Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo R. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 500 MGL (65000 Lt) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 7 d. (13 dienų), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad R. D. turi sumokėti 61620 Lt dydžio baudą per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. P. pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 500 MGL (65000 Lt) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 7 d. (13 dienų), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad R. P. turi sumokėti 61620 Lt dydžio baudą per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. ir R. P. nuteisti už tai, kad neteisėtai, dėl savanaudiškų paskatų Lietuvos Respublikos teritorijoje kartu gabeno valstybės sieną neteisėtai perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, t.y. nuo 2012 m. vasario 21 d. 21.52 val. iki 2012 m. vasario 22 d. 00.30 val., keliu Raseiniai – Kaunas – Marijampolė – Suvalkai, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens iš anksto pažadėtą 1500 litų atlygį, UAB „Afin Baltica“ priklausančioje vilkiko IVECO, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) puspriekabėje KRONE, valstybiniai numeriai DH 759, iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Raseinių rajone Kalnujų kaimo ribose, gabeno ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjusius (ne per pasienio kontrolės postą bei neturint vizų ir kitų dokumentų, patvirtinančių kelionės tikslą, pobūdį, trukmę, pakankamą lėšų kiekį, pragyventi buvimo Lietuvos Respublikoje metu, sąlygas ir terminus) nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: L. V. T., P. X. H., Tran D. K., B. V. H., Mai D. H., P. X. B., Vo H. B., L. D. T., N. T. P., Tran Q. V., kol 2012 m. vasario mėn. 22 d., apie 00.30 val., Kalvarijos savivaldybės Salaperaugio kaimo ribose, kelyje Kaunas - Marijampolė - Suvalkai, apie 1 km iki valstybės sienos ženklo 140, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas neteisingai nustatė laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2012 m. vasario 22 d., po ko jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri 2012 m. kovo 7 d. pakeista į švelnesnę, taigi, tyrimo metu jis buvo sulaikytas 14 dienų, teismas į bausmės laiką privalėjo įskaityti ir laikinajame sulaikyme išbūtą laiką bei vadovaujantis BK 65 straipsniu bausmę sumažinti 28 MGL.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. gynėjo ir nuteistojo R. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas visapusiškai ištyręs nuteistiesiems R. D. ir R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas dėl R. D. ir R. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje ir, tinkamai pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė jiems teisingas bausmes. Apeliaciniuose skunduose prašoma sušvelninti paskirtas bausmes, sumažinant paskirtų baudų dydį, ir tinkamai įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką į bausmę, tačiau tenkinti tokius apelianto prašymus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu R. D. ir R. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Šis nusikaltimas valdymo tvarkai priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis), už jį sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pagal BK 55 straipsnio nuostatas, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paprastai skiriamos asmeniui, pirmą kartą teisiamam tik už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Todėl nors R. D. ir R. P. teisiami pirmą kartą, tačiau už sunkų nusikaltimą, jiems grėsė vienintelė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta – reali laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgęs į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad sankcijoje numatytos bausmės (laisvės atėmimo) paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnis) ir, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė R. D. ir R. P. švelnesnę nei sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – baudą. Kaip matyti iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo, tokią bausmės rūšį abiem nuteistiesiems prašė skirti ir prokurorė, siūlydama nustatyti 700 MGL baudų dydžius, teisiamųjų gynėjai palaikė prokurorės poziciją dėl baudų paskyrimo, tačiau R. D. gynėjas prašė skirti ne didesnę nei 500 MGL dydžio baudą, o R. P. gynėjas prašė skirti mažesnę baudą (4 t., 114-115 b. l.). Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad R. D. teismo prašė jam skirti baudą, o ne laisvės atėmimą, teigė, jog galėtų sumokėti ne didesnę kaip 10000 Lt baudą, apie 300 Lt per mėnesį, prašė leisti baudą sumokėti per dvidešimt keturis mėnesius. R. P. taip pat prašė vietoj laisvės atėmimo skirti baudą, tik mažesnę nei prokurorės siūlomą (4 t., 117 b.l.). Taigi, skundžiamu teismo nuosprendžiu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistiesiems ir buvo paskirtos ne sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, o baudos. Paskirtų baudų dydis bei jų sumokėjimo tvarka taip pat buvo nustatyta atsižvelgiant į nuteistųjų prašymus, jų nurodytas šeimines aplinkybes bei turtinę padėtį. BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, kad už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 1500 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. D. ir R. P. buvo paskirtos 500 MGL dydžio baudos, t. y. mažesnės už sunkų nusikaltimą numatytą bausmės vidurkį. Tuo tarpu, nesutinkant su nuteistiesiems itin palankiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniuose skunduose prašoma dar labiau švelninti R. D. ir R. P. paskirtąsias bausmes ir sumažinti paskirtų baudų dydžius. Tokie apeliantų prašymai yra atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys bausmės paskirčiai, teisingumo ir bausmės neišvengiamumo principams.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes.

Viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų yra bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems R. D. ir R. P., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir, atsižvelgęs į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes bei tinkamai vadovaudamasis teismų praktika taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė jiems baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nenumatytą bausmę – baudą, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad R. D. ir R. P. padarytas nusikaltimas yra tyčinis, sunkus, tačiau reali žala valdymo tvarkai nepadaryta, sunkių pasekmių nekilo. Buvo atsižvelgta į tai, kad abu teisiami pirmą kartą, anksčiau nusikaltimų nėra padarę, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Taip pat teismas įvertino tai, kad tiek R. D., tiek R. P. dirba, turi šeimas ir jas išlaiko, darbovietėse charakterizuojami teigiamai. Kaltininkų atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad abu prisipažino kaltais padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Priešingai negu teigiama apeliaciniuose skunduose, nustatant R. D. ir R. P. paskirtų baudų dydžius, teismas įvertino visų reikšmingų byloje esančių ir teismui žinomų aplinkybių visetą.

Pirmosios instancijos teismui buvo žinomos aplinkybės apie R. D. ir R. P. šeimines bei materialines padėtis. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie tai, kad R. D. yra vedęs, turi du vaikus, iš kurių vienas – mažametis, o kitas – studijuojantis pilnametis (2 t., 167, 177 b. l., 4 t., b.l. 31). Taip pat byloje buvo pateikti duomenys apie R. D. kreditinius įsipareigojimus (2005 m. būsto paskolos sutartis su pakeitimais (4 t., 53-101 b.l.). Bylos duomenimis, R. D. nuolat dirbo vairuotoju pervežimo įmonėse, net ir bylos tyrimo metu turėjo galimybes dirbti ir vykti į komandiruotes (2 t., 178 b.l., 3 t. 23-24, 31, 33, 40, 4 t., 43 b.l.). Kaip matyti iš paskutinės darbovietės pateiktos pažymos, R. D. už šešis dirbtus mėnesius 2013 m. buvo išmokėta 15 264, 53 Lt, t.y. vidutiniškai 2544 Lt per mėnesį (4 t., 45 b.l.). Priešingai, negu nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, pažymos įrašai rodo, kad būtent tokia suma R. D. ir buvo išmokėta, o ne mažesnė suma nuo nurodytos sumos atskaičius mokesčius. Taigi R. D. darbingas amžius, turimas darbas, gaunamos pajamos nesuteikia pagrindo manyti, kad jam paskirta 500 MGL dydžio bauda, kurią jis turi sumokėti per dvejus metus yra per griežta bausmė, trukdanti laikytis jo turimų finansinių įsipareigojimų šeimai bei kredito įstaigai. Juo labiau, kad bylos duomenimis, nuteistojo sutuoktinė taip pat dirba ir gauna uždarbį (apie 900 Lt per mėnesį), kartu gyvenantys tėvai gauna netekto darbingumo ir senatvės pensijas (4 t., 37, 39, 41, 48-52). Taip pat pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir aplinkybės apie R. P. šeiminę ir materialinę padėtį. Bylos duomenimis R. P. vedęs, turi du pilnamečius vaikus, kurių vienas dirba (3 t., 42, 59 b.l., 4 t., 7 b.l.). Kaip ir R. D., R. P. nuolat dirbo vairuotoju pervežimo įmonėse ir gavo uždarbį (3 t., 51-52, 4 t., 1 b.l.). Bylos duomenimis nuteistojo sutuoktinė dirbo tik sezoninius darbus (4 t., 5-6 b.l.). Byloje nėra jokių duomenų apie šeimos kreditinius įsipareigojimus. Tokiu būdu ir R. P. darbingas amžius, turimas darbas, gaunamos pajamos bei šeiminė padėtis nesuteikia pagrindo manyti, kad jam paskirta 500 MGL dydžio bauda, kurią jis turi sumokėti per dvejus metus yra per griežta bausmė, iš esmės pažeidžianti šeimos materialinę gerovę ir negalima realiai įvykdyti. Priešingai, negu pažymi skunde R. P., tai, kad jis turi pensinio amžiaus ligotus tėvus taip pat nėra pagrindas vertinti jam paskirtą baudą kaip aiškiai per griežtą. Prašydamas sumažinti jam paskirtos baudos dydį, nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde akcentuoja neva antraeilį savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Bylos įrodymais neginčytinai nustatyta, kad R. P. ir R. D. kartu bendru sutarimu, veikdami tiesiogine tyčia, gabeno valstybės sieną neteisėtai perėjusius užsieniečius, to neneigė ir pats R. P., todėl nuteistojo skundo teiginys apie antraeilį jo vaidmenį nusikaltimo padaryme vertintinas kaip bandymas sušvelninti savo teisinę atsakomybę.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems R. D. ir R. P. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį paskirtos 500 MGL dydžio baudos, mažesnės už baudos, nustatomos už sunkius nusikaltimus, vidurkį, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės nuteistiesiems yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus bei 3 dalyje įtvirtintą teisingumo principą, todėl nėra teisinio pagrindo jas dar labiau švelninti, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose. Be to, pirmosios instancijos teismas R. D. ir R. P. ne tik, kad neskyrė sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, pakeisdamas ją mažesne, nei įstatyme numatytos baudos už sunkius nusikaltimus vidurkis, bauda, bet ir nuosprendžiu nustatė jiems palankią baudų sumokėjimo tvarką, t. y. įpareigojo paskirtas baudas sumokėti per dvidešimt keturių mėnesių laikotarpį. Tokiu būdu, kolegijos manymu, nuteistiesiems paskirtos bausmės buvo tinkamai individualizuotos, atsižvelgus į jų šeimines bei finansines padėtis, paskirtų baudų dydžius, teisiamajame posėdyje pareikštą prašymą, tokiu būdu užtikrinant teisingumo principo bei bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą. Dar labiau švelninant nuteistiesiems paskirtas bausmes būtų nepasiekti bausme siekiami tikslai bei neįgyvendintas vienas iš pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų –atsakomybės neišvengiamumo principas. Be to, BK 47 straipsnio, reglamentuojančio baudos taikymą, 6 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu.

Apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl R. D. ir R. P. paskirtų bausmių yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama ir su R. D. bei R. P. suėmime išbūto laiko įskaitymu į jiems paskirtas bausmes, tvirtinama, kad jie suėmime išbuvo ilgiau, nei nurodoma skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Atsakant į šiuos argumentus pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 361 straipsnio nuostatomis, abejones dėl nuosprendžio vykdymo turi teisę išspręsti nuosprendį priėmęs teismas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo nuosprendžio vykdymo metu, nuosprendį priėmęs teismas turi teisę priimti sprendimą ir dėl kardomojo kalinimo įskaitymo į bausmę, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas ar įskaitytas netiksliai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. D. gynėjo advokato Justo Jankausko ir nuteistojo R. P. apeliacinius skundus atmesti.