Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kuriuo prašo jo naudai iš atsakovės priteisti 2 959 Eur turtinės žalos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl ginčo esmės

11. Byloje nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-56635-18 dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pabaigus vykdytą ikiteisminį tyrimą, 2020 m. lapkričio 3 d. surašytas kaltinamasis aktas, baudžiamoji byla perduota nagrinėti Marijampolės apylinės teismo Marijampolės rūmams. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2021 m. lapkričio 8 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-416/2021, kuriuo nusprendė V. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-118-290/2022, pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą.

12. Ieškovas šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti 2 959,50 Eur dydžio ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas, kaip turtinę žalą, kuri, anot jo, atsirado prokurorui nerūpestingai ir neatidžiai atliekant savo pareigas, t. y. surašant jo (ieškovo) atžvilgiu kaltinamąjį aktą ir bylą perduodant nagrinėti teismui, nors, jo vertinimu, buvo akivaizdu, jog jis (ieškovas) nusikalstamos veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti. Apeliaciniu skundu iš esmės keliami klausimai dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t. y. prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą ir bylą perduodamas teismui, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, padarė esmines klaidas, kurios turėjo lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui.

13. Atsižvelgiant į bylos esmę, civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.272 straipsnį taikymo sąlygas bei apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti už prokuroro veiksmus inicijuojant ir palaikant baudžiamąjį persekiojimą.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl prokuroro neteisėtų veiksmų

15. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

16. Kasacinio teismo praktika dėl minėtos teisės normos aiškinimo ir taikymo yra gausi ir išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą).

17. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą). Vien aplinkybė, kad pareigūnai savo veiksmais nepažeidė BPK normų, nepaneigia, kad gali egzistuoti neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 56 punktą)

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).

19. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktą).

20. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019, 40 punktas).

22. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. ten pat, 49 punktą).

23. Kaip nurodyta pirmiau, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo procesinė pareiga įrodyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, neteisėtus veiksmus, tenka ieškovui (nutarties 16 punktas). Ieškovas, įrodinėdamas prokuroro veiksmų neteisėtumą, nurodė, jog ikiteisminį tyrimą atlikęs ir organizavęs prokuroras dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo ieškovo atžvilgiu surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė bylą nagrinėti teismui, nors tam nebuvo pagrindo. Taip pat, prokurorui turėjo būti akivaizdu, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas neatitinka ultima ratio principo, todėl baudžiamasis persekiojimas buvo nepagrįstai tęsiamas, bylą perduodant į teismą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta Lietuvos Respublikos valstybės civilinės atsakomybės sąlyga dėl neteisėtų prokuroro veiksmų ieškovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo duomenis, baudžiamosios bylos nagrinėjimą Marijampolės apylinkės teisme ir priimtą nuosprendį, taip pat Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartį bei jų motyvus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, todėl plačiau dėl jų nepasisakant atkreipia dėmesį į keletą svarbių aspektų.

25. Pirmiausia, iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovas buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą. Kaip minėta, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nusprendė išteisinti ieškovą, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teismai taip pat konstatavo, kad žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktai buvo suklastoti, nes juose nurodyti asmenys nepasirašė, o už juos tai padarė nenustatytas asmuo. Suklastoti dokumentai ieškovo buvo panaudoti tvarkant žemės sklypų kadastrinius matavimus. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors baudžiamąją bylą nagrinėję teismai sprendė, jog surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti ieškovą žinojus apie dokumentų suklastojimo faktą, tai savaime neįrodo, jog prokurorui ši aplinkybė turėjo būti aiški rengiant kaltinamąjį aktą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad šiuo atveju susiklostė situacija, kai ikiteisminio tyrimo pradėjimas nebuvo inicijuotas akivaizdžiai neturint jokio pagrindo, bet priešingai – teisėtai pradėtas ir atliktas. Tuo tarpu vien tai, kad prokurorui surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus nagrinėti teismui, buvo nuspręsta išteisinti ieškovą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog kaltinamojo akto surašymo metu prokurorui turėjo būti akivaizdu, kad nėra pakankamai duomenų reikšti ieškovui kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

26. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020 ir kt.).

27. Taigi, vien tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertino prokuroras, nėra pagrindas konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas akivaizdžiai nepagrįstai. Dėl to išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad kaltinamojo akto surašymas ieškovui buvo neteisėtas ir buvo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas. Atitinkamai, nėra pagrindo daryti išvados, jog prokuroro veiksmai, nenutraukiant ikiteisminio tyrimo, tačiau perduodant bylą su kaltinamuoju aktu teismui, buvo neteisėti, jog prokuroras esamoje situacijoje nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, aplaidžiai vykdė jam įstatymo numatytas pareigas. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesutiko su kaltinamajame akte pateiktu aplinkybių vertinimu, bet nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus, nekonstatavo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ar vykdomas neteisėtai.

28. Antra, nors apeliaciniame skunde ieškovas kelia klausimą, jog tam tikri duomenys, paneigiantys kaltinimą ieškovui, galėjo būti surinkti ikiteisminiame tyrime ir jų pagrindu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, su tuo apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

29. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia, jog ikiteisminis tyrimas baigtas ir, atlikus BPK 218 straipsnyje nurodytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą.

30. Taigi, prokuroras, kaip ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis subjektas, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, kad surinktų duomenų pakanka kaltinimą ieškovui pagrįsti. Dėl to ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys galėjo nulemti pagrįstą prokuroro įsitikinimą, jog ieškovas apie dokumento suklastojimo faktą žinojo ir surašyti kaltinamąjį aktą. Tuo tarpu aplinkybė, kad teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, ją papildė kitų teismų procesiniais dokumentais ir sprendimais iš civilinės bylos dėl žemės sklypų paženklinimo - parodymo aktų pripažinimo negaliojančiais (civilinės bylos Nr. e2-13-399/2020), nors prokuroras ikiteisminio tyrimo metu į juos neatsižvelgė, taip pat negalėtų būti vertinama, kaip turėjusi esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, t. y. tuo, kad ieškovas buvo nepagrįstai apkaltintas. Civilinėje byloje buvo išspręstas klausimas dėl sklypų ribų paženklinimo neatitikimų ir nustatytos teisinės pasekmės. Atsižvelgiant į tai, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pripažino, kad suklastoto dokumento panaudojimas iš esmės nesukėlė jokių nukentėjusiesiems padarinių, nes nustatant žemės sklypo ribas buvo padaryta paklaida, tačiau ji buvo leistinos paklaidos ribose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad minėtoje civilinėje byloje galutinis procesinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimtas 2021 m. balandžio 28 d., o kaltinamasis aktas surašytas 2020 m. lapkričio 3 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog prokuroras akivaizdžiai nepagrįstai tęsė baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu, nes jos paaiškėjo tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių pagrindu, nesutiktina su ieškovu, jog prokuroras ignoravo ultima ratio principą ir nepagrįstai inkriminavo ieškovui nusikalstamą veiką.

31. Kitokio situacijos vertinimo nesuponuoja ir ieškovo teiginiai, jog pats prokuroras, dar ikiteisminio tyrimo metu priimdamas 2020 m. kovo 25 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, jame pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje požymių. Šiuo klausimu pažymėtina, jog 2020 m. gegužės 5 d. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos nutarimu minėtas prokuroro 2020 m. kovo 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas ir nutarta jį tęsti toliau.

32. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė teismų praktika. Šiuo klausimu ieškovas nurodo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-156-614/2020. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nurodyta nutartimi pažymi, kad joje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog teismų procesiniuose dokumentuose, kuriais išteisintas ieškovas, akcentuojamas ne duomenų pakankamumo ar nepakankamumo klausimas dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, bet iš viso tokių duomenų nebuvimas. Teismas pažymėjo, kad pranešimo apie įtarimą įteikimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktos informacijos nepakako ne tik teismui sprendžiant dėl kardomosios priemonės skyrimo, tačiau byloje nėra duomenų, kurie sietų ieškovą ir veikas, dėl kurių padarymo buvo pareikšti įtarimai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, įvertinus teismų procesinius sprendimus, jau konstatuota, jog baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės, konstatuotina, jog šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis šia Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Šių aplinkybių pagrindu atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nukrypimo nuo teismų praktikos.

33. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra pagrindo teigti, jog prokuroras ikiteisminio tyrimo metu atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai, taip padarydamas klaidą, turėjusią lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė valstybės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, dėl ko pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įrodymus bei tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi skundžiamo sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

37. Atsakovė laikoma laimėjusia bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nepateikė patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.