Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo L. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu bei per 5 mėnesius išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 ir 5 punktai).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas A. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 14 d. 23 val. iki 2018 m. balandžio 16 d. 14.43 val., tai yra 2 paros, 1 sulaikymo parą prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.

Iš A. S. nukentėjusiajam L. V. priteista: 2 322,97 Eur turtinei žalai ir 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo L. V. turėtos 2 250 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir jos priteistos iš A. S..

(duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš A. S. priteista 2 293,12 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta pradėjus bausmės vykdymą panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. balandžio 14 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), prie kavinės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia mažiausiai 3 kartus iššovė pistoletu „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) į L. V. bei raktų ryšuliu sudavė mažiausiai 3 smūgius pastaram į pakaušį, taip nukentėjusiajam padarė šautinius kiaurinius šlaunų ir kairio kelio sąnario sužalojimus su kraujo susikaupimu kairio kelio sąnaryje, kairio šlaunikaulio vidinio gumburo ir kairio kelio girnelės defektus, dalinio vidinio kairio kelio girnelės raiščio plyšimą, kas komplikavosi kairio kelio sąnario potraumine gonartroze, kremzlės suminkštėjimu ir kairio kelio sąnario kontraktūra, odos nubrozdinimą pakaušyje, ir taip sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, o nukentėjusiojo – atmesti. Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo - atmesti. Prokurorė prašė ir nuteistojo, ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo L. V. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, remdamasis įrodymų vertinimu bei pirmosios instancijos teismo šališkumu ir kelia priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą. Nukentėjusysis L. V. apeliaciniame skunde kelia priteistos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako apeliacinių skundų ribose.

9. Nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas šioje byloje buvo šališkas. Šiam teiginiui pagrįsti A. S. nurodo pagrindinius teisėjo šališkumo aspektus – teisėjo išankstinės neigiamos nuostatos A. S. atžvilgiu, t. y. neištyrus byloje surinktų įrodymų teisėjas nevengė nuomonės, jog A. S. kaltas dėl konflikto pradžios.

10. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šiuo aspektu, taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. S. apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, įvertinusi bylos medžiagą, – nesutinka, kad A. S. nurodomas pirmosios instancijos teismo teisėjo elgesys išties kelia pagrįstų abejonių dėl jo elgesio procese atitikties etikos reikalavimams.

12. Atkreiptinas dėmesys, jog A. S. šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikęs prašymą dėl teisėjo nušalinimo, tačiau teisiamojo posėdžio metu šį nušalinimą atsiėmė. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. S. apeliacinio skundo teiginiais, kad buvo pažeista A. S. teisė į nešališką, kompetentingą ir nepriklausomą teismą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.

15. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

16. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti, ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. S. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl A. S. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

19. Atmestina nuteistojo A. S. keliama versija, kad konfliktą pradėjo L. V., pirmas puolęs mušti A. S.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo argumentais ir laiko juos tik gynybine pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės.

20. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šioje konfliktinėje muštynių situacijoje besiginančiųjų nebuvo – abi pusės buvo puolančiosios. Nesutikti su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

21. Pagal teismų praktiką, muštynėse besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013).

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. V. 2018 m. balandžio 15 d. nurodytomis aplinkybėmis (t. y., pirmosios liudytojo apklausos metu), jog „jam 2018 m. balandžio 14 d. apie 23 val. išėjus iš kavinės – baro parūkyti, pribėgo nepažįstamas vyriškis, kuris šovė nemažiau kaip 8 kartus į abi kojas iš šaunamojo ginklo ir pabėgo nežinoma kryptimi“ (1 t., b. l. 71 – 81). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 23 d. papildomai apklausiamas L. V. parodė, kad „jisai su A. S. pradėjo konfliktuoti dėl fejerverkų dėžės, taigi A. S. vieną kartą kumščiu sudavė jam į galvą, todėl jie tarpusavyje pradėjo stumdytis, neilgai trukus konfliktas baigėsi, bet staiga A. S. šovė iš pistoleto jam į koją, todėl jis pradėjo bėgti“ (1 t., b. l. 80 – 81). Taip pat, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu L. V. parodė, jog „prie fejerverkų dėžės pamatė A. S., kuris pradėjo rėkauti dėl fejerverkų dėžės bei jisai paimdamas šią dėžę gavo iš A. S. į galvą iš rankos, todėl jie apsistumdė, o vėliau A. S. iššovė į jį ir trenkė jam iš rankos su ginklu į galvą“ (1 t., b. l. 86 – 88).

23. Atsižvelgtina į tai, kad liudytojų G. S. (nuteistojo žmona), V. V. (nuteistojo motina), G. N. (nuteistojo sūnėnas), E. M. (Ž. B. motina) ir Ž. B. (nuteistojo buvusi kaimynė) parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neobjektyviais. Kadangi, liudytojų įvykių nupasakojimas neatitiko kitų byloje surinktų duomenų. Be to, šie liudytojai yra saistomi su A. S. (susiję artimais asmeniniais ryšiais).

24. BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Šia BPK nuostata baudžiamajame procese yra realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, reiškiantis, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamiesi teisėsaugos institucijų pareigūnai galėtų reikalauti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, o tokio reikalavimo nevykdant – taikyti poveikio priemones. Nors, įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narių ir artimųjų giminaičių teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus yra įtvirtinta BPK skyriuje „Liudytojai, ekspertai ir specialistai“, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą, darytina išvada, kad šią teisę turi ne tik liudytojai, bet ir kiti baudžiamajame procese apklausiami asmenys, nepaisant jų procesinio statuso (nukentėjusieji, įtariamieji, kaltinamieji). Tuo atveju, jeigu asmuo baudžiamajame procese turi būti apklausiamas apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, jam turi būti išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, nepaisant to, ar tokia pareiga nurodyta BPK straipsnyje, reglamentuojančiame apklausą tam tikroje baudžiamojo proceso stadijoje, ar nenurodyta. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-387/2020)

26. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje surinktais ir patikrintais įrodymais – liudytojų ir ekspertų parodymais, ekspertų duotomis išvadomis.

27. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo L. V. nurodytas aplinkybes, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vis dėl to patvirtina liudytojų parodymai, kurie iš esmės parodė, kad „L. V. buvo peršauta koja“.

31. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. taikymasis į nukentėjusįjį L. V., pasirinktas nusikalstamos veikos padarymo įrankis – pistoletu „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo paleisti mažiausiai 3 (trys) šūviai, leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą apie nuteistojo A. S. tyčios kryptingumą. Nagrinėjamu atveju, remiantis 2018 m. gegužės 23 d. specialisto išvada, iš nedidelio atstumo buvo mažiausiai 3 (tris) kartus šauta į gyvybiškai svarbią L. V. kojų sritį. Nors, nukentėjusiajam L. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (remiantis 2018 m. balandžio 17 d. specialisto išvada), nukentėjusysis nemirė, nes šūviai nepažeidė gyvybiškai svarbių žmogaus kūno centrų (t. y., šūviai buvo labai pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, kadangi galėjo užkabinti kirkšnyje esančias arterijas, todėl galėjo pasibaigti mirtimi), tačiau nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicininė pagalba.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į A. S. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jog „anksčiau buvo įvykis, kai jam važiuojant su šeima, automobilis buvo užblokuotas autostradoje, todėl jam buvo peršauta ranka, be to jis savigynai turėjo dujinį pistoletą “ (4 t., b. l. 15). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgę ir į tai, kad 2018 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu A. S. paaiškino, jog „L. V. pažįsta nuo 2017 m. vasaros, nes per (duomenys neskelbtini) šventę prie jo autoserviso tarp jų įvyko konfliktas dėl šiukšlinimo ir šlapinimosi prie jo autoserviso, tačiau tuo metu muštynių tarp jų nebuvo, bet L. V. grasino susidorojimu“ (2 t., b. l. 149 – 150). Teisėjų kolegija pažymi, kad neretai tarpusavio konfliktų metu konfliktuojantys asmenys išsako vieni kitiems itin nemalonius ir grėsmingus žodžius, bet tai nereiškia, jog šie grėsmingi ketinimai bus įvykdyti ir jų reikia bijoti.

33. Nagrinėjamo atvejo, 2018 m. balandžio 14 d. apie 22:30 val. konfliktinėje situacijoje, A. S. turėjo suprasti, kad jis su savimi vėlų vakarą turi ginklą, yra pavartojęs alkoholio bei šalia jo kavinėje yra pokylis, kurio metu galimai yra vartojamas alkoholis. Šiuo pagrindu, konfliktinėje situacijoje reikėjo siekti išvengti konflikto su L. V., t. y. nekreipti dėmesio į menkavertę priežastį (A. S. teritorijoje padėta fejerverkų dėžė) arba išvengti konfliktinės situacijos taiku būdu. Pažymėtina, jog anksčiau jokių problemų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kavinės – kepyklėlės direktore J. P. dėl šiukšlių sutvarkymo nekildavo.

34. Taigi, A. S. ir L. V. tarpusavio santykiai yra įtempti / konfliktiški dėl šiukšlinimo prie A. S. autoserviso nuo 2017 m., t. y. konfliktai kyla ne pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. V. poelgiai (šiukšlinimas prie A. S. autoserviso) negali būti vertinami kaip tyčinis konfliktų su A. S. siekimas. Motyvai, dėl kurių tarp A. S. ir L. V. kylą konfliktai dėl šiukšlių, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos), tačiau A. S. nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

35. Be kita ko, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nuteistajam A. S. konstatuota kairės plaštakos IV (ketvirto) piršto raiščių patempimas, padarytas galimai lenkiant pirštą į plaštakos nugarinį paviršių, poodinės kraujosruvos kaktoje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje, padaryti kietais bukais daiktais, 4 (keturiais) ar daugiau trauminiais poveikiais. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 34 – 35).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog A. S. gynėsi nuo L. V. realaus užpuolimo, kurio metu L. V. padarė A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, laikyti deklaratyviais, nepatvirtinti kitais byloje esančiais objektyviais ir patikimais įrodymais, todėl atmestini. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

37. Atsižvelgtina, jog šūviai iš pistoleto į kitą žmogų yra labai pavojingas žmogaus gyvybei veiksmas, nes jie gali pasibaigti mirtinai (nėra svarbu, ar šie veiksmai priskiriami gynybai, ar puolimui).

38. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą darytina išvada, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turiniui.

39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad A. S. smurto veiksmai (t. y., šūviai iš pistoleto) prieš L. V. negali būti pateisinami teise į būtinąją gintį. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepašalintų liudytojų parodymų prieštaravimų neišnagrinėjimo yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su teismo išvadomis. Iš pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo matyti, kad teismas išsamiai įvertino visų įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius duomenis, skyrė pakankamai daug dėmesio gynybos versijai dėl būtinosios ginties patikrinti, o šios versijos atmetimo argumentai yra logiški ir įtikinami.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Toks įrodymų vertinimas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

Dėl BK 28 straipsnio (asmuo turi teisę į būtinąją gintį) taikymo šioje byloje.

41. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015). Pažymėtina ir tai, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K- 392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas, kaip pagrįstai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015).

42. Byloje nustatyta, kad A. S. nurodė, kad padėjęs šiukšles L. V. atėjo iki mašinos, užpuolė jį ir pradėjo mušti. Nors, L. V. parodė, kad A. S. koliojo jį necenzūriniais žodžiais ir pirmas sudavė jam į galvą. Kaip jau minėta, apklausti liudytojai paties įvykio nematė bei negirdėjo dėl ko prasidėjo konfliktas ir kodėl jis perėjo į muštynes, dėl kokių aplinkybių A. S. panaudojo šaunamąjį ginklą prieš L. V..

43. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad tiek A. S., tiek L. V. veiksmai vertintini kaip neigiamas reagavimas į smurto panaudojamą netikėtai esant užpultam, o ne kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis. Nenustatyta ir jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis A. S., būdamas neblaivus įvertino L. V. veiksmus kaip pavojingą kėsinimąsi (t. y., po įvykio nuvežus greitosios pagalbos automobiliui, 2018 m. balandžio 14 d. 23:46 val. į (duomenys neskelbtini) klinikas, A. S. 2018 m. balandžio 15 d. 00:25 val. buvo nustatytas 1,03 promilės girtumas (2 t., b. l. 20 – 23)). Atkreiptinas dėmesys, jog medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad A. S., nors ir buvo atvežtas su antrankiais, jo pulsas buvo ritmiškas 82 k / min, arterinis spaudimas 135 / 80, eisena buvo be kliniškai reikšmingų pakitimų, buvo orientuotas laike ir vietoje, savyje bei gerai prisiminė įvykius, dėmesys buvo koncentruotas, mąstymas nuoseklus, mimikos ar gestikuliavimo nebuvo stebima, skundėsi kairės rankos skausmu. Šios aplinkybės rodo, kad A. S. po įvykio nebuvo didelio susijaudinimo būsenoje. Nors prieš tai, prieš jį galimai buvo pavartotas smurtas, o jis pats šovė kelis kartus į prieš jį smurtavusį asmenį.

44. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K- 7-62-489/2015).

45. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti tyčia, t. y. kad A. S., nors nenorėjo sunkiai ir nežymiai sužaloti nukentėjusiojo, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacija, taigi ir teisė į būtinąją gintį, A. S. nekilo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo A. S. kaltės turinį, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas A. S. nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl paskirtos bausmės.

47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. S. padarė vieną nesunkų (BK 138 straipsnio 1 dalis) nusikaltimą žmogaus sveikatai.

48. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nėra, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo.

49. Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo A. S. paskirta bausmė yra teisinga, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), ji yra proporcinga nusikalstamų veikų ir nuteistojo asmenybės pavojingumui.

Dėl civilinių ieškinių

50. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniuose skunduose keliami skundžiamu nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimai. Nuteistasis A. S. tvirtina, kad iš jo nepagrįstai priteista atlyginti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis L. V. pabrėžia, kad jis civiliniu ieškiniu teisminio nagrinėjimo metu prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš nuteistojo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismas civilinį ieškinį tenkino tik iš dalies.

51. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Be to, kai nagrinėjant civilinį ieškinį byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, neprieštaraujančios baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017).

52. Šioje baudžiamojoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) teritorinių ligonių kasa 2018 m. spalio 18 d. ieškiniu dėl žalos atlyginimo (1 t., b. l. 22 – 23), prašė priteisti iš A. S. ?privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 2 293,12 Eur žalą. Nurodė, kad L. V. 2018 m. balandžio 14 d. buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pirmosios instancijos teismas (duomenys neskelbtini) teritorinių ligonių kasos civilinį ieškinį laikė pagrįstu ir įrodytų, todėl jį tenkino.

53. Be to, pirmosios instancijos teismui L. V. 2019 m. vasario 27 d. pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš A. S. 7 479,97 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad nukentėjusysis L. V. iš viso turėjo 123,83 Eur išlaidų už vaistų ir medicininių priemonių pirkimą bei už iš dalies mokamus tyrimus. Pažymėjo, kad per visą laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. spalio 2 d., kada nutraukta darbo sutartis – L. V. dėl patirtų sužalojimų faktiškai nedirbo pagal darbo sutartį ir negavo jokių darbinių pajamų, taip pat ir socialinių išmokų. Taigi, L. V. negavo mažiausiai 7 353,14 Eur pajamų už minėtą laikotarpį (t. y., 2 196,14 Eur mėnesinio darbo užmokesčio; 5 157 Eur dienpinigių už komandiruotes). Be kita ko, įvertinus veikos padarymo aplinkybes, jos padarinius, nukentėjusiojo L. V. patirtus išgyvenimus ir didelį fizinį skausmą, A. S. kaltės rūšį ir formą, kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos dydis, kuris būtų pakankama piniginė kompensacija už L. V. patirtus išgyvenimus ir sužalotą sveikatą su liekamaisiais reiškiniais. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo L. V. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 2 322,97 Eur turtinei žalai atlyginti bei 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

54. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos (netiesioginė žala), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (tiesioginė žala). Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tiesioginė žala, kurią pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką gali sudaryti gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo bei kitos, su sveikatos grąžinimu susijusios, būtinos išlaidos. Žala kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tiksliai apskaičiuota. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą – ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).

55. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. To paties CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta. Tad, įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau taip pat ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros.

56. Atsižvelgtina į tai, jog nukentėjusiajam priteistinas turtinės žalos dydis sumažintas 5 157 Eur (t. y., dienpinigiai už komandiruotes), kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse yra nekartą pasisakyta, sprendžiant darbo bylose kylančias dienpinigių atlyginimo klausimus, kad nei dienpinigiai, nei kitos su komandiruote susijusios išlaidos nėra darbuotojo pajamos, tuo labiau negautos dėl neprasidėjusių darbo santykių dėl trečiųjų šalių kaltės.

57. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 1 dalyje darbuotojo komandiruotė apibrėžiama kaip jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. DK 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (t. y., transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Remiantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019)

58. Dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 11 punktas). Be to, be dienpinigių, darbuotojas papildomai turi teisę į kitų dėl komandiruotės patirtų išlaidų (t. y., transporto, kelionės, nakvynės) atlyginimą.

59. Nagrinėjamu atveju, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog komandiruote laikomas vieneto vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodyta komandiruotės tikslas, vieta (vietos), trukmė (jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, – buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė) ir vieneto numatomos apmokėti išlaidų rūšys, įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlikti darbo funkcijų, tarnybinio pavedimo ar kelti kvalifikacijos.

60. Šioje byloje nėra duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas L. V. atitinkamo išvykimo metu būtų turėjęs atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kėlė kvalifikaciją (t. y., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymo dėl L. V. komandiruotės į (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien L. V. paaiškinimai dėl komandiruotės į (duomenys neskelbtini), kuriuose išdėstytos aplinkybės nepagrįstos dokumentais, nėra pakankamas pagrindas priteisti 5 157 Eur negautų dienpinigių už komandiruotes.

61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad būtina turėti buvimo komandiruotėje užsienyje faktą bei komandiruotės sąnaudas patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1492/2009; 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1128/2010; 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/2011).

62. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad nei dienpinigiai, nei kitos su komandiruote susijusios išlaidos nėra darbuotojo pajamos.

63. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 249-313/2016).

64. Nukentėjusiojo L. V. civilinis ieškinys dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo motyvuojamas fiziniu sužalojimu, patirtu stresu bei išgyvenimais. Be to, nukentėjusiojo teigimu, jis dar ir dabar jaučia sužalojimo pasekmes.

65. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl tyčinių neteisėtų A. S. veiksmų buvo padaryti sužalojimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, konstatuoja, jog dėl šautinių sužalojimų nukentėjusysis L. V. patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, kentė skausmą, jautė nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą, emocinius neigiamus išgyvenimus. Ir nors nuteistasis A. S. ir nukentėjusysis L. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo nustatytas 4 000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka įstatymų reikalavimus bei nepažeidžia teismų praktikos šios kategorijos bylose.

66. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimus. Pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados, priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose dėl nukentėjusiojo L. V. patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydžio neprieštarauja bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinės teisės normas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

67. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo L. V. atstovė advokatė V. G. prašė iš nuteistojo priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokatės, kuri dalyvavo apeliacinės instancijos teismo procese kaip jos atstovės, paslaugoms apmokėti (4 t., b. l. 95). Teismui pateiktas 2020 m. gegužės 26 d. pinigų priėmimo kvitas (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 95), iš kurio matyti, kad L. V. advokatei už teisines paslaugas sumokėjo 950 Eur.

68. Tai pat, nuteistojo A. S. gynėjas advokatas G. K. prašė iš nukentėjusiojo priteisti nuteistajam turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teismo procese kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti (4 t., b. l. 101 – 104). Teismui pateiktas 2020 m. rugpjūčio 11 d. pinigų priėmimo kvitas (duomenys neskelbtini) Nr. 025 (4 t., b. l. 104), iš kurio matyti, jog A. S. advokatų profesinei bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ už teisines paslaugas pagal 2020 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 1 051,37 Eur.

69. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

70. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008).

71. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo L. V. apeliacinius skundus. Atsižvelgiant į apeliacinių skundų nagrinėjimo rezultatą, tai yra į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami, apygardos teismas daro išvadą, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo L. V. apeliacinius skundus atmesti.