Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-1-485/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-23
Bylos Nr.: 1A-1-485/2023
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius, Aurelijus Rauckis
Nuteistasis: T. L.
Nukentėjusysis: V. S.
Advokatai: Ramūnas Mikulskas, Ilona Leketienė

Kategorijos

2.2.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.2.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.2.2Nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-485/2023Proceso Nr. 1-01-1-11189-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.2.4.3, 2.3.2.1.3.2, 2.4.6.2.2 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Aurelijaus Rauckio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

Sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Audrone Tulauskienei, Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorui Gintautui Tamulioniui,nuteistajam T. L. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,nukentėjusiajam V. S. ir jo atstovei advokatei Ilonai Leketienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį ir nubaustas:

- pagal BK 139 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 229 straipsnį – 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. V. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir nukentėjusiojo naudai iš nuteistojo T. L. priteista 2 500 eurų.

Iš T. L. nukentėjusiajam V. S. priteista 1 500 eurų jo turėtų advokatės atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. L. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės pareigūnu (statutiniu valstybės tarnautoju), dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiuoju (kaltinamajame akte neteisingai nurodyta vyresniuoju) postiniu, 2016 m. vasario 20 d. vykdydamas tarnybines pareigas, laikotarpyje nuo 18.07 val. iki 18.11 val. į sulaikymo kamerą vesdamas į policijos komisariatą dėl smurto artimojoje aplinkoje pristatytą V. S., komisariato pirmojo aukšto koridoriuje norėdamas atlikti detalią sulaikytojo apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą – rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl ko V. S. griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešinės rankos alkūne į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. V. S. nugriuvus ant grindų ir šonu atsitrenkus į dešinės rankos alkūnę – riboto paviršiaus kietą buką daiktą, įvyko dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų, dėl to šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinys plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu. Taip pat, tuo pačiu metu V. S. griuvus ir veidu atsitrenkus į grindis, jam buvo padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. prieš V. S. panaudotos fizinės prievartos V. S. padaryti skirtingų pobūdžių kūno sužalojimai: dešinio žastikaulio priekinis išnirimas; IX ir X dešiniųjų šonkaulių lūžimai; uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tokiais veiksmais T. L. netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimą policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos naudojimo sąlygas, numatančias, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai; pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas valstybės tarnautojo prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams.

Dėl aukščiau išvardintų T. L. neatsargių veiksmų, kurie vertinami kaip nusikalstamai nerūpestingi, kadangi panaudodamas fizinę prievartą jis nenumatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusiojo atžvilgiu gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai (nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (yra pareigūnas, apmokytas naudoti specialius kovinius imtynių veiksmus) galėjo ir turėjo tai numatyti, buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala nesunkius ir nežymius kūno sužalojimus patyrusiam nukentėjusiajam V. S.; dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija - Lietuvos policija, kadangi dėl T. L. nusikalstamų veiksmų sulaikyto asmens atžvilgiu visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos-policijos, o tuo pačiu-ir visos valstybės autoritetas, kartu buvo sugriautas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo18 d. nuosprendyje konstatuota, kad T. L. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra įrodytos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, todėl jis buvo pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuteistas.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 229 straipsnį bei pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies normas, nes apelianto kaltę pripažino nenustačius ir neatskleidus jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Skunde nurodoma, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-42- 942/2016; Nr. 2K-134-489/2017; Nr. 2K-38-788/2019). Neatlikdamas savo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus, kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl bylose turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38- 788/2019). Skundžiamo nuosprendžio dalyje, pasak apelianto, nenurodyta, kaip objektyviai pasireiškė jo netinkamas veikimas, t. y. nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kokius fizinės prievartos veiksmus jis atliko (panaudojo), kokie fizinės prievartos panaudojimo veiksmai būtų buvę pakankami, proporcingi ir adekvatūs įvykio situacijoje.

3.2. Skunde teigiama, kad apeliantui buvo inkriminuotas netinkamas savo pareigų atlikimas. Nors apeliantas yra pripažintas kaltu iš esmės dėl tų pačių policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kurie buvo nurodyti ir kaltinamajame akte, tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo matyti, jog apeliantas iš esmės yra nuteistas už visiškai kitą veiką, nei buvo kaltinamas. Remiantis kaltinamuoju aktu (tiek pirminiu, tiek du kartus patikslintu), apeliantas buvo kaltinamas tuo, jog netinkamai panaudojo fizinę prievartą, nes ji buvo perteklinė. Nei kaltinamajame akte, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo kvestionuojamas Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo 27 str. fizinės prievartos naudojimo būtinumas ir teisėtumas, - buvo tiriamas tik jos panaudojimo mastas, t. y. proporcingumas. Tačiau apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu už tai, jog tinkamai neįvertino esamos situacijos, individualių nukentėjusiojo savybių, ir pasirinko netinkamą prievartos rūšį, kadangi, teismo vertinimu, toje situacijoje būtų pakakę ir psichinės prievartos, kas leidžia teigti, jog jis buvo nuteistas už neteisėtą fizinės prievartos panaudojimą.

3.3. T. L. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir dėl to neįvertino teisiškai reikšmingų bylai aplinkybių apie pačią įvykio situaciją (nukentėjusiojo veiksmų, lėmusių policijos pareigūno fizinės jėgos panaudojimą), ir jos nesugretino su nukentėjusiojo dėl minėto įvykio patirtų sužalojimų kiekiu ir pobūdžiu bei apelianto atliktų veiksmų mastu (intensyvumu). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas netinkamai panaudojo fizinę prievartą, t. y. kad ji buvo perteklinė, nėra pagrįsta įrodymų vertinimu, atliktu pagal BPK įtvirtintas taisykles. Skunde T. L. nurodo, kad konkrečiai nebuvo įvertinta, kad sulaikytasis asmuo tiek iki atliktos asmens apžiūros, tiek iki atliekant kovinius imtynių veiksmus elgėsi agresyviai, ir pastarojo elgesys neabejotinai kėlė realią grėsmę budėtojų patalpoje buvusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina apelianto parodymai, kurie tarpusavyje sutapo su kitę liudytojų parodymais bei kitais nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais: 1) į policijos komisariatą V. S. buvo pristatytas neblaivus, kur jam buvo nustatytas 2,39 prom. girtumas; 2) į policijos komisariatą V. S. buvo pristatytas dėl smurto artimoje aplinkoje; 3) policijos komisariate V. S. buvo agresyviai nusiteikęs, nevykdė teisėtų policijos pareigūnę reikalavimų, ką patvirtino ir kiti teisme liudiję policijos pareigūnai.

3.4. Fizinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudota teisėtai, t. y. esant Policijos įstatymo 27 str. įtvirtintiems pagrindams ir 26 str. numatytoms sąlygoms, siekiant išvengti grėsmės apžiūrą ketinusio atlikti pareigūno - apelianto T. L. gyvybei ar sveikatai (bei pačiam sulaikytajam). Kaip ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė pats apeliantas T. L., pristatytajam V. S. buvo būtina atlikti pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. Pagal 26 str. 2 d., prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ir pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „T. L. nekaltinamas tuo, kad sveikatos sutrikdymus jis padarė tyčiniais veiksmais, bet kaltinamas, kad tokius sveikatos sutrikdymus padarė dėl neatsargumo <...>". Tai suponuoja, kad apelianto pasirinkta prievartos rūšis buvo tinkama, t. y. fizinė prievarta sulaikytojo atžvilgiu buvo naudojama teisėtai, jos panaudojimas buvo būtinas situacijoje, todėl byloje turėjo būti nustatyta bei įrodyta, kokius konkrečiai veiksmus apeliantas atliko netinkamai (pvz., netaisyklingai atliko ar netinkamai parinko kovinių imtynių veiksmus, netinkamai panaudojo specialiąsias priemones ar pan.). Iš kaltinamojo akto ir skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog apelianto netinkamas veikimas yra aprašomas vien perteklinės jėgos panaudojimu, kuris grindžiamas vieninteliu kriterijumi - nukentėjusiojo sužalojimų mastu. Tačiau pažymėtina, jog nebuvo vertinami kiti svarbūs kriterijai, t. y. tai, jog fizinė prievarta, kuria yra grindžiami nukentėjusiojo sužalojimai, buvo panaudota atliekant vienintelį veiksmą - verčiant (guldant) nukentėjusįjį ant žemės. Apelianto nuomone, vien dėl to, kad sulaikytasis asmuo buvo sužalotas, savaime nesuponuoja pareigūno netinkamo veikimo, jei šis fizinę prievartą panaudojo neviršydamas savo įgaliojimų ir nepažeisdamas LR Policijos veiklos įstatyme įtvirtintų fizinės prievartos naudojimo sąlygų ir pagrindų. Apelianto vertinimu, priešingu atveju, susiklostytų visiškai nelogiška bei ydinga praktika, jog policijos pareigūnai turėtų atsakyti už atsiradusias pasekmes dėl teisėtų, tinkamų ir įstatyme imperatyviai įtvirtintų savo pareigų vykdymo.

3.6. Pats apeliantas byloje neneigė, jog atliko kaltinamajame akte išvardintus kovinių imtynių veiksmus - suėmęs už dešiniosios rankos guldė nukentėjusįjį asmenį veidu žemyn, o vėliau fiksavo nukentėjusįjį, siekiant uždėti antrankius. Tačiau byloje nenustatyta, kad šis veiksmas buvo netinkamai atliktas, ar neproporcingas. Be to, vadovaujantis byloje apklaustų teismo medikų ekspertų S. J., Juozo Vėlavičiaus, Dainiaus Tumėno išvadomis, nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti pateisinami vienu nugriuvimu, nukentėjusiajam visu ūgiu griūnant ant dešinės alkūnės, tačiau negalėjo atsirasti verčiant asmenį ant grindų ar asmeniui užlenkiant ranka. Ekspertai nurodė, kad labiausiai tikėtinas sužalojimo mechanizmas, kad dešinio žastikaulio priekinis išnirimas V. S. padarytas jam griūnant dešiniu šonu arba tiesiogiai ant dešinio peties, po to, atsitrenkus į išnirusią ranką, su alkūne buvo sulaužyti šonkauliai, lūžgalis pažeidė plautį, išsivystė pneumotoraksas . Todėl nors dėl teisėtos fizinės prievartos panaudojimo ir galėjo nukentėjusiajam būti sukeltas fizinis skausmas, atsirasti tam tikri sužalojimai, tačiau byloje esantys įrodymai - teismo ekspertų išvados, apskritai, paneigia, jog dėl apelianto veiksmų – asmens vertimo ant žemės, nukentėjusiajam galėjo atsirasti nustatyti sveikatos sutrikdymai.

Šalies argumentai

3.7. Skunde atkreiptinas dėmesys, jog pats nukentėjusysis V. S. savo pirminiuose parodymuose aiškiai nurodė, kad paslydo ant laiptų ir susižalojo pats. Nukentėjusysis parodymus pakeitė ir kritimą nuo laiptų neigė, tačiau svarbu pažymėti, jog nukentėjusysis parodymus keitė iš esmės viso proceso metu, t. y. visų apklausų metu ikiteisminiame tyrime nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, kurias pakeitė ir apklaustas teisme. Parodymų keitimą nukentėjusysis aiškino tuo, kad bijojo policijos pareigūnų, tačiau prieš tai atsiklausė pareigūnų, ar galės keisti parodymus ateityje, t. y. dėl parodymų keitimo atsiklausti nebijojo, todėl jo paaiškinimai vertintini kritiškai. Be to, visi teisme apklausti teismo medicinos ekspertai S. J., Juozas Vėlavičius, Dainius Tumėnas patvirtino, kad pagal sužalojimų pobūdį nukentėjusysis galėjo susižaloti krisdamas nuo laiptų, ir paneigė, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti pagal nukentėjusiojo nurodytą mechanizmą (dėl tariamų smūgių policijos įstaigoje, kadangi ekspertų nustatyta, jog sužalojimai patirti griūnant ant dešinio šono).

3.8. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas rėmėsi vaizdo įrašais, kurių pagrindu padarė išvadą, jog iki pristatant nukentėjusįjį į policijos komisariatą, V. S. atrodė nesužalotas, judesiai buvo nesuvaržyti. Tačiau šiame kontekste apeliaciniame skunde pažymėta, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Visi byloje apklausti ekspertai patvirtino, kad neblaivus asmuo yra ženkliai pakantesnis skausmui, nei blaivus, su nustatytais sužalojimais asmuo galėtų nesikreipęs į medikus nesiskųsti skausmu ilgesnį laiką. Teismo medicinos ekspertas Juozas Vėlavičius teisme parodė, kad išnarintas peties sąnarys gali varžyti rankos judesius tik pakeliant virš juosmens. Iš vaizdo įrašo matyti, kad iš laiptinės išvestas neblaivus nukentėjusysis pakėlė ranką tik iki pusės, tačiau remiantis eksperto duotais paaiškinimais, tokius judesius nukentėjusysis esant nustatytiems sužalojimams, galėjo nevaržomai atlikti. Taigi, byloje nebuvo pašalintos abejonės dėl aplinkybės, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai - jo paties veiksmų pasekmė. Skunde pažymima, kad nesant jokių įrodymų, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo būti apelianto veiksmų pasekmė, teismas nepašalintas abejones aiškino kaltinamojo apelianto nenaudai, tuo pažeisdamas BPK 44 str. 6 d., dėl ko nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. S. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisti 75 eurus patirtos turtinės žalos. Iš nuteistojo T. L. prašo priteisti nukentėjusiajam neturtinę žalą, padidinat priteistus 2500 eurų iki 8000 eurų patirtos neturtinės žalos. Prašo skirti nuteistajam griežtesnę bausmę. Prašo priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme pagal pateiktus kvitus, padidinant priteistus 1500 eurų iki 3000 eurų patirtų atstovavimo išlaidų. Priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese pagal pateiktus kvitus.

4.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai neįvertino aplinkybių, kurias teisminio proceso metu pripažino ir pats nuteistasis, o būtent, kad atliekant asmens apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį fizinės prievartos veiksmus, padedamas policijos pareigūno K. K.. Nukentėjusiojo teigimu, būtų tikslinga ir teisinga nuteistajam atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje, priešingu atveju, baudžiamojo poveikio priemonės nepadės įgyvendinti bausmės paskirties, todėl nukentėjusysis prašo T. L. atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju maksimaliam laikotarpiui.

4.2. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, neteisingai įvertino neturtinę žalą pinigais, neteisingai kompensavo nukentėjusiojo patirtą fizinę ir dvasinę skriaudą. Dėl T. L. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė labai stiprų fizinį skausmą, stresą, baimės jausmą, labai didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, prarado pasitikėjimą policija. Dėl patirtų sužalojimų jis ilgą laiką buvo nedarbingas, sumažėjo bendravimo su kitais asmenimis galimybėmis, taip pat jis išgyveno pažeminimą. Iki pat šiol nukentėjusysis jaučia nerimą, nemigą, taip pat dažnus nugaros, dešinės rankos skausmus. V. S. nurodo, kad išgyvena, kaip patirti sužalojimai paveiks jo sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti. Padarytą neturtinę žalą nukentėjusysis vertina 8000 eurų, V. S. nuomone, tokia suma atitinka teisingumo, protingumo ribas.

4.3. V. S. nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju 3000 eurų atstovavimo išlaidos yra pernelyg didelis ir nepagrįstas proceso dalyvio išlaidavimas. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo patirtų išlaidų ikiteisminio tyrimo metu. V. S. nurodo, kad teismas teisingai neįvertino advokatės atstovavimo išlaidų, ilgo atstovavimo laikotarpio, juolab, kad tokios išlaidos neviršijo advokato honoraro dydžių, nustatytų rekomendacijose.

4.4. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laikino nuosavybės teisės apribojimo civiliniam ieškiniui užtikrinti. Taip pat, nepagrįstai atmetė jo prašymą išreikalauti reikšmingus bylai duomenis, ar (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl 2016 m. vasario 20 d. pareigūnų neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Taip pat buvo atmestas prašymas dėl informacijos apie tai, kam buvo išduotas elektrošokas, tačiau teismui atmetus šį nukentėjusiojo prašymą, taip ir liko neaišku, kuriems policijos pareigūnams buvo išduoti elektrošoko aparatai 2016 m. vasario 20 d. Gauti duomenys, pasak V. S., būtų patvirtinę ar paneigę svarbią nukentėjusiojo išsakytą aplinkybę dėl elektrošoko panaudojimo nukentėjusiajam, kas buvo reikšminga teisingam bylos išsprendimui.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. L. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė advokatė I. Leketienė prašė nuteistojo skundą atmesti, o nukentėjusiojo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Prokuroras Gintautas Tamulionis, pateikęs apeliacinės instancijos teisme patikslintą kaltinimą, prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų iš esmės nenagrinėti, o baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis, kuriuo T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį, naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį T. L. padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunktis).

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

8. Teismų praktikoje dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo, ne kartą pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021, 2K-169-976/2022). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-324-976/2018, 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021 ir kt.).

9. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijai nustačius prieštaravimų tarp byloje pateiktų specialistų išvadų dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimo mąsto bei mechanizmo nustatymo, siekiant pašalinti visas abejones ir pašalinti kilusius prieštaravimus, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti pakartotinę, papildomą teismo komisinę ekspertizę, taip pat apklausti nukentėjusįjį, liudytojus, atlikti kitus proceso veiksmus.

10. Apeliacinius skundus baudžiamojoje byloje dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pateikė nuteistasis T. L., kuris prašo jį išteisinti ir nukentėjusysis V. S., kuris skunde veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nesutinka su T. L. paskirta bausme bei teismo sprendimu dėl priteistų ieškinių ir patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kaltinimą byloje palaikantis prokuroras apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos nuosprendžio neteikė, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu 2021 m. kovo 30 d. pateikė prašymą pakeisti T. L. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir prašo bylą nagrinėti pagal žemiau išdėstytą kaltinimo formuluotę, t. y. :

T. L. kaltinamas tuo, kad jis viršijo tarnybos įgaliojimus, dėl ko juridinis ir fizinis asmuo patyrė didelės žalos, be to jis tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

Būdamas valstybės pareigūnu (statutiniu valstybės tarnautoju) - dirbdamas (duomenys neskelbtini) s apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - (duomenys neskelbtini) AVPK), esančio adresu (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju postiniu bei 2016-02-20 vykdydamas (duomenys neskelbtini) AVPK budėtojo padėjėjo pareigas, vesdamas į sulaikymo kamerą dėl smurto artimoje aplinkoje pristatytą V. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., laikotarpiu nuo 18:07 val. iki 18:11 val. komisariato pirmojo aukšto koridoriuje be teisėto pagrindo panaudojo prieš sulaikytąjį fizinę prievartą - suėmęs už dešinės rankos vertė V. S. veidu žemyn ant grindų, dėl ko pastarajam nugriuvus ant dešinio šono ir dešinės rankos alkūne atsitrenkus į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. Be to, V. S. nugriuvus ant grindų ir dešiniu šonu atsitrenkus į savo dešinės rankos alkūnę (riboto paviršiaus kietą buką daiktą), jam įvyko dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas užpakalinėje pažasties linijoje ir dešinės pusės X šonkaulio lūžimas riboje tarp užpakalinės pažasties ir mentės linijų bei šonkaulio lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinysis plautis, dėl ko išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu. Be to, tuo pačiu metu V. S. veidu atsitrenkus į grindis, jam buvo padarytos kraujosruvos kaktos dešinės pusės odoje bei poodyje ir dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. prieš nukentėjusįjį V. S. panaudotos neteisėtos fizinės prievartos pastarajam padaryti dviejų skirtingų pobūdžių kūno sužalojimai: 1) dešinio žastikaulio priekinis išnirimas, IX ir X dešiniųjų šonkaulių lūžimai, uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu (nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo), kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas; 2) dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos kaktos dešinės pusės odoje bei paodyje ir dešinės akies viršutiniame voke, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. T. L. veiksmai prieš nukentėjusįjį vertinami kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas, kadangi jais: - V. S. atžvilgiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas draudimas žaloti žmogų ir žiauriai su juo elgtis;

T. L. nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1856 redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31, toliau - Įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimo policijos pareigūnui užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus bei pažeidė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, pagal kurią pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. Be to, T. L. prievartą prieš V. S. panaudojo nesant nei vienam iš Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievartos panaudojimo pagrindų;

T. L. taip pat nevykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse įtvirtintų įpareigojimų tarnybinėje veikloje: gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves (4.1 p.); užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą (4.2 p.); neatlikti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (4.3 p. ); naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti (4.4 p.); saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4. 6 p.);

T. L. taip pat nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytos valstybės tarnautojo prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams.

Dėl aukščiau išvardintų T. L. tyčinių veiksmų buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala nesunkius ir nežymius kūno sužalojimus patyrusiam nukentėjusiajam V. S.. Be to, didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija - Lietuvos policija, kadangi dėl tokių pareigūno neteisėtų smurtinių veiksmų sulaikyto asmens atžvilgiu visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos - policijos, o tuo pačiu ir visos valstybės autoritetas bei sugriautas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.

Prokuroro vertinimu, aukščiau aprašyta veika T. L. idealiojoje sutaptyje įvykdė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.

11. Šiame kontekste pažymėtina, kad prokuroras, pateikęs prašymą pakeisti T. L. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, prašo bylą nagrinėti pagal kaltinimo formuluotę, pagal kurią T. L. kaltinamas tuo, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų ir tokiu būdu viršijo tarnybos įgaliojimus, dėl ko juridinis ir fizinis asmuo patyrė didelės žalos, kas atitinka nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčinių nusikalstamų veikų padarymu. Tuo tarpu skundžiamu teismo nuosprendžiu T. L. nuteistas už tai, kad <...> vykdydamas tarnybines pareigas, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija, kas atitinka BK 229 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikos, kurios gali būti padarytos dėl neatsargumo. (Teismo nuosprendyje konstatuota, kad T. L., būdamas policijos pareigūnu, nusikalstamas veikas padarė elgdamasis neatsargia kaltės forma – nusikalstamai nerūpestingai).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuroro prašomą pakeisti veikos kvalifikavimą, priėmė sprendimą dėl šio prašymo pagrįstumo pasisakyti atlikus įrodymų tyrimą.

12.1. Ikiteisminio tyrimo metu dėl V. S. padarytų sužalojimų buvo atlikti trys tyrimai ir surašytos trys specialistų išvados, kurios yra akivaizdžiai prieštaringos. 2016 m. vasario 26 d. specialisto išvadoje Nr. G 209/2016(06) nurodyta, kad V. S. konstatuoti sužalojimai padaryti veikiant galvą, kaklą, dešinio peties sąnario sritį ir krūtinės ląstos dešinę pusę kietais bukais žalojančiais daiktais, smogiant jais arba atsitrenkiant į juos; sužalojimų visuma kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, (t. 1, b. l. 187-190). 2016 m. balandžio 6 d. specialisto išvadoje Nr. pG 353/2016(06) nurodyta, kad V. S. konstatuoti sužalojimai padaryti veikiant galvą, kaklą, dešinio peties sąnario sritį ir krūtinės ląstos dešinę pusę kietais bukais žalojančiais daiktais, tiek griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus žalojančius paviršius, ar daiktus pašalinės jėgos poveikyje, ar pačiam; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis; sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais; sužalojimų visuma kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 146-150). 2017 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. PG 2/2017(02) nurodyta, kad pakartotinai įvertinus pateiktas V. S. krūtinės ląstos rentgenogramas, jam nustatyta dešinės pusės IX ir X šonkaulių lūžimai, galėjo būti padaryti ir vieno trauminio kontakto metu su kietu buku, galimai ribotą paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu, kuo galėjo būti kumštis, kojos pėda, kelis ir pan., sužalojimo pobūdis ir lokalizacija neprieštarauja ir tam, kad toks sužalojimas galėtų atsirasti ir griūnant bei atsitrenkiant minėta sritimi į kietą buką, ribotą atsikišusį paviršių; taip pat negalima atmesti galimybės, kad griuvimo ant dešinio šono metu V. S., esant atvestai į šoną dešinei rankai, alkūne atsitrenkė į kietą buką paviršių, dėl ko įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės alkūnės sumušimas, tuo pačiu kritimu dešine alkūne galėjo būti padaryti ir dešinių IX-X šonkaulių lūžimai. (t. 1, b. l. 174-181).

12.2. Taigi, pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, kad specialistų išvadose yra esminių prieštaravimų, šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, nebuvo imtasi veiksmų šiems prieštaravimams pašalinti ir objektyviai tiesai nustatyti. Kaip matyti iš nuosprendžio, apsiribota tik šių specialisto išvadų ir jas pasirašiusių specialistų paaiškinimų, duotų teisme, aprašymu ir deklaratyviu teiginiu, jog teismo medikai V. S. nustatė sužalojimus, kurie galimai padaryti T. L. veiksmais, dėl kurių jis kaltinamas. Teismas nuosprendį grindė teismo medicinos ekspertų, kurie pasirašė specialisto išvadas, paaiškinimais, kad labiausiai tikėtinas sužalojimo mechanizmas būtų toks, jog dešinio žastikaulio priekinis išnirimas V. S. padarytas jam griūnant dešiniu šonu ant atvestos į šoną dešinės rankos arba tiesiogiai ant dešinio peties, po to, atsitrenkus į išnirusią ranką, buvo sulaužyti šonkauliai, lūžgalis pažeidė plautį, išsivystė pneumotoraksas; nugriuvus V. S. ant grindų ir jo veidui kontaktuojant su grindimis, jo veide atsirado jam nustatyti sužalojimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks paaiškinimas apie tikėtiną sužalojimo mechanizmą, esant akivaizdiems specialistų išvadų prieštaravimams, negalėjo būti vertinamas kaip neginčijamas įrodymas, kad V. S. visus sužalojimai patyrė tik dėl jo nugriuvimo ant žemės, kuomet T. L. prieš jį panaudojo kovinių imtynių veiksmus – pagriovė nukentėjusįjį ant grindų. T. L. nurodė, kad tokiais savo veiksmais V. S. sužalojimų nepadarė.

12.3. Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. PEKG 29(129)/2022 (01), kuris gautas atlikus apeliacinės instancijos teisme paskirtą tyrimą dėl V. S. padarytų sužalojimų, išvados, V. S. po 2016 m. vasario 20 d. įvykio nustatyti sužalojimai: kraujosruvos veide abipus bei kaklo- sprando kairėje pusėje, dešinio žastikaulio priekinis išnirimas, dešinio X ir XI šonkaulių lūžiai su oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, galėjo būti padaryti 5 trauminiais poveikiais: 2 - į veidą, 1 - į kaklo-sprando kairę pusę, 1 - į dešinę ranką, 1 - į dešiniųjų šonkaulių sritį. Žastikaulio išnirimas bei šonkaulių lūžiai visumoje ir atskirai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos surikdymo mastą. V. S. dešiniojo X ir XI šonkaulių lūžiai susidarė nuo trauminio poveikio ribotą paviršių turinčio daikto, šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti tiek nuo smūgio sudavimo ranka ar koja, tiek kniūbsčiai gulintį nukentėjusįjį prispaudus kelių ar alkūne. V. S. padarytos kraujosruvos veide abipus bei kaklo-sprando kairėje pusėje. Pailga kraujosruva kaklo-sprando srityje galėjo susidaryti stveriant už sprando nuo suspaudimo didžiuoju pirštu. Kraujosruvos veide galėjo atsirasti tiek nuo prispaudimo veidu prie grindinio, tiek nuo smūgių sudavimo. V. S. dešiniojo žastikaulio priekinis išnirimas galėjo būti padarytas tiek forsuotai užsukant ranką už nugaros, tiek griūnant ant atvėstos (nutolusios nuo liemens) rankos. V. S. krūtinplėvės ir plaučių pažeidimas padarytas nuo lūžusių šonkaulių lūžgalių trauminio poveikio. V. S. gydymas dėl žastikaulio išnirimo padarinių užtruko iki 2016-06-08. V. S. nustatyti visi sužalojimai nėra paaiškinami vienmomentiniu griuvimu su ar be pašalinės jėgos, kadangi tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija, kiekis ir pobūdis.

12.4. Nukentėjusysis V. S. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė iš esmės tas pačias jo sužalojimo aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. kad skausmą petyje jis pajuto, kai buvo parverstas ant žemės, o skausmą šonkauliuose pajuto, kai jau gulėjo parverstas ant žemės, jautė į šoną smūgius. Buvo ir spaudimas prie žemės, ir smūgiai, nuo ko ir jautė skausmą. Toje vietoje buvo apie penki pareigūnai, tačiau gulėdamas prispaustas ant žemės, V. S. nematė, kas jį laikė ir spardė, atsimena, kad į šoną buvo trys smūgiai. Vienas pareigūnas laikė jį už sprando prispaudęs prie žemės, o kitas trynė jo veidą į plyteles. Jis matė, kad T. L. buvo jam iš vienos pusės, o K. K. – iš kitos. Parodymus, kad jis pats griuvo, nukentėjusysis davė įtakotas policijos pareigūnų, jie liepė taip sakyti. V. S. bijojo, todėl davė parodymus, kad pats nukrito, tačiau jį apklaususiam pareigūnui sakė, kad keis parodymus. Ar krito namie ant lovos krašto, neatsimena, bet kitur nebuvo nukritęs. (duomenys neskelbtini) policija nepasitikėjo, nes jie sakė, kad visur savi, teisybę pasakė tik Kauno imuniteto skyriuje. Tai, kad nukentėjusysis iš namų buvo išvežtas nesužalotas, patvirtino pats nukentėjusysis bei liudytojai V. S., P. G., M. J., E. B.. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat konstatavo, jog nukentėjusysis V. S. buvo sužalotas policijos įstaigoje, nes bylos duomenys įrodo, kad iš namų į policijos įstaigą jis buvo pristatytas nesužalotas, sveikas.

12.5. Liudytojas K. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad tarnybos metu jis T. L. padėjo ant žemės paguldyti agresyviai nusiteikusį asmenį, jis priešinosi, bandė suduoti T. L., todėl buvo panaudoti imtynių veiksmai ir asmuo paguldytas ant žemės. Ant V. S. kūno sužalojimų nematė. Atsimena, kad paėmė V. S. už rankos, kolega T. L. paėmė iš kitos pusės ir abu jį paguldė. Gulintį dar kažkiek laiko laikė už kairės rankos, kokioje padėtyje buvo V. S. kairė ranka, neatsimena. K. K. tvirtina, kad jokie smurtiniai veiksmai V. S. atžvilgiu tuo metu nebuvo atlikti. Šio liudytojo parodymai iš dalies patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad prievartinius veiksmus jo atžvilgiu vykdė ne tik T. L., bet ir kitas pareigūnas.

12.6. Abejonėms dėl nukentėjusiojo parodymų pakeitimo pašalinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas A. B., kuris nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir ankstesnėse apklausose, kad areštinėje apklausė V. S. dėl jo sumušimo aplinkybių. Apklausiamas V. S. buvo neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Liudytojas neatsimena, kokias aplinkybes apklausos metu nurodė V. S., tačiau viskas yra užfiksuota apklausos protokole. Apklausą vykdė pagal reikalavimus, ką asmuo pasakojo, tą jis užfiksavo. V. S. žodžius jis užfiksavo protokole, V. S. užfiksuotus parodymus perskaitė ir pasirašė, tarp jų nebuvo pokalbio apie parodymų keitimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, ši aplinkybė teismo buvo išanalizuota. Teismas nurodė, kad V. S. tuoj pat po sužalojimo nurodė, kad sužalojimai jam atsirado nukritus nuo laiptų, ir tik vėliau jis paaiškino, kad sužalojimus jis patyrė policijos įstaigoje. Dėl šio fakto pats V. S. nurodė, kad jis nenurodė teisybės todėl, kad bijojo policijos pareigūnų, nes dar smurto panaudojimo policijoje metu jis sakė pareigūnams, kad skųsis dėl jų veiksmų, tačiau jam buvo atsakyta, kad jis gali skųstis, visur dirba savi ir pareigūnai dirbs, kaip dirbę. Tik vėliau, paskatintas sutuoktinės, ką patvirtino ir liudytoja apklausta V. S. žmona V. S., jis pasiryžo nuvykti į policijos įstaigą ir pranešti apie jo patirtą smurtą policijos įstaigoje. Įvertinęs aptartų duomenų visumą, teismas konstatavo, jog V. S. iš savo namų į policijos įstaigą buvo pristatytas sveikas, nesužalotas.

13. Aptartų duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad: V. S. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti 5 trauminiais poveikiais: 2 - į veidą, 1 - į kaklo-sprando kairę pusę, 1 - į dešinę ranką, 1 - į dešiniųjų šonkaulių sritį ir visi sužalojimai nėra paaiškinami vienmomentiniu griuvimu su ar be pašalinės jėgos, kadangi tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija, kiekis, pobūdis, kad nukentėjusysis iki šių sužalojimų policijos įstaigoje buvo pristatytas nesužalotas, kad konkrečius fizinės prievartos veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tik T. L., tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pasitvirtino T. L. pareikštas kaltinimas dėl perteklinės fizinės prievartos panaudojo prieš sulaikytąjį, kuri pasireiškė tuo, jog jis rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl ko V. S. griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešinės rankos alkūne į grindis, įvyko dešinio žastikaulio išnirimas ir dešinės rankos alkūnės sumušimas. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad priešingai nei patvirtina faktinės veikos aplinkybės, t. y., jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. S. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 5 trauminių poveikių pasekoje, skundžiamame nuosprendyje yra pripažinta įrodytu tik vienintelis kaltinamojo T. L. nukentėjusiojo atžvilgiu atliktas veiksmas – pargriovimas ant žemės, kas teismo buvo pripažinta kaip padaryta neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Vertinant aptartą, kyla pagrįstų abejonių dėl objektyviai ir teisingai pirmosios instancijos teisme ištirtų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiajam konstatuotais sužalojimais, kurie, kaip minėta ekspertizės akto Nr. PEKG 29(129)/2022 (01) išvadoje, nėra paaiškinami vienmomentiniu griuvimu su ar be pašalinės jėgos, kadangi tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija, kiekis ir pobūdis.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020, 2K-297-458/2020).

15. BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime aiškindamas BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose pripažįstama, kad BPK 255, 256 straipsnyje numatytų procedūrų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Vis tik jų taikymas šioje proceso stadijoje yra saistomas apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

17. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui tada, kai: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų; 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą; 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos visos trys sąlygos.

18. Pagal teismų praktiką faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020). Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan. Trečia šios nutarties 8 punkte paminėta būtina sąlyga – dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – reiškia, kad tokių faktinių aplinkybių inkriminavimo nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-976/2020, 2K-204-387/2022).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai nustatytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai galėtų lemti esminį nuteistojo T. L. padėties pabloginimą. Byloje nėra prokuroro apeliacinio skundo, o nukentėjusiojo apeliaciniame skunde dėl minėtų faktinių aplinkybių keisti kaltinimo neprašoma, dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, teismas negalėtų teisingai išnagrinėti bylos apeliacine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad prokuroras, apeliacinėje instancijoje pateikę prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo, prašė apeliacinės instancijos teismo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apylinės teismui.

20. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Priėmus tokį sprendimą, kiti apeliacinių skundų argumentai neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunkčiu,

nutaria:

panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Darius KantaravičiusAurelijus RauckisAlgirdas Remeika