Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-206-616/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-15
Bylos Nr.: 1A-206-616/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-32468-2024-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: L. Ž.
Nukentėjusysis: R. G., Privalomojo sveikatos draudimo fondo
Advokatai: Valdas Kairys, Erika Jasiūtė

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.6.3Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-206-616/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32468-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.10.1.1.; 1.2.4.4.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 15 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei,dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,nuteistajam L. Ž., jo gynėjai advokatei Erikai Jasiūtei – Baranauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, neatlikta dalimi, tai yra, prie šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės pridėta dalis bausmės, neatliktos pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį, ir galutinė bausmė L. Ž. skirta – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, L. Ž. pripažintas recidyvistu.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. Ž. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 139,37 Eur išlaidoms, patirtoms teikiant nukentėjusiajam R. G. sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginti.

Nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. Ž. nukentėjusiojo R. G. naudai priteista 320 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso 1 320 Eur.

Nuspręsta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. gruodžio 2 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą L. Ž. turtui – piniginėms lėšoms 1459,37 Eur sumai, esančioms: (duomenys neskelbtini) skyriaus sąskaitoje Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), neišieškoma suma (NS) – 924,00 Eur, palikti galioti iki žalos nukentėjusiajam R. G. ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – du kompaktinius diskus su garso ir vaizdo įrašais, nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi tenkintas nuteistojo L. Ž. prašymas ir panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas L. Ž. turtui – piniginėms lėšoms 1 459,37 Eur sumai, esančioms: (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), neišieškoma suma (NS) – 924,00 Eur, kadangi nuteistasis L. Ž. 2025 m. liepos 2 d. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlygino 139,37 Eur, nukentėjusiajam R. G. atlygino 1 320 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2024 m. rugpjūčio 18 d. apie 15.00 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam R. G. vieną kartą kumščiu į veido sritį, dėl to nukentėjusysis nukrito ant žemės ir jam bandant keltis, spyrė vieną kartą į krūtinę bei sudavė nenustatytą kiekį kartų kumščiais į veido ir galvos sritis, tokiais tyčiniais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam R. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės žandinių ančių sienelių lūžius, kraujosruvas dešinės ir kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame skruoste, muštinę žaizdą ir nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, nes dėl viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės žandinių ančių sienelių lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Ž. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės ir, atnaujinus įrodymų tyrimą bei pakartotinai jį apklausus, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas per griežtai.

2.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepripažino savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau šiuo metu jo pozicija yra pasikeitusi. Tvirtina, kad kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažįsta visiškai ir labai gailisi. Prašo apeliacinės instancijos teismo jį pakartotinai apklausti ir jis duos parodymus apie jam žinomas aplinkybes. Apeliaciniame skunde paaiškina, kad įvykio metu susipyko su nukentėjusiuoju, kuris buvo jo kaimynas ir, asmeninio konflikto metu pasirinkęs netinkamą būdą jam spręsti, sužalojo nukentėjusįjį. Taip pat teigia sutinkantis su priteistu civiliniu ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo ir imsis visų priemonių, kad kuo greičiau atlygintų bei pašalintų savo veiksmais nukentėjusiajam padarytą žalą.

2.3. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas dėl paskirtos ilgos ir realios laisvės atėmimo bausmės griežtumo jo atžvilgiu nebuvo objektyvus. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas byloje reikšmingas aplinkybes, tai yra, jog nusikalstama veika, kurią jis padarė, yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o straipsnio sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės už šios veikos padarymą, tačiau pirmosios instancijos teismas skyrė pačią griežčiausią iš jų – realų laisvės atėmimą. Pasak apelianto, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad jo socialiniai ryšiai yra labai artimi, jis yra dirbantis, turintis pajamų ir pragyvenimo šaltinį, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi gyvenimo draugę, su kuria veda bendrą ūkį. Taip pat prašo kaip jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes įvertinti tai, kad jis pripažįsta savo kaltę ir gailisi, ėmėsi veiksmų padarytai žalai pašalinti.

2.4. Akcentuoja, kad jokių naujų nusikaltimų, būdamas laisvėje, nėra padaręs, kitų bylų jo atžvilgiu nėra pradėta. Sėkmingai kitoje byloje baigia atlikti probaciją, dalyvavo visose programose, jam buvo sudarytas individualus pasitaisymo planas, bendradarbiavo su probacijos tarnybos darbuotojais, vykdė sudarytą planą ir nurodymus, gyvena laikydamasis visuomenės normų ir taisyklių. Todėl mano, kad toliau jam taikant įpareigojimus, vykdant probaciją, prižiūrint jog elgesį, sudarant sąlygas dalyvauti programose ir lankytis pas specialistus, tikrai bus galima jį pataisyti neizoliuojant nuo visuomenės. Be to, dirbdamas ir likdamas laisvėje tikrai bus naudingesnis visuomenei. Taip pat teigia, kad jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo patvirtina, jog tikimybė jam ateityje nusikalsti yra labai maža. Teigia ir tai, kad planuoja ateityje gyventi kitaip, dirbti ir vengti bet kokių konfliktinių situacijų, daugiau nenusikalsti bei vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Daina Songailienė prašė nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmetamas

5. Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apeliantas, prašydamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, pageidauja, jog būtų pripažintos dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2005, Nr. 2K-471/2009, Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-94/2010).

7. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis L. Ž. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino.

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. Ž. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu gyvena R. T. ir jos sugyventinis R., kaip jau dabar žino G., tik kitame pastate. Jis su savo sugyventine A. A. šių metų (2024 m.) rugpjūčio mėnesį buvo išvykę atostogauti į (duomenys neskelbtini) ir paliko minėtiems kaimynams prižiūrėti jų šunį. Grįžo į namus rugpjūčio 18 d., į vakaro pusę. Kai grįžo, kieme rado girtą miegančią R. T., jų namų durys buvo praviros, o šuo dingęs. A. A. ėmė šaukti, kur jie padėjo šunį. Tada duris pradarė R. G., kuris buvo stipriai girtas ir kuris paklausė, ko jie čia šūkauja. R. G. veidas buvo „nubalnotas“, matėsi šviežias kraujas. R. G. paklausė, kas nutiko, gal jam reikalinga pagalba. R. G. jam atsakė, kad nieko nepamena. R. G. paklausė, kur jų šuo, šis pasakė, kad buvo kieme. Ėmė ieškoti šuns, neradus savo rajone, A. A. įdėjo skelbimą į socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ įvairias grupes ir kažkas atsakė, kad rado. Tada švogeris su sese juos nuvežė šalia (duomenys neskelbtini), kur jų jau laukė žmonės, radę jų šunį. Tą dieną daugiau su kaimynais susitikę nebebuvo. Kitą rytą pas juos atvyko policija ir klausė apie R. G., jie atsakė, kad nieko nežino, nes nebuvo namuose. Anksčiau niekada su kaimynais R. T. ir R. G. nesipyko, visada sugyveno taikiai, jokių konfliktų nebuvo, todėl nesupranta, kodėl R. G. jį kaltina, kad jį sumušė (1 t., b. l. 158-161).

7.2. Akistatos su nukentėjusiuoju R. G. metu L. Ž. nesutiko su nukentėjusiojo parodymais ir taip pat paaiškino, kad 2024 m. rugpjūčio 18 d., po pietų, apie 16-18 val., tiksliai laiko nepamena, kartu su savo sugyventine A. A. grįžo iš (duomenys neskelbtini). Kieme buvo primėtyta tuščios alkoholio taros, jų namų durys praviros. Kaimynė, tai yra R. G. sugyventinė, miegojo lauke prie stalo. Pasigedo šuns, kuris neišbėgo jų pasitikti. Šuns nerado, sugyventinė šaukė vardu šunį, tada prabudo kaimynė ir nuėjo pas save į namus. Nepamena, ar jie pasikvietė R. G., ar jis pats išėjo. Paklausė jo, kur šuo, jis atsakė, kad nežino. R. G. veidas buvo nubalnotas. Jis R. G. jokių smūgių nesudavė (1 t., b. l. 82-86).

7.3. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. Ž. kaltas taip pat neprisipažino ir parodė, kad 2024 m. rugpjūčio mėnesį su sugyventine A. A. buvo išvažiavę į (duomenys neskelbtini) atostogauti. Nukentėjusiojo R. G. sugyventinei R. T. paliko prižiūrėti savo šuniuką ir buto raktus, kad jį išleistų pasivaikščioti. (duomenys neskelbtini) prabuvo apie tris dienas. Rugpjūčio 18 d., po pietų, apie 17-18 val. grįžo iš (duomenys neskelbtini). Namo kieme prie stalo rado miegančią kaimynę, kuri turėjo prižiūrėti šuniuką. Prie stalo buvo primėtyta alkoholio butelių, suprato, kad buvo girtauta. Šuniuko nebuvo, durys buvo visur praviros. Draugė kieme pradėjo šūkauti, kur dingo šuniukas. Tada iš savo namo išlindo nukentėjusysis R. G.. Jo pradėjo klausinėti, kur šuo, jis sakė nieko nežinąs. Matė, kad nukentėjusysis sužalotas, paklausė, ar jam viskas gerai, kas atsitiko, o šis atsakė, jog gerai, o kas buvo, neatsimena. Jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, kai išėjo iš buto, nukentėjusiajam veidas buvo „nubalnotas“. Jokių sužalojimų nukentėjusiajam nepadarė. Į „(duomenys neskelbtini)“ grupę įdėjo skelbimą dėl šuns dingimo, greitai atsiliepė žmogus, kuris nurodė, kur yra šuniukas. Kieme prabuvo labai trumpai, apie 5 minutes. Pasiėmė šuniuką ir grįžo namo. Rytą atvyko policijos pareigūnai, su kuriais kalbantis jie pasakė, kad nukentėjusysis neprisimena, kas jį sužalojo. Nusikaltimo, kuriuo yra kaltinamas, nepadarė.

8. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausus nuteistąjį L. Ž., pastarasis nurodė pripažįstantis, kad įvyko konfliktas su nukentėjusiuoju. Parodė, kad nukentėjusiajam buvo palikę prižiūrėti šuniuką, kol buvo išvažiavę. Kai grįžo, nuėjo pasiimti šuniuko, bet šuniuko nerado. Durys buvo praviros, o nukentėjusysis – išgėręs. Nukentėjusysis pradėjo šūkauti, kodėl jie su sugyventine šaukia, o jie šaukė dėl to, kad ieškojo šuniuko. Įvyko konfliktas ir trinktelėjo kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį. Nukentėjusysis nugriuvo, tai gal iš inercijos ir spirtelėjo nukentėjusiajam, negali tiksliai pasakyti. Nukentėjusysis nuėjo į namus, o jie išvažiavo ieškoti šuniuko. Kitos dienos ryte atvyko policija, paklausė, kas įvyko, atsakė, kad nieko nežino, nieko nematė. Policija išvyko, o nukentėjusiojo taip ir nematė. Galėjo atlikti tokius veiksmus, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas ir sukelti nukentėjusiajam sužalojimus, inercijos užvaldytas. Nuoširdžiai gailisi. Atvykus pareigūnams pasakė, kad nieko nežino, bet labai gailisi. Neprisipažino iš karto, nes bijojo pasekmių, kadangi jau ne kartą buvo laisvės atėmimo vietų įstaigoje ir norėjo išvengti atsakomybės. Atlygino visą nukentėjusiajam ir ligonių kasoms padarytą žalą. Susitaikė su nukentėjusiuoju, atsiprašė, iki šiol bendrauja. Gailisi. Jo pozicija pasikeitė, nes prabilo sąžinė.

9. Iš nurodytų nuteistojo L. Ž. parodymų akivaizdu, kad nuteistasis nepripažįsta esminių bylos aplinkybių, pripažindamas tik dalį savo atliktų veiksmų, stengdamasis sumenkinti savo veiksmus ir atsakomybės mastą dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sužalojimo perkeldamas pačiam nukentėjusiajam. Tokie nuteistojo parodymai prieštarauja byloje surinktai įrodymų visumai apie tai, kad L. Ž. 2024 m. rugpjūčio 18 d. apie 15.00 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam R. G. vieną kartą kumščiu į veido sritį, dėl to nukentėjusysis nukrito ant žemės ir jam bandant keltis, spyrė vieną kartą į krūtinę bei sudavė nenustatytą kiekį kartų kumščiais į veido ir galvos sritis, tokiais tyčiniais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam R. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės žandinių ančių sienelių lūžius, kraujosruvas dešinės ir kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame skruoste, muštinę žaizdą ir nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, nes dėl viršutinio žandikaulio dešinės ir kairės pusės žandinių ančių sienelių lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Akivaizdu, kad formalus prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką taip pat nelaikytinas nuoširdžiu, todėl nuteistajam L. Ž. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis L. Ž. ėmėsi veiksmų padarytai žalai pašalinti, todėl prašoma tai taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

11. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019).

12. Skundžiamu nuosprendžiu (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. Ž. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 139,37 Eur išlaidoms, patirtoms teikiant nukentėjusiajam R. G. sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginti; nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. Ž. nukentėjusiojo R. G. naudai priteista 320 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso 1 320 Eur. Nuteistojo L. Ž. Šiaulių apygardos teismui jau po apeliacinio skundo padavimo pateikti rašytiniai įrodymai – (duomenys neskelbtini) išrašai (2 t., b. l. 132, 133, 136) – patvirtina, kad nuteistasis L. Ž. 2025 m. liepos 2 d. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlygino 139,37 Eur, nukentėjusiajam R. G. atlygino 1 320 Eur.

13. Įvertinus aukščiau aptartą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo L. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog jis atlygino skundžiamu nuosprendžiu priteistą žalą, tačiau šioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis nekeistinas, nes lengvinanti nuteistojo atsakomybę aplinkybė atsirado jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų priimdamas teismo nuosprendį šioje dalyje nepadarė. Atsižvelgiant į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bausmės skyrimo klausimas spręstinas iš naujo.

Dėl paskirtos bausmės

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

15. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

16. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki 3 metų.

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis L. Ž. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), kurią padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus, iš jų – net 4 kartus už smurtinių nusikaltimų padarymą, paskutiniu nuosprendžiu paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (1 t., b. l. 181-192), todėl pirmosios instancijos teismas nuteistąjį pripažino recidyvistu (BK 27 straipsnis). Šie duomenys patvirtina, kad L. Ž. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, daugiausia smurtines, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. L. Ž. yra dirbantis ir apeliacinės instancijos teismui pateikė darbo sutartį, patvirtinančią, jog jis 3 mėnesių bandomajam terminui (iki 2025 m. gruodžio 18 d.) yra priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) pareigose, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 123), taip pat administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 198-199). Kaip minėta, nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe apeliacinės pripažįsta tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir nustačius vieną nuteistojo L. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. Ž. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam skyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau bausmės dydį nustatė ženkliai mažesnį už šios bausmės vidurkį – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Pastebėtina ir tai, kad bendrindamas šią bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, vadovaudamasis BK 64 straipsnio taisyklėmis, pirmosios instancijos teismas taip pat nuteistajam taikė palankesnį ir švelnesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 64 straipsnio 3 dalis), o ne visišką bausmių sudėjimo būdą, ir skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei, todėl nėra pagrindo jo mažinti. Pastebėtina, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skiriamos tiek švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas), tiek mažesnio dydžio terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai teigiamos įtakos neturėjo, priešingai, jis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus. Tuo tarpu žalą nuteistasis atlygino jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, supratęs žalos atlyginimo neišvengiamumą, kadangi šioje dalyje nuosprendžio jis neskundė, todėl nėra pagrindo šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę pernelyg sureikšminti.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

19. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė argumentus, kuriais sprendė, kad BK 75 straipsnio nuostatų L. Ž. atžvilgiu taikyti nėra pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.

20. Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

21. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

22. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu L. Ž. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (1 metai 3 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad L. Ž. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo teistumų matyti, kad naują smurtinę nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 6 kartus, daugiausia – taip pat už smurtinių nusikaltimų padarymą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, jam jau tris kartus (2017 m., 2020 m. ir 2023 m.) buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas, taip pat taikytas lygtinio paleidimo institutas, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus, įskaitant ir laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, dėl to jam paskirtas atidėjimas buvo panaikintas (Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis). Pastebėtina, kad nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais taip pat buvo skirta bausmė, kurios metu taikoma probacija – laisvės apribojimas, bei trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė – areštas, tačiau akivaizdu, kad švelnesnių bausmių atlikimas nuteistajam nebuvo veiksmingas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus L. Ž. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

23. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis L. Ž. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, visgi apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka ir aukščiau išdėstė nesutikimo motyvus. Nors nuteistasis L. Ž. savo noru atlygino padarytą žalą ir apeliacinės instancijos teismas tai pripažino nuteistojo lengvinančia aplinkybe, visgi tai jo kaltės padarius nusikalstamą veiką išimtinai nemenkina bei nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę, taikant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojamos aplinkybės, kad nuteistasis yra dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, turi gyvenimo draugę, su kuria veda bendrą ūkį. Pabrėžtina tai, jog L. Ž. ne pirmą kartą pablogina savo bei savo artimųjų padėtį, ir tai yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Be to teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, nes nepraėjus nei pusei paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio (į Probacijos įskaitą jis įtrauktas 2023 m. spalio 16 d., nauja veika padaryta 2024 m. rugpjūčio 18 d., bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams 9 mėnesiams) nuteistasis padarė naują nusikalstamą veiką. Šie duomenys taip pat patvirtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis tinkamai vykdė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos probacijos sąlygas, yra visiškai nepagrįsti, kadangi naują nusikalstamą veiką jis padarė būtent vykdomos probacijos laikotarpiu.

24. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

25. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. spalio 7 d. pažymą Nr. APD-2025-11052, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš L. Ž. 97,92 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjo advokato Valdo Kairio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 163).

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

28. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį apskundė nuteistasis L. Ž.. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nuteistajam L. Ž. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Tačiau 2025 m. spalio 6 d. apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas advokatės Erikos Jasiūtės – Baranauskienės 2025 m. spalio 6 d. orderis Serija LA Nr. 681739 ginti nuteistąjį L. Ž. apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 162). Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus paskirtas gynėjas advokatas Valdas Kairys 2025 m. spalio 10 d. apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu buvo atleistas nuo pareigos ginti nuteistąjį L. Ž.. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą L. Ž. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Pripažinti nuteistojo L. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 97,92 Eur – išieškojimo iš L. Ž. atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas