Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-15095-433/2016 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. M. 3 500 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „QSS Grupė“ (toliau – bendrovė), bendrovės administratore paskyrė ieškovę. 2015 m. birželio 1 d. įvykęs BUAB „QSS Grupė“ pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą 3 500 Eur sumai nuo bankroto bylos iškėlimo iki bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, tačiau bendrovei neturint jokio turto, administravimo išlaidos nebuvo padengtos. 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas pripažino bendrovę pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. Kadangi asmeniui, pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo pasiūlyta, ir šis neįmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumos, skirtos teismo ir administravimo išlaidoms padengti, ieškovė kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų sumos priteisimo iš atsakovo – buvusio bendrovės direktoriaus A. M., kadangi jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl tokios pareigos nevykdymo jam kyla pareiga atlyginti žalą.Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad bendrovei priteistinos ne teismo ar kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidos, bet tik tos išlaidos, kurios buvo būtinos bankroto procedūroje ir yra pagrįstos įrodymais. Atsakovo teigimu, tai, kad sąmatoje numatytos tokios išlaidos, nėra pagrindas daryti išvados, kad jos bankroto administratoriui turės būti atlygintos, nes ieškovė privalo įrodyti, kad reikalaujamos sumokėti lėšos buvo būtinos. Bendrovė turto, kurį neteisėtais veiksmais būtų sumažinęs atsakovas ir dėl kurio būtų atsiradusi žala kreditoriams ar būtų buvusi galimybė įmokėti 3 500 Eur į teismo depozitinę sąskaitą, neturėjo, o kreditoriui UAB „Saulės spektras“ keliant bankroto bylą, bendrovės įsipareigojimai buvo tokie patys ar panašūs į bendrovės pagrindinio skolininko UAB „ISA KERAMIKA“ įsipareigojimus bendrovei; taip pat bendrovės akcininkai darė viską, kad įmonė toliau vykdytų veiklą. Atsakovo teigimu, nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nenustato prievolės įmonės vadovui atlyginti administravimo išlaidas. Byloje nesant įrodymų apie atsakovo sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentą, nėra galimybės įrodyti ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė I. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Byloje neginčijamai nustatyta, kad bankroto byla bendrovei buvo iškelta pagal kreditoriaus ieškinį, kas savaime reiškia, kad bendrovė buvo nemoki. Bendrovės nemokumo faktas buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi. Kreditorius, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, informavo bendrovę, jog nesumokėjus skolos, bus keliama bankroto byla. Taigi byloje pakanka įrodymų, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, žinojo bei privalėjo žinoti apie bendrovės nemokumo būseną, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Šios aplinkybės sudaro pagrindą administratoriui teismine tvarka išieškoti administravimo išlaidų sumą iš bendrovės vadovo (ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis).Teismas, skundžiamame sprendime abejodamas tuo, ar atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, savotiškai kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Pastaroji nutartis įrodo, kad bendrovė buvo nemoki, taigi šioje byloje nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, nes byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu atsakovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė: atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas bendrovės vadovas, nevykdė savo įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei tapus nemokia; atsakovo kaltė preziumuojama; ieškovė, administruodama įmonę, patyrė 841,60 Eur išlaidų (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negavo jokio atlyginimo, kurio dydis yra 2 658,40 Eur (negautos pajamos); tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys: jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, o esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, ir šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų apmokėtos, taigi būtent atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kad įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nėra pateikusi teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tokia suma – 3 500 Eur – buvo išleista administruojant bankrutavusią įmonę. Pirmasis pakartotinis kreditorių susirinkimas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą 3 500 Eur nuo bankroto bylos iškėlimo iki bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, iš šios sumos neišskirdamas administratoriaus atlyginimo. Taigi administravimo metu išlaidoms dengti nepanaudota suma turi būti administratoriui išmokėta kaip atlyginimas.Nepagrįsti teismo motyvai, kad ieškovė neįrodė patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo. Ieškovė, be kitų įrodymų, teismui pateikė ir Avansinę apyskaitą Nr. 1, iš kurios matyti, kad bankroto administravimui patirtų išlaidų dydis yra 841,60 Eur. Šis dokumentas yra patvirtintas ne tik bankroto administratorės, tačiau ir buhalterio parašu, tad teismas šiuo įrodymu nepagrįstai nesivadovavo.Aplinkybė, kad kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė balsavo prieš pasiūlymą patvirtinti 3 500 Eur dydžio administravimo išlaidų sumą, bylai nėra reikšminga, kadangi kreditorių susirinkimo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas administravimo išlaidų dydis, yra priimtas teisėtai (balsų dauguma), nėra nuginčytas (ir niekuomet nebuvo ginčijamas) ir nėra jokio pagrindo juo abejoti. Sprendime motyvuojama, kad ieškovė neįrodė bankroto byloje patirtų sąnaudų pagrįstumo, tačiau nepasisakoma, kodėl, teismo nuomone, ieškovė nepagrįstai reikalauja administratoriaus atlyginimo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad iš esmės pritaria visiems skundžiamo teismo sprendimo argumentams, papildomai pažymėdamas, kad:Pati apeliantė bankroto byloje yra padariusi išvadą, kad nerado pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos bendrovės vadovo, priteisimo. Apeliantė nenurodo jokių argumentų, kokios aplinkybės privertė ją persigalvoti dėl to, ką pati buvo nustačiusi, todėl ir dėl šios priežasties jos reikalavimas yra nepagrįstas.Apeliantės argumentą – jei atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, jis nebūtų išvengęs pareigos įmokėti administravimui reikiamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, ir taip būtų atlygintos administravimo išlaidos, paneigia ne tik tai, kad vadovas neturi įstatyminės pareigos keldamas bankroto bylą iš savo asmeninių lėšų sumokėti administravimo išlaidas tuo atveju, jei įmonė tokių lėšų neturi, bet ir teismai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, administravimo išlaidos per se nelaikytinos atsakovų padaryta žala, nes jei atsakovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, administravimo išlaidos taip pat būtų patirtos, ir atsakovai neturėtų pareigos jų atlyginti. Kasacinis teismas administravimo išlaidų nelaiko bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala.Apeliantei nepateikus įrodymų, reikalingų nustatyti momentą, nuo kada atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą, kokia dėl tos pareigos neįvykdymo atsirado žala ir koks buvo priežastinis ryšys tarp bendros įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, atsakovui nekyla pareiga paneigti jo kaltės prezumpciją. Vis dėlto tiek atsakovas, tiek kitas įmonės akcininkas visą laiką nuo pat įmonės veiklos pradžios rodė pastangas išvystyti, o vėliau ir išsaugoti įmonę, tarėsi su įmonės kreditoriais (SODRA, VMI, darbuotojais), kurie taip pat buvo suinteresuoti išsaugoti įmonę, dirbo be atlyginimo, netgi finansavo įmonę asmeninėmis lėšomis, atsakovas aktyviai bendradarbiavo su ieškovu, geranoriškai teikė visus dokumentus ir pan.Visi apeliacinio skundo argumentai yra nereikšmingi, nes ir su apeliaciniu skundu jokie reikšmingi įrodymai nepateikiami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo pareigos atlyginti bankroto administratoriaus administruojant įmonę patirtas administravimo išlaidas ir negautą administratoriaus atlyginimą.Pareikštą ieškinį apeliantė (bankroto administratorė) grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalimi, numatančia, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.).Nors nagrinėjamu atveju apeliantė neadministravo įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 ar 3 punkto nuostatas (nes bankroto byla buvo iškelta pagal kreditoriaus – kito privataus juridinio asmens pareiškimą), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai nepaneigia apeliantės teisės reikalauti bankroto administravimo išlaidų atlyginimo iš įmonės vadovo, nes ši teisė išplaukia iš bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių įmonės vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš ieškinio atmetimo motyvų nurodė tai, kad apeliantė neįrodė atsakovo sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentą.Apeliantė ieškinyje tvirtino, kad nustatyti tikslios įmonės nemokumo datos iš atsakovo pateiktų dokumentų neįmanoma, nes įmonė visą veiklos laikotarpį jokio vertingesnio turto neturėjo, todėl, pradelsusi iš esmės bet kokį atsiskaitymą, iš karto tapdavo nemoki.Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, įmonės vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Nagrinėjamu atveju atsakovas šios pareigos nevykdė (t. y. atliko neteisėtus veiksmus, CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nes, kaip nustatyta byloje, įmonei buvus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (tą padarė įmonės kreditorius).Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad įmonei keliant bankroto bylą, jos skolų suma nebuvo tiek išaugusi, kad jos nebūtų galėjusios kompensuoti tikėtinos įmonės finansinės įplaukos, yra netinkami, nes, kaip teisingai nurodo apeliantė, jais iš esmės yra kvestionuojama įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, kuria konstatuotas įmonės nemokumas, buvęs pagrindu iškelti įmonei bankroto bylą.Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent prašoma priteisti suma buvo išleista administruojant įmonę. Iš esmės tai reiškia, kad teismas sprendė, jog apeliantė neįrodė žalos kaip kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.Kaip matyti iš bylos medžiagos, įmonės bankroto byloje kreditorių susirinkimas patvirtino 3 500 Eur administravimo išlaidų sąmatą nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Apeliantė pateikė teismui avansinę apyskaitą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad administruodama įmonę apeliantė patyrė 841,60 Eur administravimo išlaidų. Pateiktas dokumentas patvirtintas ne tik apeliantės, bet ir buhalterio, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad, nesant byloje priešingų įrodymų ir jokių pagrįstų abejonių nurodyto išlaidų dydžio realumu, nėra pagrindo juo nesiremti (CPK 185 str.). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir nei pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei susiformavusią kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Patvirtindamas bendrą 3 500 Eur administravimo išlaidų sąmatą, kreditorių susirinkimas neišskyrė administratoriui tenkančio atlyginimo už įmonės administravimą, todėl teismas pritaria apeliantės argumentacijai, kad bankroto proceso metu kitoms administravimo išlaidoms nepanaudota lėšų suma yra skiriama administratoriui kaip jo atlyginimas.Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad žala, kaip kita atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga, ir jos dydis byloje taip pat įrodyta.Teismų praktikoje yra konstatuota, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu vadovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Taigi pripažįstama, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų.Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, ieškovui įrodžius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, atsakovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).Atsakovo argumentai, kad jis visą laiką nuo pat įmonės veiklos pradžios rodė pastangas išvystyti ir išsaugoti įmonę, tarėsi su įmonės kreditoriais, dirbo be atlyginimo, finansavo įmonę asmeninėmis lėšomis, aktyviai bendradarbiavo su ieškovu, geranoriškai teikė visus dokumentus ir pan., nepaneigia atsakovo kaltės prezumpcijos (nurodytas pastangas išsaugoti įmonę patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė) ir iš esmės yra susiję su kita atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėtais veiksmais, dėl kurios teismas jau pasisakė.Nors tiek pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tiek atsakovas pabrėžė, kad pati apeliantė bankroto proceso metu buvo padariusi išvadą, kad pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo nėra, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis bankroto administratorės vertinimas teismo neįpareigoja, nes visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą (ar nebuvimą) nustato teismas konkrečioje byloje.Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės bei deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Ieškovės prašymu ieškovei iš atsakovo taip pat priteisiama 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, ieškovei iš atsakovo priteisiama 255 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 78,75 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 500 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 3 500 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 255 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei I. S. iš atsakovo A. M. 78,75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.