ normas, nustatančias administratoriaus teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės sandorius, nes šis ginčas nėra susijęs su neteisėtai sudarytais sandoriais. Teismas neteisėtai netaikė CK normų, reglamentuojančių ieškinio senatį. Kadangi ieškinys parengtas ir nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, laikytina, kad ieškinio senatis suėjo 2012 m., todėl teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Auto In“ atsiliepime į atsakovo A. L. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino bankrutavusios įmonės nemokumo sąlygas ir laikotarpį, todėl teisingai ir kvalifikuotai pasisakė dėl nemokumo atsiradimo laikotarpio ir tuo pagrindu sumažino prašytos priteisti žalos dydį.
2. Atsakovo argumentas apie neva peržengtą teismo kompetenciją visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas.
3. Bendrovės nesumokėtų mokesčių priteisimo ir išieškojimo kausimai mokesčių administratoriaus buvo išspręsti nepažeidžiant mokesčių išieškojimo terminų dar iki bankroto bylos iškėlimo A. L. įmonei, o išieškojimas buvo pavestas atlikti atitinkamiems antstoliams. Iškėlus bankroto bylą, visi skolų išieškojimo vykdymo veiksmai užbaigiami ir vykdomosios bylos perduodamos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pažymėtina, kad būtent bankroto administratorius atstovauja visus kreditorius, tame tarpe ir mokesčių administratorių, todėl, gindamas bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teises bei interesus, pareiškė ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) įmonės kreditoriams kilo žala, kuri jiems, priešingai nei teigia atsakovas, nebuvo atlyginta.
4. Atsakovas nepagrįstai apeliuoja į teismo neva netinkamai pritaikytas ĮBĮ nuostatas, ieškinio senaties terminą reglamentuojančias normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį ribas.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje keliamas klausimas dėl individualios įmonės vadovo ir savininko (dalyvio) civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko susidarė ir liko nepadengtos skolos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį patenkino iš dalies – sumažino ieškovės prašytos priteisti iš atsakovo žalos sumą. Apeliaciniame skunde atsakovas deklaratyviai (nemotyvuodamas) teigia apie teismo nenustatytas jo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, taip pat tvirtina, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę ir ieškinio senatį reglamentuojančias CK normas, taip pat ĮBĮ, Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
Dėl ieškinio senaties termino
Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl ieškinio senaties instituto taikymo prielaidų, nes apeliantas prašo jam pareikštą žalos atlyginimo reikalavimą atmesti dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai šio klausimo išsprendimui netaikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančių CK normų. Kadangi ginčas kilęs dėl žalos atlyginimo, apelianto nuomone, taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris ginčo atveju pasibaigė 2012 m. Apeliantas ieškinio pradžią sieja su paskutiniu – 2009 m. rugpjūčio 27 d. priimtu VSDFV sprendimu dėl skolos iš įmonės išieškojimo.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymas yra fakto klausimas.
Nagrinėjamu atveju apeliantui ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė administratorius, kuris bankroto byloje gina visų kreditorių ir įmonės interesus, todėl nėra pagrindo remtis kreditorių – mokesčių administratorių – paskutinių reikalavimų įmonei pareiškimo aplinkybe. Apeliantui šioje byloje pareikšti ne atskirų kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant mokesčių administratorių mokestinius reikalavimus, bet pareikštas savarankiškas bankrutuojančios įmonės, atstovaujamos administratoriaus, reikalavimas įmonės vadovui ir savininkui (dalyviui) įstatyme numatytu savarankišku teisiniu pagrindu – įmonės buvusiam vadovui ir dalyviui nevykdžius pareigos savalaikiai inicijuoti įmonei bankroto bylą. Dėl nurodytos priežasties ir ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui turi būti skaičiuojamas autonomiškai pagal bendrąsias šio termino skaičiavimo taisykles. Ieškinio senaties termino eiga tokiam reikalavimui negali prasidėti anksčiau, nei įmonei iškeliama bankroto byla. Tik įmonei iškėlus bankroto bylą ir administratoriui išsiaiškinus faktines su įmonės nemokumu susijusias aplinkybes, galima nustatyti momentą, nuo kurio sužinoma apie padarytą teisės pažeidimą – nesavalaikį bankroto bylos įmonei iškėlimą. Tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-561/2007).
Nesutiktina su apelianto pozicija, kad teismas jo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo atmetė nesiremdamas CK nuostatomis. Akcentuodamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą administratoriaus pareigą per 6 mėnesių laikotarpį nuo įmonės dokumentų gavimo patikrinti ir ginčyti įmonės veiklos tikslams prieštaraujančius sandorius, teismas siekė išaiškinti, kad žalos įmonei padarymo faktas administratoriaus galėjo būti nustatytas tik po įmonės bankroto bylos iškėlimo ir atitinkamų duomenų apie įmonės sandorius ar kitų jos dokumentų gavimo. Tokia teismo išvada visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą) (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs, kad bankroto byla A. L. įmonei buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi, kad įmonės dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti, kad apie įmonės nemokumo pradžios momentą, apelianto, kaip įmonės vadovo ir savininko, pareigų vykdymą administratorius galėjo sužinoti tik iš viešai prieinamų bei kreditorių kartu su pareiškimais dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo pateiktų duomenų, o ieškinys apeliantui dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas 2015 m. gegužės 6 d., teismas pagrįstai konstatavo, jog trijų metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra pasibaigęs (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų
Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos šiems kreditoriams), tiek naujų potencialių kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių pavėluotą vykdymą skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Be to, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.
Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tai yra vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti bankroto bylą. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.
Nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas), būdamas vienintelis nuo 1993 m. įsteigtos A. L. įmonės vadovas ir savininkas, viešojo registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės duomenų neteikė, tokių duomenų atsakovas nepateikė ir teismui, nagrinėjusiam įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimą (t. 1, b. l. 7-8), o po bankroto bylos iškėlimo atsakovas neįvykdė pareigos perduoti įmonės finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovės nemokumo momentą nustatinėjo pagal į bylą kartu su ieškiniu pateiktus duomenis – bankroto byloje gautus antstolių patvarkymus apie įmonės atžvilgiu vykdytus išieškojimus, jų vykdymo eigą, įmonės kreditorių pareiškimus dėl finansinių reikalavimų A. L. įmonės bankroto byloje patvirtinimo ir šiuos reikalavimus pagrindžiančius dokumentus, duomenis iš viešųjų registrų (t. 1, b. l. 75-132) (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad A. L. įmonės nemokumo momentas sietinas su 2001 m. gegužės 10 d. įmonės kreditorei UAB „Džereta“ išduotu vykdomuoju raštu dėl 14 434,27 Eur skolos išieškojimo. Kadangi 2001 m. birželio 7 d. antstoliui pateiktas paminėtas vykdomasis dokumentas nebuvo įvykdytas įmonei neturint išieškotino turto, teismas sprendė, kad ši aplinkybė lėmė atsakovo pareigos atsiradimą inicijuoti bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimą. Tokią išvadą teismas pagrindė ir viešųjų registrų duomenims, kad per visą veiklos laikotarpį įmonė neturėjo jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byloje nėra duomenų apie ankstesnes, nei kreditoriui UAB „Džereta“, įmonės skolas, kad vėlesnių kitų kreditorių (VMI, VSDFV, UAB „Avokada“, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, Šiaulių AVPK) skolų priverstiniai išieškojimai taip pat nebuvo įvykdyti, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu A. L. įmonės nemokumo pradžios momentu.
Kvestionuodamas šią teismo išvadą, apeliantas teigia, kad teismas neturėjo teisės, nagrinėdamas vadovo civilinės atsakomybės klausimą, pasisakyti dėl įmonės nemokumo sąlygų, šio statuso įgijimo momento. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Tai, kad ginčo atveju keliamas vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kuriam išspręsti taikytinos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-249 straipsniai), nereiškia, kad teismas negali remtis ĮBĮ normomis. CK 6.246 straipsnis reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lingvistinis šios normos aiškinimas leidžia teigti, kad atitinkamo asmens pareigos, kurias pažeidus ar neįvykdžius jam gali būti pritaikyta civilinė atsakomybė, nustatytinos ir pagal įstatymus, tame tarpe ir ĮBĮ. Kaip paminėta, apelianto civilinė atsakomybė siejama būtent su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės vadovo, savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Sisteminis ĮBĮ normų aiškinimas bei ankščiau paminėta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad ši pareiga tokiam asmeniui kyla įmonei tapus nemokiai, tuo tarpu juridinio asmens nemokumo statusą apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. Įrodymų, kurie paneigtų teismo nustatytą aplinkybę dėl ieškovės nemokumo, o kartu ir pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu apeliantas grindžia argumentu dėl netinkamo asmens pareikšto ieškinio, kurį motyvuoja tuo, kad ieškovu dėl nesumokėtų mokesčių gali būti tik mokesčių administratorius. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jam perkėlė ir kitų įmonės kreditorių skolas, kurie turėjo ir įgyvendino galimybę savo pažeistas teises ir interesus apginti civiline tvarka. Tokiais skundo argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo jam reiškia ne atskiri įmonės kreditoriai, o bankroto administratorius, atstovaudamas ne tik įmonės kreditorių ir bet ir pačios bankrutavusios įmonės interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8, 14 punktai). Apelianto įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala kildinama ne konkrečių įmonės kreditorių reikalavimų pagrindu, o dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl atskirų kreditorių reikalavimų įmonei teisinis pagrindas, jų ginčų sprendimo aplinkybės šiuo atveju nėra reikšmingos.
Kaip minėta, nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ir/ar savininkas) kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
Nustačius, kad įmonė jau 2001 m. buvo nemoki, o apeliantas net keturiolika metų nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažinta, kad toks neveikimas buvo po 2001 m. birželio 7 d. atsiradusiių/padidėjusių įmonės skolų kreditoriams priežastis. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 metais įmonės bankroto procesą inicijavo ne apeliantas, o kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius. Byloje nustatytos aplinkybės, vertinant apelianto neteisėtą neveikimą, nesudaro pagrindo paneigti galiojančios jo kaltės prezumpcijos bei patvirtina, kad jis, kaip įmonės vadovas ir savininkas, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais. Apelianto sąmoningas neveikimas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl jam kilo pareiga atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.
Kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad apeliantas, pažeisdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, padarė ieškovei žalos, tačiau sutiko ne su visu pastarosios nurodytu žalos dydžiu – 96 846,51 Eur. Ieškovės prašomą priteisti žalą, kurią sudarė 93 846,51 Eur teismo patvirtintų įmonės kreditorių bendra finansinių reikalavimų suma ir 3 000 Eur administravimo išlaidų suma, teismas sumažino kreditorės UAB „Džereta“ 14 434,27 Eur finansiniu reikalavimu, į VMI ir VSDFV Šiaulių skyriaus finansinius reikalavimus įtrauktomis asmeniškai apeliantui paskirtomis baudomis bendrai 2 926,23 Eur sumai bei kreditorės Šiaulių AVPK finansiniu reikalavimu, kurį taip pat sudarė 23,16 Eur asmeniškai apeliantui paskirta bauda. Teismas nustatė, kad kiti ieškovės kreditorių VMI – 69 338,85 Eur, VSDFV Šiaulių skyriaus – 6 853,87 Eur, VšĮ Šiaulių atliekų tvarkymo centro – 74,72 Eur, UAB „Avokada“ – 195,41 Eur finansiniai reikalavimai susidarė po 2001 m. birželio mėnesio, t. y. esant galiojančiai ir nevykdomai apelianto pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, kuriuos sudėjęs su 3 000 Eur teismo patvirtinta įmonės administravimo išlaidų suma, konstatavo, kad apelianto atlygintina žalos suma – 79 462,85 Eur.
Ieškovės patirtos žalos skaičiavimo metodas, nustatant dėl neinicijuotos įmonės bankroto bylos susidariusias ar išaugusias skolas kreditoriams, iš esmės atitinka pirmiau nurodytą suformuotoje teismų praktikoje. Tuo tarpu administravimo išlaidų suma, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nelaikytina dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą apelianto padaryta žala įmonei. A. L. civilinei atsakomybei taikyti būtina tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų jo veiksmų (neveikimo) ir įmonei bei jos kreditoriams kilusios žalos sąlyga (CK 6.247 straipsnis), kuri šiuo atveju egzistuoja tarp neteisėtų apelianto veiksmų ilgą laikotarpį neinicijuojant bankroto bylos, žinant apie įmonės nemokumą, netinkamai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą ir tarp nurodytiems kreditoriams susidariusios bendros skolos sumos – 76 462,85 Eur. Tuo tarpu ieškovės bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtintos 3 000 Eur administravimo išlaidos nėra apelianto neteisėtų veiksmų rezultatas, nes jos būtų susidariusios nepriklausomai nuo bankroto bylos inicijavimo momento, nepaisant netinkamai vedamos įmonės buhalterinės apskaitos, administratoriui neperduoto įmonės turto ir dokumentų ar kitų neteisėtų apelianto, kaip įmonės vadovo ir savininko, veiksmų. Atsižvelgiant į tai, apelianto ieškovei atlygintina žalos suma sumažintina iki 76 462,85 Eur.
Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija jų atskirai neaptaria.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovo ieškovei priteista 60 Eur pastarosios patirtų atstovavimo teismo posėdyje bylinėjimosi išlaidų suma (t. 1, b. l. 171-173), kuri, atsižvelgiant į nežymiai (2,7 procentais) sumažintiną atsakovo ieškovei atlygintinos žalos sumą bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo principais, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą – neperskirstytina (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti ieškovei bankrutavusiai A. L. įmonei (j. a. k.144741692) iš atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žalos sumą iki 76 462,85 Eur (septyniasdešimt šešių tūkstančių keturių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 85 centų).
Kitą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.