- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- e2A-437-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25739-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas
- Atsakovas
- I. J., UAB „Intervis“
- Ieškovas
- R. Ž.
- Trečiasis asmuo
- M. K., UAB DK „PZU Lietuva“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Ž. ir trečiojo asmens M. K., reiškiančio byloje savarankiškus reikalavimus, ieškinį atsakovams I. J. bei UAB „Intervis“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas R. Ž. bei trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, M. K. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų I. J. bei UAB „Inservis“ 5373,65 Eur dydžio žalą, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, naudai 1274,33 Eur dydžio žalą, ieškovo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, naudai 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2014-05-26, įvykus vandentiekio (ar kitų vandens įrenginių) avarijai buvo užlietas ieškovui priklausantis butas, esantis adresu Baltupio g. 47-21, Vilniuje, sugadintos buto lubos, sienos ir grindys, bei trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, priklausantis butas, esantis adresu Baltupio g. 47-13, Vilniuje, sugadintos buto lubos, sienos ir grindys. VŠĮ „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupę“ nustatė, jog dėl užliejimo ieškovo patirta žala sudaro 5 373,65 Eur sumą, o trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, dėl užliejimo patyrė 1 274,33 Eur žalos. Paaiškino, jog 2014-05-26 I. J. priklausančio buto vonios kambaryje sugedo prieš šalto vandens skaitiklį esantis ventilis, t.y. uždaromoji armatūra, dėl ko galimai ir buvo užlieti ieškovo ir trečiojo asmens butai. Nurodė, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.08.2002 6.9 punktą vartotojo inžinerinė sistema yra statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis. Kadangi atsakovei priklausančiame bute vandentiekio sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis, ir uždaromasis įtaisas, kuriuo nutraukiamas vandens pratekėjimas, ieškovo ir trečiojo asmens nuomone, savo pareigos tinkamai prižiūrėti vandens įrenginius nevykdė abu atsakovai, dėl ko abu turi solidariai atlyginti padarytą dėl įvykusio ginčo įvykio žalą. paaiškino, kad buto remontas dar nėra atliktas, o paskutinį kartą buto remontas buvo atliktas prieš dvejus metus.
Atsiliepimas
Atsakovė I. J. atsiliepimu prašė ieškovo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinį atsakovės I. J. atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, atsakovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškininiai reikalavimai pareikšti buvo skubotai, tinkamai neįsigilinus į faktinių aplinkybių visumą, nesurinkus pakankamai ir aiškių įrodymų pagrindžiančių reikalavimus atsakovės I. J. atžvilgiu. Ieškovas ir trečiasis asmuo nenurodė aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad vandentiekio avarija įvyko būtent atsakovės bute ir dėl jai priklausančių įrenginių, sklendė yra valdoma bendrąja daline nuosavybe, kurios priežiūra yra perduota atsakovui UAB „Inservis. Pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas kyla reikalavimus pareiškusiems asmenims. Pažymėjo, kad apie aplinkybę, jog buvo padaryta žala ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, butui, sužinojo tik gavusi procesinius dokumentus iš teismo.
Atsakovas UAB „Inservis“ atsiliepimu prašė teismo bylą spręsti atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes pagal esamą teisinį reglamentavimą ir atmesti kaip nepagrįstus reikalavimus dėl žalos atlyginimo atsakovo UAB „Inservis“ atžvilgiu. Kartu su ieškiniu į bylą buvo pateiktas bendrovės 2014-06-17 raštas Nr. 01-377 „Dėl įvykio Baltupio g. 47-21, Vilnius“, kuriame išdėstytos visos faktinės įvykio aplinkybės. Pažymėjo, jog gedimas, sukėlęs žalą, įvyko už atsakovo UAB „Inservis“ atsakomybės ribų, kadangi atsakovės I. J. bute atitinkamoje sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis, ir įtaisas galintis nutraukti vandens pratekėjimą (uždaromasis įtaisas), todėl pastarasis ir nustato ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos. Kadangi vartotojas turi galimybę pats reguliuoti vandens padavimą į butą, jis yra atskirtas nuo bendros vandentiekio sistemos, todėl už bute įrengtų vandens ventilių įrengimą bei sandarumą atsakingas yra buto savininkas.
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė teismo ieškovo R. Ž. bei trečiojo asmens M. K., reiškiančios byloje savarankiškus reikalavimus, ieškininius reikalavimus atsakovo UAB „Inservis‘ atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstus, o dėl reikalavimų atsakovei I. J. spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ pareiga mokėti draudimo išmoką už įvykusį ginčo įvykį kiltų tik tuomet, jeigu būtų nustatyta atsakovo UAB „Inservis“ civilinė atsakomybė ir įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teigė, jog trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ nuomone, 2014-05-26 įvykis nėra susijęs su bendrojo naudojimo inžinerinių tinklų gedimu ar avarija, todėl už ieškovui R. Ž. bei savarankiškus reikalavimus pareiškusiai M. K. padarytą žalą yra atsakinga 25 buto savininkė, o ne bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pažymėjo, jog šiuo metu 21 butui padaryti nuostoliai sudaro 2 425,43 EUR sumą, o 13 butui padaryti nuostoliai sudaro 589,43 EUR sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atsakovės I. J. atžvilgiu tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės I. J. 5373,65 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 544,78 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisti trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, M. K. iš atsakovės I. J., 1 274,33 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 463,10 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškinį atsakovui UAB „Inservis“ atmetė. Teismas nurodė, kad 2016-05-26 ginčo įvykio atsiradimo priežastimi buvo ventilio, esančio atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, gedimas. Tiek apskaitos prietaisas, tiek įrengtas ventilis yra laikytini vartotojo inžinerinę sistemą nuo bendrosios inžinerinės sistemos skiriančiais objektais. Atsakovės bute įrengtas ventilis skirtas iš esmės šio buto eksploatavimo reikmėms bei įrengtas su tikslu tenkinti tik atsakovės buto gyventojų ar kitų jo naudotojų poreikius, dėl ko ventilio įrengimas neįtakoja bei negalėjo įtakoti bendros daugiabučio namo vandentiekio sistemos, todėl teismas sprendė, jog esant atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute įrengtam tiek apskaitos prietaisui, tiek ventiliui, būtent ventilis yra laikomas nustatančiu ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos. Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2013/01/15-03, daugiabučio namo administratorius įsipareigojo administruoti, eksploatuoti bei remontuoti tik tokią inžinerinę įrangą, kuri įrengta bendro naudojimo patalpose ar bendrosiose viso namo konstrukcijose, taip pat įrengtą gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu ji susijusi su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu ji nėra trečiųjų asmenų nuosavybė. Atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute įrengtas ventilis nėra susijęs viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu, kadangi jį užsukant ar atsukant yra kontroliuojamas vandens tiekimas bute paties gyventojo iniciatyva, dėl ko laikytina, jog yra skirtas tik šio buto eksploatavimo reikmėms, todėl šio ventilio priežiūra nebuvo perduota daugiabučio namo administratoriui, kadangi šis ventilis pagal savo pobūdį nėra laikytinas bendro naudojimo inžinerine įranga. Teismas konstatavo, kad už atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute įrengtų vandens ventilių įrengimą, sandarumą atsakinga yra buto savininkė, t. y. atsakovė. Teismas kritiškai vertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015-04-20 rašte bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-08-21 rašte pateiktas nuomones ginčo klausimu bei jomis nesivadovavo vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Teismas nustatė visas atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, tuo tarpu atsakovo UAB „Inservis“ atžvilgiu ieškinys atmestas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė I. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimo dalį, kuria patenkinti R. Ž. ir M. K. reikalavimai atsakovės I. J. atžvilgiu ir ieškininius reikalavimus atsakovės atžvilgiu atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2015-04-20 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dokumentu Nr. (12-1)-D8-2955 ir Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-08-21 dokumentu Nr. (8.4.)-2D-13001 privalėjo remtis kaip didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o kadangi teismas nesirėmė šiais dokumentais kaip didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais, pažeidė CPK 197 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes pažeidė ir netinkamai taikė STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9. punkte įtvirtintas nuostatas dėl vartotojo inžinerinės sistemos ribų. Teismas nesivadovavo institucijos, išleidusios techninį reglamentą STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“, autentišku 6.9 punkto prasmės išaiškinimu, kurį ji pateikė 2015-04-20 dokumente Nr. (13-1)-D8-2955, o nesivadovaudamas šiuo išaiškinimu, pats netinkamai išaiškino reglamento 6.9 punkte įtvirtintų teisės normų prasmę ir netinkamai šias normas taikė. Teisėkūros subjekto, išaiškinusio paties išleistą teisės normos prasmę, aiškinimas yra privalomas ir kitiems subjektams, taip pat ir teismams. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad vartotojo inžinerinės sistemos atskyrimo riba yra apskaitos prietaisas, o kai jo nėra – uždaromasis (paskirstomasis) įtaisas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad uždaromasis įtaisas, įrengtas prieš geriamojo vandens apskaitos prietaisą, priskirtinas bendrosios inžinerinės sistemos daliai, už kurios priežiūrą atsakingas daugiabučio namo techninis prižiūrėtojas, o tai reiškia, kad sugedęs ventilis buvo daugiabučio namo administratoriaus atsakomybės ribose. Teismas sprendime nepaneigė, kad 2015-04-20 Aplinkos ministerijos dokumente pateiktas oficialus STR 1.0108:2002 6.9 punkto išaiškinimas nėra laikytinas autentišku normų aiškinimu, kad Aplinkos ministerija neturėjo teisės pateikti teisės normų aiškinimo, kad pateiktas dokumentas nėra tinkamos formos ir turinio. Teismas bandydamas aiškinti reglamento 6.9 punkto prasmę painiojo ribos nustatymą su poveikio inžinerinei sistemai darymu ir ribos nustatymą grindė ne teisės normomis, bet niekuo nepagrįstu ir nelogišku samprotavimu, kad inžinerinės sistemos riba nustatoma pagal daromą jai poveikį, tuo tarpu reglamento 6.9 punktu siekiama reglamentavimo tikslas – aiškiai nustatyti vartotojo inžinerinės sistemos ribas, o ne sąlygas, kurioms esant tą ribą būtų galima pasirinkti. Ribą nustato priemonė, kuri pirmiausia nurodyta 6.9 punkte: apskaitos prietaisas, o jeigu jo nėra – uždaromasis ar paskirstomasis įtaisas. Vartotojo reikmių tenkinimas ir poveikio darymas jokiais atvejais negali būti pagrindu nustatant inžinerinės sistemos ribas. Teismas pripažino, kad ventilis (sklendė) buvo įrengtas daugiabučio namo administratoriaus atsakomybės ribose – teismas nurodė, kad nėra žinoma, kas įrengė ventilį, kad trūkusio, sugedusio ventilio vandens sistemoje būti neturėjo, o tai reiškia, kad teismas konstatuoja, jog atsakomybės riba yra apskaitos prietaisas. Taigi, jis įrengtas daugiabučio namo administratoriaus arba visų butų savininkų atsakomybės ribose. Teismas nekonstatavo, kad ventilis įrengtas atsakovės, kad ji atliko kokius nors savavališkus veiksmus. Ribą nustatančios priemonės nėra vartotojo inžinerinės sistemos dalis, nėra vartotojo atsakomybės ribose. Teismas, spręsdamas, kad buvo atsakingas už ribą nustatančios priemonės priežiūrą, negalėjo remtis tuo, ar su UAB „Inservis“ buvo susitarta dėl šios priemonės priežiūros, ar UAB „Inservis“ ją prižiūrėjo, tikrino jos būklę.
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nesutinka su apeliantės argumentais, kad sugedęs ventilis buvo bendrojo naudojimo vandentiekio sistemoje ir buvo UAB „Inservis“ atsakomybės ribose. Pirmosios instancijos teismas pagrįsta pripažino, kad ventilis priklauso atsakovės I. J. inžinerinei sistemai. Teismų praktikoje pažymima, kad kai atitinkamoje sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis, ir įtaisas galintis nutraukti vandens pratekėjimą (uždaromasis įtaisas), tai būtent pastarasis laikomas nustatantis ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos, todėl už bute įrengtų vandens ventilių įrengimą, sandarumą yra atsakingas buto savininkas.
Ieškovas R. Ž. ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Aplinkos ministerijos raštuose pateikta informacija, konkrečiai į atsakovės atstovo suformuluotus klausimus pateiktuose klausimuose dėl informacijos, tačiau šiuose dokumentuose nėra aiškiai nurodyta, kad kur yra atsakomybės riba, kai buto savininkui priklausančiose patalpose sugenda prieš šalto vandens skaitiklį esantis ventilis. Inspekcijos rašte nurodoma, kad paklausime pateiktų duomenų inspekcija netikrina, atsakymą rengia tik pagal pateiktus duomenis, inspekcija pagal kompetenciją teikia nuomones, kurios negali būti laikomos inspekcijos sprendimais konkrečioje situacijoje. Taigi, iš atsakovės nurodomo didesnę įrodomąją galią turinčio įrodymo nėra aišku kur yra atsakomybės riba, kai yra ir apskaitos prietaisas, ir uždaromasis įtaisas. Aplinkos ministerijos raštas taip pat negali būti priskirtas sprendimui konkrečioje byloje ar didesnę įrodomąją dalią turintiems įrodymams, nes iš jo negalima nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Aplinkos ministerijos raštas nėra parengtas konkrečiai situacijai, kuri yra šioje byloje, todėl pirmos instancijos teismas priėmė motyvuotą sprendimą nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino Statybos techninio reglamento 6.9 punkte įtvirtintų teisės normų prasmę bei tinkamai šias normas taikė. Teismų praktikoje pažymima, kad kai atitinkamoje sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis, ir įtaisas galintis nutraukti vandens pratekėjimą (uždaromasis įtaisas), tai būtent pastarasis laikomas nustatantis ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos, todėl teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai sprendė, kad yra saistomas aukštesnės instancijos teismo sprendimų. Atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis reglamento „Statinio statybos rūšys“ 6.9. punkto prasmės autentišku išaiškinimu ir neatsižvelgti į formuojamą teismų praktiką yra visiškai nepagrįsti. Žala ieškovui bei trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, padaryta CK 6.266 str. 1 d. nustatytu būdu, o būtent netinkamai vykdant pareigą prižiūrėti vandens įrenginius. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl įvykusios avarijos atsakinga yra atsakovė. Pažymėjo, kad atsakovė patvirtino, kad naudojosi jai bute esančiu ventiliu, kuris yra įrengtas matomoje bei atsakovei pasiekiamoje vietoje, jis buvo skirtas tik buto eksploatavimo reikmėms, o tai reiškia, kad remiantis 2013-01-15 Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2013/01/15-03, iš kurios kylančios teisės ir pareigos taikomos atsakovei, pagrįstai šioje byloje nesivadovavo STR 1.01.08:2002 reglamentu. Atsižvelgiant į tai, jog ventiliu laisvai gali naudotis buto gyventojai, jį užsukus, neįtakojus viso namo bendros vandentiekio sistemos funkcionavimo, bei nesant įstatymuose ar poįstatyminiuose aktuose nustatytos kitiems asmenims pareigos tikrinti ventilių kokybę, laikytina, kad už bute įrengtų vandens ventilių įrengimą, sandarumą yra atsakinga buto savininkė, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo Statybos techniniu reglamentu 1.01.08:2002, atsižvelgiant į visas aplinkybes, šis reglamentas negali būti taikomas.
Atsakovas UAB „Inservice“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus o taip pat tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. UAB „Inservis" sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime esančiais argumentais, kad apeliantei kyla civilinė atsakomybė dėl ieškovės ir trečiojo asmens patirtų nuostolių atlyginimo. Pirmos instancijos teismas teisingai taikė Statybos techninį reglamentą 1.01.08:2002. Kai atitinkamoje sistemoje yra įrengtas ir skaitiklis ir įtaisas galintis nutraukti vandens pratekėjimą (uždaromasis įtaisas), tai būtent pastarasis laikomas nustatantis ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinierinės sistemos. Tokio įrenginio (ventilio) funkcija nutraukti vandens pratekėjimą į vartotojo patalpas. Tokiu būdu, vartotojas turi galimybę pats reguliuoti vandens padavimą į butą, jis yra atskirtas nuo bendros vandentiekio sistemos, todėl už bute įrengtų vandens ventilių įrengimą ir sandarumą yra atsakingas buto savininkas. Teismo pateiktas teisės normų aiškinimas ir taikymas atitinka šiuo klausimu suformuluotą teisminę praktiką. Pažymėjo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir neturi institucijos, teikiančios išvadą šioje civilinėje byloje, statuso, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos neteikė išvados šioje civilinėje byloje. Apeliantė remiasi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014-08-21 raštu, kuris yra atsakymas į raštišką apeliantės kreipimąsi dėl paaiškinimų pateikimo. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija savo atsakymą ruošė raštiško apeliantės kreipimosi pagrindu, nėra susipažinusi su nagrinėjama civiline byla, nesigilindama į konkrečią situaciją ir šios civilinės bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 26 d. atsakovės bute (vonios kambaryje) trūko šalto vandens ventilis, kuris buvo įrengtas šalto vandens vandentiekio dalyje, einančioje per tuo metu apeliantei priklausančio buto vonios patalpas; įvykus avarijai buvo užpilti ieškovo ir trečiojo asmens butai, padaryta žala. Apeliantai šių faktų iš esmės neginčija, tačiau teigia, jog už žalą atsakingas kitas atsakovas - daugiabučio namo administratorius UAB „Inservis“, nes ventilis, esantis prieš šaltojo vandens skaitiklio, priskiriamas prie bendrojo naudojimo objektų ir už jo tinkamą priežiūrą atsakingas daugiabučio namo administratorius. Apeliantė teigia, jog trūkęs ventilis nebuvo jos, kaip vartotojos, atsakomybės ribose, o bendrojo naudojimo vandentiekio dalyje, todėl ji nėra atsakinga už žalą.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl buto savininko ir daugiabučio namo administratoriaus atsakomybės už žalą, padarytą dėl buto užpylimo, atsakomybės ribų.
Pagal teismų formuojamą praktiką, turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčo, kad ieškovo ir trečiojo asmens butas buvo užpiltas iš viršuje esančio atsakovės buto nėra, todėl ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti, kad avarija įvyko dėl atsakovės kaltės (bute esančių įrenginių netinkamos priežiūros).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovė (apeliantė) rėmėsi techninio reglamento STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punktu bei jo išaiškinimais - Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-08-21 raštu Nr. (8.4)-2D-13001 ir LR Aplinkos ministerijos 2015-04-20 raštu Nr. (13-1)-D8-2955, kuriuose išaiškinta, kad atsakomybės ribą šiuo ginčo atveju nustato laikytinas vandens apskaitos prietaisas, o ne sugedęs ventilis; apeliantės vertinimu, teismas privalėjo remtis institucijų pateiktais STR 1.0108:2002 išaiškinimais kaip oficialiais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas jais nesivadovavo, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį jos atžvilgiu.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punkto normos aiškinimu bei Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-08-21 rašto Nr. (8.4)-2D-13001 ir LR Aplinkos ministerijos 2015-04-20 rašto Nr. (13-1)-D8-2955 reikšmės nagrinėjamoje byloje aiškinimu.
STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punktas apibrėžia, jog vartotojo inžinerinė sistema - statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis. Vartotojo inžinerinė sistema tenkina statinio dalies (gyvenamojo namo, buto ar kitos paskirties pastato tam tikros dalies, pavienės patalpos ar jų grupės) gyventojų ar patalpos naudotojų bei statinio dalies naudojimo (eksploatavimo) reikmes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu šios normos aiškinimu, t.y., jog ši norma aiškiai numato du vartotojo inžinerinės sistemos atskyrimo nuo namo bendrosios inžinerinės sistemos būdus – sistemos apskaitos prietaisais arba alternatyviai uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (ventiliais, sklendėmis, jungikliais). Nagrinėjamu atveju atsakovės vonios kambaryje buvo įrengtas ir sistemos apskaitos prietaisais (vandens skaitiklis), ir ventilis (įrengtas prieš skaitiklį); tam, kad nustatyti buto savininkės ir daugiabučio namo administratoriaus ribą, teismas turėjo ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti, ar prieš vandens skaitiklį įrengtas ventilis tarnauja bendrosios namo inžinerinės sistemos reikmėms, t.y. nagrinėjamoje situacijoje buto savininko ir daugiabučio namo administratoriaus atsakomybės ribos nustatymas yra fakto klausimas. STR 1.0108:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punkto nuostatos ir analogiškai visos konsultacijos ir išaiškinimai dėl šios normos turinio taikytinos atsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją nagrinėjamoje byloje. Teismas nustatė, kad ventilis atsakovės vonios kambaryje buvo įrengtas dar prieš atsakovei įsikraustant į butą, jis įrengtas matomoje bei atsakovės pasiekiamoje vietoje; atsakovė paaiškino bylos nagrinėjimo metu, kad jai teko juo naudotis, t.y. atsakovės bute ventilio paskirtis kontroliuoti vandens tiekimą bute paties buto savininko iniciatyva. Byloje nėra duomenų, kad šio ventilio pagalba būtų daromas koks nors poveikis daugiabučio namo bendrai vandentiekio sistemai. Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad ventilis atsakovės vonios kambaryje butų įrengtas daugiabučio namo bendrasavininkių iniciatyva, kad būtų perduotas daugiabučio namo administratoriaus valdymui ir naudojimui, priežiūrai. Apeliantės samprotavimai, kad teismas, pripažinęs, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ventilis bute buvo įrengtas bendrojo naudojimo vandentiekio vamzdyno dalyje, tuo pačiu pripažino, kad tokio ventilio ir neturėjo būti, o tai reiškia, kad atsakomybės riba turėjo būti nustatyta pagal vandens apskaitos prietaisą, atmetamas, nes yra pagristas tik apeliantės subjektyvių aplinkybių vertinimu. Ventilis, kaip vandentiekio sistemos dalis, realiai egzistavo apeliantės bute; bylos duomenimis, jis nebuvo perduotas bendrijai, nebuvo bendrojo vandentiekio dalimi, taigi už šio įrenginio tinkamą funkcionavimą atsako apeliantė. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis ventilis nėra laikytinas bendro naudojimo inžinerine įranga, skirtas tik atsakovės buto eksploatavimo reikmėms, todėl nagrinėjamu atveju trūkus ventiliui, už dėl avarijos atsiradusią žalą atsako atsakovė (apeliantė) (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014-08-21 raštu Nr. (8.4)-2D-13001 ir LR Aplinkos ministerijos 2015-04-20 raštu Nr. (13-1)-D8-2955 pateikti STR 1.0108:2002 6.9 punkto išaiškinimai negali būti vertinami kaip oficialūs rašytiniai įrodymai Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies prasme. Kaip jau buvo paminėta, nagrinėjamu atveju, kai atsakovės (apeliantės) bute įrengtas ir vandens apskaitos prietaisas, ir ventilis, atsakomybės ribos nustatymas yra fakto klausimas; įrodymų vertinimas ir teisiškai reikšmingų bylai faktų nustatymas priskiriamas prie išskirtinės bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos (CPK 185 straipsnis). Abiejuose raštuose pateiktos institucijų atstovų nuomonės dėl atsakomybės ribos nustatymo, tačiau nuomonės pateiktos be sąsajos su nagrinėjamos bylos kontekstu; pažymėtina, kad institucijos neturėjo kompetencijos vertinti įrodymus ir pasisakyti dėl faktinės situacijos byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, institucijų raštuose pateiktos nuomonės negali būti vertinamos kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys dienesnė įrodomąją galią, nes nuomonės teismui neprivalomos. Dėl išdėstyto, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl institucijų nuomonių kritiško vertinimo; teismas nesivadovavęs institucijų raštuose išdėstytomis nuomonėmis, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju tapo teisiškai nereikšmingi.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (atsakovės) bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Trečiasis asmuo M. K. ir ieškovas R. Ž. patyrė po 250 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų.
Vadovaujantis CPK 98 str. 1,2 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant civilinę bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau ne didesnes kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl maksimalaus užmokesčio dydžio. Paslaugų teikimo metu (2015 m. liepos mėn.) galiojo Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose pritiesino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio. Pagal 2015 m. redakcijos Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sudaro 909,74 Eur (1,3x 699,8 Eur (2015 m. I ketvirčio bruto vidutinis darbo užmokestis)). Ieškovo ir trečiojo asmens patirtos išlaidos neviršija maksimalaus užmokesčio dydžio, jų atstovės prašymas tenkinamas.
Vadovaujamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir trečiajam asmeniui M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš apeliantės (atsakovės) I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.