Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. patikslintą apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1608-91/2013 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei B. B. ir atsakovės B. B. priešieškinį ieškovui G. B. dėl tėvystės, gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Marijampolės miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2013 m. balandžio 8 d. pareiškė Marijampolės rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti, kad ieškovas G. B. (toliau ieškovas) yra jo sūnaus K. B. (toliau vaikas), gimusio (duomenys neskelbtini) tėvas; vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu; priteisti iš atsakovės B. B. (toliau atsakovė) nepilnamečio vaiko išlaikymui periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; nustatyti nepilnamečio vaiko ir atsakovės bendravimo tvarką pagal jo pasiūlytą bendravimo tvarką.

Atsakovė 2013 m. balandžio 24 d. pareikštu priešieškiniu su ieškiniu dėl tėvystės nustatymo sutiko, tačiau nesutiko su likusiais ieškovo ieškinio reikalavimais ir prašė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove; priteisti iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymui periodinėmis išmokomis po 500 Lt kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. – 18 000 Lt; nustatyti nepilnamečio vaiko ir ieškovo bendravimo tvarką pagal jos pasiūlytą bendravimo tvarką.

Šalys nebuvo susituokę, tačiau kurį laiką gyveno kartu (turėjo ilgalaikius pastovius tarpusavio ryšius). Tai, kad apeliantas yra vaiko K. B., gimusio (duomenys neskelbtini) tėvas patvirtino byloje atlikta DNR ekspertizė (t. 1, b. l. 117–120). Bylos eigoje ginčas tarp šalių liko tik dėl išlaikymo ir įsiskolinimo už išlaikymą vaikui dydžių priteisimo iš ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo vaikui dydį ir įsiskolinimo už išlaikymą vaikui priteisimą, aiškinimo ir taikymo. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su vaiko išlaikymu periodinėmis išmokomis po 500 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki vaiko pilnametystės, teigdamas, jog jis turėtų būti sumažintas iki 300 Lt, taip pat nesutinka dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio ir jo pradžios momento.

Dėl išlaikymo dydžio. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystimosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005; 2010 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. C. v. N. C., bylos Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-278/2010). Šalių sūnus yra 4 metų amžiaus, kurio būtiniesiems poreikiams (maistas, apranga, higiena, sveikatos priežiūra, būstas, transportas), pagal pateiktą poreikių lentelę (t. 1, b. l. 22), reikalingos lėšos sudaro 968,64 Lt, be to, vaikas lanko darželį, taigi turi būti sudarytos sąlygos ir jo gabumams lavinti, ir jo saviraiškos, bendravimo poreikiams tenkinti, kas sudaro 150 Lt mokestis per mėnesį už darželį bei išlaidos poilsiui ir laisvalaikiui – 66,67 Lt/mėn. Iš viso vaikui reikia 1 185 Lt/mėn. Pažymėtina, kad pagal teismų praktikoje vyraujančią nuostatą, išlaikymas neturėtų būti mažesnis už vieną minimalią mėnesinę algą (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.461 straipsnio 2 dalis). Apeliantas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų apie tai, kad vaiko poreikiai būtų kitokie, nei kad nurodė atsakovė (CPK 178 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės ginčija tik išlaidas maistui ir drabužiams, o dėl išlaidų kitiems vaiko poreikiams tenkinti nieko nepasisako. Apeliantas apeliaciniame skunde vertindamas vaiko poreikius maistui remiasi LR Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. ISAK-255 „Dėl maitinimo normų“, nustatančiu ministerijai pavaldžių įstaigų vaikams ir mokiniams vienos dienos maitinimo normas, o vertindamas vaiko poreikius aprangai – Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 22 d. įsakymu „Dėl Lietuvos higienos normos HN 124:2004 „Vaikų globos įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Tačiau minėti teisės aktai, pirmasis nuo 2005 m. liepos 24 d., o antrasis nuo 2010 m. sausio 1 d. – netekę galios, todėl nebeliko teisinio pagrindo jais remtis, kaip tai buvo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 54 „Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalga“. Be to, teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto motyvus, pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarimai yra traktuotini kaip metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis. Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, grindžiamų apeliaciniame skunde nurodytų teismų sprendimų (t. y. priimto Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3574-22/2004). Apeliantui taip pat kelia abejones paskaičiuota suma per mėnesį būsto nuomai ir komunaliniams patarnavimams – 200 Lt, tačiau, kolegijos nuomone, ji nėra aiškiai per didelė ar nepagrįsta bei neprotinga (CK 1.5 straipsnis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad vaiko teisę į gyvenimo sąlygas turi užtikrinti abu tėvai, todėl apeliantas turi prisidėti ir prie šių išlaidų kompensavimo (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė turi pasirūpinti gyvenamuoju būstu tik pagal savo pajamas, neatsižvelgiant į vaiko interesus, yra neteisingi.

Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006). Pusiausvyrą tarp nurodytų kriterijų padeda išlaikyti CK 3.3. straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad apelianto vidutinis mėnesinis darbo užmokestis per 2012-12 – 2013-02, atskaičius mokesčius, buvo 1 084,77 Lt, jis bylos nagrinėjimo metu turi tendenciją didėti (VSDFV duomenys). Atsakovė pradėjo dirbti nuo 2012-07-18 ir jos vidutinis trijų mėnesių (neįskaitant nepilno darbo mėnesio) darbo užmokestis buvo 845,37 Lt (t. 1, b. l. 7, 27). Nekilnojamojo turto šalys neturi (t. 1, b. l. 9, 29), apeliantas turi 1992 m. automobilį (t. 1, b. l. 8). Abu vaiko tėvai yra jauno amžiaus, darbingi, turintys visas galimybes užsitikrinti didesnes pajamas ir teikti vaikui reikalingą išlaikymą. Daugiau išlaikytinių jie neturi. Teismas iš apelianto nuo 2013 m. balandžio 1 d. priteisė 500 Lt per mėnesį mokėtiną sumą, t. y. mažiau nei pusė vaiko poreikių patenkinimui reikalingos per mėnesį sumos (1/2 1 185 Lt/mėn.), todėl jokio pagrindo dar labiau mažinti priteistos sumos dydį nėra. Tai, kad apeliantas nesiima jokių priemonių savo turtiniai padėčiai pagerinti (susirasti papildomą darbą ar kitą geriau apmokamą darbą) negali būti ta aplinkybė, kuri sudarytų pagrindą mažinti reikalingą išlaikymo nepilnamečiui vaikui sumą. Kolegijos nuomone, apeliantas, būdamas sveikas ir darbingas, privalo teikti vaikui reikalingą išlaikymą, juo labiau, kad tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, tenka ir kasdienė vaikų priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Išlaikymas po 500 Lt kas mėnesį yra proporcingas vaiko poreikiams bei apelianto finansinėms galimybėms, kuomet bylos nagrinėjimo metu ši suma sudaro mažiau negu pusė apelianto gaunamų pajamų per mėnesį.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškomas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Taigi, CK 3.200 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. , bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Aptariamu atveju išlaikymo įsiskolinimą atsakovė prašė priteisti už trejus metus nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. – 18 000 Lt (36 mėn. x 500 Lt), t. y. iš esmės nuo vaiko gimimo ((duomenys neskelbtini) iki bylos iškėlimo teisme. Atsakovė ieškinyje tik nurodė, kad ieškovas niekada neteikė vaikui išlaikymo, sūnų išlaikyti jai padėjo tėvai. Ieškovas su tuo nesutiko ir paaiškino, kad vaiką išlaikė iki kol šalys pradėjo gyventi skyrium. Byloje nėra ginčo, kad šalys nuo 2012-12 mėn. pabaigos (nuo Kalėdų, t. 1, b. l. 103) negyvena kartu. Bet teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas tik šią datą nurodė savo procesiniuose dokumentuose, tame tarpe, ir apeliaciniame skunde, tačiau nepaneigė atsakovės paaiškinimo, kad šalys kartu gyveno tik nuo 2012 m. birželio mėn., t. y. kartu pragyveno tik 7 mėn., todėl apelianto argumentai, kad išlaikymą vaikui teikė nuo gimimo, gyvendamas su juo ir atsakove kartu, bylos duomenimis neįrodyti. Atsakovė teisme paaiškino, kad vaikui gimus, ją iš ligoninės paėmė ieškovo motina ir sesuo, tačiau parvežė pas atsakovės seserį (2013 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 29:50). Todėl sprendžiant dėl momento, nuo kada ieškovas nebevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų, turėjo būti vadovaujamasi visais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju byloje tiek atsakovės, tiek ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, todėl juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei – momentui, nuo kurio ieškovas nebeteikė išlaikymo vaikui – nustatyti, teismo turėjo būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Pirmosios instancijos teismas patikimais pripažino atsakovės paaiškinimus, kad ieškovas vaiko neišlaikė nuo pat gimimo per visą išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, net ir gyvenant vaiko tėvams kartu. Tačiau patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Jų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su paaiškinimais. Atsakovė neįrodinėjo išlaikymo lėšų šaltinio, tik nurodė, kad ją rėmė artimi giminaičiai. Tačiau jokių duomenų apie jų turtinę padėtį, galimybes remti atsakovę ir šalių sūnų, ji į bylą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas iš VSDFV duomenų apie šalių draudžiamąjį laikotarpį ir jiems priskaitytas išmokas bei įmokų sumas turi pagrindo nustatyti, kad vaikui gimus ((duomenys neskelbtini) iki 2011-11 ieškovo pajamos buvo nepastovios (4 mėn. visai neturėjo pajamų) ir tik vidutiniškai apie 240 Lt (po mokesčių) dydžio. Vėliau, iki šalys pradėjo gyventi kartu, jo vidutinės mėnesinės pajamos, skaičiuojant už 7 mėn. (po mokesčių), buvo vidutiniškai 675,04 Lt. O šalims gyvenant kartu (2012 m. birželio mėn. – 2012 m. gruodžio mėn.) ieškovo pajamos po mokesčių vidutiniškai per mėnesį buvo 522,75 Lt, o atsakovės nuo 2012 m. liepos 18 d., vidutiniškai apie 624,76 Lt per mėnesį. Jokių kitų duomenų apie savo pajamas arba teiktą išlaikymą vaikui bet kokia forma ieškovas į bylą nepateikė. Iš šių duomenų galima spręsti, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės paaiškinimų nenuoseklumo, kad ieškovas vaiko neišlaikė nuo jo gimimo iki 2012 m. birželio mėn., kuomet jie gyveno skyrium, nes ieškovas neįrodė nei tai, kad teikė išlaikymą vaikui, nei, kad turėjo pakankamai lėšų jį teikti. Vaiko tėvams gyvenant kartu šalys turėjo pajamų, atsakovės vidutinės pajamos net buvo šiek tiek didesnės, tačiau jų bendras gyvenimas nutrūko, nes ieškovas atsakovę su vaiku išvarė iš savo namų (t. 1, b. l. 19). Tačiau įvertinus jų gautas pajamas per visą išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, taip pat faktą, kad šalys gyveno kartu 7 mėnesius ir abi turėjo pajamų, kad iki 2012 m. liepos 7 d. MMA buvo 800 Lt, iki 2012 m. liepos 31 d. - MMA buvo 850 Lt ir tik nuo 2013 m. sausio 1 d. – MMA tapo 1 000 Lt, išlaikymo įsiskolinimą būtų teisinga paskaičiuoti taip: už 26 mėnesius iš atsakovo priteistina po 400 Lt, už 7 mėn. (šalys gyveno kartu) po 200 Lt ir už 3 mėn. po 500 Lt, todėl bendra atsakovo išlaikymo įsiskolinimo vaikui suma už 36 mėn. laikotarpį būtų 13 300 Lt (26 x 400 Lt + 7 x 200 Lt + 3 x 500 Lt). Pažymėtina, kad didžiąją dalį išlaikymo įsiskolinimo laikotarpio ieškovo pajamos buvo mažesnės, nei bylos iškėlimo teisme dieną, todėl išlaikymo įsiskolinimas, paskaičiuotas po 500 Lt per mėn. už visą įsiskolinimo laikotarpį, negali būti pripažintas proporcingu ieškovo turtinei padėčiai. Apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo įsiskolinimo pradžios momento ir laikotarpio nuo 2012-13-31 iki 2013-04-01 bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio – 1 200 Lt yra nepagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jie negali būti pagrindu pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo po 500 Lt kas mėnesį už 36 mėn. laikotarpį neturėjo byloje rašytinių įrodymų apie abiejų šalių gaunamas pajamas šiuo laikotarpiu, todėl galėjo padaryti nepagrįstą išvadą, kad šio dydžio išlaikymas yra proporcingas vaiko poreikiams ir abiejų tėvų turtinei padėčiai. Be to, neįvertino aplinkybės, kad šalys 7 mėnesius per išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį gyveno kartu ir abi turėjo pajamų, todėl būtų nelogiška manyti, kad atsakovas ir šiuo laikotarpiu visiškai neprisidėjo prie sūnaus išlaikymo. Todėl visapusiškai įvertintus šalių paaiškinimų įrodomąją vertę kartu su kitais teisiškai reikšmingais faktais dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo iš atsakovo priteisė 18 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą, todėl jis sumažinamas iki 13 300 Lt (CPK 185 straipsnis), o skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

CPK 186 straipsnio 6 dalis numato, kad šalys ir tretieji asmenys prieš duodami paaiškinimus teismui turi prisiekti. Apeliantas neteisus, jog šalys paaiškinimus davė neprisiekusios, nes tai neatitinka byloje esančių duomenų, iš kurių matyti, jog ai šalys prieš pirmąjį 2013 m. gegužės 16 d. parengiamąjį posėdį prisiekė (t. 1, b. l. 49, 50). Prisiekus, kas kart iš naujo prieš posėdį prisiekti nereikia. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog nors byloje ir nėra proceso dalyvio priesaikos, tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą (nutartį), kuomet sprendimas (nutartis) priimamas vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2247-345/2012; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-312-520/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1028/2012).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl įsiskolinimo priteisimo, perskirstomos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovė, nuo žyminio mokesčio už reikalavimą priteisti iš ieškovo išlaikymą, yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo žyminį mokestį už išlaikymo įsiskolinimą. Žyminis mokestis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles, o už reikalavimą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo – pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisykles. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 83 straipsnio 4 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš ieškovo valstybei už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo turėjo priteisti 90 Lt žyminį mokestį (500 Lt x 12 x 3% ) : 2), o už išlaikymo įsiskolinimą, jį sumažinus, mokėtinas 200 Lt žyminis mokestis (13 300 Lt x 3 %) : 2) arba iš viso priteisiamas 290 Lt žyminis mokestis, nes apeliantas yra atleistas nuo 50 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų valstybei iki 2014 m. vasario 28 d. (t. 1, b. l. 3). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teisme patirta iš viso 27,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir jas priteisė iš ieškovo, neatsižvelgdamas į tai, kad jis nuo pusės jų mokėjimo yra atleistas, todėl ir šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas ir priteistos 27,85 Lt išlaidos, sumažinamos iki 13,93 Lt.

Atsakovė nagrinėjamoje byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 56) ir sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį už priešieškinį (t. 1, b. l. 26). Atsakovė buvo pareiškusi 4 reikalavimus, kurio vienas (išlaikymo įsiskolinimo dalyje) tenkinamas 74 %. Skaičiuojant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgtina, kad ieškovo ieškinys buvo atmestas, todėl iš ieškovo atsakovei priteista 1 643 Lt bylinėjimosi išlaidų suma sumažinama iki 1 566 Lt (1 500 Lt / 5 = 300 Lt ) (300 Lt x 4) + (300 Lt x 74%) + 144 Lt) (t. 1, b. l. 26, 56) (CPK 93 str. 2 d., 96 str. 1 d., 98 str., 99 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 180 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 12), kai ginčijama suma dėl išlaikymo buvo 2 400 Lt (500 Lt – 300 Lt = 200 Lt x 12), o dėl išlaikymo įsiskolinimo – 16 800 Lt (18 000 Lt -1 200 Lt), todėl už apeliacinį skundą jis turėjo sumokėti 288 Lt (36 Lt + 252 Lt) žyminį mokestį (2 400 Lt x 3%) + (16 800 Lt x 3%) : 2), nes, kaip minėta, jis yra atleistas nuo 50 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Todėl iš apelianto valstybei už apeliacinį skundą turėtų būti priteista 108 Lt nepriemoka (CPK 80 str. 4 d., 93 str. 2, 3 d.).

Apelianto apeliacinis skundas išlaikymo įsiskolinimo dalyje buvo patenkintas iš dalies (ginčijama suma 16 800 Lt, priteisiama 13 300 Lt išlaikymo įsiskolinimo, skirtumas 3 500 Lt) arba 21%. Apeliacinis skundas šioje dalyje apmokamas 252 Lt žyminiu mokesčiu, todėl iš atsakovės ieškovui turėtų būti priteisiama 53 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš ieškovo atsakovei turėtų būti priteisiama 1 566 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės ieškovui 53 Lt bylinėjimosi išlaidų, atlikus įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteisiama suma sumažinama nuo 1643 Lt iki 1513 Lt (CPK 93 str. 1 , 5 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteistą K. B. iš ieškovo G. B. 18 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. sumažinti iki 13 300 Lt; priteistą iš ieškovo G. B. atsakovei B. B. 1 643 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1 513 Lt ir iš ieškovo G. B. valstybei priteistą 180 Lt žyminį mokestį padidinti iki 290 Lt, o priteistas 27,85 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu sumažinti iki 13,93 Lt.

Kitą Marijampolės rajono apylinkės 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. B. valstybei (kuriai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660) 108 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.