Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovė O. N. nurodė, kad 1996 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. 5-ajame notarų biure sudarė su J. A. ir Z. J. paskolos sutartis Nr. 10-5109 ir Nr. 10-5110, pagal kurias ji turėjusi gauti 5296 Lt ir 39 700 Lt paskolas. Sutartyje ji pasirašiusi, kad pinigus gavo, tačiau faktiškai pinigai buvo perduoti jos bendradarbiui – atsakovui S. P. . Aplinkybę, kad S. P. gavo šiuos pinigus, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-785-22/2003, ir šios bylos medžiaga. Minėtos paskolos sutartys buvo visiškai įvykdytos. Visus pinigus pagal šias sutartis J. A. ir Z. J. sumokėjo S. P., ir tą patvirtina minėtos civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiaga. 1999 m. lapkričio 12 d. tame pačiame notarų biure buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 2-8148 su Z. J. ir M. B. . Pagal šią sutartį ji (ieškovė) turėjusi gauti 62 444 Lt paskolą. Sutartyje ji pasirašiusi, kad gavo pinigus, tačiau faktiškai minėtą pinigų sumą gavo ir grąžinti ją įsipareigojo atsakovas S. P.. Aplinkybę, kad S. P. buvo tikrasis skolininkas pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį, patvirtina civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiaga (S. P. paaiškinimai teismui), taip pat 1999 m. lapkričio 12 d. raštu jos ir S. P. sudaryta paskolos sutartis (64 000 Lt sumai), kuri, ieškovės teigimu, buvo sudaryta ne kaip nauja paskolos sutartis (naujų pinigų pagal šią sutartį S. P. negavo), o kaip sutartis, patvirtinanti pinigų gavimą pagal 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, sudarytą su Z. J. ir M. B. Dalį paskolos, 2000 m. rugpjūčio 28 d. sumokėdamas J. A. 13 266 Lt, atsakovas S. P. grąžino. Dėl likusios paskolos dalies (60 000 Lt) kreditoriai inicijavo jos (ieškovės) buto varžytynes. Hipotekos teisėjos 2001 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – jai (ieškovei) nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių butą, esantį Vilniuje, Didlaukio g. 62-12. Ieškovės teigimu, iš viso už faktiškai atsakovo S. P. gautą kreditą ji sumokėjo kreditoriams 60 000 Lt sumą, gautą priverstinai pardavus jos butą, 417,92 Lt palūkanų ir 20,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias iš jos 2004 m. kovo 18 d. priteisė Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-174/2004), 3050 Lt nuostolių atlyginimo ir 92 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistus iš jos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8175-06/2004. Taip ji patyrė 63 580,82 Lt žalos, kurią turi atlyginti atsakovas S. P., nes būtent jis tvarkė visus paskolos gavimo klausimus ir pats faktiškai šiuos pinigus gavo, o ji tik pasirašiusi dokumentus. Realūs nuostoliai, ieškovės teigimu, yra gerokai didesni, nes ji prarado butą, kurio rinkos vertė buvo daug didesnė, o už reikalaujamą žalos atlyginimą analogiško buto ji negali įsigyti. Dėl delspinigių ieškovė nurodė, kad skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, privalo mokėti sutartyje arba įstatyme nustatyto dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (1964 m. CK 236 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Dėl atsakovo S. P. prievolės neįvykdymo už 6 mėnesių laikotarpį (1964 m. CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CK 6.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas) susidarė 953,71 Lt delspinigių (63 580,82 Lt x 3 proc./12 mėn. x 6 mėn.). Be to, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas (atsakovas) turi pareigą mokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė prašė teismo priteisti jai iš atsakovo 63 580,82 Lt žalos atlyginimo, 953,71 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.