Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-433-854/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-09
Bylos Nr.: e2A-433-854/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12885-2020-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
Atsakovas: I. A.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-433-854/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12885-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.2.8.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) I. A. ir I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovams I. A. (I. A.) ir I. A. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, uždaroji akcinė bendrovė „Servico“.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ (kuri teises ir pareigas perėmė iš Seesam Insurance AS, veikusios per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų I. A. ir I. A. 7 076,89 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, kad su draudėju sudarė turto draudimo sutartį, kurios pagrindu apdraudė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, kad šis butas 2018 m. liepos 8 d. buvo užlietas ir jam padaryta žala. Ieškovė, pripažinusi šį įvykį draudžiamuoju ir įvertinusi žalos dydį, dėl šio apliejimo nukentėjusio buto savininkui (draudėjui) išmokėjo 9 062,59 Eur draudimo išmoką. Ieškovė pažymėjo, kad išmokėjusi draudimo išmoką, kreipėsi į atsakovus su pretenzija, tačiau pastarieji informavo, jog pretenzija turėtų būti adresuota atsakovų draudimo bendrovei ADB „Gjensidige“. Anot ieškovės, ADB „Gjensidige“ informavo, kad dėl 2018 m. liepos 8 d. įvykusio apliejimo nukentėjusiems asmenims jau buvo išmokėta maksimali išmoka. Ieškovės vertinimu, atsakovų draudimo bendrovė, išmokėdama draudimo išmoką nukentėjusių butų savininkams, pripažino, jog būtent atsakovai yra atsakingi dėl 2018 m. liepos 8 d. įvykusio apliejimo.

3. Ieškovė nurodė, kad draudimo žalos administravimo metu papildomai kreipėsi į (duomenys neskelbtini), pastato administratorę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Servico“, kuri informavo, jog bendrieji inžineriniai tinklai, kuriuos prižiūri, įtakos įvykusiai avarijai neturėjo. Ieškovė ieškinį reiškė atsakovams remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio nuostatomis.

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovai į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog 2018 m. liepos 8 d. įvykis nepagrįstai buvo pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad dėl kilusios žalos yra atsakingi atsakovai ir, jos manymu, tai patvirtina objektyvūs įrodymai: 2018 m. rugpjūčio 2 d. bei 2019 m. birželio 18 d. UAB „Servico“ atsakymai, kuriuose nurodoma, jog bendrieji inžineriniai tinklai įtakos įvykusiai avarijai neturėjo; ADB „Gjensidige“ atsakymas, kuriame pažymėta, jog atsakomybė dėl įvykusio įvykio kyla atsakovams, bei tai, jog ADB „Gjensidige“ jau yra įvykdžiusi visus įsipareigojimus, kylančius iš draudimo sutarties, sudarytos su atsakovais; 2019 m. lapkričio 11 d. atsakovų ieškovei siųstas elektroninis laiškas, kuriuo atsakovai informavo ieškovę apie reikalavimo nukreipimą į ADB „Gjensidige“, kas patvirtina, jog patys atsakovai pripažino savo atsakomybę dėl įvykusio apliejimo.

5. Ieškovės atstovės teismo posėdžių metu paaiškino, kad nors nukentėjusiajam asmeniui už įvykio metu sukeltą žalą iš viso atlyginta 9 062,59 Eur suma, tačiau ieškovė, įvertinusi nusidėvėjimą, prašo priteisti solidariai iš atsakovų 7 076,89 Eur sumą. Pažymėjo, kad avarija įvyko trūkus karšto vandens ventiliui, kuris yra po skaitikliu, todėl tai jau yra ginčo buto savininko nuosavybė ir atsakomybė (o ne bendroji dalinė namo savininkų nuosavybė). Atsakovai neįrodė aplinkybės, jog namo administratorė UAB „Servico“ būtų prisiėmusi atsakomybę už trūkusį ventilį (t. y. kad būtų padidinusi savo atsakomybės ribas). Paaiškino, kad namo administratorė atsakinga tik už bendrą stovą, o nuo skaitiklio yra konkretaus buto savininko atsakomybė, nes tokia atšaka tenkina tik vieno buto poreikius. Papildomai nurodė, kad iš esmės visais avarijos atvejais uždaromas vandens tiekimas visam namui, siekiant apsaugoti visų turtą, kol nustatinėjama įvykio priežastis. Teigė, kad šiuo atveju nustatytos visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė netinkamu valdymu, žala ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad šiuo atveju žalos dydis (kuris paskaičiuotas be PVM) laikytinas įrodytu, paskaičiuotas ieškovės eksperto ir nėra nuginčytas. Nurodė, jog atsakovų pasitelktas ekspertas nebuvo net nuvykęs į ginčo butą ir savo išvadas padarė tik iš pateiktų nuotraukų, formaliai ir neobjektyviai paskaičiavęs galimą žalos dydį.

Atsiliepimas

6. Atsakovai I. A. ir I. A. atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovai iš esmės pripažino, kad žala atsirado 2018 m. liepos 8 d. trūkus karšto vandens ventiliui, esančiam daugiabučio namo laiptinėje, 7 aukšte, įrengtoje kolektorinėje spintoje, esančiam po skaitikliu. Kita vertus, nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai laikytini atsakingais dėl atsiradusios žalos, t. y. kad žalos šaltinis yra atsakovų atsakomybės ribose.

8. Atsakovai pažymėjo, kad kreipėsi į teismo ekspertą T. M. dėl žalos dydžio nustatymo, kuriam buvo pateikti dokumentai, kuriais šioje civilinėje byloje ieškovė grindžia nuostolių dėl apdrausto buto užliejimo dydį. Aiškino, kad minėtas teismo ekspertas tuo pagrindu parengė žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitas Nr. 200615 bei Nr. 200615-1. Nurodė, kad žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615 ekspertas pateikė išvadą, jog butui, adresu (duomenys neskelbtini), padaryta žala dėl vandens užpylimo, vadovaujantis pateiktais draudimo įmonės sudarytais dokumentais, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 2 320,88 Eur; žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615-1 ekspertas pateikė išvadą, kad ginčo bute esantiems virtuvės baldams ir klijuojamam stiklui padaryta žala dėl vandens užpylimo, vadovaujantis pateiktais draudimo įmonės sudarytais dokumentais, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 860 Eur. Taigi, anot atsakovų, ieškovės prašoma priteisti nuostolių atlyginimo suma teisiškai nepagrįsta. Be to, byloje nėra duomenų, kad sugadinto turto remontas būtų buvęs realiai atliktas, todėl PVM suma taip pat nelaikytina realiu nuostoliu (byloje nėra faktinių duomenų, kad PVM yra realiai sumokėtas už įsigytas prekes ar paslaugas).

Atsiliepimas

9. Atsakovai taip pat nurodė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimą, priežiūrą ir eksploatavimą vykdo UAB „Servico“ pagal 2011 m. lapkričio 3 d. Namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį.

10. Atsakovų atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad UAB „Servico“, kaip namo administratorė, pagal 2011 m. lapkričio 3 d. Namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį prižiūri ir karšto vandens sistemą; anot atstovo, administratorės atsakomybė yra iki uždaromosios armatūros (šiuo atveju ventilio) ir ją įskaitant (Sutarties Priedo Nr. 3 2, 11 punktai; Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktai; Priedo Nr. 5 8 eilutė), t. y. nagrinėjamu atveju ginčo buto savininkų – atsakovų, atsakomybės ribos prasideda tik po trūkusio ventilio. Pažymėjo, kad nors namo priežiūros sutartyje ir jos prieduose dėl karšto vandens sistemos priežiūros ir atsakomybės ribų tiesiogiai nepasisakyta, tačiau sutartyje (ir jos prieduose) susitarta dėl šalto vandens sistemos, todėl toks susitarimas pagal analogiją taikomas ir karšto vandens sistemai. Be to, pažymėjo, kad, remiantis atsakovų žiniomis, būtent UAB „Servico“ anksčiau keitė ventilį, kuris įvykio metu trūko (labiausiai tikėtina dėl perveržimo); be to, po įvykio UAB „Grinda“ sąskaitą už įvykio likvidavimą pateikė būtent UAB „Servico“. Papildomai aiškino, kad UAB „Grinda“ nutraukė vandens tiekimą visam namui, todėl tai patvirtina, jog trūkęs ventilis buvo uždaromoji armatūra. Atsakovų atstovas taip pat nesutiko su ieškovės prašomos priteisti žalos dydžiu ir pažymėjo, kad jis paskaičiuotas neteisingai, dalis išlaidų ieškovės sąmatose persidengia, išlaidos paskaičiuotos iš esmės tik pagal nukentėjusiosios pageidavimus. Teigė, kad vien tai, jog atsakovai sutiko atlyginti dėl ginčo įvykio patirtą žalą UAB „Servico“, savaime nepagrindžia, jog jie pripažino savo atsakomybę dėl minėto įvykio (tuo metu dar nebuvo kreipęsi teisinės pagalbos).

11. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Servico“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra.

12. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2018 m. liepos 7 d. buvo gautas pranešimas, jog objekte adresu (duomenys neskelbtini), dėl kolektorinėje spintoje trūkusio 89 butui priklausančio karšto vandens ventilio vandeniu buvo užlieti 5, 6, 7 aukštų bendro naudojimo patalpos, lifto šachta, liftas, požeminio parkingo 1 aukštas, taip pat savininkams nuosavybės teise priklausantys butai ir patalpos. Aiškino, kad po pranešimo apie pastebėtą vandens nutekėjimą, apie 4.20 val. atvykę UAB „Grinda“ atstovai likvidavo avariją bei pateikė trečiajam asmeniui avarijos padalinių likvidavimo įrodymus bei atliktų darbų sąmatą, kurią trečiasis asmuo apmokėjo. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad apie šį įvykį el. paštu informavo ir K. A.-R., kurios el. paštas buvo nurodytas kaip kontaktinis minėto objekto 89 butui (trečiojo asmens žiniomis, K. A.-R. yra atsakovų dukra).

13. Pasak trečiojo asmens, dėl nurodyto įvykio trečiojo asmens administruojamiems (duomenys neskelbtini), esantiems bendrojo naudojimo objektams padarytą žalą iš dalies atlygino ADB „Gjensidige“, sumokėdama 3 000 Eur dydžio pagal atsakovų civilinės atsakomybės draudimo sutartį maksimalią mokėtiną draudimo išmoką, o dėl likusios trečiojo asmens administruojamiems bendrojo naudojimo objektams padarytos žalos atlyginimo buvo susitarta su atsakovais žodžiu, leidžiant pastariesiems padarytą žalą atlyginti dalimis, įtraukiant nuostolių kompensavimą į kas mėnesį atsakovams teikiamas sąskaitas už 89 butui priklausančias apmokėti paslaugas dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo.

14. Trečiasis asmuo nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), teikia namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas pagal sudarytą sutartį; tuo pagrindu buvo sudarytas bendrojo naudojimo objektų, už kurių priežiūrą atsakingas trečiasis asmuo, aprašas, pagal kurį trečiasis asmuo vandentiekio sistemoje turi prižiūrėti geriamojo vandens vamzdynus ir uždaromąją armatūrą pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.). Trečiojo asmens teigimu, byloje pateikti aktai, fotonuotraukos ir kiti rašytiniai įrodymai pagrindė, kad avarijos priežastimi buvo už 89 butui priklausančio vandens apskaitos skaitiklio trūkęs ir tam pačiam butui priklausantis ventilis, kuris tiek pagal CK normas, tiek pagal sudarytą namo administravimo priežiūros sutartį bei bendrojo naudojimo objektų aprašą yra laikytinas patalpų savininko(-ų) asmenine nuosavybe, o ne pastato bendrojo naudojimo objektu.

15. Trečiojo asmens vertinimu, ieškinys atsakovams pagrįstai pateiktas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsniu, kadangi trečiasis asmuo nėra 89 butui nuosavybės teise priklausančių įrenginių (ventilio) savininkas ar valdytojas. Taip pat teigė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, atleidžiančių patalpų savininkus nuo atsakomybės, kaip tai numato CK 6.270 straipsnio 1 dalis.

16. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ADB „Gjensidige“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

17. Liudytojas R. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad dirba žalų ekspertu. Paaiškino, kad į ginčo butą vyko du kartus – 2018 m. liepos ir lapkričio mėn. Pažymėjo, kad minėtų apsilankymų metu buvo užfiksuota žala, padaryta ginčo butui jį apliejus – virtuvės ir svetainės zonos buvo užlietos, apgadintos lubos, sienos, grindys ir baldai; taip pat nustatyti apgadinimai ir koridoriuje, vonioje. Anot liudytojo, skilimus ant sienų/lubų galėjo įtakoti vandens užliejimas ir/arba namo sėdimas, tačiau ginčo buto savininkė nurodė, jog iki užpylimo skilimų nebuvo (todėl sprendė, jog skilimai įvyko dėl užliejimo). Nurodė, kad ginčo butas yra naujos statybos name, jis buvo prabangiai įrengtas – sudėtos vienos iš brangiausių grindų, geri baldai, sienos nudažytos brangiais dažais ir pan. Paaiškino, kad įprastai darant nuotraukas nedaro įrašų, kur tos nuotraukos darytos. Pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju buvo apgadintos/pažeistos ne visos sienos/lubos, tačiau faktiškai jas reikia perdažyti visas, siekiant atstatyti į pradinę padėtį; taip pat pakeisti ir nušlifuoti visas grindis, kad suvienodinti atspalvius. Teigė, kad ginčo bute buvo daug baldų, todėl išnešti visko nepavyktų, dėl to skaičiavo išlaidas jų apdengimui; be to, dėl šios priežasties skaičiavo ir padidintą koeficientą jų stumdymui (nes darbo būtų daug); skaičiavo ir grindjuosčių dažymą, nes ginčo buto savininkė sakė, jog jos buvo dažomos (o ne pirktos nudažytos); taip pat skaičiavo padidintas valymo išlaidas, nes po remonto darbų tokie darbai būtų reikalingi. Papildomai paaiškino, kad apskaičiuojant apgadintų baldų ir stiklo keitimo išlaidas rėmėsi ginčo buto savininkės pateiktais gamintojų paskaičiavimais. Pažymėjo, kad jo sudarytose sąmatose galimai tam tikri darbai/išlaidos galėjo ir dubliuotis, tačiau buvo žiūrima į bendrą gaunamą sumą, siekiant, jog ginčo buto savininkai turėtų realią galimybę atstatyti ginčo buto būklę į pradinę (buvusią iki užpylimo). Anot liudytojo, siekiant apskaičiuoti smulkių darbų išlaidas Sistelos programa yra nelabai tinkama.

18. Liudytojas T. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba žalų ekspertu. Paaiškino, kad į jį kreipėsi atsakovai ir prašė apskaičiuoti ginčo butui padarytą žalą. Teigė, kad nebuvo nuvykęs į minėtą butą, rėmėsi jam pateiktais dokumentais – be kita ko, nuotraukomis ir ieškovės sąmatose pateiktais skaičiavimais; žalą skaičiavo remdamasis Sistelos programa. Anot liudytojo, skaičiuodamas patirtą žalą, atrinko, kas dubliavosi ieškovės sąmatose ir besidubliuojančias pozicijas pašalino, taip pat jeigu nematė kažkokių pažeidimų nuotraukose, taip pat neskaičiavo išlaidų tokiems pažeidimams – pavyzdžiui, jeigu nuotraukose nematė ant sienos užpylimo požymių, vertino, jog sienose esantys įtrūkimai atsirado dėl namo sėdimo; taip pat nevertino, jog užlietas gipso kartono plokštes reikėtų keisti; grindjuosčių dažymo išlaidų neskaičiavo, nes prekyboje parduodamos jau dažytos. Pažymėjo, kad dėl stiklo keitimo išlaidų kreipėsi į bendroves, teikiančias tokias paslaugas, ir gavęs pasiūlymus, apskaičiavo tokių darbų rinkos vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė solidariai iš atsakovų I. A. ir I. A. ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 5 806,76 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 806,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš ieškovės atsakovams 270,72 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė; grąžino ieškovei 33,75 Eur žyminį mokestį.

20. Teismas nustatė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams I. A. ir I. A. ADB „Gjensidige“ ir I. A. buvo sudarę gyventojų turto draudimo liudijimą Nr. GJELT 2702420 nurodytam butui apdrausti; draudimo laikotarpis – nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 17 d.; turto savininko civilinė atsakomybė apdrausta maksimaliai 3 000 Eur sumai. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso I. G. (50/159 dalys buto) ir P. G. (109/159 dalys buto) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; užsienio bendrovė Seesam Insurance AS, veikianti per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (kurios teises ir pareigas, po susijungimo, perėmė ieškovė), ir I. G. 2016 m. lapkričio 8 d. sudarė būsto ir gyventojų turto draudimo polisą Nr. 220 0074041/2016 nurodytam butui apdrausti; draudimo laikotarpis – nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2019 m. lapkričio 9 d.

21. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2018 m. liepos 8 d. (naktį iš 2018 m. liepos 7 d. į liepos 8 d.) trūko karšto vandens ventilis, esantis (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, 7 aukšte, įrengtoje kolektorinėje spintoje už 89 buto karšto vandens skaitiklio; šią aplinkybę patvirtino tiek UAB „Servico“ 2018 m. liepos 9 d. defektinis aktas Nr. V18-004312, tiek UAB „Grinda“ pranešimas apie avariją; tiek ir šalių paaiškinimai. Nurodė, kad UAB „Servico“ 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2019 m. birželio 18 d. raštuose nurodyta, kad dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), apliejimo, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrieji inžineriniai tinklai, kuriuos prižiūri pastato administratorius, įtakos įvykusiai avarijai neturėjo.

22. Teismas nustatė, kad ieškovės atstovas – žalų ekspertas, 2018 m. liepos 10 d. techninės apžiūros protokole ir 2018 m. lapkričio mėn. papildomame techninės apžiūros protokole užfiksavo ginčo butui padarytą žalą ir sudarė lokalines sąmatas, sudarytas pagal 2018 m. kovo mėnesio kainas, kuriose atstatymas po užpylimo (patalpos) buvo įvertintas 9 722,19 Eur (kartu su visais mokesčiais), neskaičiuojant mokesčių – 6 059,70 Eur (nuostolių dydis, įvertinus nusidėvėjimą, sudaro 5 292,67 Eur); atstatymas po užpylimo (baldai) buvo įvertintas 3 089,89 Eur (nuostolių dydis, įvertinus nusidėvėjimą, sudaro 1 784,22 Eur)).

23. Iš byloje pateikto sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad ieškovė 2019 m. birželio 27 d. pervedė I. G. draudimo išmokas – 6 059,70 Eur ir 3 002,89 Eur (iš 3 089,89 Eur minusuota 87 Eur draudimo sutartyje nurodyta išskaita), viso 9 062,59 Eur sumą.

24. Teismas nustatė, kad ieškovė, atlyginusi nurodytą žalą, 2019 m. liepos 23 d., 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštais kreipėsi į atsakovus su regresiniu reikalavimu atlyginti nurodytą žalą, tačiau atsakovai nurodė, jog ieškovė turėtų kreiptis į jų butą apdraudusią ADB „Gjensidige“. 2020 m. vasario 28 d. ieškovė kreipėsi į atsakovų nurodytą draudimo bendrovę ADB „Gjensidige“ su pretenzija dėl 9 062,59 Eur žalos atlyginimo, tačiau pastaroji 2020 m. kovo 2 d. pranešime nurodė, kad pagal I. A. gyventojų turto draudimo sutarties GJELT Nr. 2702420 sąlygas turto savininko civilinės atsakomybės draudimo suma yra ribota, ir dėl 2018 m. liepos 8 d. įvykio, už kurį atsakomybė kyla draudėjui, ADB „Gjensidige“ jau yra įvykdžiusi savo įsipareigojimus – atlyginusi nuostolius nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmokant visą turto savininko civilinės atsakomybės draudimo sumą. Byloje pateiktas sąskaitos išrašas, ADB „Gjensidige“ užvestų draudimo bylų medžiaga ir trečiojo asmens UAB „Servico“ pateikti paaiškinimai patvirtino, kad ADB „Gjensidige“ pagal minėtą draudimo sutartį 2018 m. rugpjūčio 23 d. išmokėjo UAB „Servico“ 3 000 Eur žalai atlyginti (už 2018 m. liepos 8 d. įvykį), o dėl likusios žalos atlyginimo atsakovai ir UAB „Servico“ susitarė žodžiu, likusią žalos sumą išdėstant kartu su mėnesiniais mokėjimais už suteiktas paslaugas (šią aplinkybę patvirtino ir UAB „Servico“ pateiktos sąskaitos, išrašytos atsakovams).

25. Eksperto T. M. žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615 pateikta išvada, kad butui, adresu (duomenys neskelbtini), padaryta žala dėl vandens užpylimo, vadovaujantis pateiktais draudimo įmonės sudarytais dokumentais, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 2 320,88 Eur (ataskaitoje nurodoma, jog ši suma paskaičiuota su PVM, tačiau teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog šios sumos apskaičiuotos be PVM); žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615-1 ekspertas pateikė išvadą, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), esantiems virtuvės baldams ir klijuojamam stiklui padaryta žala dėl vandens užpylimo, vadovaujantis pateiktais draudimo įmonės sudarytais dokumentais, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 860 Eur.

26. Teismas nustatė, kad tarp UAB „Veikmė“ ir UAB „Servico“ 2011 m. lapkričio 3 d. buvo sudaryta Namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Servico“ įsipareigojo teikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo, eksploatavimo, komunalines ir kitas paslaugas.

27. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčas dėl to, kad butas (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas ieškovės, buvo apgadintas dėl 2018 m. liepos 8 d. įvykusio įvykio; ieškovė, šį įvykį pripažinusi draudiminiu, apskaičiavo 9 062,59 Eur draudimo išmoką už sugadintą butą ir šią sumą išmokėjo nukentėjusiam asmeniui. Teismas sprendė, kad ieškovė, atlyginusi minėto buto savininkams žalą, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kalto asmens (CK 6.1015 straipsnis).

28. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini), buto užpylimo židinys buvo trūkęs karšto vandens ventilis, esantis (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, 7 aukšte, įrengtoje kolektorinėje spintoje už 89 buto karšto vandens skaitiklio, o ne kiti šaltiniai, teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakė.

29. Teismas atsakovų nurodytas aplinkybes, kad minėtas ventilis trūko galimai dėl per didelio jo užveržimo, kurį atliko ginčo namo administratorė UAB „Servico“, atsakovams nepateikus jokių tai pagrindžiančių įrodymų (net nepateikus įrodymų, jog šis ventilis minėto asmens buvo keičiamas), vertino kaip neįrodytas.

30. Teismas nustatė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar minėta avarija įvyko bendro naudojimo inžinerinėse sistemose, ar atsakovams priklausančioje inžinerinėje sistemoje, bei kas turi atsakyti už padarytos avarijos padarinius.

31. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) nurodo, kad bendrosios statinio inžinerinės sistemos – statinio inžinerinės sistemos, skirtos daugiau negu vieno inžinerinės sistemos naudotojo poreikiams tenkinti. Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, nustatantis statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pateikia vartotojo inžinerinės sistemos sąvoką. Pagal šio reglamento (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. birželio 21 d.) 6.9 punkto nuostatą vartotojo inžinerinė sistema suprantama kaip statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis; vartotojo inžinerinė sistema tenkina statinio dalies (gyvenamojo namo, buto ar kitos paskirties pastato tam tikros dalies, pavienės patalpos ar jų grupės) gyventojų ar patalpos naudotojų bei statinio dalies naudojimo (eksploatavimo) reikmes.

32. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje karšto vandens sistema apibrėžiama kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos dalis: jai yra priskiriami karšto vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo pastato sienos arba šilumokaičio, įrengto pastate iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos. Teismas pažymėjo, kad identiškos nuostatos nurodytos ir UAB „Servico“ 2015 m. gegužės 16 d. sudarytame ginčo namo bendrojo naudojimo objektų apraše.

33. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad jų atsakomybės riba prasideda tik po trūkusio ventilio, todėl žala kilo ne jų atsakomybės ribose. Pažymėjo, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad kai atitinkamoje sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis ir įtaisas, galintis nutraukti vandens pratekėjimą (uždaromasis įtaisas), tai būtent pastarasis laikomas nustatantis ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos. Tokio įrenginio (šiuo atveju ventilio) funkcija nutraukti vandens pratekėjimą į vartotojo gyvenamąją patalpą. Karšto vandens ventilis yra vandens tiekimo ir vartojimo riba, šiuo ventiliu buto gyventojas gali laisvai naudotis ir jo nebuvimas, neveikimas ar užsukimas neįtakoja viso namo bendros vandentiekio sistemos. Tokiu būdu vartotojas pats gali reguliuoti karšto vandens padavimą į butą, jis yra atskirtas nuo bendros vandentiekio sistemos, todėl darytina išvada, kad būtent uždaromasis įtaisas nustato ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1237-450/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju trūkęs ventilis priskirtinas prie vartotojo inžinerinės sistemos, t. y. prie atsakovams priklausančios inžinerinės sistemos ir atitinkamai yra jų atsakomybės ribose, nes minėtas įtrūkęs ventilis buvo/yra skirtas tik atsakovams priklausančių patalpų vandens tiekimo sistemai aptarnauti, t. y. jis niekaip nepriklauso bendrai karšto vandens inžinerinei sistemai, iš kurios vanduo tiekiamas viso namo patalpoms, jis gali uždaryti vandens tiekimą išimtinai į atsakovams priklausančias patalpas.

34. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad, anot UAB „Grinda“ pateiktos informacijos, atvykus šalinti įvykusios avarijos, buvo nutrauktas vandens tiekimas visam namui (o ne tik atsakovų butui), nesudaro pagrindo spręsti dėl priešingo atsakomybės ribų aiškinimo, nes iš esmės visada (arba bent jau daugelyje atvejų) įvykus tam tikrai avarijai, susijusiai su vandens išsiliejimu, iš karto nutraukiamas vandens tiekimas visam objektui, kol nebus nustatyta tiksli avarijos priežastis (t. y. avarijos atvykę šalinti asmenys negali žinoti tikslios avarijos kilimo priežasties, todėl siekdami užkirsti didesnės žalos kilimui, nutraukia vandens tiekimą visam objektui ir tik tada aiškinasi jos priežastis).

35. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad buvo susitarta dėl kitokios bendrųjų ir vartotojo inžinerinių sistemų bei atitinkamai atsakomybės ribos, jog UAB „Servico“, kaip namo administratorė, pagal 2011 m. lapkričio 3 d. namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį prižiūri ir karšto vandens sistemą, jos atsakomybė yra iki uždaromosios armatūros (šiuo atveju ventilio) ir ją įskaitant (Sutarties Priedo Nr. 3 2, 11 punktai; Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktai; Priedo Nr. 5 8 eilutė).

36. Teismas pažymėjo, kad patys atsakovai nurodė, kad sutartyje ir jos prieduose dėl karšto vandens sistemos priežiūros ir atsakomybės ribų tiesiogiai nepasisakyta – atsakovų nurodomame sutarties Priedo Nr. 3 11 punkte nustatyta, jog į namo administratorės teikiamas paslaugas, be kita ko, patenka ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūra; Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktuose nurodyta, jog į bendrąją inžinerinę įrangą patenka šalto vandens tinklai – profilaktinė vamzdynų, uždaromosios armatūros ir įvadų hermetizacijos apžiūra nustatytais terminais, bei vamzdynų uždaromosios armatūros smulkių defektų šalinimas ar keitimas; Priedo Nr. 5 8 eilutėje nurodyta, jog namo administratorius atsakingas už pastato šilumos punktų – šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, esančių pastate, priežiūrą ir kontrolės užtikrinimą, bei periodinį šių darbų tikrinimą. Taigi, ginčo namo butų savininkams ir administratoriui nesusitarus dėl kitokių bendrųjų ir vartotojo inžinerinių sistemų – šiuo atveju dėl karšto vandens sistemos bei atitinkamai atsakomybės ribų, taikytinos anksčiau nurodytos bendros atsakomybės ribos. Teismas taip pat nepritarė atsakovų argumentams, kad kadangi nurodytoje sutartyje (ir jos prieduose) susitarta dėl šalto vandens sistemos ribų išplėtimo, todėl toks susitarimas pagal analogiją turėtų būti taikomas ir karšto vandens sistemai, nes toks plečiamasis aiškinimas, teismo vertinimu, šiuo atveju negalėjo būti taikomas.

37. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju trūkęs ventilis už 89 buto karšto vandens skaitiklio ir pagal 2011 m. lapkričio 3 d. namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutarties nuostatas yra priskiriamas buto savininko eksploatuojamam objektui, dėl ko už šio objekto gedimo metu sukeltą apliejimą atsakomybė kyla būtent atsakovams, kurie turi pareigą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovai iš pradžių neginčijo, jog atsakomybė dėl minėto įvykio kilo būtent jiems – siūlė kreiptis į jų butą apdraudusią bendrovę, taip pat sutiko atlyginti (ir atlygino) namo administratorei patirtą žalą dėl šios įvykio, bei tik vėliau pakeitė poziciją ir pradėjo reikšti abejones dėl atsakomybės ribų.

38. Pasisakydamas dėl žalos dydžio, teismas sprendė, kad didžioji dalis ieškovės eksperto sąmatoje nurodytų darbų yra susiję su žalos šalinimu, ir/ar yra objektyviai būtini esamiems žalos padariniams pašalinti. Tai patvirtina ieškovės turto sunaikinimo, sugadinimo aktuose nurodytų sugadinimų pobūdis, esančios nuotraukos apie buto būklę po užliejimo; taip pat įvertinamas ir avarijos pobūdis (užliejimas buvo itin smarkus, kurio metu buvo užlieti 5, 6, 7 aukštų bendro naudojimo patalpos, lifto šachta, liftas, požeminio parkingo 1 aukštas, taip pat savininkams nuosavybės teise priklausantys butai ir patalpos). Teismo vertinimu, ieškovės pateikta sąmata (dėl patalpų) yra pakankamai išsami, apimanti ne tik atstatymo kaštų apskaičiavimus, bet ir vaizdo fiksacijas (fotonuotraukas), buto apžiūrą ir t. t.

39. Teismas kritiškai vertino atsakovų poziciją, grindžiamą eksperto T. M. sudaryta nauja sąmata (dėl patalpų), kad nagrinėjamu atveju nevertinami šie pažeidimai ir atitinkamai išlaidos jų pašalinimui: dėl koridoriaus lubų, vonios lubų, grindų dangos perlakavimo, grindjuosčių dažymo. Teismas pažymėjo, kad ekspertas T. M. nebuvo nuvykęs į ginčo butą ir sąmatą sudarinėjo tik remiantis jam pateiktomis nuotraukomis bei ieškovės sąmatomis, tuo tarpu ieškovės pasitelktas ekspertas R. J. du kartus buvo faktiškai nuvykęs į ginčo butą. Be to, iš minėtos žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitos Nr. 200615 matyti, kad ekspertui T. M. net nebuvo pateiktos visos ginčo buto nuotraukos, darytos ieškovės eksperto (arba ekspertas jomis nesirėmė), nes ieškovės ginčo buto draudimo byloje akivaizdžiai matosi daugiau padarytų nuotraukų, negu vertino ekspertas T. M.. Teismas nematė pagrindo abejoti ieškovės eksperto nustatytais pažeidimais tiek koridoriaus, tiek vonios lubose; tuo labiau esant tokiam smarkiam užpylimui ir net atsakovams neginčijant, jog koridoriaus ir vonios sienos buvo pažeistos (mažai tikėtina, kad šiuo atveju sienos buvo pažeistos, o lubos ne, nors užpylimas vyko iš viršaus). Teismas neatmetė išlaidas dėl grindjuosčių dažymo, nes, kaip nurodė ekspertas R. J., ginčo savininkai teigė, jog grindjuostės buvo dažytos faktiškai, o ne nupirkus jas jau nudažytas; atsakovai šių aplinkybių nenuginčijo. Teismas nepritarė atsakovų pozicijai dėl mažesnio ploto grindų dangos perlakavimo, nes pakeitus dalį užlietos grindų dangos, siekiant suvienodinti visos dangos atspalvį ir pan., būtina perlakuoti visą dangą, neapsiribojant vien pakeista dalimi.

40. Teismas pasisakė dėl kiekvienos ieškovės patalpų sąmatos pozicijos pagrįstumo: 1) kritiškai vertino atsakovų abejones dėl patalpų uždengimo polietilenine plėvele poreikio, nes buto apgadinimams esant pakankamai dideliame plote, ir įvertinus darbų mastą, visų baldų, įrangos nebūtų galimybės išnešti, todėl pagrįstai paskaičiuotos išlaidos jų apdengimui (sąmatos 1 pozicija); 2) teismas iš dalies pritarė atsakovų pozicijai, kad baldų iš skydų išardymui, įrengimui, stumdymui nepagrįstai paskaičiuotas 1,5 koeficientas, nes ieškovė neįrodė tokio darbo sudėtingumo, todėl sąmatos 2 pozicijos išlaidos mažintinos iki 214,97 Eur (atsakovų perskaičiuotos išlaidos šioje dalyje); 3) dėl sąmatos 3-9 pozicijų ginčo nekilo, todėl teismas šioje dalyje plačiau nepasisakė; 4) teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovės sąmatos 10, 11, 13, 16 ir 18 pozicijose nurodyti darbai nepagrįstai išskirti atskirai iš 14 pozicijos – masyvo parketlenčių danga, jas klijuojant, į kurią iš esmės, kaip nurodė ekspertas T. M., faktiškai patenka ir ieškovės sąmatos 10, 11, 13, 16 ir 18 pozicijose nurodyti darbai, todėl teismas minėtose pozicijose nurodytas išlaidas vertino kaip nepagrįstas; 5) dėl sąmatos 12 pozicijos ginčo nekilo, todėl teismas šioje dalyje plačiau nepasisakė; 6) sąmatos 14 pozicijoje nurodytus darbus ir išlaidas teismas vertino kaip pagrįstus; tuo labiau jų iš esmės neginčijo ir atsakovai, paskaičiavę iš esmės panašią sumą (atsižvelgiant į nusidėvėjimą); 6) sąmatos 15 poziciją – dėl grindų šlifavimo ir lakavimo, teismas vertino kaip pagrįstą, nes, siekiant suvienodinti visos dangos atspalvį, būtina perlakuoti visą dangą, neapsiribojant vien pakeista dalimi; 7) sąmatos 17 pozicijoje nurodytas išlaidas (203,94 Eur) už darbus – grindjuosčių pakeitimas, teismas sumažino iki 50 Eur (tik kaip už senų grindjuosčių demontavimą), nes grindjuosčių (naujų) įrengimas jau buvo/turėjo būti įtrauktas į sąmatos 14 pozicijoje nurodytus darbus; teismas kritiškai vertino atsakovų eksperto paskaičiuotas 5,13 Eur išlaidas 29 m senų grindjuosčių demontavimui, nes jos akivaizdžiai yra per mažos; 8) sąmatos 19 poziciją vertino kaip pagrįstą, nes ekspertas R. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo savininkai teigė, jog grindjuostės buvo dažytos faktiškai, o ne nupirktos jau nudažytos; atsakovai šių aplinkybių nenuginčijo; 9) sąmatos 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27 ir 28 pozicijas teismas vertino kaip pagrįstas, nes užliejus ginčo butą, atitinkamai buvo užlietos ir gipso kartono plokštės (ant sienų/lubų), kurios yra neatsparios drėgmei, todėl būtina jas keisti (o ne jas tik išdžiovinti); atitinkamai pagrįstai paskaičiuotos išlaidos jų keitimui ir glaistymui/šlifavimui/dažymui bei pan.; taip pat teismas vertino, kad pažeidimai dėl įtrūkusių sienų/lubų pagrįstai įvertinti kaip atsiradę dėl užliejimo, o ne namo sėdimo, nes atsakovai nepagrindė tokios savo pozicijos; teismas pažymėjo, jog ieškovės ekspertas buvo faktiškai ginčo bute du kartus ir abejoti jo padarytomis išvadomis šioje dalyje teismas neturi. Teismas nepritarė atsakovų pasitelkto eksperto šioje dalyje pateiktais skaičiavimais (gerokai mažesniais), kurie nėra pagrįsti rinkos vertėmis ir pan. (kelia abejonių vien tai, kad, pavyzdžiui, 10 kv. m lubų ir 41,5 kv. m sienų dažymas (kartu su dažais ir darbu) galėtų kainuoti tik atitinkamai 43,05 Eur bei 156,51 Eur); 10) teismas taip pat laikė pagrįsta 29 sąmatos poziciją dėl patalpų valymo po remonto išlaidų, nes, teismo vertinimu, tokios išlaidos – 133,72 Eur, yra protingos, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytų remonto darbų poreikį ir atitinkamai nešvarumų po tokių darbų atlikimo atsiradimą; vien tai, jog ieškovės ekspertas, apskaičiavęs tokias išlaidas, nurodė galimai netinkamą įkainio kodą – mazutuotų-tepaluotų paviršių valymas, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nereikalingų ar per didelių išlaidų; atsakovų eksperto paskaičiuotos valymo išlaidos – 50,35 Eur, yra akivaizdžiai per mažos (94 kv. m ploto nuvalymui po remonto); 11) dėl sąmatos 30 pozicijos ginčo nekilo, todėl teismas šioje dalyje plačiau nepasisakė.

41. Teismas, įvertinęs perskaičiuotus darbus ir atitinkamai jų išlaidas (darbo užmokestis – 1 861,52 Eur; medžiagos – 2 414,05 Eur; mechanizmai – 139,06 Eur), pridėjęs papildomų medžiagų vertę (3 proc.), papildomų mechanizmų vertę (3 proc.), papildomą darbo užmokestį (8 proc.), statybvietės išlaidas (9 proc.; šios išlaidos pridedamos po medžiagų nusidėvėjimo apskaičiavimo), įvertinęs nusidėvėjimą (medžiagų 25 proc.), darė išvadą, kad realios išlaidos patalpų atstatymui po nurodyto ginčo buto užliejimo sudaro 4 380,19 Eur. Pažymėjo, kad į nurodytą sumą PVM nėra įskaitomas.

42. Teismas nurodė, kad atsakovai teigė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ginčo buto savininkai būtų turėję realių išlaidų, t. y. būtų faktiškai remontavę ginčo butą. Teismas pažymėjo, kad pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina sugadintą turtą atkurti. Vien ta aplinkybė, kad, atsakovų manymu, ginčo buto savininkai galėjo kokių nors išlaidų nepatirti, negalima apriboti žalą patyrusio asmens teisės į teisingą žalos atlyginimą. Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas nustatant prarasto turto atkuriamąją vertę.

43. Teismas taip pat nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovų pasitelktų ekspertų išvadas jis vertino kaip rašytinius įrodymus, o ne eksperto išvadas, kadangi pagal kasacinio teismo jurisprudenciją specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada – laikoma tik teismo nutartimi paskirto tyrimo, atlikto ir įforminto įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte, išvada, kurią pateikia įstatymų nustatyta tvarka paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias.

44. Teismas iš dalies kritiškai vertino atsakovų poziciją, grindžiamą eksperto T. M. sudaryta nauja sąmata (dėl baldų apgadinimo), kurioje minėtas ekspertas gerokai sumažino baldų permontavimo medžiagų išlaidas, šios savo pozicijos niekaip nepagrindus.

45. Teismas pasisakė dėl kiekvienos ieškovės baldų sąmatos pozicijos pagrįstumo: 1) sąmatos 1 pozicijoje teismas nurodytas 1 370,38 Eur išlaidas medžiagoms vertino kaip pagrįstas (atsakovams jų nenuginčijus); kita vertus, teismas pritarė atsakovų pozicijai, jog šiuo atveju nepagrįstai buvo paskaičiuotas padidintas minėtų darbų koeficientas (2); teismas sutiko su atsakovų (atsakovų pasitelkto eksperto) pozicija, kad jis mažintinas iki 1,5 (įvertinus tai, jog baldų demontavimas yra pakankamai nesudėtingas darbas), atitinkamai išlaidos darbo užmokesčiui šioje dalyje sudaro 287,11 Eur; 2) sąmatos 2 pozicijoje nurodytas išlaidas teismas vertino kaip nepagrįstas, nes atsakovų pasitelktas ekspertas, faktiškai kreipęsis į bendroves, atliekančias dekoratyvinių stiklų ant sienų perklijavimo darbus, bei gavęs atsakymus dėl tokių darbų vertės, apskaičiavo jų rinkos vertę, kuria teismas neturi pagrindo abejoti (ieškovė jų taip pat byloje nenuginčijo; aplinkybė, jog ieškovės ekspertui tokią sumą nurodė ginčo buto savininkė, net nepateikus jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą, vertinta kritiškai); taigi, teismas vertino, jog dekoratyvinio stiklo ant sienų perklijavimo/keitimo išlaidos sudaro 241,66 Eur (107,93 Eur darbo užmokestis ir 133,73 Eur medžiagos); 3) teismas nesuabejojo sąmatos 3 pozicijoje nurodytų šiukšlių išvežimo išlaidų pagrįstumu; nors atsakovų pasitelktas ekspertas apskaičiavo gerokai mažesnes išlaidas šioje dalyje, tačiau jų skaičiavimo net nepaaiškino, todėl teismas ieškovės nurodytas išlaidas šioje dalyje vertino kaip pagrįstas.

46. Teismas, įvertinęs perskaičiuotus darbus ir atitinkamai jų išlaidas (darbo užmokestis – 424,03 Eur; medžiagos – 1 504,11 Eur; mechanizmai – 73,99 Eur), pridėjus papildomų medžiagų vertę (3 proc.), papildomų mechanizmų vertę (3 proc.), papildomą darbo užmokestį (8 proc.), statybvietės išlaidas (9 proc.; šios išlaidos pridedamos po baldų nusidėvėjimo apskaičiavimo), įvertinus nusidėvėjimą (baldų 50 proc.), darė išvadą, kad realios išlaidos baldų atstatymui po nurodyto ginčo buto užliejimo sudaro 1 426,57 Eur; į nurodytą sumą PVM taip pat nėra įskaitomas.

47. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad byloje įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė nesugebėjimu naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims, žala ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (kaltė šiuo atveju preziumuojama), todėl ieškovei solidariai iš atsakovų priteisė bendrą 5 806,76 Eur (4 380,19 Eur + 1 426,57 Eur) nuostolių sumą už ginčo buto apgadinimus (CK 6.249, 6.266 straipsniai); kitoje dalyje ieškinio reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

48. Atsakovai I. A. ir I. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl 5 806,76 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo ieškovei ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

48.1. Trūkęs karšto vandens ventilis nėra atsakovų atsakomybės ribose. Tai, kad namo administratorės UAB „Servico“ atsakomybė yra iki uždaromosios armatūros (trūkusio ventilio) ir ją įskaitant, pagrindžia ir sisteminis Sutarties 1.2.9., 4.1.2.6 punktų, Sutarties Priedo Nr. 3 2, 11 punktų; Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktų; Priedo Nr. 5 8 eil. nuostatų aiškinimas.

48.2. Namo administratorė UAB „Servico“ pati savo elgesiu įrodė, kad trūkęs ventilis yra jos atsakomybės ribose, kadangi ji inicijavo avarijos padarinių šalinimą (surašė defektinį aktą, likvidavo avarijos padarinius (iškvietė UAB „Grinda“ avarijos padariniams pašalinti) ir apmokėjo už likvidavimo darbus; priešingu atveju namo administratorė, nesant atsakovų atsisakymo likviduoti avarijos padarinius, neturėjo teisės ir pareigos pati imtis veiksmų likviduoti avariją ir už tai apmokėti (Sutarties 4.1.2.6. punktas). UAB „Servico“ nepateikė duomenų, kad atsakovai, įvykus avarijai, būtų atsisakę šalinti avarijos padarinius. Po įvykusios avarijos buvo pakeistas sugedęs ventilis ir už jo keitimą UAB „Servico“ panaudojo savo lėšas; duomenų, kad atsakovams už atliktus darbus būtų tekę mokėti nėra.

48.3. Nors Sutartyje ir jos prieduose dėl karšto vandens sistemos priežiūros ir atsakomybės ribų tiesiogiai nepasisakyta, tačiau sutartį aiškinant sistemiškai, darytina išvada, kad namo administratorė atsako ne tik už šalto vandens ventilius (jų priežiūrą), bet ir už karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilių) priežiūrą (Sutarties 1.2.9 punktas, Sutarties Priedo Nr. 3 11 punktas, Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktai, Priedo Nr. 5 8 eilutė). Sutartis turi būti aiškinama pagal CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir visi neaiškumai turi būti aiškinami sutartį pasiūliusios šalies nenaudai ir atitinkamai vartotojų naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Tai, kad sutartyje tiesiogiai aptarta namo administratorės atsakomybė už uždaromąją armatūrą šalto vandens vamzdyne, to paties tiesiogiai nenumatant dėl karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilio), laikytina sutarties klaida ir trūkumu.

48.4. Tai, kad įvykus vandentiekio avarijai buvo iškviesta UAB „Grinda“ ir, įvertinus situaciją, buvo užsuktas vanduo visame name, patvirtina, kad trūko bendrojo naudojimo vamzdis, kadangi, jei būtų trūkęs atsakovų atsakomybėje buvęs įrenginys, būtų pakakę nutraukti vandens tiekimą atsakovų butui, o ne vandenį visam namui.

48.5. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas UAB „Servico“ atsakomybės nebuvimą, nepagrįstai rėmėsi UAB „Servico“ 2015 m. gegužės 16 d. sudarytu ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašu. UAB „Servico“ nepateikė įrodymų, kad jos parengtas ir pasirašytas 2015 m. gegužės 16 d. ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašas buvo patvirtintas ginčo daugiabučio visuotiniame gyventojų susirinkime (ar parengtas remiantis patalpų savininkų visuotiniame susirinkime priimtais sprendimais) (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Nesant tokios žymos ir/ar kitų rašytinių įrodymų apie daugiabučio patalpų savininkų valią patvirtinti bendro naudojimo objektų aprašą, toks dokumentas laikytinas niekiniu. Be to, daugiabučio namo patalpų savininkai visuotiniame susirinkime turi teisę numatyti bendrojo naudojimo objektus pagal savo nuožiūrą ir neprivalo bendro naudojimo objektų aprašo sudaryti nekeičiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje esančio sąrašo.

Žemesnės instancijos teismas

48.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įrodinėjimo pareiga dėl aplinkybių, kad prieš užpylimą namo administratorė UAB „Servico“ keitė karšto vandens ventilį, tenka atsakovams. Atsakovai nedalyvavo namo administratorei keičiant karšto vandens ventilį, todėl tokius įrodymus, neigdama atsakovų poziciją, turėjo pareigą pateikti pastato administratorė UAB „Servico“, kuri pagal sutartį prižiūrėjo karšto vandens tinklus, t. y. ji turėjo pareigą pateikti įrodymus, kurie pagrindžia daugiabučio šilumos ir karšto vandens tinklų atliktus priežiūros darbus. UAB „Servico“ nepateikus šių įrodymų (UAB „Servico“ turi turėti žurnalus, kuriuose fiksuoti statinio objektų nuolatiniai stebėjimai, atliekami darbai), taikytina kasacinio teismo suformuota contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Nagrinėjamu atveju namo administratorei nepalankiausias faktas yra tas, kad būtent ji iki avarijos keitė karšto vandens ventilį, kuriam trūkus, įvyko avarija. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimo pareiga dėl aplinkybių, kuriose asmuo tiesiogiai nedalyvavo, negali tekti šiam asmeniui (nutartys Nr. e3K-3-45-701/2019, Nr. e3K-3-236-969/2019, 107 punktas; Nr. e3K-3-359-701/2019; 40 punktas).

48.7. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų eksperto T. M. išvados tarsi turėtų būti vertinamos kaip mažiau patikimos nei ieškovės pasitelkto eksperto dėl to, kad atsakovų ekspertas faktiškai neapžiūrėjo buto, nepagrįsta, neparemta jokia teisės norma ar teismų išaiškinimais. Įprasta praktika ta, kad ekspertizės išvados iš esmės beveik visada daromos iš ekspertams pateikiamų įrodymų. Atsakovai savo pasitelktam ekspertui pateikė visą ieškovės tariamus reikalavimus pagrindžiančią medžiagą – ieškovės į bylą pateiktas fotonuotraukas ir žalos likvidavimo darbų sąmatas. Tuo atveju, jei šioje byloje būtų buvusi skiriama ekspertizė, ji taipogi būtų atliekama remiantis byloje surinktais įrodymais (fotonuotraukas ir sąmatas), o ne fiziškai vykstant į minėtą butą.

48.8. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ekspertui T. M. net nebuvo pateiktos visos ginčo buto nuotraukos, darytos ieškovės eksperto (arba ekspertas jomis nesirėmė), laikyti abstrakčiais ir niekaip nepaneigiančiais eksperto išvadų tinkamumo. Teismas nenurodė, kad kokia nors konkreti tariamai neįvertinta nuotrauka turėjo įtakos netinkamam žalos dydžio įvertinimui, atliktam T. M. Atsakovų pasitelktas ekspertas T. M. yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, prisiekęs įstatymų nustatyta tvarka ir turintis patirties rengiant būtent teismo ekspertizes dėl nuostolių dydžio, todėl nėra jokių abejonių dėl tokio asmens kvalifikacijos ir reputacijos.

48.9. Ieškovės pasitelktas specialistas ir jo išvados vertintinos kaip nepatikimos. Tą patvirtina 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio duoti jo parodymai: 1) tam tikras išvadas, tokias kaip „bute buvo galingi virtuvės baldai“ jis darė neturėdamas jokios kvalifikacijos (garso įrašas nuo 25:30); 2) žalos dydį nustatė pagal tai, ką „klientė (nukentėjusi buto savininkė) sakė“ (garso įrašas nuo 21:30); 3) specialistas nesugebėjo visų pažeidimų nustatyti iškart (garso įrašas nuo 28:30); 4) negalėjo paaiškinti savo išvados, kaip nustatė, kad gipso skilimas sienoje yra nuo užliejimo, o ne nuo to, kad naujos statybos daugiabutis nusėdo, šiuo atveju savo išvadą vėlgi pagrindė tuo, ką „klientė pasakė“ (garso įrašas nuo 32:00); 5) per pirmąją apžiūrą toje pačioje patalpoje pastebėjo žalą tik 10 kv. m plote, o pakartotinėje apžiūroje toje pačioje patalpoje pastebėjo žalą dar 25 kv. m plote (garso įrašas nuo 33:00), sąmatose darbus dubliavo (garso įrašas nuo 46:00); 6) nukentėjusi buto šeimininkė ieškovės žalų specialistui nurodinėjo, ką fiksuoti (garso įrašas nuo 48:00); 7) nukentėjusioji teigė, kad ji pirko dažytas grindjuostes, nors tokių įrodymų apie grindjuosčių pobūdį nukentėjusi buto savininkė nepateikė, tačiau specialistas skaičiavimus pagrindė remiantis teiginiais (garso įrašas nuo 48:50). Ieškovės specialistas žalos dydį nustatinėjo pagal nukentėjusios buto savininkės pageidavimus, nurodymus, kiek kainuotų kiekvieno objekto remontas, nors ir nepagrindžiant tokių pozicijų. Jis apskritai kvestionavo žalos nustatymo programoje „Sistela“ esančias rinkos kainas ir siekė pasiekti žalos dydį, kuris klientei (buto savininkei) būtų priimtinas (garso įrašas nuo 54:31, 55:50, 56:20, 57:40, 01:07:00, 01:10:30, 01:13:50, 01:15:00). Šios aplinkybės patvirtina ieškovės specialisto nekompetenciją, kadangi ne jis pats vertino žalos dydį, o sąmatą surašė pagal tai, ką liepė nukentėjusioji buto savininkė; sąmatą derino tol, kol buto savininkę ji tenkino.

48.10. Teismas sutiko su ieškovės ekspertų nustatytais pažeidimais tiek koridoriaus, tiek vonios lubose, spręsdamas, kad tai tikėtina esant smarkiam užpylimui ir net atsakovams neginčijant, jog koridoriaus ir vonios sienos buvo pažeistos (mažai tikėtina, kad šiuo atveju sienos buvo pažeistos, o lubos ne, nors užpylimas vyko iš viršaus), tačiau teismas šiuo aspektu neturėjo jokio pagrindo daryti išvadas, kad aptariamos ieškovės žalos dydis įrodytas dėl to, kad atsakovai neįrodė priešingai, kadangi žalos dydį turėjo įrodyti ieškovė.

48.11. Teismas be jokių įrodymų ir pagrindimo priėmė ieškovės specialisto skaičiavimus dėl grindjuosčių (ieškovės sąmatos 19 pozicija), atsakovams perkėlė ieškovės žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo pareigą. Atsakovai nedalyvavo nei iki avarijos perkant nukentėjusiųjų grindjuostes, nei jas dažant, tad akivaizdu, kad tokius įrodymus (pagrindžiančius, jog iki avarijos bute grindjuostės buvo dažytos rankiniu būdu, o ne gamykliškai) turėjo ir privalėjo pateikti ieškovė (įrodymus gauti iš buto savininkų), o ne remtis buto savininkės teiginiais.

Žemesnės instancijos teismas

48.12. Ieškovės specialistas paskaičiavo, kad reikia keisti visas avarijos metu apgadinto buto grindis, o atsakovų ekspertas pagrindė, kad tai nėra būtina. Teismui nustačius prieštaravimus, byloje esant kardinaliai skirtingoms išvadoms dėl žalos eliminavimo kainos dydžio, teismas turėjo teisę inicijuoti ekspertizės skyrimą, o ne remtis nuomone/prielaida, kad nagrinėjamu atveju būtų reikėję keisti viso buto grindis.

48.13. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės pateiktos sąmatos 1 pozicijos, darė nepagrįstas išvadas. Teismas visiškai neįvertino, jog T. M. išvadoje nurodyta, kad „Sistelos“ sistemoje šio įkainio darbų aprašymas yra sekantis: „l. Medžiagų iškrovimas ir padavimas į darbo vietą. 2. Medinių karkasų įrengimas. 3. Karkasų apkalimas plėvele. 4. Karkasų pastatymas ir pritvirtinimas, uždengiant apsaugojamas pastato dalis“ (išvados 15 psl.). Ieškovė neįrodė (neįrodinėjo), kad remonto darbams bute reikėtų įrengti medinius karkasus (pastolius) ir pan., todėl į sąmatą tokie darbai įtraukti visiškai nepagrįstai ir teismas sprendime to neįvertino.

48.14. Neaišku, kokiu pagrindu teismas vertino, kad atsakovų eksperto paskaičiuotos 5,13 Eur išlaidos 29 m senų grindjuosčių /demontavimui, yra akivaizdžiai per mažos (ieškovės sąmatos 17 pozicija). Teismas nenurodė jokių pagrindų, leidžiančių abejoti eksperto T. M. kompetencija ir objektyvumu, tad toks nepagrįstas jo išvadų atmetimas vertintinas kritiškai.

Žemesnės instancijos teismas

48.15. Pasisakydamas dėl sąmatos 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27 ir 28 pozicijų teismas išlaidas vertino kaip pagrįstas, tačiau spręsdamas, kad užliejus butą, atitinkamai buvo užlietos ir gipso kartono plokštės (ant sienų/lubų), kurios yra neatsparios drėgmei, todėl būtina jas keisti (o ne tik džiovinti), darė specialių žinių reikalaujančias išvadas (dėl poreikio keisti gipso plokštes), nepagrįstai teigdamas, kad gipso plokštės nėra atsparios vandeniui. Priešingai nei teigia teismas, abu liudytojai pripažino, kad sušlapusios gipso plokštės savaime netampa netinkamomis, tad jas demontuoti/keisti reikia tik esant neatitaisomam jų sugadinimui (įprastu atveju sušlapusi gipso plokštė išbrinksta ir išdžiūvusi vėl susitraukia iki pirminės padėties).

48.16. Dėl teiginio, kad atsakovai turėjo įrodyti, jog įtrūkimai sienose/lubose atsirado dėl namo sėdimo, teismas prieštarauja teismų praktikoje suformuotoms įrodinėjimo naštos taisyklėms: teismas atsakovams perkėlė naštą įrodyti ieškovės žalos faktą ir dydį bei įrodyti tai, ko atsakovai įrodyti neturi galimybių. Ieškovės specialistas pripažino, jog jis pats nenustatė, kad įtrūkimai atsirado dėl apliejimo, o vadovavosi tuo, ką pasakė klientė. Ekspertas T. M., apklausiamas posėdžio metu, aiškiai pagrindė, kodėl įtrūkimai sienose nelaikytini apliejimo pasekme.

48.17. Teismas, pasisakydamas dėl rinkos kainų (pvz.: nesutikdamas, kad 10 kv. m lubų ir 41,5 kv. m sienų dažymas (kartu su dažais ir darbu) galėtų kainuoti tik atitinkamai 43,05 Eur bei 156,51 Eur), nenurodė, kad remiasi kitomis rinkos kainomis nei byloje rėmėsi abu specialistai, buto remonto kainas nustatinėję „Sistelos“ sistema.

48.18. Pasisakydamas dėl 29 sąmatos pozicijos (patalpų valymo po remonto išlaidos), teismas be jokių paaiškinimų konstatavo, kad „atsakovų eksperto paskaičiuotos valymo išlaidos – 50,35 Eur, yra akivaizdžiai per mažos (94 kv. m ploto nuvalymui po remonto)“.

Atsiliepimas

49. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

49.1. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad administratorė savo veiksmais likviduojant avariją patvirtino, jog yra atsakinga už vandentiekio dalį, kurioje įvyko avarija. Nors atsakovai nurodo, kad administratorė neturėjo teisės šalinti avarijos padarinių, jei laikė, jog už avariją yra atsakingi atsakovai, tačiau atsakovai avarijos savo jėgomis ir iniciatyva nelikvidavo – taigi atsisakė šiuos trūkumus šalinti. Be to, trūkus karšto vandens ventiliui ir išsiliejus vandeniui žala buvo padaryta ir bendrojo naudojimo objektams, už kurių priežiūrą atsakinga administratorė, todėl ji turėjo pareigą likviduoti tiek pačią avariją, kad žala turtui nedidėtų, tiek jos padarinius.

49.2. Atsakovai administratorei dalimis atlygina nuostolius, patirtus administratorei likviduojant avarijos padarinius bendriesiems daugiabučio namo objektams. Atsakovai šios aplinkybės neneigė, todėl vertintina, jog ne administratorė, o būtent atsakovai savo veiksmais, sutikdami atlyginti ir atlygindami už įvykio metu padarytą žalą, pripažino savo atsakomybę už netinkamą vamzdyno priežiūrą.

49.3. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ į bylą pateikė duomenis, kad pripažino 2018 m. liepos 8 d. įvykį draudžiamuoju ir nukentėjusiems asmenims atlygino žalą draudimo sumos ribose. Atsakovai neginčijo draudiko priimto sprendimo pripažinti, jog avarija įvyko būtent atsakovų atsakomybės ribose. Atsakovų teiginiai, jog jie nėra atsakingi už trūkusį karšto vandens vamzdžio ventilį, yra tik jų gynybinė pozicija, nes iki bylos iškėlimo jie atsakomybę pripažino ir siekė atlyginti žalą kitiems avarijos metu nukentėjusiems asmenims.

49.4. Sutartyje yra aiškiai apibrėžiamos administratorės prisiimamos teisės ir pareigos bei pateikiami jų apibrėžimai. Sutartimi administratorė įsipareigojo teikti administravimo ir eksploatavimo paslaugas. Sutartyje apibrėžiant šias paslaugas nurodyta, kad administratorė teikia paslaugas susijusias tik su bendrojo naudojimo objektais: administravimas – <...> atlieka visus veiksmus, būtinus namo bendrojo naudojimo objektams išsaugoti“, “eksploatavimas – namo pagrindinių konstrukcijų <...> mechaninio patvarumo ir patikimumo stebėjimas, smulkių defektų šalinimas, bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų <...>“ (Sutarties 1.2.10, 1.2.11 papunkčiai).

Žemesnės instancijos teismas

49.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog avarijos metu trūkęs ventilis priskirtinas ne prie bendrojo naudojimo objektų, o prie vartotojo inžinerinės sistemos. Šių teismo argumentų atsakovai apeliaciniame skunde nepaneigė.

49.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vandens užsukimas viso daugiabučio namo apimtyje neleidžia daryti išvadų dėl atsakomybės ribų. Yra daugybė teismų praktikos, kurioje yra nustatyta faktinė aplinkybė, jog vanduo buvo užsuktas visam daugiabučiui namui, bet atsakingu už įvykį yra pripažintas konkretaus buto savininkas, (pvz., Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-97-1043/2020). Teismas šioje byloje vertino būtent šiam ginčui aktualias aplinkybes ir jų visumą.

49.7. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad būtent namo administratorė iki avarijos keitė trūkusį ventilį ir šis neva buvo netinkamai įrengtas. Šio teiginio atsakovai niekaip neįrodinėja, o įrodinėjimo naštą bando perkelti administratorei. Atsakovų atstovas bylos nagrinėjimo metu taip pat neprašė iš administratorės išreikalauti įrodymų, kurie nurodomi apeliaciniame skunde.

49.8. Nors atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai T. M. išvadas vertino tarsi kaip mažiau pagrįstas nei ieškovės pasitelkto eksperto R. J., tačiau teismas kritiškai vertino tiek vieno, tiek kito eksperto sudarytas ir į bylą pateiktas sąmatas ir išvadas. Nagrinėjant bylą buvo atliktas išsamus šių įrodymų tyrimas – dėl jo teismo posėdžių metu turėjo galimybę pasisakyti tiek byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat į bylą liudytojais buvo kviečiami ir patys ekspertai, išsamiai paaiškinę tiek sąmatų skaičiavimus, tiek jas sudarant vertintas aplinkybes ir jų sudarymui pateiktus duomenis.

49.9. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, rėmėsi ir sprendimą grindė tiek T. M., tiek R. J. sudarytomis sąmatomis ir teiktais paaiškinimais, buvo vertintos po įvykio darytos fotonuotraukos, surašyti apžiūros aktai ir kt. Teismas pritarė tiek daliai R. J., tiek T. M. sudarytų sąmatų, aiškiai motyvuodamas, kodėl nepritaria vieno ar kito eksperto nuomonei ar skaičiavimams. Atsakovai apeliaciniame skunde nepaneigė teismo motyvų dėl priteistinos žalos dydžio.

49.10. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad lubos yra paveiktos vandens. Taip pat liudytojas R. J. 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad antrosios apžiūros metu buvo fiksuoti tokie pažeidimai, specialistas sugretino pažeidimo ir avarijos šaltinio vietą, pažeidimo pobūdį ir sprendė, kad žala padaryta būtent ginčo apliejimo metu (teismo posėdžio garso įrašo 23:19). R. J. pasisakė ir dėl to, kaip nustatė, kad pažeidimai atsirado būtent kaip užliejimo pasekmė, o atsakovai, nurodydami teismo posėdžio garso įrašo laiką, siekia išimti iš konteksto tam tikrus R. J. pasisakymus ir taip suklaidinti teismą – R. J. motyvus, kuriais remdamasis nustatė, kad pažeidimai yra užliejimo pasekmė pateikė nuo 31 teismo posėdžio įrašo minutės, o ne nuo 32 teismo posėdžio įrašo minutės. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde pateikiamos R. J. apklausos citatos yra išimtos iš konteksto ir interpretuojamos atsakovams palankiu būdu.

49.11. Turtą apžiūrėjo R. J. – profesionalas, turintis ilgametę patirtį. Apžiūros metu specialistas turto savininkų buvo informuotas apie grindjuosčių dažymo būdą ir grindjuostes apžiūrėjęs, neturėjo pagrindo su nurodytu nesutikti. Pažymėtina, kad ir T. M. 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jei būtų fiziškai apžiūrėjęs turtą po apliejimo, jo vertinimas galėjo būti kitoks (nuo 1:44:15).

49.12. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad teismas, esant skirtingai specialistų R. J. ir T. M. nuomonei dėl grindų dangos pažeidimo atstatymo būdo, privalėjo skirti teismo ekspertizę. Pažymėtina, kad atsakovus teisminiame ginče atstovavęs profesionalus teisininkas – advokatas pats tokio prašymo taip pat neteikė. Grindims padaryta žala ir jos mastas pagrįstas byloje esančiais įrodymais, fotonuotraukomis, liudytojas R. J. pateikė motyvus, kuriais remdamasis sprendė, kad nurodytu atveju turi būti perlakuojama visa grindų danga. Teismas, priimdamas sprendimą laikė, kad byloje esančių įrodymų pakanka padaryti išvadai dėl žalos atstatymo būdo, pareigos skirti teismo ekspertizę neturėjo.

49.13. Nors atsakovai teigia, kad teismas specialiųjų žinių reikalaujančias išvadas darė pats, tačiau byloje liudytojais buvo kviesti du specialistai, sudarę sąmatas apgadinto turto atstatymui, ir teismas, esant tokiai įrodymų visumai, yra kompetentingas atlikti įrodymų vertinimą. Pažymėtina, kad net ir skyrus teismo ekspertizę, joje daromos išvados teismui nėra privalomos ir turi būti vertinamos pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Atsiliepimas

50. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Servico“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

50.1. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad jie negali būti laikomi atsakingais už avarijos metu padarytą žalą, kadangi tariamai pagal 2011 m. lapkričio 3 d. namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį trečiojo asmens atsakomybė yra iki uždaromosios armatūros (šiuo atveju trūkusio ventilio) ir ją įskaitant.

50.2. Atsakovai klaidingai interpretuoja Sutarties 4.1.2.6 punktą. Atsakovų teiginiai, kad trečiasis asmuo įvykus avarijai, visų pirma, turėjo gauti atsakovų (ne)sutikimą likviduoti avarijos padarinius ir tik pastariesiems to nepadarius – imtis avarijos likvidavimo veiksmų, neatitinka ne tik Sutarties nuostatų, bet ir elementarių logikos ir protingumo kriterijų. Dėl įvykusios avarijos žala buvo padaryta ne tik ginčui aktualiam privačiam butui, bet ir bendrojo naudojimo objektams, už kuriuos pagal Sutartį atsakingas trečiasis asmuo. Atsižvelgiant į Sutarties 4.1.2.6, 4.1.4.5 punktų ir Sutarties priedo Nr. 3 nuostatas, trečiasis asmuo ne tik turėjo teisę, bet privalėjo skubiai lokalizuoti avarijos padarinius, pašalinti bendrojo naudojimo objektams padarytą žalą ir nustatyti atsakingus už žalos padarymą asmenis, ką ir padarė. Į įvykio vietą atvykusios UAB „Grinda“ avarijos padarinių šalinimo pažymoje taip pat yra nurodyta, jog buvo keičiamas būtent 89 butui priklausantis vandens ventilis, o ne bendrojo naudojimo vamzdyno dalis. Neaišku, dėl kokių priežasčių atsakovai, laikydami save neatsakingais už nuostolių padarymą, visgi savanoriškai kompensavo trečiajam asmeniui bendrojo naudojimo objektams padarytą žalą.

50.3. Jeigu trečiasis asmuo nebūtų ėmęsis neatidėliotino avarijos priežasčių šalinimo, o, visų pirma, būtų kreipęsis į atsakovus bei laukęs jų (ne)sutikimo lokalizuoti avariją bei pašalinti jos padarinius, žalos dydis būtų buvęs ženkliai didesnis, nes visą tą laiką toliau būtų užliejamos tiek bendrojo naudojimo patalpos, tiek kiti namo butai. ADB „Gjensidige“ žalos byloje esantis el. susirašinėjimas pagrindžia, kad patys atsakovai (jų vardu veikusi dukra) dėl informacijos apie įvykį pateikimo kreipėsi tik 2020 m. liepos 12 d., t. y. praėjus 3 dienoms nuo avarijos.

50.4. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad už sugedusį ventilį, kurį pakeitė ir savo lėšomis apmokėjo UAB „Servico“, atsakovams neteko mokėti, kadangi į bylą pateiktos atsakovų butų išrašytų sąskaitų kopijos patvirtina, kad jose yra įtrauktos visos aktualios avarijos šalinimo sąnaudos, įskaitant ir ventilio keitimą.

50.5. Atsakovai nepagrįstai plečiamai aiškina Sutarties nuostatas kaip tariamai ne tik įtvirtinančias trečiojo asmens atsakomybę už bendrojo naudojimo vamzdynų priežiūrą, bet ir apimančias atskirų butų savininkams priklausančių karšto/šalto vandens uždaromųjų armatūrų (ventilių) priežiūrą. Sutarties priede Nr. 4 kalbama apie bendrąją inžinerinę įrangą ir jai priklausančius šalto/karšto vandens tinklus, ventilius, šilumos tinklus ir pan., todėl nėra jokio pagrindo taikyti sistemines sutarčių aiškinimo taisykles ir pan. Sutarties sąlygos yra aiškios ir konkrečios, trečiojo asmens, kaip bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugas teikiančio asmens, teisės bei pareigos Sutartyje yra nurodytos aiškiai ir atitinka bendrą tokio pobūdžio paslaugoms taikomą praktiką.

50.6. Bendrojo naudojimo objektų, už kurių priežiūrą atsakingas trečiasis asmuo, aprašas patvirtina, kad trečiasis asmuo vandentiekio sistemoje turi prižiūrėti geriamojo vandens vamzdynus ir uždaromąją armatūrą pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade (t. y. skaitliuko) iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.). Byloje pateikti aktai, fotonuotraukos ir kiti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad avarijos priežastimi buvo už 89 butui priklausančio vandens apskaitos skaitiklio trukęs ir tam pačiam butui priklausantis ventilis, kuris tiek pagal CK normas, tiek pagal Sutarties sąlygas bei bendrojo naudojimo objektų aprašą, yra laikytinas patalpų savininko (-ų) asmenine nuosavybe, o ne pastato bendrojo naudojimo objektu.

50.7. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad objektų aprašas laikytinas niekiniu, kadangi trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, jog jis buvo patvirtintas visuotiniame gyventojų susirinkime ir nėra nurodyta gyventojų supažindinimo su aprašu data. Šiuo atveju namo bendrojo naudojimo objektų administravimas vykdomas ne per gyventojų įsteigtą bendriją, o per pasirinktą namo administratorių, t. y. trečiąjį asmenį, todėl Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos nėra taikomos visa apimtimi, o atsižvelgiant į CK ir poįstatyminiuose teisės aktuose numatytus ypatumus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai numato, kad būtent namo administratorius sudaro bendro naudojimo objektų aprašą, kurio pavyzdinę formą tvirtina aplinkos ministras (4.2. punktas). Nuostatų 4.2 ir 14.1. punktai nustato, kad aprašas gali būti skelbiamas namo administratoriaus interneto svetainėje ir šiuo atveju tas padaryta – interneto svetainės adresas yra mano.servico.lt ir prie kurios prieigą turi visi aktualaus namo gyventojai, įskaitant apeliantus. Nei atsakovai, nei kiti namo gyventojai nuo pat 2015 metų gegužės 16 d. aprašo paskelbimo jokių pastabų/siūlymų dėl jame nurodytų duomenų neteikė, nors tą turėjo galimybę padaryti (Nuostatų 4.2 punktas).

50.8. Atsakovų teiginiai, kad ventilis trūko galimai dėl per didelio jo užveržimo, kurį atliko ginčo namo administratorė UAB „Servico“ vertintini kritiškai. Trečiajam asmeniui nėra žinoma, apie kokį užveržimą, ar „anksčiau pakeistą“ ventilį kalba atsakovai, kadangi tokių darbų trečiasis asmuo neatliko. Trečiasis asmuo savo iniciatyva jokių butų savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausančių objektų keitimo, ar jų remonto darbų neatlieka, kadangi jis yra pelno siekiantis juridinis asmuo. Jeigu tokie darbai būtų atlikti, už juos atsakovams būtų išrašyta sąskaita faktūra ir, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pastarieji be jokių kliūčių tokių darbų atlikimą galėtų įrodyti. Apie atsakovų ventilio tariamai prieš avariją atliktus jo keitimo/remonto darbus nėra kalbama nei apeliantų atsiliepime į ieškinį, nei triplike, todėl trečiojo asmens atsiliepimas į ieškinį bei kartu su juo pateikti rašytiniai įrodymai buvo teikiami atsižvelgiant į šalių procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Jokių atliktų darbų žurnalų ir kt. dokumentų atsakovai neprašė nei trečiojo asmens, nei prašė teismo išreikalauti šiuos dokumentus išreikalauti. Atsakovai nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti kitiems proceso dalyviams.

50.9. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio, išsamiai argumentavo ir pasisakė dėl nuostolių paskaičiavimo principų, kainų ir apimties, todėl ir šioje dalyje jis nekeistinas.

51. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ADB „Gjensidige“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

išvados

52. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

53. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

54. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

55. Atsakovai apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis iš esmės grindžia dvejopo pobūdžio argumentais: 1) dėl subjekto, atsakingo už kilusią žalą, nurodydami, kad žalos padarymo šaltinis – trūkęs karšto vandens ventilis, yra ne jų, o daugiabučio namo administratorės UAB „Servico“ atsakomybės ribose, taip pat 2) dėl žalos, šalinant dėl užliejimo atsiradusius padarinius, dydžio.

56. Atsižvelgdama į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovų apeliaciniame skunde ir ieškovės bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Servico“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl subjekto, atsakingo už žalą, kilusią dėl trūkusio karšto vandens ventilio

57. Byloje nustatyta, kad atsakovams I. A. ir I. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris gyventojų turto draudimo liudijimu Nr. GJELT 2702420 buvo apdraustas ADB „Gjensidige“. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso I. G. ir P. G., kurie 2016 m. lapkričio 8 d. būsto ir gyventojų turto draudimo polisu Nr. 220 0074041/2016 butą buvo apdraudę Seesam Insurance AS, veikiančiame per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (ieškovė perėmė jo teises).

58. Tarp UAB „Veikmė“ ir UAB „Servico“ 2011 m. lapkričio 3 d. buvo sudaryta namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Servico“ įsipareigojo teikti namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo, eksploatavimo, komunalines ir kitas paslaugas.

59. Nustatyta, kad 2018 m. liepos 8 d. trūko karšto vandens ventilis, esantis (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, 7 aukšte, įrengtoje kolektorinėje spintoje už 89 buto karšto vandens skaitiklio. Šių aplinkybių šalys neginčijo, jas taip pat patvirtina UAB „Servico“ 2018 m. liepos 9 d. defektinis aktas Nr. V18-004312, UAB „Grinda“ pranešimas apie avariją. UAB „Servico“ 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir 2019 m. birželio 18 d. raštuose nurodyta, kad dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), apliejimo, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrieji inžineriniai tinklai, kuriuos prižiūri pastato administratorė, įtakos įvykusiai avarijai neturėjo.

60. Dėl trūkusio karšto vandens ventilio be kitų objektų, buvo apgadintas ir butas (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas pas ieškovę. Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo už turto apgadinimą nukentėjusiam asmeniui 9 062,59 Eur draudimo išmoką. Įvertinusi nusidėvėjimą, ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo regreso tvarka priteisti solidariai iš atsakovų, kaip kaltų dėl kilusios žalos asmenų, 7 076,89 Eur sumą. Atsakovai su ieškovės reikalavimu nesutiko, teigdami, kad už kilusią žalą jie nėra atsakingi, nes avarija įvyko bendro naudojimo inžinerinėse sistemose, o ne atsakovams priklausančioje inžinerinėje sistemoje. Taigi byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kieno atsakomybės ribose buvo trūkęs karšto vandens ventilis ir kas atsakingas už dėl užliejimo kilusios žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

61. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.82 straipsnio 1, 7 dalimis, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 5 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.), Statybos techninio reglamento 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. birželio 21 d.) 6.9 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtinta Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipine (pavyzdine) forma, UAB „Servico“ 2015 m. gegužės 16 d. sudarytu ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašu, 2011 m. lapkričio 3 d. namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartimi, byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais, šalių, trečiojo asmens paaiškinimais, sprendė, kad trūkęs karšto vandens ventilis už 89 buto karšto vandens skaitiklio yra priskiriamas buto savininko eksploatuojamam objektui, dėl ko už šio objekto gedimo metu sukeltą apliejimą atsakomybė kilo būtent atsakovams. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė, kad ventilis trūko dėl per didelio jo užveržimo, kurį atliko namo administratorė UAB „Servico“, taip pat kad šalys būtų susitarusios dėl kitokių bendrųjų ir vartotojo inžinerinių sistemų ribų. Teismas taip pat atmetė atsakovų argumentus dėl to, jog tai, kad sutartyje (ir jos prieduose) susitarta dėl šalto vandens sistemos ribų išplėtimo, turi būti pagal analogiją taikoma ir karšto vandens sistemai.

62. Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Savo nesutikimą dėl subjekto, kuris turi atlyginti dėl trūkusio karšto vandens ventilio atsiradusią žalą, grindžia tuo, jog 1) trečiasis asmuo – namo administratorė UAB „Servico“ likviduojant avariją savo veiksmais patvirtino tai, kad jos atsakomybė yra ne tik iki uždaromosios armatūros (trūkusio ventilio), tačiau ir ją įskaitant; 2) Sutarties ir jos priedų nuostatų sisteminis aiškinimas patvirtina, kad UAB „Servico“ atsako ne tik už šalto vandens ventilius (jų priežiūrą), bet ir už karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilių) priežiūrą; 3) teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Servico“ parengtu ir pasirašytu 2015 m. gegužės 16 d. ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašu, kadangi UAB „Servico“ nepateikė įrodymų, kad šis aprašas buvo patvirtintas daugiabučio namo visuotiniame gyventojų susirinkime; 4) atsakovai nedalyvavo keičiant ventilį, todėl jie neturi įrodinėti aplinkybių, kuriose tiesiogiai nedalyvavo; UAB „Servico“ turėjo pateikti įrodymus, kad pagal Sutartį prižiūrėjo karšto vandens tinklus (įskaitant keitė ir avarijos metu trūkusį ventilį), o jai to nepadarius šis faktas vertintinas atsakovų naudai.

63. CK 6.1015 straipsnis nustato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp jo ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai).

64. Byloje ginčo dėl to, kad ieškovė, atlyginusi nukentėjusių asmenų dėl buto užliejimo patirtus nuostolius – išmokėjusi draudimo išmoką, neturėtų teisės nukreipti regresinį reikalavimą į už žalą atsakingus asmenis, nekilo (CK 6.105 straipsnis). Tačiau ginčas kilo dėl to, kas yra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl trūkusio karšto vandens ventilio, esančio (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, 7 aukšte, įrengtoje kolektorinėje spintoje už 89 buto karšto vandens skaitiklio.

65. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu užliejimo priežastis yra statinio ar įrenginių konstrukciniai trūkumai, taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų), yra išaiškinta, kad yra būtina nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus atsakovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Asmens neteisėti veiksmai tokiu atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Ieškovas privalo įrodyti tik aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo, turto techninės būklės nepalaikymo tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims. Netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas, netinkamas naudojimas reiškia ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016, 12 punktas; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017).

66. Žalą padariusio įvykio priežastį privalo įrodyti patalpos savininkas (valdytojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).

67. Nagrinėjamu atveju atsakovai pirmosios instancijos teisme teigė, kad karšto vandens ventilis galėjo trūkti dėl per didelio jo užveržimo, kad jis buvo keistas namo administratorės UAB „Servico“. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos atsakovų teiginius kaip neįrodytus. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai teigė, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovams. Pasak atsakovų, jie nedalyvavo namo administratorei anksčiau keičiant karšto vandens ventilį, dėl kurio įvyko avarija, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokius įrodymus, neigdama atsakovų poziciją, turėjo pareigą pateikti pastato administratorė UAB „Servico“, kuri pagal Sutartį prižiūrėjo karšto vandens tinklus. UAB „Servico“ nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų daugiabutyje jos atliktus šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūros darbus (ji turi turėti žurnalus, kuriuose fiksuoti statinio objektų nuolatiniai stebėjimai, atliekami darbai) ir pagrįstų arba paneigtų, kad ji prižiūrėjo ir keitė avarijos metu trūkusį ventilį, taikytina kasacinio teismo suformuota contra spoliatorem prezumpcija. Tokiu būdu daugiabučio namo administratorei nepalankiausias faktas yra tai, kad būtent ji iki avarijos keitė karšto vandens ventilį, kuriam trūkus, įvyko avarija. Teisėjų kolegija su šiais atsakovų teiginiais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

68. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės.

69. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 61 punktas).

70. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

71. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019, 107 punktas; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas).

72. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant žalos, patirtos dėl užpylimo, atlyginimo klausimą, ieškovas neprivalo įrodyti, dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, užtenka įrodyti, kad užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Šioje byloje ginčo dėl užpylimo šaltinio nekilo. Nagrinėjamu atveju atsakovai pirmosios instancijos teisme kvestionavo UAB „Servico“ veiksmus, nurodydami, kad avarija galėjo įvykti dėl per didelio karšto vandens ventilio užveržimo, kurį būtent atliko UAB „Servico“.

73. Nors atsakovai teigia, kad namo administratorė UAB „Servico“ byloje turėjo pateikti įrodymus apie daugiabučio šilumos ir karšto vandens tinklų atliktus priežiūros darbus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai nepagrįstai jiems tenkančią įrodinėjimo pareigą perkelia byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškus reikalavimus, statusu dalyvaujančiai namo administratorei UAB „Servico“, kuriai byloje nėra reiškiami jokie materialaus pobūdžio reikalavimai. Pažymėtina, kad vien tai, jog UAB „Servico“ atlieka vandens tinklų priežiūros darbus, nesuponuoja to, jog namo administratorė turėjo procesinę pareigą įrodinėti šalių, šiuo atveju atsakovų, nurodomus argumentus.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovų atsikirtimus sudarančios aplinkybės (dėl UAB „Servico“ atliekamų/atliktų darbų) nebuvo tokios, kurių objektyviai negalima įrodyti ar kurių įrodinėjimas būtų maksimaliai apsunkintas, taip pat nelaikytina, kad atsakovams būtų numatyta neproporcingai didelė įrodinėjimo našta, siekiant įrodyti šias aplinkybes. Tai, kad UAB „Servico“, nebūdama šalimi, savo iniciatyva nepateikė į bylą atsakovų norimų įrodymų bei neįrodinėjo atsakovams galimai palankių aplinkybių, nelemia to, kad atsakovams buvo užkirstas kelias patiems įrodinėti norimas aplinkybes atitinkamais įrodymais.

75. Pažymėtina, kad atsakovai įgyvendindami rungtyniškumo, dipsozityvumo principus, siekdami įrodyti jų atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes, viso proceso metu turėjo galimybę laisvai disponuoti jiems įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Byloje nėra duomenų, kad patys atsakovai būtų kreipęsi į trečiąjį asmenį UAB „Servico“, prašydami pateikti įrodymus apie namo administratorės atliktus darbus, ir kad ji būtų atsisakiusi pateikti įrodymus, taip pat atsakovai nepasinaudojo teise prašyti teismo išreikalauti norimus įrodymus (CPK 199 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovai nesiėmė pareigos įrodinėti aukščiau nurodytų aplinkybių, yra nulemta jų pačių pasyvių veiksmų ir įrodinėjimo pareigos netinkamo vykdymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir pagrįstai sprendė, kad atsakovai neįrodė aplinkybių, kurios galėtų turėti įtaką, sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės.

76. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad trūkęs karšto vandens ventilis nėra vartotojo (atsakovų) atsakomybės ribose. Teigia, kad namo administratorės UAB „Servico“ atsakomybė yra iki uždaromosios armatūros (trūkusio ventilio) ir ją įskaitant, ką pagrindžią ir sisteminis Sutarties 1.2.9., 4.1.2.6 punktų, Sutarties Priedo Nr. 3 2, 11 punktų; Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktų; Priedo Nr. 5 8 eil. aiškinimas. Pasak atsakovų, namo administratorė pati savo elgesiu įrodė, kad trūkęs ventilis yra jos atsakomybės ribose, kadangi ji inicijavo avarijos padarinių šalinimą (surašė defektinį aktą, likvidavo avarijos padarinius (iškvietė UAB „Grinda“ avarijos padarinių šalinimui) ir apmokėjo už likvidavimo darbus; priešingu atveju administratorė, nesant atsakovų atsisakymo likviduoti avarijos padarinius, neturėjo teisės ir pareigos pati imtis veiksmų likviduoti avariją ir už tai apmokėti (Sutarties 4.1.2.6. punktas). Atsakovų manymu, tai, kad įvykus vandentiekio avarijai buvo iškviesta UAB „Grinda“ ir, įvertinus situaciją, buvo užsuktas vanduo visame name, patvirtina, kad trūko bendrojo naudojimo vamzdis, kadangi, jei būtų trūkęs atsakovų atsakomybėje buvęs įrenginys, būtų pakakę nutraukti vandens tiekimą atsakovų butui, o ne vandenį visam namui. Teisėjų kolegija šiuos atsakovų argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

77. Sutarties 4.1.2.6. punkte, kuriuo remiasi atsakovai, numatyta, kad „atsiradus avarinio pobūdžio situacijoms (trūkus vandentiekio, nuotekų tinklams ir pan.) ir/ar nepertraukiamų procesų sutrikimams, dėl kurių gyventojai netenka galimybės naudotis tam tikra įranga ir dėl to ženkliai pablogėja gyventojų padėtis, administratorius įsipareigoja nedelsiant savo lėšomis likviduoti avarinio pobūdžio gedimus ir/ar nepertraukiamų procesų sutrikimus, o visas dėl to patirtas išlaidas/nuostolius, išsiieškoti iš kaltų asmenų. Visus avarinio pobūdžio gedimus ir/ar nepertraukiamų procesų sutrikimus administratorius privalo užfiksuoti fotonuotraukomis, surašyti defektinį aktą ir informuoti apie tai statytoją bei rangovą (-us). Visais kitais atvejais šiame punkte nurodytus veiksmus administratorius turi teisę atlikti tik tuo atveju, jeigu asmuo, dėl kurio kaltės yra atsiradę tam tikrai gedimai/trūkumai atsisako šiuos gedimus/trūkumus šalinti arba egzistuoja kitos aplinkybės, dėl kurių už gedimus/trūkumus kaltas asmuo negali šių trūkumų pašalinti.

78. Byloje nustatyta ir nekilo ginčas dėl to, kad dėl 2018 m. liepos 8 d. trūkusio karšto vandens ventilio vandeniu buvo užlieti ne tik atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausantys butai ir patalpos, tačiau taip pat 5, 6, 7 aukštų bendro naudojimo patalpos, lifto šachta, liftas, požeminio parkingo 1 aukštas. Taigi žala buvo padaryta ne tik butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (kurio savininkams ieškovė išmokėjo draudimo išmoką), tačiau taip pat ir bendrojo naudojimo objektams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tai, jog trečiasis asmuo UAB „Servico“, kuriam būtent ir pavesta bendro naudojimo objektų priežiūra, reaguodamas į pranešimą dėl vandens užliejimo, ėmėsi veiksmų likviduoti avarijos padarinius (surašytas defektinis aktas, iškviesta UAB „Grinda“, jai apmokėta už padarinių šalinimo darbus) atitinka jam Sutarties 4.1.2.6. punkte numatytus įsipareigojimus ir nereiškia, jog tokiais savo veiksmais trečiasis asmuo pripažino, jog užpylimo šaltinis – karšto vandens ventilis, yra jo atsakomybės ribose.

79. Šiuo atveju esant bendram užpylimui, siekiant užkirsti kelią didesnei žalai atsirasti, išplisti, akivaizdu, kad pirmieji veiksmai, gavus pranešimą apie tokio pobūdžio situaciją, yra skirti būtent užkirsti kelią žalos padidėjimui ir neutralizuoti užpylimo šaltinį, todėl namo administratorė pagrįstai ėmėsi visų veiksmų tą padaryti – likviduoti avarijos padarinius ir tik po to aiškintis dėl užpylimo atsakingus asmenis. Tai, kad buvo užsuktas vanduo visame name, savaime nepatvirtina, kad trūko bendro naudojimo vamzdis, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokia praktika, kai esant užpylimui siekiama užkirsti kelią žalai didėti, užsukamas vanduo visam namui, nėra neįprasta. Šios aplinkybės savaime niekaip nepatvirtina, kad dėl užpylimo atsakomybė tenka bendrojo naudojimo objektų administratorei. Be to, UAB „Grinda“ avarijos padarinių šalinimo pažymoje yra nurodyta, jog buvo keičiamas būtent 89 butui priklausantis vandens ventilis, o ne bendrojo naudojimo vamzdyno dalis.

80. Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo UAB „Servico“ apie įvykusį užliejimą informavo atsakovus jų nurodytu kontaktiniu el. pašto adresu, kuris priklauso K. A.- R. Taigi namo administratorė informavo asmenis, kurie, jos manymu, buvo atsakingi už kilusią žalą.

81. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai atlygino trečiojo asmens UAB „Servico“ patirtus nuostolius dėl avarijos padarinių šalinimo bendrojo naudojimo objektams, kurie buvo įtraukti į atsakovams teikiamas apmokėti sąskaitas už bendrojo naudojimo objektų administravimą.

82. Taigi, atsižvelgiant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad trečiojo asmens UAB „Servico“ veiksmai šalinant likvidavimo padarinius atitiko Sutarties 4.1.2.6. punkto nuostatas, susiklosčiusią faktinę situaciją ir nelemia namo administratorės atsakomybės dėl kilusio užpylimo pripažinimo, taigi ir nepaneigia atsakovų atsakomybės dėl atsiradusios žalos.

83. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nors Sutartyje ir jos prieduose dėl karšto vandens sistemos priežiūros ir atsakomybės ribų tiesiogiai nepasisakyta, tačiau sutartį aiškinant sistemiškai, darytina išvada, jog namo administratorė atsako ne tik už šalto vandens ventilius (jų priežiūrą), bet ir už karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilių) priežiūrą (Sutarties 1.2.9 punktas, Sutarties Priedo Nr. 3 11 punktas, Priedo Nr. 4 3.1.1 ir 3.1.4 punktai, Priedo Nr. 5 8 eilutė). Pasak atsakovų, sutartis turi būti aiškinama pagal CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir visi neaiškumai turi būti aiškinami sutartį pasiūliusios šalies nenaudai ir atitinkamai vartotojų naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Atsakovų teigimu, tai, kad Sutartyje tiesiogiai aptarta namo administratorės atsakomybė už uždaromąją armatūrą šalto vandens vamzdyne, to paties tiesiogiai nenumatant dėl karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilio), laikytina sutarties klaida ir trūkumu.

84. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

85. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

86. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012).

87. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų nurodomus argumentus, susijusius su tuo, jog namo administratorė turi atsakyti ne tik už šalto vandens, bet ir karšto vandens uždaromosios armatūros priežiūrą, jog tai, kad numatant atsakomybę už uždaromąją armatūrą šalto vandens vamzdyne, sutartyje (jos prieduose) tas pats tiesiogiai nenumatyta dėl karšto vandens, laikytina sutarties trūkumu, atmeta kaip nepagrįstus.

88. Pažymėtina, kad atsakovų nurodomi Sutarties ir jų priedų punktai apibrėžia namo administratorės teises ir pareigas bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu, teikiant namo administravimo, eksploatavimo bei komunalines ar kitas sutartyje numatytas paslaugas (Sutarties 1.2.6-1.2.12 punktai). Sutarties Priede Nr. 3 detalizuotas UAB „Servico“ sutarties pagrindu teikiamų paslaugų detalizavimas ir tarifai, kurio 11 punkte, kuriuo remiasi atsakovai, numatytas šilumos punkto eksploatavimas (šilumos mazgo, šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūra) patvirtina tik tai, kad UAB „Servico“ atlieka bendrojo naudojimo objektų karšto vandens sistemų priežiūrą, tačiau ne jos atsakomybės ribas iki uždaromosios armatūros ar po jos. Tas pats pasakytina ir apie Priedo Nr. 5 8 eilutėje įtvirtintus trečiojo asmens atliekamus darbus – pastato šilumos punktų – šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, esančių pastate, priežiūra ir kontrolės užtikrinimas.

89. Atsakovai, teigdami, kad trečiojo asmens atsakomybės ribose yra ir karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilių) priežiūra, taip pat remiasi Sutarties Priede Nr. 4 3.1.1. ir 3.1.4 punktais. Pažymėtina, kad Sutarties Priede Nr. 4 „Namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas“ yra detalizuoti darbai priklausomai pagal bendrojo naudojimo objektus: 1 dalyje – bendrųjų konstrukcijų darbai, 2 dalyje – bendrųjų patalpų darbai, 3 dalyje – bendrosios inžinerinės įrangos darbai, 4 dalyje – kitos inžinerinės įrangos darbai. Priedo Nr. 4 3.1 punkte šalto vandentiekio tinklams priskiriami darbai: profilaktinė vamzdynų, uždaromosios armatūros ir įvadų hermetizacijos apžiūra nustatytais terminais (3.1.1. punktas); vamzdynų uždaromosios armatūros smulkių defektų šalinimas ar keitimas (3.1.4. punktas). Atsižvelgiant į šias Sutarties Priedo Nr. 4 nuostatas matyti, kad administratorės atsakomybės ribose yra tik bendrajai inžinerinei sistemai priklausančių šalto vandentiekio tinklų uždaromosios armatūros (ventilių) apžiūra, defektų šalinimas. Šiuo atveju atsakovų teiginiai, kad pagal analogiją minėtos nuostatos turėtų būti taikomos ir vartotojo inžinerinei sistemai priklausančių įrenginių (karšto vandens uždaromosios armatūros (ventilių)) priežiūrai, neatitiktų Sutarties nuostatų ir esmės, iš esmės reikštų plečiamąjį sutarties aiškinimą.

90. Pažymėtina, kad Sutartis ir jos priedai išsamiai detalizuoja, kas priskirtina namo administratorės atsakomybei (kokio pobūdžio objektai, darbai), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog sutartyje kalbama tik apie šalto vandens uždaromosios armatūros priežiūrą (be kita ko bendrųjų, o ne vartotojo, inžinerinių sistemų) nelaikytina sutarties spraga. Pagal sutarties nuostatas, reglamentavimą, akivaizdu, kad šalys, sudarydamos Sutartį su jos 7 priedais, aiškiai susitarė dėl namo administratorės atsakomybės ribų, nenumatant karšto vandens ventilių priežiūros, t. y. sutartis neįtvirtino namo administratorei pareigos prižiūrėti atskirų butų savininkams priklausančias karšto/šalto vandens uždaromąsias armatūras (ventilius), todėl šiuo atveju pasinaudojant plečiamuoju sutarties aiškinimu būtų nepagrįstai išplėstos namo administratorės atsakomybės ribos.

91. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nagrinėjamu atveju trūkęs ventilis už 89 buto karšto vandens skaitiklio ne tik pagal teisės aktų, tačiau ir pagal Sutarties nuostatas yra priskiriamas buto savininko eksploatuojamam objektui (vartotojo inžinerinės sistemos įrenginys) (Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punktas).

92. Byloje nėra duomenų, kad šis ginčui aktualus karšto vandens ventilis darytų poveikį viso daugiabučio namo bendrai vandentiekio sistemai. Naudodamiesi ventiliu atsakovai, kaip vartotojai, patys gali reguliuoti vandens perdavimą į butą ir jis yra atskirtas nuo bendros vandentiekio sistemos. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog šiuo atveju būtent uždaromasis įtaisas (ventilis) nustato ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi panašaus pobūdžio civilinėse bylose, sprendžiant klausimą dėl ribos tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos bei buto savininko ir daugiabučio namo administratoriaus atsakomybės už žalą, padarytą dėl kito buto užpylimo, atsakomybės ribų (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1237-450/2014; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-437-340/2016).

93. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas UAB „Servico“ atsakomybės nebuvimą, nepagrįstai rėmėsi UAB „Servico“ 2015 m. gegužės 16 d. sudarytu ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašu. Pasak atsakovų, UAB „Servico“ nepateikė įrodymų, kad 2015 m. gegužės 16 d. ginčo namo bendrojo naudojimo objektų aprašas buvo patvirtintas daugiabučio namo visuotiniame gyventojų susirinkime, todėl aprašas laikytinas niekiniu. Be to, atsakovų teigimu, daugiabučio namo patalpų savininkai visuotiniame susirinkime turi teisę numatyti bendrojo naudojimo objektus pagal savo nuožiūrą ir neprivalo bendro naudojimo objektų aprašo sudaryti nekeičiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje esančio sąrašo.

94. Pasisakydama dėl šių atsakovų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1 punkte numatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai (toliau – Nuostatai) reglamentuoja bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, paskirto CK 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka, veiklą administruojant bendrojo naudojimo objektus, nustato informacijos apie savo veiklą skelbimo tvarką ir apimtį. Pažymėtina, kad CK 4.84 straipsnis reglamentuoja butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į UAB „Servico“ administravimo pagrindą, Nuostatai šioje byloje yra taikytini.

95. Nuostatų 4.2 punkte numatyta, kad namo administratorius sudaro ir tvarko namo bendrojo naudojimo objektų aprašą. Objektų aprašą skelbia Nuostatų 14.1 papunktyje nurodytu būdu, jo kopijas Nuostatų 14.4 papunktyje nurodytu būdu per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo teikia patalpų savininkams. Objektų aprašas 1/4 patalpų savininkų rašytiniu prašymu svarstomas patalpų savininkų susirinkime ir tikslinamas jų sprendimu. Objektų aprašo pavyzdinę formą nustato aplinkos ministras. Nuostatų 14.1.4.1. punkte numatyta, kad objektų aprašą administratorius gali skelbti savo internetinėje svetainėje.

96. Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateiktas UAB „Servico“ 2015 m. gegužės 16 d. sudarytas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų aprašas, kuris, kaip nurodo trečiasis asmuo, yra paskelbtas namo administratorės internetinėje svetainėje mano.servico.lt, prie kurios prieigą turi šio daugiabučio namo gyventojai. Byloje nėra duomenų, kad 1/4 dalis patalpų savininkų būtų pareiškę norą svarstyti objektų aprašą ir/ar jį tikslinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis byloje esančiu aprašu, kuris parengtas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintą Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinę (pavyzdinę) formą.

97. Pažymėtina, kad minėto aprašo II skyriaus „Bendrosios pastato inžinerinės sistemos“ 1 punkte numatyta, kad vandentiekio sistema – tai geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo junglį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos.

98. Nagrinėjamu atveju, Sutartyje nesusitarus dėl kitokių bendrųjų ir vartotojo inžinerinių sistemų – šiuo atveju dėl karšto vandens sistemos bei atsakomybės ribų, pagrįstai buvo taikytinos bendrosios atsakomybės ribos ir laikytina, kad trūkęs karšto vandens ventilis yra vartotojų (atsakovų) atsakomybės ribose. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad karšto vandens ventilis buvo perduotas administruoti trečiajam asmeniui, jis nebuvo vandentiekio dalimi, todėl už šio įrenginio tinkamą funkcionavimą atsakomybė tenka buto, kurio poreikius jis tenkina, savininkams – atsakovams. Kadangi atsakovams priklausančio karšto vandens ventilio trūkimas buvo užliejimo priežastis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovams kyla pareiga atlyginti dėl užliejimo atsiradusią žalą (CK 6.266 straipsnis).

Dėl užliejimu padarytos žalos dydžio

99. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su žalos dydžiu, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ieškovės pasitelkto eksperto išvadas dėl žalos dydžio vertino palankiau negu atsakovų eksperto, taip pat pasisakydamas dėl atskirų žalos pozicijų iš esmės rėmėsi prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos dydžiu.

100. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

101. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio inintegrum principo (CK 6.251 straipsnis). Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018). Tai reiškia, kad spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (6.247 straipsnis).

102. Civilinėse bylose turtinės žalos dydis paprastai įrodinėjamas žalai likviduoti reikalingų remonto darbų apskaičiavimu – sąmata. Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama žalos dydį, byloje rėmėsi žalų eksperto R. J. sudaryta sąmata (sudaryta pagal 2018 m. kovo mėnesio kainas), kurioje atstatymas po užpylimo (patalpos) buvo įvertintas 9 722,19 Eur (su mokesčiais), neskaičiuojant mokesčių – 6 059,70 Eur (su nusidėvėjimu – 5 292,67 Eur); atstatymas po užpylimo (baldai) buvo įvertintas 3 089,89 Eur (su nusidėvėjimu – 1 784,22 Eur)).

103. Atsakovai žalos dydžiui įvertinti pasitelkė ekspertą T. M., kuris žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615 nurodė, kad žala, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 2 320,88 Eur (be PVM); žalos atstatymo skaičiavimo ataskaitoje Nr. 200615-1 nurodyta, kad žala virtuvės baldams ir klijuojamam stiklui, darbų atlikimą vertinant su nusidėvėjimu, sudaro 860 Eur.

104. Nors įvertinus bendrą paskaičiuotą žalos dydį abiejų specialistų nurodytuose žalos paskaičiavimo dokumentuose matyti, kad nustatytas žalos dydis skiriasi, tačiau vien dėl to, teisėjų kolegija, neturi pagrindo pritarti atsakovų argumentams, kad ieškovės žalų eksperto pateikti paskaičiavimai mažiau patikimi negu atsakovų pasitelkto eksperto, kuris įrašytas į teismo ekspertų sąrašą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktika, motyvavo, kad tiek ieškovės, tiek atsakovų pasitelktų ekspertų išvados vertintinos ne kaip ekspertų išvados, tačiau kaip rašytiniai įrodymai, kadangi nė vienas ekspertas nebuvo paskirtas teismo nutartimi.

105. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas rėmėsi abiejų ekspertų pateiktais žalos paskaičiavimais, jų pagrindimais, juos gretino ir darė išvadas, išsamiai pasisakydamas dėl žalos dydžio pagal atskiras pozicijas. Teismas pripažino, kad ieškovės eksperto dėl tam tikrų pozicijų pateikti paskaičiavimai, tikėtina, ne visai pagrįsti, tokias pačias išvadas darė ir dėl atsakovų pasitelkto eksperto nurodytų atskirų pozicijų. Taigi žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgdamas į abiejų ekspertų išvadas, dėl vienų pozicijų pritardamas ieškovės eksperto, dėl kitų – atsakovų eksperto paskaičiavimams. Tai, kad ištyrus byloje esančių įrodymų visumą, vidinis teismo įsitikimas, pagrįstas objektyvių aplinkybių ištyrimu, įstatymu ir logikos dėsniais (CPK 185 straipsnis) lėmė, jog ieškovės eksperto išvada labiau atitiko tikrąjį žalos dydį, nereiškia to, jog pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė nepagrįstai.

106. Nors atsakovai nurodo, kad ieškovės pasitelktas ekspertas žalos paskaičiavimus atliko nekompetentingai, esą iš esmės rėmėsi užlieto buto savininkės teiginiais. Byloje surinktų įrodymų visuma su šiais atsakovų teiginiais sutikti negalima. Be to, aplinkybė, kada ekspertas, siekdamas nustatyti reikšmingas aplinkybes žalai įvertinti, išklausė ir asmenų, kurie patyrė žalą, poziciją, pasiklausdamas atitinkamas aplinkybes patikslinančių detalių, savaime nedaro eksperto nekompetentingo ar jo išvadų nepagrįstomis.

107. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje ekspertų išvados nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas grindė sprendimą. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas nesivadovavo išimtinai vien tik R. J. pateiktais žalos paskaičiavimais. Tačiau nepaisant to, kad tam tikros ieškovės eksperto pozicijos, žalos paskaičiavimai laikyti nepagrįstais, tai nesudaro pagrindo vertinti, jog visas jo atliktas žalos įvertinimas yra neatitinkantis faktinės situacijos ir juo negalima vadovautis. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme dėl kai kurių žalos pozicijų ginčas iš esmės net nebuvo kilęs, atsakovai neginčija visų ieškovės eksperto atliktų paskaičiavimų dėl atskirų pozicijų ir apeliaciniame skunde, kas leidžia daryti išvadą, kad net patys atsakovai nelaikė, jog visi ieškovės eksperto atlikti paskaičiavimai yra netinkami ar netikslūs.

108. Tai, kad ieškovės pasitelktas ekspertas į įvykio vietą (užlietą butą) buvo nuvykęs du kartus (2018 m. liepos 10 d. techninės apžiūros protokolas ir 2018 m. lapkričio mėn. papildomas techninės apžiūros protokolas) praktiškai iškart po įvykio ir po kelių mėnesių bei turėjo galimybę situaciją įvertinti tiesiogiai apžiūrėdamas užlietą butą, laikytina svarbia aplinkybe. Dalyvavimas įvykio vietoje tiesiogiai sudaro galimybę kur kas geriau įvertinti situaciją, kadangi yra galimybė fiksuoti realų vaizdą (ne tik pro fotoaparato objektyvą), jį įvertinti visumos kontekste, yra galimybė apžiūrėti objektus iš arti, paliečiant paviršius ir pan. Sutiktina su atsakovų teiginiais, kad paprastai bylose ekspertizės atliekamos jau po fakto ir būna, kad vertinamos tik nuotraukos iš įvykio vietos, tačiau neatmestina ir tai, kad turint galimybę byloje remtis parodymais ir išvadomis asmens, kuris betarpiškai dalyvavo nustatant žalos dydį, tai yra objektyviai svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl buvusių sugadinimų pobūdžio, masto, ir į ją neabejotinai turi būti atsižvelgiama, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas.

109. Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas;).

110. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovams dėl aplinkybių, susijusių su žalos pozicijomis dėl koridoriaus ir vonios lubų užpylimo, grindjuosčių dažymo būdo, grindų dangos keitimo, įtrūkimų sienose/lubose atsiradimo priežasčių (dėl namo sėdimo ar užliejimo), taip pat dėl šių pozicijų pagrįstumo, tačiau teisėjų kolegija su tokia atsakovų pozicija nesutinka.

111. Pažymėtina, kad pažeidimai koridoriaus ir vonios lubose buvo nustatyti ieškovės eksperto, juos patvirtina ir darytos nuotraukos, ekspertas R. J., teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju, taip pat paaiškino, kaip nustatė, kad pažeidimai lubose yra būtent užliejimo pasekmė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eksperto išvadas, sprendė, kad labiau tikėtina, jog esant smarkiam užpylimui tokie pažeidimai buvo, juolab, kad esant užpylimui iš viršaus, mažai tikėtina, kad sienos buvo pažeistos, o lubos ne. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kadangi ji atitinka net tik eksperto išvadas, tačiau ir yra logiška (CPK 185 straipsnis). Tai, kad teismas papildomai pažymėjo, jog atsakovai šių aplinkybių neginčijo, nereiškia to, kad atsakovams buvo perkelta įrodinėjimo pareiga. Pirmosios instancijos laikė, jog būtent ieškovai įrodė, kad žala buvo padaryta koridoriaus bei vonios luboms.

112. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės eksperto padarytomis išvadomis dėl grindų dangos atstatymo būdo, grindjuosčių dažymo būdo, dėl įtrūkimų sienose/lubose atsiradimo priežasčių (dėl namo sėdimo ar užliejimo) ar kad šių aplinkybių įrodinėjimą teismas neva perkėlė atsakovams.

113. Įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, tam tikros abejonės gali likti, tačiau, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovės eksperto pateikta išvada dėl grindjuosčių, jų dažymo būdo, dėl būtinumo keisti grindų dangą ar atsiradusių įtrūkimų priežasties. Paminėtina, kad ir šiuo atveju teismas laikė įrodytomis ieškovės išvadas dėl šių aplinkybių, o tai, ar atsakovai šias aplinkybes siekė nuginčyti ir kaip tą galėjo padaryti, nereiškia, kad jiems buvo perkelta įrodinėjimo pareiga. Be to, kaip teisingai paminėjo ir ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pats atsakovų pasitelktas ekspertas teismo posėdžio metu nurodė, kad fiziškai apžiūrėjus turtą po apliejimo, jo vertinimas taip pat galėjo būti kitoks.

114. Atsakovų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs šalių prieštaravimus dėl žalos dydžio (pvz. grindų dangos atstatymo būdo), turėjo inicijuoti ekspertizės skyrimą atmestini kaip nepagrįsti.

115. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovai, nesutikdami su ieškovės įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovės įrodinėjamą žalos dydį). Pažymėtina, kad atsakovai, prieštaraudami ieškovės nurodytam žalos dydžiui, patys nesinaudojo savo procesine teise prašyti skirti ekspertizę. Esant ieškovės pateiktiems jos nurodytos žalos dydį patvirtinantiems įrodymams, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino kaip pagrindžiančius įrodinėjamas aplinkybes, taip pat atsakovų pasitelkto eksperto išvadoms, į kurias teismas taip pat atsižvelgė, priimdamas sprendimą, teismas neturėjo pagrindo siūlyti šalims prašyti paskirti ekspertizę, kad būtų pašalinti prieštaravimai dėl žalos dydžio ar tam tikrų jos pozicijų. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos nurodyti šalims, kokius konkrečius įrodymus jos turi pateikti, įrodinėdamos jų nurodomas aplinkybes.

116. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės pateiktos sąmatos 1 pozicijos (patalpų atskirų dalių uždengimas polietilenine plėvele (100 kv. m. uždengto ploto)), neatsižvelgė į tai, kad tokie darbai į sąmatą įtraukti nepagrįstai. Pažymi, kad teismas neįvertino T. M. išvadoje nurodytų teiginių, kad „Sistelos“ sistemoje šio įkainio darbų aprašymas yra toks: „l. Medžiagų iškrovimas ir padavimas į darbo vietą. 2. Medinių karkasų įrengimas. 3. Karkasų apkalimas plėvele. 4. Karkasų pastatymas ir pritvirtinimas, uždengiant apsaugojamas pastato dalis“. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovų argumentais.

117. Pažymėtina, kad atsakovai pirmosios instancijos teisme išsakė abejones dėl patalpų uždengimo polietilenine plėvele poreikio, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buto apgadinimai buvo pakankamai dideliame plote, įvertinęs darbų mastą, tai, kad visų baldų, įrangos nebūtų galimybės išnešti, sprendė, kad pagrįstai buvo paskaičiuotos išlaidos jų apdengimui. Nors T. M. išvados 15 puslapyje nurodyta, kad parinktas darbų įkainis „patalpų atskirų dalių uždengimas polietilenine plėvele (100 kv. m. uždengto ploto)“ yra netinkamas ir nenaudotinas, nes normatyvuose yra žymiai panašesnių įkainių, tačiau tai savaime nelemia to, kad už nurodytų darbų atlikimą paskaičiuota suma nėra protinga ir pagrįsta, juolab, apskritai nenurodant, kas yra ,,panašesni įkainiai“ ir kaip nuo to kistų bendras sumos dydis. Pažymėtina, kad atsakovai, nurodydami, kad, pasak jų pasitelkto eksperto, panaudoto įkainio aprašymas dėl karkasų panaudojimo yra netinkamas, taip pat niekaip nepagrindžia to, kad patalpų uždengimas apskritai buvo nebūtinas ar kad už tai paskaičiuota suma yra nepagrįsta netgi galimai esant ne tam darbų aprašymui. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgus į faktinę situaciją, buvusią dėl užliejimo, aplinkybes, į kurias įvertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų pagrįstumo, konstatuotina, kad atsakovai nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, todėl šios išlaidos paskaičiuotos pagrįstai.

118. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus dėl poreikio keisti gipso kartono plokštes. Iš ieškovės eksperto sudarytos sąmatos matyti, kad buvo atliekamas „gipso kartono atskirų vietų keitimas“ (20 pozicija), taip pat gipskartonio plokščių siūlių glaistymas, sienų/lubų glaistymas, kt. (21-28 pozicijos). Pažymėtina, kad tokios išlaidos įtrauktos į sąmatą, sudarytą eksperto, kuris užlietame bute lankėsi du kartus, betarpiškai apžiūrėjo padarytus pažeidimus, spręsdamas, kad tokie darbai (gipso kartono plokščių keitimas, o ne džiovinimas) dėl užliejimo buvo būtini. Tai, kad atsakovai nurodo, jog abu liudytojai pripažino, kad sušlapusios gipso plokštės savaime netampa netinkamomis, tad jas demontuoti/keisti reikia tik esant neatitaisomam jų sugadinimui, reiškia tik tai, kad jų keitimas nėra būtinas apskritai visais atvejais, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo konkrečiu atveju tas nebuvo būtina, juolab, ekspertui, apžiūrėjusiam pažeidimus, nusprendus priešingai ir šias išlaidas įtraukus į sąmatą. Taigi nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl būtinybės keisti gipso kartono plokštes padarė nesiremdamas jokiais byloje esančiais įrodymais.

119. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl to, jog teismas sprendė, kad kai kuriose pozicijose atsakovų eksperto paskaičiuotos išlaidos už padarytus sugadinimus yra ,,akivaizdžiai per mažos“: 5,13 Eur išlaidos 29 m senų grindjuosčių /demontavimui; 10 kv. m lubų ir 41,5 kv. m sienų dažymas (kartu su dažais ir darbu) atitinkamai tik 43,05 Eur bei 156,51 Eur; valymo išlaidos – 50,35 Eur 94 kv. m ploto nuvalymui po remonto. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias abiejų ekspertų sąmatas, pirmosios instancijos teismo motyvus, neturi pagrindo pritarti šiems atsakovų teiginiams.

120. Vertinant išlaidas dėl atsakovų nurodomų pozicijų, pažymėtina, kad abiejų ekspertų nurodytos išlaidos, nepaisant to, kad abu naudojosi ta pačia programa Sistela, skyrėsi. Atsakovų pasitelkto eksperto nurodytos išlaidos praktiškai visose pozicijose buvo dvigubai mažesnės negu ieškovės eksperto, todėl, esant ginčui, pareiga nustatyti tikrąjį ir teisingą žalos dydį tenka teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2012).

121. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nesirėmė išimtinai ieškovės eksperto nurodytu žalos dydžiu, kadangi dėl grindjuosčių keitimo ieškovės eksperto nurodytas išlaidas nuo 203,94 Eur teismas taip pat sumažino iki 50 Eur, tuo pačiu konstatuodamas, kad atsakovų eksperto už šią poziciją nurodytos išlaidos (5,13 Eur) 29 m senų grindjuosčių demontavimui apskritai yra per mažos. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, vadovaudamasis įstatymu, vidiniu įsitikinimu, logikos dėsniais pagrįstai įvertino ir kitų atsakovų ginčijamų atskirų pozicijų išlaidų dydžius. Nenustatyta, kad šios išlaidos būtų neprotingos ar nebūtinos, to nepaneigė ir atsakovai (CPK 178, 185 straipsniai).

122. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojų parodymus, pagrįstai nustatė dėl trūkusio karšto vandens ventilio, priklausančio atsakovams, įvykusio užliejimo metu padarytos žalos dydį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog nustatyto dydžio žala neturėtų būti iš atsakovų priteista ar jos dydis apskritai turėtų būti sumažintas.

Dėl bylos baigties

123. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertino tuos pačius įrodymus, pateikė savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindė teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

124. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

125. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

126. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Servico“ pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat pateikė įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas.

127. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos trečiajam asmeniui lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų, t. y. po 350 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 98 straipsnis).

128. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovų I. A. ir I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir I. A. (I. A.), gimusio (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Servico“, juridinio asmens kodas 302520465, 700 Eur (septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno atsakovo.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko