Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės BESK atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės BESK ieškinį atsakovams T. K., E. T. ir L. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Atsakovai E. T. ir L. B. pateikė iš esmės tapačius atsiliepimus į ieškovės atskirąjį skundą, kuriais prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį. Atsiliepimai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Ieškovė neįrodė atsakovų E. T. ir L. B. nesąžiningumo kaip būtinos sąlygos sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jokių atsakovų nesąžiningų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip grėsmė galimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovė neįrodė, o vien tai, kad jiems buvęs bendrovės vadovas T. K. neperdavė ieškovės dokumentų ir turto (šio fakto ieškovė neginčija) negali būti laikoma asmens nesąžiningumu. Priešingas aiškinimas lemtų prezumpciją, kad jeigu bendrovės vadovas dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų negauna ir (ar) praranda kokį nors bendrovės turtą ir (ar) dokumentus, jis būtų laikomas nesąžiningu ir keliančiu grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

12.2. Nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siejamas su siekiu apsunkinti ir (ar) padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą, t. y. turto slėpimas, naikinimas, perleidimas, apsunkinimas ir pan., tačiau dokumentų, kurių asmuo neprivalėjo turėti bankroto bylos iškėlimo metu (atsakovai nebebuvo vadovais), neperdavimas negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, vertinant ar asmuo įvykdytų jam nepalankų teismo sprendimą. Ieškovės nemokumo administratorius pripažįsta, kad dalį dokumentų gavo iš bendrovės apskaitą tvarkiusių asmenų, taip pat iš ankstesnio ieškovės nemokumo administratoriaus UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“, todėl bankroto procesas dėl kokių nors konkrečių atsakovų veiksmų niekaip nėra apsunkintas.

12.3. Vien tai, kad ieškinio suma yra didelė, nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neįrodžius atsakovų nesąžiningumo, todėl ieškovės skunde pateikiami ieškinio sumos palyginimai su minimalia mėnesine alga ir pan., neturi reikšmės. Be to, ieškinys yra grindžiamas 2023 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, tačiau ieškovė nepateikia įrodymų, kad atsakovams 2023 metais ieškovei vadovavęs T. K. ar po jo pareigas ėjęs E. T. būtų perdavęs jos turtą ir dokumentus L. B. Tai reiškia, kad ieškinys nėra pagrįstas ir prima facie. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovė turi pateikti faktinį pagrindą ir įrodymus, kuriais siekia taikyti solidariąją juridinio asmens vadovų atsakomybę. Vien faktas, kad atsakovai tam tikru metu buvo vadovais, neįrodo jų solidariosios atsakomybės su buvusiu vadovu, už kurio vadovavimo laikotarpį yra reiškiamas ieškinys. Šiuo atveju ieškovė nepateikė teismo prašomų įrodymų, todėl, vertinant preliminariai, ieškinys atsakovams nėra pagrįstas.

12.4. Nėra pagrindo vadovautis ieškovės nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. nutartimi, nes tik kasacinis teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, o būtent šio teismo praktika ir vadovavosi teismas priimdamas nutartį. Vien tai, kad atsakovai neturi nekilnojamojo turto, nėra pagrindas vertinti jų turtinę padėtį kaip prastą bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustačius kitų pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

13. Šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Atsakovas T. K. kartu su atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – UAB „Manresa LT“ išrašą iš rekvizitai.lt; 2025 m. balandžio 17 d. T. k. atstovo persiųstus duomenis; nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus apie bendrovę ir jai priklausantį turtą; dalį T. K. turto įsigijimo sutarčių; paskolos sutartis.

15. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21–22 punktai).

16. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio pridėti prie bylos atsakovo T. K. teikiamus įrodymus, pažymi, kad, nors atsakovo teikiami įrodymai ir galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovams ir nesudarant jiems galimybės pateikti atsikirtimus ir (ar) įrodymus šiuo klausimu. Todėl atsakovas T. K. atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteikė, o kartu neteikė ir turimų įrodymų. Iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, kad jie yra skirti apeliantės atskirajame skunde dėstomoms aplinkybėms pagrįsti arba paneigti, dėl to šie teikiami įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu – laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymu. Taigi yra pagrindas taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir pateiktus įrodymus pridėti prie bylos. Atsižvelgiant į tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys su atsakovo teikiamais naujais įrodymais yra susipažinę (jie pridėti prie atsakovo T. K. atsiliepimo į atskirąjį skundą), jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktus įrodymus prideda prie bylos ir juos įvertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino, kad nėra sąlygų, numatytų CPK 147 straipsnio 1 dalyje, todėl nusprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

19. Apeliantė kvestionuoja abi būtinąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, t. y. preliminarų ieškinio pagrįstumą ir teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

20. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., tai yra tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-867-330/2022; 2025 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-950-370/2025 21 punktas).

21. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Ne tik išsamių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2025 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-340-912/2025 33 punktas).

22. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto ieškinio (ir patikslinto ieškinio) turinio, ji suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo, ieškovės įsitikinimu, jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, t. y. ieškovės ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Nors pirmosios instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo nutarties nurodymas neįrodo reikalavimo pagrįstumo ir neatleidžia nuo įrodinėjamos pareigos, tačiau apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su vertinimu dėl ieškovės įrodinėjimo pareigos, atkreipia dėmesį, jog, spręsdamas klausimą, ar ieškinys preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, todėl vertinimas, kad kasacinio teismo nutarties nurodymas neįrodo reikalavimo pagrįstumo, yra padarytas ne toje proceso stadijoje.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Kadangi tokie ieškinio reikalavimai gali būti pareikšti teisme, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju neegzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas, t. y. šią būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

24. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovams, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

25. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialiųjų vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esama faktinė arba teisinė padėtis) išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

26. Iš nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą.

27. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino jos nurodytų aplinkybių apie atsakovų elgesį, t. y. kad atsakovai iki šiol vengia perduoti bendrovės dokumentus ir turtą, neteikia bankroto procesui reikalingos informacijos, yra ne tik vilkinamas bankroto procesas, bet ir pažeidžiamos bendrovės, jos kreditorių ir nemokumo administratoriaus teisės ir interesai. Apeliantė nurodo, kad atsakovų nesąžiningumą iki bylos inicijavimo pagrindžia tai, kad jie pažeidė savo pareigą užtikrinti bendrovės turto išsaugojimą. Toks atsakovų piktnaudžiavimas savo, kaip bendrovės vadovo, statusu, galimai pasisavinant bendrovės turtą, vertintinas kaip neteisėtas, nesąžiningas ir neatitinkantis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standarto ir nulemiantis tai, kad yra pažeisti bendrovės ir jos kreditorių interesai.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

29. Šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

30. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju iš nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovė atsakovų (visų trijų atsakovų bendrai) nesąžiningumą ir siekį išvengti apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, grindžia atsakovų veiksmais (bendrovės turto, dokumentų neperdavimu ir kt.), kuriais siekia byloje įrodyti atsakovų civilinę atsakomybę ir prašo solidariai atlyginti žalą, t. y. aplinkybėmis, kurios bus nustatinėjamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, t. y. tokie apeliantės argumentai sietini su bylos nagrinėjimo iš esmės eiga, bet jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu konstatuoti ginčo šalių nesąžiningumą, lemiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

31. Kitomis aplinkybėmis ir įrodymais ieškovė atsakovų nesąžiningumo neįrodinėja. Be to, apeliantė nepateikė ir neteikia įrodymų, kad atsakovai jau atliko, atlieka ar ketina atlikti nesąžiningus veiksmus, orientuotus į būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Įvertinęs apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovų siekį išvengti apeliantams galbūt palankaus sprendimo įvykdymo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovai atsiliepimuose į atskirąjį skundą ir pateiktais naujais įrodymais įrodinėja, kad jie neturi tikslo ir nesiekia išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymo. Taigi šioje proceso stadijoje (sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nėra nustatytas atsakovų nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Jau minėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsakovų nesąžiningumas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra preziumuojamas ir turi būti įrodytas laikinąsias apsaugos priemones prašančio asmens.

32. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad 3 435 383,67 Eur dydžio ieškinio suma, kurią ji prašo priteisti iš atsakovų, yra itin didelė, juolab kad atsakovai yra fiziniai asmenys, o tai lemia didesnę riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje, jei apeliantės reikalavimas būtų patenkintas. Apeliantė nurodo, kad atsakovams pareikšto reikalavimo mastas, įvertinus tai, jog atsakovams priklausančio turto ne tik nepakanka padengti apeliantės reikalavimo, bet ir tai, kad atsakovui T. K. priklausančiam turtui taikomi areštai, sudaro pagrįstą pagrindą manyti, jog teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuoseklia teismų praktika yra paneigta vien didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018 ir joje nurodyta teismų praktika). Kaip išaiškinta, finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018). Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovų finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovų turtinė padėtis galbūt nėra gera, nepatvirtina jų nesąžiningo elgesio.

34. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.

35. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, ji nepagrindė, kad egzistuoja antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė materialiojo reikalavimo patenkinimui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, nepateikė objektyvių įrodymų ir motyvų, jog šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas pasunkėtų, todėl pagrindo tenkinti šio procesinio prašymo pirmosios instancijos teismas neturėjo.

36. Dėl esminių atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams poreikio, tinkamai aiškino proceso teisės normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovų nurodytų argumentų bei jų pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą iš esmės išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.