- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-1578-601/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01923-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- V. Z., D. T.
- Ieškovas
- asociacijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Z. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. T. ir V. Z. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė asociacija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų D. T. ir V. Z. solidariai 6 355,19 Eur nuostoliams regreso teise atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. gegužės 29d. Jonavoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje dėl atsakovo D. T., vairavusio atsakovei V. Z. priklausančią transporto priemonę „Opel Astra“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusio M. A. sveikata, apgadinti jam priklausantys daiktai, tame tarpe ir transporto priemonė „Aprilia“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „Opel Astra“ nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, veikdamas ieškovės vardu pagal Paslaugų teikimo sutarties 6.1.1 punktą, atsižvelgdamas į nukentėjusio asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas nukentėjusiam 6 055,19 Eur dydžio draudimo išmoką, o Biuras, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 nuostatas, kompensavo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialui nukentėjusiam išmokėtą 6 055,19 Eur draudimo išmoką. Taip pat Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis bei vykdydamas Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendį, papildomai nukentėjusiam išmokėjo dar 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iki ieškinio teismui pateikimo dienos bendraatsakoviai grąžino ieškovei 1 200 Eur ir Biurui liko skolingi 6 355,19 Eur.
3. Atsakovė V. Z. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Biuras su atsakovu D. T. yra sudaręs susitarimą Nr. 4475 dėl žalos atlyginimo, kuriuo ieškovė ir atsakovas susitarė, kad visa žala bus atlyginta eismo įvykį sukėlusio asmens – D. T., todėl ieškovė savo sutartines teises ir pareigas neteisėtai bando perkelti atsakovei V. Z.. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-527/2018 nustatyta, kad eismo įvykio metu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo atsakovas D. T., kuris dėl eismo įvykio nuteistas. Transporto priemonę V. Z. perdavė D. T. valdyti žodinio susitarimo pagrindu ir transporto priemonę vairavęs D. T. turėjo įsitikinti ar ji tvarkinga, prieš pradėdamas ją vairuoti. Be to, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad eismo įvykis buvo nulemtas išimtinai netinkamų vairuotojo veiksmų ir nelaikytina, jog atsakovei priklausantis ir atsakovui perduotas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – nukentėjusio sunkiu sužalojimu. Faktas, kad atsakovė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį perdavė valdyti atsakovui, niekam jokios žalos nesukėlė ir nėra susietas priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu. Todėl atsakovė neturi atsakyti solidariai kartu su eismo įvykio metu automobilį valdžiusiu D. T.. Nuosprendis įsiteisėjęs ir jis turi prejudicinę galią byloje. Juolab, kad nagrinėjamu atveju automobilis buvo perduotas tinkamam subjektui. Ir, nors transporto priemonė žalos kilimo metu ir nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, jos perdavimo momentu transporto priemonė buvo apdrausta, o pareigą ją apdrausti, pasibaigus civilinės atsakomybės draudimui, turėjo D. T., o taip pat ir prisiimti atsakomybę.
4. Atsakovas D. T. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie bylą jam pranešta tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui: iš atsakovų D. T. bei V. Z. solidariai 6 355,19 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos (6 355,19 Eur) sumos, skaičiuojant jas nuo 2019 m. lapkričio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir iš kiekvieno atsakovo po 71,50 Eur ieškovės sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Teismas taip pat priteisė iš D. T. ir V. Z. po 7,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra dėl transporto priemonės savininko ir transporto priemonės vairuotojo, sukėlusio žalą neapdrausta civiline atsakomybe transporto priemone, solidariosios atsakomybės. Teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas, ir jis yra už draudimo sutarties sudarymą atsakingas asmuo, kuris negali nei pats naudotis, nei leisti kitam asmeniui naudotis neapdrausta transporto priemone. Teismo vertinimu, transporto priemonės savininkas turi suvokti apie perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas automobilį kitam asmeniui ir būdamas automobilio savininku, jo neapdrausdamas, jis pažeidžia minėtą TPVCAPDĮ normą ir tokiu elgesiu padaro neteisėtus veiksmus, nagrinėjamu atveju – Biuro, atžvilgiu.
7. Teismo įsitikinimu, tiek pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, tiek pagal teismų praktiką, Biuras turi pasirinkimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens (nagrinėjamu atveju iš D. T.) arba iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (nagrinėjamu atveju iš V. Z.). Anot teismo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi fiziniai asmenys, atgręžtinis reikalavimas suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant transporto priemonę. Todėl Biuras, negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo iš kalto dėl eismo įvykio asmens D. T., kuris padarė žalą, pagrįstai pareiškė reikalavimą ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. V. Z..
8. Teismas atmetė atsakovės V. Z. argumentus, kad automobilis buvo perduotas naudotis D. T. dar galiojant civilinės atsakomybės sutarčiai, ir jai pasibaigus D. T. turėjo ją sudaryti, nes pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, jeigu transporto priemonės nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas, nors nuomos ar panaudos sutarties šalys ir galėjo susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas. Be to, byloje nėra ir įrodymų, kad V. Z. perdavusi transporto priemonę D. T. naudotis, su juo susitarė, kad būtent jis sudarys transporto priemonės civilinės atsakomybės sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė V. Z., atstovaujama advokato M. V., apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-496-292/2020, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnį, 6.193 straipsnį ir TPVCAPDĮ 4 straipsnį, reglamentuojančius atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, sutarčių aiškinimo taisykles ir pareigą sudarytį draudimo sutartį, dėl ko netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą dėl žalos priteisimo iš atsakovų solidariai;
9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-527/2018 nustatytų faktinių aplinkybių, kad atsakovas D. T. įvykio metu buvo teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tuo tarpu apeliantė žalą sukėlusio eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytoja, tad vertinant jos galimybę atsakyti už žalą, pirmos instancijos teismas turėjo nustatyti jos atsakomybės teisinį pagrindą;
9.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nesiaiškindamas tarp apeliantės ir atsakovo sudaryto susitarimo, kurio pagrindu apeliantė perdavė jai nuosavybės teise priklausantį, privalomuoju vairuotojų civilinės draudimu apdraustą automobilį atsakovui D. T., sąlygų, ko pasėkoje nebuvo atskleistos visos šio susitarimo sąlygos, galėjusios turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui. Anot apeliantės, būtent D. T. privalėjo rūpintis gauto automobilio technine būkle bei užtikrinti, kad transporto priemonė atitiktų visų įstatymų keliamus reikalavimus;
9.4. Net jeigu eismo įvykio metu transporto priemonė ir būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių – transporto priemone eismo įvykio metu padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Todėl konstatavus, kad tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidimo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys, atitinkamai negali būti nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Taigi, nėra pagrindo tokiu atveju konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą ir solidariąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020);
9.5. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo D. T. buvo sudarytas susitarimas dėl žalos dengimo, patvirtina, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, bandydama išsiieškoti patirtą žalą solidariai, o ne vien iš atsakovo, dėl kurio padarytos nusikalstamos veikos ir atsirado minėta žala. Juolab, kad atsakovas, vykdydamas minėtą susitarimą, yra pervedęs ieškovei dalį skolos, o tai reiškia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas D. T. savo valia ir veiksmais patvirtino sudarytą sutartį, kuri jiems turi įstatymo galią.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime ieškovė asociacija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, atstovaujama Teisės departamento teisininkės M. M., prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad palaiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinis skundas atmestinas.
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės savininko atsakomybę neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos transporto priemonę drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Draudikų biuras) teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.
15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra iš esmės nurodomos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių bei jų vertinimo.
16. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reguliuojančias bendrininkų deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus (CK 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnis, 6.247 straipsnis). Apeliantės manymu, žala buvo padaryta tik dėl vairavusio transporto priemonę atsakovo D. T. kaltų veiksmų (jo sukelto eismo įvykio), ko pasekoje buvo sužalotas žmogus bei padaryta turtinė ir neturtinė žala, todėl tik iš jo vieno ir turi būti priteista žala ieškovui.
17. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, neatitinkančiais nei faktinių, nei teisinių bylos argumentų. Pažymėtina, kad ieškinys yra kildinamas (ir grindžiamas) ne iš deliktinių teisinių santykių, o dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) reikalavimų nevykdymo.
18. TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Draudikų biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1).
20. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, jei privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininką, kaip pažeidusį draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų, drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų, reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010).
21. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žala, sukėlimas (ginčo, kas valdė transporto priemonę eismo įvykio metu, nėra), o jos, kaip transporto priemonės savininkės, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės neapdraudimas tuo atveju, kai tai privaloma, tokiu draudimu neapdraustos transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi, apeliantės atsakomybė draudikų biurui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš deliktinės atsakomybės teisnių santykių, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo (CK 6.6 straipsnio 1 d.). Kadangi apeliantė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai apeliantė (transporto priemonės savininkė) ir atsakovas D. T. (transporto priemonės teisėtas valdytojas) laikytini solidariaisiais skolininkais.
22. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi kasacinio teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-611/2019; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020), nes šiose nutartyse žala buvo kildinama iš deliktinių teisinių santykių, o ne iš imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, t. y. minimų nutarčių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.
23. Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, jog ieškovas, sudaręs susitarimą su atsakovu D. T. dėl žalos kompensavimo, elgiasi nesąžiningai, reikalaudamas žalos atlyginimo ir iš apeliantės. Kaip jau nustatyta, apeliantė ir atsakovas D. T. yra solidarūs skolininkai ieškovės atžvilgiu, o jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Tam, kad ieškovo solidarusis reikalavimas vienam iš atsakovų pasibaigtų, reikalinga, arba, kad prievolė būtų tinkamai įvykdyta (vienas atsakovas sumokėtų skolą), arba ieškovo (kreditoriaus) aiškiai išreikšta valia dėl reikalavimo atsisakymo vieno iš atsakovų (bendraskolių) naudai (CK 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.23 straipsnio 1 dalis), arba nustatomos CK 6.23 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, ko nagrinėjamu atveju nėra nustatyta. Ieškovas nurodo, kad nėra atsisakęs reikalavimo atlyginti žalą iš apeliantės. Pažymėtina, kad vieno iš bendraskolių (šiuo atveju atsakovo D. T.) prisiimtas įsipareigojimas grąžinti visą skolą kreditoriui (ieškovui) iki tam tikro laiko, nekeičia (nepanaikina) solidariosios skolininkų pareigos (bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė), o tuo labiau nepanaikina kreditoriaus (ieškovo) teisės reikalauti skolos iš kitų bendraskolių (šiuo atveju iš apeliantės) (CK 6.6 str.). Pažymėtina, kad analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje Kauno apygardos teismas jau buvo išreiškęs būtent tokią poziciją dėl solidarių skolininkų prievolės pasibaigimo (Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1147-601/2013).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.