Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-247-744/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-10-27
Bylos Nr.: 1A-247-744/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-54718-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Ernesta Monvidienė
Nukentėjusysis: R. G., A. G.
Kaltinamasis: S. K.
Civilinis atsakovas: AB „(duomenys neskelbtini)“
Advokatai: Modestas Švažas, Šarūnas Rameikis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-247-744/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54718-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.3; 1.1.9.2; 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.2

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Ernestos Monvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės S. K. ir jo gynėjui advokatui Š. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio ir nukentėjusiųjų R. G. bei A. G. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pagrindais, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais, ir baudžiamoji byla nutraukta; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; patvirtintas kaltinamojo S. K. ir nukentėjusiųjų R. G. bei A. G. 2021 m. balandžio 10 d. pasirašytas susitarimas dėl žalos atlyginimo ir susitaikymo, kuriame šalys aptarė likusios nesumokėtos 60000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal mokėjimo grafiką, paskutinę sumą sumokant iki 2024 m. gruodžio 30 d.; procesas dėl nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. pateikto ieškinio S. K. atžvilgiu nutrauktas; priimtas nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. civilinio ieškinio atsisakymas dalyje dėl likusios nesumokėtos 800 Eur žalos iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ir procesas dėl šios dalies civilinio ieškinio nutrauktas; priteista iš S. K. 530,06 Eur išlaidų už nukentėjusiajai šioje baudžiamojoje byloje teiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad S. K. 2018 m. lapkričio 15 d. 14.09 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį lengvąjį automobilį „Volvo S90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) link apie 149 km/h greičiu, viršydamas tame kelio ruože maksimalų leistiną 90 km/h greitį, ir artėdamas prie priešinio eismo juostoje sustojusio mokyklinio autobuso „VW Crafter Altas“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, nesulėtino greičio ir nesustojo, iškilus grėsmei eismo saugumui, praleisti vaikus ir juos lydintį asmenį, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 34 punkto reikalavimą, artėjant prie sustojusios transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais ir įjungta avarine šviesos signalizacija ar prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį; 127 ir 128 punktų reikalavimus važiuoti neviršydamas leistino greičio, o atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams; bei 131.1 punkto reikalavimą važiuoti lengvaisiais automobiliais ne gyvenvietėse keliuose su asfalto ar betono danga ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu dešinėje kelio pusėje, automobilio priekinės dalies dešiniąja puse partrenkė važiuojamąją dalį iš kairės į dešinę pusę kirtusį (per kelią ėjusį) mažametį pėsčiąjį M. G., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris dėl daugybinių kaukolės skliauto ir pamato kaulio lūžių, galvos smegenų sumušimo ir aortos krūtininės dalies plyšimo įvykio vietoje žuvo.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Arūnas Laukaitis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 3 metams; pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti sumažintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę: neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių eismo transporto priemones 1 metus; patvirtinti S. K. ir nukentėjusiųjų susitarimą dėl žalos atlyginimo; kardomąją priemonę palikti galioti, kol įsiteisės teismo sprendimas.

2.1. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 38 straipsnio nuostatas ir nepagristai S. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, atleisdamas S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai konstatavo, kad S. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir toks kaltinamojo pripažinimas atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą.

2.2. Prokuroro tvirtinimu, bylos esminė aplinkybė yra greičio viršijimas, kuris ir buvo eismo įvykio pagrindinė sąlyga ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Teismo išvada, kad, duodamas pirminius parodymus, S. K. pats tiksliai nežinojo, kokiu greičiu važiavo prieš eismo įvykį minėtu keliu, todėl S. K. nenurodymas galimo viršyto greičio, nelaikytina kategorišku nepripažinimu padarius nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes S. K. turimas išsilavinimas bei vairuotojo stažas aiškiai parodo, kad jis turėjo suprasti, jog apie 150 km/h greitis net 60 km/h viršija leistiną 90 km/h ir tai nėra nežymi paklaida, kurios negali nepastebėti važiuojant ne autostrada. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po 2020 m. lapkričio 12 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvados S. K. 2020 m. gruodžio 10 d. buvo pareikštas galutinis pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodytas jo važiavimo greitis apie 149 km/h, tačiau S. K. ir toliau teigė, kad važiavo leistinu (apie 90 km/h) greičiu. S. K. viso ikiteisminio tyrimo metu sąmoningai neigė esminę aplinkybę, kad viršijo leistiną greitį, ir siekė įrodyti, kad važiavo apie 90 km/h greičiu ir KET nepažeidė, dalį kaltės bandydamas perkelti mokyklinio autobuso vairuotojui A. B. ir pačiam žuvusiam nukentėjusiajam.

2.3. Prokuroras pažymi, kad būtent dėl S. K. ir jo gynėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas truko du metus, reikėjo skirti dvi užduotis Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistui atlikti objektų tyrimą dėl automobilio „Volvo S90“ važiavimo greičio, užduotį ir eismo įvykio ekspertizę Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistui ir ekspertams dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo. Iš viso byloje buvo surinkta 8 tomai dokumentų. Prokuroro nuomone, toks kaltinamojo S. K. elgesys rodo, kad jis aiškiai suprato greičio viršijimo priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis, todėl ikiteisminio tyrimo metu visais įmanomais būdais stengėsi paneigti savo kaltę, sąmoningai nepripažino greičio viršijimo ir taip siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ir tik baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus į teismą, siekiant išvengti galimų neigiamų teisinių pasekmių, susitaikė su nukentėjusiaisiais, susitarė dėl žalos atlyginimo ir teisiamojo posėdžio metu pripažino kaltinime nurodytus KET pažeidimus ir padarytą nusikalstamą veiką. Apelianto įsitikinimu, S. K. nenuosekli pozicija ir prisipažinimas tik teisminėje proceso stadijoje, kad būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukta baudžiamoji byla, yra formalus prisipažinimas, todėl neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos.

2.4. Prokuroro teigimu, teismas taip pat formaliai įvertino ir BK 38 straipsnio 4 punkto sąlygą, kad S. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų. S. K. anksčiau neteistas, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtinus Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2017 m. kovo 30 d. nutarimą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą be užstato vienerių metų laikotarpiui. Naują nusikalstamą veiką (eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus) S. K. padarė 2018 m. lapkričio 15 d., praėjus tik 7 mėnesiams po laidavimo termino pabaigos. Apelianto nuomone, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju yra panašūs institutai, todėl ankstesnis ikiteisminio tyrimo nutraukimas pagal laidavimą yra pakankamai svarbus vertinant kaltinamojo asmenybę. Be to, S. K. per pastaruosius penkerius metus net 9 kartus buvo baustas administracine tvarka, iš jų 8 kartus už leistino greičio viršijimą. Nusikalstamos veikos padarymo metu S. K. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už viršytą leistiną važiavimo greitį. Po nusikalstamos veikos padarymo S. K. taip pat buvo baustas du kartus administracine tvarka už analogiškų veikų padarymą (leistino greičio viršijimą). Kaltinamojo padaryti KET pažeidimai yra šiurkštūs ir labai pavojingi. Prokuroro nuomone, teismas neįvertino to, kad kaltinamojo S. K. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės – eismo įvykio metu žuvo mažametis vaikas, o pagrindinė eismo įvykio priežastis – itin didelis greitis, kas laikytina šiurkščiu KET pažeidimu. S. K. greičio viršijimas beveik 60 km/h nebuvo atsitiktinis. S. K. yra linkęs sistemingai pažeisti KET, anksčiau jam skirtos administracinės nuobaudos buvo neefektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis ateityje nedarys nusikalstamų veikų.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji R. G. ir A. G. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužė 13 d. nuosprendį ir paskirti S. K. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones 4 metams. Nukentėjusieji R. G. ir A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad, jų nuomone, S. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones vieneriems metams yra per švelni. Apeliantai pažymi, kad S. K. administracine tvarka baustas 9 kartus, iš kurių 8 kartai už greičio viršijimą, po nusikaltimo padarymo už greičio viršijimą baustas 2 kartus. Šios aplinkybės rodo, kad S. K. dėl savo elgesio nedaro jokių išvadų ir toliau pažeidinėja KET, viršija leistiną greitį ir taip kelia pavojų visuomenei. Tačiau pirmos instancijos teismas savo nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl ši baudžiamojo poveikio priemonė S. K. taikoma minimaliam terminui.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio ir nukentėjusiųjų R. G. bei A. G. apeliacinius skundus atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. K. gynėjas advokatas Šarūnas Rameikis prašo apeliacinius skundus atmesti ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu prokurorė Rasa Valančienė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. K. nuteisti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. apeliacinį skundą prokurorė prašė atmesti. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės S. K. ir jo gynėjas advokatas Šarūnas Rameikis teismo posėdžio metu prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio apeliacinis skundas atmestinas, o nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tolau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

7. Prokuroras Arūnas Laukaitis ir nukentėjusieji R. G. bei A. G. apeliaciniais skundais iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, S. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, todėl šie klausimai, sprendžiant prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų pagrįstumo klausimą, išsamiau nevertintini. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu S. K. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiaisiais, ir baudžiamąją bylą nutraukiant. Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra BK 38 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose numatytų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, sąlygų, todėl nėra pagrindo S. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusieji R. G. ir A. G. apeliaciniu skundu prašo pailginti S. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą, nes, jų nuomone, S. K. paskirta per švelni baudžiamojo poveikio priemonė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl S. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl S. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, jam ir nukentėjusiesiems susitaikius

8. BK 38 straipsnio 1 dalis numato, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017, 2K-52-942/2020). Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, kaip jau minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020).

9. Kaip jau minėta, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad S. K. neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad S. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes pastarasis viso ikiteisminio tyrimo metu sąmoningai neigė esminę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybę, kad betarpiškai prieš eismo įvykį viršijo leistiną greitį, bei siekė įrodyti, kad tuo metu važiavo apie 90 km/h greičiu ir Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Prokuroro įsitikinimu, S. K. nenuosekli pozicija ir prisipažinimas tik teisminėje proceso stadijoje laikytinas formaliu prisipažinimu, neatitinkančiu BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Teisėjų kolegija su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

10. Teismų praktikoje visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015). Kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2012). Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).

11. Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus – iš karto po įvykio 2018 m. lapkričio 15 d. ir pateikus jam galutinį pranešimą apie įtarimą, kuomet jis davė rašytinius parodymus. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pirminiame įvykio dieną surašytame pranešime apie įtarimą S. K. nebuvo įtariamas tuo, kad eismo įvykį sukėlė dėl to, kad ženkliai viršijo saugų greitį (8 t., b. l. 38). Nors tą pačią dieną (2018 m. lapkričio 15 d.) apklausiamas įtariamuoju S. K. nurodė, kad neprisipažįsta padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (pažeidęs Kelių eismo taisyklių 9 punkte nurodytą bendrąjį reikalavimą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, dėl ko įvykio eismo įvykis, kurio metu žuvo mažametis M. G.) ir nurodė, kad prieš partrenkdamas pėsčiąjį važiavo toje kelio atkarpoje leistinu 80-90 km/h greičiu, tačiau tuo pačiu pripažino kitas svarbias jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes – kad būtent jo vairuotas automobilis partrenkė į kelią išėjusį mažametį, kad jis matė šalikelėje stovintį mikroautobusą, tačiau į jį dėmesio nekreipė ir toliau važiavo nemažindamas greičio (labai svarbi aplinkybė). Svarbu ir tai, kad šioje apklausoje S. K. netvirtino važiavęs 80-90 km/h greičiu, o nurodė manąs važiavęs tokiu greičiu, kadangi įprastai toje kelio atkarpoje važiuoja neviršydamas leistino greičio (8 t., b. l. 39-40). Rašytiniuose parodymuose S. K., jau susipažinęs su galutiniu pranešimu apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad eismo įvykį, be kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, lėmė ir smarkiai viršytas leistinas greitis (8 t., b. l. 67-68), nurodė, kad negalėjo važiuoti pranešime apie įtarimą nurodytu 149 km/h greičiu, kadangi autorizuotame „Volvo“ autoservise buvo nustatyta, jog jo vairuoto automobilio greitis susidūrimo su kliūtimi metu buvo 94 km/h, kas faktiškai atitinka jo pirminius parodymus. Šiuose parodymuose S. K., be kita ko, nurodė, kad jaučia moralinę kaltę dėl įvykusio eismo įvykio, nes jo vairuotas automobilis partrenkė mažametį, dėl įvykusio eismo įvykio labai išgyvena, iš karto po įvykio buvo susitikęs su žuvusiojo vaiko tėvais, apgailestavo dėl sukelto eismo įvykio ir, nelaukdamas ikiteisminio tyrimo baigties, nukentėjusiesiems pervedė 15000 eurų (8 t., b. l. 89-91). Iš šių parodymų akivaizdu, kad S. K. apie jo greitį, buvusį prieš susidūrimą su į kelią išėjusiu pėsčiuoju, sprendžia tik pagal autorizuoto „Volvo“ autoserviso pateiktus duomenis apie jo vairuoto automobilio greitį susidūrimo su kliūtimi metu.

12. Nors S. K. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino esminės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu ženkliai viršijo leistiną važiavimo greitį, kas ir lėmė šio eismo įvykio kilimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-239-648/2020).

13. Svarbu tai, kad dar iki pradedant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme S. K. gynėjas teismui pateikė 2021 m. balandžio 21 d. prašymą atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiesiems asmenims susitaikius, prie kurio pridėjo ir 2021 m. balandžio 10 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo ir susitaikymo, iš kurio matyti, kad S. K. susitaikė su nukentėjusiaisiais R. G. ir A. G., o taip pat susitarė su jais dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo (9 t., b. l. 1-6). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašyme atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nurodyta, kad S. K. pripažįsta esmines faktines aplinkybes dėl įvykusio eismo įvykio (jo kaltės), išsamius parodymus duos teisme ir prašys sutrumpinto įrodymų tyrimo. Jau pirmojo apylinkės teismo posėdžio metu, prokurorui pagarsinus kaltinamąjį aktą, S. K. nurodė, kad kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažįsta visiškai ir sutinka duoti parodymus (9 t., b. l. 31-33). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme S. K. pripažino esmines kaltinime nurodytas faktines aplinkybes – kad būtent jis yra eismo įvykio kaltininkas, kad dėl dėmesingumo stokos pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to žuvo vaikas, pripažino, kad važiavo viršydamas leistiną maksimalų 90 km/h greitį, be to, važiuodamas link priekyje sustojusios mokyklinio autobuso dėl dėmesingumo stokos jo neatpažino ir nesulėtino greičio. Po S. K. apklausos, neiškilus abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutikus prokurorui, gynėjui ir pačiam S. K., ištyrus (išvardijus) byloje esančius rašytinius įrodymus įrodymų tyrimas buvo nutrauktas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka (9 t., b. l. 32-37). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinį skundą pateikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme sutiko su sutrumpintu įrodymu tyrimu ir tuo, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami (9 t., b. l. 33), kas leidžia teigti, jog prokuroras sutiko su tuo, kad S. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, visiškai prisipažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (įvertinus S. K. teisme duotus parodymus bei BPK 291 straipsnyje nurodyta tvarka ištirtus rašytinius įrodymus) nekelia abejonių.

14. BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Vadinasi, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas esant šių sąlygų visumai: 1) kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo; 2) kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas; 4) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių; 5) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Byloje nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viena iš BPK 273 straipsnyje įtvirtintų sąlygų siejama su kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o ne su asmens, kaltinamo dėl nusikalstamos veikos, kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-122-699/2018, 2K-98-495/2021). Prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdus gailėjimasis yra asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ji yra reikšminga individualizuojant asmeniui bausmę. Tarp pripažinimo asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) bei sutrumpinto įrodymų tyrimo ir bausmės mažinimo yra procesinis skirtumas (procesinių pasekmių prasme), tačiau prisipažinimo kaltu aplinkybės turinys tiek vienu, tiek ir kitu atveju išlieka toks pats (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-942/2017, 2K-98-495/2021).

Žemesnės instancijos teismas

15. Kadangi nukentėjusieji R. G. ir A. G. bei jų atstovas advokatas Modestas Švažas pirmosios instancijos teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas šioje byloje negalimas, nes S. K. nepripažino važiavęs kaltinime nurodytu greičiu (9 t., b. l. 33), apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar pagrįstai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti atleistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės S. K.. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme S. K. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jo vairuotas automobilis buvo naujas, vairavimo sąlygos buvo geros ir jis tikrai nestebėjo spidometro, todėl niekaip negali pasakyti, kokiu greičiu automobilis judėjo, tačiau besąlygiškai pripažįsta faktines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai yra, kad viršijo greitį, kad galėjo važiuoti tuo greičiu, koks yra nurodytas kaltinime, kad pažeidė kaltinime nurodytas Kelių eismo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo vaikas. S. K. taip pat nurodė, kad bylos tyrimo eigoje, kai buvo pateiktos išvados, kuriose buvo nurodyta, kad jo automobilio greitis buvo apie 90 km/h, jis drįso dėl savo automobilio greičio abejoti, todėl ikiteisminio tyrimo metu ir siekė, kad visos aplinkybės būtų išaiškintos (9 t., b. l. 112-113).

16. Įvertinus S. K. parodymus apeliacinės instancijos teisme konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nes S. K. nėra kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, visiškai pripažino savo kaltę, su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras ir gynėjas, o nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, įvertinus S. K. parodymus pirmos instancijos teisme bei nustatyta tvarka ištirtus rašytinius įrodymus (nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. apklausos protokoluose, liudytojų A. B., J. K., A. R., R. P., T. A. apklausos protokoluose nurodytos aplinkybės, A. B. ir S. K. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotos aplinkybės, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės R. P. 2018 m. lapkričio 15 d. tarnybiniame pranešime, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Vyriausiojo patrulio K. M. 2018 m. lapkričio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, Kelių eismo įvykio vietos apžiūros ir lavono apžiūros protokole bei fotolentelėje, papildomos įvykio vietos apžiūros protokole ir fotolentelėje, 2020 m. vasario 7 d. kitų objektų apžiūros protokole, Bendrosios pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2018 m. lapkričio 15 d. 14.10 val. informacinėje sistemoje užfiksuotame S. K. pranešime dėl eismo įvykio užfiksuotos aplinkybės, 2020 m. vasario 7 d. kitų objektų apžiūros protokole, A. B. ir S. mobilaus ryšio telefonų išklotinėse, 2018 m. lapkričio 15 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole, daiktų apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. balandžio 17 d. specialisto (V. L.) išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. gegužės 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gegužės 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. lapkričio 12 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos aplinkybės ir „Drager Alcotest 6810“ prietaiso testo rezultatai, VĮ „Regitra“ duomenų bazės pažymoje ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės) nekelia abejonės.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad S. K. kaltės pripažinimas ir teisme duoti parodymai ne tik leido teismui taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), tačiau iš esmės prisidėjo ir prie tinkamo bylos išnagrinėjimo bei teisingo sprendimo priėmimo. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas užtruko todėl, kad buvo būtina atskleisti eismo įvykio mechanizmą, o tam buvo reikalinga nustatyti, kokiu greičiu prieš partrenkiant pėsčiąjį važiavo S. K. vairuojamas automobilis. Šiai esminei aplinkybei nustatyti ikiteisminio tyrimo metu dideles pastangas dėjo net tik prokuroras, tačiau ir S. K. bei jo gynėjas, ir byloje yra nemažai duomenų, nurodančių skirtingą S. K. vairuoto automobilio greitį prieš susidūrimą su kliūtimi (į kelią išėjusiu pėsčiuoju) ir susidūrimo su kliūtimi metu – net kelios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados bei ekspertizės aktas (4 t., b. l. 138-141, 150-157, 188-194; 6 t., b. l. 66-76), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (oficialaus automobilių gamintojo „Volvo“ atstovo) pateikti dokumentai (4 t., b. l. 29-45), liudytojo P. A. parodymai (3 t., b. l. 77-79), UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksperto išvada (7 t., b. l. 148-165). Akivaizdu, kad tuo atveju, jei S. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje nebūtų pripažinęs visų esminių jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymų aplinkybių (tame tarpe ir to, kad jis viršijo maksimalų leistiną 90 km/h greitį, dėl ko ir kilo eismo įvykis), apylinkės teismui būtų tekę atlikti pilną įrodymų tyrimą ir imtis visų įmanomų procesinių veiksmų jau minėtiems prieštaravimams dėl esminės faktinės aplinkybės – greičio eismo įvykio metu – pašalinti, tai yra apklausti nukentėjusiuosius, liudytojus, specialistus ir ekspertus, pateikusius specialisto išvadas ir ekspertizės aktus (BPK 20 straipsnio 4 dalis), taip pat įvertinti teisme ištirtus įrodymus. Visuotinai žinoma, kad teismo procesai dėl BK 281 straipsnyje numatytų baudžiamųjų bylų dėl įvairių objektyvių priežasčių paprastai užtrunka. Tačiau S. K. davus išsamius ir nuoširdžius parodymus, pripažinus, kad dėl įvykusio eismo įvykio kaltas tik jis, nes važiuodamas neįvertino vairavimo sąlygų, važiavo viršydamas tame kelio ruože maksimalų leistiną 90 km/h greitį, būdamas nedėmesingas, neatpažino mokyklinio autobusiuko, laiku nepristabdė ir dėl tokių jo veiksmų žuvo vaikas, pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta per vieną teisiamąjį posėdį.

18. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad S. K. pirmosios instancijos teisme prisipažino tik todėl, kad tokiu būdu siekė išvengti neigiamų pasekmių (bausmės) ir todėl toks jo prisipažinimas laikytinas formaliu. Nors, kaip jau buvo minėta, S. K. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino, kad viršijo maksimalų toje kelio atkarpoje leistiną greitį (90 km/h), tačiau (kaip jau buvo minėta) jau pirmoje apklausoje pripažino, kad, matydamas priekyje stovintį autobusą, nesulėtino važiavimo greičio ir toliau važiavo maksimaliu leistinu greičiu, tai yra iš esmės pripažino, kad nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Akivaizdu, kad maksimalus leistinas greitis tam tikroje kelio atkarpoje, dar nereiškia, kad jis yra saugus. Kelių eismo taisyklių 127 punktas įpareigoja vairuotojus ne tik važiuoti neviršijant leistino greičio, tačiau ir pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Kiekvienas apdairus ir rūpestingas vairuotojas, matydamas jo važiavimo kryptimi stovintį autobusą (nebūtinai mokyklinį), privalo sumažinti važiavimo greitį iki tokio, kad bet kada galėtų sustabdyti automobilį tuo atveju, jei iš sustojusio autobuso į kelią išeis ar išbėgs žmogus (ar žmonės).

19. Be to, ir S. K. veiksmai po įvykio (dar ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo žuvusiojo vaiko tėvams ženklią pinigų sumą – 15000 eurų; po to, kai byla buvo perduota į teismą, susitarė su nukentėjusiaisiais dėl likusios jo nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo bei su jais susitaikė, ir, vykdydamas susitarimą dėl žalos atlyginimo, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlygino nukentėjusiesiems dar 20000 eurų) rodo, kad jis nuo pat pradžių suvokė, jog yra kaltas dėl eismo įvykio ir stengėsi padėti nukentėjusiesiems (žuvusiojo vaiko tėvams) finansiškai, tuo pačiu parodydamas ir aplinkiniams, kad yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Jei S. K. nebūtų įsitikinęs, kad yra kaltas, jis tikrai nebūtų iki galutinio sprendimo priėmimo atlyginęs tokią ženklią savo veiksmais padarytos žalos dalį (šiuo metu yra atlyginęs 65000 eurų iš 95000 eurų neturtinės žalos, kuriuos įsipareigojo nukentėjusiesiems atlyginti jau minėtu 2021 m. balandžio 10 d. susitarimu), kadangi tuo atveju, jei būtų priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu ar išteisinamasis nuosprendis, jo galimybės susigrąžinti nukentėjusiesiems jau sumokėtus pinigus būtų labai ribotos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad S. K. 2021 m. balandžio 10 d. susitarimu nukentėjusiesiems yra įsipareigojęs atlyginti nukentėjusiesiems (žuvusiojo tėvams) net 95000 eurų neturtinės žalos (neskaitant 5000 eurų, kuriuos privalo atlyginti S. K. civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija), o tai yra ženkliai didesnė pinigų suma, nei paprastai nukentėjusiesiems priteisiama tokio pobūdžio bylose. Teismų praktikoje Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu (pagal BK 281 straipsnio 5 dalį) jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 31298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui/motinai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017). Atsižvelgusi į S. K. aktyvią atgailą dėl įvykusio eismo įvykio ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. K. prisipažinimas bei kritiškas savo veiksmų vertinimas pirmosios instancijos teisme buvo savanoriški, išreiškiantys tikrąją jo valią, o nenulemti tik byloje surinktų įrodymų visumos ar padaryti iš išskaičiavimo.

20. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad S. K. nenuosekli pozicija ir prisipažinimas tik teisminėje proceso stadijoje, kad būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukta baudžiamoji byla, yra formalus prisipažinimas, todėl neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus duomenis, nesutinka su tokiais prielaidomis pagrįstais apeliacinio skundo argumentais ir aptartų aplinkybių kontekste konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs S. K. veiksmus ir elgesį, parodymų davimo aplinkybes ir turinį viso proceso metu ir kitas bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę padaręs nusikalstamą veiką ir toks kaltinamojo pripažinimas atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą.

21. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras apeliaciniu skundu neskundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos S. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kad pastarasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Kaip jau minėta, tiek BPK 273 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaip ir BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte ar BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte) prisipažinimo kaltu aplinkybės turinys yra toks pats. Štai vienoje paskutinių savo nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi ydingais laikytini atvejai, kai teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, vadovaudamasis tomis pačiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsisako pripažinti analogišką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021). Šiuo atveju prokuroras, ginčydamas BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės buvimą, tačiau sutikdamas su sutrumpintu įrodymų tyrimu bei neskųsdamas pirmosios instancijos teismo nustatytos S. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nenuoseklus.

22. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad S. K. ir jo gynėjas viso ikiteisminio tyrimo metu siekė įrodyti, kad S. K. važiavo apie 90 km/h greičiu ir Kelių eismo taisyklių nepažeidė, ir savo pozicijai pagrįsti bei nekaltumui įrodyti pateikė „Volvo“ autorizuoto atstovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) atstovybės duomenis apie automobilio „Volvo S90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) greitį jo susidūrimo su kliūtimi metu bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ privataus eksperto išvadą dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo nustatymo, be to, teikė įvairius prašymus atlikti proceso veiksmus ir skundus dėl procesinių sprendimų, nepagrįstai skundė nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą A. B. atžvilgiu, dėl ko (kaip teigia prokuroras apeliaciniame skunde) užtruko ikiteisminis tyrimas šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė (kad S. K. ir jo gynėjas siekė, jog ikiteisminio tyrimo metu būtų objektyviai nustatytos visos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės) savaime nereiškia, jog S. K. pirmosios instancijos teisme prisipažino tik verčiamas jau surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turi teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus, daiktus, pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus ir naudotis kitomis įstatymo jam suteiktomis teisėmis (BPK 21 straipsnis), todėl naudojimasis jam suteiktomis teisėmis ir S. K. aktyvumas ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti tam tikras įvykio aplinkybes ar, jo manymu, pašalinti byloje egzistuojančias abejones, negali užkirti jam kelio prisipažinti bylos teisminio nagrinėjimo metu ir tikėtis, kad į šią aplinkybę bus atsižvelgta sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

23. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad S. K. neatitinka ir BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, pagal kurią asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tik tada, kai yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

24. Teismų praktikoje konstatuota, jog teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis S. K. ateityje laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas), atsižvelgė į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, tai yra į tai, kad jis padarė vieną neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis), taip pat į kaltinamojo asmenybę (anksčiau neteistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu), Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2017 m. kovo 30 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą be užstato vienerių metų laikotarpiui (8 t., b. l. 21-31), per paskutinius penkerius metus administracine tvarka baustas 8 kartus, paskutinį kartą 2019 m. lapkričio 26 d. administraciniu nurodymu, tačiau paskirtos baudos sumokėtos, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (8 t., b. l. 15-20), dirbantis (8 t., b. l. 14), turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, vedęs, psichikos ir priklausomybės ligų nesigydė (8 t., b. l. 12), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero charakterizuojamas teigiamai), į tai, kad yra nustatytos net dvi S. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

25. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu S. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio bei jo asmenybės vertinimu ir išvada, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad S. K. ateityje nebedarys nusikalstamų veikų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinį skundą pateikęs prokuroras baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teise metu taip pat nurodė, kad jam, atsižvelgus į S. K. išsilavinimą, darbines pareigas, visuomeninę veiklą, nekyla jokių abejonių dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo, nes S. K. nėra „kažkoks kriminalinis nusikaltėlis“, kuris galėtų daryti nusikalstamas veikas (9 t., b. l. 38). Tai vėl rodo prokuroro nenuoseklumą. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (tai, kad S. K. anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus tik 7 mėnesiams po laidavimo termino pabaigos, per pastaruosius penkerius metus net 9 kartus buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (iš jų net 8 kartus už leistino greičio viršijimą), nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, po nusikalstamos veikos padarymo S. K. buvo baustas du kartus administracine tvarka už analogiškų veikų padarymą (leistino greičio viršijimą), jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, dėl kurių buvo sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės (eismo įvykio metu žuvo mažametis vaikas), yra šiurkštūs ir labai pavojingi) jam buvo žinomos ir baigiamųjų kalbų metu, tačiau nesutrukdė padaryti išvados, kad, visgi, yra pagrindas manyti, kad S. K. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2017 m. kovo 30 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje (už tai, kad jis, dirbdamas gydytoju ortopedu – traumatologu, tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė kyšį (bendrai – 671,92 Eur) už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus iš medicininiais preparatais prekiaujančios bendrovės atstovės). Minėta nusikalstama veika buvo įvykdyta dar 2014 metais ir nėra niekaip nesusijusi su S. K. šiame procese inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymu. Įstatymas nedraudžia atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu asmenį, kuris anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (jeigu tas asmuo, savaime suprantama, laidavimo laikotarpiu nepadaro naujos nusikalstamos veikos) (BK 38 straipsnio 2 dalis).

27. Tai, kad S. K. per pastaruosius penkerius metus net 9 kartus buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (iš jų 8 kartus už leistino greičio viršijimą), nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už greičio viršijimą, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis vėl buvo nubaustas administracine tvarka už leistino greičio viršijimą, neigiamai jį charakterizuoja, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo abejoti, kad S. K. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. K. tuos 8 administracinius nusižengimus, susijusius su leistino greičio viršijimu, padarė per pakankamai ilgą laiko tarpą – 5 metus, per metus jis nuvažiuoja apie 20000 kilometrų (paties S. K. parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kuriais netikėti, atsižvelgus į šio asmens darbo funkcijas, nėra pagrindo), vadinasi per visą šį penkerių metų laikotarpį nuvažiavo apie 100000 kilometrų, greitis buvo viršijamas išimtinai užmiesčio keliuose ir palyginus nedaug (20-30 km/h), todėl negalima teigti, kad atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės nuolat, piktybiškai ir grubiai pažeidinėja Kelių eismo taisykles. Į šias aplinkybes bei į tai, kad S. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė ženkliai viršijęs leistiną greitį (kas laikytina grubiu Kelių eismo taisyklių pažeidimu), pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas S. K. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) (BK 68 straipsnis).

28. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygų visumą ir pagrįstai taikė BK 38 straipsnio nuostatas S. K. atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam ir nukentėjusiesiems R. G. ir A. G. susitaikius, yra teisėtas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas savo procesinį sprendimą, įvertino kiekvieną iš BK 38 straipsnyje nustatytų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, priėmė motyvuotą sprendimą ir teisės taikymo klaidos dėl BK 38 straipsnio taikymo nepadarė. Svarbu ir tai, kad toks sprendimas atitinka ir nukentėjusiųjų valią. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise

29. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji R. G. ir A. G. prašo pailginti S. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti (kelių) transporto priemones terminą iki 4 metų, nes, jų nuomone, S. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti (kelių) transporto priemones vieneriems metams yra per švelni.

30. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais, tai yra ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas paliekamas spręsti teismo nuožiūra ir ši teismo diskrecija turi būti argumentuota. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018).

31. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų. Šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas tinkamai neįvertinęs visų aplinkybių skyrė per švelnią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise minimaliam laikotarpiui – 1 metams. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir ištyrusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai neįvertino aplinkybių, reikšmingų skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, visumos, todėl skyrė aiškiai per švelnią baudžiamojo poveikio priemonę.

32. Iš teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose matyti, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat, sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-644/2012, 2K-252-677/2015). Šiurkščiu pripažintinas toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris padarytas sąmoningai pažeidžiant Kelių eismo taisykles arba pažeidžiant jas dėl didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017).

33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad S. K. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, jo nusikalstamais veiksmais sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės – eismo įvykio metu žuvo mažametis vaikas, veika buvo padaryta dėl neatsargumo, kad S. K. anksčiau nebuvo teistas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir teismui nekilo abejonių, jog S. K. išgyvena dėl savo veiksmais sukeltų pasekmių ir nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį neturtinės žalos ir dėl likusios žalos atlyginimo pasirašė susitarimą, kad per pastaruosius penkerius metus S. K. administracine tvarka buvo baustas 9 kartus, iš kurių 8 kartus už leistino greičio viršijimą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už ANK 416 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio pažeidimo padarymą (už viršytą leistiną važiavimo greitį – nustatyta, kad viršijo 22 km/h greitį), kad po šios nusikalstamos veikos padarymo S. K. taip pat buvo du kartus baustas administracine tvarka už analogiškų veikų padarymą (leistino greičio viršijimą), kad nustatytos dvi S. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą nustatė minimaliam įstatyme numatytam laikotarpiui – 1 metams.

34. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino S. K. padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, o taip pat neteisingai įvertino S. K. asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumą. Byloje nustatyta, kad eismo įvykį, kurio metu žuvo mažametis vaikas, sukėlė šiurkštus S. K. padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas – tai, kad S. K. byloje nagrinėjami įvykio metu maksimalų leistiną važiavimo greitį viršijo daugiau nei 50 km/h. Taip pat nustatyta, kad S. K. iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo per 5 metų laikotarpį už leistino greičio viršijimą baustas administracine tvarka baustas net 8 kartus, be to, jau po nusikalstamos veikos padarymo taip pat du kartus buvo baustas administracine tvarka už analogiškų veikų padarymą (leistino greičio viršijimą). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, jog S. K. būdingas nepakankamai atsakingas požiūris į visuomenėje priimtinas ir nusistovėjusias elgesio taisykles, konkrečiai – kelių eismo saugumo taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta minimalaus dydžio baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, formuoja nebaudžiamumą už padarytą nors ir neatsargią, bet pavojingą nusikalstamą veiką, už padarytą vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

35. Nagrinėjamu atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas S. K. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – kad jis vairuodamas transporto priemones neviršytų leistino greičio ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas 1 metams yra nepakankamas, neproporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms ir turi būti pailgintas iki 2 metų. Nors teisė vairuoti transporto priemones S. K. reikalinga tiek darbo tikslais, tiek ir kasdieniniame gyvenime, rūpinantis artimaisiais, tačiau šiuo atveju, įvertinus aplinkybes, kad S. K., būdamas brandaus amžiaus, sąmoningai elgėsi neatsakingai ir važiavo ženkliai viršydamas leistiną važiavimo greitį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo mažametis vaikas, jo patiriami suvaržymai ir nepatogumai pateisinami viešojo intereso ir visuomenės apsauga, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, turi prioritetą prieš asmeninius interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 50 km/h (nesukėlus jokių pasekmių) užtraukia baudą vairuotojams nuo 450 iki 550 eurų su privalomu teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vieno iki šešių mėnesių (Lietuvos administracinių nusižengimo kodekso 416 straipsnio 6 ir 7 dalys). Dar labiau pailginti S. K. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, kaip tuo apeliaciniu skundu prašė nukentėjusieji, nėra pagrindo, nes dar ilgesnis šios baudžiamojo poveikio priemones terminas būtų neproporcingas padarytai veika, kadangi, kai jau ne kartą minėta, S. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas blaivus, o ilgesnis uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminas teismų praktikoje paprastai skiriamas asmenims, kurie kelių transporto priemones vairavo ir BK 281 straipsnio numatytas nusikalstamas veikas padarė būdami neblaivūs. Be to, atsižvelgtina ir į jau ne kartą minėtas aplinkybes, teigiamai charakterizuojančias S. K.. Tuo pačiu pažymėtina, kad S. K. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo šiurkštumas, jo baustumas administracine tvarka už leistino greičio viršijimą, naujų administracinių nusižengimų, susijusių su leistino greičio viršijimu, padarymas po įvykio, turi reikšmės sprendžiant klausimus dėl jam paskirto uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones bei šios baudžiamojo poveikio priemonės termino, tačiau, kaip jau buvo pasisakyta, neturi lemiamos įtakos sprendimui dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

36. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bei skirdamas atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės S. K. baudžiamojo poveikio priemonę, nustatė nepagrįstai trumpą, neatitinkantį nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumo ir jo padarytos veikos pavojingumo, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Dėl šių aplinkybių nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Laukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones terminą pailginti iki 2 (dvejų) metų.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas