Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis P. M. dėl jam pareikšto kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 292 str. 2 d. ir 25 str. 3 d. bei 292 str. 2 d., kaltu prisipažino iš dalies ir dėl pirmojo nusikalstamos veikos epizodo parodė, kad 2006 m. liepos mėnesio pabaigoje jam paskambino pažįstamas J. J. ir paprašė jo atvažiuoti į Baliulių kaimą Švenčionių rajone. Čia J. J. paprašė jį pavežti kaukazietiškos išvaizdos vyrą ir moterį į Pabradę, Užsieniečių registracijos centrą bei davė 50 Lt. benzinui. Vyriškio vardas buvo Sultan, o moters vardo nežino. Jis nuvežė tuos asmenis į Užsieniečių registracijos centrą, pokalbio metu išsiaiškino, kad tie du asmenys nelegaliai, tikriausiai padedant J. J., perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir tokiu būdu atsidūrė Baliulių kaime. Jis gerai žino vietovę ties šiuo kaimu, toje vietoje yra pasienio ruožas, nes anksčiau šiose vietose gyveno. J. J. žino, kad jis yra teistas Baltarusijoje už neteisėtą asmenų gabenimą per valstybės sieną.

Dėl M. Š. sūnaus su šeima atgabenimo į Lietuvą P. M. parodė, kad su M. Š. jis susipažino 2006 m. birželio mėnesį. M. Š. jam prisistatė vardu Miša. Jis buvo M. Š. pasakęs, kad Baltarusijoje buvo teistas už žmonių gabenimą per valstybės sieną. 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje M. Š. keletą kartų skambino jam telefonu ir jie susitarė susitikti. Su M. Š. susitiko tą pačią dieną vakare Pabradėje. Pokalbis įvyko automobilyje. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, kad tame pokalbyje dalyvavo ir M. Š. žmona A. M., tačiau šiuo metu šios aplinkybės negali patvirtinti, nes nėra tikras ar ji dalyvavo. M. Š. jam pasakė, kad į Minską atvažiuoja jo sūnus su šeima, todėl prašė pagalbos pervedant neteisėtai tuos asmenis per Lietuvos valstybinę sieną iš Baltarusijos Respublikos. Prašymą M. Š. motyvavo tuo, kad jis, t.y. P. M., gerai žino pasienio vietoves, anksčiau gyveno Baltarusijos pusėje netoli sienos. Galimoms išlaidoms M. Š. žadėjo jam sumokėti 150 JAV dolerių, o asmeniškai siūlė 300 litų už darbą, tačiau vėliau iš jo paėmė tik 100 litų. Jis sutiko padėti M. Š. ir jo paminėtus asmenis atgabenti į Lietuvą. Tuo tikslu jis lapkričio 10 dieną ruošėsi važiuoti į Baltarusiją aplankyti savo motiną, gyvenančią (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ketino užsiimti M. Š. prašomais reikalais. Susitarė su M. Š. susiskambinti tuomet, kai bus Baltarusijoje ir suras vairuotoją su transporto priemone, kuria galima būtų nuvažiuoti iki Minsko ir atgal. Lapkričio 10 d. jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino M. Š. ir liepė jam važiuoti į Minską, nes sekančią dieną traukiniu atvažiuoja jo šeima, juos pasitikti ir nuvežti į Kemeliškių kaimą, esantį netoli sienos su Lietuva. Į Minską jį vežė vyriškis, kurio dabar neatsimena, galimai jo vardas Denis, VW Passat markės automobiliu. Minsko geležinkelio stotyje jis susitiko su A. M., ji turėjo jam parodyti tuos asmenis, kuriuos reikėjo vežti link Lietuvos. Prieš tai ji skambino jam į mobilaus ryšio telefoną ir sakė, kad lauks geležinkelio stotyje. Jis dabar negali tiksliai parodyti, ar A. M. nurodė jam atvykusius traukiniu asmenis, ar jis pats juos atpažino iš kaukazietiškos išvaizdos. Kai sutiko A. Š. šeimą, jis nuvedė juos į automobilį ir tas pats Denis nuvežė juos iki Kemeliškių kaimo. Prieš tai jam buvo skambinęs M. Š. ir pasakė, kad jam paskambins vyriškis ir pasakys kur pristatyti A. Š. šeimą. Jam paskambino vyriškis, kuris prisistatė „Patulia“ ir liepė palaukti kaime prie pavėsinių šalia ežero. Jis nuvežė A. Š. su šeima į nurodytą vietą Kemeliškių kaimą, ten juos paliko, o pats grįžo atgal į Lietuvą per Lavoriškių pasienio punktą. Kai grįžo į Pabradę, buvo susitikęs M. Š., jis sakė, kad viskas pavyko gerai ir žmonės sėkmingai atvyko. P. M. nurodė, kad jis grąžino M. Š. jam duotus 50 JAV dolerių, o paėmė iš jo tik 100 litų. Asmenį pravarde „Patulia“ jis žinojo tik iš matymo, kai gyveno Baltarusijoje, o ar jį žinojo M. Š. – nežino. Savo kaltę pripažįsta dalinai, kad nelegaliai gabeno žmones, tačiau nepripažįsta, kad tai darė organizuotoje grupėje, iš tikrųjų jis tik padėjo M. Š. jo prašymu atvežti iš Baltarusijos sūnų su šeima.

Teisiamojo posėdžio metu, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti P. M. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. P. M. parodė, kad 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje pas jį į namus buvo atvažiavęs M. Š. kartu su A. M. ir pokalbio metu prašė už materialinį atlygį atgabenti jo sūnaus šeimą iš Baltarusijos į Lietuvą. Pokalbyje dalyvavusi A. M. jo klausė, kada jis bus pasiruošęs jiems padėti. Taip pat P. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad lapkričio 10 d., telefoninio pokalbio su M. Š. metu, jis pasakė, kad jo žmona A. M. tuo pačiu reikalu irgi važiuoja į Minską ir ten jie turi susitikti. A. M. jam paskambino lapkričio 11 d. apie 8 val. ryto ir pranešė, kad ji yra Minsko geležinkelio stotyje tarp 4 ir 5 perono laukimo salėje. Nurodytoje vietoje jis sutiko A. M. ir su ja kartu buvo vyriškis, moteris ir mergaitė, suprato iš išvaizdos, kad jie yra čečėnų tautybės asmenys. Kai atvyko į Kemeliškių kaimą, čia jis susitiko su M. Š. nurodytu vyriškiu, vardu Vitalijus. Šiam vyriškiui A. Š. sumokėjo 200 JAV dolerių, iš kurių 50 dolerių jis pasiėmė sau, o grįžęs į Lietuvą grąžino juos M. Š., iš jo paėmęs 100 litų ( t. I, b.l. 79-80 ).

Akistatos tarp P. M. ir A. M. metu, P. M. pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad A. M. negirdėjo pokalbio, kai M. Š. jo prašė atgabenti iš Minsko čečėnus ( t. II, b.l. 48-49 ). Akistatos su M. Š. metu, P. M. taip pat patvirtino, kad A. M. jų pokalbio negirdėjo, tačiau parodė, kad M. Š. atgabentus iš Minsko į Kemeliškių kaimą asmenis prašė perduoti kitam žmogui ( t. II, b.l. 53-55, 63-66 ).

Kaltinamasis M. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 292 str. 3 d., kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2006 m. rudenį jis prašė P. M. nelegaliai pergabenti per valstybės sieną į Baltarusiją atvyksiantį jo sūnų Adlaną su šeima. Apie tai, kad jo sūnus jau seniai norėjo atvykti į Lietuvą, jis žinojo, todėl stengėsi jam visokeriopai padėti. Jis todėl prašė P. M. pergabenti jam artimus žmones per valstybės sieną, nes žinojo, kad pastarasis tuo užsiima ir iš to užsidirba pragyvenimui. Pokalbio metu P. M. jam pasakė, kad šis reikalas kainuos 900 JAV dolerių, t.y. po 300 JAV dolerių už kiekvieną žmogų. Jis telefonu galimai lapkričio 10 ar 11 dieną informavo P. M. koks traukinys atvyks į Minską ir kurioje vietoje jo sūnaus reikės laukti. A. M. į Minską važiavo asmeniniais reikalais, taip pat ji turėjo geležinkelio stotyje paimti atvykusio sūnaus daiktus. 2006 m. lapkričio 12 d. jis buvo namuose su Z. S., tuo metu užėjo P. M., kuris atvedė jo sūnų A. Š. su šeima. P. M. norėjo gauti pinigų, tačiau jo sūnus A. Š. buvo atidavęs pinigus A. M., jos dar nebuvo namuose, todėl jis perdavė P. M. 50 Lt. Pastarasis buvo pas jį dar užėjęs sekančią dieną, tuo metu A. Š. jam perdavė 700 JAV dolerių. Kratos metu pas jį namuose buvo rastas karinis žemėlapis, kuris priklausė jam. Maršrutą žemėlapyje nubraižė jis pats, kadangi anksčiau planavo per valstybinę sieną pervesti sūnų su šeima. Jis neorganizavo A. Š. šeimos pervedimo per sieną, viską turėjo padaryti už atlygį P. M.. Iš savo sūnaus pasakojimų žino, kad jo šeimą iš pradžių automobiliu vežė du vyrai, o per sieną pervedė pats P. M.. Nei vyriškio pravarde „Patulia“, nei kitų Baltarusijoje gyvenančių asmenų, kurie užsiima pervedimu per sieną, jis nepažįsta ir su jais dėl žmonių gabenimo nesitarė.

M. Š. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą keitė savo parodymus, jie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. 2006-11-23 d. įvykusios apklausos metu jis parodė, kad apie sūnaus ir jo šeimos atvykimo į Lietuvą aplinkybes sužinojo betarpiškai iš jo paties, kai jis atvyko pas jį į namus. 2006 m. lapkričio 12 d. P. M. į namus atvežė juos „Opel“ markės automobiliu, kurį vairavo Artūras iš Pabradės. A. Š. jam pasakojo, kad iki Minsko m. juos palydėjo vyriškis vardu Aslan, kuris Minske susiskambino su P. M. ir susitarė susitikti. Susitikimo metu jo sūnus Aslanui perdavė 1500 JAV dolerių, iš tos sumos prašė atiduoti 900 JAV dolerių už sienos perėjimą. Į namus Pabradėje A. Š. šeimą atvežė P. M.. Namuose kratos metu rastą karinį žemėlapį su nubraižytu valstybės sienos perėjimo maršrutu jis ketino per A. M. perduoti A. Š., tačiau A. M. pamiršo jį paimti, o sūnus atsisakė be palydovo atvykti į Lietuvą ( t. I, b.l. 162-166 ).

2006-12-18 dieną įvykusios apklausos metu M. Š. parodė, kad A. M. Minske supažindino atvykusį A. Š. su P. M.. Kokiu būdu ir su kokiais asmenimis P. P. M. gabeno iki Kemeliškių kaimo ir toliau į Lietuvą A. Š. šeimą, jam yra nežinoma ( t. I, b.l. 180-183 ).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. Š. parodė, kad 2006-11-04 jis su A. M. atvyko pas P. M. į namus ir aptarė A. Š. ir jo šeimos atvykimo į Lietuvą detales. Prieš tai jis jau buvo kalbėjęs su P. M. ir prašęs pagalbos nelegaliai atgabenant į Lietuvą jo sūnaus šeimą. Po susitikimo su A. Š. Minsko geležinkelio stotyje, A. M. jam sakė, kad „perdavė“ sūnų Pavelui. Maršrutą kariniame žemėlapyje nubraižęs jis pats su P. M. pagalba. Apie pinigų už paslaugas perdavimą P. P. M. nežino, tačiau akistatos metu jam tapo žinoma, kad A. Š. perdavė P. M. 200 JAV dolerių ( t. I, b.l. 187-189 ).

Kaltinamoji A. M. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 24 str. 6 d., 292 str. 2 d., neprisipažino ir parodė, kad M. Š. yra jos vyras, o A. Š. yra jo sūnus iš pirmosios santuokos. Ji žino, kad A. Š. kalbėjosi telefonu su jos vyru ir prašė padėti atvažiuoti į Lietuvą, nes Čečėnijoje yra persekiojamas. M. Š. paprašė jos nuvežti pasikalbėti su P. M., tačiau ji tame pokalbyje nedalyvavo ir tik gali spėti, kad buvo kalbama apie A. Š. šeimos atvykimą į Lietuvą. P. M. telefono numerį ji sužinojo iš savo vyro prieš važiavimą į Minską. Su P. M. Minsko geležinkelio stotyje susitiko atsitiktinai, nes ji atvažiavo paimti atvykusio traukiniu A. Š. daiktus, o taip pat Adlanas jai padavė 700 JAV dolerių, kuriuos ji turėjo parvežti į Lietuvą. Ji žinojo, kad P. P. M. turėjo pasitikti A. Š. šeimą ir ją atgabenti į Lietuvą, tačiau ji P. M. stotyje nesupažindino su atvykusiais čečėnų tautybės asmenimis.

Teisiamajame posėdyje sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti A. M. parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu. Skirtingai nei anksčiau parodė, kad į Minską važiavo susitikti su vyriškiu vardu Timur, kad šis suremontuotų jos automobilį. Minske su kitais asmenimis, tame tarpe ir su P. M., nebuvo susitikusi, lapkričio 11 d. vakare išvyko traukiniu namo. Su A. Š., E. U. ir M. Š. pirmą kartą susitiko Pabradėje maždaug lapkričio 15-16 dienomis. Tuo metu ir sužinojo, kad jos vyras M. Š. anksčiau turėjo kitą šeimą ir augino sūnų Adlan. Būdama Minske galėjo kalbėtis su P. M., kurį vadino Paša, telefonu, kad šis jos vyrui M. Š. perduotų, kad sugrįš į Lietuvą tik vakare. P. M. telefono numerį ji žinojo, nes kartais bendraudavo su juo dėl cigarečių pirkimo ( t. II, b.l. 31 ). Tačiau sekančios apklausos metu A. M. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad prieš kelionę į Minską M. Š. jos prašė, kad ji geležinkelio stotyje pasitiktų čečėnus ir juos perduotų kitam asmeniui. Kai ji pasitiko atvykusius asmenis, nuvedė juos į salę ir pati išėjo atsigerti kavos. Kai grįžo pamatė, kad su jais bendrauja P. P. M..

Liudytoja I. M. parodė, kad P. M. yra jos vyras ir jie gyvena Pabradėje. Kaltinamuosius M. Š. ir A. M. žino tik iš matymo. Baltarusijoje gyvena P. M. motina, jis dažnai važiuoja jos aplankyti, paskutinį kartą galėjo važiuoti 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje. Asmens pravarde „Patulia“ ir V. J. nepažįsta. Praėjus metams po įvykio pas ją į namus buvo atėję du čečėnų tautybės vyriškiai ir ieškojo jos vyro.

Liudytojas P. M. parodė, kad pažįsta P. M., tiksliai neatsimena datos, tačiau 2006 m. lapkričio pradžioje jis prašė pavežti iki Lavoriškių pasienio kontrolės punkto, nes eina aplankyti motinos. Jis nuvežė P. M. nuosavu Mazda 323 markės automobiliu iki Lavoriškių pasienio kontrolės punkto, ten jis išlipo ir nuėjo link punkto. Taip pat P. M. prašė jį pasitikti sekančią dieną prie sienos, tačiau jis grįžo iš Baltarusijos vakare, tiksliai negali atsiminti laiko.

Liudytojas A. Š. parodė, kad M. Š. yra jo tėvas, o su A. M. susipažino tik būdamas Lietuvoje. Iki 2006 m. gyveno Čečėnijoje, tačiau ten buvo persekiojamas, todėl nusprendė atvykti su šeima į Lietuvą, kur gyvena jo tėvas. Kadangi neturėjo reikiamų dokumentų, tik Rusijos piliečio pasus, tai žinojo, kad į Lietuvą turi atvykti nelegaliai. Dėl atvykimo į Lietuvą buvo susitaręs su čečėnų tautybės vyriškiu, vardu Aslan, jis pažadėjo pasitikti juos Minske ir padėti. Į Minską važiavo su savo žmona E. U. ir mažamete dukra M. Š.. Tai galėjo būti 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje. Minsko geležinkelio stotyje juos pasitiko A. M., jis perdavė jai dovanas ir 700 JAV dolerių, kuriuos ji turėjo nuvežti ir atiduoti M. Š.. A. M. žinojo, kada jie atvažiuoja, nes SMS trumpąja žinute buvo jai nurodęs vagono numerį. Taip pat Minsko stotyje prie jų prisistatė vyriškis vardu „Paša“, vėliau sužinojo, kad tai yra P. M., jis turėjo atgabenti juos nelegaliai į Lietuvą. A. M. jų nesuvedė ir nesupažindino su P. M. ir jis nematė, ar iš viso jie tarpusavyje bendravo. P. M. jis perdavė 200 JAV dolerių, nors jis sakė, kad iš viso reikia sumokėti 900 JAV dolerių. Su P. M. buvo dar vienas baltarusių tautybės vyriškis, tie vyriškiai jį ir jo šeimą VW markės automobiliu nuvežė iš Minsko į kažkokį tai kaimą ir nuvedė į namą, kuriame buvo pagyvenusi moteris. Tame name pabuvo keletą valandų, po to atėjo P. M. ir dar vienas ar keli baltarusių tautybės vyriškiai, kurie jį ir jo šeimą pėsčiomis pravedė per valstybės sieną į Lietuvos Respubliką. Tai galėjo būti apie 22-23 valandą vakaro. Čia P. M. kažkam tai paskambino, atvažiavo lengvasis automobilis ir juos nuvežė į Pabradę pas jo tėvą M. Š.. Pas tėvą namuose buvo S. A., kuris juos turėjo matyti. Ryte savo iniciatyva nuėjo į Pabradės užsieniečių registracijos centrą, kur prisipažino nelegaliai atvykę į Lietuvą ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Teisiamajame posėdyje sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p., buvo pagarsinti A. Š. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Apklausos, įvykusios 2006-11-27 metu, A. Š. neparodė, kad Minske buvo susitikęs su A. M. ir P. M.. Jis parodė, kad į Minską atvyko 2006 m. lapkričio 11 d. ryte kartu su vyriškiu vardu Aslan ir geležinkelio stotyje visą dieną laukė Aslanui pažįstamo vyriškio, kuris turėjo juos paimti. Atvykus nepažįstamam vyriškiui, Aslan pasišalino, o jie buvo nuvežti nepažįstamo asmens prie valstybės sienos, jiems buvo parodyta tolesnė kryptis, po ko jis savarankiškai perėjo valstybės sieną ir automobiliu atvyko į Pabradę ( t. II, b.l. 142-143 ). 2007-01-18 d. apklausos metu A. Š. vėl pakeitė parodymus ir parodė, kad Minske vyriškis, vardu Aslan suvedė jį su P. M., kuris pats vienas nuvežė jį ir jo šeimą į kaimą. Čia P. M. jam ir jo šeimos nariams nupirko sportinius batelius, po to važiavo automobiliu toliau, vėliau ėjo pėsčiomis per mišką, kur P. M., parodęs tolesnę ėjimo kryptį, juos paliko, pažadėjęs paimti ir nuvežti į Pabradę jau Lietuvos teritorijoje. P. M. juos nuvežė į Užsieniečių registracijos centrą. Šioje apklausoje, skirtingai nei ankstesnėje ir teisme, A. Š. paneigė, kad buvo mokėjęs P. M. ar kitam asmeniui pinigus už nelegalų atgabenimą į Lietuvą, taip pat tvirtino, jog nežino, kas turėjo su P. M. atsiskaityti. Savo parodymų nenuoseklumą A. Š. paaiškino nenoru pakenkti P. M. ( t. II, b.l. 144-145 ).

Asmens parodymo atpažinti metu A. Š. atpažino P. M. kaip vyriškį vardu Paša, kuris jį 2006 m. lapkričio 11 d. pasitiko Minske, vežė į kaimą ir kartu perėjo Lietuvos valstybės sieną ( t. II, b.l. 87-89 ).

Liudytoja E. U. parodė, kad su vyru A. Š. ir dukra M. Š. 2006 m. lapkričio mėnesį atvyko į Lietuvą, kur gyveno jos vyro tėvas M. Š.. Pradžioje atvažiavo į Minską traukiniu, kur juos pasitiko A. M., o paskui priėjo P. M.. Ji nežinanti, ar A. M. atsitiktinai buvo Minske ar atvyko juos pasitikti. Iš Minsko automobiliu į kaimą netoli sienos važiavo ji pati, A. Š., jų duktė, P. M. ir dar vienas vyriškis, kuris vairavo automobilį. Kaime P. M. jiems nupirko sportinius batelius, kuriais patogiau eiti per mišką. Iš kaimo jie išėjo vakare, juos lydėjo P. M. ir dar du nepažįstami vyriškiai, tačiau pastarieji lydėjo tik iki upelio, o paskui grįžo atgal. P. M. kažkam tai skambino ir pasakė, kad kažkas turi atvažiuoti ir pavežti juos iki Pabradės automobiliu. Pabradėje jie pirmiausiai nuėjo pas M. Š..

Ikiteisminio tyrimo metu E. U. parodė, kad iki Minsko juos lydėjo vyriškis vardu Aslan. Minske jie nakvojo, o su P. M. susitiko tik kitą rytą ( t. II, b.l. 147 ). Teisiamajame posėdyje E. U. paneigė anksčiau duotus parodymus ir patvirtino, kad iki Minsko jų niekas nelydėjo, atvyko tik ji, A. Š. ir jų duktė.

Liudytojas Z. S. parodė, kad jis yra pažįstamas su kaltinamaisiais, susipažino Pabradėje. Neprisimena tiksliai dienos kada atvyko A. Š., tačiau tą dieną M. Š. jo prašė nuvažiuoti iki Vilniaus stoties ir parvežti namo A. M.. Kai ruošėsi važiuoti į Vilnių, prie M. Š. namų privažiavo automobilis ir išlipęs vyriškis rusų kalba pasakė M. Š., kad šis sutiktų savo sūnų. Kadangi buvo tamsu, M. Š. sūnaus neįžiūrėjo. Taip pat negali patvirtinti, ar vyriškis, išlipęs iš automobilio ir paprašęs sutikti sūnų, buvo P. M.. Iš kur sugrįžo A. M., nežino.

Liudytojas S. A. parodė, kad jis ir jo žmona A. G. 2006 m. rugpjūčio mėnesį nelegaliai atvyko į Lietuvą. Į Minską jis atvyko savarankiškai, čia susipažino su dviem nepažįstamais vyriškiais, kurie jį su žmona nuvežė iki sienos, po to pervedė pėsčiomis per sieną į Lietuvos pusę. Šiems vyriškiams jis sumokėjo 1500 JAV dolerių. Lietuvos pusėje juos pasitiko P. M., kuris savo automobiliu juos nuvežė į Pabradę ir išleido netoli nuo Užsieniečių registracijos centro. Jis žino, kad tie vyrai, kurie pervedė jį per sieną, mokėjo pinigus P. M., tačiau nematė kiek buvo sumokėta. Su M. Š. susipažino Pabradėje, jam papasakojo kaip atvyko į Lietuvą. Apie A. Š. atvykimo aplinkybes nežino, tačiau matė jį URC.

Kaltinamasis P. M. asmens parodymo atpažinti metu atpažino S. A. kaip asmenį, kurį kartu su moterimi vežė už 50 lt. nuo valstybės sienos iki Užsieniečių registracijos centro ( t. II, b.l. 78-80 ).

Liudytoja A. G. teisiamajame posėdyje davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir S. A., tačiau patikslino, kad nematė, kaip jos vyras mokėjo nepažįstamiems asmenims už pergabenimą per valstybinę sieną. A. G. patvirtino, kad jiems atvykus į Minską, jais rūpinosi čečėnų tautybės vyriškis vardu Aslan, kuris liepė dviem nepažįstamiems vyriškiams atvesti juos į Lietuvą. Ji teismo salėje atpažino P. M., kaip asmenį, kuris juos vežė nuo sienos iki Pabradės. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. davė kitus parodymus, kad nuo Minsko iki sienos juos pavežė taksi vairuotojas, paaiškino jos vyrui maršrutą kaip pereiti sieną ir ją perėjo su S. A. be palydos. Lietuvoje sustabdė taksi automobilį ir vairuotojas juos pristatė į Užsieniečių registracijos centrą ( t. II, b.l. 152-153 ).

Baltarusijos Respublikos kompetetingi organai įvykdė Lietuvos Respublikos VSAT prie VRM prašymą dėl teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje ir atliko įvykio vietos, esančios Gardino srities Ostroveco rajono Kemeliškių kaimo vietovėje, apžiūrą. Apžiūros metu nustatyta, kad ežeras yra kelių keturkampyje, vienas tų kelių veda nuo kaimo centrinės gatvės iki supaprastinto praleidimo punkto „Kemeliškės“. Ežero pietų rytiniame krante 6 m. šiauriau gruntinio kelio, įrengtos trys medinės pavėsinės poilsiautojams. 1500 m. nuo pirmosios pavėsinės nuo kelio, vedančio prie sienos linijos, nutiestas šiaurės kryptimi gruntinis kelias, kuris veda per Šadiunų, Stripinų, Pinaniškių, Apušinų kaimus iki vienkiemio Baluoša. Už 500 m nuo ežero pietinio kranto kelias atveda prie supaprastinto sienos praleidimo punkto „Kemeliškės“ ( t. 5, b.l. 1-21 ).

Pildant teisinės pagalbos prašymą, siekiant išsiaiškinti asmenį pravarde „Patulia“, taip pat asmenis vardais Denis ir Valerij, bei S. A. ir A. G. pervedimo per valstybės sieną aplinkybes, buvo apklausti liudytojais Baltarusijos Respublikos piliečiai Kemeliškių kaimo ir jo apylinkių gyventojai A. P., V. P., R. M., J. M., Z. J. ir V. D., o taip pat jiems buvo pateikti atpažinimui asmenys pagal fotonuotraukas. Liudytojas A. P. paneigė, kad jam priklauso pravardė „Patulia“, o liudytojas V. P. patvirtino, kad jo pravardė Kemeliškių kaime yra „Patulia“. Abu minėti liudytojai patvirtino, kad pažįsta P. M., matė jį 2006-11-11 kaime, tačiau paneigė tą aplinkybę, kad jo prašymu lydėjo per valstybės sieną į Lietuvą čečėnų tautybės asmenis. Analogiškus parodymus davė taip pat liudytojai R. M., J. M., V. D.. Liudytojas Z. J. paneigė, kad 2006 m. liepos mėnesį jam skambino P. P. M. ir prašė jo atvykti į Baliulių kaimą bei nuvežti į Pabradę S. A. ir A. G. ( t. V, b.l. 22-34, 40-55, 130-133, 174-197 ). Kaltinamasis P. M. iš jam pateiktų atpažinti asmenų pagal fotonuotraukas, neatpažino asmens, pravarde „Patulia“ ( VI, b.l. 6-23 ).

Pas P. M. buvo paimtas ir apžiūrėtas mobilaus ryšio telefonas Nokia 2100 su Bitė GSM kortele, kurios adresų knygoje yra įrašyti vardai ir telefonų numeriai: Miša - +(duomenys neskelbtini); Patulia - +(duomenys neskelbtini); Sultan - +(duomenys neskelbtini) ( t.I, b.l. 52-56 )

Kaltinamojo P. P. M. veika dėl A. G. ir S. A. gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, perkvalifikuotina iš LR BK 292 str. 2 d. į 292 str. 1 d. ir ji kvalifikuotina be nuorodos į BK 25 str. 2 d. P. M. šioje situacijoje veikė kaip vykdytojas, todėl atsako už tą nusikalstamą veiką, kurią apėmė jo tyčia ( LR BK 26 str. 1 ir 4 dalys ). Kaltinamasis iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, parodydamas, kad savo pažįstamo J. J. prašymu nuo Baliulių kaimo Švenčionių rajone iki Pabradės Užsieniečių registracijos centro 2006 m. rugpjūčio mėnesį nuosavu automobiliu atvežė du kaukazietiškos išvaizdos asmenis – vyrą ir moterį. Ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino S. A., kaip asmenį, kurį kartu su moterimi vežė nuo pasienio ruože esančio Baliulių kaimo iki Pabradės. Nors pildant teisinės pagalbos prašymą Baltarusijoje, liudytoju apklaustas J. J. paneigė, kad perdavė tuos asmenis gabenti P. M., tačiau liudytojai S. A. ir A. G. davė pakankamai išsamius parodymus apie įvykio aplinkybe ir jų parodymai pagal faktines aplinkybes atitinka P. M. parodymus. Jie parodė, kad atvykus iš Čečėnijos į Minską, tikslu nelegaliai pereiti Lietuvos valstybės sieną, jais rūpinosi keli nepažįstami vyriškiai, kuriems už pervedimą per sieną sumokėjo 1500 JAV dolerių, tačiau valstybės sieną jie perėjo savarankiškai, nurodytu maršrutu. Po to jie susitiko su vyru, atvykusiu lengvuoju automobiliu, vėliau sužinojo, kad tai yra P. M., kuris juos nuvežė iki Pabradės. Byloje yra 2006-08-14 URC darbuotojų tarnybinis pranešimas, pagal kurį nustatyta, kad tą pačią dieną 17 val. 40 min. į Užsieniečių registracijos centrą atvyko ir politinio prieglobsčio, pateikę Rusijos Federacijos piliečių pasus, paprašė S. A. ir A. G. ( t. II, b.l. 90 ). Remiantis ištirtais įrodymais, darytina išvada, kad P. M. realizavo nusikalstamos veikos objektyvinę pusę, tyčia gabendamas neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius. Tačiau nėra įrodyta, kad P. M. šią konkrečią nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų. Kaltinamasis pripažino, kad už užsieniečių gabenimą į Pabradę, J. J. jam sumokėjo 50 Lt. ir tai buvo jo išlaidos už kurą. Esminis nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 292 str. 2 d., kvalifikuojantis požymis yra tai, kad ji turi būti padaryta iš savanaudiškų paskatų, t.y. turi būti nustatytas P. M. tikslas pasipelnyti iš neteisėtai daromos veikos. Kitų įrodymų, kurie neabejotinai leistų konstatuoti, kad P. M. nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų, byloje nėra. S. A. parodė, kad nepažįstami vyriškiai, kuriems jis sumokėjo 1500 JAV dolerių ir padėjo nelegaliai pereiti valstybės sieną, mokėjo pinigus ir P. M.. Tačiau šio teiginio S. A. nepagrindė konkrečiais faktiniais duomenimis, todėl teismas laiko įrodytu tik tai, kad P. M. gavo iš J. J. 50 Lt. už kurą. P. M. veika dėl nurodytų aplinkybių, turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 292 str. 1 d.

Kaltinimas M. Š. buvo grindžiamas tuo, kad jis atliko nusikalstamos veikos organizacinius-parengiamuosius veiksmus: išsiaiškino neteisėto sienos perėjimo maršrutą ir jį atvaizdavo plane-schemoje, planuodamas ją perduoti savo sūnui A. Š.; parinko nusikalstamos veikos bendrininkus – A. M. ir P. M., kiekvienam iš jų parinkdamas užduotį ir išaiškindamas konkretų vaidmenį nusikalstamoje veikoje, t.y. subūrė organizuotą grupę; suderino su A. Š. atvykimo į Minską aplinkybes ir susitarė su Baltarusijoje gyvenančiu vyriškiu, pravarde „Patulia“, kad pastarasis už piniginį atlygį pergabens jo sūnaus šeimą iš Baltarusijos į Lietuvą; išsiuntė į Minską savo žmoną A. M., kad ji pasitiktų jo šeimą ir supažindintų su P. M.; išsiuntė į Baltarusiją P. M., kad šis nugabentų A. Š. šeimą iki Kemeliškių kaimo ir perduotų ją nenustatytam asmeniui pravarde „Patulia“, kuris turėjo ją pergabenti betarpiškai į Lietuvą; nuolat kontroliavo neteisėto žmonių gabenimo aplinkybes, telefonu bendraudamas su A. M., P. M., A. Š. ir nenustatytu vyriškiu, pravarde „Patulia“.

Kaltinamasis M. Š. nepripažino organizavęs neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną, o reziumuojant jo parodymus, duotus tiek teisme, tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, galima padaryti šias išvadas: M. Š. pripažino, kad jo sūnus jau seniai norėjo nelegaliai atvykti į Lietuvą ir dėl to su juo tarėsi; buvo nupiešęs sūnui maršrutą schemoje kaip pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau pamiršo jį perduoti žmonai, kai ši važiavo jo aplankyti į Čečėnijos Respubliką; pripažino, kad susitarė su P. M. dėl neteisėto sūnaus šeimos gabenimo į Lietuvą, o sužinojęs kada jis atvyks į Minską, pastarajam perdavė informaciją kokiu traukiniu ir kokiame vagone jie atvažiuoja; pripažino, kad Minsko geležinkelio stotyje juos turėjo pasitikti jo žmona A. M., kuri turėjo paimti jų tašes, pinigus; nurodė, kad P. M. buvo davęs savo telefono numerius, kad galėtų su juo susisiekti, kai šis bus Baltarusijos teritorijoje; parodė, kad atgabentas į Lietuvą jo sūnus su šeima buvo atvestas į jo namus Pabradėje, o už neteisėtą gabenimą per sieną A. Š. sumokėjo pinigus P. M.. Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad M. Š. parodymai ikiteisminio bylos tyrimo pradžioje skyrėsi nuo tų parodymų, kuriuos jis davė vėliau ir teisme, tačiau jis paaiškino, jog iš pradžių nenorėjo pakenkti P. M., be to stengėsi, kad jo sūnus A. Š. išvengtų atsakomybės už neteisėtą sienos perėjimą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas M. Š. parodymus tik iš dalies vertina kaip teisingus ir atitinkančius kitus byloje ištirtus įrodymus. Siekiant padaryti objektyvias išvadas ir tinkamai kvalifikuoti tiek M. Š. , tiek ir kitų kaltinamųjų nusikalstamą veiką, jų parodymai turi būti sugretinti tarpusavyje ir palyginti su kitais bylos duomenimis, surinktais ją tiriant bei nagrinėjant teisme. Kaltinamojo P. M. parodymai informatyvine prasme yra išsamesni, nei kitų kaltinamųjų, tačiau jis taip pat juos iš dalies keitė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, todėl jie nėra visiškai nuoseklūs. Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad P. M. parodymų nenuoseklumas yra sietinas su jo pastangomis kiek įmanoma sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, t.y. nepripažįstant, kad jis veiką padarė iš savanaudiškų paskatų. M. Š. ir P. M. vienodai parodė, kad jie susipažino Pabradėje 2006 m. vasarą, pasikeitė telefonų numeriais. Nustatyta, kad M. Š. neatsitiktinai kreipėsi pagalbos būtent į P. M., nes turėjo apie jį informaciją, būtent, kad jis anksčiau gyveno Baltarusijoje ir užsiminėjo neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną. Šiuo M. Š. teiginiu galima tikėti, kadangi jie patvirtinti objektyviais bylos duomenimis – 2003-07-18 d. P. M. buvo teistas Gardino srities Ostroveco rajono teismo už 12 Kinijos piliečių gabenimą per Baltarusijos-Lietuvos valstybinę sieną ( t. V, b.l. 130-133 ). Kaltinamųjų parodymais bei įrašytu telefoniniu pokalbiu nustatyta, kad M. Š., pastarojo iniciatyva, dalyvaujant A. M., buvo susitikęs su P. M. 2006-11-09 dieną Pabradėje ir galutinai susitarė dėl A. Š. ir jo šeimos neteisėto atgabenimo į Lietuvą. Pažymėtina, kad vieną dieną prieš tai, t.y. 2006-11-08 d. M. Š. taip pat skambino P. M. ir pasakė „ kad atvažiuoja šernai ir tą reikalą reikia sutvarkyti“. M. Š. patvirtino, kad toks pokalbis įvyko ir jo metu jis prašė P. M. pagalbos – atgabenti jo sūnų į Lietuvą. Iš esmės šioje dalyje M. Š. bei P. M. parodymai sutampa ir vieni kitiems neprieštarauja, tačiau apie įvykusį susitarimą pastarasis paaiškino išsamiau. Jis parodė, kad atvykusius asmenis M. Š. prašė nuvežti iki Kemeliškių kaimo pasienyje ir perduoti kitam vyriškiui vardu Vitalijus. A. M. taip pat dalyvavo tame pokalbyje ir paaiškino P. M., kad jinai bus Minske tuo metu, kai atvyks A. Š. su šeima. Taip pat P. M. parodė, kad M. Š. už atliktą darbą žadėjo jam sumokėti 150 JAV dolerių, o jis suprato, kad nurodyti asmenys į Lietuvą atvyks neteisėtai. P. M. davė sutikimą M. Š. padėti neteisėtai atgabenti jo giminaičius į Lietuvą ir tuo tikslu 2006 m. lapkričio 10 d. per Lavoriškių pasienio kontrolės punktą išvyko į Baltarusiją. Tolesnė įvykių seka patvirtina tiek P. M., tiek iš dalies ir M. Š. parodymų pagrįstumą, t.y. kad P. M. realizavo nusikalstamos veikos objektyvinę pusę taip, kaip jo buvo prašęs M. Š.. Liudytojas P. M. patvirtino, kad jis vežė P. M. lapkričio mėnesį iki Lavoriškių pasienio kontrolės punkto, o Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų apklausti A. P., V. D. patvirtino, kad matė P. M. 2006-11-10 dienos metu Kemeliškių kaime vykusioje šventėje. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad P. M. su V. D., vairuojant nenustatytam asmeniui vardu Denis, 2006-11-11 ryte atvyko į Minsko geležinkelio stotį, tikslu pasitikti A. Š. šeimą. Ši išvada grindžiama kaltinamojo P. M. parodymais, taip pat liudytojų A. Š., E. U. parodymais, kurie paaiškino, kad geležinkelio stotyje prie jų priėjo vyriškis ir prisistatė kaip Paša. Taip pat yra nustatyta, kad P. M. tuo pačiu lengvuoju automobiliu gabeno atvykusius užsieniečius iki Kemeliškių kaimo. P. M., liudytojų A. Š. ir E. U. parodymai dėl važiavimo aplinkybių iš Minsko iki Kemeliškių kaimo iš esmės sutampa, todėl P. M. kaltinime nurodyta aplinkybė, kad jis neteisėtai gabeno užsieniečius į Lietuvos Respubliką, yra nustatyta pagrįstai. A. Š., E. U. ir P. M. parodymai dėl jų veiksmų, atvykus į Kemeliškių kaimą, skiriasi. A. Š. ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus keitė parodymus, vieną kartą paaiškindamas, kad per sieną jie ėjo be palydovo, o parodžius kelią nepažįstamam asmeniui, kuris juos atvežė iš Minsko. Analogiškus parodymus davė ir E. U.. Sekančios apklausos metu A. Š. parodė, kad Kemeliškių kaime apie 3-4 valandas iki vėlyvo vakaro su jais kartu buvo Paša ( P. M. ), po to jie kartu važiavo toliau, vėliau paliko automobilį ir ėjo per mišką. P. M. per sieną jų nevedė, tik parodė tolesnę kryptį ir pažadėjo jau Lietuvos teritorijoje, prie kelio, atvažiuoti jų pasiimti. Teisiamajame posėdyje A. Š. vėl pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad per sieną juos vedė P. M. ir dar vienas nepažįstamas vyriškis. Perėjus sieną, P. M. kažkam tai paskambino ir jų paimti atvažiavo automobilis ir visi kartu atvažiavo į Pabradę. Teisiamajame posėdyje E. U. parodė, kad iki upelio ties siena juos lydėjo P. M. ir dar du nepažįstami vyriškiai. Po to iki kelio Lietuvos teritorijoje juos atvedė tik P. M.. Kaltinamasis P. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme šioje dalyje davė nuoseklius parodymus ir paaiškino, kad A. Š. ir jo šeimos jis tiesiogiai per sieną nepervedė, tačiau Kemeliškių kaime kaip ir buvo susitaręs su M. Š., juos perdavė asmeniui, pravarde „Patulia“, o pats per Lavoriškių PKP 2006-11-12 vakare sugrįžo į Pabradę. Pažymėtina, kad A. Š. su šeima į Lietuvą neteisėtai buvo atgabenti 2006-11-11 – 12 d. naktį, o P. M. grįžo į namus tik po paros. Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai nustatė, kad „Patulios“ pravardę turi (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas V. P., tačiau šis kategoriškai paneigė dalyvavęs pervedant per sieną 2006-11-11 čečėnų tautybės asmenis, bet P. M. pažįsta. Taip pat V. P. paneigė, kad 2006-11-11 buvo susitikęs su P. M. Kemeliškėse, tik buvo pastebėjęs jį 2006-11-10 kaime vykusioje šventėje. Kaltinamasis M. Š. tvirtino, kad jokio asmens pravarde „Patulia“ jis nepažįsta ir dėl sūnaus pervedimo per valstybės sieną su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis nesitarė, tai turėjo atlikti P. M.. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko nustatyti, ar tikrai M. Š. turėjo kontaktų tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis dėl jo sūnaus šeimos atgabenimo į Lietuvą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, laikytina, kad P. M. gabeno užsieniečius iki pasienio kaimo, kur bendrininkaudamas su nenustatytais Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis, užtikrino jų tolesnį gabenimą per valstybės sieną.

Žmonių gabenimas per valstybės sieną suprantamas kaip atitinkamų sąlygų jų perkėlimui sudarymas ir betarpiškas jų perkėlimas erdvėje. Būtent tokius veiksmus ir atliko P. M.. Įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, darytina išvada, kad P. M. betarpiškai gabeno A. Š. ir jo šeimą iš Minsko į pasienyje esantį Kemeliškių kaimą, kur veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir jiems tiesiogiai dalyvaujant realizavo nusikalstamos veikos objektyvinę pusę - neteisėtą užsieniečių gabenimą per sieną į Lietuvos Respubliką, t.y. buvo vykdytoju.

Konstatuotina, kad P. M. padarė nusikalstamą veiką iš savanaudiškų paskatų. Kaltinamieji ir liudytojas A. Š. nurodo skirtingas pinigų sumas, kurias sumokėjo P. M. už gabenimą į Lietuvą. P. M. iš dalies paneigė, kad norėjo pasipelnyti gabendamas M. Š. giminaičius. Jis paaiškino, kad M. Š. žadėjo jam sumokėti 150 JAV dolerių, iš kurių 50 JAV dolerių jis atidavė Denisui už nuvežimą nuo Minsko iki Kemeliškių kaimo, likusius pinigus, sugrįžęs į Pabradę, grąžino M. Š., iš jo gaudamas tik 100 Lt. M. Š. nurodo, kad jo sūnus A. Š. dar Minske perdavė P. M. 200 JAV dolerių, o dar 700 JAV dolerių jo akivaizdoje, P. M. perdavė jo sūnus, kai buvo užėjęs pas jį į namus Pabradėje. Tą aplinkybę, kad P. M. buvo mokami pinigai už gabenimą per sieną, taip pat įrodo 2006-11-10 dieną įvykęs jo pokalbis telefonu su A. M., kurio metu pastaroji klausia kur reikės mokėti pinigus, o P. M. atsako, kad „už taksi reikės kokių dviejų šimtų, o likę čia“ ( turima omenyje, kad Lietuvoje, nes lapkričio 10 d. P. M. dar buvo Lietuvos teritorijoje ). Nors kaltinamieji ir skirtingai nurodo sumokėto atlygio už neteisėtą užsieniečių gabenimą dydį, tačiau ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės veikos kvalifikavimui – savanaudiškumo požymis yra įrodytas aukščiau aptartais įrodymais.

Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad M. Š. atliko ne organizatoriaus, o kurstytojo vaidmenį. Būtina atsižvelgti į tai, jog ne M. Š., o jo sūnus A. Š. buvo neteisėto atvykimo į Lietuvą iniciatoriumi. Tą aplinkybę teisiamajame nurodė tiek kaltinamasis, tiek ir liudytojas A. Š., paaiškinęs, kad Čečėnijoje gyventi buvo nesaugu, todėl nutarę atvykti į Lietuvą, kur jau gyveno jo tėvas. M. Š. dėl sūnaus ir jo šeimos atvykimo į Lietuvą nesiėmė organizuoti grupę tai padarysiančių asmenų, tačiau ėmėsi iniciatyvos padėti sūnui ir jo šeimai neteisėtai atvykti. Tuo tikslu, kariniame žemėlapyje, kuris buvo išimtas kratos metu, jis nubraižė sienos perėjimo maršrutą ir ranka padarė paaiškinamuosius įrašus, tačiau šis planas nebuvo perduotas A. Š., nes pastarasis atsisakė be palydovo pereiti per Baltarusijos-Lietuvos valstybinę sieną. M. Š. žinojo, kad P. M. gyveno anksčiau Baltarusijoje, be to turėjo duomenų, kad jis yra žinomas kaip žmogus, galintis neteisėtai pervesti per sieną, dėl to kreipėsi į jį pagalbos, prašydamas už sutartą mokestį padėti jo sūnui su šeima neteisėtai atvykti į Lietuvą. Šis pokalbis tarp P. M. iš vienos pusės ir M. Š. iš kitos pusės, dalyvaujant A. M., įvyko 2006-11-09, o jau kitą dieną P. M. išvyko į Baltarusiją, kur turėjo padėti A. Š. šeimai atvykti į Lietuvą. Kaip nustatyta byloje, šio pokalbio metu M. Š. galutinai palenkė P. M. daryti nusikalstamą veiką – pasitikti, padedant A. M., Minsko geležinkelio stotyje atvykusius užsieniečius ir neteisėtai gabenti juos į Lietuvą. P. M. už pagalbą buvo pažadėtas materialinis atlygis, todėl jis buvo suinteresuotas atlikti tai, ko buvo prašomas. Nors kaltinime M. Š. nurodyta, kad jis tiesiogiai koordinavo organizuotos grupės veiksmus, skambindamas jiems ir duodamas nurodymus dėl atvykusių užsieniečių perdavimo tolesniam gabenimui Baltarusijoje gyvenančiam asmeniui pravarde „Patulia“, tačiau tokie M. Š. veiksmai negali būti priskirti organizatoriui. Pagal byloje esančius įrašytus telefoninius pokalbius bei P. M. parodymus, matyti, kad M. Š. domėjosi kaip vyksta užsieniečių gabenimas Baltarusijoje, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, kad jis palaikė ryšį su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis, kurie turėjo su P. M. gabenti užsieniečius per valstybės sieną. Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. M. anksčiau gyveno Baltarusijoje, pasienio teritorijoje ir turėjo pažįstamų vietinių gyventojų, kurie jam galėjo padėti realizuoti nusikalstamos veikos objektyvinę pusę. Organizuotos grupės požymių nėra ir dėl to, kad tarp grupės narių nebuvo ilgalaikių ir tvirtų tarpusavio ryšių, nes M. Š. palenkė P. M. padaryti tik vieną konkrečią nusikalstamą veiką, t.y. susitarimas buvo tik laikino pobūdžio. Pripažintina, kad M. Š. buvo nusikalstamos veikos iniciatoriumi, savo prašymu sukėlęs pasiryžimą P. M. už materialinį atlygį padaryti nusikalstamą veiką. Dėl paminėtų aplinkybių, M. Š. laikytinas kurstytoju ir jo veika turi būti kvalifikuojama papildomai pagal atitinkamą BK Bendrosios dalies straipsnį, numatantį kurstytojo atsakomybę, o nusikalstama veika laikytina padaryta paprastoje bendrininkų grupėje. Pagal susiformavusią teismų praktiką, paprastojo bendrininkavimo atveju, turi būti mažiausiai du bendrininkai, kurie betarpiškai dalyvauja vykdydami objektyviąją bendro nusikalstamos veikos pusę. Byloje nustatyta, kad objektyviąją nusikalstamos veikos pusę realizavo P. M. bei Baltarusijoje gyvenantys tyrimo metu nenustatyti asmenys.