- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-25
- Bylos Nr.
- e2A-1884-560/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15625-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Loreta Braždienė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J., valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Braždienės, Visvaldo Kazakiūno ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl viešojo intereso gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. R., A. R., A. J., J. K., A. J., O. A. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. J. ir VĮ Registrų centrui dėl viešojo intereso gynimo, prašydama: 1) atnaujinti terminą reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo pareikšti; 2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį, kuria ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti; 3) panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 4) įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba, tenkindama atsakovo R. J. prašymą, 2001 m. rugpjūčio 9 d. leidimu Nr. N01-223 leido atsakovui vykdyti statybos darbus. 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 376 (toliau – ir ginčo aktas) pripažinti tinkamais naudoti gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Nekilnojamojo turto registre statybos užbaigimo akto pagrindu kaip atitinkantys teisės aktų reikalavimus registruoti gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, tvora, kiemo aikštelė. 2017 m. atlikus žemės naudojimo patikrinimą nustatyta, kad ūkinio pastato vieta žemės sklype neatitinka projekte nurodytos vietos – ūkinio pastato dalis užima valstybinės žemės plotą. 2020 m. gegužės 25 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad šalia žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje yra objektai: dalis ūkinio pastato, tvoros, aikštelės. Statybos užbaigimo aktą surašius nesant teisės naudotis valstybės žeme įstatymų nustatytais pagrindais, šis aktas turi būti panaikintas, o nurodyti statiniai, esantys valstybinėje žemėje, turi būti pašalinti. Atsakovas R. J., būdamas statytoju, yra atsakingas už dalies ūkinio pastato, tvoros, aikštelės statybos darbų atlikimą valstybiniame žemės sklype, besiribojančiame su tuo metu jam nuosavybės teise priklausiusiu žemės sklypu. Ginčo aktu tinkamais naudoti buvo pripažintas tik gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, todėl tvora ir aikštelė negalėjo būti užregistruoti Nekilnojamojo turto registre, t. y. ši teisinė registracija prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir turi būti panaikinta.
3. Valstybiniame žemės sklype esantys pastatai buvo perleisti eile sandorių ir dabar nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims O. R. ir A. R.. Nuginčijus statybos užbaigimo aktą, teismas, net ir nesant ieškovės reikalavimo, savo iniciatyva turėtų išspręsti klausimą dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, nes savavališkai, pažeidžiant statinio projekto sprendinius, teisės aktų reikalavimus pastatyti ūkinis pastatas ir kiti inžineriniai statiniai negalėjo būti civilinės apyvartos objektu. Restitucijos taikymas bei sandorių nuginčijimas yra galimas teismo iniciatyva, nes byloje pareikšti reikalavimai susiję su viešuoju interesu. Ieškovė siekia apginti viešąjį interesą, t. y. atkurti faktinę situaciją, buvusią iki pažeidimo, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, o atnaujinus terminą dėl statybos užbaigimo akto panaikinimo nereikštų, jog būtų pažeistos byloje dalyvaujančių asmenų teisės – trečiųjų asmenų, nes apie teisės pažeidimą jie jau buvo informuoti dalyvaudami civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-421/2020; atsakovo R. J. – nes jis, vykdęs statybos darbus valstybiniame žemės sklype, neturėjo šio sklypo valdymo teisės, todėl negalėjo nesuprasti savo priešingų teisei veiksmų, ir nesitikėti, kad iš to nekils teisinės pasekmės.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas pagal suinteresuoto asmens prašymą, nustatęs teisės aktų pažeidimus, gali pripažinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį negaliojančia ir panaikinti ūkio pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo užtikrinti statybų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir susitarti su žemės sklypo savininku, kurio sklypą jis ketina panaudoti statyboms. Konstatavus statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymą nebuvus vienos iš teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų – teisės naudotis valstybine žeme įstatymų nustatytais pagrindais, šis aktas turi būti panaikintas. Reiškiant ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo yra svarbu, kad būtų panaikintos visos neteisėtų veiksmų pasekmės. Jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas pažeistas interesas.
5. Atsakovas R. J. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad visi statiniai buvo pastatyti pagal detalųjį planą kartu su gyvenamuoju namu, kurio statyba atlikta pagal statybos leidimą. Prieš surašant ginčijamą 2002 m. balandžio 8 d. aktą atsakovas pateikė statybos inspektoriui detalųjį planą ir jis nematė jokios problemos nei dėl ūkio pastato, nei dėl tvoros ar kitų statinių. Dalis žemės pagal detalųjį planą tuo metu dar nebuvo išpirkta, dėl kažkokių detalaus plano procedūrų, dėl to atsakovui patarė atlikti tik dalies tvoros kadastrinius matavimus, o tvoros dalį, kuri pastatyta ant dar neišpirktos žemės, įregistruoti po žemės išpirkimo. Atsakovas to padaryti nespėjo, nes žemės sklypą su statiniais pardavė, pirkėjus informuodamas apie detalųjį planą. Atsakovas nurodė manęs, jog pastarieji žemę nusipirko. Ginčo žemės sklype statiniai nėra pasikeitę nuo 2002 m. balandžio 8 d.: tiek ūkinis pastatas, tiek tvora yra tokie patys, kokie buvo tuo metu, kai surašytas ginčo aktas.
6. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime prašė nutraukti bylos dalį dėl kitų inžinerinių statinių teisinės registracijos panaikinimo, šio prašymo atmetimo atveju – šį patikslinto ieškinio reikalavimą atmesti, dėl kitų ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovė nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. ieškovė, nesutikdama su teritorinio registratoriaus 2002 m. gegužės 17 d. priimtu sprendimu įregistruoti statinius, turėjo šį sprendimą skųsti Centriniam registratoriui, tačiau to nepadarė. Ieškinio reikalavimas dėl statinių registracijos panaikinimo turėtų būti atmestas dėl to, jog ieškovė yra praleidusi ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nurodytą vieno mėnesio terminą, bet ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įvardintą naikinamąjį terminą 2002 m. gegužės 17 d. priimto sprendimo apskundimui. VĮ Registrų centras neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir teises į juos, nes buvo pateikti visi tokiai registracijai reikalingi dokumentai. Ieškovės pareikštais reikalavimais šioje byloje nebus apgintas viešasis interesas, priešingai – teismui patenkinus ieškovės reikalavimus ir panaikinus tik ginčo akto galiojimą bei ginčo objektų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, bus sukurta situacija, kurios išsprendimas pareikalaus papildomų teisminių procesų. Paskutiniai ginčo objektų duomenų pakeitimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į ginčo objektus, Nekilnojamojo turto registre atlikti ne ginčijamo akto, o civilinių sandorių, kurie šioje civilinėje byloje nėra ginčijami, pagrindu. Egzistuojantis (nežuvęs) nekilnojamasis daiktas negali būti išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro tol, kol nėra išregistruotos į šį nekilnojamąjį turtą įregistruotos daiktinės teisės bei jų suvaržymai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų registre, kurie yra padaryti sandorio pagrindu, kol šis sandoris nepripažintas negaliojančiu arba nepateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis. Patenkinus tik ieškinyje suformuluotus reikalavimus bus sukelta dar didesnė sumaištis, o ieškovei bylinėjantis vien dėl akto panaikinimo, nesiekiant visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose ir viešasis interesas realiai nėra apginamas.
7. Trečiasis asmuo O. R. atsiliepime prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ginčija 2002 m. priimtą administracinį aktą, nuo kurio priėmimo yra praėję 18 metų, ir, atitinkamai, suėjęs naikinamasis 10 metų terminas, kurio teismas negali atnaujinti (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Ieškovei apie šioje byloje ginčijamą aktą ir visas ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes buvo žinoma vėliausiai 2017 m. pabaigoje, kai ieškovė atliko žemės naudojimo patikrinimą ir dėl nustatytų pažeidimų kreipėsi į statybos valstybinės priežiūros instituciją. Būtent nuo to momento yra skaičiuojamas terminas ieškiniui pateikti, o ieškinyje nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, kurios pateisintų termino praleidimo priežastis. Ieškinio reikalavimas įpareigoti buvusį statytoją R. J. nugriauti tretiesiems asmenims priklausančius statinius, nepanaikinus nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės įgijimo pagrindu esančių sandorių ir nesprendžiant restitucijos klausimo, yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, CK 4 knygos V skyriaus I skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Ieškovei norint sugrąžinti padėtį į iki 2002 m. balandžio 8 d. buvusią būklę neužtenka ginčyti tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, būtina reikšti reikalavimus ir dėl visų sandorių, kurių pagrindu ginčo statiniai buvo perleisti nuosavybėn, panaikinimo ir restitucijos taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tokių reikalavimų nereiškia, todėl nesant byloje reikalavimo panaikinti trečiųjų asmenų nuosavybės teisės pagrindu esančio sandorio, teismas atitinkamai neturi jokio teisinio pagrindo įpareigoti kažkokį asmenį nugriauti trečiųjų asmenų nuosavybės teisės objektu esančius nekilnojamuosius daiktus ir/ar išregistruoti juos iš nekilnojamojo turto registro. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas dėl paties proceso, o ne siekiant jo reikalavimų patenkinimo. Dėl to yra pagrindas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei apie ieškovės ir atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmus informuoti prokuratūrą bei šių institucijų vadovus skiriančius valstybės pareigūnus.
8. Trečiasis asmuo J. K. atsiliepime prašė patikslintą ieškinį atmesti. Pabrėžė, kad yra sąžiningas daiktinių teisių į ginčo statinius įgijėjas, daiktines teises į ginčo statinius įgijęs tik po to, kai inspekcija patikrino šioje byloje ginčijamo statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, t. y. surašė aktą ir ginčo statinių statytojas, R. J., šio akto pagrindu, ginčo statinius įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Valstybės institucijos, išduodamos ginčo aktą prieš daugiau kaip 19 metų, tiek atsakovui R. J., tiek ir kitiems sąžiningiems įgijėjams – tretiesiems asmenims suteikė teisėtą lūkestį, jog ginčo aktas yra teisėtas ir išduotas nepažeidžiant teisės aktuose nuostatų reikalavimų. Dėl šios priežasties, ginčo akto panaikinimas po daugiau kaip 19 metų akivaizdžiai pažeistų teisėtų lūkesčių principą trečiųjų asmenų atžvilgiu. Šioje byloje statybos padarinių šalinimo klausimai neturėtų būti sprendžiami ginčo statinių nugriovimu, nes tokia priemonė yra neproporcinga (neadekvati), be to, yra galimybė šį klausimą išspręsti kitaip – išsipirkti iš ieškovės dalį valstybinės žemės, kuri reikalinga ginčo pastato bei tvorai ir aikštelei eksploatuoti. Ieškinys paduotas praleidus įstatyme nustatytus terminus, per kuriuos ieškovė galėjo įgyvendinti jai, kaip valstybinės žemės patikėtinei, priskirtas funkcijas ir kreiptis į teismą dėl priimto ginčo akto panaikinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė trečiajam asmeniui O. R. iš ieškovės 1 609 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, priteisė valstybei iš ieškovės 180 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
10. Teismas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 9 d. statybos leidimu Nr. N01-223 R. J. leista statyti gyvenamąjį namą žemės sklype (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)) pagal UAB ,,Renova“ parengtą projektą (suderintas savivaldybėje 2001 m. liepos 25 d. Nr. 28, Reg. Nr. 01-1634). 2002 m. vasario 28 d. parengta statinių kadastro duomenų byla. 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 376 pripažintas tinkamu naudoti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini); nurodyti kartu pastatyti priklausiniai – ūkio pastatas; pastatyti pagal 2001 m. rugpjūčio 9 d. statytos leidimą Nr. N01-223, statytojas R. J.. 2002 m. gegužės 17 d. į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenys bei į šiuos statinius įregistruotos R. J. ir A. J. nuosavybės teisės. Šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas keliais sandoriais ir nuo 2002 m. balandžio 8 d. iki 2002 m. birželio 21 d. nuosavybės teise priklausė R. J. bei A. J.; nuo 2002 m. birželio 21 d. iki 2003 m. gruodžio 12 d. nuosavybės teise priklausė J. Š.; nuo 2003 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. sausio 10 d. nuosavybės teise priklausė R. J. ir A. J.; nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2011 m. vasario 14 d. nuosavybės teise priklausė O. K. ir V. K.; nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. nuosavybės teise priklausė J. K.. 2015 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, lauko baseinas), esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims O. R. ir A. R..
11. 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-787 Nacionalinė žemės tarnyba nustatė, kad šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), esanti tvora, šuns voljeras ir dalis ūkinio pastato užima valstybinę žemę. 2017 m. gruodžio 22 d. raštu dėl informacijos pateikimo Nr. 49SJN-3018-(14.49.105.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius informavo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kad 2017 m. lapkričio 2 d. atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą vietoje ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-787, kuriame nustatė, jog žemės sklypas aptvertas tvoromis, kurios pastatytos už žemės sklypo ribų ir užima valstybinės žemės, taip pat valstybinėje žemėje įrengta dalis pastato ir voljeras. Rašte taip pat nurodoma, kad iš žemės sklypo savininkės pateikto VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog kiemo ūkinis pastatas ir tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 2018 m. sausio 15 d. raštu dėl tarnybinės pagalbos Nr. (23.2)2D-597 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama informuoti, kokiu pagrindu buvo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kiti inžineriniai statiniai (duomenys neskelbtini), ir pateikti nekilnojamųjų daiktų (statinių) kadastro duomenų bylos bei įregistravimo pagrindo – statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, kopijas. VĮ Registrų centras prašomą informaciją ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų dokumentų bylos, akto kopijas pateikė 2018 m. sausio 18 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-218. 2018 m. sausio 30 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-150(23.2) fiksavo, kad teisiškai registruota tvora, dalis ūkinio pastato yra valstybinėje žemėje. 2018 m. vasario 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. (23.29) PN-77 įpareigojo O. R. pašalinti metalinius ir mūrinius tvoros stulpus bei medinių lentelių segmentų tvorą su betoniniu pamatu, šuns voljerą, pastatytus valstybinėje žemėje, esančioje šalia trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo O. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl šio privalomojo nurodymo panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. e2-29985-862/2018, teisminio proceso Nr. 2-68-3-23833-2018-9); Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį (civilinė byla Nr. e3K-3-254-421/2020). 2020 m. gegužės 25 d. Nacionalinė žemės tarnyba žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-246-(14.49.81) ir jo pagrindu parengtoje kadastro žemėlapio ištraukoje M 1:1000 (schemoje) nurodė, kad šalia žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje yra objektai: dalis ūkinio pastato, tvoros, aikštelės.
Žemesnės instancijos teismas
13. Termino kreiptis į teismą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies ar ginčo statinių įregistravimo viešajame registre panaikinimo eigos pradžia prasidėjo nuo to momento, kai ieškovė surinko ar turėjo surinkti pakankamai duomenų apie galimus teisės aktų pažeidimus. Aplinkybę, jog šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), esanti tvora ir dalis ūkinio pastato užima valstybinę žemę, ieškovė nustatė ir fiksavo 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte. 2017 m. gruodžio 22 d. raštu dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius apie tai informavo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kartu nurodydamas, kad ūkinis pastatas ir tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centras kiemo statinių, kadastrinių matavimų dokumentų bylos, ginčo akto kopijas pateikė 2018 m. sausio 18 d. raštu. 2018 m. sausio 30 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte fiksavo, kad teisiškai registruota tvora, dalis ūkinio pastato yra valstybinėje žemėje. Taigi, ieškovė apie galimus valstybinės žemės naudojimo pažeidimus sužinojo 2017 m. lapkričio mėnesį ir, surašydama 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą, taip pat fiksavo, jog ūkinis pastatas bei tvora yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas konstatavo, kad ieškovė apie situaciją sužinojo ir reikšmingą medžiagą buvo surinkusi arba turėjo būti surinkusi 2017 m. lapkričio mėnesį. Ieškovė dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalies pripažinimo negaliojančia į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi nustatytą terminą. Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad poreikis kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą iškilo tik civilinės bylos Nr. e3K-3-254-421/2020 eigoje, nes buvo kvestionuojamas kaltas asmuo (objektų statytojas). Kaip minėta, visa reikšminga medžiaga ieškovei ir ieškinį palaikančiai atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai tapo arba turėjo tapti žinoma vėliausiai 2018 m. pradžioje, po to, kai buvo atlikti situacijos patikrinimai vietoje ir gauti dokumentai iš VĮ Registrų centro. Ieškovė su šiuo ieškiniu į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 29 d., o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinę bylą Nr. e3K-3-254-421/2020 išnagrinėjo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi, todėl negali būti pripažinta, jog ieškovei iš kasacinio teismo procesinio sprendimo turinio kilo poreikis kreiptis su nagrinėjamu ieškiniu. Tuo pačiu, nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė 2019 m. lapkričio 26 d., t. y., jei būtų laikoma, jog reikšmingų aplinkybių ieškovė sužinojo iš šio procesinio sprendimo, ieškovės 2020 m. gegužės 29 d. pateiktas nagrinėjamas ieškinys paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą.
Šalies argumentai
14. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas VĮ Registrų centras, ieškovė, ieškiniu prašydama panaikinti statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir ginčydama 2002 m. gegužės 17 d. atliktą kadastrinių duomenų ir teisių į juos įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, reikalavimą teikia nesilaikydama įtvirtintos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Apie ginčo statinių įregistravimą ieškovei tapo žinoma 2017 m. lapkričio mėnesį. Minėta, kad visa reikšminga medžiaga, susijusi su statinių registracija Nekilnojamojo turto registre, buvo ar turėjo būti gauta 2018 m. pradžioje. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovė ženkliai praleido teisės aktuose nustatytą terminą skundui dėl statinių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pateikti. Byloje ieškovė prašo atnaujinti terminus reikalavimams reikšti, kai nuo ginčijamų aktų surašymo yra praėję dvidešimt metų, o nuo ieškovės sužinojimo ar turėjimo išsiaiškinti situaciją – daugiau nei ketveri metai. Teismas pripažino, kad ieškovė praleido ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą naikinamąjį statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto apskundimo ir statinių registracijos nekilnojamojo turto registre ginčijimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos ir negali būti teismo atnaujinamas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Net ir nustačius, jog buvo praleistas naikinamasis terminas ieškinio reikalavimams reikšti, būtina įvertinti, ar nėra pagrindo spręsti dėl naikinamojo termino taikymo išimčių. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė būtinybės viešojo intereso pagrindu taikyti įstatyme įtvirtinto naikinamojo termino išimtį. Ieškovė iš esmės remiasi vien formaliai įvardijamu viešuoju interesu, siejamu su būtinybe užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą, tačiau nėra įvardijama jokių aplinkybių, kodėl šios bylos situacija turėtų būti vertinama kaip išimtinė. Ginčo statiniai yra teritorijoje, kuri nepriskirtina ypatingoms, saugomoms ar esminę reikšmę viešajam interesui turinčioms teritorijoms. Priešingai, bylos medžiaga leidžia nustatyti, kad nurodytoje teritorijoje valstybinę žemę buvo leidžiama išpirkti pagal patvirtintus detaliojo planavimo dokumentus. Atsakovas R. J. ir trečiojo asmens O. R. atstovas paaiškino, kad išpirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebuvo baigtos, o, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, procedūrų baigti nepavyko. Sąžiningų įgijėjų nuosavybės teisės bei teisėtų lūkesčių apsauga taip pat yra konstitucinės vertybės, o jų gynyba svarbi viešajam interesui. Teismas, atsižvelgęs į itin ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo ginčijamo akto priėmimo, į eilę sandorių ir sąžiningų įgijėjų, nekeliant klausimų dėl turto įgijėjų sąžiningumo, o teritorijai nepatenkant į tokią, kurioje valstybinės žemės perleidimas privatiems asmenims būtų negalimas, taip pat siekiant nustatyti teisingą viešųjų interesų pusiausvyrą, konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti dėl įstatyme įtvirtinto naikinamojo termino išimties būtinybės.
16. Ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę formuluojamas ydingai ir iš esmės negalėtų būti įgyvendintas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. J. ginčo turtą pardavė dar 2002 metais ir šiuo metu nėra jo savininkas. Šis klausimas ne kartą keltas teismo posėdžių metu, tačiau ieškovė kategoriškai pasirinko dabartinius ginčo turto savininkus laikyti trečiaisiais asmenimis byloje, o reikalavimą dėl realaus statinių šalinimo reikšti asmeniui, kuris jau dvidešimt metų nėra turto savininkas. Tokio pobūdžio reikalavimas vertintinas kaip neįvykdomas ir pareikštas netinkamam atsakovui. Ieškovė, reikšdama reikalavimus panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės, ūkinio pastato – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, nereiškia reikalavimo dėl sandorių dalių, kuriomis šis ginčo turtas buvo perleistas kitiems asmenims, naikinimo bei restitucijos taikymo. Šis klausimas ne kartą keltas teismo posėdžių metu, o ieškovė, grįsdama tokią poziciją, nurodė, kad nors šioje byloje ir nereiškiamas reikalavimas dėl statinių restitucijos taikymo ir sandorių nuginčijimo, tačiau restitucijos taikymas bei sandorių nuginčijimas yra galimas teismo iniciatyva, nes byloje pareikšti reikalavimai susiję su viešuoju interesu. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas VĮ Registrų centras, ieškinio reikalavimų patenkinimas nagrinėjamu atveju sukeltų dar didesnę sumaištį, nes bylinėjantis vien dėl akto panaikinimo, nesiekiant visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o viešasis interesas realiai nėra apginamas, nes, neginčijant sudarytų sandorių dėl ginčo statinių perleidimo, jų registracija registre sandorių pagrindu negalėtų būti naikinama.
Šalies argumentai
17. Ieškovė, laikydamasi pozicijos dėl nurodyto reikalavimo pakankamumo, nurodė, jog sandorių naikinimo ir restitucijos klausimus teismas turėtų spręsti ex officio. Nors bylose dėl viešojo intereso gynimo teismas yra aktyvesnis ir gali peržengti pareikštų reikalavimų ribas, tačiau ši teisė nėra neribota ir negali iš esmės paneigti rungimosi principo civiliniame procese, taip pat ieškovo turimų teisių bei pareigų – ieškinį reiškiančios valstybinės institucijos pareigos siekti realaus viešojo intereso gynimo, formuluoti ieškinio reikalavimus, pasirinkti atsakovus. Ieškovė, būdama kvalifikuotų teisininkų atstovaujama valstybės institucija, suvokdama ir pripažindama galimą sandorių dalių naikinimo bei restitucijos taikymo būtinybę ieškinio tenkinimo atveju, tačiau pabrėžtinai netraukdama turto perleidimo sandorių dalyvių ir esamų turto savininkų atsakovais byloje, neįrodinėdama restitucijai taikyti reikšmingų aplinkybių, ginčo turto vertės (kas būtų būtina taikant restituciją), iš esmės nusišalino nuo bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.
19. Nurodė, kad įvertinus Vilniaus miesto skyriuje gautus dokumentus, nustatyta, kad ūkinio pastato vieta žemės sklype neatitinka minėtame projekte nurodytos vietos - ūkinio pastato dalis užima valstybinės žemės plotą. Atnaujinus terminą dėl statybos užbaigimo akto panaikinimo nereikštų, jog taip būtų pažeistos byloje dalyvaujančių asmenų teisės - trečiųjų asmenų, kadangi apie teisės pažeidimą jie jau buvo informuoti, suprato apie savo veiksmus priešingus teisei, dalyvaudami civilinėje byloje Nr. e3K- 3-254-421/2020. Taip pat nebus pažeistos teisės ir R. J., kadangi pagal į bylą pateiktus dokumentus akivaizdu, jog R. J., vykdęs statybas valstybiniame žemės sklype, neturėjo šio sklypo valdymo teisės, todėl negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingų teisei ir nesitikėti, kad iš to nekils teisinės pasekmės - statybos akto užbaigimo panaikinimo. Teismas negali formaliai vertinti teikiamo ieškinio, turi būti įsigilinti į pažeistos valstybinės žemės patikėtinio teisės pobūdį ir žalą. Teismas turi įsigilinti į teisinių santykių stabilumą, pažeidimas pasižymi tęstinumu - todėl negalima vienareikšmiškai teigti jog šiai dienai susiklosčiusi situacija eliminuoja valstybinio žemės patikėtinio pareigą ginti savo teises, prašant pašalinti objektus, kurie valstybinėje žemėje yra be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas statybos užbaigimo akto pagrindu, kuriuo tinkamu naudoti buvo pripažintas naudoti tik gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, negalėjo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, valstybinėje žemėje, be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, tvorą bei aikštelę, kadangi toks statytojo prašymas ir pateikti dokumentai nepagrindė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų privalomųjų reikalavimų. Dėl to tvoros ir aikštelės teisinė registracija prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir turi būti panaikinta.
Žemesnės instancijos teismas
20. Statybos užbaigimo aktą surašius nebuvo vienos iš teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų - teisės naudotis valstybės žeme įstatymų nustatytais pagrindais, šis aktas turi būti panaikintas. Kadangi R. J. statybos metu, t. y. statant dalį ūkinio pastato, tvorą, aikštelę ant valstybinės, teisėtai nuosavybės teise žemės sklypo nevaldė ir nenaudojo kitais įstatymų nustatytais pagrindais, inspekcija neturėjo pagrindo išduoti statybos užbaigimo akto. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, reikšmingus sprendžiant dėl viešojo intereso pažeidimo ir pačio viešojo intereso svarbos. Žalą patyrė visuomenė tuo, kad žemės užėmimas apribojo trečiųjų asmenų teises patekti prie miško, naudotis želdynais ir miško sklypu, taip pat medžiais apaugusia teritorija - galimai poilsio zona. Teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, kuris įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
21. Atsakovė Valstybės įmonė Registrų centras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad teismas sprendime tinkamai ir pagrįstai nurodė, jog ieškinys, kuriuo ginčijama 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalis ir 2002 m. gegužės 17 d. atlikta statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre, buvo paduotas 2020 m. gegužės 29 d., t. y., akivaizdžiai praleidus ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Akto apskundimo ir statinių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre ginčijimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos. Apeliantės reikalavimai yra pareikšti ne tik akivaizdžiai praleidus terminą, tačiau ir nesilaikant išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Apeliantė nepagrindė, kaip jos pareikštais reikalavimais būtų buvęs pasiektas tikslas, dėl kurio iš esmės buvo kreiptasi į teismą. Apeliantės reikštų reikalavimų ir procesinių dokumentų turinys leidžia abejoti apeliantės deklaruojamo siekio ginti viešąjį interesą realumu ir apeliantės, kaip valstybinės institucijos, pareigos ginti viešąjį interesą vykdymo tinkamumu. Registrų centras neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinius, (duomenys neskelbtini), ir teises į juos, kadangi jam buvo pateikti visi tokiai registracijai reikalingi dokumentai (R. J. ir A. J. prašymas, statinių kadastro duomenų byla ir aktas). Registrų centro veiksmai, atliekant teisinę statinių ir teisių į juos registraciją, vertintini kaip teisėti, pagrįsti bei atitinkantys teisės aktų reikalavimus, nustatytus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.
22. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad apeliantės poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz.: aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Ieškovė, kuri yra valstybinės žemės patikėtinė, gindama viešąjį interesą, turi reikalavimo teisę teismo prašyti pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį negaliojančia, kuria ūkinis pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina ieškinio pagrįstumą. Kiemo aikštelė ir tvoros dalis į statybos užbaigimo aktą Nr. 376 net nebuvo neįrašyti. Dalis tvoros ir voljeras yra pastatyti valstybinėje žemėje ir teisiškai neregistruoti. Konstatavus statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymą nebuvus vienos iš teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygų – teisės naudotis valstybine žeme įstatymų nustatytais pagrindais, šis aktas turi būti panaikintas. Byloje surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo. Šiuo atveju aptariami pažeidimai, kilę dėl valstybinėje žemėje neteisėtai pastatytų statinių, yra susiję su viešuoju interesu, kurį teisės aktų nustatyta tvarka turi ginti valstybinė institucija. Teismas, nagrinėdamas ginčą netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir jų vertinimui pateiktus įrodymus, bei priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.
23. Trečiasis asmuo J. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovė nesikreipė į teismą per protingą laiko tarpą ir nebuvo atidi sąžininga, ir savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovei buvo anksčiau žinoma apie Statybos akto pripažinimo akto išdavimą, tačiau ji savo pažeistų teisių negynė ir šia galimybe per įstatymo nustatytą terminą nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą būtent ir siekė išsiaiškinti ir nustatyti atnaujinimo faktines aplinkybes, tačiau, ieškovė nenurodė nei patikslintame ieškinyje, nei teismo posėdžio metu teikdama paaiškinimus jokių svarbių atnaujinimo faktinių aplinkybių, kuriomis ji galėtų grįsti ir pateisinti termino praleidimo priežastis. Trečiasis asmuo kaip proceso šalis civilinėje byloje Nr.e-3K-3-254-421/2020 nedalyvavo ir šios bylos aplinkybės jam iki šios bylos nebuvo žinomos. Ieškovė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti beveik 20 metų praleistą terminą nenurodė ir įrodymų teismui nepateikė. Valstybės institucijoms keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Ieškovė, kaip institucija atsakinga už žemės valdymą, naudojimą bei žemės tvarkymą bei administravimą aplaidžiai, netinkamai atlieka savo pareigas, pažeidžia ir gero administravimo principą. Ginčo akto panaikinimas po daugiau kaip 20 metų akivaizdžiai pažeistų teisėtų lūkesčių principą trečiųjų asmenų atžvilgiu. Apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek viso šio proceso metu tik formaliai remiasi įvardijamu viešuoju interesu, siejamu su būtinybe užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą, tačiau jokių aplinkybių ir įrodymų nepateikia, kodėl šios bylos situacija turėtų būti vertinama kaip išimtinė. Ginčo statiniai yra teritorijoje, kurioje yra galimas valstybinės žemės perleidimas privatiems asmenims. Ieškovės siūloma priemonė turėtų neigiamų pasekmių sąžiningiems tretiesiems asmenims, kurie statinių nestatė ir nežinojo apie jokius pažeidimus, kurie paaiškėjo po dvidešimties metų, kai ginčo statiniai buvo kelis kartus perleisti tretiesiems asmenims.
24. Trečiasis asmuo O. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliaciniame skunde visiškai neanalizuojami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai. Apeliacinis skundas surašytas remiantis tuo pačiu principu, kokiu ieškovė vadovavosi viso bylos nagrinėjimo metu, kad ginčo dalyku esantis pastatytas yra pastatytas neteisėtai (dėl ko nėra ginčo) ir dėl to teismas turi tenkinti šį ieškinį. Visus kitus akivaizdžius faktus ir aplinkybes apeliantė yra linkusi nutylėti. Ieškovė jau bylos nagrinėjimo metu buvo informuota apie savo ieškinio trūkumus ir turėjo visas galimybes imtis priemonių jų pašalinimui, tačiau to nepadarė. Ieškovas prašo teismo panaikinti asmenims priklausančių nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją ir įpareigoti kitą asmenį nugriauti teisėtai įgytus statinius, bet tokius reikalavimus reiškiančios ieškovės iniciatyva statinių savininkai procese dalyvauja kaip tretieji asmenys. Teismas pats negali pakeisti asmenų procesinio statuso ir tai jau buvo išaiškinta ieškovės atstovams, o kai ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, tai sudaro procesinį pagrindą tokį ieškinį atmesti. Byloje net nėra duomenų kas ir kokią pardavimo kainą sumokėjo, nes ieškovui neginčijant šių sandorių niekas šių aplinkybių nesiaiškino. Taigi esant tokiai situacijai taikyti restituciją yra neįmanoma. Realias teisines pasekmes ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju patirtų ne atsakovai, bet tretieji asmenys, kurie su neteisėta statyba ir jos įteisinimu neturi nieko bendra. Ginčo statinys net nepriklauso statytojui ar atsakovui, jo nuosavybės teisės priklauso O. R. ir A. R.. Ieškovė neįrodinėjo ir nepasisakė dėl ginčo dalyku esančių daiktų savininkų sąžiningumo, jų teisėtų lūkesčių apsaugos ir restitucijos taikymo. Civilinėje byloje nėra ginčo, kad tiek esami, tiek buvę daiktų savininkai yra (buvo) sąžiningi įgijėjai. Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Šiuo atveju ieškovės ir trečiųjų asmenų jokie prievoliniai santykiai nesieja ir ieškovė reikšdama reikalavimą neprašo ginčo daikto sugrąžinti valstybės nuosavybėn, ieškinio patenkinimo atveju nuosavybės teisės objektas būtų sunaikintas, dėl to restitucijos normos šiuo atveju netinka ir nuosavybės objekto sunaikinimą reikėtų vertinti kaip daikto vindikaciją, kuri šiuo atveju yra negalima. Yra praleistas skundo dėl administracinio akto panaikinimo padavimo terminas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
25. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
26. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas išdėstė skundžiamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentruotumo principu, šioje nutartyje jų nekartoja.
27. Ieškovė byloje prašo pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalį, panaikinti kitų inžinerinių statinių – tvoros, aikštelės, ūkinio pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir įpareigoti atsakovą R. J. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti dalį tvoros, ūkinio pastato, aikštelę, esančius valstybinės žemės sklype, bei atlaisvinti valstybinę žemę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019).
28. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012). Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį. ABTĮ 30 straipsnyje įtvirtintos praleisto termino atnaujinimo taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taip pat ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad aplinkybę, jog šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), esanti tvora ir dalis ūkinio pastato užima valstybinę žemę, ieškovė nustatė ir fiksavo 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-787, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad ieškovė dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 376 dalies pripažinimo negaliojančia į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi nustatytą terminą.
29. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog atnaujinus terminą dėl statybos užbaigimo akto panaikinimo nereikštų, jog taip būtų pažeistos byloje dalyvaujančių asmenų teisės, kadangi apie teisės pažeidimą jie jau buvo informuoti, suprato apie savo veiksmus priešingus teisei, dalyvaudami civilinėje byloje Nr. e3K- 3-254-421/2020. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas administraciniam aktui apskųsti teisme – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo, kurio teismas negali atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-695/2020). Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl panaikinimo administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-194-552/2020). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas yra naikinamasis, t. y. šis terminas negali būti atnaujinamas ir šiuo atveju apeliantė jį yra praleidusi, pabrėžia, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad tretieji asmenys buvo informuoti apie pažeidimą ir termino atnaujinimas nepažeistų jų teisių nėra teisiškai reikšmingos, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
30. Apeliantė byloje nurodė, jog siekia apginti viešąjį interesą, t. y. atkurti faktinę situaciją, buvusią iki pažeidimo. Ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas pažeidžia ir viešąjį interesą, o tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, pavyzdžiui, ar visuomenė patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius, taip pat, ar dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas, ar nėra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo pažeidimo padarymo, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3- 40/2013). Kaip pagrįstai byloje sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė iš esmės remiasi vien formaliai įvardijamu viešuoju interesu, siejamu su būtinybe užtikrinti tinkamą valstybinės žemės naudojimą, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kodėl šios bylos situacija turėtų būti vertinama kaip išimtinė. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog naikinamasis terminas praleistas dvigubai, ginčo statiniai eile sandorių perleisti kitiems savininkams, kurių sąžiningumas nėra ginčijamas. Apeliantė apeliaciniame skunde nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo statiniai yra teritorijoje, kuri nepriskirtina ypatingoms, saugomoms ar esminę reikšmę viešajam interesui turinčioms teritorijoms, minimoje teritorijoje valstybinę žemę buvo leidžiama išpirkti pagal patvirtintus detaliojo planavimo dokumentus (kas ir buvo pradėta daryti atsakovo ir trečiojo asmens). Teisės aktai numato galimybę perleisti valstybinę žemę privatiems asmenims, trečiasis asmuo to siekia, ieškovės atstovas nurodė, jog trečiojo asmens siūlomi sprendimai galėtų būti realūs ir galimi. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė ir byloje nenustatytos išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje) nustatytą naikinamąjį terminą.
31. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, reikšmingus sprendžiant dėl viešojo intereso pažeidimo ir pačio viešojo intereso svarbos, teismas pažeidė CPK 263 straipsnį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Apeliacinės instancijos pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
32. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
34. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas trečiojo asmens O. R. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, trečiajam asmeniui iš ieškovo priteisiant 508,20 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, į. k. 188704927, trečiojo asmens O. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.