Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Lilijos Ambrulevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. C. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (3 veikos);

M. B. ir A. D. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (3 veikos);

R. S., P. M., T. J. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (P. M. kaltintas padaręs 2 veikas, R. S. ir T. J. – po vieną) ;

Kaltinamieji M. C., M. B., A. D., R. S., P. M., T. J. išteisinti pagal visus jiems pareikštus kaltinimus, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teismo nuosprendžiu taip pat nuspręsta AB „S“ civilinį ieškinį atmesti, o baudžiamąją

bylą po nuosprendžio įsiteisėjimo perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos ir pareikštų kaltinimų esmė

M. C., P. M., M. B., A. D. buvo kaltinami tuo, kad veikdami organizuotoje grupėje, kurią subūrė ir kuriai vadovavo M. C., P. M. veikiant kaip padėjėjui, padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą šiomis aplinkybėmis: M. C., turėdamas tikslą pagrobti didelės vertės svetimą turtą subūrė organizuotą grupę bei vadovavo jos nariams M. B., A. D. bei P. M., dirbdamas bankomatų operatoriumi UAB „G“, kurios viena iš veiklos sričių yra AB „S“ bankomatų inkasavimas, pagal užimamas pareigas turėdamas informacijos apie bankomatų inkasavimą, šią informaciją pateikė organizuotos grupės nariams - M. B. ir A. D., o turėdamas priėjimą prie saugykloje esančių bankomatų kodų maišelių išdavimo žurnalo, kuriame fiksuojami duomenys apie AB „S“ bankomatų seifų kodų išdavimus, nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d., vartydamas šį žurnalą, gavo informacijos apie AB „S“ bankomato Nr. A010 inkasavimą, tai yra, kad jį 2010-08-13 dieną inkasavo bankomatų operatorius Č. J., kuris inkasuojant bankomatus pažeisdamas vidines bendrovės taisykles naudojo tą patį ir kitiems bankomatų operatoriams, po jo inkasavusiems bankomatus, žinomą kodą, laikotarpyje nuo 2010-08-06 iki 2010-08-20, tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „G“ bankomato operatoriaus P. M. sužinojęs AB „S“ bankomato Nr. A010, seifo elektroninės spynos kodą, kurį pastarasis 2010-08-06 suvedė inkasuodamas nurodytą bankomatą, po ko jis (M. C.), koordinuodamas tolimesnius organizuotos grupės narių veiksmus, nurodė M. B. ir A. D. nusikaltimo vietą, perdavė jiems bankomato Nr. A010 seifo spynos kodą, kuriuo M. B. su A. D., 2010-08-20, apie 11.15 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atidarė AB „S“ bankomato Nr. A010 seifo elektroninę spyną, tokiu būdu įsibrovė į bankomatą ir iš jo pagrobė dvi pinigų inkasavimo kasetes, kurių kiekvienos vertė 1173,7 Lt ( 339,93 Eur), o bendra vertė 2347,40 Lt (679,85 Eur), su pinigais - 125100 Lt (36121,46 Eur), tuo bendrais veiksmais padarydami AB „S“ 130447,40 Lt (37780,18 Eur) turtinę žalą. M. C. dėl to buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį; M. B. ir A. D. – pagal BK 178 straipsnio 3 dalį; P. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Be to, M. C., T. J., M. B., A. D. buvo kaltinami tuo, veikdami organizuotoje grupėje, kurią subūrė ir kuriai vadovavo M. C., T. J. veikiant kaip padėjėjui, padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą šiomis aplinkybėmis: M. C., turėdamas tikslą pagrobti didelės vertės svetimą turtą subūrė organizuotą grupę bei vadovavo jos nariams M. B., A. D. bei T. J., dirbdamas bankomatų operatoriumi UAB „G“, kurios viena iš veiklos sričių yra AB „S“ bankomatų inkasavimas, pagal užimamas pareigas turėdamas informacijos apie bankomatų inkasavimą, šią informaciją pateikė organizuotos grupės nariams - M. B. ir A. D., o turėjęs priėjimą prie bendrovės aptarnaujamų bankomatų patalpų raktų ir tyrimo nenustatytu laiku pagaminęs AB „S“ bankomato Nr. A171 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rakto dublikatą, 2010 m. lapkričio 3 d., nuo 12.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „G“ bankomato operatoriaus T. J. sužinojęs AB „S“ bankomato Nr. A171, seifo elektroninės spynos kodą, kurį pastarasis 2010 m. lapkričio 3 d., apie 12.30 val., suvedė inkasuodamas nurodytą bankomatą, po ko jis (M. C.), 2010 m. lapkričio 4 d., apie 00.25 val., kartu su M. B. ir A. D., pasinaudodamas bankomato patalpos rakto dublikatu, įsibrovė į AB „S“ bankomato Nr. A171 patalpą, esančią UAB „L.“ degalinėje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kodu atidarė bankomato Nr. A171 seifo elektroninę spyną ir iš jo pagrobė keturias pinigų inkasavimo kasetes, kurių kiekvienos vertė 800 Lt (231,70 Eur), o bendra vertė - 3200 Lt (926,78 Eur) su pinigais - 322830 Lt (93498,03 Eur), tuo bendrais veiksmais padarydami AB „S“ 326030 Lt (94433,50 Eur) turtinę žalą. M. C. dėl to buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį; M. B. ir A. D. – pagal BK 178 straipsnio 3 dalį; T. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Be to, M. C., P. M., R. S., M. B. ir A. D. buvo kaltinami tuo, kad veikdami organizuotoje grupėje, kurią subūrė ir kuriai vadovavo M. C., P. M. ir R. S. veikiant kaip padėjėjams, padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą šiomis aplinkybėmis: M. C., turėdamas tikslą pagrobti didelės vertės svetimą turtą subūrė organizuotą grupę bei vadovavo jos nariams M. B., A. D., R. S. bei P. M., dirbdamas bankomatų operatoriumi UAB „G“, kurios viena iš veiklos sričių yra AB „S“ bankomatų inkasavimas, pagal užimamas pareigas turėdamas informacijos apie bankomatų inkasavimą, šią informaciją pateikė organizuotos grupės nariams - M. B. ir A. D., o turėjęs priėjimą prie bendrovės aptarnaujamų bankomatų patalpų raktų ir tyrimo nenustatytu laiku pagaminęs AB „S“ bankomato Nr. A064 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rakto dublikatą, 2011 m. rugsėjo 12 d., nuo 12.15 val., tiksliau nenustatytu laiku, pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veiklos planą, iš UAB „G“ bankomato operatoriaus P. M. ir pamainos viršininko R. S. gavęs AB „S“ bankomato Nr. A064 seifo elektroninės spynos kodų maišelį bei panaudojant maišelio dublikatą, kad nebūtų pažeista plomba, neteisėtai sužinojo bankomato kodą, po ko jis (M. C.) koordinuodamas tolimesnius organizuotos grupės narių veiksmus nurodė M. B. ir A. D. nusikaltimo vietą, perdavė jiems bankomato Nr. A064 seifo spynos kodą ir raktą nuo bankomato patalpos durų, o pats stovėdamas šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, kuomet M. B. ir A. D. nuo 2011 m. rugsėjo 12 d., 23.11 val., iki 2011 m. rugsėjo 13 d., 00.57 val., vykdydami jo (M. C.) nurodymus, pasinaudodami bankomato patalpos rakto dublikatu, įsibrovė į AB „S“ bankomato Nr. A064 patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jo (M. C.) pateiktu kodu atidarė bankomato Nr. A064 seifo elektroninę spyną ir iš jo pagrobė tris kasetes, kurių kiekvienos vertė 800 Lt (231,70 Eur), o jų bendra vertė 2400 Lt (695,09 Eur), su pinigais - 263900 Lt (76430,72 Eur), tuo bendrais veiksmais padarydami AB „S“ 266300 Lt (77125,81 Eur) turtinę žalą. M. C. dėl to buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį; M. B. ir A. D. – pagal BK 178 straipsnio 3 dalį; P. M. ir R. S. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

II. Pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai

III. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, įvertino juose tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o išteisinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą bei nurodė itin išsamius įrodymų vertinimo motyvus, kuriais kitaip nei kaltinimas vertino byloje esančius įrodymus, ir išvadas dėl visų kaltinamųjų išteisinimo visų jiems inkriminuotų kaltinimų apimtyje.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje kaltinamas neįrodė, jog išteisintieji M. C., M. B., A. D., R. S., P. M. ir T. J. dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos siekis išsamiai ir detaliai atskleisti tokią poziciją pagrindžiančius argumentus yra itin komplikuotas, nes apeliaciniame skunde iš esmės nutylima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimą lėmusių esminių teismo išvadų ir motyvų bei nėra argumentų, kuriais būtų kritikuojami pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai, kurie jau aptarti šios nutarties II skyriuje. Taigi, viena vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kita vertus, dėl esminių teismo išvadų apeliaciniame skunde nepasisakyta, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendime reikėtų kartoti visus pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais jau pasisakyta dėl kaltinimo pateiktų, pirmosios instancijos teisme prokurorės akcentuotų bei apeliaciniame skunde dar kartą pakartotų įrodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje pateikto apeliacinio skundo argumentus ir prokurorės skunde nutylėtą poziciją dėl esminių pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas nemato prasmės dar kartą kartoti visų pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios nebuvo aptartos nei apeliaciniame skunde, nei prokurorės baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime pasisakys tik dėl tų išteisintųjų kaltės įrodymų, kurie, kaip pagrindiniai, pabrėžiami apeliaciniame skunde.Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, esminis įrodymų vertinimui keliamas reikalavimas yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo itin aktyvus, neapsiribojo kaltinimo pateiktais įrodymais, kruopščiai, detaliai ir nuodugniai aiškinosi bylos aplinkybes, todėl galima sutikti su apeliacinės instancijos teisme vieno iš gynėjų išsakytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismo vaidmuo procese buvo artimas kaltintojo funkcijai. Prokurorės apeliaciniu skundu taip pat neprašoma įrodymų tirti iš naujo, jokie nauji duomenys nėra nurodomi, taigi, kaltinimas neįžvelgia jokių neišnaudotų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių išteisintųjų kaltei šioje byloje pagrįsti. Skundu iš esmės prašoma kitaip vertinti tuos pačius duomenis, kurie buvo vertinti pirmosios instancijos teisme.Tokios pozicijos kontekste apeliacinės instancijos teismas pabrėžia teismų praktikoje keliamus aukštus kokybinius reikalavimus įrodymams baudžiamajame procese, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Jau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606-697/2015).Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje prokurorė siekia įtikinti apeliacinės instancijos teismą priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį iš esmės vadovaujantis prielaidomis, kurias pastebėjo ir aiškiai bei nedviprasmiškai įvardijo pirmosios instancijos teismas.

Dėl 2010 m. rugpjūčio 20 d. vagystės iš bankomato Nr. A010 (duomenys neskelbtini), Vilniuje

Kaltinimo dalyje dėl 2010 rugpjūčio 20 vagystės iš bankomato (duomenys neskelbtini)., Vilniuje, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad vertinti faktinių aplinkybių dėl bankomato Nr. A010 kodo sužinojimo negalima iš esmės išimtinai tik liudytojo E. S. suformuotomis prielaidomis apie tai, kad M. C. vienintelis iš UAB „G“ darbuotojų elgėsi įtartinai vartydamas bankomatų kodų maišelių išdavimo žurnalą, kuriame fiksuojami duomenys apie AB „S“ bankomatų seifų kodų išdavimus; kad minėtas liudytojas pastebėjo, jog UAB „G“ darbuotojai dažnai nekeisdavo bankomatų kodų (Č. J. kodų nekeisdavo 90 procentų, P. M. 50 procentų atvejų); kad žinant šį faktą buvo galima suprasti ir sužinoti bankomato kodą. Prokurorė pastebi, kad byloje būtina vertinti įrodymų visumą, kad šios aplinkybės M. C., M. B. ir A. D. telefoninių kontaktų įvykio dieną bei anonimiškumo statusą turinčio liudytojo Nr. 3 parodymų kontekste patvirtina kaltinamųjų kaltę ir sudaro pakankamą pagrindą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Visgi, su tokia prokurorės pozicija teisėjų kolegija negali sutikti. Apeliaciniame skunde minimi ir byloje surinkti duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, aiškiai nepakankami kaltinamųjų kaltei pagrįsti tiek dėl menkos minimų duomenų įrodomosios vertės, tiek dėl aiškaus jų kaip prielaidų pobūdžio, tiek dėl kitų byloje ištirtų duomenų, kurie ne tik neleido pašalinti kilusių abejonių dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, bet ir atskleidė aiškias tyrimo spragas. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas byloje surinktus duomenis dėl bankomato Nr. A010 kodo sužinojimo ir galimybės juo pasinaudoti atkreipė dėmesį į prokurorės apeliaciniame skunde nutylimus UAB „G“ kasos operacijų poskyrio vadovo liudytojo D. S. parodymus. Iš jų teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bankomato A010 nurodytą kodų kombinaciją galėjo nuspėti ne tik M. C., kuris, kaip pabrėžia prokurorė, įtartinai vartė žurnalo lapus ir galėjo pamatyti, kas paskutinis ir priešpaskutinis inkasavo bankomatą A010, bet ir kiti asmenys (liudytojas papasakojo apie tai, kad kartais buvo atliekami kodų patikrinimai, kad kodus žinodavo vadovai, kad kartais kodai buvo pranešami telefonu, kad iš esmės dėl bendrovėje buvusių saugumo spragų po įvykių buvo stiprinami saugumo reikalavimai ir kt. (t. 20 , b. l. 195-201)). Aptariamo kaltinimo dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad bankomatų inkasavimo maršrutus sudarinėjo viršininkai (šiuo atveju - D. M.), kuriems be papildomų pastangų buvo žinoma, kas po ko inkasavo bankomatą. Teismas pažymėjo, kad E. D., nuvykęs testuoti bankomato A010, matė, kad jame, be diverto kasetės, yra tik viena kasetė. Bylos nagrinėjimo metu negauta duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog E. D. akivaizdžiai matė, jog trūksta dviejų kasečių – AB „S“ atstovas G. Š. nurodė, jog iš įrašų stebėjimo sistemos nematyti, kad būtų buvęs spausdinamas kvitas. Bet kokiu atveju, E. D. apie kasečių skaičių oficialiai (raštu) nepranešė. Žurnalo duomenimis, bankomato A010 kodus tiek 2010 m. rugpjūčio 13 d., tiek 20 d. ėmė Č. J., kodai E. D. 2010 m. rugpjūčio 20 d. buvo pranešti telefonu. Kelintą valandą buvo imtas A010 kodų maišelis 2010 m. rugpjūčio 20 d., nebuvo nustatinėjama. Kodų maišelis imtas D. M. nurodymu, kuriam, kaip teigė apklausoje E. S., E. D. vis dėl to pranešė apie rastą kasečių kiekį. 2010 m. rugpjūčio 21 d. bankomatą A010 inkasavo H. G., tačiau bankui apie kasečių, pinigų trūkumą niekas nepranešė. Į šias itin svarbias ir abejones dėl kaltinimo daromos prielaidos apie kodų sužinojimo aplinkybes kaltinimas nekreipia dėmesio - apeliaciniame skunde apie tai nutylima. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad kaltinimo daroma prielaida apie M. C. įtartiną elgesį vartant žurnalą ir tokiu būdu sužinojimą apie tai kas paskutinis ir priešpaskutinis inkasavo bankomatą A010 pagrįsta lygiai tiek pat, kiek teismo teiginys, kad bankomatų inkasavimo maršrutus sudarinėjo UAB „G“ vadovai, kuriems ir be žurnalo vartymo buvo žinoma, kas po ko inkasavo bankomatą. Duomenų apie tai, kad išteisintasis P. M. pranešė savo kodą M. C., kaip nurodyta kaltinime apskritai nėra. Pirmosios instancijos teismas tą taip pat akcentavo, tačiau apeliaciniame skunde dėl to nepasisakyta. Apeliantė nurodo, kad M. C. įtartinas elgesys vertintinas kitų duomenų kontekste, pirmiausia nustatyto M. C., M. B. ir A. D. bendravimo telefonu faktais. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šiuo atveju kaltinimas nėra grindžiamas konkrečiu komunikavimo telefonais turiniu. Byloje yra duomenys tik apie minėtų asmenų komunikacinius įvykius, t. y. įvykusius kontaktus. Jau vien tai savaime neleidžia šių duomenų vertinti kaip itin svarbių ir nekeliančių jokių abejonių apie kontaktų turinį, net jei kontaktų laikas artimas byloje inkriminuotiems įvykiams. Pastarieji neneigia, kad yra draugai, tad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino šiuos duomenis kaip nepakankamus išteisintųjų kaltei grįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde selektyviai pabrėžiami M. C. kontaktai su M. B. ir A. D., bet nutylima apie tai kas pastebėta jau ikiteisminio tyrimo stadijoje, t. y. kad pasiruošimo vagystei iš bankomato (duomenys neskelbtini) metu, M. C. dažniausiai bendravo su penkiais konkrečiai nurodytais asmenimis, tarp kurių buvo M. B. ir keturi UAB „G“ darbuotojai (t. 5, b. l. 1), tarp jų ir asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat galėjo žinoti apie bankomatą inkasavusius asmenis, taigi ir nuspėti bankomato kodus, kurie nebuvo keičiami. Be to, apeliantė nutyli, apie šioje dalyje teismo išreikštą kritiką pateiktam kaltinimui ir jį pagrindžiantiems duomenims, o būtent tam, kad „bylos duomenys (M. C. ir M. B. telefonų celės) nepatvirtina, jog vagystės metu M. C. ar M. B. būtų buvę vagystės vietoje, ir tai yra esminė aplinkybė, nustatyta telefoninių įvykių išklotinės duomenimis“. Teisėjų kolegija, vertindama minėtos ir teismo esmine įvardintos aplinkybės bei atitinkamos išvados pagrįstumą, nors dėl to apeliaciniame skunde ir nėra pasisakyta, pastebi, kad į bankomatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Nr. A010 buvo įsibrauta 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 11.15 val. Iš bylos duomenų matyti, jog M. C. tuo metu, bendraudamas su M. B. naudojosi telefonu, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), kad M. B. tuo metu naudojosi telefonu, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini). Byloje užfiksuoti artimiausi M. B. naudoto telefono telekomunikaciniai įvykiai buvo 10.13 val. ir 12.41 val. Pagal fiksuotus mobilaus ryšio bazinės stoties celių numerius matyti, kad abu telekomunikaciniai įvykiai buvo ten pat (Vilniuje, Antakalnio g. (t. 26, b. l. 16)) ir nebuvo fiksuoti M. B. naudoto mobilaus ryšio telefono operatoriaus nurodytoje ir įvykio vietą aprėpiančioje bazinės stoties teritorijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 6, b. l. 23; t. 2, b. l. 79-80). Lygiai taip pat iš byloje užfiksuotų M. C. naudoto telefono telekomunikacinių įvykių matyti, kad fiksuoti mobilaus ryšio bazinių stočių celių numeriai nepateko į naudoto mobilaus ryšio telefono operatoriaus nurodytą ir įvykio vietą aprėpiančią bazinės stoties teritoriją (t. 6, b. l. 6-13; t. 2, b. l. 82). Apeliantė, kaip M. C. ir M. B. kaltės įrodymus nurodo ir anonimiškumo statusą turinčio liudytojo Nr. 3 parodymus, kuris nurodė, jog M. C. jam pasakojo apie vagystę iš bankomato esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), taip pat apie tai, kad po vagystės nusipirko automobilį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, minėto liudytojo parodymai dėl šios veikos yra itin abstraktūs ir nekonkretūs, neleidžiantys įsitikinti kiek šie aprodymai atitinka kitus byloje esančius duomenis apie aptarimą nusikalstamą veiką. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, visiškai pagrįstai kėlė didesnius tokio liudytojo parodymų patikimumo reikalavimus ir išsakė labai konkrečias ir aiškias abejones, kodėl negali remtis šio liudytojo parodymais (atkreiptas dėmesys, kad liudytojas Nr. 3 buvo apklaustas – 2012 m. sausio 12 d., t. y. praėjus dideliam laiko tarpui nuo nusikalstamos veikos padarymo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, iki šio liudytojo parodymų davimo byloje įtarimai jau buvo pareikšti tiek M. C., tiek M. B., pastarieji buvo apklausti ir davė parodymus apie inkriminuotą vagystę, buvo atlikti kiti tyrimo veiksmai ir tyrėjai neabejotinai buvo žinomos kai kurios šio liudytojo abstrakčiai nurodytos aplinkybės (pvz., pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tyrėjos D. P. 2011 m. gruodžio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, tačiau tą patvirtina ir kitų procesinių dokumentų turinys, pvz. 2011 m. rugsėjo 28 d. vykusios liudytojos B. P. apklausos protokole atsispindi tyrėjos klausimas: ar M. C. susitikimo su ja metu prašė ką nors pasakyti apie susitikimo vietą ir laiką (t. 4. b. l. 12-13), o vėliau sekusiame anonimiškumo statusą turinčio liudytojo parodymuose taip pat akcentuojama, kad M. C. prašė merginos, jog ji pasakytų apie tai, kad pastaroji praleido su M. C. visą naktį (t. 4, b. l. 9). Teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje teisminio nagrinėjimo metu atliktais ekspertiniais tyrimais nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu, tam tikrų duomenų turinys buvo iškreipiamas (pvz., 2012 m. gegužės 7 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuoti labai svarbūs duomenys, kurie iš tiesų vaizdo įraše neatsispindi (t. 25, b. l. 164-167)), todėl tokių aplinkybių kontekste daryti neabejotinas išvadas ir remtis prielaidomis bei anonimiškumo statusą turinčio liudytojo parodymais iš tiesų nebuvo galima. Apeliaciniame skunde išteisintųjų M. C., M. B. ir A. D. kaltumą siekiama pagrįsti ir jų pozicija ikiteisminio tyrimo metu bei atsisakymu tirtis poligrafu. Visgi, tokia įrodinėjimo baudžiamajame procese taktika nėra galima. Įtariamojo atsisakymas tirtis poligrafu gali būti suprantamas atsižvelgiant į tokio tyrimo rezultate gaunamų duomenų panaudojimo kritiką baudžiamajame procese ir paprastai ginčijamą tokių duomenų vertę, be to, nekaltumo prezumpcijos principas įrodinėjimo pareigą nustato kaltinimui, t. y. prokurorui. Teismas, vertindamas tokią išteisintųjų poziciją kaip jų kaltės įrodymą grubiai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje įtvirtintas nuostatas pagal kurias kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

Dėl 2010 m. lapkričio 4 d. vagystės iš bankomato Nr. A171 (duomenys neskelbtini), Vilniuje

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo šioje kaltinimo dalyje itin lakoniški ir skurdūs. Prokurorė iš esmės pacituoja liudytojo V. P. parodymus, kuris dirbo UAB „L.“ degalinėje ir iš esmės atmetė degalinės patalpose esančio AB „S“ bankomato patalpos durų rakto panaudojimo galimybę ir panašiai, kaip prieš tai aptartoje kaltinimo dalyje, remiasi duomenimis apie M. C. ir M. B. telekomunikacinius įvykius. Tokių argumentų kontekste, teisėjų kolegija pastebi, jog iš prokurorės minimo liudytojo V. P. parodymų ir nesančių duomenų apie spynos sugadinimą ar įsilaužimą, iš tiesų galima daryti prielaidą, kad vagystės metu galėjo būti pasinaudota rakto dublikatu. Tačiau net, jei taip iš tiesų buvo ir nebuvo pasinaudota kitu raktu (iš bylos medžiagos matyti, kad prieš įvykį tų pačių durų spyna buvo sugadinta ir pakeista), tokia prielaida niekaip neįrodo kaltinime nurodytos aplinkybės, kad ne kas kitas, o būtent M. C. nenustatytu laiku pagamino AB „S“ bankomato Nr. A171 patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rakto dublikatą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai kas, kada ir ar išvis gamino kokį nors rakto dublikatą, todėl kaltinimas šioje dalyje formuluotas visiškai neatsakingai bei nepagrįstai, iš esmės remiantis prielaida, kad visų vagysčių iš bankomatų organizatorius buvo M. C.. Tik taip galima bandyti suprasti, o ne konstatuoti kaip įrodytą, kaltinimo logiką, jog spėjamą rakto dublikatą pagamino būtent M. C., o ne kas nors kitas iš kaltinamųjų. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė tokio kaltinimo ydingumą ir nepagrįstumą, nurodė apie kylančius neaiškumus, tačiau apeliaciniame skunde ginčijant nuosprendį apie tai nutylima. Teisėjų kolegija šiame sprendime jau aptarė kaltinimo silpnumą išteisintųjų kaltę grindžiant M. C. ir jo draugo M. B. tarpusavio kontaktais telefonu, nesant konkrečių duomenų apie tokių kontaktų turinį. Tokie duomenys, taip pat ir duomenys apie telefono aparato pakeitimą prieš byloje nagrinėjamą įvykį, nesant kitų patikimų duomenų apie šių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, gali būti tik pagrindu spėjimams ir prielaidoms, o ne įrodymu asmens kaltei nusikaltimo padarymu pagrįsti. Teisėjų kolegija pastebi, kad tokie spėjimai yra ne labiau tvirti nei pirmosios instancijos teismo pastebėjimai apie kitus telekomunikacinius įvykius su asmenimis, kurie byloje nebuvo kaltinami, nebuvo M. C. draugai, bet buvo tos pačios saugos bendrovės darbuotojai ir kolegos. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad šioje kaltinimo dalyje ikiteisminio tyrimo metu darytos išvados iš esmės nepagrįstos, o formuluotė, kad T. J. pranešė savo kodą M. C., o M. C. kartu su M. B. ir A. D. įsibrovė į bankomato patalpą ir padarė vagystę, grindžiama vien aplinkybe, jog objektyviai bankomato kodą paskutinis pakeitė T. J., o po to bankomatas buvo apvogtas. Teismas pastebėjo, kad šioje kaltinimo dalyje netgi nebuvo analizuota versija, jog bankomato kodas galėjo būti sužinotas ne iš T. J., o pvz. panaudojant kodų maišelio dublikato versiją ir pan., bet apeliaciniame skunde apie tokią nagrinėto kaltinimo kritiką vėlgi nutylima. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas aptariamo kaltinimo dalyje analizavo byloje surinktų duomenų visumą, įvertino ir kitus byloje surinktus duomenis, leidžiančius kelti versiją apie tai, jog išteisintiesiems inkriminuotą veiką galėjo padaryti ir kiti asmenys. Antai teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. lapkričio 4 d. įvyko vietos apžiūros metu, apžiūrint „SEB banko“ bankomatą, esantį „Lukoil“ degalinėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kur buvo pavogtos kasetės su pinigais, buvo rasti 3 rankų pirštų pėdsakai, kurie yra tinkami asmens identifikavimui. Visgi byloje atliktais specialistų tyrimais nustatyta, kad šie pirštų pėdsakai ne išteisintųjų, kad asmenys, palikę šiuos pėdsakus, nenustatyti (t. 23, b. l. 60). Tai apeliaciniame skundė taipogi nutylėta. Visi minėti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje plačiau aptarti duomenys sudarė teismui pagrindą konstatuoti, kad visiems išteisintiesiems pateikti kaltinimai šioje dalyje neįrodyti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar asmenys byloje liko nenustatyti, todėl byla perduotina prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar asmenims nustatyti.

Dėl 2011 m. rugsėjo 12-13 d. vagystės iš bankomato Nr. A064 (duomenys neskelbtini), Vilniuje

Byloje pateiktame prokurorės apeliaciniame skunde nėra aiškiai išskirti ir detaliai aptarti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje. Teisėjų kolegija apie tai gali spręsti tik iš apeliacinio skundo turinio visumos ir prokurorės pozicijos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl teisėjų kolegija apie kaltinimą šioje dalyje pasisakys visų pirma pastebėdama, kad apeliacinis skundas šioje dalyje paremtas pirmine kaltinimo pozicija, yra formalus ir neatsakantis į pirmosios instancijos teismo išsakytus išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo argumentus. Šioje kaltinimo dalyje M. C., P. M. ir R. S. buvo kaltinami tuo, kad M. C. iš UAB „G“ bankomato operatoriaus P. M. ir pamainos viršininko R. S. gavęs AB „S“ bankomato Nr. A064 seifo elektroninės spynos kodų maišelį bei panaudojant maišelio dublikatą, kad nebūtų pažeista plomba, neteisėtai sužinojo bankomato kodą. Teismas detaliai aptartais argumentais pastebėjo, kad bankomato kodą žinojo ir kitas nuosprendyje konkrečiai įvardintas UAB „G“ darbuotojas, kuris šioje byloje nebuvo kaltinamas. Tą patvirtina jau minėtos bendrovės raštas apie tame pačiame objekte dar prieš įvykį išjungtą signalizaciją ir bankomato testavimą. Būtent šiuos veiksmus pirmosios instancijos teismas vertino kaip galimai paruošiamuosius veiksmus prieš bankomato vagystę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje itin kruopščiai išnagrinėtos ir detaliai aptartos šioje dalyje akivaizdžiai tikrovės neatitinkančio vieno iš kaltinimo įrodymo - 2012 m. gegužės 7 d. apžiūros protokolo duomenys. Šiame protokole atsispindi duomenys apie UAB „G“ patalpose darytą vaizdo įrašą prieš nusikaltimo padarymą, t. y. 2011 m. rugsėjo 12 d. ir jame už-fiksuotus išteisintųjų veiksmus perduodant bankomato A064 kodų maišelį. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs šį protokolą surašiusią tyrėją ir pavedęs atlikti šio vaizdo įrašo ekspertinį tyrimą, konstatavo, kad minėtame protokole yra nurodyti tokie duomenys, kurių iš tiesų negalima matyti, pvz. nurodyti kodų maišelių numeriai, kurių vaizdo įraše nematyti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apžiūros protokolas yra surašytas pagal nesamus byloje duomenis, kurių negalima patikrinti bylos nagrinėjimo metu, jį surašęs asmuo, t. y. tyrėja D. P. negalėjo paaiškinti, kaip įrašė vaizdo įraše nematomus duomenis protokole, kaip buvo nustatytos aplinkybės, įrašytos į protokolą, vėliau paneigtos teismo ekspertizės akto išvadomis. Taigi, teismas konstatavo, kad tyrėjos D. P. surašytas vaizdo įrašo apžiūros protokolas yra nepatikimas, jo duomenys paneigti eksperto išvada, taip pat jame nėra užfiksuota ir duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą dėl kaltinamųjų kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio ikiteisminio tyrimo duomenų rinkimo ir fiksavimo kontekste, remtis kaip neabejotinais ir visiškai patikimais anonimiškumo statusą turinčio liudytojo Nr. 3 parodymais, kurie akcentuojami apeliaciniame skunde, šioje byloje nebuvo galima. Teisėjų kolegija šiame sprendime jau pastebėjo, kad minėtą liudytoją apklausė prieš tai minėta tyrėja D. P., kad šis liudytojas buvo apklaustas tik 2012 m. sausio 12 d., praėjus dideliam laiko tarpui nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, iki šio liudytojo parodymų davimo byloje įtarimai jau buvo pareikšti tiek M. C., tiek M. B., pastarieji buvo apklausti ir davė parodymus, buvo atlikti kiti tyrimo veiksmai ir tyrėjai neabejotinai buvo žinomos kai kurios šio liudytojo nurodytos aplinkybės, taip pat ir šio liudytojo konkrečiai, kaip tariami vagysčių iš bankomatų kaltininkai, įvardinti M. C. ir M. B. ir kt. (žr. 37 pastraipą). Aptariant kaltinimą ir šio liudytojo parodymus dėl vagystės iš bankomato Nr. A064 (duomenys neskelbtini), Vilniuje atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis liudytojas davė parodymus apie tai, kaip po bankomato vagystės konkrečiai M. B. su trečiu asmeniu įmetė į Neries upę nusikaltimo metu naudotas racijas ir iš bankomato pagrobtas bei sulaužytas pinigų kasetes, po to, susitikę su M. C., ir drabužius (t. 4, b. l. 9). Visgi, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad šias aplinkybes, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir liudytoją Nr. 3 apklaususi tyrėja D. P. žinojo dar iki šio liudytojo apklausos (Žr. raštą dėl daiktų paieškos (t. 4, b. l. 165) ir tyrėjos tarnybinį pranešimą (t. 4, b. l. 166)). Apie šio liudytojo parodymų vertinimą detaliai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė išteisintųjų M. C., M. B. ir A. D. kaltę grindžia ne tik minėtais anonimiškumo statusą turinčio liudytojo Nr. 3 parodymais, bet ir išteisintųjų draugiškais tarpusavio santykiais, telefoniniais kontaktais, atsisakymu tirtis poligrafu. Apie visus šiuos duomenis ir galimybę juos vertinti kaip pastarųjų kaltės įrodymus teisėjų kolegija jau pasisakė aptardama kaltinimus dėl 2010 m. rugpjūčio 20 d. vagystės iš bankomato Nr. A010 (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir dėl 2010 m. lapkričio 4 d. vagystės iš bankomato Nr. A171 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl nesikartoja. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pas išteisintąjį A. D. kratos metu buvo rastas lapelis, kuriame buvo užrašytas ikiteisminio tyrimo numeris. Minėtame raštelyje be prokurorės nurodomos informacijos buvo ir kiti duomenys tai, tyrėjos D. P. pavardė bei tuo metu jau įtariamo M. B. vardas ir pavardė (t. 12, b. l. 144-145). Tokių duomenų pagrindu galima kelti įvairias versijas, tačiau neabejotinai galima teigti tik tiek, kad A. D. tuo metu žinojo apie M. B. atžvilgiu vykstantį tyrimą. Duomenų paneigiančių A. D. parodymus teisme apie tai, kad M. B. jo prašė ką nors sužinoti, pasiaiškinti dėl tyrimo ar padėti, nėra, todėl kategoriškai konstatuoti, jog šis raštelis patvirtina A. D. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką negalima, net ir turint omenyje faktą, kad pirmosios apklausos metu, kurią atliko ta pati tyrėja D. P. ir kurios pavardė buvo raštelyje, A. D. atsisakė duoti parodymus apie šią aplinkybę. Prokurorės apeliaciniame skunde nebandoma tiesiogiai grįsti išteisintųjų kaltės byloje atliktų tyrimų poligrafu rezultatais, pasak prokurorės, tokių tyrimų rezultatų „negalima ignoruoti“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad „tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Taigi, tyrimas poligrafu, kaip nustatyta jau aptartoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, negali būti vertinamas ir kaip šaltinis formuojantis teismo vidinį įsitikinimą, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Dar daugiau, šioje baudžiamojoje byloje atlikti tyrimai poligrafu pagrįstai gynybos kritikuojami ir dėl šiuo atveju užduotų klausimų turinio ir apimties (pvz. dalis klausimų susijusių su skaičiais ir pan.). Nagrinėjamoje byloje atlikti tyrimai poligrafu aiškiai iliustruoja, kodėl tokie tyrimai galimi tik siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptims ir strategijai.Teisėjų kolegija, apibendrindama visas aptartas teismo išvadas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje bandė išsklaidyti visas kilusias abejones ir buvo itin aktyvus, visgi, nepavykus išsklaidyti kilusių abejonių, išdėstė labai aiškius kaltinimo pateiktų įrodymų vertinimo ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimo argumentus. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, jokie nauji išteisintųjų kaltės įrodymai nebuvo pateikti, argumentai apie esminę pirmosios instancijos teismo kritiką kaltinimui ir pateiktiems įrodymams iš esmės buvo nutylėti, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje tirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismas išdėstytoms išvadoms, kad kaltinamųjų dalyvavimas padarant jiems inkriminuotą veiką nėra įrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų duomenų galima tik spėti ir daryti prielaidas apie atskirų asmenų, galimai UAB „G“ darbuotojų ir/ar jiems talkinusių asmenų, vaidmenį ir dalyvavimą padarant šioje byloje tirtas nusikalstamas veikas, visgi, teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos prielaidomis, jos turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje daryti jokių abejonių nekeliančias, tvirtas ir kategoriškas išvadas, kurios yra būtinos priimant apkaltinamąjį nuosprendį, iš byloje surinktų duomenų, negalima, todėl išteisinamasis pirmosios instancijos nuosprendis šioje byloje yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį, jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Ši pirmosios instancijos teismo išvada taip pat pagrįsta, todėl atmetus apeliacinį skundą ir po šios nutarties paskelbimo įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, byla perduotina prokurorui. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Lilijos Ambrulevičienės apeliacinį skundą atmesti.