Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. (T. N.) gynėjo advokato P. Butkevičiaus ir nuteistojo Z. A. (Z. A.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 291 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais subendrintos ir Z. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. A. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 26 d., apie 2 val. iki 2014 m. liepos 26 d., apie 12 val. Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės ruože, esančiame šalia Baltarusijos Respublikos teritorijos, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne per nustatytą pasienio kontrolės punktą pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką.

Be to, Z. A. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje iki 2014 m. liepos 28 d., apie 1 val. 19 min., neturėdamas teisėto pagrindo, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo fizinio asmens dokumentus: R. S., gim. (duomenys neskelbtini), Kirgizijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. S., gim. (duomenys neskelbtini), Kirgizijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus neteisėtai laikė ir gabeno iki 2014 m. liepos 28 d. apie 1 val. 19 min. jo sulaikymo vietos (duomenys neskelbtini) rajone, bei neteisėtai panaudojo, pateikdamas šiuos dokumentus kaip savo asmens dokumentus Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) rinktinės pareigūnams, siekdamas nuslėpti savo tikruosius asmens tapatybės duomenis.

Z. A. ir T. N. nuteisti už tai, kad jie ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno keturiolika į Lietuvos Respubliką neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių - jokių asmens dokumentų neturėjusius Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, kurie ikiteisminiame tyrime prisistatė šiais asmens duomenimis: T. N. V., gim. (duomenys neskelbtini); D. N. V., gim. (duomenys neskelbtini); L. N. T., gim. (duomenys neskelbtini); P. P. V., gim. (duomenys neskelbtini); H. V. V., gim. (duomenys neskelbtini); H. P. T., gim. (duomenys neskelbtini); B. N. X., gim. (duomenys neskelbtini), vardu; Q. N. D., gim. (duomenys neskelbtini); N. L. T., gim. (duomenys neskelbtini); C. D. M., gim. (duomenys neskelbtini); T. T. T., gim. (duomenys neskelbtini); T. N. T., gim. (duomenys neskelbtini); T. P. D., gim. (duomenys neskelbtini); L. N. N., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau - užsieniečius) ir šiuos užsieniečius pasikėsino neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką šiomis aplinkybėmis:

- laikotarpyje iki 2014 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikoje Z. A. su T. N. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, už šio asmens pažadėtą bendrą ne mažesnį kaip 4000 JAV dolerių (2973,12 eurų) atlygį, pažadant Z. A. ir T. N. sumokėti ne mažiau kaip po 2000 JAV dolerių (1486,56 eurų) kiekvienam, iš anksto susitarė dviem lengvaisiais automobiliais Lietuvos Respublikos teritorija ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką neteisėtai gabenti užsieniečius,

- vykdydami šį susitarimą, Z. A. vairuodamas neteisėtam užsieniečių gabenimui iš anksto numatytą ir specialiai nusikalstamai veikai daryti parengtą (sulankstant galinėje dalyje įrengtas sėdynes) automobilį „Chrysler T. C.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau - automobilis „Chrysler“), T. N., vairuodamas neteisėtam užsieniečių gabenimui iš anksto numatytą ir specialiai nusikalstamai veikai daryti parengtą (išimant galinėje dalyje įrengtas sėdynes) automobilį „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau - automobilis „Mitsubishi“), 2014 m. liepos 27 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, atvyko į bendrai veikusio nenustatyto asmens nurodytą nenustatytą vietą Kauno mieste paimti gabenimui užsieniečių, iš kurių aštuonis įlaipino į automobilį „Chrysler“, o šešis - į automobilį „Mitsubishi“, ir šiomis aplinkybėmis bendrais veiksmais iš nenustatyto asmens perėmę užsieniečius, juos Z. A. ir T. N. to paties nusikalstamo susitarimo ribose, vairuodami tuos pačius du automobilius, gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo Kauno miesto Lenkijos Respublikos kryptimi, tačiau keliu Lazdijai - Seinai atgabenę užsieniečius netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos iki (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini) užkardos veikimo teritorijos, valstybės sienos ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų, nebaigė užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką veikos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių - pastebėję Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnus, apsisukę ir važiuodami priešinga kryptimi, 2014 m. liepos 28 d. apie 1.19 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) rajone.

Be kita ko, BK 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 62 straipsniu, gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.

Išdėstytos aplinkybės, apelianto įsitikinimu, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi turėjo pakankamai argumentų jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba paskirti švelnesnę bausmę, o pritaikius BK 75 straipsnį, jos vykdymą atidėti. Šiuo atveju teismas, skirdamas bausmę, formaliai įvertino bausmės skyrimo tikslus ir paskirtį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. N. gynėjo advokato P. Butkevičiaus ir nuteistojo Z. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl T. N. ir Z. A. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su veiką kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų, nuteistųjų veiksmuose nustatymu, pagrįstos spėjimais, prielaidomis bei neteisėtai gautais duomenimis. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus šioje dalyje, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai buvo vertinami atsietai. Dėl paminėtų aplinkybių, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kurie laikytini esminiais. Be kita ko, apeliantai teigia, jog byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog T. N. ir Z. A. neteisėtai užsieniečius Lietuvoje gabeno bei pasikėsino pergabenti užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, netinkamai vertino byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kitus bylos duomenis, ko pasėkoje padarė apeliaciniuose skunduose nurodomus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei nepagrįstai T. N. ir Z. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie neva teismo padarytus esminius BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka bylos aplinkybių. Baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog jame, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti teisėtu būdu gauti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl teismas atmetė nuteistųjų pateiktas versijas dėl neteisėto užsieniečių gabenimo tikslo ir jas įvertino kaip pastarųjų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkesnį nusikaltimą. Teismas tai, jog T. N. ir Z. A., veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš savanaudiškų paskatų Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno keturiolika į Lietuvos Respubliką neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių bei nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių ir šiuos užsieniečius pasikėsino neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, nustatė, įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, palygino ne tik pačių T. N. ir Z. A. viso proceso metu duotus parodymus, bet juos sugretino su byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymais, kitų įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Būtent byloje surinktų, teisėtais būdais gautų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, šiuos įrodymus patvirtinantys kiti byloje esantys duomenys, pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą apie visų būtinų BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tame tarpe ir kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų, nuteistųjų veiksmuose buvimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias nuteistųjų pateiktas įvykio versijas vertino kritiškai, kaip pastarųjų siekį išvengti atsakomybės už sunkesnio nusikaltimo padarymą. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, jog T. N. ir Z. A. užsieniečius Lietuvos teritorijoje neteisėtai gabeno ir pasikėsino juos neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną būtent turėdami tikslą iš šios savo neteisėtos veiklos gauti turtinės naudos – jiems pažadėtą piniginį atlygį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės, vertinant jas visumoje su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis (veika buvo padaryta nuteistiesiems veikiant ne vieniems, o kartu su dar vienu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu asmeniu, kuris pasak pačių nuteistųjų ir buvo veikos organizatorius bei perdavė pastariesiems užsieniečius gabenti; byloje nėra duomenų apie tai, kad T. N. bei Z. A. būtų prisidėję prie kaltinime nurodytų asmenų atgabenimo iki Lietuvos, šie juos gabeno Lietuvos teritorijoje bei pasikėsino pergabenti į Lenkijos Respubliką; tai, kad pats Z. A. į Lietuvą atvyko neteisėtai kirsdamas valstybės sieną; sustabdžius pasienio pareigūnams, pateikė kito asmens dokumentus, sulaikymo metu tik Z. A. kartu su savimi turėjo 40 Lt; byloje nėra duomenų apie tai, jog T. N. Lietuvoje būtų įsigijęs kokį nors automobilį), leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog neteisėtas užsieniečių gabenimas buvo siejamas ne su asmeninėmis, kaip teigia nuteistieji, o būtent su savanaudiškomis pastarųjų paskatomis. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog šios išvados nepaneigia apeliantų teiginiai, jog gabenti užsieniečiai apklausų metu nepatvirtino, kad būtų nuteistiesiems mokėję už jų gabenimą arba būtų pažadėję tai padaryti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. N. bei Z. A. nebuvo užsieniečių neteisėto gabenimo per kelias valstybes sumanytojais ir organizatoriais. Tai apklausų metu patvirtino ir patys nuteistieji. Pastarieji buvo tik tarpinė neteisėto užsieniečių gabenimo Lietuvoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką grandis, vykdytojai. Taigi natūralu, kad gabenami užsieniečiai su nuteistaisiais dėl atlygio už jų gabenimą ir nesitarė, jiems už tai nemokėjo. Būtent tai apklausos metu parodė ir liudytojas T. P. D.. Pastarojo įsitikinimu, Lietuvoje sulaikytiems juos gabenusiems vairuotojams mokėjo organizatoriai, kurie ir organizavo jų gabenimą nuo pat Vietnamo Socialistinės Respublikos. Išvados apie savanaudiškų paskatų buvimą nuteistųjų veiksmuose nepaneigia ir pastarųjų pirminė versija apie tai, kad užsieniečius jie vežė kaip pakeleivius, kurie juos sustabdė kelyje prie Kauno, apie kurią apklausų metu nurodė juos sulaikę pareigūnai. Pastebėtina tai, jog liudytojais apklausti T. P. D., N. L. T. apklausų metu parodė, jog jie bei kiti vietnamiečiai į nuteistųjų vairuotus automobilius buvo susodinti, išvedus juos iš namelio. Be to, pakeleivingų automobilių stabdymo versiją proceso eigoje paneigė ir patys nuteistieji. Kalbant apie nuteistuosius sulaikiusių pareigūnų byloje duotus parodymus, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje paminėtų pareigūnų parodymais šiuo atveju buvo grindžiamas, ne nuteistųjų veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos, o kiti šios veikos sudėties požymiai.

Svarbu pažymėti ir tai, jog vėliau tyrimo eigoje T. N. ir Z. A. pakeistų prieštaringų parodymų, pirmiau paminėtų iškeltų įvykio versijų apie siekį susigrąžinti skolą bei paimtus pinigus ir daiktus, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog neįtikinami Z. A. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, jog jis į Lietuvą pats nelegaliai rizikavo atvykti tik tam, kad atsiimti iš D. R. skolą. Atkreiptinas dėmesys, jog Z. A. ir šioje dalyje davė prieštaringus parodymus. Pakeitęs parodymus, pastarasis nors ir užsiminė apie D. R. skolą, tačiau pradžioje teigė, jog į Lietuvą jis atvyko N. prašymu parvairuoti į Kirgiziją Lietuvoje nupirkto automobilio, už ką mokama nuo 400 iki 800 dolerių. Ir tik atvykęs į Lietuvą jis sutiko D. R.. Be kita ko, pažymėtina tai, jog byloje nėra jokių įrodymų apie apelianto nurodomą D. R. 4700 JAV skolą jam. Pagrįstai kritiškai įvertinti ir T. N. parodymai apie tai, jog užsieniečius į Lenkijos Respubliką jis gabeno, siekdamas atgauti iš jo D. R. paimtus daiktus – 2000 JAV dolerių, telefoną, dokumentus ir rankinę, kuriuos šis pažadėjo grąžinti nuvykus į Suvalkus. T. N. parodymai net ir teisiamojo posėdžio metu aiškinant įvykio aplinkybes buvo prieštaringi. Nors pastarasis nurodė, jog į Lietuvą atvyko pirkti automobilio ir kartu su savimi atsivežė 4500 dolerių, tačiau tos pačios apklausos metu parodė ir tai, kad D. R. kartu su kitais jo daiktais paėmė iš jo 2000 dolerių. T. N. teismui patvirtino, kad Lietuvoje jis jokio automobilio nepirko, nes nerado tinkamo. Apklausos metu pastarasis neužsiminė ir apie kitus pirkinius, kuriems būtų išleidęs 2500 dolerių. Iš nuteistojo T. N. asmens kratos protokolo matyti, jog pastarasis kartu su savimi pinigų neturėjo. Be kita ko, T. N., kaip jau minėta, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog D. R. iš pastarojo taip pat paėmė ir dokumentus, kita vertus, byloje nustatytos aplinkybės (T. N. asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys, liudytojo A. U. parodymai) patvirtina, jog sulaikymo metu jis dokumentus – pasą, vairuotojo pažymėjimą, turėjo kartu su savimi. Nuteistųjų parodymai apie užsieniečių gabenimo aplinkybes tarpusavyje nesutapo visų jų apklausų metu, nors, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš jų pačių tyrimo pradžioje duotų parodymų, liudytojų A. U., D. K., S. K. parodymų matyti, jog jie iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami. Tokiu būdu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, tikėti nuteistųjų pateiktomis versijomis, jog jie užsieniečius neteisėtai gabeno neturėdami savanaudiškų tikslų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Taip pat pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatuota ir tai, jog T. N. ir Z. A., atlikdami teismo nustatytus, BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę atitinkančius neteisėtus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, puikiai suvokė savo neteisėtos veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti. Abu nuteistieji apklausų metu patvirtino, jog jiems yra žinoma, kad norint trečiųjų šalių piliečiams patekti į Lietuvos Respubliką, reikalinga viza ir asmens dokumentai. Byloje nustatyta, jog Z. A. į Lietuvą nelegaliai pateko kartu su nuteistųjų neteisėtai gabentais užsieniečiais, taigi pastarajam buvo žinoma, jog šie asmenys Lietuvoje yra nelegaliai. Tai, kad T. N. ir Z. A. puikai suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, patvirtina ir į Lietuvą neteisėtai patekusių užsieniečių gabenimo būdas pastarųjų vairuotais automobiliais. Viename iš automobilių buvo sulankstytos galinėje automobilio dalyje įrengtos sėdynės, kitame – galinėje dalyje įrengtos sėdynės buvo iš visiškai išimtos, tuo tarpu užsieniečiai buvo gabenami gulsčiomis. Šias aplinkybes patvirtina tiek pačių nuteistųjų, tiek gabentų užsieniečių, tiek liudytojų A. U., D. K., S. K. parodymai, o taip pat automobilių „Chrysler T. C.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), „Mitsubishi Space Wagon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolas. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti gabenti vietnamiečiai T. P. D., N. L. T. parodė, jog būtent juos vežęs vairuotojas (teismo posėdžio metu nurodė, jog tai buvo Z. A.) liepė jiems automobilyje gulėti, gestais rodė, kad šie tylėtų. Dar viena aplinkybė, kuri leidžia daryti neabejotiną išvadą apie BK 292 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, buvimą nuteistųjų veikoje, yra tai, jog pastarieji pasienyje pamatę pareigūnų automobilį, siekdami išvengti galimo patikrinimo bei sulaikymo, apsisuko ir bandė grįžti atgal į Lietuvą. Šias aplinkybes nuosekliai patvirtino visi nuteistųjų sulaikyme dalyvavę pareigūnai A. U., D. K., S. K.. Liudytojais apklausti pareigūnai parodė ir tai, jog T. N., kam pritarė ir Z. A., bandė susitarti su pareigūnais, kad šie juos paleistų, žadėdamas parduoti automobilį ir jiems už tai sumokėti. Beje, faktą, jog nenorėdamas būti sustabdytas ir turėti problemų dėl vežamų vietnamiečių, pamatęs pareigūnų automobilį apsisuko, 2014-08-05 apklausos metu patvirtino ir Z. A.. Tai, jog nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, taip pat leidžia teigti ir paminėtų įrodymų pagrindu nustatytas nusikalstamos veikos padarymo motyvas - pastarųjų siekis už užsieniečių gabenimą gauti materialinę naudą.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas T. N. ir Z. A. neteisėtus veiksmus pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, realizuodami šios nusikalstamos veikos sudėtį, į Lietuvos Respublikos valstybę neteisėtai patekusius užsieniečius ne tik pasikėsino pergabenti į Lenkijos Respubliką, bet juos gabeno ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, t.y. atliko alternatyvius minėtame straipsnyje numatytus nusikalstamus veiksmus. Jų veika tai pat pagrįstai pripažinta baigta.

Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo konstatuota ir tai, jog nuteistieji jiems inkriminuotą sunkų nusikaltimą padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.

Kaip jau šioje nutartyje buvo minėta, byloje esantys duomenys (pačių nuteistųjų pirminių apklausų metu duoti parodymai, tame tarpe ir Z. A. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojų A. U., D. K., S. K. parodymai) patvirtina, jog T. N. ir Z. A., priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, buvo pažįstami dar iki jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis Z. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei ikiteisminio tyrimo pareigūnės patvirtino ir tai, jog pasiūlymas gabenti užsieniečius už piniginį atlygį buvo pateiktas jam būnant kartu su T. N., kuris ir derino užsieniečių gabenimo aplinkybes su tai pasiūliusiu asmeniu. Būtent T. N. pastarąjį informavo apie paminėto asmens pažadėtą atlygį bei tai, kokiu būdu jo vairuotame automobilyje turi būti gabenami užsieniečiai (nulenkus galines automobilio sėdynes). Jis sutiko gabenti užsieniečius, nes jam buvo reikalingi pinigai. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina ir tai, jog kaltinime nurodytus neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius vietnamiečius pastarieji gabeno tuo pačiu metu ir tuo pačiu maršrutu, važiuodami automobiliais vienas paskui kitą. Į jų vairuojamus automobilius užsieniečiai buvo susodinti taip pat toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, ką apklausų metu patvirtino liudytojais apklausti nuteistųjų gabenti užsieniečiai. Automobilių apžiūros protokolu nustatyta, jog tiek Z. A. vairuotas automobilis, tiek T. N. vairuotas automobilis buvo paruošti užsieniečių gabenimui, buvo sulenktos arba išimtos galinės automobilių sėdynės. Be to, pagal liudytojų N. L. T., T. P. D. parodymus, gabenimo metu buvo bendraujama telefoninio ryšio priemonėmis. Paminėtų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistieji gabendami užsieniečius veikė bendrai, žinojo apie vienas kito atliekamus veiksmus ir jiems pritarė. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo Z. A. atliktus veiksmus padarant nusikalstamą veiką vertinti kaip padėjėjo. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T. N. ir Z. A., gabendami neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, veikė bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, o tuo pačiu pagrįstai šią aplinkybę pripažino ir pastarųjų atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantas Z. A. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas jo kaltę pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai įrodymu byloje pripažino ir rėmėsi jo paties parodymais, duotais skiriant kardomąją priemonę – suėmimą. Su šiuo teiginiu nėra pagrindo sutikti. BPK 276 straipsnis nustato tam tikras išimtis, kada kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi. Viena tokių išimčių nustatyta minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kada asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą, rašomas posėdžio protokolas, jame užrašomi teisėjui pristatyto asmens paaiškinimai, prokuroro ir gynėjo pareiškimai bei pastabos (BPK 123 straipsnio 7 dalis). Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje šis protokolas gali būti pagarsintas BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, gali būti pripažįstamas įrodymu, o jo turinys įvertinamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas taisykles.

Nepagrįsti ir nuteistojo T. N. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistųjų kaltė buvo grindžiama panaudojant duomenis, kurie buvo gauti iš liudytojų parodymų, gautų neteisėtu būdu. Nors apeliantas konkrečiai nenurodo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog skunde vertinami byloje liudytoju apklausto policijos pareigūno R. A. parodymai. Pažymėtina tai, jog šie apelianto skundo argumentai prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistųjų kaltę, šio liudytojo parodymais nesivadovavo. Be to, teismas pažymėjo, jog R. A. pokalbiai su Z. A. ir T. N. vyko jau po to, kai šie asmenys buvo sulaikyti ir jų statusas faktiškai prilygo įtariamųjų. Tuo tarpu asmens, faktiškai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių, yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, todėl tokiais įrodymais asmens kaltė negali būti grindžiama. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad kitų byloje apklaustų asmenų apklausos būtų atliktos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Vienas iš gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra ir tai, jog skundžiamas nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, nes T. N. veika kvalifikuota pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, turint išankstinę nuomonę dėl šio asmens veikimo iš savanaudiškų paskatų, nors byloje teisėtai surinkti įrodymai savanaudiškų paskatų buvimo nepagrindžia. Teismo išankstinę nuomonę dėl T. N. kaltės, gynėjo manymu, pagrindžia ir teismo teiginiai, jog užsieniečių gabenimo būdas ir laikas, kaltinamųjų elgesys pamačius pareigūnus bei juos sulaikius, neabejotinai leidžia teigti, jog kaltinamieji suprato savo veiksmų neteisėtumą gabenant užsieniečius bei patvirtina, kad jie veikė tiesiogine tyčia.

Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli v. Switzerland, no. 8660/79, judgment of 25 March 1983; Englert v. Germany, no. 10282/83, judgment of 25 August 1987; Nölkenbockhoff v. Germany, no. 10300/83, judgment of 25 August 1987; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, judgment of 13 January 2005). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).

Šias EŽTT nuostatas apeliaciniame skunde mini ir nuteistojo T. N. gynėjas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas neteisingai šiuos Teismo išaiškinimus interpretuoja. Paminėta EŽTT praktika patvirtina, jog nekaltumo prezumpcijos pažeidimai konstatuojami tik tuo atveju, jeigu aiškūs teismo paskelbimai apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, yra padaromi, nesant galutinio nuosprendžio. Šiuo gi atveju, pats apeliantas nurodo teismo teiginius jau iš priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl paminėtų aplinkybių, vertinti pačiame nuosprendyje išdėstytus argumentus, motyvus, kaip teismo išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo kaltės, nėra pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamojo kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjo elgesio proceso metu iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtų aplinkybių visumą, nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo pripažinti, kad teismas, nustatydamas Z. A. ir T. N. kaltę, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o tik prielaidomis ir taip nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

Apeliantas Z. A. skunde itin akcentuoja, jog jam inkriminuotą veiką padarė ne su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, o būtent su jo įvardintu D. R., kuris neva ir buvo neteisėtai Lietuvos sieną perėjusių vietnamiečių gabenimo organizatorius bei jam skolingas asmuo, kurio prašymu jis neatlygintinai, siekdamas atgauti skolą ir vežė užsieniečius. Pažymėtina tai, jog nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami procesiniai veiksmai, siekiant patikrinti nuteistųjų pateiktą informaciją, tačiau duomenų, patvirtinančių, jog kartu su nuteistaisiais veikė būtent pastarųjų įvardintass asmuo, byloje nebuvo gauta. Byloje buvo priimtas Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2015-03-27 nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas nenustatyto asmens atžvilgiu dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 2 dalyje, padarymo buvo atskirtas. Nuteistųjų pateiktas versijas patvirtinančių duomenų nebuvo gauta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantų skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems už padarytas nusikalstamas veikas bausmes, pažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas, paskyrė aiškiai per griežtas, bausmės paskirčiai prieštaraujančias, bausmes.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

Iš nuosprendyje pateiktų bausmių skyrimo motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas Z. A. ir T. N. bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį (Z. A. padarė tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių, apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), o T. N. padarė sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką (BK 11 straipsnio 5 dalis)), tai, kad baigti nusikaltimai valdymo tvarkai bei baigtas nusikaltimas valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų klastojimu, buvo padaryti veikiant tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų, gabenant neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, buvo veikiama bendrininkų grupe.

Skiriant bausmes taip pat buvo atsižvelgta į kaltininkų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta Z. A. ir T. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tuo tarpu pastarųjų atsakomybę, neteisėtai gabenant užsieniečius, sunkina tai, jog ši veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priešingai nei teigiama apelianto Z. A. skunde, teismas pateikė tokio savo sprendimo motyvus.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Įstatymų leidėjas šiame punkte nustatė tris alternatyvius lengvinančios aplinkybės pagrindus: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Padėjimas išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis yra tada, kai kaltininkas nurodo šią veiką padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus esminius nusikaltusių asmenų požymius ar kitas žinias apie juos, jei tai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti, sulaikyti ar patraukti atsakomybėn kitus asmenis.

Nors apeliantas Z. A. nurodo, jog pilnai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 291 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai galisi, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistojo prisipažinimas buvo nulemtas byloje tyrimą atlikusių pareigūnų nustatytų aplinkybių, tuo tarpu nurodomas nuoširdus galėjimasis yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tyrimas dėl BK 291 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų buvo pradėtas baigiant tyrimą dėl nuteistųjų padarytos BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Nuo pat nuteistųjų sulaikymo momento iki tyrimų pradėjimo dėl kitų paminėtų nusikalstamų veikų Z. A. prisistatinėjo kitu asmeniu, sulaikius pateikė kito asmens dokumentus – piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą. Tai, kad jis nėra R. S. nuteistasis pripažino tik tuomet, kai pareigūnai patys tai išsiaiškino - nustatė, jog jis, Z. A., legaliai Lietuvos Respublikos sienos nekirto. Esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo vėlesnį prisipažinimą dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, pripažinti pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apygardos teismas neturėjo pagrindo. Kalbant apie BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, šioje dalyje Z. A. ir T. N. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, jie ir apeliaciniuose skunduose neigia neteisėtai Lietuvos sieną perėjusius vietnamiečius gabenę iš savanaudiškų paskatų. Be to, kaip jau šioje nutartyje buvo minėta, byloje nenustatyta, kad jie šią nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrai būtent su jų nurodomu D. R..

Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, šioje nutartyje motyvai yra išdėstyti, todėl jų nekartoja ir konstatuoja, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kaltininkų atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta pagrįstai.

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, jog skiriant nuteistiesiems bausmes, be paminėtų aplinkybių, teismas įvertino ir byloje esančius nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Sprendžiant iš bylos duomenų, tiek Z. A., tiek T. N. praeityje Lietuvoje neteisti, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad būtų bausti administracine tvarka. Abu nuteistieji turi šeimas, augina mažamečius vaikus, juos išlaiko. Byloje esanti charakteristika patvirtina, jog Z. A. gyvenamosios vietos Valdybos rajono narių charakterizuojamas teigiamai.

Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tai, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįstai pastariesiems už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra ženkliai mažesnės nei straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytas bausmės vidurkis. Nuteistiesiems paskirtas bausmes vertinti kaip aiškiai per griežtas ir dar labiau švelninti, taikant ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliaciniuose skunduose nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra pagrindo. Priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas. Teisingai nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir Z. A. bendrinant už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei paskiriant galutinę subendrintą bausmę. Pažymėtina, jog bausmės už padarytas veikas kiekvienoje baudžiamojoje byloje asmenims yra skiriamos, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl, teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Z. A. ir T. N. bausmes, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose, taip pat nėra pagrindo.

Priešingai nei nurodoma nuteistojo Z. A. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apsvarstė ir BK 75 straipsnyje įtvirtintą nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo galimybę. Apygardos teismas nuosprendyje pateikė išsamius atsisakymo taikyti nuteistiesiems BK 75 straipsnio nuostatas motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka, todėl jų nekartoja. Vien tik apelianto skunde nurodomos šeiminės aplinkybės, pastarojo socialiniai ryšiai, negali būti pripažintos išskirtinėmis ir nulemti jo teisinę padėtį švelninančių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. N. (T. N.) gynėjo advokato P. Butkevičiaus ir nuteistojo Z. A. (Z. A.) apeliacinius skundus atmesti.