- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-02
- Bylos Nr.
- e2A-468-567/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00257-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė, Tomas Venckus
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Agrobosas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Rokiškio aliejinė“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės LUAB „Agrobosas“ (toliau – ir atsakovė) 366 779,59 Eur skolą, 27 470,31 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų sutartį Nr. 2020/01/02 (toliau – ir 2020 m. sausio 2 d. sutartis), kuria susitarė, jog ieškovė sutarties galiojimo laikotarpiu perdirbs rapsus į maistinį aliejų ir pašarinius briketus (rapsų išspaudas), o atsakovė sutiko pagal šią sutartį jos galiojimo laikotarpiu pristatyti neapdorotus rapsus ir priimti rapsų aliejaus bei briketų (rapsų išspaudų) pristatymus. Ieškovė suteikė atsakovei rapsų spaudimo paslaugas ir 2020 m. gruodžio 31 d. išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr. SVO000015057-2 dėl 226 729,50 Eur, o 2021 m. vasario 26 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. SVO000015087 dėl 19 944,62 Eur. Be to, ieškovė pardavė atsakovei produkciją – žaliavinį rapsų aliejų bei rapsų išspaudas ir 2021 m. vasario 26 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. SVO000015085 dėl 120 105,47 Eur. Taigi, ieškovė suteikė atsakovei paslaugas bei pardavė prekių už 366 779,59 Eur. Ieškovė atsakovę apie susidariusią skolą informavo dar 2021 m. balandžio 14 d., tačiau atsakovė į ieškovės reikalavimą padengti įsiskolinimą nereagavo. Ieškovės teigimu, atsakovė nevykdė prievolės atsiskaityti už prekes, todėl privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas, sudarančias 27 929,63 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 15 d. galutiniu sprendimu panaikino 2022 m. birželio 10 d. preliminarų sprendimą (ieškinį patenkinti visiškai civilinėje byloje Nr. e2-1061-921/2022) ir ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų 3 509,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad 2020 m. sausio 2 d. paslaugų sutartis Nr. 2020/01/02 negaliojo, kai buvo išrašytos 2020 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitos faktūros. Ieškovė nepateikė kitų įrodymų, kad rapsų spaudimo paslaugos, už kurias prašė priteisti iš atsakovės skolą pagal išrašytas 2021 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitas faktūras, buvo teikiamos pagal 2020 m. sausio 2 d. sutartį. Teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog rapsų spaudimo paslaugos buvo teikiamos pagal 2020 m. sausio 2 d. sutartį.
5. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalių sudaryta 2018 m. spalio 3 d. sutartis buvo pratęsta. Taigi, ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu, t. y. 2020 m. gruodžio 21 d. ir 2021 m. vasario 26 d., minėta sutartis taip pat negaliojo. Dėl šios priežasties teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad šalys sudarė susitarimą rapsų spaudimo paslaugas teikti pagal 2018 m. spalio 3 d. sutartį tuo atveju, jeigu bus pristatytas didesnis kiekis rapsų už numatytą 2020 m. sausio 2 d. sutartyje.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė pristatė ieškovei PVM sąskaitose faktūrose nurodytą kiekį (7 690,54 t) rapsų tam, kad jie būtų perdirbti. Teismas, įvertinęs grūdų lydraščius nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d., konstatavo, kad ieškovė atsakovei pristatė 2 110,325 t rapsų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai ir ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko 120,083 t žaliavinio rapsų aliejaus bei 23,021 t rapsų išspaudų pagal 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitą faktūrą.
7. Teismas priėjo išvadą, ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nepakanka patvirtinti faktą, jog tarp šalių buvo susiklostę paslaugų ir pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė nepateikė kitų leistinų įrodymų, kad tarp šalių buvo susiklostę paslaugų teikimo ir pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė liko skolinga prašomą priteisti iš atsakovės skolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniame skunde ieškovė LUAB „Rokiškio aliejinė“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo 2022 m. birželio 10 d. preliminarus sprendimas būtų paliktas nepakeistas, arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suteikdamas didesnę reikšmę atsakovės teiktiems paaiškinimams, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų viseto. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad tiek 2018 m. spalio 3 d., tiek 2020 m. sausio 2 d. sutartys buvo pratęstos žodiniu susitarimu ir konkliudentiniais veiksmais. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės paaiškinimų, rašytinių įrodymų, iš kurių matyti, kad ginčo šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, šalių bendradarbiavimas nebuvo vienkartinis. Tai, kad pateiktos sutartys PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu buvo negaliojančios (pasibaigusios), nereiškia, jog šalys, sistemingai bendradarbiavusios iki jų išrašymo, negalėjo pratęsti sutartinių teisinių santykių konkliudentiniais veiksmais. Dėl šios priežasties teismo argumentas, kad sutartyse numatyta jų galiojimo pabaigos data reiškia, jog sutartiniai santykiai šalių nesiejo, yra deklaratyvus. Be kita ko, liudytoju apklaustas buvęs ieškovės vadovas patvirtino, kad šalys bendradarbiavo ilgą laiką ir jam tokie sutartiniai teisiniai santykiai buvo žinomi tiek dirbant vadovo, tiek ir kitose pareigose pas ieškovę.
8.2. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu reiškė prašymus išreikalauti iš atsakovės produkcijos pristatymo (atvežimo) atsakovei važtaraščius, tačiau teismas šių prašymų netenkino, remdamasis atsakovės atstovės teiginiu, neva tokių įrodymų atsakovė neturi. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą, iš esmės apribojo ieškovės galimybę pagrįsti PVM sąskaitomis faktūromis (įtrauktomis į buhalterinę apskaitą, taip fiksuojant, kad įvyko ūkinė komercinė operacija) įformintą realų paslaugų suteikimą atsakovei.
Atsiliepimas
8.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kartu su atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus pateiktų grūdų lydraščių turinio. Teismas neanalizavo, kad atsakovei pristačius didesnį rapsų kiekį negu buvo numatyta 2020 m. sausio 2 d. sutartyje (6 000 t rapsų), ieškovė ir toliau teikė atsakovei rapsų spaudimo paslaugą pagal 2018 m. spalio 3 d. sutartį, t. y. taikant 27 Eur plius PVM kainą už kiekvieną metrinę toną skubiai perdirbtų rapsų.
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė LUAB „Agrobosas“ prašo skundo netenkinti ir palikti Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
9.1. Ieškovė neįrodė, kad šalys sudarė atlygintinų paslaugų sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras. Abi sutartys, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimą, PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu buvo pasibaigusios. 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta 2020 m. sausio 2 d. pagal sutartį, kuri galiojo iki 2020 m. gegužės 13 d., o 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta 2018 m. spalio 3 d. pagal sutartį, kuri galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šios sutartys buvo pratęstos žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais.
9.2. Buvęs ieškovės vadovas J. P. nepatvirtino, kad šios sutartys buvo pratęstos. Tokių aplinkybių nėra fiksuota 2025 m. liepos 3 d. teismo posėdžio garso įraše, kai buvo vykdoma šio liudytojo apklausa.
9.3. Pateiktas 2021 m. vasario 23 d. aktas dėl skolų suderinimo patvirtina, kad debetas 2020 m. gruodžio 31 d. yra 127 072,03 Eur ir jame nėra įtraukta 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra. Minėta aplinkybė kelia pagrįstų abejonių, kad ieškovė atsakovei suteikė paslaugas ir pagrįstai išrašė 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių
11. Ieškovė, kaip gamintoja, ir atsakovė, kaip klientė, 2018 m. spalio 3 d. sudarė sutartį Nr. 2018/10/01-04. Pagal šią sutartį gamintoja (ieškovė) sutiko, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ji perdirbs rapsus į maistinį aliejų ir pašarinius briketus, o klientė (atsakovė) sutiko, jog ji pagal šią sutartį bei jos galiojimo laikotarpiu pristatys neapdorotus rapsus ir priims rapsų aliejaus bei briketų pristatymus (sutarties 1.1 papunktis). Sutarties 1.2 papunktyje nurodyta, kad apytikslis kiekis yra 1 000 t neapdorotų rapsų per savaitę. Sutarties 6.1 papunktyje numatyta, kad klientė mokės gamintojai fiksuotą atlyginimą, kurio dydis 27 Eur plius PVM už kiekvieną metrinę toną skubiai perdirbtų rapsų (sutarties 6.1 papunktis). Sutarties 7.2 papunktyje numatyta, kad sutartis galioja iki 2018 m. gruodžio 31 d. arba iki jos nutraukimo prieš terminą pagal sutarties nuostatas. Pažymėta, kad šalys turi teisę pratęsti šią sutartį arba sudaryti naują, jei abi šalys susitaria dėl tolesnio bendradarbiavimo ir priimtinų sąlygų.
12. Šalys 2020 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų sutartį Nr. 2020/01/02, pagal kurią susitarė, kad ieškovė sutarties galiojimo laikotarpiu perdirbs rapsus į maistinį aliejų ir pašarinius briketus (rapsų išspaudas), o atsakovė sutiko pagal šią sutartį bei jos galiojimo laikotarpiu pristatyti neapdorotus rapsus ir priimti rapsų aliejaus bei briketų (rapsų išspaudų) pristatymus. Nurodyta, kad planuojamas įvežti rapsų kiekis yra 6 000 t. Sutarties 1.2 papunktyje numatyta, kad apytikslis kiekis yra 400 t neapdorotų rapsų per savaitę. Sutarties 6.3 papunktyje numatyta, kad gamintoja (ieškovė) atlyginimo už gamybos paslaugas iš klientės (atsakovės) gali pareikalauti per 3 dienas nuo datos, kai klientė pasiima aliejų ir rapsus, arba per 30 dienų nuo perdirbimo datos, priklausomai nuo to, kuri yra ankstesnė. Sutarties 7.2 papunktyje numatyta, kad sutartis galioja iki 2020 m. gegužės 13 d. arba iki jos nutraukimo prieš terminą pagal sutarties nuostatas. Pažymėta, kad šalys turi teisę pratęsti šią sutartį arba sudaryti naują, jei abi šalys susitaria dėl tolesnio bendradarbiavimo ir priimtinų sąlygų.
13. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas M. B. (M. B.). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-375-781/2021 minėtą Panevėžio apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Ši nutartis įsiteisėjo 2022 m. kovo 16 d. (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-10-940/2025).
14. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas L. S. Ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. spalio 19 d. (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-321-894/2025).
Dėl skolos už paslaugas ir produkcijos pardavimą (ne)priteisimo
15. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pareiga byloje yra nurodyti ieškinio dalyką – reikalavimą – ir ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinyje suformuluotas reikalavimas. Nustatyti teisinį ieškinio pagrindą, t. y. nurodyti teisės aktus ir konkrečias teisės normas, kuriomis vadovaujantis teismas išsprendžia byloje kilusį ginčą, bei teisinius argumentus, kuriais teismas grindžia byloje padarytas išvadas, yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi, parinkti tinkamas teisės normas ir tinkamai teisiškai kvalifikuoti bylos šalis siejančius privatinius civilinius teisinius santykius, yra teismo diskrecijos teisė, o bylos šalių nurodytas teisinis santykių kvalifikavimas teismui yra neprivalomas ir teismas juo neprivalo vadovautis. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 37 punktas; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 25 punktas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas). Nagrinėjamoje byloje teisiškai kvalifikuojant bylos šalis siejančius teisinius santykius, svarbu atriboti pirkimo–pardavimo, rangos ir paslaugų teikimo sutartis.
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu; pagal atlygintinų paslaugų sutartį teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 26 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 66 punktas; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-381-684/2019, 17 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio dalis). Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė – ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo. Be to, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių. Sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys turi priešpriešines teises ir pareigas – pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą, o pirkėjas priimti daiktą ir sumokėti kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 22–24 punktai).
18. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Nuo pirkimo–pardavimo sutarties rangos sutartį dažniausiai skiria tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu šalims aišku, koks daiktas parduodamas ir jis dažniausiai iš karto perduodamas kitos šalies nuosavybėn. Rangos atveju tam tikras materialus rezultatas dar nėra sukurtas, pagamintas ir šalys susitaria dėl jo pagaminimo, pataisymo ir pan. ir tik galiausiai dėl perdavimo užsakovo nuosavybėn. Taigi, rangos atveju daikto perdavimas kitos šalies nuosavybėn niekada nesutampa su sutarties sudarymo momentu. Rangos sutarčiai vertingas yra ne vien rezultatas, bet ir tam rezultatui pasiekti atliekami darbai, jų pobūdis (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Nuo paslaugų sutarčių rangos sutartis skiriasi tuo, kad šios sutarties dalyką sudaro tam tikro darbo rezultatas, o paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Rangos sutarties atveju visuomet sukuriamas vienoks ar kitoks materialus objektas, kuris atlieka svarbų vaidmenį. Paslaugų sutarties atveju svarbiausi yra atliekami veiksmai – teikiamos paslaugos, kai joks materialus rezultatas nesukuriamas.
19. Atsižvelgusi į aptartas sutarčių teisės nuostatas, įvertinusi bylos šalių sudarytų sutarčių sąlygas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalis pagal 2018 m. spalio 3 d. ir 2021 m. sausio 5 d. sutartis siejo rangos sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytas sutartis atsakovė, būdama užsakove, įsipareigojo perduoti apeliantei (rangovei) tam tikrą kiekį neapdorotų rapsų, o rangovė įsipareigojo už užmokestį atlikti darbą ir gautą rezultatą perduoti užsakovei, t. y. iš atsakovės pristatytų išspausti aliejų bei jį kartu su atskirtomis ir į briketus suformuotomis išspaudomis (tinkamas tik pašarui) grąžinti atsakovei. Reikalaudama skolos už rangos sutarties pagrindu pagamintą ir atsakovei perduotą produkciją, apeliantė nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti, kokį tiksliai kiekį neapdorotų rapsų į jos aliejaus spaudyklą pristatė atsakovė ir kokį iš šių rapsų išspausto aliejaus bei likusių pašarinių išspaudų briketų kiekį ji grąžino atsakovei (CK 6.662 straipsnis).
20. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-378/2025, 65 punktas).
21. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62 punktas).
22. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62–63 punktai).
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, bei teisingai nurodė, jog šioje byloje ieškovė turėjo įrodyti susitarimo dėl atlygintinų paslaugų su atsakove sudarymo faktą ir šio susitarimo turinį, t. y. dėl kokių konkrečių paslaugų šalys susitarė, kokios šių paslaugų suteikimo bei jų apmokėjimo sąlygos, dėl kokios kainos už paslaugas šalys yra susitarusios. Taigi, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji paslaugas, dėl kurių teikimo šalys susitarė, suteikė ir sutartinę prievolę įvykdė, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Be to, ieškovė, teigdama, kad atsakovė neatsiskaitė už parduotą produkciją, turėjo įrodyti susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo egzistavimą ir tokio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, jos sumokėjimo terminų bei aplinkybes, patvirtinančias produkcijos perdavimą atsakovei.
24. Nustatyta, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindė trimis atsakovei 2020 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. vasario 26 d. (dvejomis) išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SVO000015057-2 nurodyta, kad 226 729 Eur už rapsų spaudimo paslaugas (kiekis 7 495,190 t) turi būti apmokėta iki 2020 m. gruodžio 31 d. 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SVO000015085 nurodyta, kad 120 105,47 Eur už parduotą žaliavinį rapsų aliejų (120,083 t) ir rapsų išspaudas (23,021 t) turi būti apmokėta 2021 m. vasario 26 d. 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SVO000015087 nurodyta, kad 19 944,62 Eur už rapsų spaudimo paslaugas (195,350 t; 27 Eur, pridedant PVM, už 1 t) turi būti apmokėta 2021 m. vasario 26 d., be to, nurodytas kitas paslaugos pavadinimas – produkcijos pardavimo korekcija (kaina – 11 208,71 Eur, pridedant PVM, kiekis – 1).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 25 punktas). Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi, PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 78 punktas).
26. Taigi, ieškovės reikalavimai priteisti skolą už suteiktas rapsų spaudimo paslaugas ir parduotą žaliavinį rapsų aliejų bei rapsų išspaudas buvo grindžiamos PVM sąskaitomis faktūromis, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad vien PVM sąskaitų faktūrų nepakanka patvirtinti fakto, jog tarp šalių buvo susiklostę paslaugų ir pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, juolab kad atsakovė viso proceso metu neigė ginčo paslaugų bei minėtos produkcijos gavimą. Tai reiškia, kad ieškovė tarp šalių susiklosčiusius suteiktų paslaugų ir parduotos produkcijos teisinius santykius turėjo pagrįsti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
27. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog rapsų spaudimo paslaugos atsakovei buvo teikiamos pagal 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutartis. Ieškovės teigimu, rapsų spaudimo paslaugos atsakovei buvo teikiamos 2020 m. sausio 2 d. sutarties pagrindu, o pristačius minėtoje sutartyje numatytą maksimalų rapsų kiekį (6 000 t), tos pačios paslaugos buvo teikiamos jau pagal 2018 m. spalio 3 d. sutartį.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės pozicija dėl rapsų spaudimo paslaugų atsakovei teikimo yra nenuosekli. Ieškovė 2022 m. birželio 10 d. patikslintame ieškinyje, pateiktame iki preliminaraus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nurodė, kad rapsų spaudimo paslaugos, už kurias atsakovė neatsiskaitė pagal 2020 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitas faktūras, atsakovei buvo teikiamos tik pagal 2020 m. sausio 2 d. sutartį. Po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo ir atsakovės prieštaravimų pateikimo, ieškovė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, kad 2018 m. spalio 3 d. sutartimi buvo susitarta dėl nuolatinio rapsų spaudimo paslaugos teikimo atsakovei, 2020 m. sausio 2 d. sutartimi susitarta dėl konkretaus rapsų perdirbimo kiekio. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovei pristačius didesnį rapsų kiekį nei buvo numatyta 2020 m. sausio 2 d. sutartyje, ieškovė teikė atsakovei rapsų spaudimo paslaugą pagal 2018 m. spalio 3 d. sutartį, t. y. po 27 Eur, pridedant PVM, už kiekvieną metrinę toną skubiai perdirbtų rapsų. Taigi, akivaizdu, kad ieškovės pozicija dėl rapsų teikimo paslaugų teikimo aplinkybių, t. y. pagal konkrečias sutartis, yra prieštaringa ir bylos nagrinėjimo metu keitėsi.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės akcentuojamos sutartys ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu buvo pasibaigusius, t. y. 2018 m. spalio 3 d. sutartis galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d., o 2020 m. sausio 2 d. sutartis – iki 2020 m. gegužės 13 d. (sutarčių 7.2 papunkčiai). Nors minėtose sutartyse įtvirtinta, kad šalys turi teisę pratęsti sutartis arba sudaryti naujas, jei abi šalys susitaria dėl tolesnio bendradarbiavimo ir priimtinų sąlygų, tačiau byloje nėra duomenų, jog šalys kokia nors forma (rašytine, žodine, konkliudentiniais veiksmais) buvo susitarusios dėl minėtų sutarčių galiojimo pratęsimo.
30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo J. P., kaip buvusio apeliantės vadovo, parodymų, jog 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutartys buvo pratęstos žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais, taip pat, jog pati atsakovė neneigė sutarčių pratęsimo fakto.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartis gali būti sudaryta (pratęsta) tiek rašytine, tiek žodine forma, nes sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio (konkliudentinių veiksmų) matyti jo valia sudaryti (tęsti) sandorį.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sandoriui nėra nustatyta privalomos formos, sudaryto sandorio formos pasirinkimas byloje lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 19 punktas). Taigi, tais atvejais, kai teisės aktai neįtvirtina sutarčiai privalomos rašytinės ar notarinės formos, žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat – ir netiesioginiais įrodymais, pavyzdžiui, tokios sutarties (jos pratęsimo) buvimo faktas gali būti nustatomas, vertinant šalių elgesį.
33. Išklausius pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 3 d. teismo posėdžio garso įrašą, nenustatyta, kad buvęs apeliantės vadovas J. P. paliudijo, jog 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutartys su atsakove buvo pratęstos žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais. Priešingai, liudytojas J. P., atsakydamas į klausimus, ar susitarimai tarp šalių buvo fiksuojami ne tik rašytine sutartimi, nurodė, kad jis tokių aplinkybių neprisimena (2025 m. liepos 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 15 min. 45 sek. iki 16 min. 3 sek.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose taip pat neįrodinėjo aplinkybių, jog minėtos sutartys su atsakove buvo pratęstos žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad, pasibaigus 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutarčių galiojimui, minėtos sutartys buvo realiai vykdomos (tęsiamos), t. y. ieškovė šių sutarčių pagrindu teikė rapsų spaudimo paslaugas ir atsakovė už jas atsiskaitė, o neatsiskaitė tik pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras.
34. Dėl apeliantės argumentų, kad pati atsakovė neneigė aplinkybių dėl minėtų sutarčių pratęsimo žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais, pažymėtina, jog atsakovės procesiniuose dokumentuose, įskaitant atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą, tokių argumentų atsakovė nenurodė. Priešingai, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nesutiko su apeliantės argumentais dėl sutarčių pratęsimo po sutartyse numatytų jų galiojimo terminų pabaigos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad šalys ilgą laiką po 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutarčių sudarymo bendradarbiavo, t. y. 2020 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sandorius, nepatvirtina, jog automatiškai (žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais) buvo pratęstas ir minėtų sutarčių galiojimas.
35. Apeliantės argumentus dėl 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutarčių pratęsimo žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais paneigia ir šalių elgesys iki ginčo šioje byloje kilimo. Byloje nustatyta, kad apeliantė ginčui aktualias PVM sąskaitas faktūras, įskaitant už žaliavinio rapso aliejaus pardavimą, pateikė atsakovei apmokėti 2021 m. kovo 3 d. Atsakovė 2021 m. kovo 5 d. pateikė apeliantei pretenziją, kurioje nurodė, jog atsakovė nėra sudariusi su apeliante PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sutarties, todėl neturi prievolės atsiskaityti, nes 2020 m. sausio 2 d. sutartis galiojo iki 2020 m. gegužės 13 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovė prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir dvi 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitas faktūras. Apeliantė 2021 m. balandžio 14 d. išsiuntė atsakovei raginimą sumokėti 257 147,23 Eur skolą per 7 dienas nuo rašto gavimo dienos arba nurodyti atsisakymo apmokėti priežastis. Atsakovė 2021 m. balandžio 16 d. raštu atsakė, kad jai nėra suprantama, pagal ką susidarė įsiskolinimas, todėl paprašė pateikti visus įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus (sutartis, aktus, sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus). Apeliantė į minėtą atsakovės raštą nereagavo, t. y. nepateikė atsakovei dokumentų, pagrindžiančių tarp šalių susiklosčiusių santykių ir susidariusios skolos pagal PVM sąskaitas faktūras egzistavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių 2021 m. vasario 23 d. pasirašytame akte dėl skolų suderinimo nebuvo nurodyta 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra, nors šios sąskaitos faktūros išrašymo data yra ankstesnė už skolų suderinimo akto pasirašymo datą. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina tik apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, t. y. iš esmės naujai keliamos ir ieškinio reikalavimų pagrįstumu grindžiamos versijos, kad 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutartys buvo pratęstos žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais.
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės PVM sąskaitos faktūros išrašytos už 7 690,54 t rapsų perdirbimą, todėl apeliantė, įrodinėdama minėto kiekio rapsų perdirbimą, turėjo įrodyti, jog atsakovė pristatė apeliantei nurodytą kiekį rapsų perdirbimui, apeliantė juos perdirbo ir perdirbtą produkciją perdavė atsakovei. Apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikti lydraščiai ir krovinio važtaraščiai patvirtina, kad atsakovė 2020 m. rugsėjo 1 d.–2020 m. rugsėjo 15 d. pristatė apeliantei 2 110,325 t rapsų, kurių dalis buvo skirta UAB „Imlitex Agro“ ir UAB „Baltic Trading“. Atsakovės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, atsakovės su UAB „Agromilas“, UAB „Žvalguva“, UAB „Baltic Trading“ sudarytos rapsų pirkimo–pardavimo sutartys, lydraščiai) patvirtina, kad 2020 m. liepos 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu atsakovė į ieškovės sandėlius pristatė 10 060,663 t rapsų, iš kurių 2 990,188 t atsakovė pardavė UAB „Agromilas“, 5 161,667 t – UAB „Žvalguva“, 88,140 t – UAB „Baltic Trading“, 1 820,668 t – apeliantei. Šalių 2020 m. rugpjūčio 5, 15 d., rugsėjo 1 d., lapkričio 25 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys ir atsakovės apeliantei 2020 m. rugpjūčio 11 d.–gruodžio 16 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad atsakovė 1 820,668 t rapsų pardavė apeliantei pagal minėtas pirkimo–pardavimo sutartis.
37. Taigi, byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, kad atsakovė perdirbimui apeliantei pristatė 7 690,54 t rapsų, kuriuos apeliantė perdirbo, t. y. suteikė paslaugas, už kurias atsakovė neatsiskaitė. Priešingai, minėtų įrodymų visuma patvirtina, kad iš 2020 m. liepos 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu atsakovės į apeliantės sandėlius pristatyto bendro rapsų kiekio (10 060,663 t) konkrečiai apeliantei buvo pristatyta 1 820,668 t rapsų, tačiau jie buvo pristatyti ne perdirbimui, o parduoti apeliantei minėtų 2020 m. rugpjūčio 5, 15 d., rugsėjo 1 d., lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, likę pristatyti rapsai buvo atsakovės parduoti kitiems jos kontrahentams. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus dėl pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 10 d. preliminaraus sprendimo panaikinimo pripažino, jog pagal apeliantės finansinės apskaitos dokumentuose esančius ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintus, kaip nepagrindžiančius rapsų perdirbimo paslaugų suteikimo atsakovei fakto, grūdų lydraščius 2020 m. rugsėjo 1–16 d. laikotarpiu atsakovė pardavė apeliantei 1 842,16 t rapsų. Taigi, apeliantė leistinais įrodymais nepagrindė, kad atsakovei pristačius didesnį rapsų kiekį nei buvo numatyta 2020 m. sausio 2 d. sutartyje (6 000 t), apeliantė ir toliau teikė atsakovei rapsų spaudimo paslaugas pagal 2018 m. spalio 3 d. sutartį.
38. Be to, byloje esančios PVM sąskaitos faktūros už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 17 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d. patvirtina, kad atsakovė nepristatė apeliantei rapsų perdirbimui, o nupirko iš apeliantės 149,2 t jau perdirbtos žaliavos. Taigi, nors šalių nurodomas atsakovės apeliantei parduotų rapsų kiekis skiriasi nežymiai (1 820,668 t ir 1 842,16 t), tačiau šio rapsų kiekio pristatymas nėra susijęs su apeliantės įrodinėjama atsakovės skola, kitų įrodymų apie 7 690,54 t rapsų kiekio konkrečiai apeliantei pristatymą, perdirbimą ir perdavimą atsakovei byloje nėra, todėl apeliantės argumentai dėl atsakovės neatsiskaitymo už 7 690,54 t rapsų perdirbimą (rapsų spaudimo paslaugas) atmestini kaip nepagrįsti.
39. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš atsakovės grūdų lydraščius (važtaraščius), kurie patvirtintų apeliantės įrodinėjamą aplinkybę, jog atsakovė pristatė apeliantei 7 690,54 t rapsų perdirbimui. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. būtent apeliantė privalėjo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus.
40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvęs apeliantės vadovas J. P. pirmosios instancijos teisme paliudijo, jog apeliantė visus procesus (rapsų gavimo, perdirbimo) fiksavo vidiniuose veiklos ir finansiniuose dokumentuose, rapsai buvo atvežami per laboratoriją, kurioje buvo tikrinama kokybė, parametrai, kiekis, visi duomenys buvo registruojami (2025 m. liepos 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 16 min. 45 sek. iki 20 min. 23 sek.). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės akcentuojamose 2018 m. spalio 3 d. ir 2020 m. sausio 2 d. sutartyse taip pat buvo numatyta, jog apeliantė paims iš atsakovės pateiktų rapsų mėginius, juos saugos, patiektų rapsų bei pagamintos produkcijos kiekiai turėjo būti fiksuojami važtaraščiuose (sutarčių 2.5, 4.3, 5.2 papunkčiai). Vadinasi, apeliantė turėjo galimybę pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius atsakovės pristatytą ir apeliantės perdirbtą bei atgal atsakovei perduotą iš rapsų pagamintos produkcijos kiekį, tačiau apeliantė tokių įrodymų nepateikė, nors būtent apeliantei teko procesinė pareiga įrodyti minėtas aplinkybes.
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai, t. y. jog apeliantė pardavė, o atsakovė nupirko 120,083 t žaliavinio rapsų aliejaus ir 23,021 t rapsų išspaudų pagal 2021 m. vasario 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SVO000015085, kurios atsakovė neapmokėjo. Apeliantė teigė, kad 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta už 2020 m. atsakovei parduotą produkciją, 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SVO000015087 nurodyta parduotos produkcijos korekcija. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo egzistavimą, tokio susitarimo sąlygų dėl kainos dydžio, kainos apmokėjimo terminų bei aplinkybių, patvirtinančių minėtos produkcijos perdavimą atsakovei, nors, kaip minėta, apeliantė visus procesus fiksavo savo vidiniuose veiklos ir finansiniuose dokumentuose. Tai reiškia, kad jei apeliantė iš tiesų būtų pardavusi atsakovei nurodytą kiekį pagamintos produkcijos, tai būtų užfiksuota kituose dokumentuose (pavyzdžiui, lydraščiuose, važtaraščiuose), o ne tik 2021 m. vasario 26 d. PVM sąskaitose faktūrose.
42. Kaip minėta, atsakovė dar 2021 m. kovo 5 d. pretenzijoje ir 2021 m. balandžio 16 d. rašte nesutiko su apeliantės raginimais apmokėti skolą tiek už paslaugų teikimą, tiek už produkcijos pardavimą, prašydama pateikti visus įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus (sutartis, aktus, sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus). Tačiau apeliantė nepateikė atsakovei dokumentų, pagrindžiančių tarp šalių susiklosčiusių santykių ir susidariusios skolos pagal PVM sąskaitas faktūras egzistavimo. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, t. y. neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė nurodomos atsakovės skolos egzistavimo fakto.
43. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo susiklostę paslaugų ir pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurie nulėmė ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymą, todėl ieškinį atmetė pagrįstai. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog apeliantė neturėjo galimybės pateikti į bylą visų dokumentų ir įrodymų dėl kokių nors nuo apeliantės valios nepriklausiusių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė visas abejones dėl į bylą pateiktų įrodymų bei jais įrodinėjamų aplinkybių vertinti ieškovės, kuri tinkamai neįvykdė įrodinėjimo pareigos, nenaudai.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė bei teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nors ir nenustatė, kad bylos šalis siejo rangos sutartiniai teisiniai santykiai, bet iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl padarė teisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl šalių paaiškinimų ir pateiktų duomenų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims bei išvadas padarė, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
46. Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė LUAB „Agrobosas“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės LUAB „Rokiškio aliejinė“ bankroto administravimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme patirtas 630 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikta 2025 m. spalio 27 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2025 m. spalio 27–28 d. sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovė 2025 m. IV ketvirtį apmokėjo 630 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagal Rekomendacijų 7 punktą taikomas 2025 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 387 Eur. Taigi, maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 3 103,10 Eur (1,3 x 2 387 Eur) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis nemažinamas, nes jis neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Taigi, atsakovei iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų priteisiamas 630 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Agrobosas“ (juridinio asmens kodas 303764928) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ (juridinio asmens kodas 300500421) bankroto administravimui skirtų lėšų 630 Eur (šešių šimtų trisdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.