Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-156-614/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-27
Bylos Nr.: 2A-156-614/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-29493-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Ieškovas: A. D.

Kategorijos

3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 2A-156-614/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29493-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, veikiančios per Vilniaus apygardos prokuratūrą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 474,32 Eur turtinę žalą, 30 000 Eur neturtinę žalą, 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Dubliku ieškinio reikalavimus palaikė. Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus apskr. VPK) Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriuje (toliau - NTV NNTS) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01116-11 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pagrobimo, įsibraunant į patalpą. 2013 m. rugpjūčio 28 d. kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01116-11 kartu su baudžiamąja byla buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-873/2017 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu A. D. išteisintas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-394-1020/2017 pirmos instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, neturint jokių objektyvių duomenų jo kaltumui pagrįsti, nesurinkus daugiau patikimų duomenų, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo nutrauktas, tokiu būdu ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų pareigūnai neteisėtai ir nepagrįstai apribojo ieškovo judėjimo laisvę, trukdė ieškovui tinkamai atlikti jo darbo funkcijas atitinkamose bendrovėse, neteisėtai darė poveikį ir persekiojo ieškovą, nors dar iš Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 d. nutarimo dėl suėmimo neskyrimo ikiteisminį tyrimą vykdžiusioms institucijoms turėjo būti pakankamai aišku, kad nesurinkus daugiau jokių ieškovo kaltę pagrindžiančių duomenų, ikiteisminis tyrimas nedelsiant turėjo būti nutrauktas ieškovo atžvilgiu, tačiau jokie realūs veiksmai laiku net nebuvo atlikti. Nurodė, kad egzistuoja visos civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Tripliku palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Nurodė, kad tyrėjo ir prokuroro vertinimu duomenų apie A. D. dalyvavimą įtariant jį pagrobus didelės vertės svetimą turtą įsibraunant į patalpą pakako, šis veiksmas atliktas pagal baudžiamojo proceso kodekso normas. Ieškovui inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis turėjo įtakos prokuroro prašymui dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo. Tai, kad teismo, sprendžiančio kardomosios priemonės skyrimo klausimą, vertinimu, prokuratūros pateikti duomenys buvo nepakankami manyti, kad A. D. padarė nusikalstamas veikas, nereiškia, kad prokuroro sprendimas kreiptis su prašymu dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo yra neteisėtas. Baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių procesinių sprendimų neteisėtumo ir nėra besąlyginis pagrindas atlyginti asmeniui žalą, jei atitinkami procesiniai sprendimai buvo priimti laikantis procesinių normų. Ieškovui 2012 m. vasario 4 d. prokuroro nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119, 121, 125, 136 straipsniais, buvo paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas. Kardomosios priemonės skirtos pagrįstai, o ieškovas neįrodė, jog šios kardomosios priemonės sukėlė jam realius turtinius nuostolius ar padarė neturtinę žalą. Ieškovo patirta žala taip pat yra grindžiama ir baudžiamojo proceso metu taikyta kita procesine prievartos priemone - laikinu nuosavybės teisės apribojimu, kuriuo buvo uždrausta disponuoti, valdyti ir naudotis kratos metu paimtais pinigais - 140 Lt, 40 Eur ir 45 JAV doleriais. Ieškovas nepagrindė, dėl kokių konkrečių aplinkybių, laikinas nuosavybės teisių apribojimas piniginėms lėšoms, apie 120 Eur dydžio, kurios po nuosprendžio įsiteisėjimo buvo grąžinti, sukėlė jam žalą. Ieškovas nenurodė, kad nors vienas ikiteisminio tyrimo veiksmas ar procesinis sprendimas buvo priimti pažeidžiant baudžiamojo proceso ar baudžiamojo kodekso normas. Išteisinto asmens patirtų dėl baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas, jei ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo patirtos prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, išskyrus jo teiginius apie patirtus išgyvenimus ir emocinę būseną. Pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kuris šioje situacijoje buvo būtinas, neišvengiamas ir visiškai teisėtas, sukelia nepageidaujamus, neįprastus ir nekasdienius potyrius kiekvienam, tačiau tai kiekvienu atveju nesudaro teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės. Atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą internetiniame portale tenka ne valstybei, o viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, 2012 m. vasario 4 d. spręsdamas dėl prokuroro prašymo skirti kardomąją priemonę - suėmimą, asmens kaltumo klausimo nesprendė.

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti. Tripliku atsiliepime išdėstytus argumentus palaikė. Nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas jo atžvilgiu pradėto ir vykdyto baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis grindžia savo teiginius ir reikalavimus, todėl privalo konkrečiai įvardinti, kokie jo atžvilgiu atlikti veiksmai buvo neteisėti, kaip pasireiškė neteisėtumas ir pateikti argumentus. Valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų neteisėtumas kaip civilinės atsakomybės sąlyga vien dėl išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo nėra preziumuojama, ir galioja nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai. Ieškovas nenurodo, kokių teisės aktų nuostatos buvo pažeistos, vykdant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta. Baudžiamojoje byloje neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų faktas nebuvo nustatytas, todėl nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, neatsirado ir valstybės prievolė atlyginti ieškovui žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teisėjo veiksmų pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovo A. D. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ieškovo A. D. naudai 474,32 Eur turtinės žalos atlyginimą, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 474,32 Eur sumos nuo bylos iškėlimo 2018 m. spalio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

5. Nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskr. VPK NNTS OP buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01215-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalies požymius, 2010 m. lapkričio 4 d. - ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01620-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalies požymius, 2011 m. rugsėjo 13 d. – ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01116-11 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalies požymius. Ikiteisminiai tyrimai 2012 m. sausio 25 d. buvo sujungti į vieną suteikiant Nr. 10-1-01116-11.

6. Ieškovas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia keliais pagrindais – neteisėtai pradėtu baudžiamuoju persekiojimu, teigiant, kad įtarimai jam pareikšti nepagrįstai, taip pat teigiant, kad jo atžvilgiu be pagrindo buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu internete pasirodžius informacijai apie ieškovą, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų vykdytu neprocesiniu poveikio darymu.

7. Vertindamas ieškovo bei jo atstovo argumentus dėl nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nesutikti su baudžiamojoje byloje teismų 2012 m. vasario 4 d. nutartyje, 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendyje ir 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl duomenų, pagrindžiančių A. D. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėjo, kad šiuose teismų procesiniuose dokumentuose akcentuojama ne tokių duomenų pakankamumo ar nepakankamumo klausimas, bet iš viso tokių duomenų nebuvimas. Pranešimo apie įtarimą įteikimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktos informacijos nepakako ne tik teismui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau teismo nutartimi buvo konstatuota, kad nėra duomenų, kurie sietų A. D. ir veikas, dėl kurių padarymo buvo pareikšti įtarimai. Nors nekvestionuojama tai, kad dėl duomenų ikiteisminiam tyrime įtarimui pareikšti pakankamumo sprendžia ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras, tačiau turi būti vertinta ir tai, ar objektyviam stebėtojui būtų pagrindas pagal surinktus duomenis įtarti asmenį padarius tiriamą nusikalstamą veiką. Įvertinęs iki įtarimo pareiškimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktą medžiagą, sprendė, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie galimą A. D. dalyvavimą inkriminuotų nusikaltimų padaryme, įtarimo pareiškimo metu nebuvo. Pranešimo apie įtarimą pateikimo metu surinkti įrodymai negalėjo sąlygoti išvados dėl pagrįsto įtarimo A. D. atžvilgiu buvimo ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo inicijavimo.

8. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas galėjo padaryti nurodytas nusikalstamas veikas. Tai sąlygoja išvadą, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu pradėtas nepagrįstai, t. y. nebuvo turima duomenų dėl pagrįstų įtarimų. Ieškovo argumentus, kad jo atžvilgiu nepagrįstai buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga bei teismo padaryta išvada, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, nesurinkus duomenų, kuriuos turint būtų buvę galima pagrįstai įtarti ieškovą dėl galimo dalyvavimo padarant nurodytas nusikalstamas veikas.

9. Teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka padaryti labiau tikėtinai išvadai, kad ikiteisminio pareigūnai atliko ieškovo atžvilgiu neprocesinius veiksmus, juolab kad šios aplinkybės nurodytos deklaratyviai (neaišku, nei kokie pareigūnai, nei kad, nei kokioje konkrečioje vietoje tariamai atliko ieškovo nurodomus veiksmus).

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai sąlygoja išvadą, kad ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jam vadovavęs prokuroras pažeidė BPK 2 straipsnyje numatytą pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika ir tokie veiksmai (jų tinkamas neatlikimas) yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo patirta neturine žala, pripažįstant aplinkybę, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu pradėtas nepagrįstai, neturint pakankamų duomenų įtrati ieškovą dalyvavus inkriminuotų nusikaltimu padaryme. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju žala padaryta pareigūnų veiksmais, kurie, nors formaliai ir atitiko baudžiamojo proceso normas, tačiau šiais veiksmais – reiškiant įtarimą bei taikant procesinio poveikio priemones – buvo pažeistos bendrosios pareigūnų rūpestingumo ir atidumo pareigos, todėl yra pagrindas konstatuoti veiksmų neteisėtumą kaip civilinė atsakomybės sąlygą CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme.

11. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad ieškovo atžvilgiu taikytomis kardomosiomis priemonėmis jam buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, apie jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas buvo paviešinta spaudoje. Dėl nepagrįsto įtarimo pareiškimo, atliekamo ikiteisminio tyrimo, procesinės prievartos taikymo asmuo patyrė nepatogumus, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, tačiau ne tokia apimtimi kaip taikant griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje buvo taikytos švelniausios kardomosios priemonės, be to A. D. buvo leidžiama laikinai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos tiek atostogų, tiek darbo tikslais. Teismas atsižvelgė ir į aplinkybę, kad ieškovui, nepaisant pritaikytos kardomosios priemonės – dokumento (paso) paėmimo, šis dokumentas laikinai buvo sugrąžintas, tačiau pasibaigus terminui ieškovas paso tyrėjai negrąžino. Byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo padarinius ieškovo fizinei ir psichinei sveikatai. Teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti yra pakankama suma.

12. Pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010, yra konstatavęs, kad jei nustatoma, jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, ir yra konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą. Konstatavęs, kad ieškovui įtarimai pareikšti akivaizdžiai nebuvus tam pakankamo pagrindo, teismas ieškovo turtinius praradimus – 474,32 Eur išlaidas apmokėti gynėjo teisinei pagalbai – priteisė iš atsakovės kaip turtinės žalos atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau - apeliantė) prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. D. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais motyvais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo, neįvertindamas ir sprendime nutylėdamas dar iki įtarimo pareiškimo buvusius įslaptinto liudytojo Nr. 3 parodymus ir nesusiedamas jų su kitais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Apeliantės teigimu, iš liudytojo Nr. 3, įtariamųjų M. C. ir M. B. apklausų, 2012 m. vasario 2 d. apžiūros protokole užfiksuotų M. C. kompiuterio apžiūros ir „Skype“ vartotojų tarpusavio sąsajų ir susirašinėjimo duomenų, darytina išvada, kad priešingai teismo sprendime nurodytiems motyvams, 2012 m. vasario 3 d. pranešimo apie įtarimą ieškovui pateikimo metu surinkti duomenys galėjo sąlygoti išvadą dėl pagrįsto įtarimo A. D. atžvilgiu buvimo ir baudžiamojo proceso inicijavimo. O tai, kad po pranešimo apie įtarimą įteikimo buvo surinkti papildomi duomenys apie A. D. pravardę/vardą naudojamą pažįstamų asmenų tarpe – „tiomnyj“ („tamsus“) - pranešimo apie įtarimą įteikimą ir baudžiamojo persekiojimo pagrįstumą tik patvirtino. Reikšminga yra tai, kad pats ieškovas baudžiamojo persekiojimo metu neigė, kad yra vadinamas „Tiomnyj“ ir „Efiop“ ir tokiu būdu mėgino klaidinti teismą. Teismo posėdyje M. C. ir M. B. patvirtino, kad „Skype“ susirašinėjimuose „Tiomnyj“ yra pasivadinęs ieškovas (2016-05-20 teismo posėdžio protokolas, t. 23, b.l. 119). Šios aplinkybės leido pakartotinai įsitikinti ieškovo pravarde (naudojamu vardu), kas akivaizdžiai liudija apie pagrįstą šio asmens baudžiamojo persekiojimo pradėjimą, įtarimo pareiškimą.

13.2. Įtariamojo statusas nekonstatuoja asmens kaltės, tačiau suteikia ikiteisminį tyrimą atliekantiems subjektams galimybę atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus įtariamojo atžvilgiu, nepažeidžiant ir neapeinant šio asmens teisių ir interesų. Įtariamasis yra ikiteisminio tyrimo dalyvis, kuriam suteikiamos visos įtariamojo teisės (BPK 21 str.). Reikšminga tai, kad siekiant patikrinti įtarimą, būtina ieškovą pripažinti įtariamuoju, o nesuteikus procesinio statuso, būtų iškilusi reali grėsmė apklausti ieškovą apie galimai jo padarytą veiką, nesuteikiant ieškovui teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, kuria, be kita ko, jis ikiteisminio tyrimo apklausos metu pasinaudojo. Teismas nevertino šių atsakovo atstovo atsiliepimo argumentų bei dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

13.3. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 d. nutartis buvo priimta, išnagrinėjus prokuroro prašymą dėl suėmimo skyrimo ir įvertinus surinktus duomenis griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo - suėmimo kontekste. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad prokuroro prašymas dėl suėmimo skyrimo buvo netenkintas, nėra pagrindas pripažinti iki tol atliktus proceso veiksmus neteisėtais ir juo labiau nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu. Teismui neįvertinus šių aplinkybių, atsirado prielaidos pažeisti valdžių padalijimo principą ir tuo pačiu paneigti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų nepriklausomumą (diskreciją priimti sprendimus ikiteisminio tyrimo metu).

Žemesnės instancijos teismas

13.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir sprendime detaliau nepasisakė apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarties leisti atlikti kratą reikšmę įtarimų ieškovo atžvilgiu pareiškimui, nors ji buvo priimta dar iki teismo 2012 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsisakyta skirti suėmimą. Pastebėjo, kad ieškovas nei anksčiau neskundė, nei dabar savo ieškinyje neprašė pripažinti teisėjų veiksmų dėl kratos sankcionavimo neteisėtais, dėl to Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis leisti atlikti kratą yra laikoma teisėta ir pagrįsta.

13.5. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai turėjo pagrindą A. D. įteikti pranešimą apie įtarimą, šis veiksmas atliktas laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.

13.6. Teismas šioje civilinėje byloje jokių konkrečių pažeidimų taikant kardomąsias priemones nenustatė, tačiau ieškovui kilusias neigiamas pasekmes grindė tiesiog taikytų procesinės prievartos priemonių faktu.

13.7. Atsakovo atstovo nuomone, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje ir nutartyje nepripažino konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų ar proceso sprendimų neteisėtais. Tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus įvertino kitaip nei prokuroras, t. y. nelaikė, jog ieškovas dalyvavo nusikaltimų padaryme, nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, vykdydami ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Tad aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje.

Žemesnės instancijos teismas

13.8. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais yra grindžiama ieškovui priteista neturtinė žala tuo labiau pateikė argumentus, kurie leidžia teigti priešingai, kad ieškovas nepatyrė neturtinės žalos. Vien ieškovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas (nepriklausomai nuo jo trukmės) pats savaime negali būti laikomas pakankamu pripažinti faktą, kad ieškovas patyrė sunkius ir ilgalaikius išgyvenimus.

13.9. Apeliantė pažymėjo, kad išlaidos už advokato pagalbą baudžiamajame procese atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintele, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo atstovo konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus. Atitinkamai turėtų būti atlyginamos būtent dėl šių veiksmų, o ne viso baudžiamojo proceso metu ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl išlaidos advokato pagalbai neturi būti atlygintos.

Atsiliepimas

14. Ieškovas A. D. atsiliepimu nesutinka su atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir priteisti iš apeliantės ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau nurodomais motyvais:

Šalies argumentai

14.1. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo aibę aplinkybių dėl liudytojo Nr. 3 parodymuose užfiksuoto žodžio „tamsus“, kuris neva pagrįstai leido identifikuoti ieškovą, kaip neva galimai atlikusį nusikalstamą veiką. Su šia apeliantės išvada absoliučiai nesutinka nei ieškovas, nesutiko nei baudžiamąją bylą nagrinėję teismai. Ieškovas pažymėjo, kad vien iš priimto nuosprendžio ištraukų gana akivaizdu, kad vyr. tyrėja D. P. kaltinimą ieškovo atžvilgiu tiesiog sukūrė, nesant jokio objektyvaus pagrindo. Tyrėja baudžiamojoje byloje buvusiuose įrodymuose pamatė dalykus, kurių nieks kitas negalėjo matyti, tokiu būdu galima daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, tyrėja elgėsi neteisėtai, neprotingai ir visiškai neadekvačiai. Atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantė daro išvadą, jog liudytojas Nr. 3 žodžiu „tamsus“ įvardijo trečio asmens pravardę/plačiai naudojamą vardą/ socialiniuose tinkluose vartojamą vardą, o ne asmens išvaizdą, tačiau pažymėjo, kad liudytojo parodymuose šis faktas nėra patikslintas, todėl tokie apeliantės nepagrįsti išvedžiojimai, neparemti nei nagrinėjamos bylos, nei baudžiamosios bylos medžiaga ir duomenimis, negali būti laikomi teisingais ir pagrįstais. Pažymėjo, kad apeliantė nurodo, jog ieškovą ikiteisminio tyrimo pareigūnai identifikavo pagal žodį „tamsus“ remdamiesi „Skype“ programėle bei įtariamųjų apklausomis, tačiau atkreipė dėmesį, kad įtariamieji buvo šiuo klausimu apklausti jau gerokai po to, kai ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl reikšmės ieškovo identifikavimui būtent 2012 m. vasario 3 d., kai buvo pareikštas įtarimas, kitų įtariamųjų vėlesnės apklausos neturėjo. Apeliantė nepagrįstai bando teigti apie neva nustatytus kažkokius ryšius tarp ieškovo ir kitų kaltinamųjų. Vien aplinkybė, kad asmenys yra pažįstami nėra ir negali būti pagrindu pareikšti asmeniui įtarimus, kadangi tokiu būdu būtų iškreipti baudžiamojo persekiojimo tikslai.

14.2. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės minimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 nutartį, akivaizdžiai nurodė, jog šia nutartimi buvo nagrinėtas prašymas dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo (38 punktas), kas paneigia apelianto nurodomą aplinkybę, kad neva pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė. Pirmos instancijos teismas vertino šiuo atveju ne tik vieną apeliantės nurodomą 2012 m. vasario 4 d. nutartį, tačiau ją vertino kitų priimtų procesinių sprendimų, t. y. išteisinamojo nuosprendžio ir apeliacinio teismo nutarties, kontekste, t. y. vertino visuose trijuose procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes.

14.3. Pažymėjo, kad nutartis leisti atlikti kratą buvo priimta 2012 m. vasario 1 d. būtent tikslu, kaip ir nurodo apeliantė, kad būtų rasti atitinkami daiktai ir įsitikinta ar ieškovas gali būti įsitraukęs į nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad atlikus kratą, jokie daiktai, kurie leistų įsitikinti ieškovo galimu įsitraukimu į nusikalstamą veiką, nebuvo rasti, ko neginčija ir apeliantė, tačiau, nepaisant to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau po kratos atlikimo ir ieškovo suėmimo, t. y. 2012 m. vasario 3 d. ieškovui pateikė pranešimą apie įtarimą, kas suponuoja išvadą, kad įtarimai yra pareikšti nepagrįstai, o tą tik patvirtino 2012 m. vasario 4 d. teismo nutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skunde nurodomi 2012 m. vasario 1 d. ir 2012 m. vasario 4 d. nutarčių vertinimai yra nurodyti nesiejant jų su visais nagrinėjamoje byloje esančiai įrodymais bei atlikti tik siekiant pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą.

14.4. Nurodė, kad šiuo atveju nustačius, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neturint duomenų apie jo padarytą nusikalstamą veiką, konstatuotina, kad ieškovui nebuvo ir teisėtai skirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, jų skyrimas neatitiko bendrosios šių priemonių skyrimo nuostatos, nustatytos BPK 121 straipsnio 2 dalies.

Šalies argumentai

14.5. Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija priežastinio ryšio būvimo bei turtinės žalos dydžio, todėl nustačius, kad egzistavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėti veiksmai, 474,32 Eur dydžio turtinė žala priteistina iš atsakovo.

14.6. Apeliantas skundžia pirmos instancijos sprendimą tik dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmos instancijos teismas šiuo atveju įvertino aplinkybes, kurios gali tiek didinti, tiek ir mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Ieškovo manymu, pirmos instancijos teismas teisingai ir tinkamai, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, ieškovo paaiškinimus, išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu (CK 6.272 straipsnio 1 dalis).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylos duomenimis nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskr. VPK NNTS OP buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01215-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalies požymius, 2010 m. lapkričio 4 d. - ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01620-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalies požymius, 2011 m. rugsėjo 13 d. – ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01116-11 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalies požymius. Ikiteisminiai tyrimai 2012 m. sausio 25 d. buvo sujungti į vieną suteikiant Nr. 10-1-01116-11. 2012 m. vasario 2 d. ieškovui įteiktas nutarimas laikinai sulaikyti asmenį, nutarime nurodant, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įtarti, jog jis padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimus įsibraunant į patalpas (1 t. 134 b. l.). 2012 m. vasario 3 d. surašytas ir ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą (1 t. 135 b. l.). 2013 m. birželio 11 d. ieškovui įteikti patikslinti pranešimai apie įtarimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-15-873/2017 t. 12, b. l. 169-170, 176-177). 2013 m. rugpjūčio 28 d. surašytas kaltinamasis aktas (baudžiamosios bylos Nr. 1-15-873/2017 t. 15, b.l. 143-197) ir byla perduota teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 11 d. ieškovo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendyje nurodyta, kad ieškovas išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai pat nuosprendžiu buvo panaikintos taikytos kardomosios priemonės (asmens dokumento paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) ir nuosavybės teisių į priklausantį turtą apribojimas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1A-394-1020/2017) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio atmetė ir paliko išteisinamąjį nuosprendį galioti (1 t. 105-122 b. l.).

19. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia keliais pagrindais – neteisėtai pradėtu baudžiamuoju persekiojimu, teigiant, kad įtarimai jam pareikšti nepagrįstai, taip pat teigiant, kad jo atžvilgiu be pagrindo buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu internete pasirodžius informacijai apie ieškovą, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų vykdytu neprocesiniu poveikio darymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir priteisdamas ieškovo patirtą turtinę žalą. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas galėjo padaryti nurodytas nusikalstamas veikas. Teismas laikė, kad ieškovo atžvilgiu procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju žala padaryta pareigūnų veiksmais, kurie, nors formaliai ir atitiko baudžiamojo proceso normas, tačiau šiais veiksmais buvo pažeistos bendrosios pareigūnų rūpestingumo ir atidumo pareigos.

20. Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl nepagrįstai iš valstybės priteisė ieškovui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, atsižvelgdama į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nesutinka.

22. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

23. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. CK 6.272 straipsnyje yra įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 30 punktas).

24. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

25. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016, 22 punktas; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai įvertino bylos medžiagą dėl ieškovo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo bei pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 d. nutartimi, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuriuose konstatuota, jog įtarimas A. D. pareikštas remiantis prielaidomis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 4 d. nutartyje, netenkindamas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prašymo dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo A. D., konstatavo, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis A. D. padarė nusikalstamą veiką. Teismas taip pat nurodė, kad „susipažinus su bylos medžiaga teismas duomenų dėl galimo A. D. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas neaptiko, jau nekalbant apie jų pakankamumą“, „iš bylos medžiagos neaišku, kodėl buvo nuspręsta, kad šis trečiasis asmuo (liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymuose minimas asmuo) yra A. D.. Taip pat sėkmingai juo galėtų būti bet kuris kitas asmuo“, „Duomenų, patvirtinančių A. D. ir kitų dviejų šioje byloje įtariamų asmenų ryšius, tuo labiau nusikalstamus ryšius, nėra“, „Šių asmenų nusikalstamų ryšių nepatvirtina nei byloje esantys įvykio vietos apžiūros protokolo, nei vaizdo įrašai, nei daiktiniai įrodymai“, „Tai, kad kratos pas A. D. metu buvo rastas lapelis su jame užrašytu ikiteisminio tyrimo bylos numeriu, o A. D. atsisakė duoti paaiškinimus dėl jo, neleidžia teismui daryti išvadą, kad tai yra duomuo, patvirtinantis A. D. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką“ (1 t. 138-139 b. l.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-873/2017 (teisminio proceso Nr. 1-10-1-01116-2011-6), kurioje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. rugpjūčio 23 d., ieškovas buvo išteisintas pagal visas jam inkriminuotas veikas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (1 t. 16-104 b. l.). Nuosprendyje (1 t. 97 b. l.) nurodyta, kad tiek kaltinamojo akto surašymo metu, tiek nuosprendžio priėmimo metu nėra surinkta kitų duomenų, nenurodytų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 d. nutartyje, dėl galimo A. D. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, todėl neaišku, kodėl kaltinimas pateiktas A. D.. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad liudytojo Nr. 3 apklausos protokole vienas iš M. C. draugų nurodomas vardu ir pavarde, kitas – žodžiu „tamsus“. Teismas pasisakė, kad M. C. ir M. B. – draugai, „skype“ duomenimis, jų bendravimas yra neformalus, todėl toks apibūdinimas, nurodant pilną vardą ir pavardę, o kitą asmenį, kaip teigiama liudytojo Nr. 3 apklausos 2012 m. sausio 12 d. protokole, taip pat draugą, tik vienu žodžiu „tamsus“ (A. D. buvo sulaikytas 2012 m. vasario 2 d.), nėra natūralus (1 t. 83 b. l.). Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1A-394-1020/2017) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio atmetė ir paliko išteisinamąjį nuosprendį (1 t. 105-122 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, bylos įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai A. D. išteisino pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BK 24 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 3 dalis), neįrodžius jo dalyvavimo padarant nurodytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo nesutikti su baudžiamojoje byloje teismų 2012 m. vasario 4 d. nutartyje, 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendyje ir 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl duomenų, pagrindžiančių A. D. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šiuose teismų procesiniuose dokumentuose akcentuojamas ne tokių duomenų pakankamumo ar nepakankamumo klausimas, bet iš viso tokių duomenų nebuvimas. Pranešimo apie įtarimą įteikimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktos informacijos nepakako ne tik teismui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau teismo nutartimi buvo konstatuota, kad nėra duomenų, kurie sietų A. D. ir veikas, dėl kurių padarymo buvo pareikšti įtarimai. Įvertinus iki įtarimo pareiškimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktą medžiagą, darytina išvada, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie galimą A. D. dalyvavimą inkriminuotų nusikaltimų padaryme, įtarimo pareiškimo metu nebuvo. Pranešimo apie įtarimą pateikimo metu surinkti įrodymai negalėjo sąlygoti išvados dėl pagrįsto įtarimo A. D. atžvilgiu buvimo ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo inicijavimo.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu bei įrodymų pakankamo taisykle sprendžia, kad nesant jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo ieškovo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu nutraukimo (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, BPK 212 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

28. Nustačius, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neturint duomenų apie A. D. padarytą nusikalstamą veiką, konstatuotina, kad kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės ieškovui taip pat buvo paskirtos nepagrįstai, kadangi jų skyrimas neatitiko bendrosios šių priemonių skyrimo nuostatos, nustatytos BPK 121 straipsnio 2 dalimi (kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką).

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, konstatuoja, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką ir, vėliau, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytais veiksmais (neveikimu) ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras pažeidė bendrąsias rūpestingumo ir atidumo pareigas, ir tai laikytina valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais, nepaisant atskirų ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų teisėtumo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai).

30. Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdama, kad teismas nenurodė, kokiais įrodymais yra grindžiama ieškovui priteista neturtinė žala tuo labiau pateikė argumentus, kurie leidžia teigti priešingai, kad ieškovas nepatyrė neturtinės žalos. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

31. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, vertindami neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais, kriterijais. Ar nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi šiais kriterijais ar ne ir dėl to pažeidė teisės normas, yra teisės klausimas, tačiau įvertinti neturtinę žalą ir nustatyti neturtinės žalos dydį, vadovaujantis šiais kriterijais, yra fakto klausimas. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė ir į aplinkybes, kurios gali tiek didinti priteistinos neturtinės žalos dydį (kardomosiomis priemonėmis apribota jo teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, kad apie jam inkriminuojamą veiką buvo paviešinta spaudoje, kad ieškovas patyrė nepatogumus, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės), tiek ir jį mažinti (kad buvo taikytos švelniausios kardomosios priemonės, ieškovui buvo leidžiama laikinai išvykti, kad pasas buvo laikinai grąžintas, tačiau ieškovas jo tyrėjai negrąžino, kad byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo padarinius fizinei ir psichinei sveikatai). Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma dėl patirtų ieškovo teisių apribojimų, nepatogumų, išgyvenimų ir kt. teikia pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

32. Konstatavęs, kad ieškovui įtarimai buvo pareikšti akivaizdžiai nebuvus tam pakankamo pagrindo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai ir teisėtai ieškovo patirtas 474,32 Eur išlaidas gynėjo teisinei pagalbai apmokėti, priteisė iš atsakovės kaip turtinės žalos atlyginimą (CK 6.272 str.).

33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

34. Kiti apeliantės skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Eglė SurgailienėAndrutė KalinauskienėRūta Veniulytė-Jankūnienė