Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo V. V. atstovui advokatui Atui Moliui ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovaujančios atsakovei Lietuvos Respublikai, įgaliotai prokurorei Violetai Šulčytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovo V. V. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminį tyrimą kontroliavo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras S. S. (toliau – ir Prokuroras). Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas surašant kaltinamąjį aktą ir bylą perduodant Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmams. Ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus, t. y. 2017 m. birželio 2 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktus. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2021 m. lapkričio 8 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė V. V. pagal BK 300 straipsnio 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nenukentėjo nei fiziniai asmenys, nei valstybė, kuriai priklausė projektinė žemė ir tebepriklauso po jos išnuomavimo 25 metams, tai reiškia, jog V. V. veiksmai teisinių pasekmių, esmingai pažeidžiančių tiek nukentėjusiųjų, tiek ir valstybės interesus, nesukėlė. Teismas taip pat konstatavo, kad kaltinimas V. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas ignoruojant ultima ratio principą (baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė socialiniams santykiams reguliuoti). Kaltinamojo V. V. veiksmuose teismas nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų požymių, ir jis buvo išteisintas, tai leidžia spręsti, kad Prokuroras reiškė kaltinimus V. V., nors nusikalstama veika nebuvo padaryta. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nuosprendį paliko nepakeistą, priteisė V. V. iš valstybės 484 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti. Kauno apygardos teismas sprendė klausimą tik dėl išlaidų, patirtų baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokio prašymo V. V. ir jo gynėjas nereiškė. Pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti liko neatlygintos, nepaisant to, kad jos buvo patirtos dėl valstybės kaltės. Ieškinyje ieškovas įrodinėja, kad aptariamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuroras S. S. kaltinamąjį aktą jo atžvilgiu surašė ir bylą teismui perdavė nepaisant to, kad buvo akivaizdu, jog jo veiksmai teisinių pasekmių, esmingai pažeidžiančių tiek nukentėjusiųjų, tiek ir valstybės interesus, nesukėlė. Ieškovo vertinimu, Prokuroras nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, vertindamas jo veiksmus. Tai, kad jis buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, įrodo, kad Prokuroras reiškė jam kaltinimus, nors nusikalstama veika nebuvo padaryta. Būtent dėl Prokuroro neatidumo ir nerūpestingumo jis, siekdamas pasinaudoti teise į gynybą, turėjo kreiptis į advokatą gynybos viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl patyrė tam tikrų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovui liko nepriteistos 2 959 Eur dydžio advokato išlaidos (už gynybą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu ir pirmosios instancijos teisme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), kurias jis patyrė dėl atsakovės kaltės. Ieškovas ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodinėja taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 3 dalies teisiniu reguliavimu, kuris įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d. ir kuriame numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek Kauno apygardos teismui priimant nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jau buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“, todėl nors iki priimtų išteisinamųjų nuosprendžių BPK dar nebuvo tinkamai sureguliuoti proceso išlaidų atlyginimo klausimai, tai negali būti laikoma, kad jas patyrusiam asmeniui advokato išlaidos nepriklauso. Ieškovo vertinimu, jo išlaidos, ginantis nuo atsakovės pareikštų kaltinimų, tiesiogiai susijusios su atsakovės neteisėtais veiksmais, egzistuoja ir kitos atsakovės civilinės atsakomybei kilti reikalingos sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

11. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019), t. y. turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

12. Kasacinės instancijos teismas taipogi yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. ten pat, 49 punktą).

13. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įkiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 74 punktą).

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

15. Vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 75 punktas).

16. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas laiko, kad jam turtinė žala atsirado būtent dėl to, kad ikiteisminį tyrimą atlikęs ir organizavęs Prokuroras dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo jo atžvilgiu surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė bylą nagrinėti teismui, nors, jo vertinimu, tam nebuvo pagrindo. Ieškovas byloje apsiriboja tik tam tikro Prokuroro ikiteisminio tyrimo metu atlikto veiksmo (kaltinamojo akto surašymo) vertinimu ir nekvestionuoja iki šio veiksmo atliktų tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek Prokuroro veiksmų teisėtumo, todėl šiame sprendime jie atskirai nebus vertinami. Kita vertus, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir iki kaltinamojo akto surašymo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normas.

17. Kaip minėta, ieškovas baudžiamojoje byloje pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2021 m. lapkričio 8 d. nuosprendyje, be kita ko, pripažino pagrįsta kaltinime nurodytą faktinę aplinkybę, jog žinomai suklastotus tikrus dokumentus – 2017 m. birželio 2 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktus (žemės sklypo projektų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimas) tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, tačiau ne anksčiau kaip 2017 m. birželio 2 d., suklastojo tyrimo metu nenustatytas asmuo. Teismas sprendė, kad nepaneigus kaltinamojo versijos, jog procedūroje be faktiškai dalyvavusių ir aktuose pasirašiusių asmenų, dalyvavo ir kiti asmenys, kurie galėjo pasirašyti už procedūroje nedalyvavusius, negalima neginčytinai įrodyti, jog V. V. žinojo ir suprato, kad aktai yra suklastoti bei tai žinodamas juos sąmoningai panaudojo paleisdamas į tolimesnę teisinę apyvartą. Konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai teisinių pasekmių, esmingai pažeidžiančių tiek nukentėjusiųjų, tiek valstybės interesus, nesukėlė. Teismas tokią išvadą padarė taip pat įvertinęs specialių žinių turinčių asmenų paaiškinimus bei civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismų padarytas išvadas.

18. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi atmesdamas Prokuroro, nukentėjusiųjų A. M. ir J. M. atstovo advokato Kristijono Paliučio apeliacinius skundus, konstatavo, kad byloje surinkta medžiaga, liudytojų parodymai, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktai yra suklastoti, nes juose A. M., J. M., V. P. nepasirašė, o už juos tai padarė nenustatytas asmuo. Teismas, įvertinęs byloje esančią specialisto išvadą, sprendė, kad nesant kitų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog 2017 m. birželio 2 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktuose už A. M., J. M. ir V. P. pasirašė V. V., V. V. kaltinimas suformuluotas buvo tik dėl to, jog jis panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, kurį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje suklastojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Teismas pažymėjo, kad tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta, kad šiuo atveju V. V. suvokė panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis. Šiuo atveju nors ir laikytina, kad V. V. veikė atlaidžiai, tačiau V. V., būdamas matininku, neturi pareigos tikrinti kviestinų asmenų tapatybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos neginčijamais įrodymais. Nesant neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, jog visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas taipogi pažymėjo, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010, 2K-560/2010). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-331/2014, 2K-290-1073/2020 ir kt.). Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad suklastoto dokumento panaudojimas iš esmės nesukėlė jokių nukentėjusiesiems padarinių, nors ir iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nustatant ribas buvo padaryta paklaida, tačiau ji buvo leistinos paklaidos ribose ir nukentėjusiųjų teisių pažeidimo dėl to nebuvo. Pagal gretutinius sklypus matosi, kad žemės sklypų plotas iš esmės išlieka toks pats, bet atstumai yra pasikeitę tarp preliminariame plane nurodytų atstumų ir šiai dienai likusių atstumų natūroje. Nukentėjusiųjų žemės sklypų plotai nepakitę. Taip pat teismas vertino, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendžiamas klausimas reikšmingas vertinant per žalos padarymo prizmę – civilinėje byloje buvo atskleista 2017 m. birželio 2 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktų, kuriuose suklastoti asmenų parašai, teisinė prigimtis, rūšis, turinys bei sukeltos teisinės pasekmės. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu bylos dalį dėl 2017 m. birželio 2 d. žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktų pripažinimo negaliojančiais nutraukė, o reikalavimų dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių pripažinimo netenkino. Dėl šios priežasties baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nei nukentėjusiųjų, nei valstybės interesai nebuvo pažeisti.

19. Šiame sprendime jau minėta, kad ieškovas byloje laikosi pozicijos, jog Prokuroro veiksmuose neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis surašė jo (ieškovo) atžvilgiu kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui nepaisant to, kad jam turėjo būti akivaizdu, jog jam inkriminuojama nusikalstama veika nebuvo padaryta. Ieškovas pažymi, kad jo veiksmai teisinių pasekmių, esmingai pažeidžiančių tiek nukentėjusiųjų, tiek ir valstybės interesus, nesukėlė. Jo vertinimu, Prokuroras nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas vertindamas tai, kad nors du žemės sklypai, dėl kurių V. V. atliko 2017 m. birželio 2 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo procedūrą ir surašė apie tai aktus bei juos panaudojo tolimesnėje teisinėje apyvartoje, buvo išnuomoti D. K., tačiau V. V. parengtų bylų tikrinimo metu nebuvo nustatytos esminės klaidos kadastriniuose matavimuose, paklaida buvo, tačiau ji buvo padaryta leistinos paklaidos ribose, gretimų žemės sklypų nuosavybės teisių pažeidimo dėl to nebuvo, žemės sklypų plotas iš esmės išliko toks pats, tik pasikeitė atstumai tarp preliminariame plane nurodytų atstumų ir šiai dienai likusių atstumų natūroje, pačių byloje nukentėjusių asmenų žemės sklypų geodeziniai matavimai buvo neatlikti, valstybei projektinė žemė priklausė ir tebepriklauso po jos išnuomavimo 25 metams. Anot ieškovo, jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų požymių.

20. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia, ar yra pagrindas įteikti asmeniui pranešimą apie įtarimą, ar užbaigti tyrimą surašant kaltinamąjį aktą, ar konkretaus asmens atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Teismo vertinimu, aptariamu atveju Prokuroras, surašydamas ieškovo atžvilgiu kaltinamąjį aktą, galėjo būti įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad Prokuroro ir teismų įvertinimas dėl nusikalstamos veikos tam tikrų sudėties požymių išsiskyrė, nesudaro pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktai buvo suklastoti, nes juose A. M., J. M., V. P. nepasirašė, o už juos tai padarė nenustatytas asmuo. Suklastoti dokumentai ieškovo buvo panaudoti tvarkant žemės sklypų kadastrinius matavimus. Nors baudžiamąją bylą nagrinėję teismai sprendė, jog surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, jog V. V. žinojo apie dokumentų suklastojimo faktą, tai savaime neįrodo, jog Prokurorui ši faktinė aplinkybė turėjo būti aiški rengiant kaltinamąjį aktą. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimai ieškovui buvo grindžiami surinktais rašytiniais dokumentais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, ieškovo, kaip specialaus liudytojo, parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimai buvo grindžiami taip pat 2020 m. rugpjūčio 13 d. ekspertizės aktu Nr. 20200813/01, kuriame buvo pateiktos, be kita ko, tokios išvados: tikėtina, kad 2017 m. birželio 2 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., Marijampolės sav.), skiltyje Nr. 4 esančius rankraštinius įrašus „A. M. (duomenys neskelbtini)“ parašė ir greta pasirašė V. V.; tikėtina, kad 2017 m. birželio 6 d. datos žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., Marijampolės sav.), skiltyje Nr. 4 esančius rankraštinius įrašus „J. M. gim. (duomenys neskelbtini)“ parašė ir greta pasirašė V. V.. Šie duomenys kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų apimtyje galėjo apspręsti Prokuroro įsitikinimą, jog ieškovas apie dokumento suklastojimo faktą žinojo. Teismas taipogi atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras kaltinamąjį aktą surašo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 22, 23, 42, 218–220 straipsniai). Baudžiamojoje byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, tik teismas sprendžia, kokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamo veikos požymių egzistavimą. Dėl šios priežasties tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai laikė, jog surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti V. V. žinojimo apie dokumentų suklastojimo fakto, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kaltinamojo akto surašymo metu Prokurorui turėjo būti akivaizdu, jog nėra pakankamai duomenų reikšti ieškovui kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Ieškovas ieškinyje išdėstytais motyvais ir jo atstovas teismo posėdžio metu teiktais paaiškinimais šios aplinkybės neįrodė.

21. Kaip minėta, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant, ar asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti įvertinti tokio dokumento panaudojimo teisiniai padariniai – ar asmenims, valstybei atsirado teisiškai reikšmingi padariniai, ar žala padaryta reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių, teismai išvadas dėl ieškovo padarytos veikos sukeltų teisinių padarinių padarę, be kita ko, įvertinę specialias žinias turinčių R. S. ir V. Š. teismo posėdyje duotus parodymus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad šie asmenys teikė teismui papildomus paaiškinimus, kurie nebuvo teikti ikiteisminio tyrimo metu juos apklausiant kaip liudytojus (žr. baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) I t., b. l. 128-129, 134 lapai). Taip pat baudžiamąją bylą nagrinėję teismai rėmėsi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis teismų išvadomis. Atkreiptinas dėmesys civilinę bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo priimdamas 2020 m. vasario 20 d. sprendimą, apeliacinės instancijos teismas jį paliko nepakeistu 2020 m. birželio 11 d. nutartimi, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi galutinai išsprendė bylą ir apeliacinės instancijos teismo (Kauno apygardos teismo) 2020 m. birželio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tai, kad Prokurorui surašant kaltinamąjį aktą nebuvo žinomos aplinkybės apie tai, kad klaidos kadastriniuose matavimuose buvo padarytos leistinos paklaidos ribose – šios aplinkybės paaiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad Prokurorui turėjo būti akivaizdu, jog surinktų duomenų nepakako pagrįsti nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarinių atsiradimą, o netinkamas veikos kvalifikavimas kaip nusikalstama CK 6.272 straipsnio prasme šiuo atveju negali būti laikoma esmine klaida.

22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog Prokuroras surašydamas jo atžvilgiu kaltinamąjį aktą pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip minėta, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad kaltinamojo akto surašymas ieškovui buvo neteisėtas. Ieškovas byloje turėjo įrodyti, kad Prokuroras padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę jo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Kadangi deliktinei atsakomybei kilti būtina įrodyti visas šios atsakomybės sąlygas, tačiau šioje byloje nebuvo įrodyta viena iš šios atsakomybės sąlygų – t. y. Prokuroro veiksmų neteisėtumas, ieškovo ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas. Dėl šios priežasties teismas šiame sprendime atskirai nepasisako dėl BPK 106 straipsnio 3 dalies (ne)taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo V. V. ieškinį atmesti.

Įsiteisėjus teismo sprendimui grąžinti baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmams.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.