- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-07
- Bylos Nr.
- e3K-3-254-421/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23833-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą
- Teisėjai
- Antanas Simniškis (pirm.), Donatas Šernas (pran.), Gediminas Sagatys
- Ieškovas
- O. R.
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. R., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. R. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo; tretieji asmenys – A. R. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių privalomąjį nurodymą pašalinti neteisėtos statybos padarinius, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teisę į tinkamą procesą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė O. R. prašė teismo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018 m. vasario 2 d. privalomąjį nurodymą Nr. (23.29) PN-77 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).
3. Ieškovė nurodė, kad jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir jame esantys statiniai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai. Atsakovės darbuotojai 2017 metų pabaigoje ieškovei žodžiu nurodė, kad kiemo statiniai ir ūkinio pastato dalis yra pastatyti valstybinėje žemėje, o 2018 m. vasario 2 d. ieškovei surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. nugriauti metalinius ir mūrinius tvoros stulpus bei medinių lentelių segmentų tvorą su betoniniu pamatu (apie 23 m ilgio) ir 7 kv. m ploto šuns voljerą, pastatytus valstybinės žemės sklypo dalyje, besiribojančioje su ieškovės žemės sklypu, bei sutvarkyti teritoriją. Ieškovės nuomone, atsakovės Privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, nes ji nurodytų statinių nepastatė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis trečiasis asmuo A. R. 2015 m. gegužės 20 d. pirkimo – paradavimo sutartimi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 0,0876 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir statinius šiame sklype: gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kitus inžinierinius statinius (tvorą, kiemo aikštelę, lauko baseiną).
6. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu pritarta prašymui parduoti 0,280 ha valstybinės žemės sklypo dalį prie minėto 0,876 ha žemės sklypo, tačiau teisė įsigyti šį valstybinės žemės sklypą nebuvo įgyvendinta.
7. Ieškovė 2017 m. spalio 18 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) su prašymu parduoti jai valstybinės žemės sklypo dalį, esančią šalia jos žemės sklypo, bet NŽT 2017 m. gruodžio 1 d. atsakymu jos prašymas netenkintas ir paaiškintos tokio sprendimo priežastys. NŽT 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas, situacijos schema bei nuotraukos patvirtina, kad valstybinės žemės 0,755 ha plote yra tvora ir tvoros elementai bei pastato dalis ir 7 kv. m šuns voljeras. Ieškovė pašalino dalį tvoros (metalinę tvorą pietinėje pusėje), kuri buvo užfiksuota patikrinimo metu. Įvertinęs šiuos duomenis kartu su ieškovės ir jos sutuoktinio 2018 m. liepos 18 d. pakartotiniu prašymu NŽT parduoti 0,28 ha valstybinės žemės sklypo dalį ir ieškovės atstovo 2018 m. liepos 18 d. raštu NŽT, kuriuose ieškovė patvirtino, kad ji yra 0,28 ha valstybinio žemės sklypo naudotoja, kartu pripažino, kad yra ir ginčo tvoros bei voljero naudotoja, teismas sprendė, jog nepagrįsti ieškovės argumentai, kad Privalomasis nurodymas yra surašytas netinkamam asmeniui, nes pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 11 straipsnio 6 dalį už neteisėtą statybą yra atsakingas statytojas, o jeigu jo nėra – statinio ar dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka ar neteisėta statyba, savininkas, valdytojas ar naudotojas.
8. Ginčo tvora, kurios ilgis apie 23 m, ir šuns voljeras nėra užfiksuoti kadastro byloje ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie nebuvo pastatyti išduoto statybos leidimo pagrindu, taip pat nebuvo priimti pagal 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 376. Byloje esančios nuotraukos nepatvirtina ieškovės argumentų, jog nurodyta nugriauti tvoros dalis yra vientisas tokios pat konstrukcijos statinys kaip ir tvora, pastatyta 2002 metais, kurios duomenys yra užfiksuoti kadastro byloje, nes nuotraukose užfiksuoti tvoros fragmentai bei pamatas nėra vienodi. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė Privalomojo nurodymo nepagrįstumo.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog ieškovės žemės sklype esantis gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais buvo baigti statyti ir įregistruoti 2002 m. balandžio 8 d. Tuometinis jų savininkas buvo R. J., jis 2002 m. birželio 21 d. pastatus pardavė J. Š., o 2003 m. gruodžio 12 d. vėl įsigijo nuosavybės teise. R. J. 2006 m. sausio 31 d. pastatus pardavė O. K. ir V. K., šie 2011 m. vasario 14 d. juos padovanojo J. K. Ieškovė su sutuoktiniu pastatus iš J. K. nupirko 2015 m. gegužės 20 d. Kolegija, atsižvelgdama į žemės sklypo bei jame esančių pastatų savininkų kaitą, pripažino, kad pagal byloje esamus duomenis ir ieškovės nurodytas aplinkybes negalima tiksliai nustatyti, kas buvo valstybinės žemės sklype esančios tvoros ir šuns voljero statytojas. Todėl atsakovė pagrįstai Privalomojo nurodymo reikalavimus vykdyti įpareigojo šių statinių naudotoją – ieškovę.
11. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad išvadą, jog ieškovė yra griautinų statinių naudotoja, patvirtina ne jos 2017 m. spalio 18 d. ir 2018 m. liepos 18 d. prašymai NŽT parduoti jai 0,28 ha valstybinės žemės sklypą, bet kiti bylos duomenys. NŽT 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas su fotolentele ir situacijos schema bei VTPSI 2018 m. sausio 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas su situacijos schema ir fotofiksacija patvirtina, jog prie pat ieškovei priklausančio ūkinio pastato, jai priklausančio žemės sklypo ribos yra šuns voljeras. Tvora, esanti valstybiniame žemės sklype, tiesiogiai pratęsia ieškovės žemės sklypą juosiančią tvorą ir kartu aptveria šuns voljerą. Dalis tvoros, jungusi išsikišančias iš ieškovės sklypo dalis, jau yra nugriauta. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ji nugriovė šią tvoros dalį. Kolegija sprendė, kad labiausiai tikėtina pripažintina aplinkybė, jog ieškovė naudojosi tiek aptverta valstybinės žemės sklypo dalimi, tiek ir šioje dalyje esančiu šuns voljeru bei pačia tvora, todėl Privalomajame nurodyme nustatyti įpareigojimai pagrįstai buvo skirti ieškovei.
12. Ieškovė ieškinyje nepateikė jokių duomenų, jog šuns voljeras būtų kilnojamasis daiktas, neneigė turinti šunį. Tik teismo posėdžio, vykusio 2018 m. lapkričio 27 d., metu ieškovė rėmėsi aplinkybe, jog šuns voljeras nėra statinys, tačiau nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kokia yra šuns voljero konstrukcija, ar jis turi pamatą, nors turėjo galimybę pateikti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui šiuos duomenis, o byloje esančios šuns voljero nuotraukos nėra pakankamai detalios ir aiškios, kad būtų galima spręsti apie jo konstrukciją. Dėl to kolegija konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog šuns voljeras yra kilnojamasis daiktas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pagal TPSVPĮ 11 straipsnio 6 dalį už neteisėtą statybą pirmiausia yra atsakingas statytojas, tik negalint pastarojo nustatyti – kiti įstatyme nurodyti subjektai: statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka ar neteisėta statyba, savininkas, valdytojas ar naudotojas. Pareiga nustatyti savavališko statinio statytoją, savininką, valdytoją ar naudotoją tenka statybos valstybinės priežiūros institucijai – atsakovei, tačiau ši net nebandė to padaryti. Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, o jos atliekama statybos valstybinė priežiūra ir ginčo Privalomojo nurodymo priėmimas yra viešojo administravimo dalis, todėl šio nurodymo turiniui ir formai yra taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti individualaus administracinio akto reikalavimai. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos – nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018). Civilinėje byloje administracinį aktą priėmusi viešojo administravimo institucija neturi teisės naujais argumentais papildyti skundžiamų administracinių aktų, o teismas neturi atsižvelgti į papildomas aplinkybes, kurios buvo nurodytos po ginčijamų aktų priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018). Atsakovė Privalomajame nurodyme nepagrindė statytojo nenustatymo ir ieškovės priskyrimo vienam iš TPSVPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų subjektų, o teismai šios civilinės bylos nagrinėjimo metu patys bandė pagrįsti ir įrodyti, kad ieškovė yra savavališko statinio naudotoja, savo išvadas grįsdami ir faktais, kurie įvyko po privalomojo nurodymo sudarymo.
13.2. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovei tenka pareiga nugriauti ginčo tvorą, motyvuojant, kad ši yra teisėtai pastatytos, ieškovei bei trečiajam asmeniui priklausančios tvoros dalis. Tokiu atveju ne ieškovei, o teisėtos tvoros statytojui – R. J. turi būti surašytas privalomasis nurodymas, tačiau jis į nagrinėjamą bylą net nebuvo įtrauktas. Be to, tiek žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), tiek legali tvora priklauso ne vien ieškovei, bet ir jos sutuoktiniui, todėl neaišku, kodėl Privalomasis nurodymas surašytas tik vienai iš bendraturčių – ieškovei, o jos sutuoktiniui – ne.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Teismai neteisingai nustatė įrodinėjimo pareigas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų jis negali nuspręsti, kokia yra šuns voljero konstrukcija, ar ji turi pamatą. Pareiga įrodyti, kad šuns voljeras yra nekilnojamasis daiktas, teko atsakovei, priimant Privalomąjį nurodymą, o ieškovė neprivalėjo įrodinėti, kad voljeras yra kilnojamasis daiktas.
13.4. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra šios aplinkybės: dalis tvoros, kurią ieškovė yra įpareigota nugriauti Privalomuoju nurodymu, yra pastatyta ant žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ribos, t. y., vykdydama Privalomąjį nurodymą, ieškovė privalės nugriauti kito asmens žemės sklypą juosiančios tvoros dalį; savavališkos statybos byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant savavališkos tvoros ir šuns voljero statytojui R. J., kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio nuostatas, perleisdamas nuosavybės teises į žemės sklypą ir jame esančius teisėtai pastatytus statinius, nuosavybės teisės į neteisėtą statinį negalėjo perleisti, t. y. atsakovė, įpareigodama ieškovę išardyti ginčo statinius ir pašalinti statybines medžiagas, nusprendė dėl R. J. nuosavybės teise priklausančių daiktų, o teismai – dėl byloje nedalyvaujančio asmens teisių.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo surašymo metu) 2 straipsnio 54 dalį statinio naudojimas – esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio panaudojimas statinio naudotojo poreikiams tenkinti. Remiantis to paties straipsnio 56 dalimi, statinio naudotojas – statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudojo statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Taigi daikto naudojimas civilinėje teisėje suprantamas kaip daikto naudingų savybių pritaikymas ir naudos iš jo gavimas. Šedbaro advokatų profesinės bendrijos 2018 m. liepos 18 d. rašte nurodyta, kad ieškovė laikytina teisėta valstybinės žemės sklypo valdytoja ir naudotoja. Visi rašytiniai įrodymai, įskaitant ir vėlesnius nei Privalomasis nurodymas, patvirtina ieškovės suinteresuotumą įsigyti valstybinę žemę, kurioje yra neteisėtai pastatyti tvora bei voljeras, o tai Statybos įstatymo 2 straipsnio 54 bei 56 dalių prasme laikytina statinio – tvoros ir voljero – panaudojimu statinio naudotojo poreikiams tenkinti.
Šalies argumentai
14.2. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė šiuos argumentus, kuriais nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme: ieškovė yra įpareigota nugriauti nedalyvavusio byloje asmens žemės sklypą juosiančios tvoros dalį; nurodyta pareiga tenka tik vienai iš bendraturčių – ieškovei, o ne jos sutuoktiniui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
14.3. Ieškovė, manydama, jog teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos R. J. ar kitų asmenų teisėms ir pareigoms, remdamasi CPK 42 straipsnio 1 dalimi, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą teikti prašymą teismui juos įtraukti į bylą kaip dalyvaujančius asmenis. Tačiau ieškovė teiginį, kad byla išnagrinėta neįtraukus asmenų, kurių teisėms ir pareigoms sprendimas turės įtakos, pirmą kartą išdėstė kasaciniame skunde. Be to, sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, o įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Ieškovė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo neįrodė, nes nemotyvavo, kokią įtaką sprendimas ir nutartis daro R. J. teisėms bei pareigoms. Be to, ieškovės teiginio, kad tvoros ir voljero statytojas yra R. J., nepatvirtina 2002 m. balandžio 8 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas – jame duomenų apie tvoros ar voljero statybą nėra.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo NŽT nurodo, kad pritaria atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytiems argumentams ir prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisinių pagrindų surašyti statybos valstybinės priežiūros pareigūno privalomąjį nurodymą ir jo turinio
16. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (TPSVPĮ 1 straipsnio 1 dalis).
17. Pagal TPSVPĮ 11 straipsnio 6 dalį, jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.
18. TPSVPĮ 14 straipsnyje reglamentuojamas savavališkos statybos padarinių šalinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.
20. Savavališkos statybos sustabdymo ir jos padarinių šalinimo tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“. Šio reglamento 131 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai savavališkai pastatytas statinys yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje ir statytojo, statinio (jo dalies) savininko, valdytojo ar naudotojo nėra ar jis nežinomas, savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas nevykdyti statybos darbų nesurašomas. Šiuo atveju surašomas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas ir apie tai per 5 darbo dienas nuo šio akto surašymo dienos raštu pranešama valstybinės žemės valdytojui ir atitinkamos savivaldybės administracijai.
21. TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta privalomojo nurodymo sąvoka – tai atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba TPSVPĮ nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos.
22. Įgyvendinant išdėstytas TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, VTPSI viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus rekvizitų patvirtinimo“ buvo nustatyta privalomojo nurodymo forma.
23. Ginčijamas Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus – nugriauti statinius, pastatytus valstybinėje žemėje, surašytas ieškovei kaip savavališkai pastatytų statinių naudotojai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija šį statybos valstybinės priežiūros pareigūno surašytą privalomąjį nurodymą, teigdama, kad nurodymas jai surašytas nepagrįstai.
24. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai patikrino ginčijamo nurodymo pagrįstumą pagal ieškovės nurodytus ieškinio pagrindą sudarančius argumentus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės kreipimąsi į NŽT su prašymu parduoti jai valstybinės žemės sklypo dalį, esančią šalia jos žemės sklypo, NŽT 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą ir ieškovės 2017 m. gruodžio 14 d. raštą, adresuotą NŽT bei prie rašto pridėtas nuotraukas, padarė išvadą, jog ieškovė pašalino tvoros dalį, užfiksuotą patikrinimo metu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovės argumentai, jog Privalomasis nurodymas yra surašytas netinkamam asmeniui.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad išvadą, jog ieškovė naudojosi tiek aptverta valstybinės žemės sklypo dalimi, tiek ir šioje dalyje esančiu šuns voljeru bei tvora, patvirtina šie bylos duomenys: NŽT 2017 m. lapkričio 2 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas su fotolentele ir situacijos schema bei VTPSI 2018 m. sausio 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas su situacijos schema ir fotofiksacija, patvirtinantys, jog šuns voljeras yra prie pat ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos ir ūkinio pastato; tvora, stovinti ant valstybinio žemės sklypo, tiesiogiai pratęsia ieškovės žemės sklypą juosiančią tvorą ir kartu aptveria šuns voljerą; dalis tvoros, jungusi kitas tvoros dalis, išsikišančias iš ieškovės sklypo, jau yra nugriauta, o ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ji nugriovė šią tvoros dalį.
26. Taigi ieškovei nesutinkant su privalomojo nurodymo surašymu jai, kaip ginčo statinių naudotojai, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į tai, jog byloje nenustatytas šių statinių statytojas, tyrė bylos faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad ieškovė jais naudojosi, todėl privalomasis nurodymas jai, kaip naudotojai, surašytas pagrįstai.
27. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl faktinių bylos aplinkybių iš naujo nenustato, o apskųstus teismų procesinius sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę bylos duomenų visetą ir nustatę, kad ieškovė yra ginčo statinių naudotoja, turėjo pagrindą padaryti išvadą, jog ginčijamas Privalomasis nurodymas ieškovei surašytas pagrįstai.
28. Ieškovė kasaciniame skunde pateikia nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018 28 punkte, kad individualus administracinis aktas privalo būti motyvuotas ir pagrįstas, visi argumentai, nulėmę jo priėmimą (konkretų viešojo administravimo subjekto sprendimą), turi būti nurodyti šiame akte, todėl viešojo administravimo subjektas, kurio priimtas aktas (sprendimas) ginčijamas teisme, procese negali pateikti naujų (papildomų) tokio sprendimo priėmimo argumentų ir motyvų, jo pildyti, o teismas, vertindamas administracinio akto teisėtumą, negali remtis tokiais papildomais motyvais, jeigu jų buvo pateikta šalių procesiniuose dokumentuose. Ieškovės nuomone, teismai nukrypo nuo šio kasacinio teismo išaiškinimo, nes šios bylos nagrinėjimo metu patys bandė pagrįsti ir įrodyti, kad ieškovė yra savavališko statinio naudotoja, savo išvadas grįsdami ir faktais, kurie įvyko po Privalomojo nurodymo surašymo.
29. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad įgyvendinant TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, VTPSI viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus rekvizitų patvirtinimo“ buvo nustatyta privalomojo nurodymo forma. Surašant tokios formos privalomąjį nurodymą turi būti nurodoma jo surašymo data, duomenys apie asmenį, kuriam įteikiamas privalomasis nurodymas, nurodymo turinys ir įvykdymo terminas. Būtent šios formos Privalomasis nurodymas buvo surašytas ieškovei, nurodant visus reikalaujamus duomenis, t. y. VTPSI viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakyme Nr. 1V-156 nenustatyta nurodyti daugiau duomenų nei nurodė atsakovė.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, ieškovei ginčijant Privalomąjį nurodymą, kuriame ji įvardyta kaip ginčo statinių naudotoja, teismai, tikrindami tokio ieškovės įvardijimo Privalomajame nurodyme pagrįstumą, turėjo pagrindą remtis visais byloje surinktais duomenimis, kurie suteikia pagrindą spręsti, ar ieškovė Privalomojo nurodymo surašymo metu buvo ginčo statinių naudotoja. Teismai, konstatuodami, kad ieškovė buvo statinių naudotoja, rėmėsi aplinkybėmis, kurios patvirtino statinių naudojimą iki Privalomojo nurodymo surašymo, o ne po to. Bylą nagrinėję teismai ginčijamo Privalomojo nurodymo surašymo ieškovei pagrindo – fakto, kad ji yra savavališkai pastatytų ginčo statinių naudotoja, – priimtuose procesiniuose sprendimuose nepapildė naujomis aplinkybėmis, galinčiomis sudaryti pagrindą surašyti Privalomąjį nurodymą, ir nesirėmė aplinkybėmis, neturinčiomis reikšmės ieškovės, kaip ginčo statinių naudotojos, statuso patikrinimui.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).
32. Ieškovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018 29 punkte kasacinis teismas konstatavo, kad skundžiamuose individualiuose administraciniuose aktuose nebuvo nurodytas jų priėmimo motyvas, jog žemės sklypas negalėjo būti parduotas ieškovui, nes jame pastatytas pastatas yra nusidėvėjęs 70 proc., ieškovas jo nenaudoja pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, todėl į šias aplinkybes neturėjo būti atsižvelgiama ir civilinėje byloje vertinant skundžiamų atsakovės aktų teisėtumą. Tos pačios nutarties 31 punkte pažymėta, kad, nagrinėjant civilinę bylą dėl ieškinio reikalavimų, vertinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, todėl tiek ieškovas, tiek atsakovas gali ir turi pateikti visus su pareikštais reikalavimais ar nesutikimu su jais susijusius argumentus ir motyvus, įrodymus. Jie ta apimtimi, kiek yra leistini ir susiję su ginčo dalyku, priimtini ir nagrinėtini teisme.
33. Taigi nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kad teismai nesirėmė aplinkybėmis, neturinčiomis reikšmės ieškovės, kaip ginčo statinių naudotojos, statuso patikrinimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nekonstatuotinas nukrypimas nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų pirmiau nurodytoje byloje.
Dėl civilinio proceso teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje
34. Ieškovės nuomone, teismai neteisingai nustatė įrodinėjimo pareigas šioje byloje, nes pareiga įrodyti, kad šuns voljeras yra statinys, t. y. nekilnojamasis daiktas, teko atsakovei, priimant Privalomąjį nurodymą, o ieškovė neprivalėjo įrodinėti, kad voljeras yra kilnojamasis daiktas.
35. Su šiuo ieškovės argumentu nėra pagrindo sutikti, nes atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovei, ieškinyje pareiškus reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą ir jį grindžiant teiginiu, kad šuns voljeras nėra statinys, būtent jai kilo pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi (CPK 178 straipsnis).
36. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pareigą nugriauti ginčo tvorą ieškovei konstatavo, motyvuodamas tuo, jog ši tvora yra teisėtai pastatytos tvoros dalis, o tokiu atveju ne ieškovei, o teisėtos tvoros statytojui – R. J. turi būti surašytas privalomasis nurodymas, tačiau jis į nagrinėjamą bylą net nebuvo įtrauktas.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė netiksliai nurodo apeliacinės instancijos teismo argumentus. Šis teismas nekonstatavo, kad ginčo tvora yra R. J. teisėtai pastatytos tvoros dalis, bet nurodė, kad tvora, stovinti ant valstybinio žemės sklypo, tiesiogiai pratęsia ieškovės žemės sklypą juosiančią tvorą ir kartu aptveria šuns voljerą. Be to, šiuo klausimu pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad: ginčo tvora ir šuns voljeras nėra užfiksuoti kadastro byloje ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie nebuvo pastatyti išduoto statybos leidimo pagrindu, taip pat nebuvo priimti pagal 2002 m. balandžio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą; byloje esančios nuotraukos nepatvirtina ieškovės argumentų, jog nurodyta nugriauti tvoros dalis yra vientisas tokios pat konstrukcijos statinys, kaip ir tvora, pastatyta 2002 metais, kurios duomenys yra užfiksuoti kadastro byloje, nes nuotraukose užfiksuoti tvoros fragmentai bei pamatas nėra vienodi. Taigi teismai nenustatė pagrindo manyti, kad ginčo tvora galėjo būti pastatyta teisėtos tvoros statytojo.
38. Ieškovė kelia klausimą, kodėl Privalomasis nurodymas surašytas tik vienai iš namų valdos žemės sklypo bendraturčių – jai, o kitam bendraturčiui, t. y. jos sutuoktiniui, – ne. Taip pat teigiama, kad byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant savavališkos tvoros ir šuns voljero statytojui R. J., nusprendžiant dėl jo teisių, be to, nugriovus ginčo torą, gali būti pažeistos kitų asmenų teisės.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ginčijamas Privalomasis nurodymas jai surašytas ne kaip teisėtai priklausančio namų valdos žemės sklypo bendraturtei, bet kaip ginčo statinių, esančių valstybinėje žemėje, naudotojai. Byloje sprendžiama dėl šio Privalomojo nurodymo surašymo ieškovei teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė neginčijo šio Privalomojo nurodymo tuo aspektu, kad jame nenurodytas jos sutuoktinis, todėl šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.
40. Teismai byloje nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad būtent pirmasis namų valdos savininkas R. J. pastatė ginčo statinius valstybinėje žemėje, kad jis ar kiti asmenys, turi kokių nors teisių į ginčo statinius, taigi, nenustatyta ir pagrindo manyti, kad pašalinus tvorą ir šuns voljerą, gali būti pažeistos kitų asmenų teisės. Ieškovė, reikšdama ieškinį, kuriuo ginčijo Privalomojo nurodymo pagrįstumą, manydama, jog R. J. yra ginčo statinių statytojas, siekdama, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, remdamasi CPK 42 straipsnio 5 dalimi, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą prašyti teismo jį įtraukti į bylą. Sutiktina su atsakovės argumentais, nurodytais atsiliepime į kasacinį skundą, kad ieškovei nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesirėmus pastaraisiais argumentais, jais pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde remtis taip pat neleidžiama.
41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Kasaciniame teisme patirta 6,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės, kurios kasacinis skundas netenkintas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės O. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,15 Eur (šešis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.