Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos Ž. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo D. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Ž. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja yra visiškai atsiskaičiusi už 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą turtą – žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) – ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, suinteresuotas asmuo D. S.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos Ž. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo D. S.

3. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kaip juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą, t. y. kainos sumokėjimą pagal 2006 m. birželio 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį. Sprendžiant iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių, pareiškimu ji siekia, kad būtų pripažinta, jog 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra įvykdyta tinkamai ir visa sutarties kaina pardavėjai yra sumokėta. Vadinasi, aplinkybė, ar pirkimo–pardavimo sutartis pirkėjos buvo įvykdyta tinkamai, yra nagrinėjamoje civilinėje byloje įrodinėtina faktinė aplinkybė, kuri gali būti nustatyta tik bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka, įrodinėjant sutarties įvykdymo sąlygas, byloje esant pateiktiems duomenims apie sutarties įvykdymą (sumokėjimą). Taigi toks pareiškimas, kokį pateikė pareiškėja, nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, nes sutarties įvykdymas ne nustatytinas kaip juridinę reikšmę turintis faktas, o įrodinėtinas ginčo teisenos tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškimą atsisakoma priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išaiškinant pareiškėjai teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, atitinkamai tikslinant ieškinio dalyką, nurodant atitinkamas byloje dalyvaujančių asmenų procesines padėtis (ieškovė, atsakovė) bei sumokant atitinkamo dydžio žyminį mokestį, kuris priklauso nuo reiškiamų reikalavimų.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Pareiškėja Ž. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priimti Ž. K. 2025 m. balandžio 25 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie visišką atsiskaitymą pagal 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą turtą nustatymo.

5. Atskirajame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ne kartą analogiškas bylas nagrinėjo ypatingosios teisenos tvarka ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą apie pirkėjų visišką atsiskaitymą. Todėl teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškimą tokį atsisakymą grįsdamas, kad pareiškėjos pareiškimas nėra nagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, nepaisė horizontalaus precedento poveikio ir kartu nepaisė savo paties sprendimų, priimtų analogiškose bylose.

6. Teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai išplėtė pareiškėjos suformuluotą reikalavimą kvalifikuodamas pareiškėjos pareiškimą kaip reikalavimą patvirtinti sutarties visišką įvykdymą. Pareiškėja prašo konstatuoti tik faktą, kad ji atsiskaitė už turtą, t. y. nėra keliamas klausimas dėl jokių kitų sutarties įvykdymą sudarančių elementų, todėl skundžiama nutartis, pagrįsta netinkamu teisiniu vertinimu, naikintina, o pareiškimas turi būti priimtas nagrinėti teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjos Ž. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėja yra visiškai atsiskaičiusi už 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą turtą – žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo, suinteresuotas asmuo D. S.

10. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas ne kartą analogiškas bylas nagrinėjo ypatingosios teisenos tvarka, be to, priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai išplėtė pareiškėjos suformuluotą reikalavimą kvalifikuodamas pareiškėjos pareiškimą kaip reikalavimą patvirtinti sutarties visišką įvykdymą.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

11. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kaip juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti, jog ji yra visiškai atsiskaičiusi už 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą turtą – žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, ji 2006 m. liepos 5 d. pavedimu sumokėjo visą minėtos sutarties 3 punkte nurodytą kainą ir teikia teismui, anot jos, nurodytą aplinkybę patvirtinantį banko kvitą.

12. Pareiškėjos teigimu, pardavėja neįvykdė 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.5 punkte įtvirtintos pareigos – pinigų pervedimo į šios sutarties 3.2 punkte nurodytą sąskaitą fakto nepatvirtino atskiru, notariškai patvirtintu pareiškimu. Dėl to Nekilnojamojo turto registre esant įrašui apie pareiškėjos įsiskolinimą už nekilnojamąjį turtą, pareiškėja negali disponuoti nuosavybės teise priklausančiu ir teisėtai įsigytu turtu. Sutartį tvirtinusi notarė pareiškėjai nurodė, kad pagal pirkėjos pateiktus kvitus notarė negali patvirtinti galutinio atsiskaitymo fakto ir kad tai gali patvirtinti pardavėja arba teismas. Pareiškėja registruotu paštu žinomu deklaruotu gyvenamosios vietos adresu išsiuntė pardavėjai raginimą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau registruotos siuntos neatsiėmė. Pareiškėja neturi žinių apie kokį nors kitą pardavėjos gyvenamosios vietos adresą ar kitokius kontaktinius duomenis.

13. Pareiškėja nurodo, kad į teismą kreipiasi prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi neturi galimybės kitu būdu gauti dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėja yra visiškai atsiskaičiusi už 2006 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą nekilnojamąjį turtą.

14. Pareiškėja pareiškime nurodė, jog vadovaujasi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nurodyta, jog teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo tai, kad toks pareiškimas, kokį pateikė pareiškėja, nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, nes sutarties įvykdymas ne nustatytinas kaip juridinę reikšmę turintis faktas, o įrodinėtinas ginčo teisenos tvarka, todėl pareiškimą atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą, kadangi, anot teismo, ji pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynybos būdą.

16. CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

17. Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

18. Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

19. Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų; jie, kaip minėta, yra svarbūs teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Tačiau kitokia situacija susiklosto, jei egzistuoja procesinio pobūdžio aplinkybės, su kuriomis sietinas ieškovo teisinio intereso nebuvimas, pavyzdžiui, nustatoma, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas pagal savo pobūdį negali sukelti ieškovui jokių materialiųjų teisinių padarinių. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką. Kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30–31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 1, 2 dalys, 138 straipsnis). CPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui. CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų nenurodymas, procesinio dokumento surašymo datos nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente, ir nėra pagrindas taikyti šio straipsnio 2 dalį.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atsisakymo priimti ieškinį ir kartu pradėti teisminį procesą galbūt pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pagrindus. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, kad aptariamais procesiniais pagrindais, kurie kitais žodžiais gali būti įvardyti kaip procesinės civilinės bylos pradėjimo kliūtys, yra (nors ir teisėtai) ribojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl šių pagrindų sąrašas negali būti plečiamai taikomas ir atitinkamai pačių pagrindų turinys negali būti plečiamai aiškinamas. Be to, procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019).

23. Kitaip tariant, asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).

24. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Remiantis CPK 442 straipsnio 1 punktu, ypatingąja teisena teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. CPK 444 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nagrinėja bylas: 1) dėl giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. CPK 445 straipsnyje nurodyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 446, 447 straipsniai nustato pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo padavimo teismingumą, turinio reikalavimus.

25. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010).

26. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nors teismas pats negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

27. Pagal CPK 443 straipsnio 1 dalį, ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės; suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis).

28. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-611/2017).

29. Viena vertus, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Ypatingojoje teisenoje taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos (CPK 443 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Iš pareiškimo turinio matant, jog yra ginčas dėl teisės, teismas neturi jo nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi teismas, gavęs tokį pareiškimą, turi nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. nuspręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Teismas neturi priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jį nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka tuo atveju, kai iš pareiškimo turinio aišku, jog yra ginčas dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Tais atvejais, kai nors iš pareiškimo matyti, kad ginčas dėl teisės nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau teismo procesas yra pažengęs, bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turi būti tęsiamas. Ši išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011, 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas. Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, sudaro pagrindą taikyti ieškinio trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnis), o ne atsisakymo priimti ieškinį institutą (CPK 137 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024, 28 punktas).

31. Kita vertus, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ieškinio trūkumų šalinimo instituto normos gali būti taikomos tada, kai dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo apskritai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus asmens reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, ir dėl šių aplinkybių teismo procesas negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009, 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021 32 punktas). Pavyzdžiui, jei atnaujinus procesą byloje, išnagrinėtoje ypatingosios teisės tvarka, kyla ginčas dėl teisės, tai nesudaro pagrindo teismams taikyti trūkumų šalinimo institutą ir įpareigoti pareiškėją byloje pareikšti ieškinį. Aplinkybės, kad galbūt netinkamai pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas nėra nei procesinio dokumento formos, nei turinio trūkumas, dėl kurio tolimesnis civilinės bylos nagrinėjimas būtų negalimas. Kilusius procesinius neaiškumus teismas gali spręsti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje (CPK 225 straipsnio 6 punktas), o ne taikyti trūkumų šalinimo institutą. Teismas, nustatęs, kad asmuo savo galbūt pažeistas teises gina netinkamu gynybos būdu, pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje gali pasiūlyti svarstyti klausimą dėl galbūt pažeistų teisių gynybos būdo pakeitimo, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti trūkumų šalinimo instituto, nes CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas lemia, kad tik į teismą kreipęsis asmuo nusprendžia, kaip ir kokiu pažeistų teisių gynybos būdu ginti galbūt pažeistas teises. Asmeniui atsisakius pagal teismo siūlymą pakeisti pasirinktą galbūt pažeistų teisių gynybos būdą, teismas privalo bylą išnagrinėti pagal ieškovo (pareiškėjo) apibrėžtas ginčo nagrinėjimo ribas ir motyvuoti savo sprendimą dėl netinkamai pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021 32–35 punktai).

32. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos pateiktu pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir kartu pateikiamais įrodymais, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareiškimo priėmimo stadijoje nėra visiškai akivaizdu, kad toks pareiškėjos reikalavimas negali būti nagrinėjamas ypatingąja teisena pripažįstant juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėja yra visiškai atsiskaičiusi už pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą turtą. Kitaip tariant, nėra pakankamai duomenų, kad pareiškėja tikrai savo galbūt pažeistas teises gali ginti ginčo teisena, pavyzdžiui, reikšdama ieškinį nekilnojamojo turto pardavėjai pardavėjos prievolės notariškai patvirtintu pareiškimu patvirtinti pinigų pervedimą įvykdymo natūra, dėl pareiškėjos prievolės sumokėti parduoto nekilnojamojo turto kainą pripažinimo įvykdyta ir pan. Byloje nėra jokių duomenų, ar suinteresuotas asmuo – nekilnojamojo turto pardavėja – apskritai sutinka ar nesutinka su pareiškėjos reikalavimu, t. y. ar ginčija pareiškėjos reikalavimą. Pavyzdžiui, gali paaiškėti tokia situacija, kad nekilnojamojo turto pardavėja jau yra mirusi ir nėra jos teisių perėmėjų – tokiu atveju nebūtų kam pareikšti ieškinio ginčo teisena ir pareiškėja savo teisių tokiu būdu apginti negalėtų. Taigi tai, ar CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme ir CPK 445 straipsnio prasme pareiškėja iš tiesų kitokiu būdu negali gauti jai reikalingo juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinančio dokumento ir ar tai yra pagrindas netenkinti pareiškėjos pareiškimo, teismas turi nustatyti priėmęs pareiškimą bylos nagrinėjimo metu, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje.

33. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, remdamasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nepagrįstai jau pareiškimo priėmimo stadijoje konstatavo, jog pareiškėja pasirinko netinkamą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą. Kita vertus, net jei tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje būtų nustatęs pagrįstai (pavyzdžiui, būtų pateiktas suinteresuoto asmens prieštaravimas dėl pareiškėjos reikalavimo, iš kurio būtų aišku, kad kyla ginčas dėl teisės), tai nesudarytų pagrindo pareiškimą atsisakyti priimti nagrinėti ir būtų pagrindas taikyti pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą.

34. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tai, kad asmuo procesiniame dokumente nenurodo visų su bylos nagrinėjimu susijusių suinteresuotų (trečiųjų) asmenų, nelaikytina procesinio dokumento formos ar turinio trūkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Pagal CPK 225 straipsnio 5 punktą, priėmęs ieškinį teismas prireikus nusprendžia dėl asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis ir dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama. Tai, savo ruožtu, reiškia, kad teismas gali, jo manymu, reikalingus asmenis įtraukti kaip suinteresuotus asmenis iki bylos nagrinėjimo teisme, taip pat bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021).

35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsisakymo priimti ieškinį (pareiškimą) reglamentuojančias teisės normas taikė neteisingai, neatsižvelgdamas į šio instituto paskirtį, pareiškimo priėmimo stadijoje nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pasirinko netinkamą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą priimti ieškinį (pareiškimą), todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartį ir pareiškėjos Ž. K. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.