Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-974-254/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-22
Bylos Nr.: 2A-974-254/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01136-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė, Jolita Cirulienė
Atsakovas: J. V., D. M., V. M.
Ieškovas: G. U.
Trečiasis asmuo: S. M., A. A.

Civilinė byla Nr. 2A-974-254/2014;proceso Nr. 2-28-3-01136-2013-2;

procesinio dokumento kategorijos: 30.10; 121.14; 121.18.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V., D. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14364-713/2013 pagal ieškovės G. U. ieškinį atsakovams J. V., D. M. ir V. M. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys: S. M. ir A. A., išvadą teikianti institucija – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė Kauno apylinkės teismui patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 58–63), kuriuo prašė įpareigoti atsakovus su nepilnamečiais vaikais (trečiaisiais asmenimis) ir turtu per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išsikelti iš ieškovei priklausančių ir jos naudojimuisi paskirtų 226,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) g. 25, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., patalpų: R-l (1/2 nuo7.14 kv. m.) - 3.57 kv. m. (ūkio patalpa) + R-5 (1/2 nuo 10.79 kv. m.) - 5.39 kv. m. (koridorius) + R-2 (14.76 kv. m.) (sandėlis) + R-7 (13.12 kv. m.) (ūkio virtuvė) (šios patalpos pusrūsio) (t. 1, b. l. 27) + 1-12 (1/2 nuo 6.65 kv. m.) - 3.33 kv. m. (koridorius) + 1-13 (1/2 nuo 6,24 kv. m.) - 3.12 kv. m. (koridorius) + visų pirmo aukšto patalpų 1-1 (12.77 kv. m.) (koridorius) + 1-2 (16,28 kv. m.) (kambarys) +1-3 (17.40 kv. m.) (kambarys) +1-4 (9,25 kv. m.) (kambarys) +1-5.(10.34 kv. m.) (virtuvė) + 1-14 (2.74 kv. m.) (vonia) (t. 1, b. l. 28) bei jos naudojimuisi paskirto ūkio pastato 3Ilp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastato 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir jas palaisvinti, netrukdant ieškovei naudotis jai paskirtu turtu - gyvenamojo namo patalpomis, ūkio pastatu 3I1p, ūkio pastatu 4I1m, lA kitų statinių - kiemo statinių, bei 0,2049 ha bendro ploto žemės sklypo 711 kv. m. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“, bei 627 kv. m. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „A“, esančių (duomenys neskelbtini) g. 25, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r.

Ieškovė ir atsakovas J. V. yra brolis ir sesuo. Šalių motina S. V. surašė testamentą, kuriuo visą savo turtą, įskaitant namą, garažą, ūkinį pastatą ir žemės sklypą, esančius Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. 25, lygiomis dalimis paliko ieškovei ir atsakovui J. V.. Teismo sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka namų valda įregistruota viešajame registre. Atsakovas naudojasi jam priklausančia namo dalimi; į ieškovei priklausančią dalį įleido gyventi savo dukrą atsakovę D. M. su jos šeima: dviem nepilnamečiais (trečiaisiais asmenimis) ir vienu pilnamečiu vaiku (atsakovu V. M.). Atsakovei nuosavybės teise priklauso ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 16-23, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (t. 1, b. l. 68), tačiau, atsakovės teigimu, ji negali gyventi bute, nes jame gyvena jos buvęs sutuoktinis su drauge. Ieškovė, iki ieškinio padavimo teismui, 2013 m. gegužės 22 d. išsiuntė apeliantui raštą – įspėjimą dėl patalpų patuštinimo (t. 1, b. l. 24), tačiau geruoju to padaryta nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iškeldino atsakovus su nepilnamečiais vaikais ir visa manta iš ieškovei priklausančių ir jos naudojimui paskirtų 226,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo 1A2p, esančio (duomenys neskelbtini) g. 25, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patalpų: R-l (1/2 nuo 7.14 kv. m) - 3.57 kv. m. (ūkio patalpa) + R-5 (1/2 nuo 10.79 kv. m.) - 5.39 kv. m. (koridorius) + R-2 (14.76 kv. m.) (sandėlis) + R-7 (13.12 kv. m.) (ūkio virtuvė) + 1-12 (1/2 nuo 6.65 kv. m.) - 3.33 kv. m. (koridorius) + 1-13 (1/2 nuo 6,24 kv. m.) - 3.12 kv. m. (koridorius) + visų pirmo aukšto patalpų 1-1 (12.77 kv. m.) (koridorius) + 1-2 (16,28 kv. m.) (kambarys) +1-3 (17.40 kv. m.) (kambarys) +1-4 (9,25 kv. m.) (kambarys) +1-5 (10.34 kv. m.) (virtuvė) + 1-14 (2.74 kv. m.) (vonia); ūkio pastato 3Ilp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkio pastato 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); nurodė patalpas palaisvinti ir netrukdyti ieškovei naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamojo namo 1A2p, ūkio pastatų 3Ilp ir 4Ilm patalpomis, ½ dalimi kitų statinių - kiemo statinių bei 0,2049 ha bendro ploto žemės sklypo 711 kv. m. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“, bei 627 kv. m. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „A“, esančių (duomenys neskelbtini) g. 25, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r.; teismo sprendimo vykdymą atidėjo dviems mėnesiams.

Byloje išvadą teikė Kauno r. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, kuris sutiko, jog savininko teisės turi būti ginamos ir sutiko su ieškinio reikalavimu įpareigoti atsakovus su nepilnamečiais vaikais išsikelti per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovei nesusiradus kur gyventi, Kauno r. savivaldybė apgyvendintų Socialinių paslaugų centro skyriaus Krizių centre ir suteiktų apgyvendinimo paslaugas iki 6 mėnesių ar ilgiau (t. 1, b. l. 80, 128-129). Teismas, konstatavęs, jog byloje nepateikta duomenų, kad apeliantai kartu su trečiaisiais asmenimis turi teisinį pagrindą gyventi ginčo patalpose, kurios nuosavybės teise priklauso ieškovei, vadovaudamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.93 straipsnis, CK 4.95 straipsnis), juos iš patalpų iškeldino. Pirmiausia yra tėvų pareiga pasirūpinti savo vaikų gerove, o jiems neišgalint, tą padaryti padeda valstybė per savo institucijas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla yra nagrinėjama ir sprendimas įsiteisės (jeigu nebus skundžiamas apeliacine tvarka) žiemos metu; į tai, kad atsakovė D. M. iš gyvenamųjų patalpų turi išsikraustyti su dviem nepilnamečiais vaikais ir šaltuoju metų periodu išsikraustymas yra apsunkintas; atsakovei reikia surasti būstą, į kurį galėtų išsikraustyti, laikė, kas yra tikslinga teismo sprendimo vykdymą atidėti dviejų mėnesių terminui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai (toliau apeliantai) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiais motyvais:

1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliantai, vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, prašo panaikinti sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai draudžia CPK 266 straipsnis. Tuo metu, kuomet buvo nagrinėjama byla, ginčo name gyveno A. A., kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Jis, kaip atsakovės D. M. sugyventinis, turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtini (CPK 37 straipsnio 1 dalis ir 38 straipsnis). Reikalavimas turėjo būti pareikštas ir dėl šio asmens iškeldinimo. Be to, negali būti iškeldinamas trečiasis asmuo A. M., nes toks asmuo neegzistuoja, nes atsakovės D. M. dukra yra trečiasis asmuo A. A.. Todėl ginčo patalpose lieka gyventi A. A. ir A. A..

2. Teismas, išnagrinėjo iškeldinimo klausimą išimtinai prievolės pažeidimo aspektu, o aplinkybių, jog šiame turte gyvena ir turi būti iškeldinti du nepilnamečiai vaikai, visiškai netyrė ir nenagrinėjo, t. y. teismas neanalizavo ir nepasisakė, ar patenkinus ieškovės reikalavimą dėl iškeldinimo, nebus pažeisti šių nepilnamečių interesai (vaiko teisė turėti būstą), nesiaiškino realių iškeldinamų tėvų galimybių aprūpinti savo vaikus gyvenamuoju būstu. Apeliantei D. M. su 2 nepilnamečiais vaikais apsigyvenus Krizių centre, nebus suteiktas apgyvendinimas pilnamečiui apeliantui V. M. ir sugyventiniui A. A.. Teismas pažeidė apelianto V. M. teises, nes pastarajam proceso metu buvo 19 metų, tačiau jis mokosi dieniniame skyriuje ir yra suvaržytos jo teisės dirbti, užsidirbti ir sukurti savo gerbūvį.

3. Vaikai turi teisę gyventi kartu su tėvais (CK 3.161 str. 3 d.). Teismas neteisingai aiškino Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 punktą. Nei vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Apsigyvendama be teisinio pagrindo ginčo patalpose, vaikų teises apeliantė D. M., kaip jų įstatyminė atstovė, gynė neteisėtais būdais, tačiau jos neteisėtas veiksmas negali būti pasekme nepilnamečiams vaikams, kurie netektų teisės į minimalias būsto sąlygas. Jei negalima ieškovės patalpų nuoma, tai turi būti svarstomi kitokie teisės į būstą įgyvendinimo teisėti būdai.

4. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai ieškovei priklausančiame turte gyvena seniai, apeliantė D. M. yra vaiko auginio atostogose, jos pajamos nedidelės, sūnus V. M. mokosi dieniniame skyriuje, norėdamas įsigyti išsilavinimą, išlaikomas D. M. ir A. M. lėšomis, todėl teismas turėjo sprendimo vykdymą atidėti 36 mėnesiams, t. y. 3 metams, nes tada pasikeistų apeliantų turtinė padėtis.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas vertino abiejų šalių pasisakymus nesilaikydamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovės atstovės pateiktas argumentas, kad ieškovės namuose gyvena anūkas su šeima, kitas anūkas su besilaukiančia mergina traktuojamas priimtina norma, t. y. trijų asmenų bute gyvena 8 asmenys, tačiau ieškovės atstovė tą pačią normą skirtingai pritaiko D. M. situacijai, motyvuodama tuo, kad vaikus turi išlaikyti tėvai, o ne seneliai, todėl ieškovės argumentai, kad jai priklausančioje nuosavybėje gyvena 8 asmenys, turi būti atmesti kaip niekiniai.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiai argumentais:

1. Teismas jokio reikalavimo dėl A. A. materialiųjų teisių ir pareigų nesprendė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas išnagrinėjo bylą pažeidus CPK reikalavimus ir yra pagrindas teismo sprendimą naikinti, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. A. A. nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo apeliantei D. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 16-23, (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. Šią aplinkybę patvirtina prie atsiliepimo pateikiamas išrašas iš Gyventojų registro tarnybos bei registro išrašas (t. 1, b. l. 68–69). Kadangi, apeliantų teigimu, šiuo metu A. A. gyvena ieškovei priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, jam 2014 m. vasario 11 d. išsiųstas įspėjimas iki 2014 m. vasario 24 d. išsikelti iš ginčo patalpų. Neįvykdžius reikalavimo, bus pateiktas ieškinys teismui dėl jo iškeldinimo.

Šalies argumentai

2. Apeliantų argumentai, nurodyti 2–3 punktuose neturi jokios reikšmės. Apeliantai be ieškovės leidimo ir teisinio pagrindo naudojasi ieškovei priklausančia turto dalimi, o ieškovė negali naudotis jai pagal įstatymą priklausančiu turtu, todėl pažeidžia ieškovės teisę valdyti ir naudoti savo turtą. CK 4.39 str. l d. numato nuosavybės teisių apribojimą, kad nuosavybės teisė gali būti apribojama paties savininko valia, įstatymo ar teismo sprendimu. Įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisę galėtų apriboti kitas bendraturtis. Atmestinas atsakovų argumentas, kad atsakovų dukra A. M. turi nepilnamečių vaikų ir todėl negali būti iškeldinta iš neteisėtai užimtų patalpų. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas nustato, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, o 5 punktas nustato, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šios teisės įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišsigalint – valstybė per savo institucijas, tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą. Apeliantas V. M. yra pilnametis, todėl jam turėtų būti suprantama, kad jis neteisėtai naudojasi svetimu turtu, ir tokie jo veiksmai yra nepateisinami nei moralės normomis, nei įstatymais. Apeliantei D. M. su nepilnamečiais vaikais yra siūloma socialinė parama - laikinas nakvynės suteikimas, minimalių buitinių ir asmens higienos paslaugų organizavimas ir t. t. Savivaldybės biudžetinėje įstaigoje Kauno rajono Socialinių paslaugų centro skyriuje Krizių centre (t. 1, b. l. 80). Apelianto V. M. tėvui A. M. bei motinai D. M. (apeliantei) nuosavybės teise priklauso 2-jų kambarių (55,67 kv. m. bendrojo ploto) butas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 16-23, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (t. 1, b. l. 69), kuriame apeliantas V. M. gali gyventi.

3. Nepilnametės A. A. ir S. M. turi savo tėvus, kurie privalo jomis pasirūpinti ir šios teisės perkelti svetimiems asmenims, šiuo konkrečiu atveju ieškovei, joks įstatymas nenumato, todėl apeliantų reikalavimas atidėti jiems sprendimo vykdymą dar 36 mėnesiams, t. y. 3 metams aiškiai neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams (CK 1.5 str.). Kadangi apeliantai pakankamai ilgai naudojasi svetimu turtu, nereaguoja nei į įspėjimus atlaisvinti neteisėtai užimtą kito asmens nuosavybę, nei į galimas jiems pasekmes pradėjus ikiteisminį tyrimą (b. l. 48), todėl jų reikalavimas dėl iškeldinimo atidėjimo 36 mėnesiams teismo pagrįstai buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nustatyta, kad ieškovė ir apeliantas J. V. (brolis ir sesuo) yra namų valdos, esančios Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. 25, bendraturčiai, paveldėję ją po savo motinos mirties. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, priklauso 1024/2049 žemės sklypo ir ½ dalis 226,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo lA2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis garažo 2Glp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis ūkinio pastato 3I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis ūkinio pastato 4Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis ūkinio pastato 5Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis kitų statinių - kiemo statinių (šulinio, pavėsinės, tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualeto) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantui asmeninės nuosavybės teise, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, priklauso kita ½ dalis statinių ir 1025/2049 dalis žemės sklypo (t. 1, b. l. 20-23). Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1093-358/2012 tarp šalių nustatyta naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu ir žemės sklypu (t. 1, b. l. 14-15, 16-19). Byloje nėra ginčo tarp šalių dėl nekilnojamo turto priklausomybės asmeninės nuosavybės teise ir naudojimosi tvarkos. Apeliantas J. V. pripažįsta, kad yra užėmęs ir jo šeimos nariai (apeliantai) naudojasi ieškovei priklausančiu turtu (t. 1, b. l. 27–29).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Byloje nėra ginčo, jog ieškovės nesieja jokie sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai (rašytinė nuomos sutartis) su apeliantais, taigi ieškovės reiškiami reikalavimai kvalifikuotini taikant CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinis ieškinys. Šiuo atveju vienas iš ieškovės pasirinktų jos teisių gynimo būdų – apeliantų iškeldinimas iš ieškovei (savininkei) priklausančių patalpų, kurio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas.

Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Byloje nėra ginčo, jog ieškovė yra ginčo turto savininkė, ką patvirtina ir aukščiau nurodyti duomenys. Byloje taip pat nėra ginčo, jog apeliantai naudojasi ieškovės turtu (įskaitant gyvenamosiomis patalpomis) be jos sutikimo ar leidimo ir vengia įvykdyti ieškovės reikalavimą išsikeldinti iš užimamų patalpų, dėl ko nei ji pati, nei jos norimi asmenys (anūkas su šeima) negali jame gyventi, kas neabejotinai rodo ieškovės teisių pažeidimą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju abi aukščiau paminėtos aplinkybės byloje yra įrodytos. Pati apeliantė pripažįsta (t. 1, b. l. 81-84), kad yra užėmusi ieškovei priskirtas patalpas, tačiau, įvertinusi tai, jog ji jose gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais, mano, kad ji negali būti iškeldinta iš neteisėtai užimtų patalpų, be to teismas, iškeldindamas apeliantus, pažeidė apeliantės nepilnamečių vaikų interesus, taip pat jos pilnamečio sūnaus interesus, kuris mokosi dieniniame skyriuje, kadangi kito būsto apeliantai neturi. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Kaip spręstina iš bylos duomenų, po skyrybų apeliantei kartu su buvusiu vyru nuosavybės teise priklauso ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 16-23, (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. (t. 1, b. l. 68), tačiau, atsakovės teigimu, ji negali jame gyventi, nes ten gyvena jos buvęs sutuoktinis su drauge. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas nustato, kad vaiko teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Pirmiau nurodytas faktas kaip tik patvirtina, kad apeliantė arba abu vaikų tėvai turi realias galimybes užtikrinti savo vaikams teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str.) ir tai priklauso tik nuo jų pačių valios ir noro. Be to, byloje yra duomenys - Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodoma, kad apeliantei D. M., nesusiradus kur gyventi, Kauno rajono savivaldybė apgyvendintų Socialinių paslaugų centro skyriaus Krizių centre jai su vaikais būtų suteiktos apgyvendinimo paslaugos iki 6 mėnesių ar ilgiau (t. 1, b. l. 80, 128-129). Todėl vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. LR nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Teismas atkreipia dėmesį, kad pati apeliantė nesiima veiksmų, kad savo nepilnamečiams vaikams užtikrintų teisę į gyvenamąjį būstą, pvz.: byloje nėra duomenų, jog apeliantė būtų kreipusis į ieškovę dėl nuomos, panaudos sutarčių sudarymo ar ėmėsi kitų priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus - teisę į gyvenamąjį būstą, tokių duomenų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Taigi, kolegija nesutinka, jog būtent teismas, iškeldindamas apeliantę, pažeidė jos nepilnamečių vaikų interesus. Nepilnamečių vaikų gyvenimas kartu su apeliante, neapriboja ieškovės teisės reikalauti, kad apeliantai išsikraustytų iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, nes, kaip minėta, ieškovės nevaržo jokie sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai su apeliantais, kurie naudojasi ieškovės turtu be jo sutikimo ar leidimo.

Be to, apeliantės nuomone, nepilnamečių vaikų prioritetinių interesų apsaugos tikslu, teismas turėtų atidėti sprendimo vykdymą 36 mėnesiams (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad vaiko teisė turėti gyvenamąją patalpą gali būti teisinėmis priemonėmis ginama ir po teismo sprendimo dėl iškeldinimo priėmimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1234/2000 m; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011). Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Tam, kad apeliantai su trečiaisiais asmenimis nebūtų iškeldinti šaltuoju metų periodu (sprendimo priėmimo data – 2013 m. gruodžio 30 d.) ir būtų sudarytos sąlygos apeliantei surasti būstą, į kurį galėtų išsikraustyti, teismas sprendimo vykdymą atidėjo dviems mėnesiams, kuris, kolegijos nuomone, yra visiškai pakankamas, ir kartu ypatingai neproporcingai nepažeidžiantis ieškovės teisėtų interesų. Tuo labiau, kaip jau minėta, apeliantei D. M. nesusiradus kur gyventi, Kauno rajono savivaldybė apgyvendintų ją su vaikais Socialinių paslaugų centro skyriaus Krizių centre ir suteiktų apgyvendinimo paslaugas iki 6 mėnesių ar ilgiau (t. 1, b. l. 80, 128-129). Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos (teismo sprendimai vykdomi jiems įsiteisėjus, išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo savanoriškai (CPK 281 str.); paprastai teismo sprendimas vykdomas visas iš karto), tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais, kurių aptariamu atveju nenustatyta. Apeliantų prašomas 3 metų teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo terminas neabejotinai pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai nutolintų sprendimo įvykdymą, kuomet apeliantai puikiai suvokia ieškovės teisių pažeidimą, bet nepasirūpina kitu būstu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismai nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t. y. į bylą nebuvo įtrauktas apeliantės sugyventinis A. A..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2007-01-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-159/2007 kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui.

Nustatyta, jog ieškovei pateikus pradinį ieškinį, apeliantas J. V. atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 39–41), tiek 2013 m. spalio 1 d. parengiamajame teismo posėdyje (t. 1, b. l. 52), ką patvirtino ir jo atstovė, nurodė, kad ieškovei priklausančioje gyvenamojo namo dalyje apgyvendino savo dukrą (apeliantę) D. M. su jos nepilnametėmis dukromis S. M. ir A. A. (nepilnai 2 metai) bei pilnamečiu jos sūnumi (apeliantu) V. M.. Todėl teismas protokoline nutartimi į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukė šiuos asmenis ir ieškovė pateikė patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 58–63). 2013 m. gruodžio 9 d. parengiamajame teismo posėdyje (t. 1, b. l. 128) apelianto J. V. atstovas taip pat kalbėjo tik apie ginčo patalpose gyvenančią apeliantę D. M. su trimis vaikais. Tiesa, apeliantė savo atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 85) nurodė, jog ji gyvena su sugyventiniu A. A., kuriems gimė dukra – trečiasis asmuo A. A.. Tačiau byloje iki pat bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dienos jo neprašė įtraukti byloje dalyvaujančiu asmeniu. Pats A. A. savo galimai pažeistų interesų negynė, neprašė įtraukti byloje dalyvaujančiu asmeniu. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamame teismo sprendime dėl A. A. teisių ir pareigų nebuvo nuspręsta, atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Kaip nurodo ieškovė, apie tai, jog A. A. gyvena jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose, sužinojusi tik iš apeliacinio skundo, todėl išsiuntė jam įspėjimą dėl išsikeldinimo geranoriškai, kitaip savarankišku ieškiniu kreipsis į teismą dėl iškeldinimo priverstine tvarka. Byloje nėra jokių duomenų apie A. A. sąsajas su ginčo turtu. Teismui prie ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktas Gyventojų registro išrašas patvirtinta, jog A. A. nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. (dar iki šios bylos nagrinėjimo 2013 m. liepos 1 d. pradžios) savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) 16–23 (t. 2, b. l. 25), t. y. apeliantei D. M. su buvusiu vyru ½ dalyje jai nuosavybės teise priklausančiame bute. Šie kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai prijungiami prie bylos, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliantams pateikus apeliacinį skundą (CPK 314 straipsnis).

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas iškeldino A. M., nors tokia neegzistuoja, o yra A. A., neturi jokios reikšmės, nes teismas pagal ieškovės prašymą 2014 m. vasario 18 d. nutartimi (t. 2, b. l. 4–5) ištaisė šį rašymo apsirikimą (CPK 276 straipsnio 2 dalis) ir nurodė, jog iškeldinamoji yra ne A. M., o A. A., todėl sprendimo rezoliucinės dalies trūkumas, nekeičiantis jo esmės, jau ištaisytas ir šiuo aspektu teisėjų kolegija daugiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš bylą apeliacinėje instancijoje pralaimėjusių apeliantų – priešingai šaliai – ieškovei priteisiamos jos turėtos 1 500 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis), kurios neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. U. iš kiekvieno apelianto J. V., D. M. ir V. M. po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai: Aušra BaubienėDalė BurdulienėJolita Cirulienė