Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-298-1097/2022

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-27
Bylos Nr.: e2-298-1097/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-15625-2020-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rūta Latvelė
Ieškovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Atsakovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro, R. J.
Trečiasis asmuo: O. R., J. K.
Advokatai: Kristijonas Paliutis, Aušra Murauskaitė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-298-1097/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15625-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.4; 3.1.3.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 27 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Latvelė,sekretoriaujant Deimenai Krasauskaitei,

dalyvaujant ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Anželikai Rastenienei,

atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Rimgaudui Kvikliui,

atsakovės valstybės įmonės Registrų centro atstovei Sandrai Barysei,trečiajam asmeniui O. R. ir jos atstovui advokatui Kristijonui Paliučiui,trečiojo asmens J. K. atstovei advokatei Aušrai Murauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl viešojo intereso gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. R., A. R., A. J., J. K., A. J., O. A. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J. ir VĮ Registrų centrui dėl viešojo intereso gynimo, prašydama: 1) atnaujinti terminą reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo pareikšti; 2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį, kuria ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti; 3) panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 4) įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę.

2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba, tenkindama atsakovo R. J. prašymą, 2001 m. rugpjūčio 9 d. leidimu Nr. N01-223 leido atsakovui vykdyti statybos darbus. 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 376 (toliau – ir ginčo aktas) pripažinti tinkamais naudoti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Nekilnojamojo turto registre statybos užbaigimo akto pagrindu kaip atitinkantys teisės aktų reikalavimus registruoti gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, tvora, kiemo aikštelė. 2017 m. atlikus žemės naudojimo patikrinimą nustatyta, kad ūkinio pastato vieta žemės sklype neatitinka projekte nurodytos vietos – ūkinio pastato dalis užima valstybinės žemės plotą. 2020 m. gegužės 25 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad šalia žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje yra objektai: dalis ūkinio pastato, tvoros, aikštelės. Statybos užbaigimo aktą surašius nesant teisės naudotis valstybės žeme įstatymų nustatytais pagrindais, šis aktas turi būti panaikintas, o nurodyti statiniai, esantys valstybinėje žemėje, turi būti pašalinti. Atsakovas R. J., būdamas statytoju, yra atsakingas už dalies ūkinio pastato, tvoros, aikštelės statybos darbų atlikimą valstybiniame žemės sklype, besiribojančiame su tuo metu jam nuosavybės teise priklausiusiu žemės sklypu. Ieškovė taip pat teigė, kad ginčo aktu tinkamais naudoti buvo pripažintas tik gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, todėl tvora ir aikštelė negalėjo būti užregistruoti Nekilnojamojo turto registre, t. y. ši teisinė registracija prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir turi būti panaikinta.

3. Ieškovė nurodė, kad valstybiniame žemės sklype esantys pastatai buvo perleisti eile sandorių ir dabar nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims O. R. ir A. R. Ieškovės teigimu, nuginčijus statybos užbaigimo aktą, teismas, net ir nesant ieškovės reikalavimo, savo iniciatyva turėtų išspręsti klausimą dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, nes savavališkai, pažeidžiant statinio projekto sprendinius, teisės aktų reikalavimus pastatyti ūkinis pastatas ir kiti inžineriniai statiniai negalėjo būti civilinės apyvartos objektu. Ieškovės teigimu, restitucijos taikymas bei sandorių nuginčijimas yra galimas teismo iniciatyva, nes byloje pareikšti reikalavimai susiję su viešuoju interesu.

4. Ieškovė prašė atnaujinti praleistą terminą administraciniams aktams ginčyti. Nurodė, kad ieškovė siekia apginti viešąjį interesą, t. y. atkurti faktinę situaciją, buvusią iki pažeidimo, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Pažymėjo, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, o, atnaujinus terminą dėl statybos užbaigimo akto panaikinimo, nereikštų, jog būtų pažeistos byloje dalyvaujančių asmenų teisės – trečiųjų asmenų, nes apie teisės pažeidimą jie jau buvo informuoti dalyvaudami civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-421/2020; atsakovo R. J. – nes jis, vykdęs statybos darbus valstybiniame žemės sklype, neturėjo šio sklypo valdymo teisės, todėl negalėjo nesuprasti savo priešingų teisei veiksmų, ir nesitikėti, kad iš to nekils teisinės pasekmės. Nurodė, kad poreikis kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą iškilo tik civilinės bylos Nr. e3K-3-254-421/2020 eigoje, nes buvo kvestionuojamas kaltas asmuo (objektų statytojas).

Atsiliepimas

5. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė patikslintą ieškinį tenkinti.

6. Atsakovas R. J. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad visi statiniai buvo pastatyti pagal detalųjį planą, kartu su gyvenamuoju namu, kurio statyba atlikta pagal statybos leidimą. Prieš surašant ginčijamą 2002 m. balandžio 8 d. aktą atsakovas pateikė statybos inspektoriui detalųjį planą ir jis nematė jokios problemos nei dėl ūkio pastato, nei dėl tvoros ar kitų statinių. Dalis žemės pagal detalųjį planą tuo metu dar nebuvo išpirkta, dėl kažkokių detalaus plano procedūrų. Dėl to atsakovui patarė atlikti tik dalies tvoros kadastrinius matavimus, o tvoros dalį, kuri pastatyta ant dar neišpirktos žemės, įregistruoti po žemės išpirkimo. Atsakovas nurodė, kad nespėjo to padaryti, nes žemės sklypą su statiniais pardavė, pirkėjus informuodamas apie detalųjį planą. Atsakovas nurodė manęs, jog pastarieji žemę nusipirko. Atsakovas patvirtino, kad ginčo žemės sklype statiniai nėra pasikeitę nuo 2002 m. balandžio 8 d.: tiek ūkinis pastatas, tiek tvora yra tokie patys, kokie buvo tuo metu, kai surašytas ginčo aktas.

7. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime prašė nutraukti bylos dalį dėl kitų inžinerinių statinių teisinės registracijos panaikinimo; šio prašymo atmetimo atveju – šį patikslinto ieškinio reikalavimą atmesti; dėl kitų ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. ieškovė, nesutikdama su teritorinio registratoriaus 2002 m. gegužės 17 d. priimtu sprendimu įregistruoti statinius, turėjo šį sprendimą skųsti Centriniam registratoriui, tačiau to nepadarė. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl statinių registracijos panaikinimo turėtų būti atmestas dėl to, jog ieškovė yra praleidusi ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nurodytą vieno mėnesio terminą, bet ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įvardintą naikinamąjį terminą 2002 m. gegužės 17 d. priimto sprendimo apskundimui. Atsakovo teigimu, VĮ Registrų centras neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir teises į juos, nes buvo pateikti visi tokiai registracijai reikalingi dokumentai.

8. Atsakovas VĮ Registrų centras pažymėjo, kad ieškovės pareikštais reikalavimais šioje byloje nebus apgintas viešasis interesas, priešingai – teismui patenkinus ieškovės reikalavimus ir panaikinus tik ginčo akto galiojimą bei ginčo objektų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, bus sukurta situacija, kurios išsprendimas pareikalaus papildomų teisminių procesų. Paskutiniai ginčo objektų duomenų pakeitimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į ginčo objektus, Nekilnojamojo turto registre atlikti ne ginčijamo akto, o civilinių sandorių, kurie šioje civilinėje byloje nėra ginčijami, pagrindu. Egzistuojantis (nežuvęs) nekilnojamasis daiktas negali būti išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro tol, kol nėra išregistruotos į šį nekilnojamąjį turtą įregistruotos daiktinės teisės bei jų suvaržymai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų registre, kurie yra padaryti sandorio pagrindu, kol šis sandoris nepripažintas negaliojančiu arba nepateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis. Patenkinus tik ieškinyje suformuluotus reikalavimus bus sukelta dar didesnė sumaištis, o ieškovei bylinėjantis vien dėl akto panaikinimo, nesiekiant visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose ir viešasis interesas realiai nėra apginamas.

9. Trečiasis asmuo O. R. atsiliepime prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė ginčija 2002 m. priimtą administracinį aktą, nuo kurio priėmimo yra praėję 18 metų, ir, atitinkamai, suėjęs naikinamasis 10 metų terminas, kurio teismas negali atnaujinti (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Ieškovei apie šioje byloje ginčijamą aktą ir visas ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes buvo žinoma vėliausiai 2017 m. pabaigoje, kai ieškovė atliko žemės naudojimo patikrinimą ir dėl nustatytų pažeidimų kreipėsi į statybos valstybinės priežiūros instituciją. Būtent nuo to momento yra skaičiuojamas terminas ieškiniui pateikti, o ieškinyje nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, kurios pateisintų termino praleidimo priežastis. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas įpareigoti buvusį statytoją R. J. nugriauti tretiesiems asmenims priklausančius statinius, nepanaikinus nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės įgijimo pagrindu esančių sandorių ir nesprendžiant restitucijos klausimo, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4 knygos V skyriaus I skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Ieškovei norint sugražinti padėtį į iki 2002 m. balandžio 8 d. buvusią būklę neužtenka ginčyti tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, būtina reikšti reikalavimus ir dėl visų sandorių, kurių pagrindu ginčo statiniai buvo perleisti nuosavybėn, panaikinimo ir restitucijos taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tokių reikalavimų nereiškia, todėl nesant byloje reikalavimo panaikinti trečiųjų asmenų nuosavybės teisės pagrindu esančio sandorio, teismas atitinkamai neturi jokio teisinio pagrindo įpareigoti kažkokį asmenį nugriauti trečiųjų asmenų nuosavybės teisės objektu esančius nekilnojamuosius daiktus ir/ar išregistruoti juos iš nekilnojamojo turto registro. Trečiojo asmens teigimu, atsižvelgiant į ieškovės ydingai formuluojamus reikalavimus ir pasirenkamus atsakovus, darytina išvada, kad ieškinys šioje byloje yra pareikštas dėl paties proceso, o ne siekiant jo reikalavimų patenkinimo. Dėl to, trečiojo asmens teigimu, yra pagrindas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 299, 300 straipsnių pagrindu apie ieškovės ir atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmus informuoti prokuratūrą bei šių institucijų vadovus skiriančius valstybės pareigūnus (žemės ūkio ministrą bei aplinkos ministrą).

10. Trečiasis asmuo J. K. atsiliepime prašė patikslintą ieškinį atmesti. Pabrėžė, kad yra sąžiningas daiktinių teisių į ginčo statinius įgijėjas, daiktines teises į ginčo statinius įgijęs tik po to, kai inspekcija patikrino šioje byloje ginčijamo statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, t. y. surašė aktą ir ginčo statinių statytojas, R. J., šio akto pagrindu, ginčo statinius įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Valstybės institucijos, išduodamos ginčo aktą prieš daugiau kaip 19 metų, tiek atsakovui R. J., tiek ir kitiems sąžiningiems įgijėjams –tretiesiems asmenims suteikė teisėtą lūkestį, jog ginčo aktas yra teisėtas ir išduotas nepažeidžiant teisės aktuose nuostatų reikalavimų. Dėl šios priežasties, ginčo akto panaikinimas po daugiau kaip 19 metų akivaizdžiai pažeistų teisėtų lūkesčių principą trečiųjų asmenų atžvilgiu. Šioje byloje statybos padarinių šalinimo klausimai neturėtų būti sprendžiami ginčo statinių nugriovimu, nes tokia priemonė yra neproporcinga (neadekvati), be to, yra galimybė šį klausimą išspręsti kitaip – išsipirkti iš ieškovės dalį valstybinės žemės, kuri reikalinga ginčo pastato bei tvorai ir aikštelei eksploatuoti. Taip pat nurodė, kad ieškinys paduotas praleidus įstatyme nustatytus terminus, per kuriuos ieškovė galėjo įgyvendinti jai, kaip valstybinės žemės patikėtinei, priskirtas funkcijas ir kreiptis į teismą dėl priimto ginčo akto panaikinimo (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė prašė ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad viešasis interesas pažeidžiamas užėmus valstybinę žemę, o pastatyti statiniai neatitinka projektinės dokumentacijos. Ginčo aktu pripažintas tinkamu naudotis gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, todėl jo pagrindu negalėjo būti įregistruotos ir tvoros bei kiti statiniai. Teigė, kad terminas kreiptis į teismą negali būti taikomas formaliai, o imperatyvo pažeidimas svarbiau nei privačių asmenų gynimas ar terminų taikymas. Taip pat nurodė, kad dėl situacijos kaltas statinių statytojas atsakovas R. J., mišrios jo ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos kaltės nėra, nes statytojo pateikti dokumentai suklaidino inspekciją.

12. Teismo posėdžio metu atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas prašė ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad statytojas privalėjo statybas vykdyti pagal statybos leidimą, tačiau to nepadarė ir dalis ūkio pastato yra valstybinėje žemėje. Kiti statiniai nebuvo nurodyti ginčo akte, todėl negalėjo būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teigė, kad dėl situacijos kaltas atsakovas R. J., nes buvo neapdairus ir statydamas statinius kirto žemės sklypo ribas.

13. Teismo posėdžio metu atsakovo VĮ Registrų centro atstovė prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad ieškovė praleido naikinamąjį ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Teisė ginčyti administracinį aktą negali būti neribota laike, nes sukeltų nepagrįstą neapibrėžtumą. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei ginčijamas administracinis aktas sukėlė padarinius, nepakanka ginčyti vien aktą, privalo būti reiškiami reikalavimai viešajam interesui realiai apginti. Ieškovės reikalavimai nėra įmanomi įgyvendinti, nes objektai įregistruoti ne ginčo akto, o sandorių pagrindu, ir asmenų nuosavybės teisės į objektus negalėtų būti išregistruotos, t. y. viešasis interesas nebūtų apgintas, o tik sukelta dar daugiau ginčų.

14. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo O. R. paaiškino, kad sklypą su ginčo statiniais įsigijo 2015 metais ir buvo įsitikinusi, kad viskas teisėta. Apie problemas sužinojo tik 2018 metais. Buvo pradėtas detalusis planavimas ir kreiptasi dėl valstybinės žemės išpirkimo, tačiau prašymas atmestas pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Šiuo metu taip pat sprendžiamas klausimas dėl įsiterpusio valstybinės žemės sklypo išpirkimo, tačiau kyla ginčų su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nes keliamas klausimas dėl sklypo atitikties įsiterpusio sklypo kriterijams. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens O. R. atstovas paaiškino, kad trečiasis asmuo yra sąžininga turto įgijėja, o būtent atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija sukūrė prielaidas ginčo turtui tapti civilinės apyvartos objektu. Pasekmės turėtų kilti valstybei, nes jos institucijos prisidėjo prie situacijos sukūrimo. Nurodė, kad turėtų būti taikomas naikinamasis senaties terminas. Be to, byloje turėtų būti ginčijami visi sandoriai po ginčo administracinio akto priėmimo, todėl ieškovė, formuluodama reikalavimą, iš esmės nesudaro prielaidų viešajam interesui apginti ir veikia prieš teisinės valstybės principą. Ieškovė neformuluoja reikalavimų ginčo turtą sandoriais perėmusiems asmenims, o teismas ex officio to negali spręsti.

15. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens J. K. atstovė nurodė su ieškiniu nesutinkanti; rėmėsi procesiniuose dokumentuos nurodytomis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais. Teigė, kad ieškinys pareikštas praleidus naikinamąjį terminą, o jokių svarbių priežasčių terminui atnaujinti nenurodyta. Valstybės institucijų neveikimo pasekmės negali daryti neigiamos įtakos kitų asmenų, sąžiningų turto įgijėjų, teisėms. Trečiasis asmuo nuosavybės teisę į ginčo statinius įgijo tik po to, kai atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija patikrino ginčo akto teisėtumą, ir yra sąžiningas daiktinių teisių įgijėjas. Turi būti nustatyta protinga interesų pusiausvyra, taikomas atsakingo valdymo principas ir atsižvelgiama į tai, kad valstybės institucijos savo pareigas vykdė aplaidžiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

16. Ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalies teisėtumo. Byloje rašytinių duomenų pagrindu nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės:

16.1. 2001 m. rugpjūčio 9 d. statybos leidimu Nr. N01-223 R. J. leista statyti gyvenamąjį namą žemės sklype (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) pagal UAB ,,Renova“ parengtą projektą (suderintas savivaldybėje 2001 m. liepos 25 d. Nr. 28, Reg. Nr. 01-1634).

16.2. 2002 m. vasario 28 d. parengta statinių kadastro duomenų byla.

16.3. 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 376 pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini); nurodyti kartu pastatyti priklausiniai – ūkio pastatas; pasatyti pagal 2001 m. rugpjūčio 9 d. statytos leidimą Nr. N01-223, statytojas R. J.

16.4. 2002 m. gegužės 17 d. į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys bei į šiuos statinius įregistruotos R. J. ir A. J. nuosavybės teisės. Šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas keliais sandoriais ir nuo 2002 m. balandžio 8 d. iki 2002 m. birželio 21 d. nuosavybės teise priklausė R. J. bei A. J.; nuo 2002 m. birželio 21 d. iki 2003 m. gruodžio 12 d. nuosavybės teise priklausė J. Š.; nuo 2003 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. sausio 10 d. nuosavybės teise priklausė R. J. ir A. J.; nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2011 m. vasario 14 d. nuosavybės teise priklausė O. K. ir V. K.; nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. nuosavybės teise priklausė J. K. 2015 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, lauko baseinas), esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims O. R. ir A. R.

16.5. 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-787 Nacionalinė žemės tarnyba nustatė, kad šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), esanti tvora, šuns voljeras ir dalis ūkinio pastato užima valstybinę žemę.

16.6. 2017 m. gruodžio 22 d. raštu dėl informacijos pateikimo Nr. 49SJN-3018-(14.49.105.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius informavo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kad 2017 m. lapkričio 2 d. atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą vietoje ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-787, kuriame nustatė, jog žemės sklypas aptvertas tvoromis, kurios pastatytos už žemės sklypo ribų ir užima valstybinės žemės, taip pat valstybinėje žemėje įrengta dalis pastato ir voljeras. Rašte taip pat nurodoma, kad iš žemės sklypo savininkės pateikto VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog kiemo ūkinis pastatas ir tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

16.7. 2018 m. sausio 15 d. raštu dėl tarnybinės pagalbos Nr. (23.2)2D-597 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama informuoti, kokiu pagrindu buvo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kiti inžineriniai (duomenys neskelbtini), ir pateikti nekilnojamųjų daiktų (statinių) kadastro duomenų bylos bei įregistravimo pagrindo – statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, kopijas. VĮ Registrų centras prašomą informaciją ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų dokumentų bylos, akto kopijas pateikė 2018 m. sausio 18 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-218.

16.8. 2018 m. sausio 30 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-150(23.2) fiksavo, kad teisiškai registruota tvora, dalis ūkinio pastato yra valstybinėje žemėje.

16.9. 2018 m. vasario 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. (23.29) PN-77 įpareigojo O. R. pašalinti metalinius ir mūrinius tvoros stulpus bei medinių lentelių segmentų tvorą su betoniniu pamatu, šuns voljerą, pastatytus valstybinėje žemėje, esančioje šalia trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo O. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl šio privalomojo nurodymo panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. e2-29985-862/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-23833-2018-9); Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį (civilinė byla Nr. e3K-3-254-421/2020).

Žemesnės instancijos teismas

16.10. 2020 m. gegužės 25 d. Nacionalinė žemės tarnyba žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-246-(14.49.81) ir jo pagrindu parengtoje kadastro žemėlapio ištraukoje M 1:1000 (schemoje) nurodė, kad šalia žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje yra objektai: dalis ūkinio pastato, tvoros, aikštelės.

17. Šiame kontekste ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašo: 1) atnaujinti terminą reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo pareikšti; 2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį, kuria ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti; 3) panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini) – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 4) įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę.

Dėl termino reikalavimams reikšti

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; kt.).

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012).

20. Teismai yra išaiškinę, kad tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–283/2010; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1076-1066/2021). Taigi, termino kreiptis į teismą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies ar ginčo statinių įregistravimo viešajame registre panaikinimo eigos pradžia prasidėjo nuo to momento, kai ieškovė surinko ar turėjo surinkti pakankamai duomenų apie galimus teisės aktų pažeidimus.

21. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad aplinkybę, jog šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), esanti tvora ir dalis ūkinio pastato užima valstybinę žemę, ieškovė nustatė ir fiksavo 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-787. 2017 m. gruodžio 22 d. raštu dėl informacijos pateikimo Nr. 49SJN-3018-(14.49.105.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius apie tai informavo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kartu nurodydamas, kad ūkinis pastatas ir tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centras kiemo statinių, kadastrinių matavimų dokumentų bylos, ginčo akto kopijas pateikė 2018 m. sausio 18 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-218. 2018 m. sausio 30 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-150(23.2) fiksavo, kad teisiškai registruota tvora, dalis ūkinio pastato yra valstybinėje žemėje. Taigi, ieškovė apie galimus valstybinės žemės naudojimo pažeidimus sužinojo 2017 m. lapkričio mėnesį ir, surašydama 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą, taip pat fiksavo, jog ūkinis pastatas bei tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl to konstatuotina, kad, ieškovė apie situaciją sužinojo ir reikšmingą medžiagą buvo surinkusi arba turėjo būti surinkusi 2017 m. lapkričio mėnesį. Be to, atsižvelgiant į pateiktus ieškovės ir atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarpusavio susirašinėjimo raštus, matyti, jog šios institucijos tarpusavyje dalinosi nagrinėjamai situacijai reikšminga informacija. Dėl to VĮ Registrų centro 2018 m. sausio 18 d. pateikti reikšmingi dokumentai tapo žinomi institucijoms vėliausiai 2018 m. pradžioje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalies pripažinimo negaliojančia į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi nustatytą terminą.

22. Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad poreikis kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą iškilo tik civilinės bylos Nr. e3K-3-254-421/2020 eigoje, nes buvo kvestionuojamas kaltas asmuo (objektų statytojas). Kaip minėta, visa reikšminga medžiaga ieškovei ir ieškinį palaikančiai atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai tapo arba turėjo tapti žinoma vėliausiai 2018 m. pradžioje, po to, kai buvo atlikti situacijos patikrinimai vietoje ir gauti dokumentai iš VĮ Registrų centro. Be to, nėra pagrindo nustatyti tikėtinos sąsajos tarp teismų procesinių sprendimų nurodytoje byloje ir kreipimosi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu laiko. Ieškovė su šiuo ieškiniu į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 29 d., o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinę bylą Nr. e3K-3-254-421/2020 išnagrinėjo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi, todėl negali būti pripažinta, jog ieškovei iš kasacinio teismo procesinio sprendimo turinio kilo poreikis kreiptis su nagrinėjamu ieškiniu. Tuo pačiu, nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė 2019 m. lapkričio 26 d., t. y., jei būtų laikoma, jog reikšmingų aplinkybių ieškovė sužinojo iš šio procesinio sprendimo, ieškovės 2020 m. gegužės 29 d. pateiktas nagrinėjamas ieškinys paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą.

23. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalį teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (2 dalis). Taigi, kaip pagrįstai nurodė atsakovas VĮ Registrų centras, ieškovė, ieškiniu prašydama panaikinti statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir ginčydama 2002 m. gegužės 17 d. atliktą kadastrinių duomenų ir teisių į juos įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, reikalavimą teikia nesilaikydama įtvirtintos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

24. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalį, skundas Centriniam registratoriui turi būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne dėl to asmens, kuris paduoda skundą, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-77/2008; 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2504/2011; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2571/2011). Iš ieškovės 2017 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 49SJN-3018-(14.49.105.) matyti, kad, 2017 m. lapkričio 2 d. atlikusi žemės sklypo patikrinimą vietoje, ieškovė nustatė, jog ūkinis pastatas ir tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi, apie ginčo statinių įregistravimą ieškovei tapo žinoma 2017 m. lapkričio mėnesį. Minėta, kad visa reikšminga medžiaga, susijusi su statinių registracija Nekilnojamojo turto registre, buvo ar turėjo būti gauta 2018 m. pradžioje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė ženkliai praleido teisės aktuose nustatytą terminą skundui dėl statinių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pateikti.

25. Ieškovė neginčija aplinkybės dėl nurodytų terminų administraciniams aktams ginčyti praleidimo, tačiau prašė šiuos terminus atnaujinti. Taigi, byloje ieškovė prašo atnaujinti terminus reikalavimams reikšti, kai nuo ginčijamų aktų surašymo yra praėję dvidešimt metų, o nuo ieškovės sužinojimo ar turėjimo išsiaiškinti situaciją – daugiau nei ketveri metai.

26. ABTĮ 30 straipsnyje įtvirtintos praleisto termino atnaujinimo taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taip pat ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad ,,skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus“.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Pažymėtina, kad ir iki šios įstatymo nuostatos įtvirtinimo teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020).

28. Taigi, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas administraciniam aktui apskųsti teisme – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo, kurio teismas negali atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-695/2020). Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl panaikinimo administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020). Teismų praktikoje išaiškinta ir akcentuota, kad šio naikinamojo termino pabaiga siejama su skundžiamo teisės akto priėmimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020). Nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie aktą dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019).

29. Pažymėtina, kad, kaip yra išaiškinę teismai formuojamoje praktikoje, nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai, visi administracinių bylų procesai, kurie buvo pradėti po šio įstatymo įsigaliojimo, vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka, taikant ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dešimties metų administracinių aktų apskundimo teisme terminą, nepriklausomai nuo to, kad šis terminas jau yra pasibaigęs dar iki naujos minėto įstatymo redakcijos įsigaliojimo, t. y. tuo metu, kai įstatymų leidėjas dar nebuvo dešimties metų termino priskyręs prie naikinamųjų terminų (žr. 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 įsigaliojimą ir įgyvendinimą apibrėžiančias 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio nuostatas) (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-551-261/2017; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-1062/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-403/2020 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinys, kuriuo ginčijama 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis ir 2002 m. gegužės 17 d. statinių įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, buvo paduotas 2020 m. gegužės 29 d. Teismas, atsižvelgdamas į naujos redakcijos ABTĮ įsigaliojimą ir įgyvendinimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat į su jų taikymu susijusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pripažįsta, kad ieškovė praleido ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą naikinamąjį statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto apskundimo ir statinių registracijos nekilnojamojo turto registre ginčijimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos ir negali būti teismo atnaujinamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas laiko, kad, sprendžiant dėl ieškovės teisės į teisminę gynybą prielaidų buvimo, aplinkybės, kada ieškovė sužinojo apie patį statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, statinių registraciją ir pan., nagrinėjamu atveju įgyja antraeilę prasmę.

Dėl viešojo intereso gynimo

31. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad klausimą, ar termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Tam tikrose bylose (pvz., kai ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, jog administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1540-603/2021).

32. Atsižvelgiant į nurodytą, net ir nustačius, jog buvo praleistas naikinamasis terminas ieškinio reikalavimams reikšti, būtina įvertinti, ar nėra pagrindo spręsti dėl naikinamojo termino taikymo išimčių.

33. Pasisakant dėl ieškinio senaties termino ieškiniui dėl viešojo intereso gynimo, atkreiptinas dėmesys į teismų išaiškinimus, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas imtis priemonių viešajam interesui apginti gali lemti situaciją, jog galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-335-08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

34. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tam, jog viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y., ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013). Ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, todėl būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010).

35. Ieškovė grįsdama prašymą atnaujinti terminą ieškinio reikalavimams pateikti, nurodė, kad siekia apginti viešąjį interesą, t. y. atkurti faktinę situaciją, buvusią iki pažeidimo. Pažymėjo, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, o, atnaujinus terminą, nebūtų pažeistos byloje dalyvaujančių asmenų teisės, nes dabartiniai turto savininkai tretieji asmenys apie teisės pažeidimą buvo informuoti dalyvaudami civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-421/2020, o atsakovas R. J., vykdęs statybos darbus valstybiniame žemės sklype, neturėjo šio sklypo valdymo teisės, todėl negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingų teisei ir negalėjo tikėtis, kad iš to nekils teisinės pasekmės – statybos akto užbaigimo panaikinimas.

36. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė būtinybės viešojo intereso pagrindu taikyti įstatyme įtvirtinto naikinamojo termino išimtį. Kaip matyti iš ieškovės nurodytų argumentų, iš esmės remiamasi vien formaliai įvardijamu viešuoju interesu, siejamu su būtinybe užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą. Tačiau nėra įvardijama jokių aplinkybių, kodėl šios bylos situacija turėtų būti vertinama kaip išimtinė: nėra argumentuojama dėl esminio valstybės poreikio į nurodytą ginčo žemę, neįvardijamas esminis pažeidžiamas viešasis interesas bei jam daroma konkreti žala. Priešingai, keliant reikalavimus nėra atsižvelgiama į tai, jog nuo ginčo akto priėmimo praėjo dvidešimt metų – naikinamasis terminas praleistas dvigubai, ginčo statiniai eile sandorių perleisti kitiems savininkams, kurių sąžiningumas nėra ginčijamas. Nurodomi argumentai dėl byloje dalyvaujančių asmenų teisių (ne)pažeidimo abejotini atsižvelgiant į tai, jog dabartinių ginčo turto savininkų, kurie turtą įsigijo 2015 metais, sąžiningumas neginčijamas, nėra nurodomi jokie jų padaryti teisės aktų pažeidimai. Pažymėtina, kad ginčo statiniai yra teritorijoje, kuri nepriskirtina ypatingoms, saugomoms ar esminę reikšmę viešajam interesui turinčioms teritorijoms. Priešingai, bylos medžiaga leidžia nustatyti, kad nurodytoje teritorijoje valstybinę žemę buvo leidžiama išpirkti pagal patvirtintus detaliojo planavimo dokumentus. Atsakovas R. J. ir trečiojo asmens O. R. atstovas paaiškino, kad išpirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebuvo baigtos, o, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, procedūrų baigti nepavyko (DOK-94052, priedai prie DOK-158006, DOK-135410). Dėl to trečiojo asmens O. R. atstovas plačiai paaiškino, jog ginčo turto savininkė šiuo metu aktyviai siekia situaciją išspręsti; pateikė jos pastangas patvirtinančius įrodymus (priedai prie DOK-158006, DOK-63051, DOK-115027, DOK-127321, DOK-131170). Ieškovė taip pat patvirtino, jog trečiojo asmens siūlomi sprendimai galėtų būti realūs ir galimi (DOK-160095). Taigi, ginčo statiniai yra teritorijoje, kurioje iš principo yra galimas valstybinės žemės perleidimas privatiems asmenims.

37. Tokioje situacijoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąžiningų įgijėjų nuosavybės teisės bei teisėtų lūkesčių apsauga taip pat yra konstitucinės vertybės, o jų gynyba svarbi viešajam interesui. Taigi, atsižvelgiant į itin ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo ginčijamo akto priėmimo, į eilę sandorių ir sąžiningų įgijėjų, nekeliant klausimų dėl turto įgijėjų sąžiningumo, o teritorijai nepatenkant į tokią, kurioje valstybinės žemės perleidimas privatiems asmenims būtų negalimas, taip pat siekiant nustatyti teisingą viešųjų interesų pusiausvyrą, konstatuotina nesant pagrindo spręsti dėl įstatyme įtvirtinto naikinamojo termino išimties būtinybės, o teisinių santykių stabilumo siekis neturėtų būti paneigtas. Priešinga išvada neatitiktų viešųjų interesų pusiausvyros, paneigtų sąžiningų įgijėjų teisėtus lūkesčius.

38. Atskirai atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikštų reikalavimų ir procesinių dokumentų turinys leidžia abejoti ieškovės deklaruojamo siekio ginti viešąjį interesą realumu ir ieškovės, kaip valstybinės institucijos, pareigos ginti viešąjį interesą vykdymo tinkamumu.

39. Pirma, ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę formuluojamas ydingai ir iš esmės negalėtų būti įgyvendintas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. J. ginčo turtą pardavė dar 2002 metais ir šiuo metu nėra jo savininkas. Ginčo turto savininkais šiuo metu yra tretieji asmenys O. R. ir A. R., todėl ieškovė, siekdama realaus ginčo statinių pašalinimo, įpareigojimą šalinti statinius turėtų formuluoti būtent šiems asmenims – turto savininkams, kartu nurodant, jog įpareigojimas turėtų būti vykdomas dėl situacijos kaltų asmenų lėšomis (galimai, ir atsakovo R. J.). Šis klausimas ne kartą keltas teismo posėdžių metu, tačiau ieškovė kategoriškai pasirinko dabartinius ginčo turto savininkus laikyti trečiaisiais asmenimis byloje, o reikalavimą dėl realaus statinių šalinimo reikšti asmeniui, kuris jau dvidešimt metų nėra turto savininkas. Tokio pobūdžio reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus asmeniui, kuris objektyviai negalėtų tokių veiksmų atlikti nebūdamas turto savininku ir jo nevaldydamas, vertintinas kaip neįvykdomas ir pareikštas netinkamam atsakovui.

40. Antra, nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama reikalavimus panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės, ūkinio pastato – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, nereiškia reikalavimo dėl sandorių dalių, kuriomis šis ginčo turtas buvo perleistas kitiems asmenims, naikinimo bei restitucijos taikymo. Šis klausimas ne kartą keltas teismo posėdžių metu, o ieškovė, grįsdama tokią poziciją, nurodė, kad nors šioje byloje ir nereiškiamas reikalavimas dėl statinių restitucijos taikymo ir sandorių nuginčijimo, tačiau restitucijos taikymas bei sandorių nuginčijimas yra galimas teismo iniciatyva, nes byloje pareikšti reikalavimai susiję su viešuoju interesu.

41. Teismo vertinimu, tokia ieškovės pozicija neatitinka viešojo intereso apgynimo siekiančios valstybinės institucijos pareigos realiai ginti tokį interesą, bendradarbiauti procese, siekti operatyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, bei iš esmės reiškia ieškovo teisių bei pareigų perkėlimą teismui, paneigiant esminius civilinio proceso principus. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialieji reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Teismas yra išaiškinęs, kad kreipimasis į teismą su reikalavimu panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu yra ne tik atlikta naujai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojo daiktinių teisių į jį registracija, bet ir yra sudaryti daiktinių teisių į šį turtą perleidimo, daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, negali būti savitikslis, o turi būti skirtas viešojo intereso apsaugai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020). Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/09). Bylinėjantis vien dėl administracinio akto panaikinimo, nesiekiant šiuo aktu sukurtų visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o viešasis interesas realiai nėra apginamas, nes patenkinus tik tokius reikalavimus būtų sukelta dar didesnė sumaištis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020). Nagrinėjamu atveju paskutiniai ginčo objektų duomenų pakeitimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į ginčo objektus, Nekilnojamojo turto registre atlikti ne ginčijamo 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376, o civilinių sandorių, kurie šioje civilinėje byloje nėra ginčijami, pagrindu. Reikalavimas panaikinti tik aktą ir jo pagrindu atliktą statinių teisinę registraciją nėra siejamas su atitinkamais materialiaisiais teisiniais padariniais (susidariusios situacijos išsprendimu iki galo), todėl, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, konstatuotina, kad tokie suformuluoti reikalavimai nėra tinkami ir pakankami viešajam interesui apginti. Taigi, kaip pagrįstai nurodė atsakovas VĮ Registrų centras, ieškinio reikalavimų patenkinimas nagrinėjamu atveju sukeltų dar didesnę sumaištį, nes bylinėjantis vien dėl akto panaikinimo, nesiekiant visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o viešasis interesas realiai nėra apginamas, nes, neginčijant sudarytų sandorių dėl ginčo statinių perleidimo, jų registracija registre sandorių pagrindu negalėtų būti naikinama.

42. Ieškovė, laikydamasi pozicijos dėl nurodyto reikalavimo pakankamumo, nurodė, jog sandorių naikinimo ir restitucijos klausimus teismas turėtų spręsti ex officio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis. Viešasis interesas civiliniame procese ginamas įtvirtinant aktyvų teismo vaidmenį civiliniame procese, kuris pasireiškia teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumais, suteikiant teismui teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, peržengti ginčo ar skundų ribas ir kt. Tokios išimtys yra pateisinamos ir būtinos, siekiant suderinti privataus ir viešojo intereso gynybą, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą. Vis dėlto, civiliniame procese numatytos viešojo intereso gynimo priemonės yra procesinė garantija, kad dispozityvumo principo išimtis nebus išplėsta nei subjektams, turintiems pareigą ginti viešąjį interesą, nei taikomais gynybos būdais. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad viešojo intereso idėja civilinio proceso kontekste neturėtų būti suvokiama pernelyg plačiai: kad ir siejant ją su teisingumo vykdymu, materialiosios tiesos nustatymu kiekvienoje konkrečioje byloje, t. y. net ir pripažįstant, kad civilinės bylos iškėlimo faktas laikytinas socialiai reikšmingu (nes kiekviena civilinė byla, be kita ko, reiškia ir teisinį, ir socialinį konfliktą, susijusį su galiojančios teisės taikymu, reiškiantį esamos teisinės tvarkos įgyvendinimą, konfliktą, kurį siekiama išspręsti ne bet kaip, o tikintis teisingo, sąžiningo ir operatyvaus sprendimo), visada būtina taikyti ir papildomus konstitucinius kriterijus, kurie sumažina ar paneigia riziką, jog gali būti ne tik nepagrįstai pažeistas dispozityumo principas, bet ir apskritai paneigta civilinio proceso prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014). Pažymėtina, kad, nors bylose dėl viešojo intereso gynimo teismas yra aktyvesnis ir gali peržengti pareikštų reikalavimų ribas, tačiau ši teisė nėra neribota ir negali iš esmės paneigti rungimosi principo civiliniame procese, taip pat ieškovo turimų teisių bei pareigų – ieškinį reiškiančios valstybinės institucijos pareigos siekti realaus viešojo intereso gynimo, formuluoti ieškinio reikalavimus, pasirinkti atsakovus. Nagrinėjamu atveju ieškovė, būdama kvalifikuotų teisininkų atstovaujama valstybės institucija, suvokdama ir pripažindama galimą sandorių dalių naikinimo bei restitucijos taikymo būtinybę ieškinio tenkinimo atveju, tačiau pabrėžtinai netraukdama turto perleidimo sandorių dalyvių ir esamų turto savininkų atsakovais byloje, neįrodinėdama restitucijai taikyti reikšmingų aplinkybių, ginčo turto vertės (kas būtų būtina taikant restituciją), iš esmės nusišalino nuo bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti ieškovę dėjus visas pastangas viešajam interesui realiai apginti. Tokia procesinė veikla kelia abejonių ir dėl atitikties gerojo valdymo principui, pareigos ginti viešąjį interesą vykdymo tinkamumo.

43. Taigi, nors teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatomos naikinamojo termino taikymo išimtys, tačiau ieškovė nenurodė, o ir nagrinėjamoje byloje nenustatytos išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo, viešojo intereso gynimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje) nustatytą naikinamąjį terminą. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021).

44. Apibendrinant konstatuotina, kad ieškovė yra praleidusi terminą kreiptis į teismą dėl 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalies ir statinių teisinės registracijos panaikinimo. Ženkliai praleistas naikinamasis teisės aktuose įtvirtintas terminas, kuris negali būti atnaujinamas. Viešuoju interesu grįsto poreikio taikyti naikinamojo termino išimtį nenustatyta ir ieškovė tokio neįrodė bei nepagrindė. Tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti, t. y. ieškinys turėtų būti atmestas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009). Atsižvelgiant į tai, teismas dėl kitų ieškinio argumentų nepasisako, kaip dėl negalinčių turėti įtakos ginčo baigčiai.

45. Pastebėtina, kad ieškovė patikslinto ieškinio proceso dalyvių sąraše atsakove nurodė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, tačiau pačiame ieškinio tekste nurodė, jog ieškinys teikiamas, tarp kitų, ir atsakovei Inspekcijai. Atsižvelgiant į procesinių dokumentų turinį ir paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas laiko, kad šis neatitikimas atsirado dėl ieškinio dalyvių sąraše padarytos rašymo klaidos, o prioritetas teiktinas procesinio dokumento teksto turiniui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys atmetamas, atsakovams ir tretiesiems asmenims, atsakovų pusėje, priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

47. Trečiasis asmuo O. R. prašė priteisti 1 609 Eur teisinei pagalbai patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; pateikė tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus (DOK-41995, DOK-62056). Įvertinus bylos sudėtingumą bei apimtį, rengtų procesinių dokumentų turinį, apimtį bei skaičių, teiktų įrodymų rinkimo sąnaudas, advokato atstovavimo teisme laiką, tinkamą pasirengimą bylos nagrinėjimui, teismo posėdžio metu teiktus išsamius paaiškinimus, spręstina, jog išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, dydis, atitinka protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

48. Atsakovai ir kiti tretieji asmenys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

49. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (180 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl valstybei iš ieškovės priteistina 180 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl viešojo intereso gynimo.

Priteisti trečiajam asmeniui O. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 1 609 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Rūta Latvelė