Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Tekoveta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-246-212/2007 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Tekoveta“ ieškinį atsakovams N. S., S. J., L. J., trečiajam asmeniui notarei Juditai Pronckienei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Kaip žinoma, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas grindžia netinkamu materialinės ir procesinės teisės normų taikymu ir aiškinimu bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu (CPK 177 str. ir 185 str.).

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, kurių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis procesiniame įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tinkamam įrodinėjimo taisyklės taikymui aktualus yra ir įrodymų pakankamumo klausimas. Įrodymų pakankamumo taisyklė, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuriuo vadovaujantis išvada apie faktą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikra abejonė, tačiau įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Visais atvejais išlieka šalies pareiga įrodyti tą privalomą visetą bei įrodymų ryšį su byla (CPK 178, 180 str. str.). Dėl įrodymų vertinimo taisyklės konkrečioje byloje yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas ir nurodęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai ir t.t.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė N. S. buvo vienintelė ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tekoveta“ akcininkė ir jos vadovė. 2003 ir 2004 finansiniais metais UAB „Tekoveta“ veikė nuostolingai (b.l.14-16). Pagal UAB „Tekoveta“ avanso apyskaitą Nr.13 atsakovė N. S. 2004 m. rugpjūčio 1 dienai turėjo 56 388,65 Lt, o 2004 m. rugpjūčio 31 dienai – 53 545,37 Lt įmonės grynųjų pinigų (b.l.18). Bendrovės „Tekoveta“ kreditoriaus UAB „Tamro“ piniginiam reikalavimui apsaugoti Panevėžio apygardos teismas 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi 345 153,21 Lt sumai areštavo skolininko UAB „Tekoveta“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar neužtenkant, ir pinigines lėšas, esančias AB SEB Vilniaus banko Biržų filialo atsiskaitomojoje sąskaitoje, uždraudžiant skolininkui turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perduoti disponuoti tretiesiems asmenims (b.l.17). 2004 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė N. S. jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 51 800 Lt vidutinės rinkos vertės butą, kurio unikalus numeris 2999-2008-2018:0012, esantį Parko g. 4-12, Šiauliuose, už 20 000 Lt pardavė S. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (b.l.10-11). Pirkėjos ir jos sutuoktinio nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą įregistruotos 2004 m. spalio 15 d. (b.l.12). Panevėžio apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu priteisė ieškovui BUAB „Tekoveta“ iš atsakovės N. S. 9 150,63 Lt žalai, atsiradusiai iš 2004 m. gruodžio 15 d. skolos perkėlimo sutarties, atlyginti (b.l.19-20). Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu iš atsakovės ieškovui priteisti 15 605,63 Lt negrąžinto avanso pagal 2005 m. kovo 31 d. avanso apyskaitą (b.l.21-23). Panevėžio apygardos teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimu iš atsakovės N. S. ieškovui BUAB „Tekoveta“ priteisti 41 641,73 Lt žalai, kilusiai dėl pagal įmonės 2004 m. lapkričio mėnesio avanso apyskaitą atsakovės turėtų bendrovės pinigų negrąžinimo, atlyginti (b.l.24-25).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Taigi, CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančius pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja. Ieškovo nuoroda į atsakovės N. S. lojalumo įmonei pareigos, reglamentuotos CK 2.87 str. 2 d., pažeidimą suteikia teisę reikalauti iš jos atlyginti įmonei padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.), tačiau nesudaro pagrindo pripažinti šioje byloje ginčijamą sandorį niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ginčijant sandorį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu sandorio šalių artimos giminystės faktas negali preziumuoti jų nesąžiningumo pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį, todėl pareiga įrodyti abi sandorio šalis pažeidus CK 1. 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus tenka ieškovui (CPK 178 str.). Ieškovas ginčija pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė N. S. pardavė atsakovei S. J. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą. Sudaryti įstatymų reikalavimus atitinkančias nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis fiziniams asmenims įstatymai nedraudžia. Ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo sandoris neatitinka nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamų įstatymo reikalavimų. Todėl pagal byloje esančius įrodymus ir jais grindžiamas faktines aplinkybes, pripažinti, kad šis sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei nėra pagrindo.

Pagal CK 1.86 straipsnį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad įstatymo reikalavimus atitinkantis ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, parduotas turtas perduotas pirkėjai 2004-08-19 priėmimo-perdavimo aktu (b.l.12-13), notaro patvirtintos sutarties 3 punktas patvirtina kainos sumokėjimą (b.l.10), nupirktame bute atsakovai S. J. ir L. J. įregistravo bendrovės „Domakas“ buveinę (b.l.51-52). Šios aplinkybės rodo, kad ginčo sandoris yra įvykdytas, paneigiančių sutarties vykdymą įrodymų byloje nėra. Tuo tarpu ieškovo teiginiai, kad dėl mažos sandorio sumos, jo dalyvių artimos giminystės bei atsakovų S. ir L. J. tuo pačiu metu pirkto kito buto ginčo sutarties šalys siekė kitų tikslų, yra tik prielaida, kuria negalima pagrįsti aplinkybės, jog ginčo sandoris turi paslėptą šalių suderintą sąlygą nesukurti jokių realių padarinių, t.y., kad sandoris yra fiktyvus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo sandoris negali būti laikomas tariamuoju.

Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia CK 1.80, 1.81 ir 1.86 straipsnių pagrindais, pagal byloje esančius duomenis teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino materialines teisės normas ir todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas ginčija ir CK 6.66 straipsnyje reglamentuotu actio Pauliana ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. skolininkas turi būti neįvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Nagrinėjant kreditoriaus teises ginantį ieškinį, pareikštą pagal CK 6.66 straipsnį, būtina aiškintis, ar yra šių sąlygų visetas: 1) skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) dėl tokio sandorio skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės; 3) skolininkas apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo arba turėjo žinoti. Pagal actio Pauliana ieškinį dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuomet, kai trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas, tai yra žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnis reglamentuoja atvejus, kuriems esant kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas kaip kreditorius neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovei, ir nesiaiškino būtinų pagal CK 6.66 straipsnį pareikšto kreditoriaus teisių gynimo ieškinio nagrinėjimui nustatyti aplinkybių. Ieškinį teismas atmetė, kaip neįrodytą (CPK 178 str.) ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų neįrodytinumo, netinkamai taikė proceso teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese. Kaip buvo minėta viena iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė skolininkui ginčo sutarties sudarymo metu. Byloje nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu 2004 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė N. S. buvo ieškovo UAB ,,Tekoveta“ dalyvė (direktorė) ir akcininkė ir asmeniškai turėjo bendrovei priklausančius 53 545,37 Lt. Šie pinigai 2004 m. rugpjūčio 31 d. buvo apskaityti bendrovės avanso apyskaitoje (b. l. 18). Kasos operacijų atlikimo tvarką reglamentuoja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179. Šių Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad įmonė gali išmokėti pinigus įmonės darbuotojams, kuriuos įmonės vadovas paskyrė atlikti tam tikras operacijas (mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas ir kitas su įmonės veikla susijusias išlaidas), o atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito finansininko nustatyta ir įmonės vadovo patvirtinta tvarka bei terminais. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė ar bendrovėje „Tekoveta“ buvo nustatyta atskaitingų asmenų atsiskaitymo su buhalterija tvarka ir terminai, kokioms su įmonės veikla susijusioms išlaidoms padengti ir kokiais kasos išlaidų orderiais atsakovei buvo išduoti pinigai, ar pagrįstai 2004 m. rugpjūčio 31 d. ieškovo avansinėje apyskaitoje užfiksuota 53 545,37 Lt suma nebuvo grąžinta į bendrovės kasą kaip nepanaudoti pinigai, ar ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė teisėtai juos turėjo savo žinioje. Teismas taip pat netyrė ir nevertino Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi taikyto atsakovės vadovaujamos įmonės turto arešto vykdymo – ar antstolis įvykdė teismo pavedimą surasti ir aprašyti areštuotą turtą (CPK 677 str.), ar aprašyto turto pakako, ar areštas nebuvo nukreiptas į įmonės kasoje, tuo pačiu ir pas atsakovę, esančias pinigines lėšas. Teismas neištyrė ir neįvertino UAB „Tekoveta“ finansinės būklės ginčo sandorio sudarymo metu, įmonės vadovės atsakovės N. S. veiksmų įmonės kreditorių atžvilgiu, ieškovo pateiktais įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių apie atsakovės turėtus įmonės grynuosius pinigus ryšio su avanso apyskaita, kuria ieškovas įrodinėja atsakovės turėtą įsiskolinimą iki ginčo sandorio sudarymo. Šių duomenų ištyrimas būtinas tam, kad nustatyti ir įvertinti atsakovės N. S. veiksmus ieškovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir svarbios actio Pauliana instituto normoms taikyti būtinos sąlygos - ar po ginčijamo sandorio sudarymo skolininkas tapo nemokus, ar sumažino savo mokumą ir taip pažeidė kreditoriaus teises. Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. vykusiame posėdyje, N. S. atstovas teikė teismui įrodymus apie atsakovės turtinę padėtį, tačiau, vadovaudamasis CPK 142 str. 3 d., 227 str. 2 d., 245 str. 2 d., teismas atsisakė juos priimti (b.l.95). Gindamas įmonės kreditorių teises CK 6.66 straipsnyje reglamentuotu sandorių nuginčijimo pagrindu, ieškovas ginčo sandorio šalių nesąžiningumą grindžia CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta prezumpcija, pagal kurią kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys yra nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Byloje yra pripažintas faktas, kad atsakovė N. S. pardavė ginčo butą savo dukrai atsakovei S. J. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (CPK 182 str. 5 p., 187 str. 1 d.) Todėl preziumuojama, kad šios sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia galimo kreditoriaus teises. Minėta norma tiesiogiai susijusi su actio Pauliana ieškinio pareiškimu t. y. ja siekiama palengvinti kreditoriaus padėtį įrodinėjant šalių nesąžiningumą. Įrodyti priešingai šiuo atveju pareigą turi atsakovai (CPK 178 str.). Pastebėtina, kad ginčo butas buvo parduotas už 20 000 Lt, t. y. už ženkliai mažesnę, nei vidutinė rinkos vertė (51 800 Lt ) kainą (b. l. 10, 12), bei N. S. turėtą ieškovui priklausančią 53 545,37 Lt sumą, kurios buvimą pas atsakovę ieškovas vertina kaip įsiskolinimą (b. l. 18). Ši aplinkybė galėtų būti dar vienu CK 6.67 straipsnio 4 punkte numatytu ginčo sandorio šalių nesąžiningumo atveju. Atmesdamas actio Pauliana pagrindu pareikštą ieškinį, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo, nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ieškinio senaties termino pradžios aiškinimo ir nepagrįsto ieškinio atmetimo, pripažinus ieškinio senaties terminą pasibaigusiu iki ieškinio pareiškimo. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytą sandorį ieškiniui pareikšti vienerių metų senaties terminą nustato CK 6.66 straipsnio 3 dalis, kuri numato, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamoje byloje teismas nurodė, kad teisė reikšti actio Pauliana ieškinį ieškovui atsirado nuo 2004 m. rugpjūčio 18 d. teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, VĮ Registrų centro duomenys yra vieši ir prieinami, todėl pareiškęs ieškinį 2007 m. balandžio 2 d. ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų senaties terminą. Esant atsakovų reikalavimui, teismas taikė ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.) ir pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinį atmetė. Su tokiais teismo išdėstytais ieškinio senaties termino pradžios aiškinimo argumentais sutikti negalima. Kaip žinia, Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškovui UAB „Tekoveta“ buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2005 m. rugpjūčio 26 d. Bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškiniams dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p., 20 str.). Taigi, ieškinio senaties termino pradžia su teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu yra siejama tik administratoriaus ieškiniams dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių. Kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.38 8.7. p.). Ieškovas ginčija ne pačios įmonės sudarytą sandorį, jis nėra ginčo sutarties šalis, todėl ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su bankroto bylos ieškovui iškėlimo nutarties įsiteisėjimu. Ieškovas teigia, kad apie ginčo sandorį sužinojo 2007 m. kovo mėnesį, kai iš nekilnojamojo turto ir nuosavybės teisių į jį registro tvarkytojo gavo duomenis apie ginčijamą sandorį, kuriuo, ieškovo nuomone, buvo pažeistos įmonės ir jos kreditorių teisės. Tuo tarpu ieškinio senaties termino eigos pradžiai teismas pagrįstai taikė turėjimo sužinoti apie teisę pažeidžiantį sandorį momentą, tačiau, nesurinkęs įrodymų ir nenustatęs senaties termino eigos pradžiai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė Įmonių bankroto įstatyme reglamentuotą senaties termino eigos pradžią, taikytiną bankroto administratoriaus ieškiniams dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių ginčijimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-188-280-2006 pagal bankrutuojančios UAB „Tekoveta“ ieškinį atsakovei N. S. dėl žalos atlyginimo ieškovo prašymu buvo taikytos piniginio reikalavimo apsaugos priemonės, kurios galioja iki 2006 m. balandžio 11 d. šioje byloje priimto sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino 2006 m. vasario 24 d. teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, ar, kreipęsis į antstolį dėl jos vykdymo ir gavęs iš jo duomenis, ieškovas neturėjo sužinoti apie atsakovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorį ankščiau negu jo nurodytą 2007 m. kovo mėnesį. Taigi ir taikydamas ieškinio senatį teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo dalyką, todėl ieškinio atmetimas vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Byloje nustatyta, kad ieškovo ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2004 m. rugpjūčio 19 d. Praėjus vieneriems metams Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi UAB „Tekoveta“ buvo iškelta bankroto byla dėl įmonės nemokumo. Ieškinys šioje civilinėje byloje yra pareikštas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, byloje yra sprendžiamas pripažintos bankrutuojančia UAB „Tekoveta“ turtinių teisių klausimas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus ir vadovautis proceso teisės normomis, suteikiančiomis teismui teisę veikti ex officio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.51 8.3, 10 ir 11 punktuose yra išaiškinta, kad bankroto bylose teismai turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė ir, nesurinkęs įrodymų bei neištyręs reikšmingų bylai aplinkybių, nepagrįstai atmetė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remdamasis tuo, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo ir praleido ieškinio senaties terminą.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys nebuvo aktyvios, į teismo posėdį neatvyko, apeliantas bankrutavusi UAB ,,Tekoveta“ pateikė prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl proceso normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos neteisingam jos išsprendimui, ir šio pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė N. S. nurodė, kad 2007 m. sausio 24 d. BUAB „Tekovita“ kreditorių susirinkimas nusprendė už 40 000 Lt parduoti N. S. debitorinį įsiskolinimą, o nepardavus skolos už šią sumą, parduoti ją už didžiausią pasiūlytą kainą. Ši aplinkybė yra reikšminga bylos nagrinėjimui ir teisingam jos išsprendimui. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, be jau ankščiau nutartyje nurodytų aplinkybių nustatymo ir įvertinimo būtinumo, turi aiškintis ir ieškovo reikalavimo teisės perleidimo aplinkybę, o tokiam perleidimui esant, spręsti dėl reikalavimo teisę perėmusio asmens įtraukimo dalyvauti byloje (CPK 47 str.), svarstyti ieškovo tinkamumo klausimą (CPK 45 str.). Nagrinėjant bylą iš naujo, taip pat būtina surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymus, susijusius su 2006 m. balandžio 11 d., 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. liepos 13 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimų, kuriais iš atsakovės N. S. ieškovo naudai yra priteistos įvairios pinigų sumos, vykdymu, kas yra svarbu nustatant vieną iš actio Pauliana ieškinio sąlygų - skolininkės nemokumą ar mokumo sumažėjimą dėl ginčo sandorio sudarymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-573/2005 bankrutuojanti AB „Rameksa“ v. V.J.K., tretieji asmenys J.K., R.I. ir S.Ž., nurodė, jog civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana ieškinį, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo nevisiškai įvykdo pareigą įrodinėjimo procese (CPK 179 str., Įmonių bankroto įstatymo 9 str., Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr.33 6 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.