Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei B. G., ieškovės atstovei advokatei D. V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos atstovei J. O. B., atstovaujamos Generalinės prokuratūros atstovei B. Z., atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei A. P., atsakovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui V. Š., atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei B. P.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė nebūti laikomu dalyvaujančiu byloje asmeniu, nes neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, ieškovė nereiškė jo atžvilgiu reikalavimų, iš teismo sprendimo jam nekils jokių teisių nei pareigų. Ieškovė sutiko, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dalyvaujančiojo byloje asmens procesinė padėtis būtų panaikinta. Teismas iš bylos pašalino netinkama asmenį Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (CPK 45 straipsnio 1 dalis).

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaikė ieškinio reikalavimus. Teismui pasiūlius tikslinti ieškinį ir konkrečiai nurodyti kiekvieno atsakovo atsakomybės lygį ir žalą įvertinti pinigine išraiška pagal kiekvienos įstaigos (institucijos) galimai padarytą jos teisių pažeidimą, ieškovė nurodė palaikanti pradinį reikalavimą ir visi atsakovai turi atsakyti solidariai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį iš dalies patenkino, solidariai priteisdamas ieškovei iš atsakovų 2 172,15 Eur turtinę žalą, likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmetė.

Vilniaus miesto apygardos teismas 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo motyvuodamas, kad neatskleista bylos esmė, neanalizuoti kiekvienos institucijos ir pareigūnų veiksmų teisėtumas atskirai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas visiškai.

Byloje surinkti įrodymai bei baudžiamosios bylos Nr. M1-490-408/2014 medžiaga nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi panaikinta Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis ir priimtas naujas sprendimas – baudžiamoji byla B. G. (ieškovės) atžvilgiu nutraukta, neįrodžius, kad B. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Taip pat panaikinta priverčiamoji medicininio poveikio priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis Kauno Šilainių psichikos sveikatos priežiūros centre. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad nesant BK 154 straipsnyje numatyto privalomų nusikaltimo sudėties elementų - objekto ir objektyviosios pusės, negalimas asmens pripažinimas kaltu, todėl B. G. atžvilgiu baudžiamąją bylą dėl BK 154 straipsnio 1 dalies nutraukė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu procesinio dokumento įforminimu. Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas kitai proceso šaliai, taip pat jį pagrindžiančios aplinkybės sudaro sąlygas efektyviai gintis nuo pareikšto reikalavimo, taip užtikrinant šalių procesinį lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis).

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt.

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2008; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; kt.).

Pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, kardomosios priemonės taikymo tvarkos, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėtos administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.

Iš aukščiau nurodyto matyti, kad ieškovė nebuvo neteisėtai nuteista, suimta, neteisėtai sulaikyta ar pritaikytos neteisėtos procesinės prievartos priemonės arba areštas.

Šiuo atveju, susipažinus su baudžiamosios bylos Nr. M1-490-408/2014 medžiaga matyti, kad, siekiant išsiaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką, buvo atliekami procesiniai veiksmai ir priešingai nei nurodo ieškovė, tik gavę pareiškimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo nutraukti baudžiamosios bylos tik dėl to, kad ieškovei visos aplinkybės buvo akivaizdžios. Pažymėtina, kad nustačius aplinkybę, jog ieškovė gydėsi psichikos sveikatos centre, dėl ieškovės gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, pagrįstai galima skirti ekspertizę.

Teismo sprendime nurodytina, kad Teisingumo ministras savo įsakymu yra patvirtinęs Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašą (toliau – aprašas), kuris nustato teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo, atlikimo ir ekspertizės rezultatų įforminimo tvarką, teismo psichiatrų ekspertų teises ir pareigas. Šiuo aprašu turi vadovautis visi teismo psichiatrai ekspertai, atlikdami teismo psichiatrijos ekspertizes. Pagal nurodytą aprašą svarbiausi ekspertizės uždaviniai: įvertinti įtariamųjų, kaltinamųjų, taip pat administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų psichikos būklę ir nustatyti jų sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, taip pat įvertinti asmenų, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika, psichikos būklę; nustatyti, ar įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar kitas asmuo, kuriam paskirta ekspertizė, dėl psichikos sutrikimo yra pavojingas sau ir (ar) kitiems asmenims; rekomenduoti taikyti atitinkamas priverčiamąsias medicinos priemones asmenims, pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais; ištirti liudytojų, nukentėjusiųjų ir administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų psichikos būklę, įvertinti jų gebėjimą atkurti iš atminties aplinkybes, turinčias reikšmės bylai; civilinės bylos procese įvertinti asmenų, dėl kurių veiksnumo sprendžiama, psichikos būklę, taip pat ieškovo arba atsakovo psichikos būklę, gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, sudarant sandorius; atsakyti į kitus klausimus, kai reikia psichiatrijos ir teismo psichiatrijos žinių.

Gali būti paskirta ambulatorinė, stacionarinė ir pomirtinės ekspertizės. Pagal nurodytą aprašą ekspertas (ar ekspertizė įstaiga) nėra laisva spręsti, kuriose bylose atlikti paskirtą ekspertizę, dėl ekspertizės atlikimo būtinumo ir kitus klausimus, tai yra įgaliotos institucijos privalomo nurodymo atlikti psichiatrinę ekspertizę ir pateikti ekspertizės aktą, vykdytoja. Dėl šios priežasties, teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teises bei pareigas, daro išvadą, kad ieškinyje nurodytas atsakovas Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos veikė teisėtai, nepažeidė jokių minėto aprašo ar kitų teisės aktų nuostatų, atliko ekspertizę ir ją įformino ekspertizės aktu, todėl jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu nenustatyta ir šis atsakovas negali būti laikomas savo veiksmais padariusiu žalą ieškovei.

Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, tai yra turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Šiuo atveju, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, nenustatyta jokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuratūros ir (ar) teismo veiksmų.

Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėti veiksmai CK 6.272 str. 1 d. prasme yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (arba) neturtinė žala.

Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju jei buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, ir tokie neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai yra nustatyti bei konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu.

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju ieškovė tik deklaratyviais ir bendrais teiginiais nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teismų veiksmus, kurie neva pažeidė jos teises ir teisėtus interesus. Nors ieškovei (kaltinamajai baudžiamojoje byloje, kuri apygardos teismo sprendimu išteisinta) atrodė, jog baudžiamoji byla iš karto turėjo būti nutraukta, tačiau ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai turi surinkti visą medžiagą ir tik tuomet spręsti ar baudžiamoji byla perduotina teismui ar ji nutrauktina, procesiniai veiksmai buvo atlikti teisėtai ir akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje atliekami procesiniai veiksmai yra suvaržomojo pobūdžio, sukelia nepatogumus įtariamam (kaltinamam) asmeniui, tačiau paties proceso vykdymas nedaro ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtais savaime.

Kaip jau anksčiau teismo sprendime minėta, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

Asmens gyvybė ir sveikata – ypatinga, fundamentali vertybė. Konstitucijos 21 straipsnyje garantuojamas žmogaus asmens neliečiamumas, 22 straipsnyje – žmogaus privataus ir šeimos gyvenimo, garbės ir orumo neliečiamumas. Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas).

Valstybių pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį apima veiksmingą asmens (asmenų), kurio tapatybė yra žinoma, apsaugą nuo trečiojo asmens nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu pagal šią nuostatą elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, par. 49, su tolesnėmis nuorodomis). Kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio pobūdis ir kontekstas, trukmė, fizinis ir psichinis poveikis, ir, kai kuriais atvejais, aukos lytis, amžius, sveikatos būklė. Pavyzdžiui, elgesys traktuojamas kaip nežmoniškas, nes, be kita ko, jis buvo iš anksto suplanuotas, taikytas ištisas valandas ir sukėlė kūno sužalojimą arba stiprias fizines ir psichines kančias. Elgesys traktuojamas kaip žeminantis, kai sukėlė aukai baimę, sielvartą, nepilnavertiškumo jausmą, galėjo pažeminti ir sumenkinti auką ir galbūt palaužti jos fizinį ar psichinį pasipriešinimą.

Šiuo atveju nors ieškovės atžvilgiu baudžiamojoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė (su kurios išvadomis kategoriškai nesutinka pati ieškovė), tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei byloje nagrinėjant ją teisme, nenustatyta, kad ieškovės atžvilgiu buvo netinkamai elgiamasi (pagal aukščiau nurodytą Konvencijos aiškinimą), kad buvo pažeistos jos įstatymu saugomos teisės ir teisėti interesai. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog ieškovė padarė baudžiamąją veiką, paskyrė jai vieną iš švelniausių priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę, tai yra, ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis. Aukštesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo panaikinimas automatiškai nereiškia, kad valstybė padarė žalą ieškovei.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais kaip valstybės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis). Šiuo atveju teismas, susipažinęs tiek su šalių ir jų atstovų pateiktais argumentais teismo posėdžio metu, tiek su surinkta bylos medžiaga bei įvertinęs prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. M1-490-408/2014 medžiagą, daro išvadą, kad jokių bendrosios rūpestingumo pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnai (tyrėjai, prokurorai) ar teisėjai nepažeidė.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. prieš D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010). Tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013, kt.).

Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Balčius ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).

Bylą nagrinėjantis teismas nenustatė jokių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, priešingai visi procesiniai veiksmai atlikti savalaikiai ir tinkamai.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, tačiau turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012; 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. UAB „S. ir K.“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015; kt.).

Ieškovė aiškiai nurodo kuo pasireiškė neteisėti pareigūnų veiksmai, išskyrus jau anksčiau aptartas ekspertizės skyrimo ir atlikimo bei baudžiamosios bylos nenutraukimo po pareiškimo gavimo (dėl kurių teismo sprendime jau pasisakyta aukščiau).

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad gavus pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko visus būtinus ir neatidėliotinus veiksmus: apklausė daug liudytojų, rinko rašytinius įrodymus, rinko paaiškinimus, užklausė institucijas dėl informacijos gavimo ir kitus procesinius veiksmus. Teismas atsižvelgia į tai, kad pati ieškovė aktyviai nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nesiekė įrodyti pateikto pareiškimo nepagrįstumo ir pan.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pasisakyta, kad pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, yra šie: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konkrečios bylos aplinkybės, faktų gausa bei įvairovė, galimos jų kombinacijos lemia teismo diskrecijos ribas konkrečiose bylose, vertinant, ar buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Nagrinėjamu atveju procesas negali būti sprendžiamas kaip ilgai trukęs. Be to, ieškovė neįrodinėjo, jog tyrimas baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas per įmanomai trumpiausią laiką.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Šiuo atveju niekas nekliudė ieškovei baudžiamojo proceso metu bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, kad įrodytų, jog jos veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Todėl atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų bei ekspertų neteisėtų veiksmų, nes ieškinys grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais, nenurodant konkrečių motyvų, neindividualizuojant įstaigos (pareigūnų) veiksmų ir padarytos žalos priežastinio ryšio. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jokių kitų veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teisėjai atlikti negalėjo ir neturėjo pareigos.

Dėl nurodytos priežasties, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo spręsti dėl žalos ieškovei atlyginimo principų bei dydžio. Dėl šios priežasties laikytinas neįrodytu ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Ieškovės ieškinys visiškai atmestas, todėl jai nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Kadangi atsakovai ar liudytojai teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ar dalyvavimo teisme (kelionės ir kitas) išlaidas, ieškovės ieškinį atmetus visiškai atsakovams ar liudytojams pastarosios nėra atlygintinos (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 260, 265, 268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškovės B. G. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atmesti visiškai.

Šalys turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.