Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-174-606/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-12-18
Bylos Nr.: 1A-174-606/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42525-2024-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
Nuteistasis: E. B.
Nukentėjusysis: D. B.
Advokatai: Darius Kurpavičius

Kategorijos

1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-606/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42525-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.1.; 1.2.5.4.2.; 1.2.4.6.2.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Akvilei Stuopelytei, Linai Gricienei,dalyvaujant prokurorėms Birutei Čekauskienei, Astai Antanaitienei,nuteistajam E. B. ir jo gynėjui advokatui Dariui Kurpavičiui,nukentėjusiajai D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 10 mėnesių su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant būti Lietuvos probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš savo gyvenamosios vietos / rajono ribų, uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja D. B., įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 10 mėnesių su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant būti Lietuvos probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš savo gyvenamosios vietos / rajono ribų, uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja D. B., įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant būti Lietuvos probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš savo gyvenamosios vietos / rajono ribų, uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja D. B., įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimą bausmė su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant būti Lietuvos probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš savo gyvenamosios vietos / rajono ribų, uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja D. B., įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. gruodžio 11 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. B. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui (kartu gyvenančiai buvusiai sutuoktinei) ir grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent už tai, kad 2024 m. spalio 9 d., apie 21.30 val., nukentėjusiajai D. B. grįžus automobiliu „Renault Capture Ci“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į bendro buto namo kiemą (duomenys neskelbtini), jis (E. B., jos buvęs sutuoktinis) savo automobiliu „Volkswagen Touran“, valst. numeris nenustatytas, galbūt registruotas Prancūzijoje, privažiavo prie nukentėjusiosios automobilio, po to priėjo prie jos transporto priemonės, atidarė dureles, atėmė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, buto, transporto priemonės raktus, liepė persėsti į jo automobilį, to nepadarius, sugriebė rankomis už D. B. kūno (galbūt pečių), prievarta, prieš jos valią ištempė iš transporto priemonės vidaus ir įsodinęs į savo automobilį, užrakinęs dureles, kad nukentėjusioji negalėtų išlipti, nusivežė į (duomenys neskelbtini), esančią garažo masyvų teritoriją, kur tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu nuo apie 21.30 val. iki apie 23 val., prievarta, prieš nukentėjusiosios valią, pastarajai priešinantis, atsisakius išlipti, rodė peilį, sakydamas, kad gali ją papjauti, sugriebęs rankomis už jos rūbų, kūno, tempė iš automobilio vidaus, grasindamas papjauti ir toliau su rankoje laikomu peiliu, dėl to nukentėjusiajai išsigandus ir jo prievarta prilaikomai bei pačiai einant į garažo vidų, būnant viduje, užrakino duris, ją nurengė nuogai (prievarta nurengdamas rūbus), greta jos padėjo virvę, ją rodė ir šaukė bei grasino pakarti, sudeginti ir urną nusiųsti jos motinai, tempė už plaukų. Po kiek laiko, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, leidus nukentėjusiajai apsirengti rūbus, abiem išėjus iš garažo į lauką, jai liepus sėsti į automobilio vidų, tačiau nukentėjusiajai nesutikus ir ketinant pabėgti, įspyręs į koją ir šiai pargriuvus ant žemės, ją pagavo ir, suėmęs rankomis, įtempė į automobilį prievarta prieš jos valią, suėmęs už D. B. kūno, bei parvežė į bendrus namus (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, D. B. bandant pabėgti iš buto, kieme ją pasivijo, suėmė už rūbų, kūno (pečių), užlaužė rankas ir parvedė atgal namo į butą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Žemesnės instancijos teismas

2. E. B. nuteistas ir už tai, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką gali būti įvykdytas, t. y. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-42525-24 pažeidinėjo Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK vyr. tyrėjos D. G. 2024 m. spalio 29 d. nutarimu jam skirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas – nesilankyti šiose vietose: (duomenys neskelbtini) (kur gyvena nukentėjusioji), nebendrauti su nukentėjusiąja, taip pat pažeidinėjo Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų teisėjos J. L. 2024 m. spalio 30 d. nutartimi skirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium ar nesiartinti prie nukentėjusiosios D. B., gyvenančios (duomenys neskelbtini), įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusios D. B. arčiau nei 100 metrų atstumu, nesilankyti gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir būna nukentėjusioji ir kitose jos lankymosi vietose, jokiais būdais ir priemonėmis nebendrauti su ja, sąlygas ir, tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje, iki 2024 m. gruodžio 11 d. siuntė telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai D. B. SMS žinutes į jos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) su įvairaus pobūdžio tekstais iš „Tik Tok“, kitų platformų (apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, pan.), skambino, važinėjo paskui ją einančią ir važiuojančią savo automobiliu „Renault Capture Ci“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tose vietose, kur ji būdavo ir lankydavosi, 2024 m. lapkričio 2 d. 01.29 val., galbūt (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji pastebėjo pro šalį automobiliu „Volkswagen Touran“, valst. numeris nenustatytas, galbūt registruotas Prancūzijoje, važiuojantį E. B., stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. lapkričio 25 d., apie 15.22 val., vedžiojant šunį (duomenys neskelbtini), pastebėjo pro šalį automobiliu „Volkswagen Touran“, valst. numeris nenustatytas, galbūt registruotas Prancūzijoje, važiuojantį E. B., stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 1 d., apie 10.12 val., 14.35 val., būdama namuose (duomenys neskelbtini), pro langą pastebėjo, kaip jis (E. B.) privažiuoja automobiliu, pastovi, aikštelės gale apsisuka ir nuvažiuoja, stebėdamas nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 2 d., apie 09.44 val., (duomenys neskelbtini), būdama namo kieme, pastebėjo E. B. važiuojantį keliu pro namą su automobiliu, stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 6 d., apie 17.50 val., būdama prie (duomenys neskelbtini) eglutės, tiksliai nenustatytoje vietoje, jis pravažiavo kelis kartus pro šalį su automobiliu stebėdamas nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 8 d., apie 10.13 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai važiuojant automobiliu, jis (E. B.) važiavo automobiliu iš galo, nesilaikydamas saugaus atstumo, mirksėdamas šviesomis, taip stebėdamas nukentėjusiąją (bei kitu nenustatytu metu ir laiku, vietose), be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2024 m. lapkričio 8 d., apie 15 val., namuose (duomenys neskelbtini), sugadino buto balkono duris, 2024 m. lapkričio 16 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) karjere (duomenys neskelbtini), priėjęs prie besimaudančios E. B., pagriebė jos telefoną, buvusį ant kranto ir ištrynė jos filmuotą medžiagą, pasišalino tik nukentėjusiajai pradėjus šaukti, 2024 m. lapkričio 22 d., apie 16.47 val., (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, bandė patekti į D. B. vairuojamo automobilio vidų, atidarant keleivio dureles, tačiau to padaryti nepavyko, nes durys buvo užrakintos, laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 30 d. 15.12 val. iki 2024 m. gruodžio 2 d. 08.50 val., tiksliai nenustatytu laiku, iš D. B. automobilio „Renault Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie jos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priėjęs prie jo paėmė automobilio akumuliatorių „Exide“, 2024 m. gruodžio 2 d. nakties metu, apie 03.07 val., beldė į nukentėjusiosios buto (duomenys neskelbtini), langų stiklus, klibino (judino) buto durų rankeną, 2024 m. gruodžio 7 d., apie 17.30 val., savo vairuojamu automobiliu persekiojo – pralenkė (galbūt už (duomenys neskelbtini), maždaug 3 kilometrai nuo (duomenys neskelbtini)) D. B. vairuojamą automobilį „Renault Capture Ci“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jai važiuojant iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), ir grįžęs tą patį vakarą, tiksliai nenustatytu laiku, apie 17.58 val., galbūt nukirpo elektros (pažeidė) laidus nukentėjusiosios bute (duomenys neskelbtini), kadangi bute dingo elektra, jis buvo pastebėtas prie buto durų, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, vaikščiojo paskui nukentėjusiąją 2024 m. gruodžio 10 d., apie 18.01 val., parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini) ”, esančios (duomenys neskelbtini), po to automobilių stovėjimo aikštelėje nulenkė D. B. automobilio „Renault Capture Ci“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), veidrodėlį, jo nesugadindamas, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tiksliai nenustatytu metu ir laiku, laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 11 d. (fiksuoti pranešimai 2024 m. lapkričio 3 d., apie 23.26 val., 2024 m. lapkričio 4 d., apie 18.20 val., 2024 m. gruodžio 7 d., apie 18.38 val.), lankėsi nukentėjusiosios bute (duomenys neskelbtini), judino durų rankeną, skambino į buto duris, padėdavo arba pakeisdavo šeimos nuotraukų vietas, ant lovos padėjo peilį, išmetė dukros nukentėjusiajai dovanotas gėles su visa vaza, nuo orkaitės atjungė elektrą, gamtines dujos, užsuko šildymo sistemą, sugadino tualeto vandens bakelį, kad nuolatos bėgtų vanduo, į durų spyną įdėjo kažkokį daiktą (galbūt plastmasiuką), kad durys iš vidaus neužsirakintų, taip sistemingai naudojo psichinę prievartą D. B., kuriai dėl jo (E. B.) nusikalstamų veikų yra sudaromas nuolatinio stebėjimo pojūtis, nuolatinė įtampa, jaučiamas nesaugumo jausmas, stresas, baimė, kiti nemalonūs, neigiami pojūčiai ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, konstatuojant kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis - užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33-458/2020, 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-190-648/2018, 2K-255-648/2017, 2K-230-648/2016, 2K-284-648/2016, 2K-558-648/2015).

3.2. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK l straipsnio l dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio l dalies l, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

3.3. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis), pažeidė BPK 305 straipsnio l dalies reikalavimus, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

3.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į paties kaltinimo konstrukciją. Teisės mokslininkai teigia, kad „kaltinimas materialine prasme – tai byloje nustatytų ir kaltinamajam inkriminuojamų visuomenei pavojingų ir draudžiamų faktų visuma, sudaranti nusikaltimo sudėties esmę“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Kaltinime (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-942/2016). Todėl, apelianto teigimu, kaltinime negali būti jokių spėlionių, prielaidų ar menamo pobūdžio pasvarstymų, kaltinime privaloma aprašyti tik aplinkybes, kurios objektyviai nustatytos yra priešingos teisei ir pavojingos.

Dėl inkriminuotos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje

3.5. Apeliantas aptaria teisiamajame posėdyje duotus savo bei nukentėjusiosios D. B. parodymus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad jis kaltinime nurodytoje vietoje bei laiku (2024-10-09 21.30 val.) smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo buvusiai sutuoktinei. Tačiau nutylėta, kad konfliktas tarp D. B. ir jo pašalinių asmenų stebėtas nebuvo (liudytojų nėra), nebuvo fiksuotas vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Jis kaltės nepripažino, jokio smurto ar prievartos prieš D. B. nevartojo, paprašė jos sėstis į automobilį ir važiuoti į bendrą garažą, esantį už 500 metrų nuo namų tam, kad ramiai pasikalbėtų. Nurodo, kad D. B. brolis E. apie galbūt žinomas įvykio aplinkybės nei vienoje proceso stadijoje apklaustas nebuvo, įvykis garso ar vaizdo įrašymo priemonėmis nefiksuotas, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios ar jo neužfiksavo. Liudytoja policijos pareigūnė K. C. parodė, kad apžiūrėjus nukentėjusiosios rankas, kaklą, smurto žymių nepastebėjo. Liudytojas policijos pareigūnas P. K. parodė, jog D. B. įvykio vietoje pretenzijų neturėjo. Specialisto išvados, kuri leistų vertinti, jog minėto įvykio metu buvo kilę sveikatos sužalojimų ar sukeltas skausmas, nėra. Nukentėjusiosios pareiškimas, kuriuo prašoma skirti įpareigojimą jam nesiartinti ir užtikrinti jos ir vaikų saugumą, parašytas 2024 m. spalio 29 d. Tarnybiniame pranešime dėl galbūt smurto aplinkoje atvejo vyr. patrulis Ž. P., 2024 m. spalio 29 d. fiksavęs kraujosruvas ant kelių ir juosmens, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog šiuos duomenis fiksavo iš fotonuotraukų, pateiktų nukentėjusiosios.

3.6. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokio pobūdžio bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, privalu ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, kadangi konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (pvz., apriboti galimybę gyventi bendruose namuose ir kt.). Kaip žinia, parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2013), o nukentėjusiąją charakterizuojančios aplinkybės, kaip teistumai (baudžiamosios bylos Nr. 1-218-670/2012, 1-215-670/2012) dėl viešos tvarkos pažeidimų, vertinant parodymų patikimumo sąlygą, įpareigoja teismą įsitikinti ne tik, kiek parodymai yra patikimi, bet, ar nėra suklastoti, ir objektyviai nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini.

3.7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nuoseklūs, tačiau tikslino kaltinimo aplinkybę – „prievarta nuplėšdamas rūbus“ į „prievarta nurengdamas rūbus“. Kaip žinia, kaltinimas buvo konstruojamas nukentėjusiosios parodymų pagrindu, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad rūbai po įvykio buvo tvarkingi.

3.8. Apeliantas aptaria BK 140 straipsnio dispoziciją bei teigia, kad šiuo atveju nenustatyta, kaip objektyviai smurtas pasireiškė nagrinėjamoje situacijoje, nes nepagrįstai kriminalizuotas tarp šalių kilęs barnis. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ignoravo nuoseklią teismų praktiką, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Skundžiamu atveju, fizinis skausmas konstatuotas apsiribojant išimtinai nukentėjusiosios parodymų pagrindu.

3.9. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. B. ne tik sukėlė fizinį skausmą, bet ir kėlė nukentėjusiajai baimę dėl savo gyvybės, grasinant peiliu ir rodant virvę bei išsakant ketinimą ją nužudyti, todėl padarė nusikalstamą veiką, numatytą ir BK 145 straipsnio l dalyje. Tačiau, apelianto teigimu, tiek grasinimo išsakymas, tiek jo realumas yra grindžiamas vėlgi išimtinai tik pačios nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ar subjektyviai nesaistomi duomenys. Nors konstatuojamas grasinimas peiliu ir virve, tačiau net apie šiuos daiktus nukentėjusioji kalba tik deklaratyviais duomenimis, nenurodydama jokių išskirtinių požymių. Net ir teismas kalba apie tai, kad ,,<...> pareigūnai, net ir matydami nukentėjusiosios sutrikimą, išgąstį, pasimetimą, nusikaltimo aplinkybių nesiaiškino motyvuodami tuo, kad nėra pareiškimo. Dėl ko nebuvo ieškomi peilis ir virvė bei apžiūrima fiksuojama įvykio vieta.<...>“.

3.10. Apelianto teigimu, akivaizdus pareigūnų tarnybos pareigų neatlikimas konkrečiu atveju trukdo nustatyti tiek objektyvią tiesą, tiek trukdo jam apsiginti nuo išgalvoto kaltinimo dalies. Kita vertus, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo / kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, konkrečiu atveju konstatuoja, jog valstybinis kaltintojas neįrodė, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir tam įtakos turėjo pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą tarnybos pareigų neatlikimas, tai yra objektyvių duomenų nefiksavimas ir nerinkimas.

Dėl inkriminuotos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje

3.11. Apeliantas dar kartą pažymi, kad kaltinime negali būti jokių spėlionių, prielaidų ar menamo pobūdžio pasvarstymų, kaltinime privaloma aprašyti tik aplinkybes, kurios objektyviai nustatytos yra priešingos teisei ir pavojingos, nes nagrinėjama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai pavojingas ir priešingas teisei tyčinis fiziniu ar psichiniu būdu daromas neigiamas poveikis nukentėjusiajam, nukreiptas į jo valios susiformavimo bei jos įgyvendinimo laisvės varžymą. Tai įpareigoja valstybinį kaltintoją pateikti abejonių nekeliančius objektyvius duomenis, o ne kaltinimą formuoti policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais (nuomone) ar spėjimais, kurie tiesiogiai perkelti į kaltinimą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2012, 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

3.12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Ši nuostata ypač aktuali ir šioje byloje, kurioje teismui tenka spręsti asmens kaltės klausimą dėl įvykių, dėl kurių objektyvūs duomenys net nebuvo renkami. Sekant kaltinimu, akivaizdu, jog šioje byloje daugiau prielaidų ir spėlionių nei objektyvaus teisingumo.

3.13. Apeliantas nurodo, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog buvo pasiilgęs buvusios žmonos, jausmai neprapuolę, todėl skambino, siuntė žinutes, vaizdo įrašus ir bendras nuotraukas, ir taip siekė dėmesio, jokių grasinimų ar persekiojimų nėra buvę. Vertinant kaltinime aprašytas aplinkybes ir nukentėjusiosios poziciją, kad dėl visko, kas benutiktų kaltas yra E. B., jos yra spėjamojo pobūdžio, tačiau privaloma atsigręžti į aukštesniųjų teismų formuojamą nuostatą, kad tokio pobūdžio bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, privalu ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, kadangi konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

3.14. Apeliantas nurodo, kad, teismo įsitikinimu, pasitvirtino tokios aplinkybės, kaip pvz., kad laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 30 d. 15.12 val. iki 2024 m. gruodžio 2 d. 8.50 val., tiksliai nenustatytu laiku, iš D. B. automobilio „Renault Scenic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie jos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priėjęs prie jo paėmė automobilio akumuliatorių „Exide“. Tačiau kartu nutylima, jog dėl šio įvykio 2024 m. gruodžio 10 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-47065-24 yra priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir šis tyrimas nei atnaujintas, nei prijungtas prie nagrinėjamos bylos.

3.15. Kita vertus, kaip SMS žinučių apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, siuntimą koreliuoja su pavojingumu, bauginimu, baimės jausmo kėlimu. Juk įstatymo leidėjas į sistemingo bauginimo apimtį talpino veiksmus, kuriais grasinama pakenkti, besikartojančius įžeidinėjimus, amoralaus pobūdžio žinučių siuntimą, gąsdinimą ir kitus pavojingus ir psichinį poveikį nukentėjusiajam darančius veiksmus. Apelianto vertinimu, kardomosios priemonės galbūt pažeidimas negali tapti inkriminuojama aplinkybe ar kaip per pavojingumo prizmę vertinama kaltinime aprašyta aplinkybė: ,,2024-12-01 apie 10.12 val., 14.35 val. būdama namuose (duomenys neskelbtini) , pro langą pastebėjo, kaip jis (E. B.) privažiuoja automobiliu, pastovi, aikštelės gale apsisuka ir nuvažiuoja, stebėdamas nukentėjusiąją“. Net pati nukentėjusioji nurodo, jog automobilį per langą stebėjo iš maždaug 500 metrų, tačiau pirmosios instancijos teismas taip ir nepasisakė, kas leidžia konstatuoti, kad automobiliu važiavo E. B., ir kur šios aplinkybės pavojingumas. Kaltinimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį yra paremtas nukentėjusiosios manymu, kad su bet kokiu, netgi elementariai gyvenimišku menkniekiu, susijęs E. B., ir tai yra siekis ją bauginti, tačiau koks to tikslas, taip ir lieka neaišku. Kita vertus ar galima asmenį pripažinti kaltu tik dėl nukentėjusiosios nuomonės.

3.16. Apelianto teigimu, teismas taip nepaaiškino, kokie duomenys leidžia manyti, kad pvz., jis: „2024-12-07 apie 17.30 val. savo vairuojamu automobiliu persekiojo – pralenkė (galimai už (duomenys neskelbtini), maždaug 3 kilometrai nuo (duomenys neskelbtini)) D. B. vairuojamą automobilį „Renault Capture Ci“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jai važiuojant iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir grįžęs tą patį vakarą, tiksliai nenustatytu laiku, apie 17.58 val., galimai nukirpo elektros laidus nukentėjusiosios bute (duomenys neskelbtini), kadangi bute dingo elektra“, nes kartu važiavusi L. M. tik parodė, kad jas aplenkė šviesus automobilis, aukštu galu, užsienietiškais numeriais. Ir šiuo atveju nenustatyta, kad automobiliu važiavo jis (apeliantas).

3.17. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad dėl kaltinime pagal BK 145 straipsnio 2 dalį aprašytų aplinkybių nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, kuriais būtų fiksuojami galbūt nusikalstamos veikos požymiai. Policijos pareigūnų neveikimas, sąlygojo aplinkybę, kad teismas šioje byloje nuosprendį tegali grįsti nukentėjusiosios parodymais ir spėjimu, nes nei vienu atveju nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, vizualiai fiksuota, jog apskritai padaryta intervencija į turtą, ir tai nėra tik nukentėjusiosios vaizduotės vaisius. Ar galima asmenį pripažinti kaltu, remiantis tik konfliktuojančios šalies pareiškimu, kad „padėdavo arba pakeisdavo šeimos nuotraukų vietas, ant lovos padėjo peilį, išmetė dukros nukentėjusiajai dovanotas gėles su visa vaza, nuo orkaitės atjungė elektrą, gamtines dujos, užsuko šildymo sistemą, sugadino tualeto vandens bakelį, kad nuolatos bėgtų vanduo, į durų spyną įdėjo kažkokį daiktą (galimai plastmasiuką), kad durys iš vidaus neužsirakintų“. Juk baudžiamojo proceso kodeksas numato eilę procesinių veiksmų tam, kad būtų surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau skundžiamu atveju teismas, pateisindamas šiurkštų policijos pareigūnų neveikimą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį grindžia prielaidomis, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos preziumuoti ar įrodinėti ne savarankiškai.

3.18. Apelianto nuomone, byloje susiklosto situacija, kad jo kaltė tiesiog preziumuota pagal pateiktą deklaratyvų kaltinimą. Toks pirmosios instancijos nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso paskirties, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu ir baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 1 straipsnio l dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio l dalis, 305 straipsnio l dalies l, 2 punktai). Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio l dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau taip pat – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo / kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai), tokia pati pozicija išsakoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste – EŽTT) praktikoje (pvz., sprendimai bylose Barbera, Messegue and Jabardo v Spain, judgement of 6 December 1988, Telfner v. Austria, no. 33501, judgement of 20 March 2001, Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009 ir kt. ). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

3.19. Apelianto tvirtinimu, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai nevykdė pareigos atlikti būtinus proceso veiksmus, kad greitai ir išsamiai atskleistų nusikalstamą veiką, tai yra nusikaltimo aplinkybių nesiaiškino, dėl to valstybinis kaltintojas neįrodė, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o pirmosios instancijos teismas kaltę tiesiog preziumavo. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis), ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016), tai yra baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui kyla pareiga užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Vertindamas surinktus įrodymus bei principinę aplinkybę, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, ir dėl kaltės, priimant nuosprendį, neturi kilti jokių abejonių, apeliantas tvirtina, kad nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas tenkinamas. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. balandžio 25 d. nuosprendis naikinamas ir E. B. priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, jog aptartų reikalavimų nebuvo tinkamai laikytasi ir E. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti vienareikšmių ir neabejotinų išvadų dėl jo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį E. B. nuteistas dėl to, kad 2024 m. spalio 9 d., apie 21.30 val., nukentėjusiajai D. B. grįžus automobiliu į bendro buto namo kiemą, savo automobiliu privažiavo prie nukentėjusiosios automobilio, po to priėjo prie jos transporto priemonės, atidarė dureles, atėmė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, buto, transporto priemonės raktus, liepė persėsti į jo automobilį, to nepadarius, sugriebė rankomis už D. B. kūno (galbūt pečių), prievarta, prieš jos valią ištempė iš transporto priemonės vidaus ir įsodinęs į savo automobilį, užrakinęs dureles, kad nukentėjusioji negalėtų išlipti, nusivežė į garažo masyvų teritoriją, kur tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu nuo apie 21.30 val. iki apie 23 val., prievarta, prieš nukentėjusiosios valią, pastarajai priešinantis, atsisakius išlipti, rodė peilį, sakydamas, kad gali ją papjauti, sugriebęs rankomis už jos rūbų, kūno, tempė iš automobilio vidaus, grasindamas papjauti ir toliau su rankoje laikomu peiliu, dėl to nukentėjusiajai išsigandus ir jo prievarta prilaikomai bei pačiai einant į garažo vidų, būnant viduje, užrakino duris, ją nurengė nuogai (prievarta nurengdamas rūbus), greta jos padėjo virvę, ją rodė ir šaukė bei grasino pakarti, sudeginti ir urną nusiųsti jos motinai, tempė už plaukų, paskui leidus nukentėjusiajai apsirengti rūbus, abiem išėjus iš garažo į lauką, jai liepus sėsti į automobilio vidų, tačiau nukentėjusiajai nesutikus ir ketinant pabėgti, įspyręs į koją ir šiai pargriuvus ant žemės, ją pagavo ir, suėmęs rankomis, įtempė į automobilį prievarta prieš jos valią, suėmęs už D. B. kūno, bei parvežė į bendrus namus, o D. B. bandant pabėgti iš buto, kieme ją pasivijo, suėmė už rūbų, kūno (pečių), užlaužė rankas ir parvedė atgal namo į butą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

11. Apeliantas pripažįsta, jog 2024 m. spalio 9 d. jis ir D. B. vakare tikrai nuvyko jo automobiliu į bendrą garažą pasikalbėti apie nukentėjusiosios ir kito vyro, dėl kurio įvyko konfliktas anksčiau tądien, santykius, garaže jiedu aiškinosi, šaukė vienas ant kito, tačiau jokio smurto ar prievartos nebuvo, kelnes D. B. nusivilko pati, vėliau apsirengė, abu sėdo į automobilį ir grįžo namo, kur kiek vėliau atvyko policijos pareigūnai, taip pat ir medikai, kurie apžiūrėjo D. B., sūnų, jokių sužalojimų nenustatė. D. B. procese laikėsi pozicijos, jog įvykio metu prieš ją buvo naudotas fizinis smurtas ir jai buvo grasinta: ji prievarta buvo pasodinta į E. B. automobilį ir nusivežta į garažą, kur E. rėkė, vaikščiojo po garažą nešinas virve ir peiliu, grasino, nuplėšė jos kelnes prie garažo ji bandė pabėgti, dėl E. B. smūgio suklupo (mėlynės ant vidinės šlaunies atsirado kai buvo plėšiami rūbai, ant kelių – suklupus po smūgio), E. B. nurimus, jie grįžo į butą, buvo iškviesti pareigūnai. Kaip matyti iš bylos duomenų, E. B. ir D. B. yra buvę sutuoktiniai, tarp kurių esama turtinių, tarpasmeninių nesutarimų, jie kaltina vienas kitą dėl iširusių santykių. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tokio pobūdžio bylose, kai nesutaria santuokoje gyvenę žmonės, jų santykiai ilgą laiką įtempti, pasižymintys konfliktais, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus ir jų patikimumą, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti įvairių tikslų ir motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Žemesnės instancijos teismas

12. Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, 2024 m. spalio 9 d. konflikte, be E. B. ir D. B. daugiau niekas nedalyvavo ir įvykio nematė. Tiek E. B., tiek D. B. pripažįsta, jog 2024 m. spalio 9 d. jie abu nuo namų E. B. automobiliu nuvyko į garažą, ten vyko konfliktas, po kurio abu grįžo į namus ir ten ir buvo iškviesti pareigūnai, tačiau nuteistasis ir nukentėjusioji skirtingai apibūdina, kokiomis aplinkybėmis jiedu vyko į garažą, aiškinosi ten bei grįžo atgal. E. B. teigia, jog jokios prievartos ar smurto nebuvo, D. B. teigia priešingai, jog jis ją prievarta įsisodino į savo automobilį, nusivežė į garažą, ten rėkė, grasino rodydamas peilį, virvę, nuplėšė kelnes, kai ji bandė pabėgti, spyrė, dėl ko ji nugriuvo, dėl smurtinių veiksmų ant jos kūno (vidinės šlaunies, kelių) susidarė mėlynės, kurios vėliau fiksuotos nuotraukose. Pirmosios instancijos teismas dėl šio E. B. inkriminuoto nusikalstamų veikų epizodo vertino, jog D. B. parodymai patikimi, nes atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Kolegija tokioms nuosprendžio išvadoms negali pritarti. Objektyvių duomenų, kurie galėtų patikimai patvirtinti D. B. nurodomas įvykio aplinkybes, byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, jog D. B. ir E. B. grįžus į namus, o E. B. išėjus trumpam į lauką (kaip paaiškino pats E. B., pamiršus kažką automobilyje), moteris pasakiusi nepilnamečiam sūnui, jog kviestų pagalbą, vaikas, dar pasiteiravęs, ar tikrai, ir gavęs iš D. B. patvirtinimą, bandė pagalbos numeriu skambinti pats, be to, per mobiliąją programėlę parašė atskirai gyvenančiai suaugusiai seseriai E. B., prašydamas paskambinti į policiją, nes namuose tarp tėvų vyksta smurtas. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta E. B. patvirtino, jog po brolio pranešimo, iškart paskambino pagalbos telefonu 112 ir pasakė apie galimą smurtą, toliau susirašinėjo su broliu, tačiau apie smurtą, koks jis buvo, išsiaiškinti nepavyko, brolis nepasakė, mamai nepriskambino, kalbos ta tema nebebuvo. Iš apžiūrėtų Bendrojo pagalbos centro garso įrašų matyti, jog 2024 m. spalio 9 d. 23.26 val. fiksuotas skambutis, kaip paaiškėjo, E. B., kuris klausė, ar gali atvykti pagalba jų adresu, nes buvo smurtas, perdavus ragelį D. B., ši verkdama pasakė, jog buvo įvykis, prašo atvažiuoti ir pokalbis nutrūko; netrukus 23.40 val. fiksuotas E. B. skambutis, kuriame ji nurodė, kad brolis jai pranešė apie tėvų smurtą, įvykusį konfliktą (t. 2, b. l. 113-115). Taigi netrukus po įvykio, nors ir buvo kreiptasi į Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau nei nepilnametis sūnus E. B., nei dukra E. B. nenurodė, apie kokį tėvų smurtą kalbama, be to, paaiškinti, kas nutiko ir kokiomis aplinkybėmis, operatorei negalėjo ir pati D. B., deklaratyviai užsiminusi, kad „buvo įvykis, prašau atvažiuokit“.

13. Reaguojant į pagalbos kvietimą, į E. B. ir D. B. namus atvyko pareigūnai. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas V. U. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, durų niekas nedarė, moters balsas viduje pasakė, jog viskas gerai, pagalbos nereikia, tačiau, kadangi buvo minėta apie nepilnametį vaiką, buvo nuspręsta lipti per balkoną, tačiau moteris pasakiusi, jog neliptų, nes vyras turi ginklą, buvo susijaudinusi, kartojo, kad viskas gerai, liepė išvažiuoti, atvykus pastiprinimui, vyras atidarė duris, bute buvo tvarkinga, ginklo nebuvo rastas. Panašiai įvykio aplinkybes apibūdino ir kitas pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas T. Ž., kuris paaiškino, jog vyko pagal iškvietimą dėl konfliktuojančių tėvų, atvykus, durų niekas nedarė, paskui priėjo moteris, sakė, jog viskas gerai, jie bandė lipti per balkoną, išėjo D. B., į klausimus atsakinėjo sunkiai, buvo išsigandusi, prašant atidaryti duris, jų neatidarė, moteris rankomis atstūmė ir pasakė, kad neliptų, nes bus problemų, kadangi namuose yra ginklų, paklausus apie ginklus, į klausimus neatsakinėjo, atvykus pastiprinimui, įėjo į buto vidų, konflikto žymių ant nukentėjusios nesimatė. Teisme liudytoja taip pat buvo apklausta ir į įvykio vietą vykusi pareigūnė K. C., kuri paaiškino, jog laiptinėje bendravo su D. B., kuri sakė, jog nieko nenutiko, kad pareigūnai išvažiuotų, viskas yra gerai, ant rankų, kaklo smurto žymių nesimatė, moteris minėjo, jog E. B. buvo nuvežęs ją į garažą, bet kas ten įvyko, nesakė, buvo nekalbi, konkrečių aplinkybių nenurodė, norėjo, kad E. B. būtų įteiktas orderis. Analogiškai aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas pareigūnas P. K., paaiškinęs, kad įėjus į butą, E. B. ramiai sėdėjo ant sofos, D. B. buvo įsitempusi, nenorėjo kalbėti, sakė, kad jie kolegos ir nieko nepadės, tuomet sutarė, kad užpildys orderį ir pasiūlė D. B., jei nepasitiki Jurbarko PK, vykti į Šakių PK, tačiau D. B. nelabai pasakojo, atsisakė medikų pagalbos, tik norėjo kad E. B. būtų įteiktas orderis nuo smurto artimoje aplinkoje, vizualiai smurto nebuvo fiksuota. Byloje yra apžiūrėtas ir pareigūnų body kamerų įrašas, kuriame be kita ko užfiksuota, jog į butą atvyko medikai, pareigūnas P. K. laiptinėje bendrauja su D. B., kuri verkdama prašo nieko nedaryti, pareigūnas aiškina, kad ji kalbėtų, turi papasakoti, būtų atvira, nes tai kartosis, į klausimą, ar pavartotas smurtas, D. B. nieko nesako, tik, kad nenori, užsimena, kad įvyko aikštelėje, tempė ją už striukės į mašiną, nusivežė į garažą, pareigūnui pasiteiravus, ar buvo smurtas, D. B. sako, kad jis vežė pasikalbėti, šaukė, rėkė, virvę prie kaklo pridėjo, pareigūnui toliau teiraujantis, kas vyko garaže, D. B. siūlo atsisukti kameras, į pareigūnės klausimą, ar nori, jog būtų išduotas orderis, sutinka, pareigūnai vedasi ją į tarnybinį automobilį.

14. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir siekdamas detaliau išsiaiškinti įvykio aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą bei dar kartą apklausė D. B., kuri nurodė, jog pareigūnams apie panaudotą fizinį smurtą nesakė, nes tuo metu nenorėjo viešinti E. B. veiksmų, todėl pareiškimo nerašė, be to, paaiškino, kad žinojo, jog nieko neįrodys, tą dieną tiesiog norėjo, kad E. B. būtų išduotas smurto orderis ir jis nesiartintų. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma rodo, jog D. B. iškart po įvykio pati inicijavusi pareigūnų iškvietimą, jiems atvykus, ne tik aiškių, bet jokių konflikto aplinkybių ar, akcentuotina, prieš ją atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų, dargi grasinant, kaip nukentėjusioji teigė, nužudyti, nenurodė. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareigūnams nukentėjusiąją net ir išsivedus iš aplinkos, kurioje buvo E. B., taigi atskirai nuo E. B. bendraudama, vėlgi pažymėtina, net su keliais pareigūnais, iš kurių viena buvo moteris, taigi būdama vienareikšmiškai saugioje aplinkoje, pareigūnams klausinėjant apie galimą smurtą prieš nukentėjusiąją ir tokiu būdu bandant išsiaiškinti detales, nukentėjusioji apie įvykį kalbėjo abstrakčiai, paviršutiniškai, ne tik nenurodydama, kaip E. B. prieš ją galimai smurtavo bei grasino, bet išvis nei smurto, nei grasinimo faktų neįvardindama ir nedetalizuodama. Vien tai, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, negali savaime, juolab objektyviai patvirtinti, kad E. B. atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus. Padidinto D. B. jautrumo kilmė gali būti įvairi, iš bylos duomenų matyti, jog E. B. anksčiau tą pačią dieną buvo užsipuolęs vyrą, su kuriuo D. B. buvo susitikusi ir galimai ši aplinkybė galėjo turėti įtakos D. B. jautrumui. Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, jog D. B. ir E. B. santykiai yra itin įtempti ir konfliktiški. Kita vertus, bylos medžiaga leidžia manyti, jog nukentėjusioji nėra tiek pažeidžiama asmenybė, jog negalėtų atvykusiems netgi kelių ekipažų pareigūnams nurodyti, jos vertinimu, jos teises pažeidžiančio E. B. elgesio ir tokiu būdu save apginti, juolab, jog, kaip bylos medžiaga nustatyta, nukentėjusioji praeityje pati yra buvusi teista dėl smurtinio pobūdžio veikos, be to, šiame kontekste vėlgi akcentuotina, nukentėjusioji, kaip matyti iš bylos duomenų, kreipėsi ir ne kartą į pareigūnus dėl vėlgi tik jos vertinimu netinkamo E. B. jam išduoto smurto orderio bei vėliau skirtos kardomosios priemonės vykdymo. Taigi šiuo atveju D. B., turėdama realias galimybes, kaip minėta, būdama visiškai saugioje aplinkoje, atvykusiems pareigūnams konflikto aplinkybių bei E. B. smurtinių, grasinančio pobūdžio veiksmų nenurodė. Maža to, priešingai, prašė pareigūnų išvykti. Byloje pažymėtina, jog nukentėjusioji ne tik policijos pareigūnams, bet net ir atvykusiems greitosios medicinos pagalbos medikams, jokių išorinių sužalojimų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, neįvardijo.

15. Praėjus dvidešimčiai dienų, nukentėjusioji pateikė protokolą – pareiškimą, kuriame nurodė apie E. B. smurtą 2024 m. spalio 9 d. vykusio jų tarpusavio konflikto metu, pridėjo nuotraukas, pačios darytas kelios dienos po įvykio, kuriose matomos kraujosruvos ant kūno (kojų). Apygardos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklausta D. B. paaiškino, jog į ekspertą kreipėsi ne iškart po įvykio, o vėliau, be to, tuo metu medikas atostogavo ir nebuvo kam jos apžiūrėti. Visgi, kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiosios paaiškinimai yra visiškai neįtikinantys ir aptartų aplinkybių kontekste logiškai ir akivaizdžiai silpnina nukentėjusiosios parodymų patikimumą bei sukelia pagrįstų abejonių dėl jos nurodomų kraujosruvų ant kūno kilmės ir laiko. Nukentėjusiosios veiksmai į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ir medikams neparodant smurtinio pobūdžio veiksmų pasekmių bei laiku nesikreipiant į medicinos ekspertus vienareikšmiškai sutrukdė objektyviai užfiksuoti bei, esant poreikiui, ištirti nukentėjusiosios įvardijamus sužalojimus. Be kita ko, pažymėtina, jog nukentėjusiosios pateiktos nuotraukos yra visiškai neinformatyvios, juolab galinčios objektyviai patvirtinti nukentėjusiosios įvardijamas aplinkybes dėl smurto. Be kita ko, byloje nustatyta, jog įvykio vieta – garažas buvo apžiūrėta, vaizdo įrašymo įrenginys taip pat buvo paimtas. Nustatyta, jog įvykio vietoje nebuvo rasta daiktų (virvės, peilio), kuriuos nukentėjusioji minėjo kaip jai demonstruotus, vaizdo įrašymo įrenginyje reikšmingos informacijos taip pat nebuvo rasta. Kartu nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog minėti procesiniai veiksmai, įvykio vietos apžiūra bei įrašymo įrenginio išėmimas buvo atlikti tik po nukentėjusiosios pareiškimo, kuris kaip minėta pateiktas tik po dvidešimties dienų ir ši aplinkybė, sąlygota būtent nukentėjusiosios veiksmų, sutrukdė objektyviai ir savalaikiai nustatyti galimai reikšmingas byloje aplinkybes. Taigi, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšius, pripažįstama, kad E. B. inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos grindžiamos iš esmės vien nukentėjusiosios parodymais, kurių patikimai ir neabejotinai kiti bylos duomenys nepatvirtina. Aplinkybė, jog tarp D. B. ir E. B. galimai ir buvo konfliktas, savaime nesuponuoja išvados, jog E. B. neabejotinai atliko D. B. nurodytus smurtinio ir grasinančio prieš ją pobūdžio veiksmus. Todėl kolegija, įvertinusi byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog kaltinimas E. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo šeimos nariui (kartu gyvenančiai buvusiai sutuoktinei) ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Tokiu būdu konstatuotina, jog , E. B. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

16. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį E. B. nuteistas už tai, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką gali būti įvykdytas ir t. y. ikiteisminiame tyrime pažeidinėjo 2024 m. spalio 29 d. nutarimu jam skirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas – nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su ja, taip pat pažeidinėjo 2024 m. spalio 30 d. nutartimi skirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium ar nesiartinti prie nukentėjusiosios, įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusios D. B. arčiau nei 100 metrų atstumu, nesilankyti jos gyvenamoje vietoje ir kitose jos lankymosi vietose, jokiais būdais ir priemonėmis nebendrauti su ja, sąlygas ir, tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje, iki 2024 m. gruodžio 11 d. siuntė nukentėjusiajai D. B. SMS žinutes į jos telefoną su įvairaus pobūdžio tekstais iš „Tik Tok“, kitų platformų (apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, pan.), skambino, važinėjo paskui ją einančią ir važiuojančią savo automobiliu, tose vietose, kur ji būdavo ir lankydavosi, 2024 m. lapkričio 2 d. 01.29 val., galbūt (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji pastebėjo pro šalį automobiliu važiuojantį E. B., stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. lapkričio 25 d., apie 15.22 val., vedžiojant šunį pastebėjo pro šalį automobiliu važiuojantį E. B., stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 1 d., apie 10.12 val., 14.35 val., būdama namuose pro langą pastebėjo, kaip jis (E. B.) privažiuoja automobiliu, pastovi, aikštelės gale apsisuka ir nuvažiuoja, stebėdamas nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 2 d., apie 09.44 val., būdama namo kieme, pastebėjo E. B. važiuojantį keliu pro namą su automobiliu, stebintį nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 6 d., apie 17.50 val., būnant prie (duomenys neskelbtini) eglutės, tiksliai nenustatytoje vietoje, jis pravažiavo kelis kartus pro šalį su automobiliu stebėdamas nukentėjusiąją, 2024 m. gruodžio 8 d., apie 10.13 val., nukentėjusiajai važiuojant automobiliu, jis (E. B.) važiavo automobiliu iš galo, nesilaikydamas saugaus atstumo, mirksėdamas šviesomis, taip stebėdamas nukentėjusiąją (bei kitu nenustatytu metu ir laiku, vietose), be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2024 m. lapkričio 8 d., apie 15 val., namuose sugadino buto balkono duris, 2024 m. lapkričio 16 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) karjere priėjęs prie besimaudančios E. B., pagriebė jos telefoną, buvusį ant kranto ir ištrynė jos filmuotą medžiagą, pasišalino tik nukentėjusiajai pradėjus šaukti, 2024 m. lapkričio 22 d., apie 16.47 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, bandė patekti į D. B. vairuojamo automobilio vidų, atidarant keleivio dureles, tačiau to padaryti nepavyko, nes durys buvo užrakintos, laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 30 d. 15.12 val. iki 2024 m. gruodžio 2 d. 08.50 val., tiksliai nenustatytu laiku, iš D. B. automobilio, stovėjusio prie jos gyvenamojo namo, priėjęs prie jo paėmė automobilio akumuliatorių „Exide“, 2024 m. gruodžio 2 d. nakties metu, apie 03.07 val., beldė į nukentėjusiosios buto langų stiklus, klibino (judino) buto durų rankeną, 2024 m. gruodžio 7 d., apie 17.30 val., savo vairuojamu automobiliu persekiojo – pralenkė D. B. vairuojamą automobilį, jai važiuojant iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), ir grįžęs tą patį vakarą, tiksliai nenustatytu laiku, apie 17.58 val., galbūt nukirpo elektros (pažeidė) laidus nukentėjusiosios bute, kadangi bute dingo elektra, jis buvo pastebėtas prie buto durų, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, vaikščiojo paskui nukentėjusiąją 2024 m. gruodžio 10 d., apie 18.01 val., parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini) ”, esančios (duomenys neskelbtini), po to automobilių stovėjimo aikštelėje nulenkė D. B. automobilio veidrodėlį, jo nesugadindamas, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tiksliai nenustatytu metu ir laiku, laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 11 d. (fiksuoti pranešimai 2024 m. lapkričio 3 d., apie 23.26 val., 2024 m. lapkričio 4 d., apie 18.20 val., 2024 m. gruodžio 7 d., apie 18.38 val.), lankėsi nukentėjusiosios bute, judino durų rankeną, skambino į buto duris, padėdavo arba pakeisdavo šeimos nuotraukų vietas, ant lovos padėjo peilį, išmetė dukros nukentėjusiajai dovanotas gėles su visa vaza, nuo orkaitės atjungė elektrą, gamtines dujas, užsuko šildymo sistemą, sugadino tualeto vandens bakelį, kad nuolatos bėgtų vanduo, į durų spyną įdėjo kažkokį daiktą (galbūt plastmasiuką), kad durys iš vidaus neužsirakintų, taip sistemingai naudojo psichinę prievartą D. B., kuriai dėl jo (E. B.) nusikalstamų veikų yra sudaromas nuolatinio stebėjimo pojūtis, nuolatinė įtampa, jaučiamas nesaugumo jausmas, stresas, baimė, kiti nemalonūs, neigiami pojūčiai ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką gali būti įvykdytas.

17. E. B. inkriminuotoje BK 145 straipsnio 2 dalyje įvardytos dviejų rūšių veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šioje byloje aktuali antroji veikos rūšis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą; tai tokie veiksmai, kurie sukelia kitam žmogui baimę, nerimą, įtampą, nesaugumo jausmą. Bauginimu gali būti pripažįstami įvairaus pobūdžio veiksmai, kaip antai: įžeidinėjimai, grasinimai; kai kurie chuliganiški veiksmai, kaip antai: gąsdinantys telefono skambučiai, triukšmo kėlimas, siekiant sukelti baimę, nerimą ir pan. Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal minimą požymį būtinas bauginančių veiksmų sistemingumas. Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginamojo pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli per tam tikrą laiko tarpą padaryti veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-423-303/2016, 2K-205-942/2022, 2K-207-594/2024 ir kt.).

18. Pažymėtina, kad sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant bauginimo (grasinimo) realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-278-489/2022), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis bauginimo (grasinimo) fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo (bauginimo) realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis (bauginantysis) realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo (bauginimo) išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020 ir kt.).

19. Įstatymų leidėjas žmogaus terorizavimą ar sistemingą bauginimą laiko pakankamai pavojingu nusikaltimu, keliančiu realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Todėl, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir grasinimų realumas. Toks aiškinimas, be kita ko, kildinamas iš konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai); siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.

20. Kaip matyti iš E. B. inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, sistemingo buvusios sutuoktinės bauginimo turinį, naudojant psichinę prievartą, esant pagrindui manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką gali būti įvykdytas, sudaro tokie veiksmai kaip kardomųjų priemonių nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje ir kitose jos lankymosi vietose, nebendrauti, nesiartinti arčiau kaip 100 metrų, pažeidinėjimas, tekstų iš interneto platformų (apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, pan.) siuntimas, važiavimas automobiliu paskui einančią ir važiuojančią automobiliu nukentėjusiąją, jos stebėjimas, buto balkono durų sugadinimas, telefono pagriebimas, kol D. B. maudėsi karjere, bandymas patekti į D. B. automobilį stovėjimo aikštelėje, akumuliatoriaus iš automobilio išėmimas, beldimas į nukentėjusiosios buto langus, durų rankenos klibinimas, elektros laidų nukentėjusiosios bute galbūt nukirpimas, vaikščiojimas parduotuvėje „ (duomenys neskelbtini)“ paskui nukentėjusiąją, automobilio veidrodėlio nulenkimas, lankymasis nukentėjusiosios bute ir nuotraukų vietos keitimas, peilio ant lovos padėjimas, vazos išmetimas, elektros, dujų atjungimas, vandens bakelio tualete sugadinimas.

21. Nuteistasis E. B. dėl pateiktų kaltinimų sistemingai bauginus buvusią sutuoktinę, teisiamajame posėdyje pažymėjo, kad jos nepersekioja, į jos gyvenamąją vietą neina, nes pakeistos buto durų spynos, automobiliu specialiai nepersekioja, važiuoja pro savo butą į savo garažą, yra pravažiavęs pro savo buvusią sutuoktinę D., kai ji vedžiojo šunį ir ne kartą, bet išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie jos nebuvo, susitikimai mieste ir parduotuvėse atsitiktiniai, apie D. B. automobilio nulenktą veidrodėlį nieko nežino, to nedarė, dėl žinučių - vaizdų, muzikos siuntimo iš “TikTok”, buvo pasiilgęs buvusios žmonos, jausmai neprapuolę, taip siekė dėmesio sutinka, dėl telefono skambučių teigia, kad pirma skambindavo buvusi sutuoktinė, jos specialiai nepersekioja, jie gyvena vienoje gyvenvietėje, turi bendrus draugus, bendrus pažįstamus, dėl to ir neišvengia susitikimų.

22. Iš bylos duomenų visumos matyti, jog be nukentėjusiosios parodymų, patikimų, neabejotinų įrodymų, kad ne kas kitas, o E. B. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, nėra. Liudytoja byloje apklausta L. M., kuri, kaip nurodė, anksčiau bendraudavo su B. šeimomis, yra vykusi su D. B. automobiliu, kai paskui važiavo kitas automobilis, tačiau tiek apie tai, kas šį galėjo vairuoti, tiek kas galėjo nupjauti laidus, ji girdėjo iš pačios D. B.. Liudytoja apklausta kaimynė R. P. nurodė apie tai, kad yra buvę nukirpti D. B. buto elektros laidai, taip pat yra mačiusi pravažiuojant ar į butą pareinant D. B., tačiau liudytojos parodymai abstraktūs, nekonkretūs, neaišku, ar atitinka būtent D. B. inkriminuotų kaltinimo epizodų laiką. Nors byloje esama duomenų apie nupjautus D. B. buto elektros laidus, sugadintas kambario ir balkono durų spynas, tačiau ištirti įrodymai nepagrindžia, jog tai padarė ne kas kitas, o būtent E. B.. Pagal D. B. kvietimus dėl sugadintų durų, dingusios elektros vykę pareigūnai, kurie buvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme (O. Š., L. A., M. T., L. P.), patvirtina tik pačius faktus apie sugadinimus, E. B. įvykių vietose nebuvo rastas.

23. Dėl D. B. ir E. B. susidūrimų parduotuvėse, aikštėje prie eglutės, gatvėse, kuriomis važiavo ar ėjo nukentėjusioji (kai kuriuos susitikimus pripažįsta ir pats E. B.) nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nuteistojo paaiškinimais apie atsitiktinį tokių susidūrimų pobūdį. Nors nukentėjusioji kaltinime nurodytus susidūrimus su D. B. vertina kaip bauginimą, tačiau, kaip minėta, nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis bauginimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus, o nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas, be to, būtina įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal bauginimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nagrinėjamu atveju kaltinime nurodyto sistemingo D. B. bauginimo naudojant psichinę prievartą turinyje minimi jos ir E. B. susitikimai viešose vietose, kuriose lankosi ir kitų žmonių, vyksta viešas eismas gatvėmis, todėl natūralu, jog gali atsitikti ir taip, kad nuteistasis ir nukentėjusioji iš tikrųjų susitiko, pastebėjo vienas kitą, neatmestina, jog galėjo būti neišlaikyti ir prisiartinimo atstumų dydžiai, nustatyti kardomųjų priemonių sąlygose. Natūralu, jog buvusių sutuoktinių santykiams esant įtemptiems, konfliktiškiems, D. B. tokie jų susidūrimai gali būti nemalonūs, nejaukūs, kelti neigiamas emocijas, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, o ir pati nukentėjusioji nenurodo, kad atitinkamais atvejais E. B. be jos tariamo stebėjimo būtų atlikęs kokius nors bauginamojo pobūdžio veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajai būtų buvęs objektyvus pagrindas bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos. Tas pats pasakytina ir dėl tekstų iš interneto platformų (apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, pan.) siuntimą nukentėjusiajai. Apygardos teismo posėdyje apklausta D. B. užsiminė, jog žinučių turinys nekėlė jai baimės, tiesiog blogai jausdavosi emociškai. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, vertinti kaltinime nurodytus D. B. ir E. B. atitinkamus susidūrimus viešose vietose, E. B. žinučių (apie tarpusavio santykius, meilę, jų šeimos bendras fotonuotraukas, filmuotą medžiagą, pan.) siuntimą nukentėjusiajai kaip sistemingą jos bauginimą, naudojant psichinę prievartą BK 145 straipsnio 2 dalies prasme bei pripažinti, jog E. B. veiksmai pavojingi ir pasireiškia kaip BK 145 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos sudėtis, nėra pakankamo pagrindo.

24. Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas ir dėmesys, jog tiek kaltinamasis aktas, kuriuo formuluojamas ir reiškiamas kaltinimas E. B., tiek skundžiamas nuosprendis, kuriuo E. B. pripažintas kaltu, yra grindžiami tikimybinio pobūdžio aplinkybėmis, ne kartą vartojant sąvoką „galbūt“. Kolegijos vertinimu, tokiu būdu tiek kaltinamasis aktas, tiek skundžiamas nuosprendis nedera su įstatymo bei teismų praktikoje ne kartą akcentuotais aiškumo, tikslumo bei konkretumo principais bei reikalavimais.

25. Taigi, atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

E. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti E. B. paskirtą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą.

Daiktus – CD laikmenas, USB atmintinę - palikti saugoti prie baudžiamosios bylos; 2024-10-29 pagal reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą 2024-10-29 E. B. pateiktą vaizdo įrašymo įrenginį ,,HIKVISION Digital Video Recorder“, Nr. F21946753, saugomą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Teisėjos Daiva JazbutienėDalia KursevičienėEdita Lapinskienė